Iš pirmosios santuokos ponas Henris Dašvudas turėjo sūnų, o antroji žmona padovanojo jam tris dukteris. Sūnus, rimtas, orus jaunuolis, pinigų nestokojo, mat jo motina buvo turtinga, ir jis sulaukęs pilnametystės paveldėjo pusę jos pinigų. Be to, vaikinas netrukus vedė, dar padidindamas savo turtą, todėl jam Norlando dvaras nebuvo toks svarbus kaip įseserėms, kurių kraitis, tėvui negavus dėdės palikimo, būtų buvęs mažutis. Jo pamotė buvo beturtė, o tėvas teturėjo septynis tūkstančius svarų ir – iki gyvos galvos – procentus nuo kitų pirmosios žmonos pinigų, irgi užrašytų sūnui.

Senasis ponas pasimirė, ir buvo paskelbtas jo testamentas, kaip beveik visi testamentai, vienus nuvylęs, kitus nudžiuginęs. Dėdė nebuvo neteisingas ar nedėkingas ir nepaliko dvaro svetimam žmogui, bet sūnėnas jį paveldėjo tokiomis sąlygomis, kad palikimas neteko pusės vertės. Ponas Dašvudas tikėjosi palikimo veikiau žmonos ir dukterų negu savo ir sūnaus labui, bet dvaras atiteko sūnui ir sūnaus sūnui, ketverių metų vaikui, o pačiam sūnėnui, kad jis negalėtų aprūpinti brangiausių žmonių, kuriems labiausiai reikia finansinės paramos, dėdė surišo rankas neleisdamas savo nuožiūra disponuoti dvaru ar parduoti brangaus miško. Viską paveldėjo berniūkštis; retkarčiais su tėvu ir motina atvažiuodamas paviešėti į Norlandą, jis pakerėjo senelį dvejų trejų metų mažyliui būdingu žavesiu: šveplavimu, nuoširdžiu užsispyrimu, išradingomis išdaigomis ir baisiu triukšmingumu. Palyginti su tuo, ilgametis sūnėno žmonos ir jos dukterų rūpestis buvo, aišku, nieko nevertas. Vis dėlto dėdė nebuvo kietaširdis ir kaip savo meilės įrodymą paliko visoms trims merginoms po tūkstantį svarų.

Iš pradžių ponas Dašvudas skaudžiai nusivylė, bet būdamas linksmo ir optimistiško būdo tikėjosi gyventi dar daug metų ir per tą laiką sutaupyti gražaus pinigo iš dvaro duodamų pajamų, kurios ir šiaip buvo nemažos, o kai ką patobulinus būtų dar padidėjusios. Bet turtas kaupiamas lėtai, o ponas Dašvudas teturėjo dvylika mėnesių. Tik tiek jis pergyveno dėdę; našlei su dukterimis liko viso labo dešimt tūkstančių svarų, įskaitant mergaičių paveldą.

Kai paaiškėjo, kad gyvybei gresia pavojus, ponas Dašvudas iškvietė sūnų ir primygtinai, iš paskutiniųjų prašė rūpintis pamote ir įseserėmis.

Ponas Džonas Dašvudas, priešingai nei kiti šeimos nariai, nebuvo jausmingas, bet toks prašymas tokiomis aplinkybėmis jį paveikė, ir sūnus pažadėjo tėvui padaryti viską, ką galės, kad moterys neskurstų. Šis pažadas palengvino paskutines mirštančiojo valandas, o paskui ponas Džonas Dašvudas ėmė neskubėdamas svarstyti, kaip padėti pamotei ir jos dukterims, neperžengiant sveiko proto ribų.

Jaunasis Dašvudas nebuvo blogas, – nebent kietaširdiškumą ir savanaudiškumą laikytume blogiu, – ir dauguma žmonių jį gerbė, nes įprastomis aplinkybėmis jis elgdavosi padoriai. Jei būtų vedęs prielankesnę moterį, veikiausiai būtų buvęs dar padoresnis, gal net tapęs malonus, nes vedė labai jaunas ir labai mylėjo žmoną. Bet ponia Džon Dašvud buvo vyro karikatūra – dar negailestingesnė ir savanaudiškesnė.

