46 skyrius

LIGA IŠSEKINO MARIANĖS jėgas, bet truko neilgai, todėl ji sveiko sparčiai. Kadangi buvo jauna ir iš prigimties stipri, motinos padedama atsigavo tiek, kad praėjus vos keturioms dienoms po ponios Dašvud atvykimo pajėgė nusileisti į ponios Palmer persirengimo kambarį. Ten jos prašymu buvo pakviestas pulkininkas Brandonas, nes Marianė nekantravo padėkoti jam, kad atvežė motiną.

Jo jausmai įžengus į kambarį, pamačius, kaip Marianė pasikeitė, suėmus jos išbalusią ranką, kurią ji iškart jam ištiesė, Elinoros nuomone, buvo susiję ne tik su meile ir drovumu suvokus, kad apie ją žino kiti. Iš jo liūdno pažvelgimo į seserį ir persimainiusio veido ji netrukus suprato, kad jis tikriausiai prisiminė daug nelinksmų vaizdų, nes jau buvo sakęs, kokia Marianė panaši į Elizą, o dabar, įdubusiomis akimis, pageltusia oda, suglebusi krėsle ir meiliai dėkojanti už paslaugą, matyt, buvo dar panašesnė.

Ponia Dašvud, tokia pat pastabi kaip duktė, bet mąstanti kitaip, todėl ieškanti kitų požymių, buvo linkusi pulkininko elgesyje įžvelgti įprastus ir akivaizdžius jausmus, o Marianės elgesį ir žodžius aiškinti kaip didesnio negu dėkingumas jausmo pradžią.

Dar po dienos kitos Marianė ėmė stiprėti ne dienomis, o valandomis, ir ponia Dašvud, raginama dukterų ir pati nebenorėdama čia būti, prašneko apie grįžimą į Bartoną. Nuo jos planų priklausė ir dviejų jos draugų planai. Ponia Dženings negalėjo išvykti iš Klivlando, kol jame vieši ponia ir panelės Dašvud, o pulkininkas Brandonas, vienu balsu visų prašomas, irgi nusprendė nevažiuoti anksčiau, nors ir nebuvo labai reikalingas. Jis ir ponia Dženings priprašė ponią Dašvud namo grįžti jo karieta, nes ji bus patogesnė ligonei, o pulkininkas, kviečiamas ir ponios Dašvud, ir ponios Dženings, kuri iš veiklaus geraširdiškumo siūlė paviešėti ne tik savo, bet ir kitų namuose, mielai pažadėjo pasiimti karietą, po kelių savaičių apsilankęs kotedže.

Atėjo diena skirtis ir išvykti. Marianė meiliai ir ilgai atsisveikino su ponia Dženings, nes buvo kuo nuoširdžiausiai dėkinga, pilna pagarbos ir geranoriškumo, lyg slapčia atsiprašinėtų už ankstesnį nedėmesingumą. Su pulkininku Brandonu ji atsisveikino šiltai kaip su draugu, ir jis atsargiai pasodino ją į karietą, rūpindamasis, kad jai tektų mažiausiai pusė sėdynės. Paskui ją įlipo ponia Dašvud ir Elinora, ir kiti liko vieni – kalbėtis apie išvykusiąsias ir nuobodžiauti. Netrukus ponia Dženings išvažiavo savo karieta, dvi jaunas globotines iškeitusi į kambarinės paskalas, o pulkininkas Brandonas iškart vienas išvyko į Delafordą.

Ponia Dašvud su dukterimis keliavo dvi dienas, ir Marianė ne per daug nuvargo. Abi budrios palydovės apsupo ją karšta meile ir uoliu rūpesčiu, kad tik ligonei būtų patogiau, ir abiem buvo atlyginta, nes nei jos kūnas, nei dvasia nenusilpo. Elinorą ypač guodė sesers ramybė. Daug savaičių ji matė Marianę be paliovos kenčiančią, prislėgtą sielvarto, apie kurį kalbėti neužteko drąsos, o paslėpti – tvirtybės, tad dabar su neprilygstamu džiaugsmu gėrėjosi sesers dvasios stiprybe, matyt, pasiekta po rimtų apmąstymų ir pranašaujančia, kad galų gale Marianė vėl bus patenkinta ir linksma.

