34 skyrius

PONIA DŽON DAŠVUD taip pasitikėjo vyro nuomone, kad kitą dieną apsilankė ir pas ponią Dženings, ir pas jos dukterį. Ir už pasitikėjimą jai buvo atlyginta, nes paaiškėjo, kad net pirmoji, ta moteris, pas kurią apsistojo vyro įseserės, verta dėmesio, o ledi Midlton neapsakomai žavi!

Ponia Dašvud irgi pakerėjo ledi Midlton. Abi buvo kietaširdės savanaudės, todėl viena kitai iškart patiko. Pajusti abipusę simpatiją padėjo ir aklas padoraus elgesio normų laikymasis, ir supratingumo stoka.

Tačiau šios ponios Džon Dašvud savybės, taip patikusios ledi Midlton, atgrasė ponią Dženings – šiai viešnia pasirodė tik smulkutė pasipūtusi nemaloni moterytė, su vyro seserimis pasisveikinusi be jokio švelnumo ir beveik neturinti ko joms pasakyti, nes per ketvirtį valandos, kurį teikėsi praleisti Berklio gatvėje, mažiausiai pusaštuntos minutės sėdėjo ir tylėjo.

Elinora labai norėjo sužinoti, ar Edvardas Londone, bet nedrįso paklausti. O Fanės niekas nebūtų privertęs savo noru ištarti jo vardo tol, kol vestuvės su panele Morton nesutartos ar vyro viltys dėl pulkininko Brandono nepasiteisinusios, mat ji vis dar manė, kad Elinora ir Edvardas taip prisirišę vienas prie kito, jog negalima pražiopsoti nė vienos progos jiems išskirti žodžiu ar veiksmu. Tačiau žinia, kurios ji pašykštėjo, netrukus buvo gauta iš kitų šaltinių. Greitai guostis Elinorai atėjo Liusė, mat jai nepavyko pasimatyti su Edvardu, nors jis atvažiavo į miestą su ponu ir ponia Dašvudais. Jis nedrįso ateiti į Bartleto Namus būgštaudamas išsiduoti, ir nors juodu neapsakomai trokšta susitikti, kol kas tegali susirašinėti.

Labai greitai Edvardas pats pranešė, kad yra Londone, du kartus užsukęs į Berklio gatvę. Grįžusios iš miesto apie vidurdienį, jos rado ant stalo jo vizitinę kortelę. Elinorai buvo malonu, kad jis užėjo, o dar maloniau – kad jos nerado.

Dašvudai taip susižavėjo Midltonais, kad nors nebuvo linkę kam nors ką duoti, šį kartą ryžosi pavaišinti juos pietumis ir netrukus pakvietė į Harlio gatvę, kur buvo trims mėnesiams išsinuomoję puikų namą. Panelės Dašvud ir ponia Dženings irgi buvo pakviestos, o Džonas Dašvudas pasirūpino gauti pulkininko Brandono sutikimą. Pastarasis visada džiaugdavosi panelių Dašvud draugija, todėl šiek tiek nustebęs, bet ir nudžiugęs priėmė malonų kvietimą. Jos bus pristatytos poniai Ferars, bet Elinorai nepavyko sužinoti, ar pakviesti ir jos sūnūs. Tiesa, ji susidomėjusi laukė pietų vien vildamasi susipažinti su Edvardo motina; nors dabar nebejautė nerimo, kurį būtų jautusi anksčiau, ir šios nuomonė jai buvo nė motais, vis dėlto Elinora labai norėjo pamatyti ponią Ferars ir suprasti, kas ji per žmogus.

Būsimas pobūvis ėmė kelti jai dar didesnį susidomėjimą, kai sužinojo, nors ir be jokio džiaugsmo, kad panelės Stil irgi pakviestos.

Jos padarė tokį gerą įspūdį ledi Midlton, taip įsiteikė savo dėmesiu, kad nors Liusės manieros buvo įtartinos, o jos sesers net vulgarios, ne tik seras Džonas, bet ir jo žmona mielai pakvietė seseris savaitę kitą pagyventi Konduito gatvėje. Kai tik panelės Stil gavo Dašvudų kvietimą, paaiškėjo, kad joms labai patogu apsistoti pas Midltonus kelios dienos iki pobūvio.

