39 skyrius

PANELĖS DAŠVUD JAU praleido Londone daugiau kaip du mėnesius, ir Marianė kasdien vis labiau nekantravo išvykti. Ji ilgėjosi kaimo oro, laisvės, ramybės ir įsivaizdavo, kad jei jai kur nors palengvėtų, tai tik Bartone. Elinora ne mažiau už seserį troško išvažiuoti ir atsisakė išvykti tučtuojau tik todėl, kad suvokė, kokia sunki tokia ilga kelionė, nors Marianė to nepripažino. Tačiau dabar ji pradėjo rimtai svarstyti, ar nevertėtų grįžti, ir net užsiminė maloniajai šeimininkei, ši prieštaravo iškalbingai ir geranoriškai, kol galų gale pasiūlė planą, kuris, nors būtų sulaikęs jas toli nuo namų dar kelioms savaitėms, Elinorai patiko labiausiai. Kovo pabaigoje Palmeriai ketino vykti į Klivlandą švęsti Velykų, ir Šarlotė labai nuoširdžiai pakvietė drauge važiuoti ponią Dženings su abiem globotinėmis. Jos vienos kvietimo panelė Dašvud nebūtų ryžusis priimti, bet ją nuoširdžiai ir mandagiai palaikė ponas Palmeris, todėl Elinora mielai sutiko, juolab kad su jomis jis elgėsi mandagiausiai nuo tada, kai sužinojo, kokia nelaiminga Marianė.

Tačiau kai ji pranešė Marianei, kad sutiko, ši ne per daug apsidžiaugė.

– Klivlandas! – sušuko susijaudinusi. – Ne, į Klivlandą aš važiuoti negaliu.

– Užmiršai, – švelniai priminė Elinora, – kad jis visiškai kitur... toli nuo...

– Bet jis Somersetšyre. Aš negaliu važiuoti į Somersetšyrą – ten, kur ketinau važiuoti kaip... Ne, Elinora, nesitikėk, kad aš ten važiuosiu.

Elinora neįrodinėjo, kad iš padorumo tokius jausmus reikia slopinti, ir pabandė juos paveikti kitais – išaiškino, kad šis planas geriausias ir patogiausias būdas grįžti pas motiną, kurios Marianė taip pasiilgusi, be to, daug laiko jos nesugaiš. Iš Klivlando iki Bristolio kelios mylios, o į Bartoną galima nuvažiuoti per vieną dieną, nors kelionė truktų nuo ryto iki vakaro; motina galėtų atsiųsti tarną jų lydėti, o kadangi nėra prasmės viešėti Klivlande ilgiau kaip savaitę, po gerų trijų savaičių jos būtų namie. Marianės meilė motinai buvo nuoširdi ir nesunkiai įveikė įsivaizduojamus būgštavimus.

Poniai Dženings viešnios anaiptol neįkyrėjo, todėl ji nuoširdžiai įkalbinėjo jas iš Klivlando su ja grįžti į Londoną. Elinora buvo dėkinga už dėmesį, bet apsigalvoti neketino, o kai gavo motinos sutikimą, panelės Dašvud buvo pasiruošusios grįžti. Marianė raminosi skaičiuodama valandas, kurios dar ją skiria nuo Bartono.

– Ak, pulkininke, nežinau, ką jūs ir aš darysime be panelių Dašvud, – prabilo ponia Dženings, kai jis pirmą kartą aplankė ją jau sutarus dėl kelionės, – mat jos užsimetė iš Palmerių važiuoti namo. Kokie vieniši būsime, kai grįšiu! Viešpatie! Sėdėsime ir žiopsosime vienas į kitą kaip dvi katės.

Turbūt ponia Dženings, taip gyvai nusakiusi jų būsimo nuobodulio vaizdą, tikėjosi jam išvengti paskatinsianti pulkininką pasipiršti. Jei taip, ji netrukus įsitikino, kad tikslas pasiektas, nes kai Elinora priėjo prie lango tiksliau išmatuoti raižinio, kurį ketino nukopijuoti draugei, jis nužingsniavo prie jos labai iškalbinga mina ir kelias minutes su ja kalbėjosi. Ponia Dženings negalėjo nepastebėti poveikio, kurį pokalbis padarė Elinorai; nors ji buvo per daug padori, kad slapčia klausytųsi, net persėdo ant kėdės netoli pianino, kuriuo skambino Marianė, nenorėdama ko nors nugirsti, vis dėlto pamatė, jog Elinora persimainė, susijaudino ir ėmė taip įdėmiai klausytis, ką jis sako, kad užmiršo graviūrą. Viltys pasitvirtino, kai Marianė trumpai liovėsi groti, – ponia Dženings neišvengiamai išgirdo kelis pulkininko žodžius: regis, jis atsiprašinėjo dėl nepakankamai gero namo. Abejonių nebeliko. Tiesa, ji spėliojo, kodėl jis atsiprašinėja dėl tokių dalykų, bet gal taip dera. Ponia Dženings negirdėjo, ką atsakė Elinora, bet iš lūpų krutėjimo sprendė, kad jai tai ne kliūtis, ir širdies gilumoje pagyrė Elinorą už tokį sąžiningumą. Jie dar valandėlę kalbėjosi, bet ji nieko nebenugirdo, kol Marianė vėl padarė pauzę, ir pulkininkas ramiai pasakė:

– Ko gero, tai įvyks nelabai greitai.