Iš tikrųjų – kai jos privažiavo Bartoną ir pamatė vaizdą, kuriame kiekviena pieva, kiekvienas medis žadino asmeniškus, skausmingus prisiminimus, Marianė nutilo ir susimąstė, nusisuko, kad sesuo ir motina nematytų jos veido, ir ilgesingai žiūrėjo pro langą. Bet šį kartą Elinora nesistebėjo ir sesers nekaltino, o kai padėdama Marianei išlipti iš karietos pamatė ašarų pėdsakus, jie jai bylojo tik apie savaime suprantamą jausmą, vertą mažų mažiausiai meilios užuojautos ir pagyrimo, nes slepiamą. Iš vėlesnio Marianės elgesio buvo matyti, kad ji deda nemaža pastangų vadovautis protu, mat vos jos įžengė į svetainę, ji ryžtingai apsidairė, lyg būtų nusprendusi į daiktus, kurie primena Vilobį, žiūrėti abejingai. Kalbėjo nedaug, bet stengėsi, kad kiekvienas sakinys skambėtų linksmai, o išsprūdusį atodūsį atpirkdavo šypsena. Po pietų panoro paskambinti. Priėjo prie pianino, bet gaidos, kritusios jai į akis, buvo Vilobio padovanota opera su mėgstamiausiais jų duetais ir jo ranka užrašytu jos vardu antraštiniame lape. Nieko nebus. Ji papurtė galvą, atidėjo gaidas, perbėgo pirštais klavišus ir pasiskundusi, kad rankos dar per silpnos, nuleido dangtį, tačiau tvirtai pareiškė: ateityje reikės padirbėti.

Kitą rytą viltingi požymiai neišnyko. Priešingai, poilsis sustiprino ir Marianės sielą, ir kūną, ji buvo guvesnė ir kalbėjo nuoširdžiau, džiugiai laukė grįžtant Margaretos, kai visos vėl bus kartu ir smagiai ką nors knerps, nes tai vienintelė laimė, kurios galima trokšti.

– Kai orai nusistovės ir aš atgausiu jėgas, – tarė ji, – kasdien visos ilgai vaikščiosime. Nueisime į ūkį kalvos papėdėje aplankyti vaikų, apžiūrėsime naująjį sero Džono medelyną Barton Krose, Abilandą – dažnai eisime prie senųjų vienuolyno griuvėsių ir pamėginsime pagal pamatus nustatyti, ar jis iš tikrųjų buvo toks didelis, kaip kalbama. Žinau, mes būsime laimingos. Žinau, vasara prabėgs smagiai. Niekada nesikelsiu vėliau kaip šeštą ir iki pietų kiekvieną akimirką skirsiu muzikai arba knygoms. Susidariau planą ir ketinu rimtai mokytis. Mūsų bibliotekos knygas taip gerai žinau, kad galėsiu nebent kartais pavartyti savo malonumui. Bet Barton Parke daug vertų dėmesio veikalų, o iš pulkininko Brandono turbūt galėsiu pasiskolinti naujesnių knygų. Skaitydama tik šešias valandas per dieną, per dvylika mėnesių sužinosiu daugybę dalykų, kurių dabar nežinau.

Elinora pagyrė ją už tokį kilnų sumanymą šypsodamasi, nes ta pati laki vaizduotė, skatinusi seserį glebiai tinginiauti ir savanaudiškai sielotis, dabar perdėtai uoliai bandė primesti tikslingą veiklą ir dorybingą savitvardą. Tačiau šypsena virto atodūsiu prisiminus, kad pažadas Vilobiui dar netesėtas. Elinora būgštavo, kad išgirdus pasakojimą Marianės dvasios ramybė vėl bus sudrumsta, o ramaus ir naudingo laiko leidimo viltys bent trumpai sužlugdytos. Ji nusprendė atidėti lemtingąją akimirką ir palaukti, kol sesers sveikata sustiprės, tada žiūrėti. Nusprendė, bet turėjo sprendimą pakeisti.

Marianė jau dvi ar tris dienas buvo namie, kai nusistovėjo orai, tinkami išeiti į orą po sunkios ligos. Pagaliau išaušo giedras šiltas rytas, viliojantis į lauką Marianę ir nekeliantis nerimo motinai. Ir Marianei, įsikibus Elinorai į parankę, buvo leista pasivaikščioti keliuku prie namų, kad nepavargtų.

Seserys žingsniavo lėtai, nes Marianė po ligos išėjo pasivaikščioti pirmą kartą. Jos vos spėjo užeiti už namo, kai išvydo visu grožiu svarbiąją kalvą. Marianė stabtelėjo, įsmeigė į ją akis ir ramiai pasakė:

– Kaip tik tenai, – ji parodė ranka, – ant tos iškyšos aš pargriuvau. Ir ten pirmą kartą pamačiau Vilobį. – Marianės balsas nutrūko, bet netrukus ji susitvardė ir pridūrė: – Džiaugiuosi, kad galiu žiūrėti į šią vietą beveik be skausmo! Ar mes kada nors pasikalbėsime apie tai, kas įvyko, Elinora? – neryžtingai paklausė. – O gal nereikia? Tikiuosi, dabar aš galiu kalbėti taip, kaip pridera.

