29 skyrius

KITĄ DIENĄ, KAMBARINEI dar neužkūrus židinio, o saulei nenušvietus šalto niūraus sausio ryto, pusnuogė Marianė klūpojo ant sofutės prie lango, kur buvo šviesiau, ir rašė taip sparčiai, kaip tik leido be paliovos byrančios ašaros. Pažadinta jos atodūsių ir kūkčiojimų, Elinora valandėlę tylėdama neramiai žiūrėjo į seserį, paskui meiliai prabilo:

– Mariane, ar galėčiau paklausti?..

– Ne, Elinora, – atsiliepė ši. – Nieko neklausk. Greit viską sužinosi.

Šiuos žodžius ji iš nevilties ištarė ramiai, bet iškart palūžo ir vėl nugrimzdo į kančią. Ne iš karto pajėgė rašyti toliau, o dažnai prasiveržianti rauda vis priversdavo padėti plunksną. Tai buvo aiškus įrodymas, kad Marianė nujaučia rašanti Vilobiui paskutinį kartą.

Elinora rodė seseriai meilius ir neįkyrius dėmesio ženklus, kokius tik galėjo. Būtų dar labiau stengusis ją paguosti ir nuraminti, jei Marianė nebūtų pradėjusi karštai ir irzliai maldauti nutilti. Tokiomis aplinkybėmis abiem buvo geriau išsiskirti, ir klaikstanti Marianė, vos spėjusi apsirengti, tučtuojau išėjo iš kambario. Jai reikėjo vienatvės, ji negalėjo nustygti, todėl iki pusryčių bastėsi po namus vengdama visų.

Per pusryčius ji nieko nevalgė, net nebandė valgyti. O Elinora neragino jos, neguodė, net nežvilgtelėjo, nes visas pastangas skyrė ponios Dženings dėmesiui atkreipti į save.

Pusryčius ponia Dženings mėgo labiausiai, jie trukdavo ilgai. Jos vos spėjo susėsti prie vieno rankdarbių staliuko, kai Marianei buvo atneštas laiškas. Ši nekantraudama išplėšė jį tarnui iš rankų, mirtinai išblyško ir tučtuojau išbėgo iš kambario. Elinorai, kuri iš tokio elgesio suprato – taip aiškiai, lyg būtų mačiusi rašyseną, – kad laiškas nuo Vilobio, suspaudė širdį. Ji sunkiai įstengė sėdėti tiesiai, o drebėjo taip, kad būgštavo, jog ponia Dženings pastebės. Tačiau mieloji ponia tepamatė, kad Marianė gavo laišką nuo Vilobio, nusprendė, jog tai puikus pokštas, ir juokdamasi palinkėjo jai visokeriopos laimės. Elinoros skausmo ji nepastebėjo, nes taip uoliai vyniojo suktus vilnonius siūlus kilimėliui, kad į šalis nesidairė. Kai tik Marianė dingo, ponia Dženings ramiai tratėjo toliau:

– Garbės žodis, kaip gyva nemačiau taip įsimylėjusios mergelės! Mano dukterys toli šaukia, nors ir jos kadaise prikrėtė kvailysčių. Bet panelė Marianė kaip nesava. Nuoširdžiai tikiuosi, kad jis nevers jos ilgai laukti, širdis plyšta pamačius, kokia ji išblyškusi ir nelaiminga. Kada gi jie susituoks?

Tą akimirką Elinorai nesivertė liežuvis, bet ji buvo priversta atsakyti į tokį tiesų klausimą.

– Tai jūs, madam, iš tikrųjų įsikalbėjote, kad mano sesuo susižadėjusi su ponu Vilobiu? – Ji bandė nusišypsoti. – Maniau, juokaujat, bet iš klausimo aišku, kad kalbate rimtai. Todėl prašau jūsų nebeapgaudinėti savęs. Patikėkite, niekas manęs nenustebintų labiau už jų vestuves.

