15 skyrius

KITĄ DIENĄ PONIA DAŠVUD ir dvi jos dukterys nuėjo pas ledi Midlton. Marianė kažkokia paika dingstimi liko namie, o motina, nutarusi, kad išvakarėse Vilobis bus pažadėjęs užsukti, kai jos išeis, nesispyrė.

Grįžusios iš Barton Parko jos pamatė prie kotedžo stovint Vilobio karietą ir tarną, ir ponia Dašvud įsitikino, kad spėjo teisingai. Viskas taip, kaip ji numatė. Bet įžengusi į vidų išvydo netikėtą vaizdą. Iš salono išbėgo ir pro jas koridoriumi pralėkė Marianė, matyt, baisiai nelaiminga, nes prie akių spaudė nosinaitę ir užlipo laiptais jų nepastebėjusi. Nustebusios ir sunerimusios, jos iškart žengė į kambarį, kurį ką tik paliko Marianė, ir rado ten Vilobį, atsišliejusį į židinio atbrailą nugara į jas. Jis atsisuko, ir moterys pamatė, kad jo veido išraiška tokia pat kaip Marianės.

– Kas jai? – sušuko ponia Dašvud, vos spėjusi koją įkelti į saloną. – Ji susirgo?

– Tikiuosi, ne, – atsakė Vilobis, dėdamasis linksmas. – Veikiau jau aš susirgsiu, – pridūrė dirbtinai šypsodamasis, – nes patyriau baisų nusivylimą.

– Nusivylimą!

– Taip, nes turiu atsisakyti jūsų kvietimo pietų. Šį rytą ponia Smit pasinaudojo turtuolės teise įsakinėti vargšui giminaičiui ir siunčia mane į Londoną su reikalais. Ką tik išvykau, atsisveikinęs su Alenemu, o kad bent kiek pralinksmėčiau, užsukau atsisveikinti su jumis.

– Į Londoną? Išvykstate šiandien?

– Tučtuojau.

– Kaip gaila. Bet ponios Smit reikia klausyti. Tikiuosi, jos reikalai jus su mumis skirs neilgai.

– Jūs labai maloni, – paraudęs atsakė Vilobis, – deja, greit grįžti į Devonšyrą nesitikiu. Pas ponią Smit svečiuojuosi tik kartą per metus.

– Negi ponia Smit – vienintelė jūsų draugė? Negi Alenemas – vienintelė vieta, kur esate laukiamas? Gėdykitės, Vilobi. Negi jus reikia kviesti čia?

Jis dar tirščiau išraudo, įsmeigė akis į grindis ir tepasakė:

– Jūs labai maloni.

Ponia Dašvud apstulbusi dirstelėjo į Elinorą. Elinora stebėjosi ne mažiau. Valandėlę visi tylėjo. Pirmoji prabilo ponia Dašvud.

– Tegaliu pridurti, mielas Vilobi, kad jūs visada laukiamas Bartono kotedže. Neversiu jūsų grįžti iškart, nes tik jūs žinote, kaip į tai pažiūrėtų ponia Smit. Nesu linkusi abejoti nei jūsų nuomone, nei jūsų prieraišumu.

– Mano reikalai, – išlemeno Vilobis, – tokie, kad... aš nedrįstu puoselėti vilties...

Jis nutilo. Ponia Dašvud iš nuostabos neteko žado, ir vėl stojo tyla. Ją nutraukė Vilobis.

– Kvaila gaišti, – tarė jis blankiai šypsodamasis. – Nebesikankinsiu tarp žmonių, kurių draugija džiaugtis nebegaliu.

Jis skubiai atsisveikino ir išėjo iš kambario. Moterys pamatė, kaip jis sėda į karietą, ir ji netrukus dingo iš akių.

Ponia Dašvud taip susijaudino, kad negalėjo nė žodžio pratarti, taigi iškart išėjo iš salono susirūpinusi ir sunerimusi vienatvėje apgalvoti, ką reiškia toks keistas išvykimas.

Elinora nerimavo dar labiau už motiną. Įvykis jai kėlė įtarimų. Vilobiui nebūdingas elgesys atsisveikinant, sumišimas, apsimestinis linksmumas, o svarbiausia – nenoras priimti motinos kvietimo, nebūdingas įsimylėjėliui svyravimas ją trikdė. Ji ėmė būgštauti, gal jis niekada neturėjo rimtų ketinimų, paskui – kad susikivirčijo su Mariane. Tada aišku, kodėl sesuo išbėgo iš kambario taip sielvartaudama, nors prisiminusi, kaip Marianė myli Vilobį, mintį apie kivirčą Elinora atmetė.