Elinora meiliai ją paragino.

– Aš jau nesigailiu, – tarė Marianė. – Nesigailiu, kad neturėsiu jo. Nekalbėsiu, ką jam jaučiau, pasakysiu tiktai, ką jaučiu dabar. Jei galėčiau patikėti – jei galėčiau manyti, kad jis ne visada apsimetinėjo, ne visada mane apgaudinėjo... o svarbiausia, jei būčiau tikra, kad jis nėra toks niekšas, kaip kartais būgštauju sužinojusi tos vargšės mergaitės istoriją...

Ji nutilo. Elinorą labai nudžiugino sesers žodžiai, ir ji atsiliepė:

– Jei būtum tikra, tau būtų lengviau?

– Taip. Nuo to dvigubai priklauso mano dvasios ramybė: siaubinga tokiais kėslais įtarinėti žmogų, kuris man buvo labai brangus, be to, kokia sau atrodau pati? Mano padėtis buvo tokia, kad jausmas, gėdingai atviras visiems, galėjo...

– Tai kaip tu paaiškintum jo elgesį? – paklausė sesuo.

– Norėčiau manyti... ak, su kokiu džiaugsmu manyčiau, kad jis tik nepastovus, viso labo nepastovus.

Elinora nieko nebesakė. Ji svarstė, iškart viską papasakoti ar atidėti, kol Marianė sustiprės. Valandėlę jos ėjo tylėdamos.

– Nelinkiu jam gero, – pagaliau atsidususi prabilo Marianė, – kai linkiu, kad jo slaptos mintys būtų ne sunkesnės už mano. Ir tokių pakanka, kad kankintųsi.

– Tu lygini savo ir jo elgesį?

– Ne. Aš lyginu savo elgesį su tokiu, koks jis turėjo būti. Aš lyginu savo ir tavo elgesį.

– Mano padėtis labai skyrėsi nuo tavo.

– Ir vis dėlto labiau skyrėsi mūsų elgesys, o ne mūsų padėtis. Mieloji Elinora, iš savo gerumo negink to, ko negalėjai nesmerkti. Liga privertė mane galvoti – turėjau laiko rimtiems apmąstymams, nes niekas nedrumstė ramybės. Galvoti pajėgiau daug anksčiau negu kalbėti. Prisiminiau praeitį ir savo elgesyje nuo mūsų pažinties su juo pradžios praėjusį rudenį neįžvelgiau nieko, išskyrus neatsargumą ir neatlaidumą kitiems. Supratau, kad mano jausmuose jau slypėjo kančių užuomazgos, o dėl tvirtybės stokos vos nenukeliavau į aną pasaulį. Puikiai žinau – ligą prisišaukiau pati, nes atkakliai nesirūpinau sveikata, nors jau tada žinojau, kad elgiuosi negerai. Jei būčiau mirusi, tai būtų buvusi savižudybė. Nežinojau, koks pavojus man gresia, kol pavojaus nebeliko. Tik stebiuosi, kaip galėjau pasveikti po tokių apmąstymų, stebiuosi, kad nenumiriau iš begalinio troškimo gyventi ir išpirkti kaltę prieš Dievą ir jus visus. Jei būčiau mirusi, kokiai kančiai būčiau pasmerkusi tave, mano slaugytoja, mano drauge, mano sese! Tu matei visą siaubingą mano savanaudiškumą pastaruoju metu, girdėjai kiekvieną mano širdies kuždesį! Kokią būtum mane prisiminusi! O motina! Kaip tu būtum galėjusi ją paguosti? Nežinau, kaip apsakyti pasibjaurėjimą savimi. Prisimindama praeitį, matau tik neatliktas pareigas ir pataikavimą silpnybėms. Poniai Dženings už gerumą, nepaliaujamą gerumą aš atsimokėjau nedėkinga panieka. Su Midltonais, Palmeriais, panelėmis Stil ir visais bendrais pažįstamais elgiausi įžūliai ir neteisingai. Mano širdis buvo šalta jų privalumams, o jų dėmesio ženklai mane tik erzindavo. Su Džonu, su Fane, – taip, net su jais, nors jie ne kažin ko verti, – aš elgiausi taip, lyg jie būtų nieko neverti. Bet tave aš įskaudinau labiausiai, net labiau negu mamą. Aš, tik aš viena žinojau, kas tavo širdyje ir kokia ji sunki, ir kaip tai mane paveikė? Nejaučiau jokios užuojautos, kuri būtų padėjusi tau ar man. Prieš akis buvo tavo pavyzdys: o kokia man iš jo buvo nauda? Gal aš atsižvelgiau į tave ir tavo ramybę? Gal sekiau tavo susivaldymu, lengvinau tavo naštą, padėdama atlikti mandagumo ar dėkingumo pareigą, kurią iki tol tau teko atlikti vienai? Ne. Net kai sužinojau, kad tu nelaiminga, vengiau pareigos ar draugystės reikalavimų kaip tada, kai maniau, jog tau lengva ant širdies. Nepripažinau, kad kentėti, be manęs, geba dar kas nors, gailėjau tik širdies, kuri mane pametė ir išdavė, o tave, prisiekinėdama beribę meilę, verčiau kankintis dar ir dėl manęs.

