48 skyrius

DABAR ELINORA SUŽINOJO, kuo skiriasi nemalonaus įvykio, kad ir kokiu neišvengiamu jį laiko protas, numatymas ir tikras žinojimas. Paaiškėjo, jog ji, netikėtai sau pačiai, vis puoselėjo viltį, kol Edvardas tebebuvo laisvas, kad kas nors sutrukdys jam vesti Liusę – jis ką nors sugalvos, įsikiš draugai, Liusei pasipainios geresnė partija, – ir visi bus laimingi. Bet dabar jis vedęs, ir ji prikaišioja širdžiai už slaptą pataikavimą savo norams, tik padidinusį skausmą sužinojus.

Kad jis vedė taip greitai, net, spėjo ji, neįšventintas, taigi negalėdamas gauti beneficijos, iš pradžių ją truputį nustebino. Bet netrukus ji suprato, kaip tikėtina, kad Liusė, apdairiai besirūpinanti savimi, pasistengė kuo skubiausiai jį supančioti ir nepaisė nieko, išskyrus delsimo keliamą pavojų. Jie susituokė – susituokė Londone, o dabar skubėjo pas jos dėdę. Ką jautė Edvardas, atsidūręs per keturias mylias nuo Bartono, pamatęs jos motinos tarną, išgirdęs Liusės žodžius!

Ji manė, kad netrukus jie įsikurs Delaforde, kuris domino ją dėl daugelio priežasčių, kurį ji ir norėjo pamatyti, ir vis dėlto nenorėjo. Iškart įsivaizdavo juodu klebonijoje: Liusę, veiklią ir apsukrią šeimininkę, trokštančią gyventi ne blogiau už kitus ir sykiu taupią iki šykštumo, be to, besigėdijančią, kad kiti nesuprastų, kaip jie visko atsisako, savanaudę kiekviena mintimi, siekiančią pulkininko Brandono, ponios Dženings ir visų turtingų draugų palankumo. Edvardo įsivaizduoti ji negalėjo, nežinojo net kokį norėtų jį įsivaizduoti, – ir laimingas, ir nelaimingas vienodai netiko, ir ji vijo šalin kiekvieną mintį apie jį.

Elinora puoselėjo viltį, kad kas nors iš Londono pažįstamų parašys, praneš apie įvykį ir papasakos smulkiau, bet dienos bėgo, o nei laiškų, nei naujienų nebuvo. Suprasdama, kad žmonės niekuo dėti, ji vis dėlto pyko ant visų. Arba nedėmesingi, arba tinginiai.

– Kada parašysite pulkininkui Brandonui, madam? – paklausė motinos iš nekantrumo bent ką sužinoti.

– Rašiau praėjusią savaitę, mieloji, ir laukiu veikiau jo paties negu laiško. Nuoširdžiai raginau jį atvažiuoti ir nenustebčiau pamačiusi šiandien, rytoj arba poryt.

Tai jau šis tas, ir ji ėmė laukti pulkininko Brandono, kuris tikrai ką nors žinos.

Vos spėjusi taip pagalvoti, Elinora pro langą išvydo raitelį. Jis sustojo prie vartų. Kažkoks džentelmenas, turbūt pulkininkas Brandonas. Dabar ji sužinos daugiau... drebėdama laukė. Bet... tai buvo ne pulkininkas Brandonas – ne jo laikysena, ne jo ūgis. Jei būtų įmanoma, ji būtų pasakiusi, kad čia Edvardas. Įsižiūrėjo įdėmiau. Jis ką tik nulipo nuo arklio. Ji negali apsirikti – tai Edvardas. Elinora pasitraukė nuo lango ir atsisėdo. „Jis tyčia atjojo iš pono Prato aplankyti mūsų. Aš liksiu rami; aš tvardysiuos.“

Elinora tučtuojau pamatė, kad kitos irgi suprato klydusios: kaip persimainė motina ir Marianė, kaip jos žiūri į ją ir šnibždasi. Būtų nieko nepagailėjusi, kad galėtų kalbėti, paaiškinti joms, kaip tikisi, jog su Edvardu jos nesielgs nei šaltai, nei niekinamai. Bet jai atėmė žadą, todėl teko pasikliauti jų taktiškumu.

