3 skyrius

PONIA DAŠVUD GYVENO Norlande dar kelis mėnesius, bet ne todėl, kad nenorėjo išvykti. Kai taip gerai pažįstami kampeliai nustojo kelti jausmų audrą, kai dvasia atkuto, o protas pradėjo skirti pastangų ne vien liūdesingiems prisiminimams, didinantiems sielvartą, ji ėmė nekantrauti kuo greičiau išvykti ir nenuilsdama ieškojo tinkamos buveinės Norlando apylinkėse, nes neįsivaizdavo galėsianti gyventi toli nuo numylėtos vietos. Bet našlei niekaip nesisekė rasti namo, kuris atitiktų ne tik jos jaukumo bei patogumo, bet ir vyriausios dukters taupumo sampratą. Ši mąstė blaiviau ir jau atsisakė kelių motinos išsirinktų namų, per didelių jų pajamoms.

Vyras buvo sakęs poniai Dašvud apie iškilmingą sūnaus pažadą, palengvinusį paskutines jo valandas žemėje. Ji, kaip ir velionis, neabejojo posūnio nuoširdumu ir džiaugėsi dėl dukterų, nes buvo tikra, kad jai pačiai per akis pakaktų daug mažiau negu septynių tūkstančių svarų. Našlė ir džiaugėsi dėl posūnio, dėl jo didžiadvasiškumo, ir prikaišiojo sau anksčiau neįžvelgusi jo privalumų, maniusi, jog jis nemoka būti kilnus. Dėmesingas elgesys su ja ir įseserėmis įtikino ponią Dašvud, kad posūniui rūpi jų gerovė, ir ji ilgai kliovėsi jo gerais ketinimais.

Panieka, kurią našlė beveik iškart pajuto posūnio žmonai, smarkiai padidėjo, nes pusę metų gyvendama po vienu stogu geriau pažino šios būdą; nepaisant padorumo normų ir motiniškų ponios Dašvud jausmų, abi moterys vargu bau būtų įstengusios taip ilgai kartu gyventi, jei ne viena aplinkybė, dėl kurios, našlės nuomone, vertėjo likti Norlande.

Ta aplinkybė buvo vis didėjanti jos vyriausios dukters simpatija ponios Džon Dašvud broliui, o jo – jai. Puikių manierų, patrauklus jaunuolis buvo su jomis supažindintas netrukus po sesers įsikūrimo Norlande ir nuo tol laiką leido daugiausia čia.

Kai kurios motinos būtų skatinusios dukterį dėl materialinės naudos, nes Edvardas Ferarsas buvo vyriausias sūnus žmogaus, kuris mirė labai turtingas. Kitos būtų draudusios iš apdairumo, nes, išskyrus menką sumą, visas jo turtas priklausė nuo motinos malonės. Bet poniai Dašvud tokie sumetimai nerūpėjo. Jai pakako, kad jis malonus, kad myli jos dukrą, kad Elinora jam neabejinga. Ji buvo įsitikinusi, kad panašių polinkių pora negali išsiskirti dėl nevienodo turto, o kad Elinoros pažįstami neįvertintų jos privalumų, motinai apskritai buvo nesuvokiama.

Gerą nuomonę apie Edvardą Ferarsą jos susidarė ne dėl jo ypatingo dailumo ar grakščių manierų. Jis nebuvo gražus, o prie elgsenos norint pamėgti reikėjo įprasti. Jaunuolis buvo per daug drovus, kad atskleistų savo žavesį, bet kai įveikdavo šį įgimtą būdo bruožą, kiekvienas poelgis rodė, kokios jis atviros ir mylinčios širdies. Jis buvo guvaus proto, kuriam išsilavinimas išėjo į naudą. Tačiau Edvardas neturėjo nei talento, nei polinkio išgarsėti, kaip troško motina ir sesuo, pačios nenutuokdamos, kurioje srityje jis turėtų reikštis. Tiesiog abi norėjo, kad jis būtų žinomas aukštuomenėje. Motina svajojo, kad Edvardas susidomės politika, taps parlamento nariu ar kurio nors valstybės vyro patikėtiniu. Ponia Džon Dašvud irgi to troško, nors kol didieji tikslai nepasiekti, jai būtų pakakę išvysti brolį vadeliojant lando. Bet Edvardo netraukė nei valstybės vyrai, nei lando. Jis norėjo tik jaukių namų ir ramaus asmeninio gyvenimo. Laimė, turėjo jaunesnį brolį, kuris teikė daugiau vilčių.

