41 skyrius

PADĖKOJĘS PULKININKUI BRANDONUI, Edvardas išėjo apie savo laimę pranešti Liusei, ir kol pasiekė Bartleto Namus, ji liejosi per kraštus, – bent Liusė, kai ponia Dženings kitą dieną vėl atėjo jos pasveikinti, tikino smagesnio Edvardo kaip gyva nemačiusi.

Kad Liusė laiminga ir patenkinta, abejonių nekilo, ji nuoširdžiai pritarė poniai Dženings, kad iki Mykolinių susitiks jaukioje Delafordo klebonijoje. Kaip ir Edvardas, nesidrovėjo reikšti dėkingumo Elinorai, apie jos draugiškumą kalbėjo šiltai ir nuoširdžiai, pripažino, kad juodu už viską jai skolingi, ir neslėpė, jog panelės Dašvud pastangos jiems padėti jos nenustebintų nei dabar, nei vėliau, nes, Liusės nuomone, panelė Dašvud gali bet ką padaryti dėl žmonių, kurie jai brangūs. O pulkininką Brandoną ji buvo pasiruošusi ne tik garbinti kaip šventąjį, bet ir pasirūpinti, kad šventasis būtų išvaduotas nuo žemiškųjų rūpesčių, pasistengti, kad jo beneficijos dešimtinė būtų padidinta, ir slapčia nusprendė Delaforde jo tarnais, karieta, karvėmis ir vištomis naudotis kaip savomis.

Džonas Dašvudas Berklio gatvėje nesirodė jau daugiau kaip savaitę, o kadangi panelės Dašvud jo žmonos nesveikata pasidomėjo tik kartą... žodžiu, Elinora pajuto, kad būtina ją aplankyti. Ši pareiga buvo jai nemaloni, be to, nei Marianė, nei ponia Dženings Elinoros nepalaikė. Sesuo ne tik griežtai atsisakė važiuoti pati, bet ir visaip stengėsi atkalbėti Elinorą. Šeimininkė, nors ir leido važiuoti savo karieta, taip nemėgo ponios Džon Dašvud, kad net smalsaudama, kaip toji elgsis po šitokių naujienų, net įžūliai trokšdama paremti Edvardą, neprisivertė pati vykti jos aplankyti. Todėl Elinora nenoromis išsiruošė viena, nors ir rizikavo atsidurti akis į akį su moterimi, kurios nemėgti turėjo daug svaresnių priežasčių negu anos dvi.

Liokajus pranešė, kad ponia Dašvud nieko nepriima, bet karieta dar nespėjo nuvažiuoti, kai pro duris netikėtai išėjo jos vyras. Jis pasakė labai džiaugiąsis išvydęs Elinorą, pats kaip tik ruošęsis vykti į Berklio gatvę, patikino, kad Fanė labai apsidžiaugs ją pamačiusi, ir pakvietė į vidų.

Jie užlipo laiptais į svetainę. Joje nieko nebuvo.

– Turbūt Fanė savo kambaryje, – tarė jis. – Einu pas ją, ne­abejoju, kad ji nieku gyvu neatsisakys su tavim susitikti, anaiptol. Ypač dabar... nors jai visada patikai ir tu, ir Marianė... Kodėl Marianė neatvažiavo?

Elinora sugalvojo kažkokią priežastį.

– Nesigailiu, kad atvažiavai viena, – atsiliepė jis, – nes turiu su tavimi apie daug ką pakalbėti. Pulkininko Brandono beneficija... ar tai tiesa? Ar jis tikrai atidavė ją Edvardui? Vakar atsitiktinai išgirdau ir ketinau pas jus tiksliai sužinoti.

– Tai gryniausia tiesa. Pulkininkas Brandonas atidavė Edvardui Delafordo beneficiją.

– Tikrai? Baisiai keista! Ir net ne giminaitis! Ir ne draugas! O dabar beneficijos brangios! Kiek ši verta?

– Maždaug dviejų šimtų per metus.