– Gėda, panele Dašvud! Kaip galite taip kalbėti! Argi mes nežinome, kad jie pora, kad iki ausų įsimylėjo vienas kitą iš pirmo žvilgsnio? Argi Devonšyre nematydavau jų kasdien, nuo ryto iki vakaro, drauge? Argi nesupratau, kad jūsų sesuo važiavo su manim į Londoną pirkti vestuvinių apdarų? Liaukitės, nieko nebus. Jūs pati slapukė, todėl manote, kad ir aplinkiniai nieko nenutuokia. Nieko panašaus, patikėkite manimi, – visas Londonas jau seniai žino. Aš visiems sakau, Šarlotė irgi.

– Madam, jūs klystate, – labai rimtai atsiliepė Elinora. – Tiesą sakant, skleisdama gandus elgiatės labai negražiai, pati tai netrukus suprasite, nors dabar manimi netikite.

Ponia Dženings vėl nusijuokė, bet Elinora nebeturėjo jėgų tęsti pokalbio, be to, troško sužinoti, ką parašė Vilobis, todėl nuskubėjo pas seserį. Atidariusi duris pamatė Marianę išdriką ant lovos, springstančią ašaromis. Rankoje ji laikė laišką, o šalia buvo numesti dar du ar trys. Elinora tylėdama priėjo, atsisėdo šalia ant lovos, paėmė seserį už rankos, kelis kartus meiliai pabučiavo, o paskui paplūdo ašaromis, iš pradžių ne mažiau gailiomis nei Marianės. Ši negalėjo ištarti nė žodžio, bet, regis, pajuto meilią užuojautą. Valandėlę jos drauge sielvartavo, o paskui Marianė įspraudė Elinorai į rankas visus laiškus ir užsidengė galvą skarele, beveik klykdama iš skausmo. Elinora žinojo, kad tokia kančia, nors ir baisu į ją žiūrėti, turi išsekti savaime, todėl kurį laiką stebėjo seserį, kol ji šiek tiek aprimo, tada nekantraudama perskaitė Vilobio laišką.

Bondo gatvė, sausis

Brangioji madam,

ką tik turėjau garbės gauti jūsų laišką ir už jį nuoširdžiausiai dėkoju. Labai susirūpinau sužinojęs, kad mano elgesys praėjusį vakarą jums nelabai patiko, todėl nors niekaip neįstengiu suvokti, kuo taip nelaimingai jus įžeidžiau, maldauju atleisti už nusižengimą, kuris, patikėkite, tikrai nebuvo tyčinis. Savo pažintį su jūsų šeima Devonšyre visada prisiminsiu su dėkingumu ir malonumu, puoselėdamas viltį, kad ji nutrūko ne dėl mano klaidos ar neteisingo mano poelgių vertinimo. Nuoširdžiai gerbiu visas jūsų šeimos nares, bet jei iš mano jausmų ar jų raiškos, deja, padarėte toliau siekiančias išvadas, nei derėjo, sau tegaliu priekaištauti dėl nelabai santūriai reikštos pagarbos. Kad negalėjau turėti omenyje nieko daugiau, turėsite pripažinti, kai sužinosite, jog mano širdis jau seniai dovanota kitai merginai, ir viliuosi, kad po kelių savaičių tesėsime vienas kitam duotą pasižadėjimą. Didžiai apgailestaudamas paklūstu jūsų įsakymui grąžinti laiškus, kuriais mane pagerbėte, ir garbaną, kurią taip paslaugiai man dovanojote.

Nuolankiausias jūsų tarnas, brangioji madam,

Džonas Vilobis

Galima įsivaizduoti, su kokiu pasipiktinimu panelė Dašvud skaitė šį laišką. Ji tikėjosi, kad Vilobis pripažins savo nepastovumą ir patvirtins, jog jie išsiskiria amžinai, bet nenujautė, kad apie tai bus pranešta tokiais žodžiais. Elinora nesitikėjo, kad jam visiškai svetimas garbingumas ir delikatumas, net paprastas džentelmeno padorumas, kaip buvo matyti iš tokio įžūliai žiauraus laiško. Norą atgauti laisvę Vilobis pareiškė be jokio gailesčio, neprisipažino sulaužęs duotą žodį, neigė nebuvęs abejingas; kiekviena šio laiško eilutė buvo įžeidimas, aiškiai parašytas užkietėjusio niekšo.

