19 skyrius

EDVARDAS KOTEDŽE VIEŠĖJO SAVAITĘ. Ponia Dašvud atkakliai spyrė pabūti ilgiau. Bet jis, lyg pasiilgęs nusivylimų, pasiryžo išvažiuoti tada, kai su draugais buvo smagiausia. Paskutines dvi tris dienas jo nuotaika nors ir svyravo, smarkiai pagerėjo, jis prisirišo prie namo ir apylinkių, apie išvykimą kalbėjo dūsaudamas, pasakė, kad jokių reikalų neturi, net dvejojo, kur važiuoti, kai paliks jas, bet išvykti pasiryžo. Savaitė jam prabėgo neįtikėtinai greitai. Dažnai tai kartojo. Pasakė ir daug kitų dalykų, atskleidžiančių jo jausmus ir prieštaraujančių poelgiams. Norlande jam nelinksma, Londono negalįs pakęsti, bet privaląs vykti arba ten, arba ten. Jis branginąs jų gerumą labiau už viską, būti su jomis – didžiausia laimė. Tačiau savaitės pabaigoje turįs jas palikti, nors to nenori nei jos, nei jis, o laiko per akis.

Visus nesuprantamus poelgius Elinora aiškino Edvardo motinos įtaka ir buvo laiminga, kad jis turi motiną, kurios būdas jai taip menkai pažįstamas, ir juo visada galima paaiškinti keistą sūnaus elgesį. Nors ji nusivylė, suirzo, kartais net pykdavo, kad jis taip nesuprantamai su ja elgiasi, vis dėlto buvo linkusi jo veiksmus vertinti atlaidžiai ir didžiadvasiškai, nepaisydama, kad Vilobio pateisinimą motina andai išplėšė tik vargais negalais. Edvardo nusiminimą, uždarumą ir nenuoseklumą ji aiškindavo priklausoma padėtimi ir geresniu ponios Ferars būdo ir ketinimų išmanymu. Jis viešėjo trumpai, jis užsispyrė išvažiuoti todėl, kad turi slopinti savo polinkius, neišvengiamai taikytis prie motinos. Priežastis – nusistovėjusi neteisybė, savo valios ir pareigos, tėvų ir vaikų susidūrimas. Ji būtų džiaugusis, jei kas būtų pasakęs, kada sunkumai baigsis, kada pasipriešinimas bus įveiktas, kada ponia Ferars pasikeis, o jos sūnus turės teisę būti laimingas. Bet suprasdama, kad norai bergždi, ji buvo priversta guostis mintimi, jog Edvardas ją tebemyli, prisiminimais apie kiekvieną meilesnį jo žodį ar žvilgsnį viešint Bartone, o visų pirma – maloniu įrodymu, kurį jis nuolat nešioja ant piršto.

– Manau, Edvardai, – tarė ponia Dašvud, kai jie paskutinį rytą pusryčiavo, – kad jūs būtumėt laimingesnis, jei turėtumėt profesiją. Būtumėt užsiėmęs, gyventumėte įdomiau, turėtumėte sumanymų. Tiesa, draugams sudarytumėte nepatogumų, nes nebegalėtumėte skirti tiek laiko. Bet, – nusišypsojo ji, – turėtumėte ir bent vieną pranašumą: žinotumėte, kur važiuoti išsiskyrus su jais.

– Patikėkite, mano nuomonė jau seniai tokia pat kaip jūsų, – atsiliepė Edvardas. – Mano bėda – anksčiau, dabar, o gal ir visuomet, – kad neturiu veiklos, profesijos, iš kurios galėčiau savarankiškai prasimaitinti. Deja, mano paties ir artimųjų išrankumas padarė mane tokį, koks dabar esu, – bejėgį dykinėtoją. Niekaip negalėjome sutarti dėl profesijos. Aš visada norėjau ir vis dar noriu tapti dvasininku, bet mano šeimai tai atrodė nelabai prašmat­nu. Jie siūlė kariuomenę. Man tai regėjosi per daug prašmatnu. Visi pripažino, kad gana elegantiška – teisė. Daug jaunų vyrukų, turinčių advokato kontorą Templyje, sukinėjasi aukštuomenėje ir važinėja po Londoną puikiausiais kabrioletais. Bet aš nelinkau į teisę, net į aiškiausias jos formas, kurioms pritarė mano šeima. Laivynas? Tai madinga, bet aš jau buvau per senas, kai giminaičiai jį prisiminė. Galų gale, kadangi reikalas nespyrė įgyti profesijos, kadangi galėjau būti šaunus ir prašmatnus ne tik su raudonu munduru, bet ir be jo, buvo nuspręsta, kad tinginiauti naudingiausia ir garbingiausia, o aštuoniolikmetis jaunuolis paprastai netrokšta rimto darbo ir neatsispiria draugų įkalbinėjimams nieko neveikti. Todėl įstojau į Oksfordą ir nuo to laiko deramai tinginiauju.

