16 skyrius
MARIANĖ NEBŪTŲ SAU DOVANOJUSI, jei pirmą naktį
po išsiskyrimo su Vilobiu būtų sumerkusi blakstienas. Rytą ji būtų
gėdijusis pažvelgti į akis motinai ir seserims, jei būtų atsikėlusi
bent kiek pailsėjusi. Nusiraminti Marianei būtų buvusi didžiausia
gėda, bet jaudinosi ji be reikalo: kiaurą naktį nesudėjo bluosto ir
beveik visą laiką verkė. Atsikėlė skaudama galva, nebeapvertė
liežuvio, negalėjo nuryti nė kąsnelio, kas akimirką skaudino motiną
ir seseris ir priešinosi bandymams ją paguosti. Jos jausmai buvo iš
tiesų gilūs.
Po pusryčių ji viena išėjo paklajoti aplink
Alenemo kaimą ir beveik visą rytą raudojo prisimindama buvusius
džiaugsmus.
Vakarą Marianė irgi skyrė liūdesiui. Paskambino
visas melodijas, kurias kadaise skambindavo Vilobiui, visas dainas,
ne kartą dainuotas kartu su juo, ir sėdėjo prie pianino, įsmeigusi
akis į gaidas, kurias jis jai užrašė, plėšydama širdį tol, kol
daugiau liūdesio nebeįstengė išspausti. Ir taip jos sielvartas buvo
penimas kasdien. Valandų valandas ji sėdėdavo prie pianino,
pakaitom dainuodama ir verkdama, nes gerklę dažnai užsmaugdavo
ašaros. Marianė šaukdavosi kančios ne tik muzika, bet ir knygomis,
– ir prisišaukdavo, nes praeitis labai skyrėsi nuo dabarties. Ji
skaitė tik tai, ką juodu skaitydavo kartu.
Toks siautulingas skausmas negali trukti
amžinai. Po kelių dienų jis virto ramesniu liūdesiu. Bet Marianė
kasdien prisimindavo tas pačias dainas ir knygas, viena eidavo
pasivaikščioti ir tylėdama mąstydavo, todėl kartais ją vėl
ištikdavo audringo sielvarto priepuolis.
Vilobis nerašė, bet atrodė, kad Marianė ir
nesitiki laiškų. Motina stebėjosi, o Elinora vėl pradėjo nerimauti.
Tiesa, ponia Dašvud panorėjusi mokėdavo viską paaiškinti, bent
sau.
– Prisimink, Elinora, – tarė ji, – kaip dažnai
seras Džonas pats nuveža mūsų laiškus į paštą ir parveža. Mes jau
sutarėm, kad reikia laikyti paslaptį, o tai vargu bau pavyktų, jei
laiškus gautume iš trečiųjų rankų – sero Džono.
Elinora neneigė, kad taip gali būti, ir stengėsi
patikėti, jog tokio motyvo pakanka. Tiesa, buvo vienas būdas,
aiškus ir paprastas, be to, jos nuomone, pats tinkamiausias, užuot
spėliojus, sužinoti, kokia tikroji padėtis, ir ji pasiūlė motinai
juo pasinaudoti.
– Kodėl jums tiesiai nepaklausus Marianės,
susižadėjusi ji su Vilobiu ar ne, – tarė ji. – Jei paklausite jūs,
jos motina, tokia gera, tokia atlaidi, ji neįsižeis. Toks klausimas
tik parodys, kad ją mylite. Marianė niekada nieko neslepia, ypač
nuo jūsų.
– Neklausčiau tokio dalyko už jokius pinigus.
Jei juodu nesusižadėję, nors taip negali būti, toks klausimas
baisiai ją įskaudintų. Be to, taip elgtis būtų bjauru. Ji niekada
manimi nebepasitikėtų, jei išplėščiau prisipažinimą dabar, kol ji
nenori niekam sakyti. Pažįstu Marianės širdį, žinau, kad ji labai
mane myli ir kad ne paskutinė išgirsiu apie sužadėtuves, kai
aplinkybės joms paskelbti bus palankesnės. Neversčiau prisipažinti
nieko, juolab savo vaiko, nes pareigos jausmas neleistų jai
nutylėti, kad ir kaip to norėtų.
Elinora pamanė, kad toks didžiadvasiškumas
perdėtas, nes sesuo labai jauna, ir toliau spyrėsi, bet tuščiai:
sveikas protas, susirūpinimas ir apdairumas neatsilaikė prieš
romantišką ponios Dašvud delikatumą.
