27 skyrius

– JEI TOKS GIEDRAS ORAS laikysis ilgiau, – tarė ponia Dženings, kai rytą jos susitiko prie pusryčių stalo, – seras Džonas kitą savaitę neišvyks iš Bartono. Medžiotojui gaila praleisti net vieną dieną. Vargšeliai! Labai užjaučiu medžiotojus, kuriems kas nors sutrukdo pramogauti, – jie labai nusimena.

– Tikrai, – linksmai sušuko Marianė eidama prie lango pažiūrėti, ar diena graži. – Aš apie tai nepagalvojau. Kai toks oras, daug medžiotojų lieka kaime.

Laimė, ji tai prisiminė ir iškart atgavo gerą ūpą.

– Jiems tikrai patinka toks oras, – tarė ji ir atsisėdo prie stalo linksma mina. – Turbūt jie labai džiaugiasi! Bet, – jos veidas apsiniaukė, – giedra ilgai netruks. Tokiu metų laiku po lietaus oras tuoj atsimainys. Prasidės šalnos, tikriausiai didelės. Turbūt po dienos kitos. Neilgai bus taip šilta, kur jau ten, gal net šiąnakt pašals!

– Vis dėlto tikiuosi, – įsiterpė Elinora nenorėdama, kad ponia Dženings perprastų seserį taip kaip ji, – jog seras Džonas ir ledi Midlton kitos savaitės pabaigoje jau bus Londone.

– Taip, mieloji, galvą guldau. Visada būna Merės viršus.

„Tad dabar, – spėjo Elinora, – ji parašys į Kumą, kad spėtų išsiųsti laišką dar šiandien.“

Bet jei Marianė ir parašė laišką, jis buvo išsiųstas taip slaptai, kad Elinora nieko nepastebėjo, nors nenuleido nuo sesers akių. Tiesos ji nesužinojo, vis dar buvo susirūpinusi, bet matydama Marianę linksmą labai nerimauti negalėjo. O Marianė buvo linksma, džiaugėsi giedra ir dar labiau – būsimąja šalna.

Beveik visą rytą jos važinėjo pas ponios Dženings pažįstamus palikti vizitinių kortelių, kad jie žinotų, jog ji jau Londone. Marianė nuolat stebėjo vėjo kryptį, permainas danguje ir įsivaizdavo, kad oras keičiasi.

– Nemanai, kad dabar šalčiau negu rytą, Elinora? Man atrodo, gerokai atvėso. Net movoje rankos šąla. Regis, vakar taip nebuvo. Debesys irgi sklaidosi, tuoj pasirodys saulė, ir popietė bus giedra.

Elinorą toks elgesys ir juokino, ir liūdino. Marianė nenuleido rankų ir kiekvieną vakarą iš ugnies, o kiekvieną rytą – iš dangaus sprendė, kad šalčiai nenumaldomai artėja.

Panelės Dašvud neturėjo pagrindo skųstis nei ponios Dženings gyvensena bei pažįstamais, nei visuomet maloniu elgesiu su jomis. Gyveno ji plačiai ir, išskyrus kelias senas drauges, kurių, nors ledi Midlton dėl to labai apgailestavo, niekaip neišsižadėjo, lankydavosi tik pas tokius žmones, su kuriais jaunosios viešnios galėdavo susipažinti nesijausdamos nesmagiai. Patenkinta, kad būgštavimai šiuo atžvilgiu buvo nepagrįsti, Elinora mielai taikstėsi su nykiais vakarėliais, kurie tiek namie, tiek svečiuose neteikė jai jokio džiaugsmo, nes visi tik lošdavo kortomis.

Pulkininkas Brandonas, pakviestas užsukti kada tik nori, būdavo pas ponią Dženings beveik kasdien. Jis ateidavo pažiūrėti į Marianę ir pasikalbėti su Elinora, kuriai šie pašnekesiai dažnai būdavo maloniausi per visą dieną. Deja, ji susirūpinusi pastebėjo, kad jis tebemyli jos seserį, ir būgštavo, jog ta meilė tik auga. Elinorai buvo liūdna matyti ilgesį jo akyse, įsmeigtose į Marianę, o jo nuotaika tikrai buvo blogesnė negu Bartone.