Valandėlę Elinora mąstė apie tai, piktindamasi ir stebėdamasi, paskui vėl perskaitė laišką. Ir vėl. Sulig kiekvienu kartu jos pasibjaurėjimas Vilobiu didėjo, ir ji taip įtūžo ant jo, jog nesiryžo prabilti, būgštaudama dar labiau įskaudinti Marianę, nes būtų išsidavusi, kad išsiskyrimą laiko ne netektimi, o išsivadavimu iš neatitaisomos blogybės – ryšių, kurie būtų visam gyvenimui susaistę ją su negarbingu žmogumi, – tikrų tikriausiu išsigelbėjimu, didžiausia palaima.

Įnikusi į apmąstymus apie laišką ir akmeninę jį parašiusio asmens širdį, o gal ir apie kitokią širdį visai kitokio asmens, susijusio su šiuo reikalu tik tiek, kad Elinora nuolat apie jį galvodavo, užmiršo sesers kančią, užmiršo, kad ant kelių guli dar trys neskaityti laiškai, nebeprisiminė, kiek laiko sėdi šiame kambaryje, kai išgirdo prie durų privažiuojant karietą. Ji priėjo prie lango pažiūrėti, kas atvyko taip nepadoriai anksti, ir nustebusi pamatė ponios Dženings karietą, kuri turėjo pasirodyti apie pirmą. Nusprendusi nepalikti Marianės, nors kol kas nesitikėjo jos nuraminti, Elinora greitai susirado ponią Dženings ir atsiprašė negalėsianti jos lydėti, nes sesuo nesveikuoja. Ponia Dženings nuoširdžiai susirūpino ir mielai sutiko, kad ji liktų namie. Išlydėjusi šeimininkę, Elinora grįžo pas Marianę, kuri kaip tik tą akimirką bandė keltis iš lovos, ir laiku spėjo sugriebti griūvančią ant grindų, nes, ilgą laiką išbuvusi be poilsio ir maisto, sesuo nusilpo, jai svaigo galva. Jau daug dienų ji beveik nieko nevalgė, daug naktų beveik nemiegojo, o dabar, kai jos nebepalaikė nežinios karštligė, pajuto padarinius: galvos skausmą, skrandžio sutrikimą ir nervinį šleikštulį. Elinora tučtuojau pripylė jai taurę vyno, ir Marianė pasijuto geriau, bent įstengė padėkoti seseriai už rūpestį:

– Vargše Elinora! Kaip aš tave nuliūdinau!

– Mielai padaryčiau bet ką, kad tau būtų lengviau, – atsiliepė sesuo.

Po šių žodžių Marianė palūžo, kaip, beje, būtų palūžusi po bet kokių kitų, sukliko iš skausmo: „Oi, Elinora, kokia aš nelaiminga!“ – ir vėl prapliupo raudoti.

Elinora nebegalėjo tylomis žiūrėti į šį netramdomą sielvartą.

– Tvardykis, mieloji Mariane, – sušuko ji, – jei nenori nusigaluoti ir nugaluoti visų aplinkinių. Pagalvok apie motiną, pagalvok, kaip sunku jai bus pakelti tavo sielvartą. Valdykis dėl jos.

– Negaliu, negaliu, – rėkė Marianė, – palik mane, palik, jei aš tave varginu, palik mane, neapkęsk manęs, užmiršk mane, bet nekankink šitaip. Ak, kaip lengva tiems, kurie nežino, kas yra sielvartas, pliaukšti apie tvardymąsi! Laimingoji Elinora, tu net įsivaizduoti negali, ką aš kenčiu.

– Vadini mane laiminga, Mariane? O, jei tu žinotum! Negi nuoširdžiai tiki, kad aš laiminga matydama tokį tavo sielvartą?

– Atleisk man, atleisk! – Marianė puolė seseriai ant kaklo. – Žinau, kad mane užjauti, žinau, kokia tavo širdis. Ir vis dėlto tu esi – tu turi būti laiminga. Edvardas tave myli – ak, kas gali užtemdyti šitokią laimę!

