13 skyrius

KELIONĖ Į VITVELĄ NEPATEISINO Elinoros būgštavimų. Ji buvo pasiruošusi sušlapti, pervargti ir išsigąsti, bet nepasisekė dar labiau: niekas niekur apskritai nevažiavo.

Dešimtą valandą draugija susirinko Barton Parke pusryčių. Rytas buvo gražus, nors kiaurą naktį lijo. Debesys sklaidėsi, buvo daug pragiedrulių. Visi buvo linksmi, patenkinti, laimingi ir pasiryžę įveikti didžiausius sunkumus ir kliūtis.

Pusryčiaujant buvo atnešti laiškai. Vieną gavo pulkininkas Brandonas. Jis paėmė laišką, pažvelgė į adresą, visas persimainė ir tučtuojau išėjo iš kambario.

– Kas atsitiko Brandonui? – paklausė seras Džonas.

Niekas negalėjo pasakyti.

– Tikiuosi, negavo blogos žinios, – tarė ledi Midlton. – Tik nepaprasti įvykiai priverstų pulkininką Brandoną taip staiga pakilti nuo mano pusryčių stalo.

Maždaug po penkių minučių jis grįžo.

– Tikiuosi, negavot negeros naujienos, pulkininke? – paklausė ponia Dženings, kai tik jis įžengė į kambarį.

– Ne, madam, ačiū.

– Iš Avinjono? Tikiuosi, jums nepraneša, kad seseriai blogiau?

– Ne, madam. Laiškas iš Londono. Dalykinis.

– Bet kodėl rašysena taip išmušė jus iš vėžių, jei laiškas viso labo dalykinis? Negražu, pulkininke, nagi, drožkit teisybę.

– Brangioji madam, – įsikišo ledi Midlton, – galvokit, ką sakot.

– Gal jame parašyta, kad jūsų pusseserė Fanė ištekėjo? – neatlyžo ponia Dženings, praleidusi dukters priekaištą pro ausis.

– Ne, tikrai ne.

– Ką gi, tada žinau, nuo ko jis, pulkininke. Tikiuosi, ji sveika.

– Apie ką jūs kalbat, madam? – raustelėjęs paklausė jis.

– O! Jūs puikiai žinote, apie ką.

– Nepaprastai gaila, madam, – tarė pulkininkas ledi Midlton, – kad laišką gavau šiandien, nes privalau dėl šio reikalo tučtuojau važiuoti į Londoną.

– Į Londoną! – šūktelėjo ponia Dženings. – Kokių reikalų jūs galite turėti mieste šiuo metų laiku?

– Man labai nesmagu palikti tokią malonią draugiją, – kalbėjo pulkininkas, – bet ypač neramu, kad be manęs į Vitvelą niekas jūsų neįleis.

Visiems tai buvo baisus smūgis.

– O jei parašytumėte raštelį ūkvedei, pone Brandonai, – karštai paklausė Marianė, – negi jo nepakaktų?

Jis papurtė galvą.

– Turim važiuoti, – nenusileido seras Džonas. – Nejaugi atsisakysim iškylos, kai viskas paruošta. Į Londoną vyksit rytoj, pulkininke Brandonai, štai ir viskas.

– Norėčiau, kad būtų taip paprasta, bet negaliu atidėti kelionės nė vienai dienai!

– Jei bent paaiškintumėt, koks reikalas, – įsiterpė ponia Dženings, – mes nuspręstume, galima jį atidėti ar ne.

– Jei atidėtumėt kelionę iki iškylos pabaigos, – tarė Vilobis, – nuvyktumėt šešiomis valandomis vėliau.

Elinora išgirdo, kaip Vilobis šnibžda Marianei:

– Kai kuriems žmonėms iškylos nepakenčiamos. Brandonas – vienas iš tokių. Turbūt bijo peršalti ir sugalvojo, kaip išsisukti. Statau penkiasdešimt ginėjų, kad laišką parašė pats.

– Nė kiek neabejoju, – atsiliepė Marianė.

– Seniai žinau, kad jūsų neperkalbėsi, Brandonai, – tarė seras Džonas, – jei jau nusprendėte. Ir vis dėlto tikiuosi, kad apsigalvosite. Dvi panelės Keri atvyko iš Niutono, trys panelės Dašvud atėjo iš kotedžo, o ponas Vilobis atsikėlė dviem valandomis anksčiau negu įpratęs – dėl iškylos į Vitvelą.

