7

Kaukolė, Loren Bakol, biblioteka

Lauke jau buvo tamsu, purškė dulksna, gatvėmis plūdo srautai žmonių, traukiančių iš darbo namo. Užtrukau ištisą amžinybę, kol pasigavau taksi.

Net ir įprastomis aplinkybėmis pagauti taksi man nebūna taip paprasta. Tikriausiai reikėtų paaiškinti: vengdamas potencialiai pavojingų situacijų aš dažniausiai niekad nestabdau pirmųjų dviejų pro šalį važiuojančių laisvų taksi automobilių. Pasitaiko, kad taksistais apsimetinėja semiotekai; žiūrėk, tai šen, tai ten nugirsi gandą apie tokį netikrą taksi, nuvažiavusį nežinoma kryptimi drauge su ką tik darbą baigusiu kalkuteku. Žinoma, gandai gandais ir lieka, aš pats nepažįstu nė vieno kalkuteko, kurį būtų ištikusi tokia lemtis. Kita vertus, atsarga gėdos nedaro.

Dėl šitos priežasties visuomet važinėju autobusais arba metro. Bet šįkart jaučiausi toks pavargęs ir apsnūdęs, kad nenorėjau net pagalvoti apie perspektyvą spraustis į perpildytą vagoną per patį piką. Tad nutariau važiuoti taksi, net jei ir tektų sugaišti gerokai ilgiau. Galų gale patogiai įsitaisęs mašinoje, bent kelis kartus jau buvau benugrimztąs į snaudulį ir čia pat vėl pašokdavau, nors pavojaus signalas man tik pasivaidendavo. Kai tik parsirasiu namo, galėsiu kristi į lovą ir drūnyti, kiek širdis geidžia. Bet taksi — toli gražu netinkama miegui vieta.

Norėdamas išvaikyti snaudulį, sutelkiau dėmesį į beisbolo rungtynių transliaciją per taksi radiją. Šiaip jau aš beisbolu nesidomiu, tad patogumo dėlei nutariau sirgti už tą komandą, kurios žaidėjas tuo metu blokštu smūgiavo kamuoliuką — ir prieš besiginančią komandą. Mano palaikoma komanda atsiliko 3:1. Iš antrosios bazės smūgiuotojas dukart nepataikė į kamuoliuką, o kai trečiąsyk vis dėlto kliudė, bėgikas suklupo tarp antrosios ir trečiosios bazės, tad taško taip ir nepelnė. Komentatorius išvadino žaidimą klaikiu, ir netgi aš visiškai jam pritariau. Savaime aišku, pargriūti pasitaiko kiekvienam, bet kas gi klupinėja tarp antrosios ir trečiosios bazių vidur beisbolo rungtynių? Atrodo, šitokia apmaudi klaida beviltiškai sutrikdė manosios komandos metiką, ir šis švystelėjo kamuoliuką priešininko atmušėjui — padavė tarsi ant lėkštutės visiškai lengvai atmušamą kamuoliuką, ir priešininkas nedvejodamas kirto šį kairės žiūrovų tribūnos link ir pelnė dar vieną tašką.

Kai taksi privažiavo mano namus, rezultatas tebebuvo 4:1. Susimokėjau, valios pastangomis prasklaidžiau smegenyse susitelkusias ūkanas, pasiėmiau skrybėlaičių dėžutę ir išlipau. Dulksna beveik liovėsi.

Pašto dėžutėje — kaip iššluota. Atsakiklyje — irgi nė žinelės. Atrodo, šiuo metu aš niekam nereikalingas. Ir puiku. Aš pats šiuo metu irgi nieko nenoriu nė akyse matyti. Pasiėmiau ledo iš šaldiklio, nešykštėdamas įsipyliau viskio, šliukštelėjau lašelį sodos vandens. Tada nusirengiau, įsitaisiau lovoje po antklode ir ėmiau gurkšnoti. Jutau, kad bet kurią akimirką gali įveikti miegas, bet prabangą išgerti taurelę tiesiog privalėjau sau leisti. Pernelyg jau mėgstu tokį ritualinį intarpą, atskiriantį akimirką, kai įlipu į lovą, nuo akimirkos, kai užmiegu. Pagurkšnoti lovoje, pasiklausyti muzikos, paskaityti knygą... Valandėlės, man tokios pat brangios kaip ir mėgavimasis spalvingu saulėlydžiu ar kvėpavimas tyru oru.

Ištuštinau gal pusę taurės, ir čia staiga suskambo telefonas. Aparatas stovėjo ant apskrito staliuko per gerus du metrus nuo lovos kojūgalio. Net neketinau ropštis iš šilto guolio ir kėblinti tokio atstumo, tad tiesiog gulėjau ir žiūrėjau į plyšojantį telefoną. Jis sučirškė jau tryliktą, keturioliktą kartą, bet kas man darbo. Animaciniame filmuke tokiu atveju telefonas jau visas tirtėtų pakibęs ore, bet manajam, žinoma, taip neatsitiko. Aparatas kukliai tebetupėjo ant staliuko, atkakliai tebeskambėdamas. O aš gėriau viskį ir žiūrėjau į jį.

