21 skyrius

KITĄ DIENĄ PALMERIAI grįžo į Klivlandą, ir abiem Bartono šeimoms vėl teko bendrauti tarpusavyje. Bet tai truko neilgai. Vos Elinora spėjo išmesti iš galvos naujuosius pažįstamus – vos spėjo nustoti stebėtis Šarlotės talentu džiaugtis be priežasties, kvailu pono Palmerio, lyg ir nekvailo žmogaus, elgesiu, keistu neatitikimu, kuris ne toks jau retas tarp vyrų ir žmonų, – kai sero Džono ir ponios Dženings aistra draugijai parūpino jai naujų stebėjimo objektų.

Šiuodu, vieną rytą keliaudami į Ekseterį, sutiko dvi jaunas paneles, kurios, pasirodo, buvo ponios Dženings giminaitės, ir serui Džonui to pakako – iškart pakvietė jas į Barton Parką, kai tik sutvarkys reikalus Ekseteryje. Po šio kvietimo jų reikalai Ekseteryje iškart buvo baigti, ir serui Džonui grįžus ledi Midlton baisiausiai sunerimo išgirdusi, kad netrukus juos aplankys dvi merginos, kurių ji nėra mačiusi ir kurių aristokratiškos manieros ar bent geras išsiauklėjimas kelia abejonių, nes vyro ir motinos nuomone šiuo klausimu pasitikėti neverta. Dar blogiau, kad jos giminaitės. Ponios Dženings bandymai nuraminti dukrą nebuvo labai vykę, mat ji patarė neimti į galvą, kad mergaitės nelabai prašmatnios, vis dėlto savas kraujas, teks susitaikyti.

Kadangi atšaukti kvietimo nebebuvo įmanoma, ledi Midlton giminaičių atvykimą priėmė filosofiškai, kaip pridera aukštuomenės damai, ir pasitenkino kokiais penkiais šešiais romiais priekaištais vyrui per dieną.

Jaunosios panelės atvažiavo. Jų išvaizda nebuvo nei prasčiokiška, nei senamadiška. Suknelės buvo itin madingos, manieros puikios, namas jas sužavėjo, apstatymas pakerėjo, o vaikus abi dievino taip, kad nepraėjus nė valandai po jų atvykimo į Barton Parką ledi Midlton susidarė kuo puikiausią nuomonę apie viešnias. Ji pareiškė, kad merginos iš tikrųjų labai mielos, o tai jos malonybės lūpose prilygo entuziastingam žavėjimuisi. Nuo tokio pagyrimo sero Džono pasitikėjimas savo nuomone išaugo kaip ant mielių, ir jis tučtuojau iškeliavo į kotedžą pasakyti panelėms Dašvud, kad atvyko panelės Stil, ir patikinti, jog tai mieliausios mergaitės pasaulyje. Tiesa, toks pagyrimas nieko nereiškė. Elinora puikiai žinojo, kad mieliausių pasaulyje mergaičių pilna Anglija, nors jų figūros, veidai, būdas ir protas labai skiriasi. Seras Džonas norėjo, kad visa šeima iškart eitų į Barton Parką pažiūrėti viešnių. Geraširdis žmogelis. Jis net tolimas giminaites norėjo su visais supažindinti.

– Maldauju ateiti, – kartojo jis, – privalote ateiti, negalite neateiti. Negalit įsivaizduoti, kaip jos jums patiks. Liusė baisiai graži, linksma ir miela! Vaikai jau nesitraukia nuo jos, lyg būtų seniausiai pažįstami. Ir jos abi labai trokšta jus pamatyti, nes Ekseteryje girdėjo, esą jūs akinamai gražios, o aš patvirtinau ir pridūriau, kad dar gražesnės. Galvą guldau, jos jus pakerės. Jos atvežė vaikams pilną karietą dovanų. Argi galite atsisakyti? Juk jos beveik jūsų giminaitės. Jūs mano giminės, jos – mano žmonos giminės, vadinasi, jums irgi nesvetimos.

Bet veltui seras Džonas įkalbinėjo – pešė tiktai pažadą užsukti į Barton Parką po dienos kitos ir išėjo, apstulbintas tokio abejingumo. Parėjęs namo jis iš naujo ėmė girti seserų žavesį panelėms Stil, kaip ką tik buvo gyręs šias panelėms Dašvud.