– Nieko sau. O atsiradus vakansijai... na, kai pastorius senas, ligotas ir gali netrukus numirti... jis būtų galėjęs gauti, ko gero, apie tūkstantį keturis šimtus svarų. Kodėl nesutvarkė šio reikalo, kol pastorius dar buvo gyvas? Dabar, žinoma, beneficiją parduoti per vėlu, bet toks blaivaus proto žmogus kaip pulkininkas Brandonas!.. Kaip jis galėjo taip neapdairiai pasielgti, juk reikalas paprastas ir kasdieniškas! Ką gi, esu įsitikinęs, – beveik visų žmonių charakteris prieštaringas. Tačiau dabar man toptelėjo, – turbūt štai kaip yra: Edvardas beneficiją gavo laikinai, kol žmogus, kuriam pulkininkas ją pardavė, sulauks tinkamo amžiaus. Taip taip, patikėk, taip ir bus.

Tačiau Elinora griežtai paneigė jo spėjimą. Ji papasakojo, kad pulkininkas Brandonas pats paprašė jos perduoti pasiūlymą Edvardui, todėl ji žino visas sąlygas, – ir įbrolis buvo priverstas patikėti.

– Aš apstulbęs! – sušuko jis, išklausęs jos pasakojimą. – Koks pulkininko motyvas?

– Labai paprastas – padėti ponui Ferarsui.

– Nežinau, nežinau... Na, kad ir koks būtų pulkininkas Brandonas, Edvardui nepaprastai pasisekė! Tik neužsimink Fanei. Nors aš jai pasakiau, ir ji narsiai pakėlė šią naujieną, jai toks pokalbis būtų nemalonus.

Elinora vos ištvėrė neatkirtusi, kad, jos nuomone, Fanei nereikėtų jaudintis dėl brolio turto, nes nei jos, nei jos sūnaus tai nenuskurdins.

– Ponia Ferars, – pridūrė jis pritildęs balsą, kaip ir dera kalbant apie tokį svarbų asmenį, – kol kas nieko nežino, ir aš manau, kad geriausia būtų šią naujieną nuo jos slėpti tiek, kiek įmanoma. Deja, po vestuvių teks viską pasakyti.

– O kam toks atsargumas? Nemanau, kad ponia Ferars patirtų bent menkiausią malonumą išgirdusi, jog sūnus turės iš ko gyventi, apie tai nė neverta kalbėti. Sprendžiant iš jos elgesio pastaruoju metu, ji apskritai bejausmė. Ji atsikratė sūnaus, amžinai jo išsižadėjo ir privertė visus savo pažįstamus nutraukti su juo ryšius. Neįsivaizduoju, kad tai padariusi ji galėtų dėl jo sielvartauti ar džiaugtis. Ji abejinga jo likimui. Vargu ar ji tokia silpnadvasė, kad išsižadėjusi paguodos, kurią vaikas teikia tėvams, liko rūpestinga motina!

– Ak, Elinora, – tarė Džonas, – tavo samprotavimai labai logiški, bet žmogaus prigimties nepažįsti. Po apgailėtinų Edvardo vestuvių motina bus tokia nelaiminga, lyg niekada nebūtų jo išsižadėjusi, todėl kiekvieną aplinkybę, kuri galėtų paspartinti tą baisų įvykį, reikia nuo jos slėpti. Ponia Ferars niekada neužmirš, kad Edvardas – jos sūnus.

– Jūs mane stebinate. Manyčiau, ji tai jau pamiršo.

– Tu jai labai neteisinga. Ponia Ferars – viena švelniausių motinų pasaulyje.

Elinora tylėjo.

– Dabar mes manome, – patylėjęs tarė ponas Dašvudas, – kad panelę Morton turi vesti Robertas.

Elinora nusišypsojo išgirdusi, kaip rimtai, ryžtingai ir svariai kalba įbrolis, ir ramiai paklausė:

– O ji pati turbūt neturi teisės rinktis?

– Rinktis? Apie ką tu kalbi?