Ponios Dašvud dėmesį Edvardas patraukė tik po kelių savaičių viešnagės, nes ji tuo metu taip sielvartavo, kad nepaisė aplinkinių. Matė tiktai, kad jis tylus, neįkyrus, todėl jai ir patiko. Jis jai netrukdė būti nelaimingai ir nešnekindavo ne laiku. Pirmą kartą ji susidomėjo jaunuoliu, išgirdusi atsitiktinę Elinoros pastabą dėl Edvardo ir jo sesers būdo skirtumų, ir kuo toliau, tuo labiau jis jai patiko. Poniai Dašvud toks kontrastas buvo geriausia rekomendacija.

– Pakanka pasakyti, – tarė ji, – kad jis nepanašus į Fanę. Vadinasi, turi visas gerąsias savybes. Aš jį jau myliu.

– Manau, jis jums patiks, – atsiliepė Elinora, – kai geriau pažinsite.

– Patiks! – nusišypsojo motina. – Negaliu savo palankumo reikšti menkesniu jausmu nei meilė.

– Dar yra pagarba.

– Aš visada maniau, kad pagarba ir meilė neatskiriamos.

Ir ponia Dašvud pasistengė susipažinti artimiau. Ji elgėsi labai maloniai, ir Edvardas netrukus atsikratė santūrumo. Našlė kaipmat perprato jo privalumus, nors tokį įžvalgumą galbūt skatino įsitikinimas, kad vaikinas neabejingas Elinorai. Vis dėlto ji nuoširdžiai manė, jog jis puikus žmogus, ir net ramus elgesys, nė trupučio neatitinkantis jos nuomonės apie merginimą, pasidarė įdomus, kai ji suprato, kad jo širdis gera, o būdas meilus.

Vos spėjusi pastebėti meilės požymių jo elgesyje su Elinora, ponia Dašvud iškart patikėjo, kad jų jausmai rimti ir netrukus bus iškeltos vestuvės.

– Oi, mama! Kaip mes versimės be jos?

– Mieloji mano, vargu bau išsiskirsime. Gyvensime už kelių mylių nuo jos ir kasdien matysimės. Tu turėsi brolį – nuoširdžiai mylintį brolį. Apie Edvardo širdį esu kuo puikiausios nuomonės. Bet tu nusiminei, Mariane. Nepritari sesers pasirinkimui?

– Jis mane šiek tiek stebina, – prisipažino Marianė. – Edvardas labai mielas ir man labai patinka. Ir vis dėlto... jam kažko trūksta, jo figūra vidutiniška... neturi grakštumo, kurio tikėčiausi iš jaunuolio, kritusio į akį mano seseriai. Jo žvilgsniui trūksta gyvumo, ugnies, rodančios kilnumą ir protą. Be to, mama, jis, ko gero, neturi skonio. Muzika jo beveik netraukia, ir nors jis labai žavisi Elinoros piešiniais, vis dėlto – ne kaip žmogus, suvokiantis jų vertę. Akivaizdu, nors jis dažnai stebi ją piešiant, apie šią sritį nenusimano. Žavisi kaip įsimylėjėlis, o ne kaip žinovas. Mane tenkintų tik vienodos abiejų savybės. Negalėčiau būti laiminga su žmogumi, kurio skonis ne visada atitinka manąjį. Jis turi jausti taip kaip aš. Mus turi žavėti tos pačios knygos, ta pati muzika. Oi, mama! Kaip vangiai, kaip nuobodžiai vakar skaitė Edvardas! Baisiausiai užjaučiau Elinorą. Ji ramiai taikstėsi su tokiu skaitymu, lyg nieko nepastebėtų. Vos galėjau nusėdėti. Klausytis nuostabių eilučių, kurios smigte sminga į širdį, tariamų su tokia nepaveikiama ramybe, tokiu siaubingu abejingumu!

– Jam būtų labiau tikusi paprasta sklandi proza. Aš tada taip pamaniau. Bet tu jam davei Kuperį.

– Neužmiršk, mieloji, kad tau nėra nė septyniolikos. Dar per anksti nusivilti. Kodėl turėtum būti nelaimingesnė už motiną? Tik vienu atžvilgiu, Mariane, tavo likimas tebūnie kitoks negu jos!