Nors išsiskyrimo aplinkybių ji nežinojo, sesers sielvartas buvo neabejotinas, ir Elinora įsivaizdavo Marianės kančią su švelnia užuojauta, kuri nieko nepalengvina, puoselėjama ir skatinama pareigos.

Po pusvalandžio motina grįžo paraudusiomis akimis, bet linksma mina.

– Mūsų mielas Vilobis jau už kelių mylių nuo Bartono, Elinora, – tarė ji ir ėmėsi rankdarbio. – Kokia sunkia širdimi jis keliauja!

– Noro jam netrūko, Elinora! Aiškiai mačiau. Jis tiesiog negalėjo. Žinok, viską apgalvojau ir galiu puikiausiai paaiškinti tai, kas iš pradžių man pasirodė keista. Kaip ir tau.

– Iš tikrųjų?

– Taip. Ir mano paaiškinimas mane visiškai tenkina. Žinau, Elinora, tu abejoji viskuo ir nepatikėsi, bet neįkalbėsi manęs pakeisti nuomonės. Turbūt ponia Smit numano apie Vilobio jausmus Marianei, nepritaria jiems (gal numačiusi jam kitą nuotaką) ir nekantrauja jį iš čia išsiųsti neva tvarkyti reikalų, kurie, žinoma, tėra dingstis. Manau, buvo taip. Vilobis žino, koks jos požiūris, todėl nedrįsta prisipažinti, kad susižadėjo su Mariane, o kadangi priklauso nuo giminaitės, turi jai paklusti ir kurį laiką nesirodyti Devonšyre. Žinau, tu pasakysi, kad gal taip buvo, o gal ir ne, bet aš neklausysiu tavo priekabių, nebent paaiškintum šį reikalą įtikinamiau. Ką pasakysi, Elinora?

– Nieko, juk jūs pati atsakėte.

– Vadinasi, būtum man atkirtusi, kad gal taip buvo, o gal ir ne. Oi, Elinora, kokie nesuprantami tavo jausmai! Tu visada manai, kad bus blogai, o ne gerai. Tu verčiau patikėtum, kad Marianė bus nelaiminga, o vargšas Vilobis kaltas, užuot ieškojusi jam pateisinimo. Tu nutarei jį pasmerkti, nes jis atsisveikino su mumis ne taip meiliai kaip paprastai. Neatsižvelgsi į neatidumą ir liūdesį po tokio sukrėtimo? Iškart atmesi galimybes, nes jos nepatikrintos? Negi žmogus, kurį mes visos turime pagrindo mylėti ir nė mažiausio – įtarti, nenusipelnė atlaidumo? Gal jo motyvai nepriekaištingi, viso labo juos kurį laiką privalu laikyti paslaptyje? Galų gale – kuo tu jį įtari?

– Man pačiai sunku paaiškinti. Bet tokia permaina, kokią ką tik matėme, neišvengiamai kelia įtarimų. Tačiau jūs buvote teisi sakydama, kad Vilobiui reikia padaryti išimtį, o aš stengiuosi visus vertinti teisingai. Tikiuosi, jis turi svarių priežasčių taip elgtis, bet ne jo būdui slapukauti. Gal tai protinga, ir vis dėlto negaliu atsistebėti Vilobio santūrumu.

– Bent jau nekaltink jo neįprastu elgesiu, kurį nulėmė būtinybė. Ar tu iš tikrųjų pripažįsti, kad mano žodžiai jam apginti teisingi? Aš laiminga, o jis išteisintas.

– Slepia nuo mūsų? Mielas vaikeli, tu kaltini Vilobį ir Marianę slapumu? Baisiai keista, juk varstei juos akimis už neatsargumą.

– Man nereikia jų jausmų įrodymų, – atsakė Elinora. – Man reikia jų sužadėtuvių įrodymų.

– Aš neabejoju ir tuo, ir tuo.

– Ir vis dėlto apie sužadėtuves jie nepasakė nė žodžio.

– Man nereikia žodžių, kai veiksmai tokie iškalbingi. Argi jo elgesys su Mariane ir mumis visomis, bent per pastarąsias dvi savaites, nerodė, kad jis myli ją ir laiko būsima žmona, o mes jam brangios kaip artimiausios giminaitės? Argi mes kuo puikiausiai vienas kito nesupratom? Argi jis kasdien neprašydavo mano sutikimo žvilgsniu, elgesiu, dėmesinga ir meilia pagarba? Elinora, argi galima abejoti jų sužadėtuvėmis? Kaip tau tokia mintis galėjo ateiti į galvą? Argi galėjo Vilobis, įsitikinęs, kad tavo sesuo jam neabejinga, palikti ją, ko gero, keliems mėnesiams, neprisipažinęs meilės? Argi jie galėjo išsiskirti nepasižadėję?