Nustebinta tokių įsimylėjėlio nevertų žodžių, pasipiktinusi ponia Dženings vos nesuriko: „Viešpatie! Kas gi jums trukdo!“ – bet susigriebė ir apsiribojo nebyliu šūktelėjimu: „Keista! Juk jis nejaunėja.“

Tačiau neatrodė, kad pulkininko delsimas būtų įžeidęs ar pažeminęs jo gražiąją pašnekovę: nors netrukus jie išsiskyrė ir nu­ėjo į priešingas puses, ponia Dženings labai aiškiai išgirdo Elinorą tariant nuoširdaus jausmo pilnu balsu:

– Visada būsiu jums be galo skolinga.

Ponią Dženings jos dėkingumas nudžiugino. Ji tik stebėjosi, kad pulkininkas, išgirdęs tokius žodžius, iškart visiškai abejingai atsisveikino ir išėjo nieko neatsakęs! Nesitikėjo, kad jos senas draugas – toks atsainus jaunikis.

Iš tikrųjų jie kalbėjo štai apie ką.

– Girdėjau, – užjaučiamai pasakė pulkininkas, – kaip neteisingai su jūsų draugu ponu Ferarsu pasielgė jo šeima. Jei neklystu, jo išsižadėjo, nes jis nepanoro nutraukti sužadėtuvių su mergina, verta visapusiškos pagarbos. Ar aš nieko nesupainiojau? Taip ir buvo?

Elinora patvirtino.

– Kaip žiauru ir neprotinga, – susijaudinęs tarė jis, – išskirti ar bandyti išskirti du seniai vienas kitą mylinčius jaunuolius. Tai siaubinga. Ponia Ferars nežino, ką daro... kur gali pastūmėti sūnų. Du tris kartus mačiau poną Ferarsą Harlio gatvėje, ir jis man labai patiko. Ne iš tų jaunuolių, su kuriais galima artimai susipažinti per trumpą laiką, bet tokios pažinties pakanka, kad linkėčiau jam gero, o kaip jūsų draugui – juo labiau. Sužinojau, kad jis ketina tapti dvasininku. Būkite maloni, praneškite jam, kad Delafordo beneficija, kaip man buvo pranešta šio ryto paštu, dabar be pastoriaus ir bus jo, jei jis panorės... nors vargu ar verta dėl to abejoti, turint omenyje jo nepavydėtiną padėtį. Tiktai gaila, kad beneficija nelabai turtinga, o klebonija maža. Velionis pastorius, man rodos, gaudavo ne daugiau kaip du šimtus svarų per metus, ir nors pajamas įmanoma truputį padidinti, būgštauju, kad jos vis tiek nebus didelės. Tačiau jei ponui Ferarsui beneficija tiks, su džiaugsmu jam pasitarnausiu. Prašom jį patikinti.

– Manau, mažas namukas jiems bus net patogesnis, – tarė ji, – juk šeima ir pajamos irgi nebus didelės.

Tada pulkininkas nustebo sužinojęs, kad, jos nuomone, ponas Ferarsas gavęs beneficiją tučtuojau ves, mat nesitikėjo, jog iš tokių pajamų žmogus, įpratęs gyventi plačiai, galėtų išsiversti, – taip jis ir pasakė.

– Šita beneficija galėtų išlaikyti poną Ferarsą, kol jis viengungis, o vesti jis negalės. Gaila, daugiau niekuo negaliu padėti, nors labai norėčiau. Tačiau jei pasitaikytų dar kokia proga jam pagelbėti, turėčiau būti iš esmės pakeitęs nuomonę apie jį, kad nepadėčiau taip mielai, kaip nuoširdžiai trokštu padėti dabar. Šiuo tarpu mano pagalba visiškai menka, nes beveik nepriartins jo prie tikslo, prie didžiausio noro išsipildymo. Jo vestuvės bus dar negreit, bent aš būgštauju, kad kol kas jos įvykti negalės.

Šis sakinys, neteisingai suprastas, ir įžeidė jautriosios ponios Dženings jausmus. Bet po pokalbio prie lango Elinora jam taip dėkojo atsisveikindama, taip jaudinosi rinkdama žodžius, kad iš šalies galėjo pasirodyti, jog jis iš tikrųjų pasipiršo.