Prabėgus maždaug savaitei paaiškėjo, kad Vilobis irgi Londone. Kai jos, visą rytą važinėjusios karieta, grįžo, ant stalo gulėjo jo vizitinė kortelė.

– Dieve gailestingasis! – sušuko Marianė. – Jis buvo čia, kai mes išvažiavom.

– Patikėk, rytoj jis vėl ateis, – drįso pasakyti Elinora, nudžiugusi, kad Vilobis mieste.

Atrodė, Marianė jos negirdi, nes ji paspruko su brangiąja kortele, kai tik įėjo ponia Dženings.

Tai nuramino Elinorą, o sesuo vėl ėmė jaudintis, dar labiau negu anksčiau. Nuo tos akimirkos ji nebeturėjo ramybės ir nebegalėjo nieko imtis, nes vis tikėjosi išvysti Vilobį. Kitą rytą pareiškė, kad niekur neis.

Visą laiką, kol nebuvo namie, Elinora galvojo tik apie tai, kas darosi Berklio gatvėje, bet grįžusi iš vieno žvilgsnio į seserį suprato, kad Vilobis antrą kartą nebuvo atėjęs. Tą akimirką liokajus atnešė raštelį ir padėjo ant stalo.

– Man! – sušuko Marianė ir skubiai žengė į priekį.

– Ne, madam, šeimininkei.

Bet Marianė nepatikėjo ir tuoj čiupo raštelį.

– Tikrai poniai Dženings. Kaip apmaudu!

– Vadinasi, lauki laiško? – nebeištvėrė Elinora.

– Taip! Galbūt... nelabai.

Trumpai stojo tyla.

– Tu manimi nepasitiki, Mariane.

– O, Elinora, tu man priekaištauji! Juk pati niekuo nepasitiki!

– Aš! – atsiliepė Elinora šiek tiek sutrikusi. – Mariane, aš neturiu ko pasakyti.

– Aš irgi, – atkirto Marianė. – Vadinasi, mūsų padėtis panaši. Nė viena neturime ko pasakyti: tu dėl to, kad netyli, o aš – kad nieko neslepiu.

Elinora, nusiminusi dėl kaltinimo uždarumu, nes neturėjo teisės kalbėti, nebežinojo, kaip tokiomis aplinkybėmis paskatinti Marianę išsipasakoti.

Netrukus pasirodė ponia Dženings ir garsiai perskaitė raštelį. Jis buvo nuo ledi Midlton. Ši pranešė, kad jie išvakarėse atvažiavo į savo namus Konduito gatvėje ir kviečia ponią Dženings su panelėmis Dašvud vakare užsukti. Seras Džonas turi reikalų, o ji smarkiai peršalo, todėl jie į Berklio gatvę neatvažiavo. Kvietimas buvo priimtas, bet artinantis skirtam laikui Elinora vos įstengė įtikinti seserį važiuoti kartu, nors abi panelės Dašvud iš paprasčiausio mandagumo privalėjo lydėti ponią Dženings. Marianė, iki šiol nesusitikusi su Vilobiu, nenorėjo linksmintis, be to, būgštavo, kad jis vėl užsuks, kai jos nebus.

Kai kviestinis vakaras baigėsi, Elinora padarė išvadą, kad buveinės pakeitimas būdo iš esmės nekeičia. Seras Džonas, vos spėjęs koją įkelti į Londoną, sugebėjo sukviesti beveik dvidešimt jaunuolių ir mergaičių ir surengti jiems šokius. Tiesą sakant, ledi Midlton tam nepritarė. Kaime galima rengti šokius kada tik nori, bet Londone, kur geras vardas svarbesnis ir sunkiau pelnomas, dėl kelių mergelių nevertėjo rizikuoti, kad pasklis gandai, esą ledi Midlton aštuonioms ar devynioms poroms surengė šokius, kuriuose griežė du smuikai ir buvo patiekti tik šalti užkandžiai.

