35 skyrius

ELINOROS SMALSUMAS BUVO patenkintas. Ji pamatė ponią Ferars ir visas jos savybes, kurios vargu ar skatins dviejų šeimų suartėjimą. Atsiskleidė jos pasipūtimas, piktumas, išankstinė nepalanki nuomonė apie ją, ir Elinora suprato, kokių sunkumų būtų iškilę sužadėtuvėms ir kaip ilgai būtų reikėję atidėlioti vestuves, jei Edvardas būtų buvęs laisvas. Ji beveik apsidžiaugė, kad dėl tos vienos didžiulės kliūties nereikės kęsti ponios Ferars užgaulių, priklausyti nuo jos kaprizų ar stengtis pelnyti palankumo. Ji negalėjo džiaugtis, kad Edvardas susaistytas su Liuse, bet pamanė, jog džiaugtųsi, jei Liusė būtų mielesnė.

Elinora stebėjosi, kad Liusę taip nudžiugino mandagus ponios Ferars elgesys, taip apakino savanaudiškumas ir tuštybė – ši net nesuvokė sulaukusi dėmesio tik todėl, kad nėra Elinora, ir palankumą laikė nuoširdžiu. Pirmenybė jai buvo teikiama tik todėl, kad tikrosios padėties niekas nežinojo, bet Liusė ėmė puoselėti viltis. Kad taip yra, rodė ne tik Liusės žvilgsniai per pobūvį, bet ir žodžiai, ištarti kitą rytą: ji paprašė ledi Midlton, kad ši nuvežtų ją į Berklio gatvę, mat tikėjosi rasti Elinorą vieną ir pasidžiaugti savo laime.

Liusei pasisekė: netrukus po jos atvykimo ponia Palmer atsiuntė laiškutį, ir ponia Dženings išvažiavo.

– Mano brangi drauge, – sušuko Liusė, kai tik jos liko vienos, – atėjau pasišnekėti su jumis apie savo laimę. Ar galima elgtis maloniau, negu ponia Ferars vakar elgėsi su manimi? Kokia neapsakomai meilinga ji buvo! Juk žinote, kaip bijojau su ja susitikti, bet nuo tos akimirkos, kai buvau pristatyta, ji buvo man tokia gera – aišku kaip ant delno, kad aš jai patikau. Negi ne? Pati matėte. Ar nenustebote?

– Ji iš tiesų su jumis elgėsi labai mandagiai.

– Mandagiai! Negi jūs matėte tik mandagumą? Aš mačiau daug daugiau... taip geranoriškai ji elgėsi tik su manimi viena! Nei išdidumo, nei pasipūtimo, ir jūsų brolienė tokia pat – įkūnytas meilumas ir bičiuliškumas!

Elinora norėjo nukreipti kalbą, bet Liusė spyrė ją pripažinti, kad yra pagrindo džiūgauti, ir Elinora buvo priversta pasakyti:

– Be abejo, jei jos būtų žinojusios apie jūsų sužadėtuves, toks elgesys su jumis glostytų savimeilę. Bet kadangi jos nieko nežino...

– Numaniau, kad taip pasakysit, – skubiai atsiliepė Liusė, – bet kuriam galui poniai Ferars dėtis, kad aš jai patinku, jei taip nėra? O man svarbiausia jai patikti. Negalėsite sumažinti mano pasitenkinimo. Neabejoju, viskas baigsis gerai ir jokių kliūčių nebus. Ponia Ferars – žavinga moteris, jūsų brolienė irgi. Jos abi nuostabios! Keista, kad niekad negirdėjau jūsų sakant, kokia maloni ponia Dašvud!

Elinora nežinojo, ką atsakyti, todėl ir neatsakė.

– Gal jūs sergat, panele Dašvud? Jūs nusiminusi ir nieko nesakote. Tikriausiai nesveikuojat.

– Niekada taip puikiai nesijaučiau.

– Nuoširdžiai džiaugiuosi, bet neatrodo. Baisiai nusiminčiau, jei susirgtumėte, juk jūs – mano didžiausia paspirtis šiame pasaulyje. Dievas žino, ką būčiau dariusi be tokios draugės.

Elinora pasistengė atsakyti mandagiai, nors abejojo, ar pavyko. Bet Liusei, regis, tokio atsakymo pakako, nes ji iškart atsiliepė:

– Aš niekada neabejojau jūsų draugiškumu, ir po Edvardo meilės tai man didžiausia paguoda. Vargšas Edvardas! Bet turiu ir vieną gerą naujieną: mes galėsime susitikinėti, ir gana dažnai, nes ledi Midlton sužavėta ponios Dašvud, todėl mes dažnai lankysimės Harlio gatvėje, o Edvardas daug laiko praleidžia pas seserį, be to, ledi Midlton užsuks ir pas ponią Ferars, o ponia Ferars ir jūsų brolienė buvo tokios malonios – ne kartą sakė, kad labai džiaugtųsi mane matydamos. Kokios žavingos moterys! Esu tikra, pristigsite gražių žodžių, jei kada nors mėginsite pasakyti savo brolienei, ką aš apie ją manau.