Kai pagaliau jos tesėdamos pažadą apsilankė Parke ir buvo supažindintos su jaunosiomis panelėmis, paaiškėjo, kad vyresnioji, negraži trisdešimtmetė kvailoka mina, neturi jokio žavesio, bet jaunesnioji, kokių dvidešimt dvejų ar trejų, labai graži. Jos veido bruožai buvo taisyklingi, akys žvitrios ir gyvos, o manieros dailios, ir nors tai negalėjo pakeisti tikro taurumo ar grakštumo, vis dėlto teikė jai orumo. Elgėsi jos nepaprastai mandagiai, ir Elinora, pamačiusi, kaip atkakliai ir apgalvotai viešnios stengiasi įtikti ledi Midlton, netrukus padarė išvadą, kad jos gana apsukrios. Panelės Stil be paliovos žavėjosi vaikais, gyrė jų gražumą, linksmino juos ir tenkino jų užgaidas, o jei likdavo laiko nuo įkyrių reikalavimų, kuriuos jos vykdė iš mandagumo, šlovindavo jos malonybės darbus, jei jos malonybė tuo metu ką nors dirbdavo, arba darydavo elegantiškos naujos suknelės, kurią ji vakar vilkėjo ir sukėlė joms ekstazę, iškarpas. Tų, kurie stengiasi pataikauti svetimoms silpnybėms, laimė – kad mylinti motina pranoksta visas būtybes ne tik pagyrų vaikams troškimu, bet ir patiklumu. Tas poreikis besaikis, bet ji viskuo tiki, todėl perdėta panelių Stil meilė vaikams ir kantrybė ledi Midlton nekėlė nei nuostabos, nei nepasitikėjimo. Motiniškai laiminga, ji žiūrėjo į visus įžūlius pokštus ir klastingas gudrybes, kurias kantriai kentė giminaitės. Matė, kaip vaikai atriša joms juostas, peša plaukus, rausiasi jų rankdarbių krepšeliuose, vagia peiliukus ir žirklutes, ir neabejojo, kad jaunosios panelės irgi džiūgauja. Stebėjosi tiktai, kad Elinora ir Marianė gali ramiai sėdėti nedalyvaudamos linksmybėse.

– Džonas šiandien gero ūpo! – tarė ji, kai sūnus ištraukė nosinaitę iš panelės Stil kišenės ir išmetė pro langą. – Koks išdykėlis.

Netrukus, kai kitas sūnus ėmė skaudžiai žnaibyti tos pačios panelės pirštus, ji meiliai pasakė:

– Viljamas taip mėgsta žaisti! O mano meilutė Anamarija, – pridūrė glamonėdama trejų metų mergytę, kuri netriukšmavo jau net kokias dvi minutes, – visada labai klusni ir tyli. Nesu mačiusi tokios ramios mažylės!

Deja, jos malonybė myluodama mergaitę įdrėskė jai į skruostą kyko smeigtuku, ir romumo pavyzdys ėmė taip spiegti, kad vargu ar ją būtų pranokusi bet kuri pripažinta rėksnė. Motiną apėmė neapsakomas siaubas, bet ne didesnis už panelių Stil, ir tokioje kritiškoje padėtyje jos meilingai darė viską mažosios kankinės skausmui sumažinti. Motina pasisodino ją ant kelių ir išbučiavo, viena iš panelių Stil atsiklaupusi vilgė žaizdą levandų vandeniu, o kita kimšo į burną ledinukus. Taip gausiai atlyginta už ašaras, mergytė išmintingai nusprendė verkti toliau. Ji garsiai žviegė ir kūkčiojo, įspyrė broliams, kurie bandė ją paliesti, ir bendros pastangos ją numaldyti buvo nevaisingos tol, kol, laimė, ledi Midlton prisiminė, kad praėjusią savaitę ištikus panašiai bėdai nubrozdintą smilkinį pavyko išgydyti abrikosų marmeladu, taigi tas pats vaistas buvo tučtuojau pasiūlytas nuo prakeiktojo įdrėskimo. Mažoji panelė trumpai liovėsi spiegti, ir visos trys ėmė puoselėti viltį, kad ji neatsisakys. Ledi Midlton išsinešė dukrytę iš kambario ieškoti vaisto, o sūnūs nudrožė įkandin, nors motina maldavo jų pasilikti. Keturias paneles apgaubė tyla, kokios šiame kambaryje nebuvo jau daug valandų.

– Vargšė mažytė! – tarė panelė Stil, kai tik jie išėjo. – Galėjo liūdnai baigtis.

– Neįsivaizduoju kodėl, – sušuko Marianė, – nebent aplinkybės būtų visiškai kitokios. Įprastas būdas išpūsti pavojų, kai iš tikrųjų jokio pavojaus nėra.

– Ledi Midlton – labai miela moteris, – pasakė Liusė Stil.