Ant staliuko greta telefono gulėjo mano piniginė ir peilis — ir dar ta skrybėlaičių dėžutė, kurią gavau dovanų. Staiga man dingtelėjo mintis, kad reikėtų ją atidaryti. Galbūt joje koks nors greitai gendantis produktas, kurį derėtų tuoj pat kišti į šaldytuvą? O gal koks gyvas padaras? O gal netgi kas nors „itin skubaus“? Vis dėlto jaučiausi pernelyg išsekęs. Be to, jei dovanai iš tiesų reikėtų ypatingo dėmesio, reikia manyti, tas, kuris ją įteikė, būtų perspėjęs, argi ne taip? Kai telefonas galų gale liovėsi skambėjęs, aš vienu gurkšniu išlenkiau viskio likutį, užgesinau naktinę lempelę ir užsimerkiau. Ilgokai virš manęs kybojęs milžiniškas juodas miego tinklas pagaliau nukrito ir apraizgė mane visą. Grimzdamas dar spėjau pagalvoti: nejaugi kas nors tikrai tikisi, kad suprantu, kas čia vyksta?

* * *

Kai galiausiai pabudau, lauke už lango tvyrojo prietema. Laikrodis rodė penkiolika po šešių, bet aš taip ir nesusigaudžiau — ryto ar vakaro. Užsitempiau kelnes ir kyštelėjęs nosį pro buto duris užmečiau akį į kaimynų kilimėlį prie durų. Ten gulėjo rytinis laikraštis, iš ko ir nusprendžiau, kad dabar turėtų būti rytas. Tokiomis dienomis kaip ši man pasirodo, kad prenumeruoti laikraštį — visai pravartu. Galbūt reikėtų tuo pasirūpinti ir man?

Vadinasi, išmiegojau dešimt valandų. Tačiau kūnas vis dar reikalavo poilsio. Šiandien lyg ir neturiu jokių skubių darbų, tad galėčiau sau patenkintas lįsti atgal į lovą. Bet tuoj pat persigalvojau ir nutariau keltis. Kelkis ir šviesk drauge su saule — toks mano šūkis nuo neatmenamų laikų. Palindau po dušu, kaip reikiant nusigremžiau visą kūną, paskui nusiskutau. Kaip visada, dvidešimt penkias minutes skyriau rytinei mankštai. Galiausiai atėjo metas pasirūpinti pusryčiais.

Šaldytuve buvo tuščia lyg iššluota. Pats metas papildyti maisto atsargas. Įsitaisęs prie stalo su stikline apelsinų sulčių, kibau sudarinėti pirkinių sąrašą. Primarginau visą popieriaus lapą, teko paimti kitą.

Sugrūdau nešvarius drabužius į skalbiamąją mašiną; kaip tik įnikau prie kriauklės gremžti savo teniso batelius, kai staiga prisiminiau paslaptingąją senioko dovaną. Metęs batus į šalį, skubiai nusiploviau rankas ir atsinešiau skrybėlaičių dėžutę. Didelė, bet labai jau lengva — kažko man dingojosi, kad tas lengvumas nieko gera nežada. Kur kas lengvesnė, nei turėtų būti dėžė su dovana.

Mane kažkodėl nukrėtė šiurpulys. Kad norite, vadinkite tai profesine nuojauta. Paskubomis apžvelgiau kambarį. Tylu nors vilku kauk. Beveik taip, tarsi būtų išjungtas garsas. Tačiau kai dėl visa ko pabandžiau kostelėti, išgirdau patį paprasčiausią kosulį. Paskui atlenkiau spyruoklinį peilį ir dunkstelėjau kriaunomis į stalą — visi šie veiksmai sukėlė tokį triukšmą, kokį ir turėjo sukelti. Tačiau kartą patyręs, ką reiškia garso pašalinimas, aš jau nebegalėjau atsikratyti įtarimų. Atidariau langą į balkoną. Išgirdau mašinų burzgimą ir paukščių čiulbėjimą. Lengviau atsidusau. Kad ir kaip ten būtų su ta evoliucija, o garsų pasaulyje neturėtų nelikti.

Atsargiai perpjoviau lipnią juostelę, stengdamasis nepažeisti to, kas yra dėžėje. Pačiame viršuje gulėjo suglamžytas laikraštis. Pasklaidžiau jį — Mainichi Shimbun, trijų savaičių senumo, jokių dėmesio vertų naujienų. Sulamdžiau popierius ir numečiau šalin. Dėžėje suglamžytų laikraščių buvo grūste prigrūsta: gal kokių dviejų savaičių numeriai, visi — Mainichi. Ištraukęs laikraščius radau dar vieną sluoksnį — polietileno? putplasčio? — vienu žodžiu, rutuliukų, dydžio sulig mažuoju piršteliu, paprastai naudojamų pakuotėms. Susėmiau juos ir išverčiau į šiukšlių dėžę. Tai bent dovanėlė, taip lengvai neprisikasi. Kai pašalinau didžiąją tų pusiau plastiko kamuoliukų klodo dalį, dugne išniro kažkoks ryšulys, ir vėl — susuktas į laikraščius.

Tai man visiškai nepatiko. Nuslinkau į virtuvę, atsinešiau skardinę kokakolos. Atsisėdau ant lovos krašto ir išmaukiau visą. Apkirpau nulūžusį nagą. Į balkoną purptelėjo paukščiukas juoda krūtinėle, nutūpė ant sulankstomo staliuko ir ėmė guviai lasioti trupinėlius. Taiki, rami rytinė scenelė.

Galiausiai kur dėsies, vėl sutelkiau dėmesį į tą laikraščių ryšulį; atsargiai iškėliau jį iš dėžės. Gumulas buvo be saiko apvyniotas lipnia juostele ir labiau nei bet ką kita priminė šiuolaikinio meno kūrinį. Kiek ištempto arbūzo formos — ir beveik nieko nesveriantis. Nurinkau viską nuo stalo, tada išlukštenau dovaną iš lipnios juostelės ir laikraščių pakuotės.