– Tokių aplinkybių labai daug, – rimtai tarė Elinora.

– Ne, ne, ne, – paklaikusi rėkė Marianė, – jis myli tave ir tik tave. Dėl ko tau graužtis?

– Negaliu džiaugtis, matydama tave tokią.

– Ir kitokios nebepamatysi. Mano kančia nenumaldoma.

– Negalima taip kalbėti, Mariane. Negi neturi jokios paguodos? Nė vieno draugo? Negi netektis tokia, kad tavęs neįmanoma paguosti? Kad ir kaip tu dabar kenti, pagalvok, ką būtum kentusi, jei jo būdą būtum perpratusi daug vėliau – jei tavo sužadėtuvės būtų trukusios dar daug mėnesių, kol jis pagaliau būtų nusprendęs jas nutraukti. Kiekviena tavo nederamo pasitikėjimo juo diena būtų dar labiau apsunkinusi smūgį.

– Sužadėtuvės? – pakartojo Marianė. – Mes nebuvome susižadėję.

– Nebuvote susižadėję?

– Ne, jis ne toks blogas, kaip tau atrodo. Jis man nepasižadėjo.

– Bet prisipažino meilę?

– Taip... ne... niekada... žinoma. Kiekvieną dieną užsimindavo, bet tiesiai niekada nesakė. Kartais manydavau, kad tuojau prisipažins... bet meilės žodžių jis taip ir neištarė.

– Ir vis dėlto tu jam rašei?

– Taip... O kas čia blogo po visų įvykių? Bet aš nebeturiu jėgų kalbėti.

Elinora nieko nebesakė ir tučtuojau perskaitė tris laiškus, kurie dabar ją domino daug labiau. Pirmasis, sesers išsiųstas atvykus į Londoną, buvo toks:

Antras laiškutis, parašytas rytą po šokių pas Midltonus, buvo toks:

Paskutinis laiškelis buvo toks:

Elinora nenorėjo tikėti, kad į tokius meilius, tokius patiklius laiškus Vilobis galėjo atsakyti šitaip. Bet smerkdama negalėjo nesuprasti, kad juos siųsti buvo nepadoru, ir tylomis gailestavo dėl neapdairumo, lėmusio tokius nepateisinamus dalykus, žiaurų meilės įrodymų suniekinimą. Ir čia Marianė, pamačiusi, kad sesuo baigė skaityti, pareiškė, kad tokiomis aplinkybėmis bet kas būtų parašęs tokius laiškus, nieko čia ypatingo.

– Jaučiausi jam pasižadėjusi, lyg mus būtų sujungusios iškilmingiausios apeigos, – pridūrė ji.

– Tikiu, – atsiliepė Elinora. – Deja, jis taip nesijautė.

– Jautėsi, Elinora. Daug savaičių jautėsi. Žinau, kad jautėsi. Nežinau, kodėl jis taip pasikeitė, matyt, buvau bjauriausiai apšmeižta, bet kadaise buvau jam tokia brangi, kokia troškau būti. Šios taip lengvai grąžintos garbanos jis aistringai maldavo. Jei būtum mačiusi jo žvilgsnį, jo veidą, jei būtum girdėjusi jo balsą tą akimirką! Užmiršai mūsų paskutinį vakarą Bartone? Ir rytą, kai mes išsiskyrėm? Kai jis man pasakė, kad galbūt praeis ne viena savaitė, kol vėl susitiksim... jo sielvartas... Kaip aš galiu užmiršti jo sielvartą! – Marianės balsas nutrūko, bet ji susitvardė ir tvirčiau pridūrė: – Elinora, su manimi pasielgta žiauriai, bet Vilobis nekaltas.

– Mieloji Mariane, tai kas tada kaltas? Kas galėjo paskatinti jį taip pasielgti?

– Visas pasaulis, tik ne jo širdis. Lengviau patikėčiau, kad visi pažįstami susimokė mane sužlugdyti jo akyse, negu pripažinčiau, kad jis gali būti toks žiaurus. Moteris, apie kurią jis rašo, kad ir kas ji būtų, tiesą sakant, bet kas, išskyrus tave, mamą ir Edvardą, galėjo žiauriai mane apjuodinti. Išskyrus jus tris, Vilobis – paskutinė būtybė pasaulyje, kurią įtarčiau nedorai pasielgus, nes puikiai pažįstu jo širdį.

