44 skyrius

IŠVYDUSI JĮ ELINORA su siaubu atšoko ir paklususi pirmam impulsui iškart apsisuko, ketindama išeiti iš svetainės. Jau buvo suėmusi durų rankeną, kai Vilobis ją sustabdė, skubiai priėjęs ir veikiau įsakęs negu paprašęs:

– Panele Dašvud, maldauju jūsų pasilikti pusvalandį... dešimt minučių.

– Ne, sere, – tvirtai atsakė ji, – aš nepasiliksiu. Su manimi jūs negalite turėti jokių reikalų. Turbūt tarnai užmiršo jums pasakyti, kad pono Palmerio nėra namie.

– Jei jie būtų man pasakę, – su įniršiu šūktelėjo jis, – kad ponas Palmeris su visais giminaičiais išėjo velniop, nebūčiau pasitraukęs nuo durų. Turiu pasikalbėti su jumis, tik su jumis.

– Su manimi? – apstulbo Elinora. – Bet, sere... paskubėkit... ir jei galima... ne taip aistringai.

– Sėskitės, ir aš paklusiu.

Ji svyravo. Nežinojo, ką daryti. Jai toptelėjo, kad gali atvažiuoti pulkininkas Brandonas ir rasti čia Vilobį. Bet juk pažadėjo jį išklausyti, be to, ją saistė ne tik pažadas, pačiai buvo smalsu. Todėl kiek pasvarsčiusi padarė išvadą, kad iš apdairumo reikia paskubėti, kuo greičiau sutiks, tuo geriau, taigi tylėdama nuėjo prie stalo ir atsisėdo. Jis atsisėdo priešais, ir valandėlę nei vienas, nei kitas neištarė nė žodžio.

– Maldauju paskubėti, – nekantriai tarė Elinora, – aš neturiu laiko.

Vilobis tebesėdėjo susimąstęs ir, rodos, jos neišgirdo.

– Jūsų seseriai, – po valandėlės staiga prabilo jis, – pavojus nebegresia. Man sakė tarnas. Ačiū Dievui! Bet ar tai tiesa? Tikrai?

Elinora tylėjo. Jis dar karščiau pakartojo klausimą.

– Dėl Dievo meilės, pasakykite – jai tebegresia pavojus ar jau nebe?

– Mes tikimės, kad nebe.

Jis atsistojo ir perėjo per kambarį.

– Jei būčiau tai žinojęs prieš pusvalandį... Bet kadangi esu čia, – tarė jis apsimestinai linksmai ir vėl atsisėdo, – tai koks skirtumas? Bent kartą, panele Dašvud, – ir turbūt paskutinį kartą, – pasidžiaukime drauge. Aš labai smagiai nusiteikęs. Pasakykite atvirai, – jo skruostus nudažė tirštas raudonis, – kuo jūs mane laikote: niekšu ar kvailiu?

Elinora pažvelgė į jį dar labiau nustebusi. Jai toptelėjo, kad Vilobis girtas: tokio keisto apsilankymo ir elgesio kitaip neįmanoma paaiškinti. Taip nusprendusi ji iškart atsistojo.

– Pone Vilobi, – tarė, – patarčiau dabar grįžti į Kumą. Neturiu laiko ilgiau su jumis pabūti. Kad ir kokių reikalų turėtumėte su manim aptarti, rytoj jums bus lengviau juos suprasti ir išdėstyti.

– Aišku, – visiškai ramiai atsakė jis, iškalbingai šypsodamasis. – Taip, aš labai girtas. Bokalas alaus su šalta jautiena Marlbore – ir aš išvirtau iš kojų.

– Marlbore! – sušuko Elinora, vis mažiau suprasdama, ko jam reikia.

– Taip. Aš išvažiavau iš Londono šįryt aštuntą valandą ir nuo to laiko buvau išlipęs iš karietos tik dešimčiai minučių Marlbore – užkąsti.

Jis kalbėjo tvirtai, žiūrėjo aiškiai ir įtikino Elinorą, kad Klivlande atsidūrė ne iš girtumo, o dėl kažkokios kitos nedovanotinos kvailystės.

– Pone Vilobi, – pasvarsčiusi tarė ji, – turėtumėte suprasti, kaip kad aš suprantu, jog po to, kas atsitiko, šitoks jūsų atvykimas ir reikalavimas išklausyti turi turėti svarią priežastį. Ko jūs norite?