Tai buvo kažkokio gyvūno kaukolė.

Nuostabu, dingtelėjo man, tiesiog nuostabu. Nejaugi tas sukriošęs nuokvaka tikrai vylėsi, kad, gavęs šitai, apalpsiu iš laimės? Matyt, jam tikrai koks varžtas atsipalaidavęs, jeigu jau ėmėsi dovanoti kaukoles.

Forma kaukolė buvo panaši į arklio, tik gerokai mažesnė. Pasitelkęs visas savo kuklias biologijos žinias, sugebėjau išsiaiškinti, kad tai kažkokio ne itin stambaus žinduolio — kanopinio žolėdžio siauru snukiu — kaukolė. Nagi, pagalvokime. Mintyse perverčiau šį apibūdinimą atitinkančių gyvūnų katalogą. Elnias, ožys, avinas, asilas, antilopė... Nieko daugiau neįstengiau prisiminti.

Patupdžiau kaukolę ant televizoriaus. Labai stilinga. Jei būčiau Ernestas Hemingvėjus, tikriausiai užkelčiau ją ant židinio atbrailos greta elnio ragų. Tačiau mano bute židinio nėra. Nei židinio, nei indaujos, netgi drabužinės — ir tos nėra. Taigi tinkamiausia vieta kaukolei — ant televizoriaus.

Sugrūdau visą likusią pakuotę į šiukšliadėžę. Tik dabar pastebėjau dėžės dugne dar vieną daiktą — ilgą, irgi susuktą į laikraštį. Išvyniojęs ryšulį, radau nerūdijančio plieno židinio žnyples — lygiai tokias pat, kokiomis seniokas andai barškino savąją kaukolių kolekciją. Nejučia prisiminiau Berlyno filharmonijos dirigentą ir jo batutą iš dramblio kaulo.

— Gerai jau, gerai, mėginsiu žaisti pagal tavo taisykles, — burbtelėjau.

Prisiartinau prie kaukolės ir žnyplėmis pabarbenau į kaktą. Pasigirdo gailus mooou — tarsi būtų graudžiai sucypęs gana didelis šuo. Nieko panašaus į skardų barkštelėjimą, kokio tikėjausi. Gal ir keista, bet ir sunerimti nėra jokios priežasties. Jeigu ši kaukolė užgauta skleidžia šitokias gailias aimanas, nejaugi imsiu ginčytis su ja?

Barbenti kaukolę žnyplėmis greitai pakyrėjo. Atsisėdau ir paskambinau į Sistemą — norėjau pasitikrinti darbotvarkę. Atsiliepė mano atstovas ir pranešė priėmęs naują užsakymą — po keturių dienų, ar man tiks? Kuo puikiausiai, patikinau. Šovė į galvą mintis patikrinti, ar tikrai mano vardu gautas leidimas perskirstyti, bet tuoj pat nuvijau ją šalin. Jei tik prasižiočiau apie tai, niekaip neišvengčiau ilgų šnekų. Šiaip ar taip, visi popieriai tvarkingi, o ir dalį atlygio jau gavau. Be to, seniokas juk užsiminė saugumo sumetimais vengęs bet kokių kontaktų su agentais. Tad verčiau jau neprisivirti košės.

Maža to, mano santykiai su atstovu anaiptol nebuvo itin šilti. Aukštas, išsičiustijęs gal trisdešimties metų tipas, laikantis save pasaulio bamba. Su šitokiais aš išvis stengiuosi nešnekėti daugiau, nei verčia būtinybė.

Kuo skubiau užbaigiau dalykinį pokalbį ir padėjau ragelį. Nuslinkau į svetainę ir išsidrėbiau ant sofos su alaus bokalu rankoje. Įsijungiau vaizdo grotuvą, įdėjau Largo tempu su Hamfriu Bogartu. Šiame filme mane ypač žavi Loren Bakol. Žinoma, Bakol patinka man ir Didžiajame sapne, tačiau Largo tempu jos vaidybą pavadinčiau kone alegorine.

Žiūrint į ekraną, akys nejučia vis krypo į kėpsančią ant televizoriaus kaukolę. Tad sutelkti viso dėmesio į filmą man taip ir nepavyko. Sustabdžiau įrašą kaip tik ties ta vieta, kur herojus užklumpa uraganas, pažadėjęs sau filmo pabaigą pasižiūrėti vėliau, ir ėmiausi kliukinti alų, įsmeigęs žvilgsnį į tą daiktą ant televizoriaus. Nejučia atsėlino įtarimas: juk šitą kaukolę kažkur jau esu matęs. Tik kur? Ir kaip šitaip gali būti? Ištraukiau iš stalčiaus marškinėlius ir užmečiau ant kaukolės, kad galėčiau ramiai pasižiūrėti filmą iki galo. Pagaliau man pavyko sutelkti dėmesį į Loren Bakol.