Duodamas pažadą tėvui, jis ketino padidinti įseserių turtą tūkstančiu svarų kiekvienai. Tuo metu nuoširdžiai manė, kad tai įmanoma. Mintis, kad jo pajamos padidės keturiais tūkstančiais per metus, kad jam pagaliau atiteks antroji motinos turto pusė, šildė jaunajam Dašvudui širdį, ir jis jautė, kad gali būti dosnus. Taip, padovanos joms tris tūkstančius svarų, nepašykštės ir pasielgs gražiai. Tiek užteks, kad joms nieko netrūktų. Trys tūkstančiai svarų! Jis gali skirti tokią didelę sumą, nepajusdamas bemaž jokių sunkumų. Taip jis mąstė kiaurą dieną, paskui dar daug dienų, ir nesigailėjo savo sprendimo.

Iškart po laidotuvių, nieko nepranešusi apie savo ketinimus, atvyko ponia Džon Dašvud su sūnumi ir tarnais. Niekas neginčijo jos teisės atvykti, namas priklausė jos vyrui nuo tėvo mirties akimirkos, tačiau dėl to netaktas buvo dar didesnis ir būtų užgavęs net ne per daug jautrią moterį, atsidūrusią našlės Dašvud padėtyje, o pastarosios garbės samprata buvo tokia griežta, dosnumo – tokia romantiška, jog toks įžeidimas, nesvarbu, kas ir su kuo taip pasielgė, jai kėlė neįveikiamą pasišlykštėjimą. Ponia Džon Dašvud vyro šeimoje niekada nebuvo mėgstama, bet proga parodyti, kaip menkai ji paiso kitų žmonių gerovės, jeigu jai tai naudinga, pasitaikė tik dabar.

Ponia Dašvud baisiai pasipiktino tokiu nemandagumu ir pajuto posūnio žmonai tokią panieką, kad šiai atsikrausčius būtų visam laikui palikusi namus, jei ne vyriausios dukters maldavimai, priminę, jog taip staiga išvykti nepadoru, o paskui iš meilės trims dukrelėms ji ryžosi likti ir dėl jų nenutraukti santykių su posūniu.

Elinora, vyriausia duktė, kurios patarimo motina paklausė, buvo guvaus ir blaivaus proto, todėl vos devyniolikos tapo motinos patarėja ir dažnai suskubdavo visų jų labui pažaboti neapdairų ponios Dašvud veržlumą. Ji buvo geros širdies ir meilaus būdo, o jos jausmai buvo gilūs, bet ji gebėjo juos tramdyti. Šio gebėjimo jos motina dar nebuvo išmokusi, o viena iš seserų – tvirtai pasiryžusi neišmokti.

Marianė turėjo daug Elinoros privalumų. Ji buvo nuovoki ir protinga, bet nekantri, o jos sielvartas ir džiaugsmas besaikiai. Ji buvo kilni, miela, įdomi, bet... neapdairi. Jos panašumas į motiną stulbino.

Elinorai perdėtas sesers jausmingumas kėlė susirūpinimą, bet ponia Dašvud brangino jį ir puoselėjo. Dabar jos skatino viena kitą audringai atsiduoti skausmui. Pirmasis sielvartas buvo sąmoningai aitrinamas, trokštamas ir gaivinamas. Abi atsidėjo kančiai, stengdamosi visais įmanomais būdais ją didinti, ir pasiryžo amžinai likti nepaguodžiamos. Elinora irgi nuoširdžiai liūdėjo, bet tvardėsi ir nepasidavė gėlai. Ji tarėsi su broliu, pasitiko atvykusią brolienę ir dėmesingai su ja elgėsi. Ji skatino motiną valdytis ir kantriai nešti savo naštą.

Trečioji sesuo, Margareta, buvo miela, gero būdo mergaitė. Marianės romantiškumas padarė jai didelę įtaką, bet proto ši trylikametė turėjo daug mažiau ir anaiptol neprilygo vyresnėms seserims.