Marianė nutylėjo. Ji negalėjo kalbėti nenuoširdžiai net apie niekus, todėl meluoti iš mandagumo visada tekdavo Elinorai. Ši ir dabar pasistengė atsiliepti apie ledi Midlton geriau negu manė, nors ir ne taip entuziastingai kaip Liusė.

– O koks žavingas vyriškis seras Džonas! – neatlyžo vyresnioji sesuo.

Ir vėl panelė Dašvud paprastai ir teisingai, be jokių garbstymų, tepasakė, kad jis gero būdo ir malonus.

– Jų vaikučiai it angeliukai. Meilesnių kaip gyva nesu mačiusi. Neslėpsiu, jau pamečiau dėl jų galvą. Tiesą sakant, beprotiškai myliu vaikus.

– Supratau iš to, ką šįryt mačiau, – nusišypsojo Elinora.

– Man susidarė įspūdis, – įsiterpė Liusė, – kad jūs manote, jog mažieji Midltonai išlepinti. Gal šiek tiek, bet juk ledi Midlton – jų motina. O man patinka guvūs ir išdykę vaikai. Negaliu pakęsti ramių ir tylių.

– Prisipažįstu, Barton Parke apie ramius ir tylius vaikus mąstau be jokio pasibjaurėjimo, – atsiliepė Elinora.

Paskui stojo trumpa tyla, ją pirma nutraukė panelė Stil, regis, labai mėgstanti šnekučiuotis.

– Kaip jums patinka Devonšyras, panele Dašvud? – staiga paklausė ji. – Turbūt labai nenoromis išvažiavote iš Sasekso?

Šiek tiek nustebusi dėl tokio familiaraus klausimo ar veikiau tono, kuriuo jis buvo ištartas, Elinora atsakė, kad tikrai nenoromis.

– Norlandas – stebuklingai graži vieta, tiesa? – neatstojo panelė Stil.

– Seras Džonas mums jį labai gyrė, – įsiterpė Liusė, turbūt manydama, kad reikėtų paaiškinti sesers nesivaržymą.

– Norlandas negali nepatikti tiems, kurie jį matė, – atsakė Elinora. – Nors nereikia tikėtis, kad visi vertintų jo grožį taip kaip mes.

– O šaunių kavalierių ten daug? Šiuose kraštuose jų turbūt trūksta. Mano nuomone, kavalieriai visada papuošia draugiją.

– Kodėl tu manai, – įsikišo Liusė, regis, gėdydamasi sesers, – kad Devonšyre mažiau jaunų elegantiškų vyrų negu Sasekse?

– Ne, mieloji, nesakau, kad jų čia nėra. Neabejoju, Ekseteryje baisybė prašmatniausių kavalierių. Bet negi aš galėčiau pasakyti, kokių esama Norlando apylinkėse? Aš tik būgštavau, kad panelėms Dašvud Bartone nuobodu, jei kavalierių čia mažiau, nei jos pratusios. Bet gal jie joms nerūpi, gal joms smagu ir be jų? Mano nuomone, kavalieriai baisiai mieli, jeigu madingai apsitaisę ir mandagiai elgiasi. Į purvinus ir bjaurius nė žiūrėti nenoriu. Ekseteryje gyvena toks ponas Rouzas, stebuklingai gudrus jaunuolis, tikras gražuolis, tarnauja pono Simpsono kontoroje, bet rytą į jį baisu žiūrėti. Turbūt jūsų brolis iki vestuvių buvo puikiausias kavalierius, panele Dašvud, juk jis toks turtingas?

– Garbės žodis, negaliu atsakyti, – atsiliepė Elinora, – nes nelabai suprantu, ką reiškia šis žodis. Težinau, kad jei jis buvo kavalierius iki vestuvių, tai toks ir tebėra, nes nė kiek nepasikeitė.

– Oi, ką jūs kalbat! Vedęs vyras negali būti kavalierium – jis turi kitų darbų.

– Viešpatie! – sušuko sesuo. – Ane, tu kalbi tik apie kavalierius, panelė Dašvud pamanys, kad daugiau tau niekas nerūpi. – Kad nukreiptų kalbą, ji ėmė žavėtis namu ir baldais.

Panelės Stil pasidarė aiškios kaip ant delno. Vyresnioji buvo vulgariai įkyri, kvaila ir neturėjo jokių privalumų, bet Elinoros neapakino ir jaunėlės grožis bei gudrumas, nes jai trūko gerų manierų ir nuoširdumo. Panelė Dašvud išėjo, neketindama su jomis artimiau susipažinti.