* * *

Vienuoliktą valandą išėjau iš buto ir patraukiau į prekybos centrą prie stoties, paskui užšokau į gėrimų parduotuvę apsirūpinti raudonojo vyno, sodos vandens ir apelsinų sulčių atsargomis. Užsukau į cheminę valyklą, pasiėmiau švarką ir dvejus marškinius. Raštinės reikmenų parduotuvėje įsigijau parkerį, vokų, laiškinio popieriaus, metalo dirbinių krautuvėlėje — smulkiausio, kokio tik buvo, grūdėtumo galąstuvą. Paskui užsukau į knygyną, nusipirkau porą žurnalų, elektros prekėse — keletą lempučių ir garso kasetę, fotografinėse prekėse — „Polaroid“ fotojuostelę. Paskutinis sustojimas — muzikos prekių parduotuvė, kur išsirinkau keletą kompaktinių diskų. Tuo metu mano mažyčio automobiliuko užpakalinė sėdynė buvo jau grūste užgrūsta pirkinių maišais. Ko gero, aš iš prigimties sergu pirkimo manija. Kaskart, kai tik išlendu į miestą, grįžtu apsikrovęs kauge visokiausių smulkmenų tarsi voveraitė lapkritį.

Netgi šį automobilį įsigijau vien tam, kad turėčiau kuo važinėti po parduotuves. Nė nebūčiau jo pirkęs, bet nebeįstengdavau parvilkti namo glėbio prekių. Kartą, kaip tik tempdamas pirkinių maišą, lyg ir visai netyčia pasukau pro aikštelę, kur pardavinėjo naudotus automobilius. Susigundžiau užeiti ir išvydau galybę visokiausių senienų. Dėl ko jau ko, o dėl automobilių iš proto nesikraustau, ne kažin ką apie juos ir išmanau. Tad pasakiau pardavėjui tik tiek:

— Noriu automobilio — bet kokios markės, neprašmatnaus ir nedidelio.

Pagyvenęs pardavėjas jau buvo beišsitraukiąs katalogą, bet aš neketinau vartyti jokio katalogo. Pasakiau tam vyrukui, kad noriu kuo paprastesnės mašinos važinėti po parduotuves, kad ir pačios kukliausios. Greitkeliais važinėti neketinu, taigi nereikia, kad automobilis būtų greitas, nesiruošiu vežioti ir merginų, tad mašinos išvaizda irgi nesvarbu. Jokių pasivažinėjimų su šeima į gamtą. Nereikalingas nei galingas variklis, nei oro kondicionierius. Šunys nematė garso aparatūros, apsieisiu be stoglangio ar ypač patvarių padangų. Noriu padorios mažutės mašinytės, manevringos, ne per daug dūmijančios, ne per daug triukšmingos, o svarbiausia — kad nesulūžtų vos sėdus prie vairo. O jeigu ji būtų dar ir tamsiai mėlyna — išvis nuostabu.

Automobilis, kurį man pasiūlė pardavėjas, buvo geltonas. Ši spalva man nelabai prie širdies, bet visais kitais atžvilgiais mašina tenkino mane kuo puikiausiai. Kadangi modelis buvo senas, įsigyti ją galėjau už visiškai padorią kainą.

— Šitokios ir turėtų būti mašinos, — pareiškė man pardavėjas. — Tiesą sakant, man atrodo, kai kurie vairuotojai tiesiog nuo proto nušoko.

Aš ir nesiginčijau.

Štai taip įsigijau automobilį važinėti apsipirkti.

* * *

Pargabenau pirkinius namo ir patraukiau į artimiausią greitojo maisto restoranėlį. Užsisakiau krevečių salotų, svogūnų griežinėlių ir alaus. Krevetes man atnešė ištraukę tiesiai iš šaldiklio, svogūnai buvo patižę. Vis dėlto, kad ir kiek dairiausi, nepastebėjau, kad koks nors klientas piktai bilsnotų į padėklą ar skųstųsi padavėjai. Tad ir aš ramiai baigiau valgyti nekeldamas triukšmo. Nieko kito ir nevertėjo tikėtis.

Pro užkandinės langą mačiau miesto greitkelį, juo plūdo visokiausių markių, spalvų, dizaino automobilių srautas. Staiga prisiminiau tą linksmų plaučių senelioką ir rubuilę jo dukraitę. Kad ir kaip jie man patiktų, vis dėlto neįstengiau nuvyti minties, jog abu gyvena lyg ir ne visai šiame pasaulyje. Tasai absurdiškas liftas, drabužių spinta su praraja už galinės sienelės, INKiščiai, kad ir kas jie būtų, garso pašalinimas — po šimts, perskaitęs apie visa tai romane, nieku gyvu nepatikėčiau. Ir dar — kažkokio gyvulio kaukolė atminimui.

Laukdamas, kol atneš kavos, užsigalvojau apie putliąją merginą. Prisiminiau jos keturkampius auskarus, rausvą kostiumėlį, rausvus aukštakulnius batelius. Galvojau apie jos kūną, jos blauzdas, riebalų sluoksnį ant jos kaklo, veido bruožus... na, ir panašius dalykus. Kiekvieną smulkiausią detalę prisiminiau kone bauginamai ryškiai, bet tos detalės kažkodėl nebenorėjo susijungti į darnią visumą. Keista. Galbūt dėl to, kad jau senokai nemiegojau su antsvorio turinčia moterimi, dabar net nebepajėgiau susikurti išvis jokios apkūnios moters paveikslo.

Paskutinį kartą su storule mylėjausi tais pačiais metais, kai Karuidzavoje japonų „Raudonoji armija“1 įplieskė kruviną susišaudymą. Tos moters klubai ir šlaunys buvo iš tiesų įspūdingų gabaritų. Ji dirbo kasininke banke, ir mudu retsykiais maloniai pasišnekučiuodavome per langelį. Tad aš matydavau jos tik pusę: nuo juosmens aukštyn. Taip mudu ir susidraugavome, kartą nuėjome išgerti po taurelę, o baigėsi tuo, kad atsidūrėme vienoje lovoje. Ir tik tada, kai sugulėme, aš atkreipiau dėmesį, kokia neproporcingai stambi apatinė jos kūno dalis. Ji man paaiškino, jog taip yra dėl to, kad mokykloje ilgai žaidusi stalo tenisą, nors aš taip ir nesugebėjau perprasti ryšio. Kaip gyvas nesu girdėjęs, kad nuo stalo teniso gerokai išplatėja apatinė kūno dalis.