Panelės Stil vargu bau būtų atkreipusios ponios Džon Dašvud dėmesį ir pasodintos prie stalo kaip buvusio jos brolio mokytojo dukterėčios, bet kaip ledi Midlton viešnias jas derėjo priimti. Liusė, seniai trokštanti susipažinti su šeimos nariais, iš arti patyrinėti jų charakterį, sunkumus, su kuriais teks susidurti, ir pasinaudoti proga jiems įsiteikti, retai būdavo tokia laiminga kaip tą akimirką, kai gavo ponios Džon Dašvud kortelę.

Kortelės poveikis Elinorai buvo priešingas. Jai iškart toptelėjo, kad Edvardas, gyvenantis su motina, irgi pakviestas į pobūvį, kurį kelia jo sesuo, o ji abejojo, ar ištvers, pirmą kartą pamačiusi jį po visų įvykių šalia Liusės.

Ji būgštavo nelabai išmintingai ir neatsižvelgdama į tikrąją padėtį. Nuramino Elinorą ne jos pačios sveikas protas, o Liusės geranoriškumas. Ši, manydama, kad Elinora baisiai nusivils, pranešė, jog Edvardo Harlio gatvėje antradienį nebus. Tikėdamasi dar labiau įskaudinti varžovę, ji pridūrė, esą jis neateis iš begalinės meilės jai, kurios negali paslėpti, kai juodu kartu.

Atėjo svarbusis antradienis, kai jaunosios panelės turėjo būti supažindintos su grėsmingąja anyta.

– Pasigailėkite manęs, brangioji panele Dašvud! – tarė Liusė, kai jos drauge lipo laiptais, mat Midltonai atvyko beveik kartu su ponia Dženings ir paskui liokajų ėjo drauge. – Iš čia esančiųjų tik jūs galite mane užjausti. Garbės žodis, aš vos pastoviu. Dieve gailestingas! Tuoj pamatysiu moterį, nuo kurios priklauso visa mano laimė... kuri taps man motina...

Elinora būtų galėjusi iškart ją paguosti pasakydama, kad veikiausiai jos išvys būsimą panelės Morton, o ne Liusės motiną, bet tik visiškai nuoširdžiai patikino ją užjaučianti. Liusė apstulbo, nes nors iš tikrųjų jautėsi nesmagiai, vylėsi kelianti Elinorai baisų pavydą.

Ponia Ferars buvo mažutė ir sudžiūvusi, tiesi kaip šūvis ir rimta, net surūgusi. Veidas pageltęs, bruožai smulkūs, nedailūs ir neišraiškingi. Nuo lėkštumo jį gelbėjo siaura kakta, aiškiai rodanti, kokia jos savininkė pasipūtusi pikčiurna. Ji nemėgo daug šnekėti, nes, priešingai nei dauguma žmonių, derino žodžių skaičių prie minčių skaičiaus, ir iš tų kelių ištartųjų nė vienas nebuvo skirtas panelei Dašvud, kurią ji skvarbė akimis, pasiryžusi žūtbūt neapkęsti.

Elinorai toks elgesys buvo nė motais. Prieš kelis mėnesius ji būtų labai užsigavusi, o dabar ponia Ferars negalėjo jos įskaudinti. Elinorą tik linksmino visai kitoks šios ponios elgesys su panelėmis Stil, regis, tyčia siekiant ją pažeminti. Ji šypsojosi žiūrėdama, kaip maloniai ir motina, ir duktė elgiasi kaip tik su ta – mat Liusė sulaukė ypatingo dėmesio, – kurią, jei būtų žinojusios tiek, kiek Elinora, būtų uoliausiai užgauliojusios, o jai, neturinčiai jokios galios jų įžeisti, pabrėžtinai rodė panieką. Bet nors Elinorą juokino taip netinkamai reiškiamas palankumas, ji negalėjo nesusimąstyti apie piktavališką kvailumą, kuris jį sukėlė, nepastebėti, kaip neriasi iš kailio panelės Stil, ir neniekinti visų keturių.