– Jei man pavyks, noriu, – karštai ir rimtai atsakė jis, – kad jūs nekęstumėte manęs bent truputėlį mažiau negu dabar. Noriu bent kai ką paaiškinti, bent iš dalies atsiprašyti dėl praeities, atverti jums širdį ir įtikinti, kad nors aš visada buvau bukagalvis, niekšas buvau ne visada... įgyti bent vilties, kad Ma... kad jūsų sesuo man atleis.

– Tai tikroji jūsų atvykimo priežastis?

– Prisiekiu savo siela, tikroji, – atsakė jis taip aistringai, kad ji prisiminė ankstesnį Vilobį ir nenoromis patikėjo, jog jis kalba nuoširdžiai.

– Jei tai viskas, galite nusiraminti, nes Marianė... ji seniai jums atleido.

– Atleido! – vis taip pat aistringai sušuko jis. – Vadinasi, ji man atleido per anksti. Bet ji dar kartą man atleis, ir priežastys bus svaresnės. Dabar gal mane išklausysite?

Elinora linktelėjo. Valandėlę jis mąstė, o ji tylėdama laukė.

– Nežinau, – tarė jis po pauzės, – kaip jūs išsiaiškinote mano elgesį su jūsų seserimi ir kokius velniškus ketinimus man priskyrėte... Turbūt geriau apie mane vis tiek negalvosite, bet verta pamėginti, jūs viską išgirsite. Kai susipažinau su jūsų šeima, neturėjau jokių ketinimų, jokio tikslo, išskyrus malonų laiko leidimą, kol teks būti Devonšyre, – daug malonesnį negu anksčiau. Jūsų sesers grožis ir žavingas elgesys man labai patiko, o su manimi ji beveik iškart ėmė elgtis kaip... Kai prisimenu, kaip viskas buvo ir kokia ji buvo, keista, kad mano širdis liko šalta. Bet iš pradžių, turiu prisipažinti, jos jausmas tik glostė mano savimeilę. Nesukdamas galvos dėl jos laimės, galvodamas tik apie savo malonumus, pasiduodamas jausmams, kuriems buvau pratęs pasiduoti, aš stengiausi visais man prieinamais būdais jai patikti, nė neketindamas jos pamilti.

Po šių žodžių panelė Dašvud įsmeigė į jį piktos paniekos pilnas akis ir įsiterpė:

– Vargu ar verta, pone Vilobi, jums toliau pasakoti, o man klausytis. Tokia pradžia nieko gero nežada. Neskaudinkite manęs savo prisipažinimais.

– Reikalauju išklausyti viską, – atsakė jis. – Mano turtas niekada nebuvo didelis, be to, esu švaistūnas, įpratęs bendrauti su daug turtingesniais žmonėmis. Sulaukęs pilnametystės, o gal dar anksčiau, kasmet didinau skolas. Ir nors senos giminaitės ponios Smit mirtis būtų pataisiusi mano reikalus, į palikimą dėti vilčių nevertėjo, be to, ji galėjo dar ilgai gyventi. Jau kuris laikas ketinau atsikratyti skolų vesdamas turtingą moterį, todėl negalėjau nė pagalvoti apie susisaistymą su jūsų seserimi. Stengdamasis užkariauti jos širdį, bet neketindamas nieko pasiūlyti mainais, elgiausi bjauriai, savanaudiškai, žiauriai, ir net pikčiausias, net didžiausios paniekos pilnas žvilgsnis, net jūsų žvilgsnis, panele Dašvud, negali manęs per skaudžiai įžeisti. Tik vienas dalykas galėtų mane pateisinti: nors buvau siaubingas savanaudis, neįsivaizdavau, kaip ją įskaudinsiu, nes tada nežinojau, kas yra meilė. Bet ar aš kada nors tai žinojau? Abejoju, nes jei būčiau nuoširdžiai mylėjęs, negi būčiau paaukojęs jausmą tuštybei ir godumui? O juk paaukojau. Kad išvengčiau tariamo skurdo, kuris su ja ir jos meile nebūtų buvęs baisus, aš pasirinkau turtą ir praradau viską, kas skurdą būtų pavertę palaima.