Buvo pakviesti ir ponas Palmeris su ponia Palmer. Jos dar nebuvo mačiusios pono Palmerio Londone, nes jis uoliai vengė rodyti dėmesį uošvei ir pas ją nesilankydavo, o dabar neparodė, kad pažįsta paneles Dašvud, kai jos įėjo. Tik dėbtelėjo, lyg pirmą kartą jas matytų, ir linktelėjo poniai Dženings iš kambario galo. Marianė įėjusi apžvelgė kambarį, iškart suprato, kad Vilobio nėra, ir atsisėdo nenusiteikusi nei džiaugtis, nei džiuginti kitų. Maždaug po valandos prie panelių Dašvud atslinko ponas Palmeris pareikšti nuostabos, kad mato jas Londone, nors pulkininkas Brandonas apie jų atvykimą pirmą kartą išgirdo jo namuose, be to, ponas Palmeris, sužinojęs, kad jos atvažiavo, pasakė kažką labai juokinga.

– Maniau, jūs abi Devonšyre, – tarė jis.

– Tikrai? – atsiliepė Elinora.

– Kada važiuosite namo?

– Nežinau.

Pokalbis buvo baigtas.

Dar niekada gyvenime Marianė nejautė tokios neapykantos šokiams kaip tą vakarą, ir dar niekada jie nebuvo jos taip nuvarginę. Ji taip ir pasakė, kai visos grįžo į Berklio gatvę.

– Taip taip, – atsiliepė ponia Dženings, – ir priežastį mes puikiai žinom. Jei ten būtų buvęs vienas jaunuolis, kurio pavardės neminėsim, nebūtumėt nė truputėlio pavargusi. Tiesą sakant, nelabai gražu neateiti susitikti su jumis, juk buvo pakviestas.

– Pakviestas! – sušuko Marianė.

– Taip sakė mano duktė Midlton. Rodos, seras Džonas šį rytą buvo jį sutikęs gatvėje.

Marianė nutylėjo, bet atrodė labai įskaudinta. Elinora, trokšdama kaip nors palengvinti sesers padėtį, ryžosi kitą rytą parašyti motinai, nes tikėjosi, kad ši, sunerimusi dėl Marianės būklės, pagaliau tiesiai, nors ir pavėluotai, paklaus svarbiausio dalyko. Ji įsitikino privalanti tai padaryti, rytą po pusryčių pamačiusi, kad Marianė vėl rašo Vilobiui, nes kam gi daugiau ji galėjo rašyti?

Apie vidurdienį ponia Dženings kažkur išvažiavo, ir Elinora sėdo rašyti laiško. Marianė, iš nerimo negalėdama nei ko nors knerpti, nei šnekėtis, blaškėsi nuo vieno lango prie kito arba sėdėjo prie židinio, paskendusi liūdnose mintyse. Elinora nuoširdžiai papasakojo motinai apie įvykius, nenuslėpė abejonių dėl Vilobio pastovumo ir maldavo iš pareigos ir meilės pareikalauti, kad Marianė atvirai prisipažintų, kokie jų santykiai iš tikrųjų.