Prabėgo kelios dienos, kol motina ir seserys
išdrįso ištarti Vilobio vardą girdint Marianei. Tiesa, seras Džonas
ir ponia Dženings nebuvo tokie taktiški, ir nuo jų sąmojų daug
skaudžių valandų pasidarė dar skaudesnės. Bet vieną vakarą ponia
Dašvud, netyčia paėmusi į rankas Šekspyro tomelį, sušuko:
– Mes taip ir nebaigėm „Hamleto“, Mariane. Mūsų
mielas Vilobis išvažiavo nespėjęs jo perskaityti iki galo. Taigi
padėsime knygą į šalį, kol jis grįš... Bet laukti, ko gero, teks
kelis mėnesius.
– Mėnesius?! – sušuko apstulbusi Marianė. – Ne.
Kelias savaites.
Ponia Dašvud gailėjosi prasitarusi, o Elinora
nudžiugo, nes toks Marianės atsakymas reiškė, kad ji pasitiki
Vilobiu ir žino jo ketinimus.
Vieną rytą, praėjus maždaug savaitei po jo
išvykimo, seserims pavyko įkalbėti Marianę pasivaikščioti kartu,
užuot basčiusis vienai. Iki tol ji atkakliai klajodavo be palydovų.
Jei seserys išsiruošdavo į kalvas, Marianė tučtuojau pasprukdavo
keliuku į laukus. Jei jos kalbėdavo apie slėnį, ji žaibiškai
dingdavo tarp kalvų, seserims dar neišėjus iš namų. Bet galų gale
Elinora, kuriai labai nepatiko sesers noras nuolat būti vienai, ją
įkalbėjo. Panelės nuėjo keliu per slėnį beveik nesikalbėdamos, nes
Marianė vos valdėsi, o Elinora kol kas tenkinosi viena pergale. Už
slėnio, derlingoje ir vis dar gražioje, nors jau nebe tokioje
laukinėje lygumoje, jos išvydo kelią, kuriuo pirmą kartą atvažiavo
į Bartoną. Seserys anksčiau niekada nebuvo taip toli nuėjusios,
todėl sustojo apsižvalgyti ir pasigrožėti vaizdu, kuris labai
skyrėsi nuo matomo pro kotedžo langą.
Netrukus kraštovaizdyje jos pastebėjo kažką
judant. Prie jų jojo vyriškis. Po kurio laiko jos įžiūrėjo, kad tai
džentelmenas, o dar po akimirkos Marianė džiaugsmingai
sukliko:
– Tai jis, tikrai jis, aš žinau, kad jis, – ir
nuskubėjo pasitikti, nors Elinora šaukė:
– Mariane, tu apsirikai, tai ne Vilobis. Šis
džentelmenas ne toks aukštas, jo ir laikysena kitokia.
– Ne, tai jis, jis, – nesutiko Marianė. – Tikrai
jis! Jo laikysena, jo apsiaustas, jo arklys. Žinojau, kad jis
netrukus grįš.
Ji kalbėjo sparčiai žingsniuodama, ir Elinora,
norėdama apsaugoti seserį nuo nesmagumo, nes beveik neabejojo, kad
atjoja ne Vilobis, ją pasivijo. Netrukus jas nuo džentelmeno skyrė
vos trisdešimt jardų. Marianė įsižiūrėjo, ir jai sugėlė širdį.
Staiga apsisuko ir nuskubėjo atgal, bet seserys ėmė šaukti, kad
sustotų, o prie jų prisidėjo trečias balsas, pažįstamas beveik taip
pat gerai kaip Vilobio. Ji nustebusi atsigręžė ir pamatė Edvardą
Ferarsą.
Tą akimirką tik jam vienam visame pasaulyje ji
galėjo atleisti, kad jis – ne Vilobis, jam vienam galėjo
nusišypsoti. Ir ji nusišypsojo pro ašaras ir trumpai užmiršo savo
nusivylimą, pamačiusi sesers laimę.
Edvardas nušoko nuo arklio, padavė tarnui pavadį
ir palydėjo paneles Dašvud iki Bartono, nes jojo pas jas į
svečius.