Bet Elinora nepatikino Liusės būtinai tai pasakysianti.

– Iškart būčiau pamačiusi, – kalbėjo Liusė, – jei būčiau nepatikusi poniai Ferars. Pavyzdžiui, jei ji būtų padariusi man reveransą ir neištarusi nė žodžio, o paskui nekreipusi į mane jokio dėmesio, maloniai nepažvelgusi, – suprantate, ką noriu pasakyti, – jei ji būtų su manimi elgusis rūsčiai, būčiau netekusi paskutinės vilties. Būčiau neištvėrusi. Juk kai ji nekenčia, tai iš širdies.

Kiekvienam ant kaktos buvo parašyta, kokia nesmagi ši akimirka. Atrodė visi kvailai, o Edvardas, regis, svarstė, eiti toliau į kambarį ar išeiti. Juos suvedė pačios nemaloniausios aplinkybės, kurių visi troško išvengti, – visi trys kartu ir be pašalinių. Pirmos atsipeikėjo damos. Liusei nederėjo svečiuose elgtis įžūliai, be to, reikėjo išlaikyti paslapties regimybę, todėl ji tik nuglostė jį akimis ir pasisveikinusi daugiau nieko nepasakė.

Elinora buvo šeimininkė ir taip troško dėl jo ir dėl savęs gerai atlikti šias pareigas, kad valandėlę padvejojusi pasisveikino beveik ramiai, beveik nevaržomai, o paskui pasistengusi elgėsi dar laisviau. Nei Liusė, nei šiokia tokia nuoskauda nesukliudė jai pasakyti, kaip džiaugiasi jį matydama ir kaip apgailestavo, kad jis nieko nerado namie, kai buvo atėjęs į Berklio gatvę. Nebijojo su juo elgtis dėmesingai, kaip dera su draugu, beveik giminaičiu, nors netrukus pastebėjo, kad Liusė nenuleidžia nuo jo įžvalgių akių.

Elinoros svetingumas apramino Edvardą, ir jis išdrįso atsisėsti. Vis dėlto jo sumišimas buvo daug didesnis nei damų; jo lyčiai tai nebūdinga, bet šiuo atveju pateisinama. Mat jo širdis nebuvo užšalusi kaip Liusės, o sąžinė nebuvo švari kaip Elinoros.

Liusė, nutaisiusi ramią ir kuklią miną, regis, nusprendė, kad ne jos reikalas rūpintis kitų patogumais, ir neištarė nė žodžio. Kalbėjo beveik viena Elinora: pasakė, kaip jaučiasi motina, papasakojo apie kelionę į Londoną ir kitus dalykus, apie kuriuos Edvardas privalėjo paklausti, bet nepaklausė.

Ir tai buvo dar ne viskas – Elinora narsiai ryžosi ta dingstimi, kad eina kviesti Marianės, palikti juodu vienus. Ir didžiadvasiškai paliko, nes pas seserį nuėjo kelias minutes padelsusi laiptų aikštelėje. Tačiau tada Edvardo malonumai baigėsi, nes Marianė tučtuojau nulėkė į svetainę. Jos džiaugsmas jį pamačius, kaip ir visi jos jausmai, buvo veržlus, raiška irgi. Ji ištiesė jam ranką ir sušuko meiliai kaip sesuo:

– Brangus Edvardai, kokia laimė! Ji beveik atlygina už viską!

Edvardas bandė tinkamai atsiliepti į jos nuoširdžius žodžius, bet prie liudytojų nedrįso pasakyti nė pusės to, ką jautė. Visi susėdo ir valandėlę tylėjo. Marianė meiliai ir iškalbingai žvilgčiojo tai į Edvardą, tai į Elinorą, apgailestaudama, kad dėl trečios nereikalingos Liusės jie negali parodyti, kokie yra laimingi. Edvardas prabilo pirmas: Marianė labai pasikeitusi, gal jai netinką Londono orai?

– Et, negalvokit apie mane! – atsakė ji guviai ir nekantriai, nors akyse sukosi ašaros. – Negalvokit apie mano sveikatą. Juk matote, kad Elinora sveika. To turi pakakti abiem.

Ši pastaba nepalengvino Edvardo ir Elinoros padėties ir buvo ne prie širdies Liusei, kuri dėbtelėjo į Marianę ne itin palankiai.