– Vadinasi, – šiek tiek suminkštėjo Elinora, – jūs ją vis dėlto mylėjote.

– Argi galima atsispirti tokiam žavesiui, tokiam švelnumui? Argi bent vienas vyras pasaulyje tai pajėgtų? Taip, suvokiau, kad nepastebimai pamilau ją, ir laimingiausios mano gyvenimo valandos buvo praleistos su ja, kai tikėjau, jog mano ketinimai garbingi, o jausmai be priekaištų. Tačiau net tada, tvirtai pasiryžęs jai pasipiršti, aš nederamai diena po dienos atidėliojau tą akimirką nenorėdamas susižadėti, kol mano reikalai taip supainioti. Nesiteisinsiu, galite kiek norite priekaištauti dėl paikų, kur ten – baisiau negu paikų dvejonių duoti žodį, kai jau buvau susisaistęs poelgiais. Tolesni įvykiai parodė, kad esu klastingas kvailys, apdairiai besižvalgantis progos visam laikui tapti niekingu ir nelaimingu žmogumi. Vis dėlto galų gale pasiryžau ir nusprendžiau, kai tik liksime vieni, pateisinti savo atkaklų merginimą ir atvirai prisipažinti jai meilę, kurią taip aiškiai rodžiau. Bet tuo tarpu... per tas kelias valandas, kol ieškojau progos su ja pasikalbėti prie keturių akių, paaiškėjo viena aplinkybė... lemtinga aplinkybė, palaužusi mano tvirtybę ir atėmusi bet kokią paguodą. Paaiškėjo... – Jis nutilo ir nuleido akis. – Poniai Smit kažkas pranešė, spėju – koks nors tolimas giminaitis, kuriam buvo naudinga, kad aš netekčiau jos palankumo... pranešė apie romaną, apie ryšį... bet nėra reikalo pasakoti smulkiau, – pridūrė Vilobis išrausdamas ir klausiamai žiūrėdamas į Elinorą, – jūs artima draugė... turbūt jūs seniai žinote visą istoriją.

– Žinau, – atkirto Elinora irgi išrausdama ir vėl užrakino širdį, į kurią jau skverbėsi užuojauta. – Viską žinau. Ir kaip jūs galėtumėte bent iš dalies pasiteisinti dėl šios baisios istorijos, prisipažįstu, neįsivaizduoju.

– Prisiminkite, – sušuko Vilobis, – iš ko jūs ją išgirdote. Argi jis galėjo pasakoti nešališkai? Pripažįstu, turėjau atsižvelgti į jos padėtį ir būdą. Neketinu teisintis, bet sykiu nenoriu, kad manytumėte, jog nebuvo jokių švelninančių aplinkybių, kad jos elgesys buvo nepeiktinas, nes ji nukentėjo, kad ji buvo šventoji, nes aš ištvirkėlis. Jos siautulinga aistra, jos menkas protelis... tačiau gintis neketinu. Jos meilė man nusipelnė geresnio elgesio, ir aš dažnai priekaištauju sau prisimindamas švelnumą, kuris trumpai buvo mane pakerėjęs. Trokštu – iš visos širdies trokštu, kad nieko nebūtų buvę. Bet juk įskaudinau ne tik ją. Įskaudinau tą, kurios meilė man – ar galiu taip sakyti? – buvo ne mažiau aistringa, o protas... O, nepalyginamai šviesesnis!

– Vis dėlto abejingumas tai nelaimingai mergaitei, nors man ir nemalonu kalbėti tokia tema, nepateisina jūsų žiauraus elgesio su ja. Nemanykite, kad dėl jos trūkumų, dėl jos riboto proto galima atleisti jūsų užgaidų žiaurumą. Turėjote žinoti, kad kol jūs smagiai leidžiate laiką Devonšyre, įgyvendindamas naujus sumanymus, visada linksmas, visada laimingas, ji baisiausiai skursta.

– Dievaži, aš nieko nežinojau, – karštai užginčijo jis. – Užmiršau, kad nepasakiau jai, kur gyvenu, bet jei būtų turėjusi proto, būtų mane radusi.

– Tiek to, sere. Ir ką pasakė ponia Smit?