– Kadangi laisvalaikis laimės jums nepridėjo, – tarė ponia Dašvud, – tikiuosi, jūsų sūnūs bus auklėjami taip, kad galėtų rinktis ne mažiau veiklos sričių, tarnybų, profesijų ir amatų kaip Kolumelos sūnūs.

– Jie bus išauklėti taip, – rimtai atsiliepė jis, – kad kuo labiau skirtųsi nuo manęs: jausmais, veiksmais, tikslais – viskuo.

– Liaukitės, Edvardai. Tai prasiveržė jūsų liūdesys. Jūs be nuotaikos ir įsivaizduojate, kad žmonės, nepanašūs į jus, laimingi. Bet neužmirškite – išsiskyrimo su draugais skausmą kartais pajunta kiekvienas, nesvarbu, koks jo išsilavinimas ar visuomeninė padėtis. Jums tereikia kantrybės, arba pavadinkim gražiau – vilties. Ilgainiui motina suteiks jums savarankiškumą, kurio taip ilgitės. Jos pareiga, kuri kada nors taps, turi tapti, ir jos laime – neleisti, kad jūsų jaunystė prabėgtų apmaudaujant. Kas gali atsitikti per keletą mėnesių?

– Ko gero, man nieko gero nenutiks per daug mėnesių, – atsiliepė Edvardas.

Tokia neviltis, nors ponia Dašvud jos ir nepajuto, dar labiau apsunkino išsiskyrimą, o Elinorai paliko nemalonų įspūdį, kuris sklaidėsi sunkiai ir pamažu. Bet kadangi ji pasiryžo jį nuslopinti ir neparodyti, kad kenčia dėl Edvardo išvykimo labiau už motiną ir seseris, Marianės taip vykusiai panašiu atveju pasirinktas būdas jai netiko. Ji nedidino ir negilino savo sielvarto tylėjimu, vienatve ir dykinėjimu. Skyrėsi ne tik būdas, bet ir tikslas, kuriam pasiekti jis buvo taikomas.

Kai tik Edvardas išjojo, Elinora sėdo piešti, visą dieną kažką knerpė, nesistengė ir nevengė tarti jo vardo, dėjosi, kad šeimos reikalai jai rūpi beveik taip pat kaip visada, ir nors skausmas taip elgiantis neapmalšo, užtat ir nedidėjo be reikalo, o motina ir seserys mažiau nerimavo dėl jos.

Marianei toks elgesys, visiškai nepanašus į jos, atrodė ne mažiau kliautingas nei jos pačios pagirtinas. Sesers savitvardą ji aiškinosi labai lengvai: kai jausmai gilūs, tvardytis neįmanoma, kai jausmai seklūs, tvardytis nereikia. Rausdama iš gėdos, ji buvo priversta pripažinti, kad sesers jausmai seklūs. O stulbinamas jos pačios jausmų gilumo įrodymas – niekur nedingusi meilė ir pagarba Elinorai, nepaisant tokios užgaulios išvados.

Elinora neužsidarė savo kambaryje, neidavo pasivaikščioti viena, atkakliai vengdama šeimos narių, nebudėdavo kiaurą naktį paskendusi mintyse, bet kasdien galvodavo apie Edvardą ir jo elgesį apimta įvairiausių jausmų, nelygu nuotaika: mylėdama, užjausdama, pritardama, smerkdama ir abejodama. Netrūko vienatvės valandėlių, net kai motina ir seserys namie, juk visada atsiranda darbų, kai kalbėtis neįmanoma. Galvoti jai niekas netrukdė, mintys krypo tik į svarbiausią dalyką, praeitis ir ateitis stojo prieš akis, atsidūrė jos dėmesio centre, pajungė jos atmintį ir vaizduotę.