Visos jį pasveikino labai nuoširdžiai, ypač
Marianė. Atrodė, kad jo atvykimas jai malonesnis negu pačiai
Elinorai. Tiesą sakant, Marianė vėl pastebėjo, kad Edvardo ir
sesers susitikimas dvelkia nepaaiškinamu šalčiu, kaip anksčiau
Norlande. Ypač Edvardo išvaizda ir kalbos tokia proga nebuvo
panašios į įsimylėjėlio. Jis buvo sumišęs, lyg visai nesidžiaugtų
jas matydamas, nelinksmas, kalbėjo mažai ir tik paklaustas, o
Elinorai nerodė jokio išskirtinio dėmesio. Marianė žiūrėjo,
klausėsi, ir jos nuostaba augo. Edvardas jai net pradėjo nepatikti,
ir galų gale kaip visada ji vėl susimąstė apie Vilobį, kurio
elgesys taip smarkiai skyrėsi nuo būsimojo svainio.
Po nustebimo šūksnių ir pirmųjų klausimų stojo
trumpa tyla. Paskui Marianė paklausė Edvardo, ar jis atvykęs
tiesiai iš Londono. Pasirodo, jis jau dvi savaitės viešėjo
Devonšyre.
– Dvi savaitės! – pakartojo ji nustebusi, kad
jis taip seniai šiuose kraštuose, o susitikti su Elinora atjojo tik
dabar.
Jis nelinksmai pridūrė apsistojęs pas draugus
Plimute.
– Gal neseniai buvot Sasekse? – paklausė
Elinora.
– Maždaug prieš mėnesį buvau Norlande.
– Ir kaip atrodo mūsų mielasis Norlandas? –
sukliko Marianė.
– Mielasis Norlandas, – įsiterpė Elinora, –
turbūt atrodo taip kaip visada šiuo metų laiku – miškai ir takai
storai nukloti nukritusių lapų.
– O! – sušuko Marianė. – Su kokiu džiaugsmu
kadaise žiūrėdavau, kaip jie krinta! Kaip grožėdavausi jais,
sūkuriuojančiais vėjyje, išėjusi pasivaikščioti! Kokius jausmus man
žadindavo lapai, ruduo ir oras! Dabar nebėra kam jais žavėtis.
Dabar tai tik šiukšlės, kurias reikia skubiai sušluoti ir kur nors
nudanginti, kad niekas nematytų.
– Ne visi taip žavisi nukritusiais lapais kaip
tu, – tarė Elinora.
– Taip, mano jausmams retai pritariama, jie net
suprantami ne visada. Bet kartais pasiseka. – Ji trumpai
įsisvajojo, bet atsikvošėjo. – Žiūrėkite, Edvardai, – tarė rodydama
jam vaizdą prieš akis, – tai Bartono slėnis. Žiūrėkite ir likite
ramus, jei galite. Pažvelkite į kalvas! Ar matėte kur nors tokias
gražias? Kairėje, tarp miškų ir laukų, stovi Barton Parkas. Matyti
namo galas. O už tolimiausios kalvos, kuri taip didingai stūkso,
slepiasi mūsų kotedžas.
– Gražus kraštas, – atsiliepė jis, – bet žiemą
turbūt baisus purvynas.
– Kaip galite galvoti apie purvą, kai prieš akis
toks vaizdas?
– Nes, – atsakė jis šypsodamasis, – matau purve
skendintį šunkelį.
– Kaip keista! – sumurmėjo Marianė ir žingsniavo
toliau.
– O kokie jūsų kaimynai? Ar Midltonai – malonūs
žmonės?
– Kur jau ten, – pasiskundė Marianė. –
Blogesnius sunku įsivaizduoti.
– Mariane, – sušuko sesuo, – kaip gali taip
sakyti? Tai neteisinga. Labai padori šeima, pone Ferarsai, ir su
mumis elgiasi labai draugiškai. Jau užmiršai, Mariane, kiek malonių
dienų jie mums padovanojo?
– Ne, – tyliai atsakė Marianė, – bet nemalonių
akimirkų irgi.
Elinora praleido jos žodžius pro ausis ir bandė
pakalbinti svečią. Ji pasakojo apie naujuosius namus, o jis kartais
ko nors paklausdavo ar pridurdavo. Jo šaltumas ir santūrumas
skaudžiai ją žeidė, erzino ir beveik supykdė, bet, nusprendusi
elgtis su juo kaip anksčiau, ji vengė parodyti apmaudą ar
nepasitenkinimą ir laikėsi taip, kaip dera su giminaičiu.