Pulkininkas Brandonas dar kartą atsiprašė taip apvylęs susirinkusiuosius, bet vėl patvirtino privaląs vykti.

– Tada bent pasakykite, kada grįšite.

– Tikiuosi, mes vėl pamatysime jus Bartone, – pridūrė jos malonybė, – kai tik sutvarkysite reikalus. O iškylą į Vitvelą atidėsime, kol grįšite.

– Jūs labai atlaidi. Bet kol kas visiškai neaišku, kada galėsiu grįžti, todėl nedrįstu nieko žadėti.

– Oho! Privalot grįžti ir grįšit, – pareiškė seras Džonas. – Jei iki savaitės pabaigos negrįšit, važiuosiu ieškoti.

– Būtinai, sere Džonai, – sušuko ponia Dženings, – gal sužinosite ir koks tas svarbusis reikalas.

– Aš nenoriu kištis ne į savo reikalus. Turbūt jam gėda prisipažinti.

Liokajus pranešė, kad pulkininko Brandono arkliai pakinkyti.

– Juk nejosite į Londoną raitas? – pridūrė seras Džonas.

– Ne. Josiu tik iki Honitono. Ten sėsiu į pašto karietą.

– Ką gi, jei jau pasiryžote, linkiu sėkmės. O gal dar apsigalvotumėt?

– Patikėkite, nieko negaliu padaryti.

Ir pulkininkas atsisveikino su visa draugija.

– Ar pamatysiu jus su seserimis Londone šią žiemą, panele Dašvud?

– Veikiausiai ne.

– Tada atsisveikinu su jumis ilgesniam laikui negu norėčiau.

Marianei jis nepasakė nė žodžio, tik nusilenkė.

– Nagi, pulkininke, – neatstojo ponia Dženings, – bent išeidamas pasakykite, kodėl išvykstate.

Jis palinkėjo jai gero ryto ir išėjo iš kambario, lydimas sero Džono.

Dabar, kai nebevaržė mandagumas, visi pratrūko gailestauti ir piktintis, kol galų gale sutarė, kad toks nusivylimas labai apmaudus.

– O aš numanau, koks tas reikalas, – džiūgaudama paskelbė ponia Dženings.

– Tikrai, madam? – paklausė beveik visi.

– Taip. Neabejoju, kažkas nutiko panelei Viljams.

– O kas ta panelė Viljams? – paklausė Marianė.

– Ką? Jūs nežinot, kas yra panelė Viljams? Tikrai ką nors girdėjot. Tai pulkininko giminaitė, brangioji, – labai artima giminaitė. Nesakysime, kokia artima, kad jaunosios panelės nepasipiktintų. Ji jo nesantuokinė duktė, – šiek tiek pritildžiusi balsą pasakė Elinorai.

– Negali būti!

– Gali. Kaip iš akies luptas pulkininkas. Turbūt jis paliks jai visą turtą.

Seras Džonas grįžo ir nuoširdžiai pritarė draugijos skundams, bet galų gale pasakė: jei jau jie čia susirinko, reikia ko nors imtis, kad būtų linksma. Pasitarę visi sutiko, kad nors nuoširdžiai džiaugtųsi tik Vitvelu, galbūt atgautų šiokią tokią dvasios ramybę važinėdami po apylinkes. Buvo įsakyta kinkyti arklius. Vilobio karieta privažiavo pirmoji, ir Marianė sėsdama į ją atrodė laiminga kaip niekada. Jis suragino arklius, juodu žaibiškai dingo iš akių, ir niekas jų nematė tol, kol draugija grįžo į Barton Parką, bet ir tada Vilobis atvažiavo paskutinis. Abu buvo be galo patenkinti, bet tepasakė, kad laikėsi šunkelių, tuo tarpu kiti pasuko į kalvas.

Buvo nutarta, kad vakare bus šokiai, o dieną visi linksminsis kaip mokės. Atvyko dar keli Kerių šeimos nariai, ir prie stalo, dideliam sero Džono pasitenkinimui, susėdo beveik dvidešimt žmonių. Vilobis kaip paprastai įsitaisė tarp dviejų vyresniųjų panelių Dašvud. Elinorai iš dešinės sėdėjo ponia Dženings. Jos vos spėjo susėsti, kai ji už Elinoros ir Vilobio nugarų pasilenkė prie Marianės ir pasakė taip, kad girdėtų visi trys:

– O aš išsiaiškinau, kad ir kaip gudravot. Žinau, kur praleidot rytą.