– Ji iškart mane užsipuolė dėl šio nusižengimo. Galit įsivaizduoti, kaip sutrikau. Jos dorybingas gyvenimas, griežta moralės samprata, aukštuomenės požiūrio neišmanymas – viskas buvo prieš mane. Neigti šitos istorijos negalėjau, o mano pastangos pasiaiškinti buvo bergždžios. Turbūt ponia Smit ir anksčiau buvo linkusi abejoti mano elgesio padorumu, be to, užsigavo, kad viešėdamas pas ją skiriu jai tiek mažai dėmesio, tiek mažai laiko. Trumpai tariant, ji nutraukė su manimi ryšius. Buvo vienas būdas išsigelbėti. Dorybingoji moteris pažadėjo pamiršti praeitį, jei vesiu Elizą. To padaryti negalėjau, todėl netekau jos malonės ir buvau išvarytas iš namų. Turėjau išvažiuoti kitą rytą ir kiaurą naktį svarsčiau, kaip toliau elgtis. Kova buvo sunki, bet truko neilgai. Mano meilės Marianei, mano įsitikinimo jos meile nepakako įveikti skurdo baimei ar neteisingai nuomonei apie turto būtinumą, kurios visada laikiausi ir kurią turtingi pažįstami dar labiau sutvirtino. Turėjau pagrindo manyti, jog mano dabartinė žmona neatstums manęs, jei pasipiršiu, ir įtikinau save, kad sveiku protu kitos išeities rasti neįmanoma. Tačiau išvykstant iš Devonšyro manęs laukė sunkus išbandymas. Tą dieną buvau pažadėjęs pietauti su jumis, todėl reikėjo sugalvoti dingstį, kodėl negalėsiu. Ilgai svarsčiau, atsiprašyti raštu ar asmeniškai. Bijojau pamatyti Marianę ir net abejojau, ar ją pamatęs nepakeisiu sprendimo. Tačiau šiuo atveju, kaip vėliau paaiškėjo, pervertinau savo didžiadvasiškumą: atvažiavau, pamačiau ją, pamačiau jos sielvartą ir palikau ją kankintis – palikau vildamasis niekada jos nebepamatyti.

– Ko jūs atvažiavote, pone Vilobi? – priekaištingai paklausė Elinora. – Būtų pakakę laiškučio. Kam jums reikėjo važiuoti?

– Iš išdidumo. Negalėjau išvykti iš kaimo slapta, kad jūs ir visi kaimynai numanytų, kas įvyko tarp ponios Smit ir manęs, todėl pasiryžau pakeliui į Honitoną užsukti pas jus. Tačiau susitikimas su jūsų seserimi buvo siaubingas, dar baisiau, kad ją radau vieną. Jūs visos buvot kažkur išėjusios. Išvakarėse palikau ją tvirtai pasiryžęs pasielgti kaip pridera! Kelios valandos – ir ji būtų buvusi amžinai mano. Prisimenu, koks laimingas ir linksmas grįžau iš kotedžo į Alenemą, patenkintas savimi ir visais kitais! Bet per šį paskutinį draugišką mūsų pokalbį jaučiau tokią kaltę, kad beveik nebesugebėjau apsimesti. Jos sielvartas, jos nusivylimas, jos apgailestavimas, kai pasakiau, kad esu priverstas tučtuojau palikti Devonšyrą... niekada to nepamiršiu; jos patiklumas, jos tikėjimas manimi! O Dieve! Koks kietaširdis niekšas aš buvau!

Valandėlę abu tylėjo.

– Ar pažadėjote jai netrukus grįžti? – pirmoji prabilo Elinora.

– Nežinau, ką aš jai žadėjau, – apmaudžiai atsiliepė Vilobis. – Be abejo, ne tiek, kiek reikalautų praeitis, ir veikiausiai daug daugiau, negu pateisintų ateitis. Aš negaliu apie tai galvoti... negaliu. Paskui parėjo jūsų mieloji motina dar labiau manęs kankinti gerumu ir patiklumu. Ačiū Dievui! Aš kankinausi. Aš buvau nelaimingas. Panele Dašvud, jūs neįsivaizduojate, kaip mane ramina mintis apie andainykštę mano kančią. Aš taip tūžtu ant niekšingo savo širdies kvailumo, kad buvusios kančios dabar yra mano vienintelis džiaugsmas ir pasididžiavimas. Taigi aš išvykau, palikau visas, kurias mylėjau, ir nuvažiavau pas tą, kuriai geriausiu atveju buvau abejingas. Mano kelionė į Londoną... važiavau nuosavais arkliais, todėl lėtai... neturėjau su kuo pasikalbėti... kokios linksmos mintys... kokia viliojanti ateitis!.. Kokia raminanti praeitis Bartone!.. Ak!.. Maloni buvo kelionė.