Vieną rytą netrukus po Edvardo išvykimo Elinora sėdėjo ir piešė, kai ją iš susimąstymo pažadino svečiai. Namie ji buvo viena. Žaliame kieme trinktelėjo varteliai, ji žvilgtelėjo pro langą ir pamatė prie durų einant būrį žmonių. Tai buvo seras Džonas, ledi Midlton ir ponia Dženings, be to, du nepažįstami – vyras ir moteris. Elinora sėdėjo prie lango; seras Džonas, ją pastebėjęs, iškart atsiskyrė nuo bendrų, palikęs juos mandagiai belsti į duris, ir per veją nudrožė prie jos. Elinorai teko atidaryti langą, nors šis buvo prie pat durų ir visi juodu girdėjo.

– Cit! Jie jus išgirs.

– Na ir kas? Tai tik Palmeriai. Žinokit, Šarlotė labai daili. Pažiūrėkit į tą pusę, pamatysit.

Elinora neabejojo, kad po poros minučių ją ir taip pamatys, todėl nepasielgė taip nemandagiai.

– Kur Marianė? Pabėgo nuo mūsų? Žiūriu, pianinas atidengtas.

– Turbūt išėjo pasivaikščioti.

Dabar prie jo prisidėjo ponia Dženings, kuriai pritrūko kantrybės laukti, kol durys bus atidarytos, mat ji žūtbūt turėjo papasakoti, kas atsitiko.

– Kaip sekasi, brangioji? – pasisveikino ji eidama prie lango. – O kaip gyvena ponia Dašvud? Kur jūsų seserys? Ką? Viena namie? Vadinasi, nedidelė draugija jus nudžiugins. Atsivedžiau susipažinti kitą savo dukterį ir žentą. Ėmė ir atvažiavo! Vakar vakare, kai gėrėme arbatą, man pasirodė, kad girdžiu karietos dardesį, bet nė netoptelėjo, jog tai jie. Pamaniau, grįžo pulkininkas Brandonas, todėl pasakiau serui Džonui: „Rodos, privažiavo karieta, turbūt pulkininkas Brandonas grįžo...“

Elinora vidury pasakojimo buvo priversta nusisukti: reikėjo pasitikti kitus svečius. Ledi Midlton pristatė nepažįstamuosius. Tuo metu laiptais nusileido ponia Dašvud ir Margareta, ir visi susėdo pažiūrėti vienas į kitą. Ponia Dženings pasakojo toliau, šalia sero Džono eidama koridoriumi į saloną.

Ponia Palmer buvo keleriais metais jaunesnė už ledi Midlton ir visais atžvilgiais skyrėsi nuo sesers. Ji buvo mažutė, apkūni, labai dailaus veido ir tokios geraširdiškos minos, kokią tik įmanoma įsivaizduoti. Jos manieros buvo anaiptol ne tokios grakščios kaip sesers, užtat daug malonesnės. Ji įėjo šypsodamasi, šypsojosi visą laiką, kol svečiavosi, išskyrus tas akimirkas, kai juokėsi, ir išėjo šypsodamasi. Jos vyras buvo niūrus dvidešimt penkerių šešerių metų jaunuolis, geriau už žmoną išmanantis, kaip elgtis viešuomenėje, ir turintis daugiau sveiko proto, užtat mažiau noro džiuginti kitus ir džiaugtis gyvenimu. Jis įėjo į kambarį pasipūtęs, nusilenkė damoms netardamas nė žodžio, apžvelgė jas ir kambarį, pasiėmė nuo stalo laikraštį ir skaitė jį visą laiką, kol svečiavosi.

O ponia Palmer, gamtos apdovanota meilumu ir gebėjimu būti laimingai, vos spėjusi atsisėsti pratrūko girti saloną ir namą.

– Ak, koks nuostabus kambarys! Kaip gyva nemačiau nieko žavesnio! Tik pagalvokit, mama, kaip jis išgražėjo nuo tada, kai buvau čia paskutinį kartą! Visada maniau, kad namelis labai mielas, bet jūs, madam, – ji atsisuko į ponią Dašvud, – padarėt jį įstabų! Pažvelk, sese, kaip puiku! Kaip norėčiau turėti tokius namus. O jūs, pone Palmeri?

Ponas Palmeris nieko neatsakė ir net akių nuo laikraščio nepakėlė.

– Ponas Palmeris manęs negirdi, – nusijuokė žmona. – Kartais jis visai apkursta, net juokinga!

Poniai Dašvud tai buvo nauja patirtis: ji nebuvo pratusi nedėmesingumo laikyti sąmojingumu, todėl nustebusi žvilgčiojo į abu Palmerius.