Vis dėlto jos apkūnumas buvo žavingas. Ausimi prigludęs prie jos klubo, pasijutau tarsi gulįs žalioje pievoje ramią pavasario popietę; jos šlaunys buvo stangrios tarsi naujutėlis futonas, minkšti kojų apvalumai grakščiai jungėsi ties gakta. Tačiau kai pažėriau komplimentų, girdamas jos grožybes, ji atsakė tik tiek:

„O, tikrai?“

* * *

Iš restorano patraukiau į biblioteką. Registratūroje prie staliuko sėdėjo jauna liekna mergina, ji įsigilinusi skaitė knygą minkštais viršeliais.

— Gal turite kokios nors medžiagos, susijusios su žinduolių kaukolėmis? — paklausiau jos.

— Atsiprašau? — ištarė ji, pakeldama akis.

— Medžiagos — susijusios — su — žinduolių — kaukolėmis, — pakartojau, tardamas kiekvieną žodį skyrium.

— Žin-duo-lių-kau-ko-lė-mis? — kone progiesmiu pakartojo ji. Nuskambėjo tiesiog žavingai: tarsi kokio eilėraščio eilutė.

Ji prikando apatinę lūpą ir susimąstė.

— Prašom luktelėti valandėlę. Tuojau pasižiūrėsiu, — ištarė ir apsisukusi kompiuterio klaviatūra surinko žodį ŽINDUOLIAI. Ekrane tuoj pat atsirado gal dvidešimt pavadinimų. Paskui ji brūkštelėjo šviesos žymekliu, ir geri du trečdaliai sąrašo akimoju išnyko. Tada ji paspaudė įrašymo į atmintį klavišą ir surinko dar vieną žodį: SKELETAI. Pasirodė septyni ar aštuoni pavadinimai, iš šių ji išsaugojo du ir įrašė į atmintį prie ankstesniųjų. Kaip kažin ką, bibliotekos gerokai pažengė į priekį. Tos dienos, kai knygų priešlapyje būdavo tvirtinamos kišenėlės registracijos kortelėms, atrodė tarsi koks išblukęs sapnas. Vaikystėje aš taip mėgdavau tuos antspaudus su įrašyta grąžinimo data.

Kol bibliotekininkė vikriai tarškino kompiuterio klaviatūrą, apžiūrinėjau ilgus jos plaukus ir grakščią nugarą. Nė pats dorai nesupratau, ką jai jaučiu. Ji buvo graži ir atrodė gana protinga — labai jau įgudusiai dorojosi su kompiuterio paieškos programomis. Nerastum nė menkiausios priežasties, kuri sutrukdytų pavadinti ją išties gundančia.

Spustelėjusi atitinkamą klavišą, visą sąrašą iš ekrano ji išspausdino ant popieriaus ir padavė man.

— Galite rinktis iš devynių knygų, — pasakė.

1. Žinduoliai — pažintinė enciklopedija

2. ŽINDUOLIAI: ILIUSTRUOTAS ATLASAS

3. ŽINDUOLIŲ SKELETAI

4. ŽINDUOLIŲ ISTORIJA

5. AŠ, ŽINDUOLIS

6. ŽINDUOLIŲ ANATOMIJA

7. ŽINDUOLIŲ SMEGENYS

8. GYVŪNŲ SKELETAI

9. KAULAI KALBA

Su skaitytojo kortele galėjau paimti ne daugiau kaip tris knygas. Išsirinkau iš sąrašo antrą, trečią ir aštuntą pavadinimus.

Penktasis ir devintasis irgi skambėjo gana viliojamai, bet iš pirmo žvilgsnio neatrodė, kad šios knygos mano tyrinėjimams galėtų smarkiai praversti, tad nutariau palikti jas geresniems laikams.

— Labai apgailestauju, bet Iliustruoto atlaso mes neduodame išsinešti — juo naudotis galite tik bibliotekoje, — pasakė mergina, rašikliu kasydamasi smilkinį.

— Man tai labai, labai svarbu. Prašau, na, nejaugi nepaskolinsite šios knygos vos vienai nakčiai? — ėmiau maldauti. — Grąžinsiu rytoj dar prieš vidurdienį, prižadu.

— Atleiskite, bet Iliustruotų atlasų serija labai populiari, o aš privalau laikytis bibliotekos taisyklių. Jei leisiu jums išsinešti knygą, skirtą naudotis tik skaitykloje, man smarkiai klius.

— Tik vienai nakčiai. Na, prašau. Niekas nė nesuuos.

Ji sudvejojo; tarp dantų kyštelėjo liežuvio galiukas. Toks dailutis rausvas liežuvio galiukas.

— Ką gi, gerai. Bet knygą būtinai grąžinsite rytoj pusę dešimtos ryto.

— Ačiū, — padėkojau.

— Prašom, — atsakė ji.

— Aš jums iš tikrųjų labai dėkingas. Galbūt galėčiau kaip nors įrodyti savo dėkingumą? Ar nenorėtumėte, kad padaryčiau kokią paslaugą?