O panelės Stil – priešingai. Iš Ekseterio jos atvažiavo pertekusios susižavėjimo seru Džonu Midltonu, jo šeima ir visais giminaičiais, todėl dabar nešykščiai dalino pagyras ir dailiosioms panelėms Dašvud, vadino jas gražiausiomis, elegantiškiausiomis, žaviausiomis ir geriausių manierų merginomis iš visų, kokių tik yra mačiusios, ir tvirtino labai trokštančios susidraugauti. Ir netrukus Elinora suprato, kad joms lemta susipažinti artimiau, nes seras Džonas palaikė panelių Stil pusę, taigi jėgos buvo nelygios. Teko taikstytis su tokiu artumu, kuris apibūdintinas kaip beveik kasdienis sėdėjimas tame pačiame kambaryje valandą ar dvi. Daugiau nieko seras Džonas negalėjo sugalvoti, bet jis nė nenutuokė, kad tai dar ne viskas. Jo nuomone, būti drauge – vadinasi, būti artimiems, ir kadangi merginos jo pastangomis nuolat susitikdavo, jis neabejojo, kad jos geriausios draugės.

Reikia pripažinti, seras Džonas darė ką gali, kad tik panelės nebesivaržytų, todėl išklojo viešnioms apie giminaites viską, ką žinojo ar spėjo, nenutylėdamas slapčiausių smulkmenų, ir po poros susitikimų vyresnioji panelė Stil jau pasveikino Elinorą, kurios seseriai esą neįtikėtinai pasisekė: ką tik atvyko į Bartoną ir jau pavergė prašmatniausio kavalieriaus širdį.

– Puiku, kad panelė Marianė ištekės tokia jauna, – tarškėjo ji, – be to, girdėjau, jis šaunus kavalierius ir stebuklingai gražus. Tikiuosi, ir jums netrukus pasiseks – o gal jau turite kur nors paslėpusi jaunikį?

Elinora ir nesitikėjo, kad dėl Edvardo seras Džonas jos atžvilgiu bus santūresnis negu kalbėdamas apie Marianę. Tiesą sakant, iš jos šaipytis jam patiko labiau, nes spėjimas buvo naujesnis ir ne toks tikras. Po Edvardo viešnagės seras Džonas per kiekvienus pietus pasiūlydavo išgerti už jos meilės reikalus taip iškalbingai, taip linkčiodamas ir mirkčiodamas, kad visi susidomėdavo. Jis neišvengiamai paminėdavo raidę F ir apipindavo ją tokiais anekdotais, kad Elinora iškart pripažino, jog tai sąmojingiausia abėcėlės raidė.

Panelės Stil, kaip ji ir tikėjosi, dabar išgirdo visus pokštus, ir vyresnioji ėmė smalsauti, kuo vardu džentelmenas, apie kurį kalbama. Šis klausimas, keliamas dažnai ir įžūliai, puikiai derėjo prie jos domėjimosi jų šeimos reikalais. Bet seras Džonas neilgai ją erzino, nes pranešdamas pavardę jautė ne mažesnį malonumą negu panelė Stil ją išgirdusi.

– Jo pavardė Ferarsas, – labai garsiai sušnibždėjo jis, – tik niekam nesakykite, nes tai didelė paslaptis.

– Ferarsas! – pakartojo panelė Stil. – Vadinasi, tas laimingasis – ponas Ferarsas? Kaip? Jūsų brolienės brolis, panele Dašvud? Iš tiesų malonus jaunuolis, puikiai jį pažįstu.

– Ką tu kalbi, Ane? – sušuko Liusė, paprastai taisanti sesers teiginius. – Porą kartų jį matėme pas dėdę, negražu apsimesti, kad gerai pažįstame.

Elinora klausėsi įdėmiai ir su nuostaba. Kas tas dėdė? Kur jis gyvena? Kaip jie susipažino? Ji labai norėjo, kad pokalbis nenutrūktų, nors pati neketino jame dalyvauti. Bet niekas nieko nebepasakė, ir Elinora pamanė, kad ponia Dženings pirmą kartą gyvenime arba nepaiso užuominos, arba nelinkusi sakyti, ką žino. Tonas, kuriuo kalbėjo panelė Stil, dar padidino jos smalsumą, nes buvo piktdžiugiškas, lyg mergina žinotų ar manytų žinanti apie poną Ferarsą kažkokį negražų dalyką. Bet Elinoros smalsumo niekas nepatenkino, o panelė Stil nebekreipė dėmesio į šią pavardę, kai seras Džonas užsimindavo ar net ją ištardavo.