11 skyrius

VYKDAMOS Į DEVONŠYRĄ, ponia Dašvud ir jos dukterys neįsivaizdavo, jog netrukus bus tokios užsiėmusios, gaus tiek kvietimų ir sulauks tiek svečių, kad beveik nebeturės laiko rimtam darbui. Bet atsitiko kaip tik taip. Kai Marianė pasitaisė, seras Džonas ėmė vykdyti anksčiau sumanytą linksmybių namie ir lauke planą. Prasidėjo pobūviai Parke, o kai nesukliudydavo spalio lietūs – iškylos valtimis. Vilobis dalyvaudavo visuose tokiuose subuvimuose, o juose vyraujanti laisva ir nevaržoma atmosfera teikė progų dar artimiau susipažinti su panelėmis Dašvud, stebėti Marianės privalumus ir gyvai jais žavėtis, o jos elgesyje išvysti akivaizdžius palankumo ženklus.

Elinoros ši abipusė simpatija nestebino. Ji tenorėjo, kad juodu nerodytų jos taip atvirai, ir kartą kitą išdrįso patarti Marianei elgtis santūriau. Bet sesuo bjaurėjosi slapukavimu, jei atvirumas negresia nešlove, o tramdyti jausmus, kurie nėra smerktini, jai atrodė ne tik bergždžios pastangos, bet ir gėdinga nuolaida banalioms ir klaidingoms pažiūroms. Vilobis irgi taip manė, ir jų elgesys vaizdžiai atspindėjo tokį požiūrį.

Kai jis būdavo šalia, ji žiūrėdavo tik į jį. Viskas, ką jis darydavo, būdavo teisinga. Viskas, ką jis sakydavo, būdavo protinga. Jei vakare Barton Parke susirinkusieji lošdavo kortomis, jis sukčiaudavo savo ir visų kitų nenaudai, kad tik ji laimėtų. Šokių salėje jis beveik visą laiką šokdavo tik su ja, o jei porai šokių išsiskirdavo, pasistengdavo atsistoti netoliese ir beveik su niekuo nesikalbėdavo. Žinoma, iš tokio elgesio visi juokėsi, bet pora nė kiek nesigėdijo ir net, regis, nekreipė dėmesio.

Ponia Dašvud taip nuoširdžiai pritarė jų jausmams, kad jai nė netoptelėjo varžyti nežabotos jų raiškos. Jai atrodė, kad tai savaime suprantamas didelės aistringų jaunuolių meilės padarinys.

Marianei prasidėjo laimės metas. Širdį ji atidavė Vilobiui, ir jo draugijos žavesys papuošė jos dabartinius namus, o švelnus Norlando ilgesys, atsivežtas iš Sasekso, blėso, nors anksčiau jai tai atrodė neįmanoma.

Elinora nebuvo tokia laiminga. Širdį diegė, o pramogos džiaugsmo teikė nedaug, nes ji neturėjo žmogaus, kuris atstotų Norlandą ir išmokytų nebe taip jo gailėti. Nei ledi Midlton, nei ponia Dženings nebuvo įdomios pašnekovės, nors pastaroji niekada neužsičiaupdavo ir iš pat pradžių pajuto Elinorai palankumą, taigi dažniausiai ją ir kalbindavo. Savo gyvenimo istoriją ji jau papasakojo Elinorai tris ar keturis kartus, ir jei ši būtų įstengusi prisiminti visus pašnekovės pasakojimo pagražinimus, tai pačioje pažinties pradžioje būtų žinojusi visas paskutinės pono Dženingso ligos smulkmenas ir paskutinius žmonai ištartus žodžius. Ledi Midlton buvo mielesnė už motiną tik dėl nešnekumo. Elinora greitai pastebėjo, kad jos santūrumas tėra vangaus būdo, o ne blaivaus proto ypatybė. Su vyru ir motina šeimininkė elgėsi taip kaip su viešniomis, todėl artimos draugystės tikėtis ir trokšti nevertėjo. Šiandien ji galėjo tik pakartoti, ką sakė vakar, ir visada būdavo nuobodi, nes net jos nuotaika nesikeisdavo. Ir nors ledi Midlton netrukdė vyro rengiami šokiai, – su sąlyga, kad gero tono taisyklių bus nepriekaištingai laikomasi, o du vyresnieji vaikai liks su ja, – atrodė, jog vakarėliai jai tokie pat malonūs kaip sėdėjimas savo kambaryje. Džiaugsmo kitiems ji teikdavo nedaug, pokalbiuose nedalyvaudavo, ir svečiai tik tada prisimindavo, kad tarp jų yra šeimininkė, kai ji imdavo meiliai barti išdykusius sūnelius.