– Ar jums patinka Londonas? – leptelėjo Edvardas, trokšdamas pakeisti temą.

– Nė trupučio. Tikėjausi, kad čia bus smagu, bet taip nėra. Vienintelis džiaugsmas – pamatyti jus, Edvardai. Ačiū Dievui, jūs toks pat koks buvote!

Ji nutilo. Niekas nieko nepasakė.

– Žinai, Elinora, – netrukus pridūrė Marianė, – paprašykim Edvardo pagloboti mus grįžtant į Bartoną. Mes išsiruošime namo gal po savaitės ar dviejų, ir nemanau, kad Edvardas bus labai nepatenkintas dėl tokios užduoties.

Vargšas Edvardas kažką sumurmėjo. Ką, nesuprato niekas, net jis pats. Bet Marianė, pamačiusi jo susijaudinimą, lengvai priskyrė jį priežasčiai, kuri jai labiausiai patiko, apsidžiaugė ir prašneko apie kitus dalykus.

– Kad žinotumėt, Edvardai, kaip mes vakar leidom dieną Harlio gatvėje! Nuobodžiai, siaubingai nuobodžiai! Norėčiau jums kai ką papasakoti, bet dabar negaliu.

Žavingai santūriai ji atidėjo vėlesniam laikui, kai susitiks be prašalaičių, pasakojimą apie dar bjauresnius negu paprastai giminaičius ir itin šlykščią jo motiną.

– O kodėl nebuvo jūsų, Edvardai? Kodėl jūs neatėjote?

– Buvau pasižadėjęs kitur.

– Pasižadėjęs! Ką reiškia pažadas, palyginti su artimais draugais?

– Turbūt manote, panele Mariane, – sušuko Liusė, trokšdama atkeršyti, – kad jaunuoliai niekada netesi pažadų, jei nenori, – tiek svarbių, tiek nereikšmingų.

Elinora labai supyko, bet Marianė, regis, nepastebėjo patyčios, nes ramiai atsakė:

– Nemanau. Tiesą sakant, neabejoju, kad Edvardas į Harlio gatvę neatėjo tik todėl, kad yra sąžiningas. Visa širdimi tikiu, kad jis sąžiningiausias žmogus pasaulyje, stropiausiai tesintis kiekvieną pažadą, net nereikšmingiausią, net pragaištingą jam ar nemalonų. Jis labiausiai bijo įskaudinti, nepateisinti vilčių ir yra pats nesavanaudiškiausias iš mano pažįstamų. Tai tiesa, Edvardai, ir aš netylėsiu. Ką? Negi jūs nenorite nė girdėti, kaip kas nors jus giria? Tada jūs man ne draugas. Tie, kurie mane myli ir gerbia, turi taikstytis su mano žavėjimusi.

Tačiau šį kartą jos žavėjimasis dviem trečdaliams klausytojų buvo itin nemalonus, o Edvardą taip prislėgė, kad jis kaipmat susiruošė eiti.

– Taip greitai! – tarė Marianė. – Mielasis Edvardai, taip negalima.

Ji pasivedė jį į šalį ir sušnibždėjo, kad Liusė turbūt netrukus išeis. Bet skatino jį tuščiai, nes jis išėjo. Liusė, kuri būtų sėdėjusi ilgiau už Edvardą, net jei jo vizitas būtų trukęs dvi valandas, irgi išėjo.

– Ko ji čia taip dažnai lankosi! – tarė Marianė, kai Liusė išsinešdino. – Negi nematė, jog mes norim, kad ji dingtų! Edvardui buvo apmaudu!

– Kodėl? Mes visos jo draugės, o Liusę jis pažįsta ilgiausiai. Nieko nuostabaus, kad jam susitikti su ja ne mažiau malonu negu su mumis.

Marianė įsmeigė akis į seserį.

– Juk žinai, Elinora, – atkirto ji, – tokių kalbų negaliu pakęsti. Jei viso labo viliesi, kad paneigsiu tavo žodžius, – spėju, taip ir yra, – turėtum prisiminti, jog aš tam netinku. Nesileisiu, kad gudrybe reikalautum garantijų, kurių tau iš tikrųjų nereikia.

Ji išėjo iš kambario. Elinora nedrįso sekti įkandin tęsti pokalbio, nes buvo davusi Liusei pažadą tylėti ir negalėjo įtikinti Marianės savo teisumu. Nors sesers apsirikimo padariniai gali būti skaudūs, jai teks taikstytis. Tegalėjo viltis, kad Edvardas nenorės kankintis ir kankinti jos, todėl nedažnai teiks progų Marianei ne vietoje tikinti, koks jis joms brangus, ir skausmo, kuris varstė abu per paskutinį susitikimą, bus išvengta. Turėjo pagrindo viltis.