Jis nutilo.

– Ką gi, sere, – tarė Elinora vis labiau trokšdama, kad Vilobis kuo greičiau išvažiuotų, nors ir buvo jo gaila, – tai viskas?

– Viskas? Ne... Negi užmiršote, kas įvyko Londone? Tą gėdingą laišką! Jinai jums parodė?

– Taip, aš perskaičiau visus laiškučius.

– Gavęs jos pirmą laišką, – o gavau jį tučtuojau, nes visą laiką buvau Londone, – pajutau... paprastai tokiais atvejais sakoma „trūksta žodžių“. Trumpai, o gal ir per daug paprastai tariant, aš kentėjau. Kiekviena eilutė, kiekvienas žodis, anot nuvalkiotos metaforos, kurią griežtai uždraustų mieloji laiškų autorė, jei būtų čia, peiliais varstė man širdį. Žinia, kad Marianė mieste, buvo perkūnija iš giedro dangaus, anot tokios pat nuvalkiotos metaforos. Peiliai ir perkūnija! Kaip ji būtų man priekaištavusi! Jos skonis, jos nuomonė... man atrodo, jos skonį pažįstu geriau negu savo, ir jis tikrai man brangesnis.

Elinora, per šį keistą pokalbį patyrusi įvairiausių jausmų permainų, vėl suminkštėjo, nors iš pareigos priminė pašnekovui, kad tokios mintys nederamos.

– Negerai, pone Vilobi. Neužmirškite, kad jūs vedęs. Pasakokite tik tai, ką jūsų sąžinė liepia man pasakyti.

– Marianės laiškutis, iš kurio sužinojau, kad tebesu jai brangus kaip anksčiau, kad per daug prabėgusių savaičių jos jausmai nepasikeitė ir ji neabejoja mano pastovumu, sukėlė man graužatį. Pasakiau „sukėlė“, nes laikas ir Londonas, reikalai ir pramogos apramino sąžinę, ir aš pamažu virtau šauniu užkietėjusiu niekšu; įsivaizdavau, kad esu jai abejingas, o ji, žinoma, pasidarė abejinga man, įtikinėjau save, esą mūsų abipusis prisirišimas tebuvo nereikšminga smulkmena, gūžčiojau pečiais įrodinėdamas sau, kad taip ir yra, ir slopinau sąžinės priekaištus, užgniaužiau dvejones, mintyse kartodamas: „Nuoširdžiai apsidžiaugsiu išgirdęs, kad ji ištekėjo.“ Bet šis laiškelis atvėrė man akis. Pajutau, kad ji brangesnė man už visas pasaulio moteris ir kad pasielgiau negarbingai. Bet tada jau buvau sutaręs su panele Grei ir nebegalėjau trauktis. Teliko visaip vengti jūsų abiejų. Nenusiunčiau Marianei atsakymo tikėdamasis, kad ji man neberašys. Kurį laiką net buvau pasiryžęs neužsukti į Berklio gatvę, bet galų gale pamanęs, kad išmintingiau dėtis abejingu pažįstamu, vieną rytą patykojau, kol jūs visos išėjote iš namų, ir palikau kortelę.

– Tykojote, kol išeisime iš namų!