Tuo tarpu ponia Dženings visa gerkle tratėjo apie vakar vakaro staigmeną, kai netikėtai atvyko žentas su dukterimi, ir nutilo tik tada, kai viską papasakojo. Ponia Palmer nuoširdžiai juokėsi prisiminusi jos nuostabą, ir visi kelis kartus pakartojo, kad staig­mena buvo maloni.

– Turbūt suprantate, kaip mes apsidžiaugėme juos pamatę, – pridūrė ponia Dženings lenkdamasi į Elinoros pusę ir pritildydama balsą, lyg kalbėtų tik su ja viena, nors jos sėdėjo priešinguose kambario galuose, – ir vis dėlto pamaniau, kad nereikėjo jiems taip greitai važiuoti ir daryti tokio didelio lanksto, juk jie važiavo per Londoną, turėjo ten kažkokių reikalų, nes, – ji reikšmingai linktelėjo ir parodė į dukterį, – jos padėtis dabar tokia, kad gali būti pavojinga. Šįryt norėjau, kad liktų namie ir pailsėtų, bet ji užsispyrė, mat labai norėjo jus pamatyti!

Ponia Palmer nusijuokė ir pasakė, kad nieko jai neatsitiks.

– Ji susilauks vaiko vasario mėnesį, – tarė ponia Dženings.

Ledi Midlton nebegalėjo pakęsti tokio pokalbio, todėl prisivertė paklausti pono Palmerio, ar laikraštyje yra naujienų.

– Ne, jokių, – atsakė šis ir skaitė toliau.

– Pareina Marianė, – sušuko seras Džonas. – Dabar, Palmeri, pamatysite nepadoriai gražią merginą.

Jis tuoj pat išėjo į koridorių, atidarė duris ir atlydėjo Marianę į kambarį. Kai tik ji įžengė į saloną, ponia Dženings paklausė, ar nebuvo Aleneme, o ponia Palmer nuoširdžiai nusijuokė rodydama, kad supranta potekstę. Ponas Palmeris pakėlė akis, kai Marianė įėjo, valandėlę stebeilijo į ją, paskui vėl įniko į laikraštį. Dabar poniai Palmer krito į akis paveikslai ant sienų. Ji atsistojo jų apžiūrėti.

– Oi, kokie gražūs! Nuostabūs! Mama, pažiūrėk, kokie mieli! Mano nuomone, tiesiog žavingi, galėčiau amžinai į juos žiūrėti. – Paskui atsisėdo ir žaibiškai juos pamiršo.

Kai ledi Midlton pakilo atsisveikinti, ponas Palmeris irgi atsistojo, padėjo laikraštį, pasirąžė ir visus nužvelgė.

– Mielasis, jūs miegojot? – juokdamasi paklausė žmona.

Jis neatsakė, tik dar kartą apžvelgęs kambarį pareiškė, kad lubos per žemos ir nelygios. Tada nusilenkė ir išėjo su visais.

Seras Džonas atkakliai reikalavo, kad kitą dieną visi kartu praleistų Barton Parke. Ponia Dašvud nenorėjo pietauti pas Midltonus dažniau, negu jie pietaudavo kotedže, tad griežtai atsisakė, bet dukterims leido spręsti pačioms. Šioms irgi nebuvo įdomu, kaip pietauja ponas ir ponia Palmeriai, o kitokių pramogų niekas nežadėjo. Todėl jos irgi bandė išsisukti, neva oras darganotas ir dar labiau subjurs. Bet seras Džonas neatlyžo – jis atsiųsiąs karietą, ir jos atvažiuosiančios. Ledi Midlton irgi prašė neatsisakyti, nors ponios Dašvud nebekalbino. Prisidėjo ir ponia Dženings su ponia Palmer; matyt, visi labai nenorėjo valgyti siaurame šeimos rate, ir jaunosios panelės buvo priverstos nusileisti.

– Kodėl jie mus kviečia? – paklausė Marianė, kai svečiai išėjo. – Sakote, namelio nuoma nebrangi, bet mes jį nuomojame sunkiomis sąlygomis, jei privalome pietauti Barton Parke, kai tik pas juos ar pas mus kas nors svečiuojasi.

– Jie tebekviečia mus taip dažnai kaip prieš keletą savaičių iš mandagumo ir geraširdiškumo, – atsakė Elinora. – Jei lankytis pas juos mums pasidarė sunku ir nuobodu, pasikeitė ne jie. Permainų reikia ieškoti kitur.