Čia veržlus jos priekaištų sau srautas išseko, ir Elinora, trokšdama paguosti seserį, nors per daug sąžininga, kad pataikautų, iškart pagyrė ją ir pritarė tokiam atvirumui ir atgailai. Marianė spustelėjo jai ranką ir atsakė:

– Tu labai gera. Ateitis bus įrodymas. Susidariau planą, ir jei pajėgsiu jį vykdyti, mano jausmai bus valdomi, o būdas pagerės. Nebekelsiu nerimo kitiems ir nebesikankinsiu pati. Dabar gyvensiu tik dėl savo šeimos. Tu, motina ir Margareta nuo šiol bus man visas pasaulis, ir visą meilę atiduosiu jums trims. Man niekada nebekils nė mažiausia pagunda nuo jūsų pasitraukti ar išvykti iš namų, o jei pasirodysiu viešuomenėje, tai tik norėdama parodyti, kad įgijau nuolankumo, atvėriau kietą širdį ir galiu laikytis mandagumo taisyklių, ne pačių svarbiausių pareigų gyvenime, romiai ir kantriai. O Vilobis... Bergždžia teigti, kad netrukus ar kada nors aš jį užmiršiu. Prisiminimų neišdildys nei pasikeitusios aplinkybės, nei pasikeitusi nuomonė. Bet jiems niekas neduos valios, juos varžys religingumas, sveikas protas, nuolatinė veikla...

Ji patylėjo ir pašnibždom pridūrė:

– Jei galėčiau pažinti jo širdį, viskas būtų lengva.

Elinora jau kuris laikas mąstė, ar nederėtų surizikuoti ir iškart papasakoti, kas įvyko, bet nieko nebuvo nusprendusi, kol išgirdo šiuos žodžius. Suvokusi, kad galvą laužyti nėra prasmės, kad reikia ryžtis, taip ir padarė.

Ji vylėsi, kad ėmėsi reikalo vykusiai: atsargiai paruošė susijaudinusią klausytoją, paprastai ir sąžiningai išdėstė pagrindinius teiginius, kuriais Vilobis grindė savo pasiaiškinimą, atsižvelgė į jo atgailą ir nutylėjo tik vis dar aistringos meilės prisipažinimą. Marianė neištarė nė žodžio. Ji virpėjo, įsmeigusi akis į žemę, o lūpos pabalo labiau negu sergant. Iš širdies gilumos veržėsi tūkstančiai klausimų, bet ji nedrįso ištarti nė vieno. Godžiai gaudė kiekvieną žodį, nejučiomis spausdama sesers ranką, o per skruostus riedėjo ašaros.

Elinora, būgštaudama, kad sesuo pavargo, nusivedė ją namo, ir kol jos priėjo prie kotedžo durų, numanydama, kaip smalsu seseriai, nors ši neįstengia nieko paklausti, kalbėjo tik apie Vilobį ir jų pokalbį, rūpestingai ir smulkmeniškai nupasakojo, kaip jis kalbėjo ir atrodė, nes smulkmeniškumas jau niekuo negrėsė. Vos įžengus į vidų Marianė dėkinga pabučiavo seserį, pro ašaras ištarė tik du žodžius: „Papasakok mamai“, – ir lėtai užlipo laiptais. Elinora nekliudė sesers norui pabūti vienai, jis buvo suprantamas, ir pasuko į saloną įvykdyti jos prašymo, neramiai svarstydama, kas bus toliau. Nusprendė pati pradėti kalbą su Mariane, jei sesuo apie Vilobį neprabils pirma.