– Taip. Nustebtumėt sužinojusi, kaip dažnai aš jus stebėdavau, kaip dažnai vos nekrisdavau jums į akis. Kiek kartų įeidavau į parduotuvę, kad jūs nepamatytumėte manęs iš pravažiuojančios karietos. Butą nuomojau Bondo gatvėje, todėl beveik kasdien pamatydavau ją arba jus, ir jei ne mano akylas budrumas, jei ne nuolatinis troškimas nesimaišyti jums po kojų, būtume susitikę daug anksčiau. Vengiau Midltonų kaip įmanydamas – ir visų kitų, kurie galėjo pasirodyti esą mūsų bendri pažįstami. Tačiau nežinodamas, kad jie jau atvažiavo, susidūriau su seru Džonu, rodos, jo pirmąją dieną Londone ir kitą dieną po savo vizito pas ponią Dženings. Jis pakvietė mane į vakarėlį, į šokius savo namuose. Net jei jis nebūtų pasakęs, norėdamas mane privilioti, kad ateisite jūs su seserimi, dėl viso pikto nebūčiau atėjęs. Kitą rytą vėl gavau Marianės laiškutį, vis dar meilų, atvirą, paprastą, patiklų, – tokį, kad mano elgesys atrodė dar bjauresnis. Negalėjau jai atsakyti. Bandžiau, tik neįstengiau suregzti sakinio. Bet patikėkite – galvojau apie ją kiekvieną tos dienos akimirką. Jei galite mane užjausti, panele Dašvud, tai žinokite – tada buvau labiausiai vertas pasigailėjimo. Pilna galva, pilna širdis jūsų sesers, o aš priverstas vaidinti laimingą kitos moters mylimąjį! Tos trys keturios savaitės buvo pačios sunkiausios. Pagaliau mes vis dėlto susitikome, galiu jums nepasakoti, kaip žavingai aš elgiausi! Koks kankinantis buvo tas vakaras! Marianė, graži kaip angelas, meiliu balsu šaukia mane: „Vilobi!“ O Dieve! Tiesia ranką, prašo pasiaiškinti, įsmeigusi į mane žavingas neramias akis! Ir Sofija, pavydi kaip velnias, visa... Et, tai nesvarbu, viskas baigta. Koks vakaras! Aš pabėgau nuo jūsų, kai tik galėjau, bet spėjau pamatyti mielą Marianės veidą mirtinai išbalusį. Tokią mačiau ją paskutinį kartą, tokią įsidėmėjau. Siaubingas vaizdas! Ir vis dėlto šiandien, manydamas, kad ji merdi, guodžiausi žinąs, kokią ją matys tie, kurie lydės į paskutinę kelionę. Ji stovėjo man prieš akis, kol važiavau, – ta pati veido išraiška, tas pats blyškumas.

Abu trumpai nutilo ir susimąstė. Pirmas atsikvošėjo Vilobis.

– Ką gi, man laikas išvažiuoti. Jūsų sesuo tikrai taisosi, jai tikrai nebegresia pavojus?

– Mes tuo įsitikinę.

– Vargšė jūsų motina! Ji dievina Marianę.

– O laiškas, Vilobi, jūsų laiškas? Negi apie jį nieko nepasakysite?

– Taip taip, apie jį turiu ką pasakyti. Žinote, kad jūsų sesuo kitą rytą man parašė. Matėte, ką ji parašė. Aš pusryčiavau pas Elisonus, ir jos laiškas su keliais kitais buvo man atneštas iš mano buto. Sofijai jis krito į akis anksčiau negu man, ir laiško dydis, popieriaus dailumas, rašysena iškart sukėlė jai įtarimą. Sužadėtinė buvo nugirdusi, kad aš kažką merginau Devonšyre, o per pra­ėjusio vakaro susitikimą jos akivaizdoje suprato, kas ta mergina, ir ją ėmė graužti dar didesnis pavydas. Neva žaismingai, – kaip mus žavi toks mylimos moters elgesys, – ji iškart atplėšė laišką ir perskaitė. Buvo skaudžiai nubausta už įžūlumą. Tas laiškas ją padarė nelaimingą. Jos kančią aš galėjau pakelti, bet įtūžį, pagiežą reikėjo žūtbūt numaldyti. Trumpai tariant, ką manote apie mano žmonos laiškų stilių? Grakštus, meilus, moteriškas, tiesa?

– Jūsų žmonos? Bet rašysena jūsų.