— Taip, paslaugą man tikrai galėtumėte padaryti. Kitapus gatvės yra „Baskin-Robbins“ ledainė. Norėčiau dvigubos porcijos ledų vafliniame indelyje: apačioje pistacijų, viršuje mokos skonio. Ar galėtumėte man atnešti?..

— Pistacijų skonio ledai, o ant viršaus — mokos. Tučtuojau bus pristatyta!

Išskubėjau iš bibliotekos ir patraukiau tiesiai į „Baskin-Robbins“ ledainę.

Kai grįžau, ji tebeieškojo man knygų, tad aš taip ir parimau prie registracijos staliuko su dviguba ledų porcija rankoje. Du laikraščius skaitinėjantys seneliukai vogčiomis vis dirsčiojo į tokį neįprastą vaizdą. Dar laimė, kad ledai buvo kaip reikiant sušalę.

Kad pasijusčiau visiškai kvailai, trūko tik to, kad tirpdami imtų varvėti per rankas.

Ant stalo viršeliu aukštyn gulėjo atskleista bibliotekininkės knyga. Laiko keliautojas — Herberto Džordžo Velso biografija, antras tomas. Ne bibliotekos knyga. Greta jos — trejetas aštriai nusmailintų pieštukų ir saujelė sąvaržėlių. Sąvaržėlės! Kad ir kur eičiau pastaruoju metu, visur mėtosi sąvaržėlės. Ką tai galėtų reikšti?

Gal koks nors gravitacinio lauko svyravimas staiga užtvindė pasaulį sąvaržėlėmis? Vis dėlto tikriausiai tiesiog sutapimas. Niekaip negalėjau nusikratyti pojūčio, kad vyksta kažkas nenormalaus. Ar mane iš tiesų persekioja sąvaržėlės? Kad ir kur žengčiau, jų pilna visur, pakanka mesti žvilgsnį į šalį.

Kažkas ne taip. Kai pagalvoji, pastarosiomis dienomis man tarsi nejučia vis pakišama kažkokių keistenybių. Pirmiausia — gyvūnų kaukolės, štai dabar — sąvaržėlės. Man ėmė dingotis, kad formuojasi kažkoks sąryšis, bet susiek kad gudrus kaukoles su sąvaržėlėmis...

Netrukus pasirodė bibliotekininkė, nešina trimis tomais. Juos ji padavė man, o mainais iš manęs paėmė ledus.

— Labai jums ačiū, — padėkojo.

— Tai jums ačiū, — atsakiau aš.

Ji kone pakišo ledus po staliuku, kad nekristų į akį. Žiūrint iš viršaus, palenktas jos sprandas atrodė labai dailus, kone bejėgis.

— Beje, kam jums reikia tų sąvaržėlių? — paklausiau jos.

— Są-var-žė-lių? — progiesmiu pakartojo ji. — Popieriams susegti, kam gi daugiau? Visi jas naudoja. Argi jūs — ne?

Na taip, žinoma. Dar kartą padėkojau ir išėjau iš bibliotekos. Juk ir iš tikrųjų: sąvaržėles naudoja visi. Už tūkstantį jenų gali prisipirkti sąvaržėlių atsargų visam gyvenimui. Kodėl gi ne? Aš dar kartą užsukau į raštinės reikmenų krautuvėlę ir apsirūpinau sąvaržėlėmis visam gyvenimui. Tada jau patraukiau namo.

* * *

Parsiradęs į savo butą, pirmiausia išdėliojau į vietas produktus. Paskui sukabinau į spintą drabužius. Ir galiausiai greta kaukolės ant televizoriaus pažėriau saują sąvaržėlių.

Gražu. Netgi meniška. Nuostabus derinys: kaip pūkinė pagalvė su ledo gremžtuku. Arba rašalo buteliukas su salotomis. Išėjau į balkoną, kad iš tolėliau galėčiau geriau apžiūrėti kompoziciją ant televizoriaus. Tačiau taip ir nepastebėjau nė menkiausios užuominos, kuri susietų kaukolę su sąvaržėlėmis. O gal vis dėlto kokios nors sąsajos esama?

Atsisėdau ant lovos. Galvoje tuščia kaip dykumoje. Laikas slinko. Gatve pralėkė greitoji pagalba, paskui ją — ultradešiniųjų agitacinis autobusas. Įsinorėjau viskio, bet atsispyriau pagundai. Dabar man reikėjo ypač šviesios galvos.

Įsitaisiau virtuvėje ir ėmiausi sklaidyti bibliotekos knygas. Pirmiausia peržiūrėjau vidutinio dydžio žolėdžius žinduolius ir jų skeletų struktūrą. Pasirodo, pasaulyje esama kur kas daugiau vidutinio dydžio žolėdžių žinduolių, nei kada nors maniau. Vien elnių — gal trisdešimt rūšių.

Pasiėmiau kaukolę nuo televizoriaus, pasidėjau virtuvėje ant stalo ir įnikau į ilgą, varginantį darbą — lyginti ją su fotografijomis, kurias radau knygose. Po valandos ir dvidešimties minučių ir devyniasdešimt trijų rūšių kaukolių taip ir likau nežengęs nė žingsnio į priekį. Užverčiau visas tris knygas, sukroviau ant stalo kampo. Tada kaip reikiant pasirąžiau.

Ir ko man imtis dabar?

Paleidau Džono Fordo Tyliojo žmogaus vaizdajuostę.

Išsitiesiau ant lovos, galvoje burbuliavo klampi košė. Ir čia netikėtai sučirškė durų skambutis. Dirstelėjau pro akutę. Koridoriuje stovėjo pusamžis vyrukas „Tokijo dujų“ uniforma. Neatkabindamas grandinėlės, pravėriau duris.

