5 skyrius

VOS SPĖJUSI IŠSIŲSTI LAIŠKĄ, ponia Dašvud mėgaudamasi paskelbė posūniui ir jo žmonai, kad susirado namą ir įkyrės jiems tik iki tol, kol jis bus paruoštas įsikurti. Jie išklausė našlę nustebę. Ponia Džon Dašvud nutylėjo, bet jos vyras mandagiai pasidomėjo, ar toli nuo Norlando apsigyvensianti pamotė. Ši didžiai patenkinta atšovė, kad vyksta į Devonšyrą. Tai išgirdęs Edvardas greitai atsisuko ir pakartojo balsu, pilnu nuostabos ir susirūpinimo, – tai poniai Dašvud buvo aišku kaip ant delno:

– Į Devonšyrą! Tikrai? Taip toli nuo čia! O į kokią vietą?

Ji paaiškino, kad namas stovi už keturių mylių į šiaurę nuo Ekseterio.

– Tai kotedžas, – pasakojo našlė Dašvud, – bet tikiuosi jame sulaukti draugų. Lengva pristatyti vieną du kambarius, o jei draugams nebus sunku taip toli keliauti manęs aplankyti, man tikrai nebus sunku juos priimti.

Ji baigė maloniai pakviesdama poną Džoną Dašvudą su žmona apsilankyti Bartone, o Edvardą pakvietė dar maloniau. Nors po paskutinio pokalbio su posūnio žmona ji pasiryžo likti Norlande tik tiek, kiek neišvengiama, jos požiūris nė per plauką nepasikeitė. Ji anaiptol nemanė išskirti Edvardo ir Elinoros, o primygtinai kviesdama į svečius ponios Džon Dašvud brolį norėjo parodyti, kad jai nė motais sesers nepritarimas šiai santuokai.

Ponas Džonas Dašvudas be paliovos kartojo pamotei, kaip apgailestauja, kad ji išsinuomojo namą taip toli nuo Norlando, nes negalės padėti jai pervežti baldų. Jis nuoširdžiai ir dorybingai piktinosi negalėsiąs tesėti tėvui duoto pažado net taip sąlygiškai, kaip buvo numatęs. Daiktai, daugiausia patalynė, sidabro ir porceliano indai, knygos bei dailus Marianės pianinas, buvo išsiųsti laivu. Ponia Džon Dašvud žiūrėjo, kaip išnešami ryšuliai, ir dūsavo. Ji buvo šventai įsitikinusi, kad našlei, kurios pajamos, palyginti su jų, tokios menkos, tiesiog nepadoru turėti gražių daiktų.

Ponia Dašvud išsinuomojo namą dvylikai mėnesių. Jis buvo apstatytas, todėl įsikurti ji galėjo iškart. Abi šalys lengvai susitarė dėl sąlygų, tad našlei, prieš vykstant į vakarus, teliko parduoti šiokį tokį turtelį Norlande ir pasirinkti tarnus, ir ji apsisuko labai greitai – kaip visada, kai ko nors iš tikrųjų norėdavo. Arkliai, kuriuos paliko vyras, buvo parduoti netrukus po jo mirties, o dabar, paklausiusi vyriausios dukters patarimo, ji atsikratė ir karietos, mat pasitaikė proga. Jei būtų atsižvelgusi vien į savo norus, būtų pasilikusi karietą dėl dukterų, bet apdairioji Elinora motiną atkalbėjo. Tik dėl jos išmintingumo buvo apsiribota trim tarnais – dviem kambarinėmis ir liokajumi, kaipmat išsirinktais iš Norlando šeimynos.

Liokajų ir vieną kambarinę jos iškart išsiuntė į Devonšyrą sutvarkyti namų prieš šeimininkės atvykimą; ponia Dašvud nebuvo pažįstama su ledi Midlton, todėl norėjo iškart įsikurti kotedže, užuot svečiavusis Barton Parke. Ji nesvyruodama patikėjo sero Džono žodžiais ir neketino apžiūrėti namo prieš apsigyvendama. Troškimui išvykti iš Norlando neleido sumažėti akivaizdus posūnio žmonos pasitenkinimas, menkai maskuojamas atsainaus prašymo neskubėti. Dabar kaip tik derėjo tesėti pažadą, posūnio duotą tėvui. Kadangi jis nieko nepadarė atvykęs į dvarą, tinkamiausias metas laikyti žodį – kai jos palieka jo namus. Bet ponia Dašvud netrukus liovėsi puoselėti tokias viltis: iš posūnio šnekų įsitikino, kad jo parama apsiriboja šešių mėnesių išlaikymu Norlande. Jis taip dažnai skųsdavosi, esą namų ūkiui reikia vis daugiau pinigų, o žmogus, šį bei tą reiškiantis aukštuomenėje, negali numatyti visų nuolatinių išlaidų, taigi imdavo atrodyti, kad ponas Dašvudas baigia nusigyventi, juolab neturi atliekamo skatiko.

Praėjus kelioms savaitėms nuo tos dienos, kai Norlande buvo gautas pirmas sero Džono Midltono laiškas, būsimasis ponios Dašvud ir jos dukterų prieglobstis buvo paruoštas, ir jos galėjo leistis į kelionę.

Atsisveikindamos su širdžiai brangiu kampeliu, visos liejo ašaras.

– Mielasis Norlande! – kalbėjo Marianė, paskutinį vakarą vieniša klaidžiodama po sodybą, – kada liausiuosi tavęs ilgėtis? Kada išmoksiu svetur jaustis kaip namie? O laimingieji namai! Jei galėtumėt suprasti, kaip kenčiu žvelgdama į jus iš čia, iš kur turbūt daugiau niekada į jus nežiūrėsiu! Ir jūs, puikiai pažįstami medžiai! Jūs liksite tokie, kokie esate. Nė vienas lapas nenukris dėl to, kad mes išvykome, nė viena šaka nenudžius dėl to, kad mes jūsų nebematysime! Ne, jūs liksite kokie esate, nesuvokiantys, kokį teikiate džiaugsmą ar liūdesį, nejaučiantys, kaip pasikeitė tie, kurie vaikšto jūsų paunksnėje! Bet kas liks čia jumis žavėtis?