– Taip, aš viso labo vergiškai perrašiau sakinius, po kuriais buvo gėda net pasirašyti. Originalas buvo jos, jos palaimingos mintys ir grakštūs posakiai. Bet ką aš galėjau padaryti? Mes buvome susižadėję, viskas sutarta, vestuvių diena beveik paskirta... bet aš kalbu kaip paskutinis kvailys. Sutarta! Vestuvių diena! Atvirai kalbant, man reikėjo jos pinigų, buvau tokioje padėtyje, jog teko sutikti su viskuo, kad tik ji manęs nepamestų. Be to, negi mano atsakymo stilius būtų pakeitęs nuomonę, kurią apie mane jau susidarė Marianė ir jos draugai? Tikslas vis tiek tas pats. Turėjau paskelbti, kad esu niekšas, o kaip tai padarysiu, mandagiai ar įžūliai, neturėjo didelės reikšmės. „Jų akyse aš žlugęs, – tariau sau, – jų namų durys man uždarytos, jie jau mano, kad esu negarbingas žmogus, o po šio laiško viso labo manys, kad esu niekšas.“ Taip mąsčiau, iš nevilties atsainiai perrašydamas žmonos žodžius ir skirdamasis su paskutiniais Marianės atminais. Tris jos laiškus – deja, laikiau juos piniginėje, antraip būčiau nuslėpęs ir saugojęs visą gyvenimą, – buvau priverstas atiduoti, net nepabučiavęs. Garbaną, – ją irgi nešiodavausi toje pačioje piniginėje, kurią madam apieškojo, žavingai įsiutusi, – mieląją garbaną... viską ji atėmė iš manęs.

– Jūs nederamai ir smerktinai kalbate tiek apie ponią Vilobi, tiek apie mano seserį, – atsiliepė Elinora, nors balsas prieš jos norą skambėjo užjaučiamai. – Jūs pasirinkote pats. Niekas jūsų nevertė. Žmona nusipelnė bent jau mandagumo ir pagarbos. Tikriausiai ji jus myli, antraip nebūtų už jūsų ištekėjusi. Šiurkščiai su ja elgdamasis ir niekinamai apie ją kalbėdamas, neišpirksite kaltės prieš Marianę, nemanau, kad nuraminsite ir savo sąžinę.

– Nekalbėkite su manim apie mano žmoną, – sunkiai atsiduso Vilobis. – Ji neverta jūsų užuojautos. Tekėdama už manęs ji žinojo, kad jos nemyliu. Ką gi, mes susituokėme, išvažiavome į Kum Magną ieškoti laimės, paskui grįžome į sostinę linksmintis. Ar dabar užjaučiate mane, panele Dašvud? O gal kalbėjau tuščiai? Ar mano kaltė, jūsų nuomone, bent truputį sumažėjo? Mano ketinimai ne visada būdavo negražūs. Ar man pavyko kai ką paaiškinti?

– Taip, jūs iš tikrųjų šiek tiek pasiteisinote, nors ir ne iš esmės. Pasirodė, kad jūs ne toks nedorėlis, kaip maniau. Jūsų širdis ne tokia negailestinga. Bet jūs... jūs taip mus įskaudinote, kad vargu ar galėjo būti blogiau.

– Ar perduosite seseriai, kai ji pasveiks, ką jums pasakojau? Tegu ir jos nuomonė apie mane bus nors kiek geresnė. Sakote, ji man jau atleido. Leiskite įsivaizduoti, kad geriau pažinusi mano širdį, dabartinius jausmus ji atleis man širdingiau, romiau, meiliau ir oriau. Papasakokite jai apie mano kančias ir atgailą, pasakykite, kad širdyje visada saugojau ištikimybę jai ir šią akimirką ji brangesnė man negu anksčiau.

– Papasakosiu jai viską, kas galėtų jus pateisinti, nors žodis ir nelabai tinkamas. Bet jūs nepasakėte, ko atvažiavote ir kaip sužinojote, kad ji serga.