– Tenorėjau pasakyti, kad iš tavo tono sprendžiu, jog panelei Morton vis tiek, už katro tekėti – už Edvardo ar už Roberto.

– Aišku. Koks skirtumas. Juk dabar Robertas bus laikomas vyresniuoju sūnumi. O kitais atžvilgiais jie abu labai malonūs jaunuoliai, nepasakyčiau, katras geresnis.

Elinora nutylėjo. Džonas irgi valandėlę nekalbėjo. Jo apmąstymai baigėsi taip.

– Galiu tave, mieloji sese, padrąsinti dėl vieno dalyko, – meiliai imdamas ją už rankos įtaigiai sušnibždėjo jis. – Ir padrąsinsiu, nes žinau, kad tau bus malonu. Turiu rimtų priežasčių manyti – tiesą sakant, girdėjau iš patikimo asmens, antraip nekartočiau, nes tuščiai pliaukšti apie tokius dalykus nedera... bet mano šaltinis patikimas... ne, aš pats negirdėjau ponios Ferars to sakant, bet girdėjo jos duktė, o aš išgirdau iš jos... Trumpai drūtai, nors tam tikram... tam tikram ryšiui... supranti, ką noriu pasakyti... ponia Ferars irgi nebūtų pritarusi, vis dėlto jai jis būtų buvęs priimtinesnis ir nebūtų jos nė perpus taip suerzinęs kaip dabartinis. Nepaprastai apsidžiaugiau, kad poniai Ferars taip atrodo, – juk supranti, kaip mums visiems tai glosto savimeilę. „Iš dviejų blogybių toji būtų buvusi nepalyginamai mažesnė“, – pasakė ji. Dabar su tuo taikstytųsi neprieštaraudama, kad tik išvengtų daug blogesnio dalyko. Žinoma, apie tai nebeverta nė kalbėti... nei galvoti, nei užsiminti... o simpatija, pati žinai... ji buvo neįmanoma... viskas praėjo. Bet nutariau pasakyti, nes supratau, kaip tau bus malonu. Žinoma, tau gailėtis neverta, brangioji Elinora. Be abejonės, tau puikiai pasiseks... ne blogiau, o gal net geriau, kai pagalvoji. Ar seniai matei pulkininką Brandoną?

Elinorą ši naujiena, užuot paglosčiusi savimeilę ir padidinusi savivertę, suerzino ir sujaudino, todėl ji apsidžiaugė, kad nuo būtinybės atsakyti ir grėsmės dar ką nors sužinoti iš įbrolio ją išgelbėjo įeidamas ponas Robertas Ferarsas. Valandėlę jie dar paplepėjo, paskui Džonas Dašvudas, prisiminęs, kad Fanei dar nepranešta apie Elinoros atvykimą, išėjo jos ieškoti, o Elinora liko artimiau susipažinti su Robertu. Jo linksmas nerūpestingumas, paikas pasipūtėlio elgesys mėgaujantis taip neteisingai iš namų išvaryto brolio nenaudai paskirstyta motinos meile ir dosnumu, pelnytu nebent palaida gyvensena ir ano brolio garbingumu, patvirtino pačią nepalankiausią jos nuomonę apie jo protą ir širdį.

Jie dviese išbuvo vos valandėlę, kai Robertas prabilo apie Edvardą. Jis irgi buvo girdėjęs apie beneficiją ir baisiai susidomėjo. Elinora pakartojo, ką jau buvo sakiusi Džonui, ir jos pasakojimas padarė Robertui ne mažesnį, nors ir visiškai kitokį poveikį. Jis prapliupo kvatoti. Mintis apie Edvardą dvasininką, gyvenantį mažutėje klebonijoje, be galo jį linksmino, o įsivaizdavęs brolį balta kamža, skaitantį maldas ir skelbiantį Džono Smito ir Merės Braun užsakus, jis leipo juokais.