— Eilinis patikrinimas, — pranešė žmogus.

— Luktelėkite minutėlę, — atsakiau.

Tada smukau į miegamąjį ir įsimečiau kišenėn peilį. Tas žmogus pasirodė kažkoks įtartinas. Dujų priežiūros inspektorius lankėsi pas mane ne daugiau nei prieš mėnesį.

Įleidau vyruką vidun ir vėl išsipleikiau ant lovos žiūrėti Tyliojo žmogaus. Inspektorius išsitraukė kažkokį įnagį slėgiui matuoti ir nupėdino į vonią tikrinti vandens šildytuvo, paskui patraukė į virtuvę, kur ant stalo tupėjo kaukolė. Neišjungęs televizoriaus pirštų galiukais nutykinau jam iš paskos ir užklupau žmogelį kaip tik tą akimirką, kai jis bruko kaukolę į juodą plastikinį maišą. Žaibiškai atlenkiau peilio geležtę ir šokau ant to tipo, užlaužiau jam rankas ties alkūnėmis, peilį prikišdamas prie pat nosies. Žmogelis akimoju metė savo grobį.

— Aš... neturėjau jokių piktų kėslų, — užsikirsdamas išmekeno jis. — Tiesiog pastebėjau tą daiktą... ir kažkaip akimirksniu jo įsigeidžiau. Nesusivaldžiau. Atleiskite.

— Dar ko, — prunkštelėjau aš. — Tučtuojau pasakai man tiesą — arba perrėšiu gerklę, — pagrasinau. Ne itin rimtas grasinimas, juo labiau kad peilis nė neatsidūrė jam prie gerklės, bet to pakako žmogelį įtikinti.

— Gerai, gerai, tik nieko man nedarykite! Pasakysiu visą tiesą! — verksmingai suaimanavo žmogelis. — Man sumokėjo už tai, kad įsigaučiau čionai ir pagrobčiau šitą daiktą. Gatvėje prie manęs pristojo tokie du tipai ir paklausė, ar nenorėčiau greitai užsidirbti penkiasdešimties tūkstančių jenų. Tuojau pat. O kai sėkmingai atliksiu užduotį, neva gausiu dar tiek pat. Nenorėjau su jais prasidėti, bet vienas jų — tikras gorila. Tikrai. Prašau, tik nežudykite manęs! Turiu dvi dukteris, mokosi vidurinėje mokykloje...

— Dvi tavo dukterys mokosi vidurinėje mokykloje?

— Taaaip...

— Kurioje?

— Vyresnioji lanko Šimuros valstybinę gimnaziją. Jaunesnioji ką tik pradėjo mokytis privačioje Futabos mokykloje Jocujoje.

Derinys visiškai neįmanomas: toks neįtikėtinas, kad vargu bau pavadinsi išgalvotu.2 Nutariau patikėti.

Dėl viso pikto iškrapščiau iš žmogėno kišenės piniginę ir patikrinau, kas joje. Penki šiugždantys naujintelaičiai dešimties tūkstančių jenų banknotai. Dar „Tokijo dujų“ darbuotojo identifikacijos kortelė ir spalvota šeimos nuotrauka. Abi dukterys — pasipuošusios prašmatniais naujametiniais kimono, nei vienos, nei kitos nepavadinsi tikra gražuole. Iš pažiūros niekaip neįspėčiau, katra mokosi Šimuroje, o katra — Futaboje. Daugiau piniginėje nebuvo nieko, išskyrus nuolatinį Sugamo-Šinanomačio linijos metro bilietą. Vyrukas atrodė iš tikrųjų nekenksmingas, tad užlenkiau peilio geležtę ir paleidau jį.

— Gerai jau, nešdinkis iš čia, — pasakiau grąžindamas piniginę.

— Ačiū, labai ačiū, — subruzdo dujų inspektorius. — Bet ką man dabar daryti? Pinigus tai paėmiau, o prekės taip ir nepristatysiu...

Aš net nenutuokiau, kas jo dabar laukia. Tuos semiotekus — o kad čia nagus prikišo jie, aš nėmaž neabejojau — džentelmenais vargu ar pavadinsi. Jie amžinai daro tai, kas tuo metu šauna į galvą. Štai kodėl dar niekam nepavyko perkrimsti jų veikimo būdo. Gali atsitikti, kad dabar jie iškabins šitam žmogeliui akis. Bet gali būti ir taip, kad įbruks dar penkiasdešimt tūkstančių jenų ir palinkės sėkmės kitą kartą.

— Sakai, vienas jų — tikras gorila? — paklausiau.

— Tai jau taip. Tikras pabaisa. O antrasis — visiškas mažius, gal pusantro metro ūgio, užtat apsirengęs prašmatniu kostiumu. Iš pažiūros abu — kieti vyrukai.

Paaiškinau vargšui žmogeliui, kaip išsmukti iš pastato per požeminį garažą. Namo gale buvo siauras, nekrintantis į akis išėjimas. Galbūt pro ten jam ir pavyks dingti nepastebėtam.

— Labai, labai jums ačiū, — vėl puolė dėkoti dujų inspektorius. — Prašau, tik nepraneškite apie tai mano kompanijai.

Gerai jau, gerai, nuraminau jį ir išstūmiau lauk. Užrakinau duris, vėl užkabinau grandinėlę. Nuėjau į virtuvę, ištraukiau kaukolę iš plastikinio maišo. Ką gi, bent jau vieną dalyką pavyko sužinoti: semiotekai šitos kaukolės nori.