Marianė paraudo ir skubiai atsiliepė:

– Tai kur?

– Negi nežinot, – įsiterpė Vilobis, – kad mes važinėjomės mano karieta?

– Taip taip, pone Įžūlėli, puikiai žinau, ir pasiryžau išsiaiškinti, kur jūs buvote. Tikiuosi, jums patiko namas, panele Mariane. Jis labai didelis, o kai atvažiuosiu jūsų aplankyti, veikiausiai būsite jį naujai apstačiusi, tai padaryti verkiant reikėjo jau prieš šešerius metus, kai ten lankiausi.

Marianė sumišusi nusisuko. Ponia Dženings širdingai nusijuokė ir papasakojo Elinorai, kad pasiryžusi sužinoti, kur juodu buvo, pasiuntė kambarinę paklausti pono Vilobio arklininko. Ir paaiškėjo, kad juodu nuvažiavo į Alenemą, o ten ilgai vaikščiojo sode ir apžiūrinėjo namą.

Elinora netikėjo savo ausimis. Negi Vilobis pasiūlė, o Marianė sutiko įžengti į nepažįstamos ponios Smit namus, kai juose yra šeimininkė?

Kai tik jos išėjo iš valgomojo, Elinora paklausė Marianės ir nustebusi išgirdo, kad kiekvienas ponios Dženings žodis – tiesa. Marianė net supyko, kad sesuo abejoja.

– Kodėl tau šovė į galvą, Elinora, kad mes nebuvom Aleneme ir neapžiūrinėjom namo? Juk ir pati norėdavai ten apsilankyti.

– Taip, Mariane, bet aš nebūčiau peržengusi slenksčio be ponios Smit žinios, lydima tik pono Vilobio.

– Tačiau ponas Vilobis vienintelis turi teisę aprodyti tą namą, o kadangi karieta dvivietė, daugiau niekas su mumis važiuoti negalėjo. Tai buvo maloniausias rytas mano gyvenime.

– Malonumas ne visada suderinamas su padorumu, – atsiliepė Elinora.

– Priešingai, Elinora, malonumas – svariausias padorumo įrodymas. Jei būčiau nesilaikiusi elgesio normų, būčiau tai pajutusi, juk mes žinome, kada elgiamės blogai, ir tokiu atveju nebūčiau patyrusi jokio džiaugsmo.

– Bet, mieloji Mariane, negi net dabar, išgirdusi kelias itin akiplėšiškas užuominas, tu nemanai, kad elgeisi neapdairiai?

– Jei akiplėšiškos ponios Dženings užuominos – nederamo elgesio įrodymas, mes visą gyvenimą tik ir laužom padorumo taisykles. Jos priekaištai man tokie pat svarbūs kaip ir jos pagyros. Nemanau, kad vaikščiodama ponios Smit sode ir apžiūrinėdama jos namus elgiausi blogai. Vieną gražią dieną jie atiteks ponui Vilobiui, ir...

– Net jei vieną gražią dieną jie atitektų tau, Mariane, tavo poelgis nepateisinamas.

Po šių žodžių Marianė paraudo, bet buvo aiškiai matyti, kad tai džiaugsmo nuoraudis. Kokias dešimt minučių ji uoliai mąstė, paskui priėjo prie sesers ir gyvai prapliupo:

– Galbūt, Elinora, važiuodama į Alenemą pasielgiau neišmintingai, bet ponas Vilobis labai norėjo man aprodyti sodybą. Patikėk, namas žavingas. Antrame aukšte yra nuostabus gyvenamasis kambarys, kaip tik tokio dydžio, koks patogiausias kasdien naudotis, su šiuolaikiniais baldais jis bus puikus. Tai kampinis kambarys, langai dviejose sienose. Pro vieną langą matyti kėglių aikštelė už namo, o tolėliau – gražus miškas kalvos šlaite. Pro kitą langą matyti bažnyčia ir kaimas, o už jų – stačios kalvos, kuriomis mes taip dažnai žavėdavomės. Negalėjau grožėtis kaip pridera, nes baldai visai beviltiški, bet naujai apstatyta... Vilobis sako, kad pakaktų poros šimtų svarų, ir jis taptų vienu žaviausių vasarinių gyvenamųjų kambarių Anglijoje.

Jei seserų nebūtų šnekinę kiti svečiai, Elinorai būtų tekę klausytis džiaugsmingo pasakojimo apie kiekvieną kambarį.