Elinora rimta ir tyli laukė, kol baigsis paiko juoko priepuolis, nenuleisdama nuo Roberto akių, pilnų begalinės paniekos. Tas žvilgsnis labai pravertė: ji išreiškė savo jausmus, o jis nieko nepastebėjo. Po sąmojų Robertas ėmė berti išmintingus postringavimus, ir ne dėl jos nepritarimo, o dėl savo opumo.

– Galime tai laikyti pokštu, – tarė jis, pagaliau užgniaužęs dirbtinį juoką, kuris gerokai pailgino neva nuoširdžios linksmybės valandėlę, – bet reikalas, dievaži, labai rimtas. Vargšas Edvardas! Jis amžinai sužlugdytas. Man jo labai gaila... žinau, jis geraširdis vaikinas, padoresnis už daugelį. Nespręskite apie jį iš savo trumpos pažinties, panele Dašvud. Vargšas Edvardas! Jo manieros iš tikrųjų prastos. Bet ne visi gimstame su vienodu gebėjimu... elegantiškai elgtis. Vargšas vaikinas! Tarp svetimų žmonių! Apgailėtina! Bet, dievaži, manau, kad tokių geraširdžių visoje karalystėje atsirastų nedaug, ir tvirtinu – kaip gyvas nesu buvęs toks priblokštas kaip tada, kai viskas išaiškėjo. Motina man pasakė pirmoji, ir jausdamas, kad turiu elgtis ryžtingai, aš iškart paskelbiau: „Brangioji ponia, nežinau, ką ketinate daryti, bet drįstu pranešti, kad jei Edvardas ves šią jauną moterį, daugiau nenorėsiu jo matyti.“ Štai ką išpoškinau, mat buvau baisiausiai sukrėstas! Vargšas Edvardas! Jis galutinai save pražudė... padorių žmonių durys jam amžinai uždarytos! Bet, kaip tučtuojau pareiškiau motinai, manęs tai nestebina pagalvojus, koks jo išsilavinimas. Mano vargšė motina tiesiog paklaiko.

– Ar jūs esate matęs tą jauną moterį?

– Taip, vieną kartą, kai ji svečiavosi šiuose namuose. Užsukau dešimčiai minučių ir pamačiau pakankamai. Paprasčiausia nerangi kaimo merga – nei skonio, nei manierų, net nelabai graži. Puikiai ją prisimenu. Kaip tik tokia mergelė, mano nuomone, ir galėjo suvilioti Edvardą. Kai tik motina papasakojo, kas atsitiko, pasisiūliau nuvažiuoti pas jį ir atkalbėti nuo tos santuokos, bet jau buvo per vėlu; deja, manęs kurį laiką nebuvo namie, o kai viską sužinojau, jis jau buvo išvarytas iš namų ir man nebederėjo kištis. Jei būčiau sužinojęs keliomis valandomis anksčiau, ko gero, būčiau galėjęs kai ką sumąstyti. Būčiau labai ryškiomis spalvomis nupasakojęs Edvardui, kas jo laukia. „Brangusis, – būčiau pasakęs, – pagalvok, ką darai. Sudarysi gėdingą sąjungą, kuriai vieningai nepritaria visa tavo šeima.“ Trumpai drūtai, esu įsitikinęs, kad dar buvo įmanoma ką nors padaryti. Bet dabar jau vėlu. Jis badaus, be jokios abejonės, badaus.

Robertui didžiai šaltakraujiškai padarius tokią išvadą, įėjo ponia Džon Dašvud, ir pokalbis nutrūko. Nors Fanė aptarinėjo šį klausimą tik su savo šeima, Elinora pastebėjo, kad įvykis ją paveikęs – brolienės veide atsispindėjo šioks toks suglumimas, o su vyro įsesere ji bandė elgtis nuoširdžiau. Sužinojusi, kad Elinora su seserimi netrukus išvyksta iš Londono, ji net pareiškė apgailestaujanti, mat tikėjusis dažniau su jomis matytis. Tokiose jos pastangose vyras, atlydėjęs ją į kambarį ir gaudantis kiekvieną žodį, įžvelgė nepaprastą meilumą ir eleganciją.