Liusė džiūgavo, kad su ja elgiamasi taip maloningai, o panelei Stil iki visiškos laimės trūko tik sąmojų apie daktarą Deivisą.

Pietūs buvo puikūs, tarnų daug, iš visko buvo matyti, kad šeimininkė linkusi į parodomąjį prašmatnumą, o šeimininkas pajėgus jį apmokėti. Nors Norlandas buvo pertvarkomas, perkamos naujos žemės, o šeimininkas kartą vos nebuvo priverstas nuostolingai parduoti vertybinių popierių, kad gautų kelis tūkstančius svarų grynaisiais, niekur nesimatė neturto, apie kurį buvo užsiminęs ponas Dašvudas, žymių, išskyrus pokalbį – mat šis iš tikrųjų buvo skurdus. Džonui Dašvudui prastai sekėsi ieškoti žodžių, vertų išklausyti, o jo žmonai nesisekė visiškai. Bet tai nedaro jiems gėdos, taip buvo ir daugumai svečių – jie netiko į malonius pašnekovus, nes neturėjo arba proto, tiek įgimto, tiek išlavinto, arba aristokratiškumo, gyvumo, įkarščio.

Kai damos po pietų išėjo į svetainę, šis skurdumas ypač išryškėjo, nes džentelmenai vis dėlto šiek tiek paįvairino pokalbį – politika, aptvarai, arklių prajodinėjimas, – o čia jų nebuvo, todėl kol bus patiekta kava, liko viena tema: lyginti Hario Dašvudo ir antrojo ledi Midlton sūnaus Viljamo ūgį, mat vaikai buvo beveik bendraamžiai.

Jei berniukai būtų buvę čia, tema būtų greitai išsekusi juos sustačius greta. Bet kadangi buvo tik Haris, abiem pusėms teko spėlioti, ir visos ponios turėjo teisę vienodai kategoriškai reikšti nuomonę, kartoti ją be galo, kiek širdis geidžia.

Jėgos pasiskirstė taip.

Motinos, ir viena, ir kita įsitikinusi, kad jos sūnelis aukštesnis, mandagiai užleido pirmenybę kitam.

Senelės, ne mažiau šališkos, bet nuoširdesnės, lygiai karštai rėmė kiekviena savo atžalą.

Liusė, vienodai trokštanti įtikti abiem, manė, kad berniukai aukšti ne pagal metus, ir neįsivaizdavo, kad vienas bent per plauką būtų didesnis. Panelė Stil elgėsi dar taktiškiau ir žaibiškai paremdavo tai vieną, tai kitą.

Elinora, pasakiusi, kad, jos nuomone, Viljamas didesnis, ir šitaip mirtinai įžeidusi ponią Ferars, dar labiau – Fanę, neketino įrodinėti savo teisybės begaliniais kartojimais, o Marianė paklausta įžeidė visas pareiškusi, kad neturi nuomonės, nes niekada apie tai negalvojo.

Prieš išvažiuodama iš Norlando, Elinora buvo labai dailiai ištapiusi brolienei porą širmų. Dabar jos, jau ištemptos ant rėmų ir atvežtos čia, puošė ponios Džon Dašvud saloną. Jos krito į akis Džonui Dašvudui, paskui kitus džentelmenus įėjusiam į kambarį, ir jis įkyriai bruko širmas pulkininkui Brandonui pasigrožėti.

– Jas ištapė mano vyriausioji sesuo, – kalbėjo jis, – o jūs turite subtilų skonį, todėl jums tikriausiai bus malonu į jas pažiūrėti. Nežinau, ar anksčiau matėte jos darbų; visi mano, kad ji nuostabiai piešia.