Vos spėjo baigti laišką, pasigirdo beldimas ir liokajus pranešė, kad atėjo pulkininkas Brandonas. Marianė, išvydusi jį pro langą, išėjo iš kambario jo nelaukdama, nes bet kokia draugija ją erzino. Pulkininkas buvo dar niūresnis negu paprastai ir taręs, kad jam malonu radus panelę Dašvud vieną, lyg norėtų jai pasakyti kažką svarbaus, vis dėlto kurį laiką sėdėjo tylėdamas. Elinora nekantriai laukė pokalbio pradžios ir neabejojo, kad jis ketina kalbėti apie Marianę. Žinojo tai, nes pulkininkas jau ne kartą buvo pradėjęs pašnekesį tokiais žodžiais: „Šiandien jūsų sesuo atrodo liguista“, arba: „Jūsų sesuo be nuotaikos“, – matyt, ketindamas ką nors atskleisti ar ko nors paklausti apie ją. Valandėlę abu tylėjo, kol jis galų gale nutraukė tylą ir šiek tiek jaudindamasis paklausė, kada galės ją pasveikinti įgijus brolį. Elinorą klausimas užklupo netikėtai. Nežinodama, ką atsakyti, ji buvo priversta griebtis įprasto būdo: paklausė, ką jis turi omenyje.

– Apie jūsų sesers ir pono Vilobio sužadėtuves žino daug žmonių, – atsakė jis mėgindamas šyptelėti.

– Negali būti, – atsiliepė Elinora, – nes nei motina, nei seserys nieko nežino.

Pulkininkas, regis, nustebo.

– Prašom atleisti, ko gero, mano klausimas buvo įžūlus, – tarė jis. – Bet aš nežinojau, kad sužadėtuvės slaptos, nes jie atvirai susirašinėja, o apie jų vestuves plačiai kalbama.

– Nejaugi? Ir kas gi jums sakė?

– Daug žmonių. Vienų jūs nepažįstate, kitus – ponią Dženings, ponią Palmer ir Midltonus – pažįstate puikiai. Gal ir nebūčiau patikėjęs, – juk protas visada ras reikiamų įrodymų, jei norės, – bet tarno, kuris mane šiandien įleido, rankoje pamačiau laišką su pono Vilobio adresu, užrašytu jūsų sesers ranka. Atėjau paklausti, bet man buvo atsakyta, dar nespėjus užduoti klausimo. Ar jau viskas nuspręsta? Ir nebeįmanoma... Bet aš neturiu nei teisės, nei vilties. Prašom atleisti, panele Dašvud. Suprantu, kad pasakiau per daug, bet nežinau, ką daryti, o jūsų sveiku protu visiškai pasitikiu. Pasakykite man, kad viskas nuspręsta galutinai, kad bet koks bandymas... kad sužadėtuvės viso labo slepiamos, bet jau nebeilgai.

Šie žodžiai, tiesioginis meilės Marianei prisipažinimas, labai sujaudino Elinorą. Ji ne iš karto sugalvojo, ką atsakyti, ir net atsikvošėjusi kurį laiką svarstė, kokie žodžiai būtų tinkamiausi. Apie tikruosius sesers ir Vilobio santykius ji beveik nieko nežinojo ir mėgindama paaiškinti būtų pasakiusi arba per daug, arba per mažai. Ir vis dėlto ji buvo tikra, jog Marianės meilė Vilobiui, kad ir kokia būtų padėtis, nepalieka pulkininkui Brandonui jokios vilties, be to, nenorėjo, kad jis smerktų sesers poelgius, todėl pasvyravusi nusprendė būsią apdairiausia ir tauriausia pasakyti daugiau, negu ji žino ar numano. Taigi Elinora pripažino: nors nei sesuo, nei Vilobis nėra užsiminę apie sužadėtuves, jų abipuse meile ji neabejoja, o susirašinėjimas jai nuostabos nekelia.

Pulkininkas Brandonas klausėsi tylomis ir atidžiai, o kai ji baigė, atsistojo, susijaudinęs ištarė: „Linkiu panelei Marianei didžiausios laimės, o Vilobiui – kad jis pasistengtų būti vertas jūsų sesers“, – atsisveikino ir išėjo.

Elinorą šis pokalbis prislėgė ir nerimą ne sumažino, o padidino. Ji liūdnai mąstė, koks nelaimingas pulkininkas Brandonas, o ji net negali jo nuoširdžiai užjausti, nes nepaprastai trokšta to, kas dar labiau padidins jo kančią.