32 skyrius

PANELĖ DAŠVUD SMULKIAI atpasakojo seseriai šį pokalbį, bet padariniai buvo ne visai tokie, kokių ji tikėjosi. Ne, Marianė nesuabejojo, kad viskas tiesa, nes išklausė nuolankiai ir atidžiai, nei prieštaravo, nei pertraukinėjo, nebandė teisinti Vilobio ir gailiomis ašaromis parodė nemananti, jog tai įmanoma. Bet nors toks elgesys įtikino Elinorą, kad sesuo pagaliau suprato Vilobio kaltę, nors ji patenkinta pastebėjo, kad Marianė nebevengia pulkininko Brandono, kai šis užeina, šnekasi su juo, net pati kalbina užjaučiamai ir pagarbiai, vis dėlto kentėjo ji ne mažiau. Nebeklaiko iš skausmo, bet buvo apimta niūrios nevilties. Įsitikinusi, jog Vilobis negarbingas žmogus, ji kentėjo dar labiau negu sužinojusi, kad jos nebemyli. Suvedžiotos ir pamestos panelės Viljams kančios ir abejonės dėl ankstesnių Vilobio ketinimų taip palaužė Marianės dvasią, kad ji negalėjo apie savo jausmus kalbėti net su Elinora. Tylus jos sielvartas labiau skaudino seserį negu atviri ir dažni prisipažinimai.

Pasakojimas apie ponios Dašvud jausmus ir žodžius, kuriais ji atsakė į Elinoros laišką, niekuo nesiskirtų nuo pasakojimo apie jos dukterų jausmus ir žodžius. Ji nusivylė skausmingai kaip Marianė, o piktinosi dar labiau už Elinorą. Vienas po kito pasipylė ilgi jos laiškai, kuriuose motina dėstė, kaip kankinasi ir ką galvoja, nerimavo dėl Marianės ir maldavo dukters narsiai atlaikyti nelaimę. Marianės bėda iš tikrųjų buvo didžiulė, jei apie tvirtumą prabilo motina! O graužaties, kuriai neatsiduoti ji maldavo dukrą, šaltinis – žeminantis ir užgaulus!

Ponia Dašvud numojo ranka į savo norus ir nusprendė, kad Marianei dabar nieku gyvu negalima grįžti į Bartoną, kur viskas primins praeitį itin ryškiai ir skausmingai, kur jai prieš akis nuolat stovės Vilobis – toks, kokį tenai matė. Todėl ji patarė dukterims netrumpinti viešnagės pas ponią Dženings. Kiek laiko jos svečiuosis, nebuvo nuspręsta, bet visos tikėjosi, kad ne mažiau kaip penkias šešias savaites. Sostinės pramogų, įspūdžių ir draugijos Bartone nėra ko tikėtis, ir ponia Dašvud vylėsi, jog tarpais Marianė užsimirš, kuo nors susidomės ar net pralinksmės, nors abiem dukterims dabar atrodo, kad tai neįmanoma.

Motinos manymu, pavojus vėl sutikti Vilobį Londone ne didesnis negu kaime, nes visi jų draugai dabar nutrauks pažintį su juo. Tyčia jų niekas nesuves, per neapsižiūrėjimą irgi, o atsitiktinai susitikti Londono minioje tikimybė mažesnė negu Bartone, nes po vestuvių, kuriomis ponia Dašvud pamažu liovėsi abejojusi, jis tikriausiai apsilankys Aleneme.

Buvo dar viena priežastis, kodėl ji norėjo, kad dukterys liktų Londone. Ji gavo laišką iš posūnio, kad šis su žmona atvažiuos į Londoną iki vasario vidurio, ir manė esant derama joms kartais susitikti su įbroliu.

Marianė pažadėjo elgtis taip, kaip lieps motina, ir nesipriešindama pakluso, nors norėjo ir tikėjosi kitokio sprendimo, o šį laikė klaidingu ir nepagrįstu. Likdama Londone ji neteko vienintelės paguodos nelaimėje – motinos užuojautos – ir buvo pasmerkta bendrauti su tokiais žmonėmis ir vaikščioti į tokius namus, kurie nežadėjo nė valandėlės ramybės.

Bet Marianę guodė mintis, kad jai nepakenčiama viešnagė bus naudinga seseriai. Kita vertus, Elinora, numanydama negalėsianti išvengti susitikimų su Edvardu, raminosi, kad nors ilgesnė viešnagė jai džiaugsmo nepridės, Marianei Londone bus geriau negu tučtuojau grįžus į Devonšyrą.

Jos pastangos apsaugoti seserį nuo užuominų apie Vilobį nebuvo tuščios. Marianė nieko neįtardama naudojosi Elinoros apdairumo vaisiais: mat nei ponia Dženings, nei seras Džonas, nei ponia Palmer nekalbėjo apie jį Marianei girdint. Elinora troško, kad ir su ja jie kalbėtų ne mažiau santūriai, bet tai buvo neįmanoma, ir jai tekdavo kasdien klausytis, kaip jie piktinasi.