Pulkininkas, pasakęs esąs toli gražu ne žinovas, vis dėlto karštai žavėjosi širmomis, kaip būtų žavėjęsis bet kokiu panelės Dašvud piešiniu. Be abejo, širmomis susidomėjo ir kiti, ir jos ėmė eiti iš rankų į rankas. Ponia Ferars, nežinodama, kad jas ištapė Elinora, irgi užsigeidė pasižiūrėti, ir po ledi Midlton pagyrimo Fanė perdavė širmas motinai, apdairiai pranešdama, kad piešiniai panelės Dašvud.

– Hm, – tarė ponia Ferars, – labai mieli, – ir grąžino dukteriai nė nežvilgtelėjusi.

Turbūt net Fanei trumpai pasirodė, kad motinos elgesys per šiurkštus, nes ji raustelėjo ir sutratėjo:

– Širmos labai gražios, tiesa? – Bet iškart persigando, ar ne per daug buvo mandagi, ar ne per daug pagyrė, todėl tučtuojau pridūrė: – Kaip manote, ar jos ištapytos ne panelės Morton maniera, madam? Ji tapo neprilygstamai. Jos paskutinis peizažas žavingas.

– Iš tikrųjų. Bet ji viską daro žavingai.

Marianė nebeiškentė. Ponia Ferars jai ir taip nepatiko, o nederamos pagyros kitai piešėjai suniekinus Elinorą, – nors potekstės ji nesuprato, – suerzino ją taip, kad ji karštai pareiškė:

– Labai keistos liaupsės! Kas mums ta panelė Morton? Kas apie ją girdėjo, kam ji rūpi? Dabar galvojame ir kalbame apie Elinorą!

Tai pasakiusi, ji paėmė širmas iš brolienės rankų ir ėmė žavėtis jomis kaip dera.

Ponia Ferars baisiai supyko, atsisėdo dar tiesiau ir atkirto:

– Panelė Morton – lordo Mortono duktė.

Fanė irgi labai supyko, o jos vyras persigando dėl tokio įseserės įžūlumo. Marianės pykčio protrūkis užgavo Elinorą labiau negu jo priežastis, bet pulkininko Brandono akys, įsmeigtos į Marianę, matė tik taurumą, tik mylinčią širdį, kuri nepakęs sesers niekinimo, nors priežastis ir menka.

Marianė nenurimo. Šaltas ir užgaulus ponios Ferars elgesys su seserimi pranašavo Elinorai sunkumus ir sielvartą, o tai jos sužeistai širdžiai kėlė siaubą. Po valandėlės ji meiliai priėjo prie sesers, apkabino jai kaklą, prisiglaudė skruostu prie skruosto ir pasakė tyliai, bet aiškiai:

– Mieloji Elinora, nekreipk į jas dėmesio. Neleisk, kad jos tave nuliūdintų.

Daugiau ji nieko nepasakė, nebesusitvardė, įsikniaubė Elinorai į petį ir paplūdo ašaromis. Visi pastebėjo ir beveik visi susirūpino. Pulkininkas Brandonas atsistojo ir priėjo prie seserų nesuvokdamas, ką daro. Ponia Dženings, iškalbingai šūktelėjusi: „Vargšelė“, – tučtuojau pakišo jai po nosimi savo uostomąsias druskas. O seras Džonas taip pasipiktino šio sielvarto kaltininku, kad tučtuojau prisėdo prie Liusės Stil ir pašnibždomis trumpai išklojo jai visą bjaurią istoriją.

Vis dėlto po valandėlės Marianė atsikvošėjo, nuramino susirinkusiuosius ir atsisėdo prie draugijos, nors visą vakarą buvo prislėgta.

– Vargšė Marianė! – tyliai pasakė jos įbrolis pulkininkui Brandonui, kai tik atkreipė pastarojo dėmesį. – Ji ne tokios stiprios sveikatos kaip sesuo, labai nervinga. Elinora tvirtesnė. Be to, reikia pripažinti, kad jaunai moteriai, kuri buvo gražuolė, labai sunku susitaikyti su žavesio praradimu. Turbūt nepatikėsite – prieš kelis mėnesius Marianė buvo nepaprastai graži, ne prastesnė už Elinorą. Dabar to grožio neliko nė pėdsako.