Iš visų naujųjų pažįstamų tik vienas pulkininkas Brandonas turėjo vertų pagarbos talentų, kėlė draugišką susidomėjimą ir buvo malonus pašnekovas. Apie Vilobį neverta nė kalbėti. Elinora žavėjosi juo ir mylėjo kaip brolį, bet jis buvo įsimylėjęs, domėjosi tik Mariane, todėl naudos iš jo buvo mažiau nei iš ne tokių žavingų vyriškių. Deja, pulkininko Brandono Marianė neskatino galvoti tik apie ją, tad pokalbiai su Elinora buvo jam šiokia tokia paguoda, palyginti su visišku sesers abejingumu.

Elinora dar labiau jį užjautė, nes turėjo pagrindo spėti, kad nelaimingos meilės kančios jam jau pažįstamos. Įtarimą sukėlė keletas žodžių, vieną vakarą išsprūdusių jam Barton Parke, kai juodu sėdėjo, susitarę praleisti šokį. Jis nenuleido akių nuo Marianės.

– Man atrodo, jūsų sesuo smerkia antrąją meilę, – po valandėlės blankiai šyptelėjo pulkininkas Brandonas.

– Taip, – atsakė Elinora. – Ji romantikė.

– Turbūt ji mano, kad du kartus mylėti neįmanoma.

– Turbūt. Bet kaip ji suderina tokią nuomonę su savo tėvo, turėjusio dvi žmonas, elgesiu, nesuprantu. Vis dėlto, prabėgus keleriems metams, ji ims grįsti savo požiūrį sveiku protu ir patirtimi. Tada jis bus aiškus ir pateisinamas ne tik jos, bet ir kitų akyse.

– Tikriausiai taip ir bus, – atsiliepė pulkininkas, – bet jauno proto prietarai tokie žavūs, kad gaila žiūrėti, kai juos išstumia visuotinai priimtas požiūris.

– Šį kartą negaliu su jumis sutikti, – atsakė Elinora. – Tokie jausmai kaip Marianės gali pridaryti bėdos, kurios neatitaisys džiūgavimo ir neišmanymo žavesys. Jos pažiūroms būdingas netikęs polinkis nepaisyti padorumo normų, ir aš tikiuosi, kad patirtis išeis jai į naudą.

Patylėjęs pulkininkas grįžo prie ankstesnės temos.

– Ar jūsų sesuo, smerkdama antrąją meilę, į nieką neatsižvelgia? Ar mano, kad šis jausmas visada nusikalstamas? Ar žmonės, nusivylę pirmuoju pasirinkimu, tarkim, dėl objekto nepastovumo ar nepalankių aplinkybių, iki gyvenimo pabaigos nebeturi teisės pamilti?

– Atvirai kalbant, taip gerai jos įsitikinimų nežinau. Tegaliu pasakyti, kad dar negirdėjau jos pripažįstant, jog antra meilė gali būti nesmerktina.

– Ilgai tokios nuomonės laikytis neįmanoma, – atsiliepė pulkininkas, – bet ją pakeisti, visiškai pakeisti... Ne, nereikia šito trokšti, nes jaunas protas, priverstas išsižadėti romantiškų sampratų, labai dažnai pakeičia jas vulgariomis ir labai pavojingomis pažiūromis! Kalbu iš patirties. Kadaise buvau pažįstamas su dama, būdu ir mąstysena labai primenančia jūsų seserį. Ji galvojo ir sprendė taip pat, bet, priversta išsižadėti... dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių... – Staiga pulkininkas nutilo, matyt, supratęs, kad pasakė per daug, ir Elinora iš jo veido išraiškos padarė tam tikrų išvadų, kurių šiaip nebūtų padariusi. Dėl damos panelei Dašvud nebūtų kilę jokių įtarimų, jei nebūtų pastebėjusi, kaip jis gailisi netyčia prasitaręs. Nereikėjo itin išradingos vaizduotės jo jauduliui susieti su švelniais buvusios meilės prisiminimais. Elinora apsiribojo šia išvada. Marianė ja dėta nebūtų tenkinusis miglotu spėjimu ir kaipmat būtų sukūrusi liūdną pražūtingos meilės istoriją.