Elinora nesiginčijo, tik pasakė:

– Kad ir kas būtų tavo verti paniekos priešai, neleisk jiems piktdžiugiškai švęsti pergalės, mieloji sese, parodyk, kad nepalūžai, nes nekaltumas ir taurumas – tavo ramstis. Tokiam piktavališkumui atsispyręs išdidumas kilnus ir pagirtinas.

– Ne, ne! – sukliko Marianė. – Tokia kančia kaip mano neturi išdidumo. Man nesvarbu, ar kas sužinos, kokia esu nelaiminga. Tegu visas pasaulis džiūgauja, matydamas mane tokią. Elinora, Elinora, tie, kurie nesikankina, gali būti išdidūs ir nepriklausomi, kiek širdis geidžia, gali nepaisyti užgaulių arba keršyti už skriaudas, o aš negaliu. Aš turiu kankintis, aš turiu būti nelaiminga, o tie, kurie gali piktdžiugiauti, tepiktdžiugiauja.

– Bet dėl motinos ir manęs...

– Padaryčiau daugiau negu dėl savęs. Bet dėtis laimingai, kai taip kenčiu... Ak, kas gali to reikalauti?

Abi vėl nutilo. Elinora susimąsčiusi žingsniavo nuo židinio prie lango, nuo lango prie židinio, nejausdama vieno šilumos, nesuvokdama, ką mato pro kitą. Marianė sėdėjo lovos kojūgalyje, atsirėmusi galva į stulpelį. Ji vėl paėmė Vilobio laišką, drebėdama sulig kiekvienu sakiniu perskaitė ir suriko:

– To jau per daug! O Vilobi, Vilobi, negi tai rašėte jūs! Žiauru... žiauru, ir pateisinimo nėra. Elinora, pateisinimo nėra. Kad ir ką jis būtų išgirdęs apie mane, ar neprivalėjo iš karto pasmerkti? Ar neprivalėjo pasakyti man, leisti pasiaiškinti? „Garbaną, kurią taip paslaugiai man dovanojote...“ – pakartojo ji laiško frazę. – Ne, už tai atleisti negalima. Vilobi, kur buvo jūsų širdis, kai rašėte šiuos žodžius? O, kokia žiauri pašaipa! Elinora, ar galima jį pateisinti?

– Ne, Mariane, nieku gyvu.

– Ir vis dėlto ta moteris... kas žino, kokių gudrybių ji galėjo griebtis? Prieš kiek laiko ji viską sumanė ir kruopščiai apgalvojo? Kas ji? Kas ji gali būti? Ar jis kada minėjo kokią nors jauną ir gražią savo pažįstamą? O ne, nė vienos, nė vienos! Su manimi jis kalbėdavo tik apie mane.

Vėl stojo tyla. Marianė baisiai susijaudino ir galiausiai nebeištvėrė.

– Elinora, man reikia važiuoti namo. Privalau grįžti ir nuraminti mamą. Gal galim rytoj išvažiuoti?

– Rytoj, Mariane?

– Taip. Ko man čia būti? Atvažiavau tik dėl Vilobio... o dabar ką man čia veikti? Kam aš rūpiu?

– Rytoj išvažiuoti negalime. Mus varžo pareiga poniai Dženings, o taip skubiai išvažiuoti negalima ir iš paprasčiausio mandagumo.

Elinora patarė jai vėl atsigulti, ir Marianė pakluso, bet kad ir kaip gulėjo, jai buvo nepatogu, ji vartėsi ir blaškėsi sielos ir kūno kančiose, vis labiau klaikdama, seseriai vis sunkiau sekėsi sutrukdyti jai keltis, ir valandėlę Elinora net būgštavo, kad teks šauktis pagalbos. Tačiau keli levandų lašai, kuriuos Marianė galų gale įkalbėta išgėrė, padėjo, ir ji nejudėdama gulėjo skausmų patale, kol grįžo ponia Dženings.