– Prisipažįstu, – atsakė Elinora, – visos aplinkybės rodo, kad jie susižadėję, išskyrus vieną. Bet ta viena – abiejų tylėjimas, ir man jis beveik svarbesnis už visas kitas aplinkybes.

– Keista. Matyt, tu labai prastos nuomonės apie Vilobį, jei nepaisydama tokio atviro bendravimo gali abejoti jų santykių pobūdžiu. Gal jis visą laiką apsimetinėjo? Negi manai, kad jis abejingas tavo seseriai?

– Ne, taip manyti negaliu. Jis turi ją mylėti, ir aš neabejoju, kad myli.

– Bet kokia tai keista meilė, jei jis paliko ją taip atsainiai, taip nesirūpindamas ateitimi, kaip tau atrodo.

– Neužmirškite, mieloji mama, – aš niekada nemaniau, kad viskas nuspręsta. Prisipažįstu, man kilo abejonių, bet jos mažėja, o netrukus gal ir visai išnyks. Jei sužinosime, kad jie susirašinėja, nebebūgštausiu.

– Ak, kokia nuolaida! Pamačiusi juos prie altoriaus, turbūt sutiktum, kad jie ketina susituokti. Bjauri užsispyrėle! O man tokių įrodymų nereikia. Mano nuomone, neįvyko nieko, kas pateisintų įtarimą. Juodu neslapukavo, elgėsi atvirai ir nevaržomai. Tu negali abejoti seserimi, vadinasi, įtari Vilobį. Bet kodėl? Gal jis negarbingas ir bejausmis? Gal nepastovus, kad taip nerimauji? Argi jis gali apgaudinėti?

– Tikiuosi, ne. Manau, ne! – sušuko Elinora. – Aš myliu Vilobį, nuoširdžiai myliu, ir abejoti jo sąžiningumu man ne mažiau skaudu negu jums. Įtarimas kilo netyčia, ir aš jį užgniaušiu. Prisipažįstu, mane pribloškė jo elgesio permainos šį rytą. Vilobis kalbėjo kaip nesavas ir neatrodė dėkingas už jūsų gerumą. Bet tai galima paaiškinti jo padėtimi, kaip sakėte. Jis ką tik išsiskyrė su seserimi, matė, kaip ji sielvartaudama išeina, bet buvo priverstas, – iš baimės įžeisti ponią Smit, – atsispirti pagundai greitai čia grįžti, nors ir suprato, kad atmesdamas jūsų kvietimą, sakydamas, kad išvyksta ilgam, elgiasi, mūsų nuomone, negražiai ir įtartinai. Gal todėl buvo toks sutrikęs ir sunerimęs. Ko gero, tokiu atveju būtų buvę garbingiau atvirai ir aiškiai prisipažinti turint sunkumų, be to, tai būtų labiau atitikę jo būdą. Bet nesmerksiu kito žmogaus elgesio beveik be pagrindo, tik todėl, kad aš taip nesielgčiau ar kad, mano nuomone, toks elgesys neteisingas ir nenuoseklus.

– Dabar kalbi prideramai. Vilobis nenusipelnė įtarimų. Nors mes jį pažįstame neseniai, šiuose kraštuose jis nesvetimas. Ar kas nors pasakė apie jį bent vieną blogą žodį? Jei jis galėtų elgtis kaip nori ir vesti tučtuojau, tikrai būtų keista, kad išvyko nepranešęs man apie savo ketinimus, bet juk yra kitaip. Aplinkybės šioms sužadėtuvėms nepalankios, vestuvių gali tekti ilgokai palaukti, todėl geriau nutylėti kiek įmanoma.

Įėjo Margareta, ir pokalbis nutrūko. Tada Elinora galėjo netrukdoma apsvarstyti motinos versiją, pripažinti, kad daugelis argumentų tikėtini, ir viltis, kad teisingi visi.

Marianę jos pamatė tik per pietus. Ji įėjo į kambarį ir atsisėdo prie stalo netardama nė žodžio. Akys buvo paraudusios ir užtinusios, ir atrodė, kad ji iš paskutiniųjų ryja ašaras. Marianė vengė jų žvilgsnių, negalėjo nei valgyti, nei kalbėti, ir po kurio laiko, kai motina tylėdama užjaučiamai spustelėjo jai ranką, nebeištvėrė, apsipylė ašaromis ir išbėgo iš kambario.

Ji baisiai kankinosi visą vakarą. Neteko jėgų, nes nė kiek netroško tvardytis. Menkiausia užuomina apie Vilobį iškart ją priblokšdavo, ir nors motina bei seserys elgėsi su ja rūpestingai ir dėmesingai, joms nepavyko išvengti draudžiamų temų, nebent būtų tylėjusios.