Serui Džonui visa tai atrodė neįmanoma. Žmogus, apie kurį jis turėjęs rimtų priežasčių galvoti tik gerai! Tokio malonaus būdo! Ko gero, šauniausias raitelis visoje Anglijoje! Nesuvokiama. Kad jį velnias nujotų. Daugiau neištarsiąs jam nė žodžio, kad ir kur sutiktų, už jokius pinigus! Net jei atsidurtų šalia vienas kito Bartono miške ir dvi valandas tykotų laimikio. Koks niekšas! Koks suktas šuva! Kai jie susitikę paskutinį kartą, jis net pasiūlęs Vilobiui išsirinkti Kvailutės šuniuką! Ir štai kas išėjo!

Ponia Palmer piktinosi ne mažiau. Ji pasiryžusi tučtuojau nutraukti pažintį ir labai patenkinta nebuvusi su juo supažindinta. Ji nuoširdžiai trokštanti, kad Kum Magna būtų toliau nuo Klivlando, bet tai nesvarbu, važinėti į svečius vis tiek per toli. Ji taip jo nekenčianti, kad niekada daugiau neminėsianti jo vardo ir visiems pažįstamiems papasakosianti, koks jis nedorėlis.

Savo užuojautą ponia Palmer reiškė dar ir stengdamasi sužinoti visas artėjančių vestuvių smulkmenas ir jas pranešdama Elinorai. Netrukus ji jau pasakojo, kuriam karietų dirbėjui užsakyta karieta, kuris dailininkas piešia pono Vilobio portretą ir kurioje parduotuvėje galima pamatyti panelės Grei apdarus.

Tokiomis aplinkybėmis ramus ir mandagus ledi Midlton abejingumas triukšmingos kitų užuojautos iškankintai Elinorai buvo atgaiva. Gera žinoti, kad draugų būryje vienam žmogui ji nekelia jokio susidomėjimo, kad vienas žmogus smalsiai neklausinės smulkmenų ir nerodys nerimo dėl sesers sveikatos.

Aplinkybės kartais padidina kurios nors savybės vertę, ir Elinora, išvarginta įkyrių užuojautos pareiškimų, net buvo linkusi manyti, jog geras išsiauklėjimas teikia daugiau ramybės nei geras būdas.

Ledi Midlton savo nuomonę šiuo klausimu pareikšdavo tardama: „Iš tiesų siaubinga!“ – kokį kartą per dieną, o jei reikalas būdavo aptarinėjamas itin dažnai – porą kartų. Taip nuolat, nors ir santūriai, ji išliedavo jausmus, iš pat pradžių susitikdama su panelėmis Dašvud be jokio sumišimo, o greitai viską pamiršo. Šitaip pabrėžusi savo lyties orumą ir ryžtingai pasmerkusi kitos lyties nuodėmes, ji manė turinti teisę pasirūpinti ir savo kviestiniais vakarais, todėl nusprendė (nors seras Džonas ir priešinosi): kadangi ponia Vilobi bus prašmatni ir turtinga moteris, reikia palikti jai savo vizitinę kortelę iškart po vestuvių.

Panelės Dašvud neerzindavo tik santūrūs ir neįkyrūs pulkininko Brandono klausimai. Jis nusipelnė privilegijos apie sesers nusivylimą kalbėti su draugišku įkarščiu ir šitaip stengėsi jį palengvinti, tad juodu visada šnekučiuodavosi atvirai. Už slogų praeities sielvarto ir dabarties pažeminimo prisipažinimą jam buvo atlyginta užjaučiamais Marianės žvilgsniais ir švelniu balsu, kai ji kartais (nors ir nedažnai) būdavo priversta ar prisiversdavo su juo kalbėtis. Pulkininkas įsitikino, kad ji pajuto jam palankumą, o Elinora vylėsi, jog ilgainiui tas palankumas didės. Bet ponia Dženings, kuri nieko nežinojo, išskyrus tai, kad pulkininkas paniuręs kaip paprastai ir nesileidžia įkalbamas nei pirštis pats, nei patikėti jai tuo pasirūpinti, po poros dienų atidėjo vestuvių dieną nuo Joninių iki Mykolinių, o savaitės pabaigoje įsitikino, jog vestuvių nebus. Veikiau jau pulkininko ir panelės Dašvud savitarpio supratimas rodė šilkmedžio, kanalo ir kukmedžio pavėsinės grožybes atiteksiant jai, todėl ponia Dženings kurį laiką visiškai užmiršo poną Ferarsą.

Vasario pradžioje, praėjus porai savaičių po Vilobio laiško, Elinorai teko sunki užduotis – pranešti seseriai, kad jis vedė. Ji pasirūpino, kad iškart po apeigų apie vestuves Marianė išgirstų iš jos, užuot perskaičiusi laikraščiuose, kuriuos nekantriai peržvelgdavo kiekvieną rytą.