Nė viena neištarė nė žodžio. Visos tylėdamos laukė, kol įeis svečias. Po kojomis sugurgždėjo takelio žvyras, jis įėjo į koridorių ir po valandėlės stovėjo priešais jas.

Įėjusiojo veide net Elinora neįžvelgė laimės. Buvo išblyškęs iš susijaudinimo, ir atrodė, kad būgštauja sutikimo ir supranta, jog malonaus priėmimo nenusipelnė. Tačiau ponia Dašvud, tikėdamasi, kad atspėjo dukters norus, kuriais nuoširdžiai nutarė vadovautis, pažvelgė į jį tyčia maloniai, padavė ranką ir palinkėjo laimės.

Jis paraudo ir pralemeno atsakymą, kurio niekas nesuprato. Elinoros lūpos krutėjo sykiu su motinos, ir ji pasigailėjo sveikindamasi nepadavusi jam rankos. Bet jau buvo vėlu, ji vėl atsisėdo, nutaisė abejingą miną ir prašneko apie orą.

Marianė pasitraukė atokiau, kad paslėptų savo sielvartą, o Margareta, šį tą, bet ne viską supratusi, pamanė, kad neverta elgtis kilniai, atsisėdo kuo toliau nuo Edvardo ir rūsčiai tylėjo.

Elinorai pasidžiaugus, kad orai tokie giedri, įsivyravo nesmagi tyla. Ją nutraukė ponia Dašvud, priversta išsakyti viltį, kad ponia Ferars sveika. Edvardas skubiai patvirtino.

Vėl stojo tyla.

Elinora sukaupė jėgas, nors būgštavo, kad balsas suvirpės, ir paklausė:

– Ar ponia Ferars dabar Longsteiple?

– Longsteiple? – pakartojo jis nustebęs. – Ne, mano motina Londone.

– Aš turėjau omenyje, – tarė Elinora, imdama nuo stalo rankdarbį, – ponią Edvard Ferars.

Ji neišdrįso pakelti akių, bet ir motina, ir Marianė sužiuro į jį. Edvardas paraudo, regis, sutriko, padvejojo ir neryžtingai paklausė:

– Turbūt kalbate apie... mano brolį... apie ponią Robert Ferars.

– Ponią Robert Ferars? – pakartojo Marianė ir motina, baisiausiai apstulbusios.

Elinora negalėjo ištarti nė žodžio, bet irgi įsigėrė į Edvardą akimis, pilnomis nekantrios nuostabos. Jis atsistojo ir nuėjo prie lango, matyt, nežinodamas, ką daryti, paėmė žirkles ir ėmė gadinti ir jas, ir dėklą – karpė jį greitai berdamas:

– Turbūt jūs nežinote... gal negirdėjote, kad mano brolis ką tik vedė... jaunesniąją... panelę Liusę Stil.

Jo žodžius apstulbusios pakartojo visos, išskyrus Elinorą, kuri sėdėjo palinkusi prie rankdarbio ir susijaudinusi taip, kad nebesuprato, kas darosi.

– Taip, – kalbėjo Edvardas. – Praėjusią savaitę juodu susituokė ir dabar yra Doliše.

Elinora nebegalėjo nusėdėti ir kone tikina išbėgo iš kambario. Uždariusi duris, iškart apsipylė džiaugsmo ašaromis, kurios niekaip neseko. Edvardas, kuris iki tol vengė žiūrėti į ją, pamatęs, kaip ji išskubėjo, ir tikriausiai pastebėjęs – o gal net išgirdęs – ją verkiant, susimąstė, ir nei ponios Dašvud klausimai, nei meilus elgesys jo neišblaškė. Pagaliau netaręs nė žodžio jis išėjo iš kambario ir nužingsniavo į kaimą, palikęs visas apstulbusias, sutrikusias dėl tokios nuostabios ir staigios permainos jo gyvenime ir nežinančias, ką apie ją manyti.