– Praėjusį vakarą Druri Leino fojė susidūriau su seru Džonu Midltonu, ir jis pirmą kartą per du mėnesius mane užkalbino. Nesistebėjau ir nesipiktinau, kad po mano vestuvių jis nutraukė pažintį. Tačiau dabar šis geraširdis, garbingas, kvailas žmogelis, piktindamasis manimi ir susirūpinęs dėl jūsų sesers, neatsispyrė pagundai pranešti tai, kas, jo nuomone, sukels man nerimą, nors turbūt neįsivaizdavo kokį. Taigi jis tiesiai pasakė, kad Marianė Dašvud merdi Klivlande nuo karštinės, kad rytą jie gavo ponios Dženings laišką, kuriame tvirtinama, jog vilties beveik nėra, o Palmeriai persigandę išvažiavo ir t. t. Buvau taip sukrėstas, kad net nepastabusis seras Džonas atkreipė dėmesį. Pamatęs, kaip kenčiu, jis suminkštėjo ir atsileido tiek, kad atsisveikindamas vos nepadavė rankos ir priminė pažadą padovanoti pointerio šuniuką. Ką jaučiau sužinojęs, kad jūsų sesuo merdi... ir merdi manydama, jog aš didžiausias niekšas pasaulyje, niekindama mane ir neapkęsdama paskutinę valandą... iš kur galėjau žinoti, kokie siaubingi kėslai man priskirti? Neabejojau, bent jau vienas žmogus yra jums sakęs, jog man nesvetima jokia niekšybė. Tai, ką jaučiau, buvo siaubinga! Netrukus apsisprendžiau ir šį rytą aštuntą valandą sėdau į karietą. Dabar žinote viską.

Elinora neatsakė. Ji mąstė, kad ankstyvas savarankiškumas ir jo padariniai – polinkis į dykinėjimą, ištvirkimą ir prabangą, – nepataisomai apkartino dailios išvaizdos ir įvairiapusiškų gabumų, iš prigimties atviro ir garbingo, jautraus ir meilaus žmogaus sielą, būdą ir laimę. Aukštuomenė padarė iš jo išlaidų pasipūtėlį, švaistūniškumas ir tuštybė – kietaširdį ir savanaudį. Iš tuštybės siekdamas negarbingos pergalės, jis nuoširdžiai pamilo, bet išlaidumas ar bent jo vaisius skurdas privertė paaukoti jausmą. Kiek­vienas ydingas polinkis, skatinantis daryti bloga, lėmė ir atpildą. Meilė, kurią jis nepaisydamas garbės, savo norų ir visų gerųjų savybių atstūmė, dabar, tapusi draudžiama, užvaldė visas jo mintis. O santuoka, dėl kurios jis be didelio sąžinės graužimo paliko jos seserį kankintis, veikiausiai taps nepataisoma nelaime.

Iš susimąstymo ją pažadino Vilobis. Nuvaikęs mintis, veikiausiai ne mažiau skaudžias, jis atsistojo ruošdamasis eiti ir tarė:

– Nėra prasmės čia būti. Privalau išvažiuoti.

– Grįžtate į Londoną?

– Ne, į Kum Magną. Turiu ten reikalų, o po dienos kitos grįšiu į Londoną. Sudiev.

Jis ištiesė ranką. Elinora negalėjo jam nepaduoti savosios, ir jis meiliai ją paspaudė.

– Ar jūsų nuomonė apie mane šiek tiek geresnė nei anksčiau? – paklausė jis, paleido ranką ir atsišliejo į židinio atbrailą lyg užmiršęs, kad turi važiuoti.

Elinora patikino dabar mananti apie jį geriau, jam atleidžianti, jį užjaučianti ir linkinti sėkmės, net laimės – netgi švelniai patarė, kaip jis turėtų elgtis. Vilobio atsakymas didelių vilčių neteikė.

– Stumsiu dienas kaip mokėdamas, – atsakė jis. – Apie šeimos laimę nė kalbėti neverta. Tačiau jei manysiu, kad jus ir jūsų artimuosius domina mano likimas ir poelgiai, galbūt sugebėsiu... galbūt pasistengsiu saugotis... bent bus dėl ko gyventi. Aišku, Marianę praradau amžinai. Net jei laimingas atsitiktinumas grąžintų man laisvę...

Elinora pasipiktinusi jį nutraukė.

– Ką gi, dar kartą sudiev, – tarė jis. – Dabar išvažiuosiu ir su siaubu lauksiu vieno dalyko.

– Apie ką jūs kalbate?

– Jūsų sesers vestuvių.

– Be reikalo. Negalite jos dar labiau prarasti.

– Tada ji kažkam priklausys. Ir jei tai bus tas, kuriam man būtų sunkiausia... reikia eiti, nes neteksiu jūsų geranoriškos užuojautos išsiduodamas, kad negaliu atleisti kitam savo kaltės. Sudiev, telaimina jus Dievas!

Sulig tais žodžiais jis kone išbėgo iš kambario.