Žinią ji išklausė ramiai, nieko nepasakė ir iš pradžių neverkė. Bet po valandėlės paskendo ašarose ir kiaurą dieną kankinosi ne mažiau kaip tada, kai pirmą kartą patikėjo, kad jis veda.

Iškart po vestuvių Vilobiai išvažiavo iš Londono. Dabar, kai pavojus juos sutikti nebegresia, Elinora vylėsi įkalbėti seserį, kuri kojos nekėlė iš namų nuo baisiosios dienos, imti pamažu rodytis viešuomenėje kaip anksčiau.

Maždaug tuo laiku abi panelės Stil, neseniai atvykusios pas pusseseres į Bartleto Namus Holborne, vėl prisistatė pas savo prašmatnesnes giminaites Konduito ir Berklio gatvėje ir buvo maloniai priimtos.

Elinora nė kiek neapsidžiaugė. Jos niekada jai nepatiko, o dabar ji net nemokėjo mandagiai atsiliepti į beprotišką Liusės, dar spėjusios užtikti ją Londone, džiūgavimą.

– Būčiau baisiai nusivylusi jūsų jau neberadusi, – kartojo ši, pabrėždama „jau“. – Bet žinojau, kad rasiu. Beveik neabejojau, kad dar būsite Londone, nors ir sakėte man Bartone nepasiliksianti ilgiau kaip mėnesį. Jau tada maniau, kad apsigalvosite, kai ateis laikas. Būtų baisiai gaila išvažiuoti, nesusitikus su broliu ir broliene. O dabar jūs tikrai neskubėsite išvykti. Be galo džiaugiuosi, kad netesėjote žodžio.

Elinora puikiai ją suprato ir tvardėsi iš paskutiniųjų nenorėdama išsiduoti.

– Na, mielosios, kaip kelionė? – paklausė ponia Dženings.

– Galit neabejoti, – ne diližanu, – džiūgaudama pranešė panelė Stil. – Visą kelią važiavome pašto karieta, lydimos labai prašmatnaus kavalieriaus. Daktaras Deivisas važiavo į Londoną, ir mes nutarėm važiuoti kartu pašto karieta. Jis pasielgė labai džentelmeniškai – sumokėjo dešimt ar dvylika šilingų daugiau negu mes.

– Ak ak! – sušuko ponia Dženings. – Iš tikrųjų labai malonus ponas! Ir galiu lažintis, kad nevedęs.

– Gana, – ėmė maivytis panelė Stil, neva susidrovėjusi, – visi mane erzina dėl daktaro, net nesuprantu kodėl. Pusseserės tvirtina, esą laimėjau jo širdį, o aš apie jį net negalvoju. „Oi, Nense, tavo kavalierius eina“, – pasakė anądien pusseserė, pamačiusi jį einant per gatvę. „Koks kavalierius? – atkirtau. – Nesuprantu, apie ką kalbi. Daktaras nėra mano kavalierius.“

– Oi, kaip atsirišo liežuvis, bet nieko nebus – matau, daktaras toks ir yra.

– Kur ne! – apsimestinai pasipiktino giminaitė. – Maldauju jūsų paneigti tokias kalbas, jei kur nors išgirsite.

Ponia Dženings maloniai patikino tikrai nepaneigsianti, ir panelės Stil laimei nieko nebetrūko.

– Tikiuosi, panele Dašvud, jūs apsistosite pas brolį su broliene, kai jie atvažiuos į Londoną? – paklausė Liusė, po priešiškų užuominų puldama į ataką.

– Nemanau.

– Neabejoju, kad apsistosit.

Elinora nesuteikė jai malonumo prieštaraudama.

– Kaip žavu, kad ponia Dašvud išleido jus tokiam ilgam laikui!

– Nieko sau ilgam laikui! – įsikišo ponia Dženings. – Jos ką tik atvažiavo!

Liusė buvo priversta nutilti.

– Gaila, kad negalime pamatyti jūsų sesers, panele Dašvud, – tarė panelė Stil. – Gaila, kad ji nesveikuoja.

Marianė išėjo iš kambario, kai tik jos atvyko.

– Jūs labai malonios. Sesuo irgi gailėsis, kad negalėjo su jumis susitikti. Bet pastaruoju metu ją kankina galvos skausmai, todėl ji vengia draugijų ir pokalbių.

– Ak, kaip negerai! Bet tokioms senoms draugėms kaip mes su Liuse galbūt padarytų išimtį. Mes nė žodelio neištarsim.

Elinora labai mandagiai atmetė pasiūlymą. Sesuo arba atsigulusi, arba vilkinti kambariniu drabužiu ir negalinti jų priimti.

– O, jei tik todėl, – sušuko panelė Stil, – mes pačios galime pas ją nueiti.

Elinora pajuto, kad tokio įžūlumo neištvers, bet Liusė neleido jai pratrūkti, šiurkščiai aprėkdama seserį. Jos manieroms trūko švelnumo, bet tramdyti ji mokėjo.