Apsvarsčiau aplinkybes. Kaukolė — mano rankose, bet aš nenutuokiu, ką ji reiškia. Savo ruožtu jie žino — ar bent miglotai numano — ką ji reiškia, bet neturi pačios kaukolės. Vadinasi, kol kas — lygiosios. Šiuo metu aš galiu rinktis iš dviejų variantų: pirmas — atskleisti viską Sistemai, kad ji apgintų mane nuo semiotekų, o kartu apsaugotų ir kaukolę; ir antras — susisiekti su putliąja mergina ir iškamantinėti, kokios paslaptys slypi toje kaukolėje.

Pirmasis variantas man nepatiko. Pasipiltų nesibaigiantys beprasmiški kamantinėjimai ir tikrinimai. Mano santykiai su milžiniškomis organizacijomis visuomet buvo nekokie. Jos amžiais pernelyg nelanksčios, kiekvienam niekui sugaišta begalę laiko, be to, jose visuomet dirba tuntai kvailių.

Savo ruožtu antrasis variantas buvo neįgyvendinamas. Aš net nenutuokiau, kaip reikėtų susirasti putliąją merginą. Jos telefono numerio neturėjau. Žinoma, galėjau pats nueiti į jos senelio biurą, bet dabar jau atrodė, kad išeiti iš namų — pernelyg pavojinga. Be to, kaip įkalbėsiu apsaugą įleisti mane į pastatą?

Taigi apsispręsti nebuvo labai sunku: nedarysiu nieko.

Dar kartą lengvai kepštelėjau kaukolę nerūdijančio plieno židinio žnyplėmis. Ji atsiliepė taip pat kaip ir anksčiau: mooou. Slopi, graudi aimana, beveik galėjai pamanyti, kad toji dūsaujanti kaukolė — gyva. Nejaugi tai įmanoma? Paėmiau kaukolę į rankas. Paskui vėl barkštelėjau žnyplėmis. Ir vėl tas pats gailus garsas: mooou... Atidžiau apžiūrėjęs kaukolę nutariau, kad garsas sklinda iš vienos konkrečios jos vietos.

Barškinau ją žnyplėmis tol, kol pagaliau aptikau tikslų aimanomis atsiliepiantį tašką. Dejavimas sklido iš negilios gal dviejų centimetrų skersmens įdubos pačiame kaktos centre. Pabandžiau spustelėti duobutę pirštu. Lyg ir šiek tiek ruplėta... Tarsi toje vietoje būtų kas nulaužta. Kažkas, sakykime, panašaus į ragą...

Ragą?

Jeigu čia iš tikrųjų būta rago, vadinasi, gyvūnas ir teturėjo vieną ragą. Gyvūnas su vienu ragu? Dar kartą perverčiau iliustruotą žinduolių atlasą, ieškodamas žinduolio, kuriam vidury kaktos styrotų vienas ragas. Vienintelis lyg ir tinkamas variantas buvo raganosis. Tačiau ši kaukolė — tikrai ne raganosio: neatitinka nei dydis, nei forma.

Išsitraukiau iš šaldiklio ledo ir šliūkštelėjau taurėn gerą gurkšnį „Old Crow“. Jau vakarėjo, tad pats metas išgerti. Atsidariau šparagų skardinę; mėgstu šparagus. Pasidariau sumuštinį: skrudintos duonos riekutė su rūkytomis austrėmis. Tada įsipyliau dar vieną stiklą viskio.

Taigi. Patogumo dėlei sutinku pripažinti nelabai tikėtiną hipotezę, kad šitos kaukolės savininkas kadaise buvo, tarkime, vienaragis.

Už ko daugiau galėčiau užsikabinti?

Rankose aš laikau vienaragio kaukolę.

Puiku, pagalvojau, tiesiog nuostabu. Ir kodėl visos šitos keistenybės turėjo užgriūti mane? Kuo gi nusikaltau, kuo užsitraukiau visa tai ant savo galvos? Juk aš — tik pats paprasčiausias praktiškas vienišius kalkutekas. Nei aš labai ambicingas, nei godus. Neturiu nei šeimos, nei draugų, nei meilužės. Taupau pinigus. Kai išeisiu į pensiją, ramiai kur nors sau įsikursiu ir kibsiu mokytis griežti violončele arba graikų kalbos. Tad kaip, po šimts, sugebėjau įklimpti į šitokią kebeknę?

Išlenkęs antrą viskio taurę, atsiverčiau telefono abonentų knygą ir surinkau numerį.

— Prašom sujungti su skaitytojų aptarnavimo skyriumi, — ištariau.

Po dešimties sekundžių atsiliepė anoji ilgaplaukė bibliotekininkė.

— Kalba Žinduoliai: iliustruotas atlasas, — prisistačiau.

— Labas. Ačiū už ledus, — atsakė ji.

— Į sveikatą, — pasakiau. — Bet ar galėčiau paprašyti dar vienos paslaugos?

— Paslaugos? — pakartojo ji. — Nelygu kokios.

— Gal žvilgtelėtumėte, kokios turite literatūros apie vienaragius?

— Vie-na-ra-gius? — pakartojo ji.

— Ar aš per daug noriu?

Tyla. Tikriausiai ji svarsto, prikandusi apatinę lūpą.

— Norite, kad paieškočiau informacijos apie vienaragius? Kas jus domina?

— Viskas, — atsakiau aš.

— Klausykite, dabar penkiolika po keturių. O prieš uždarymą čia visada užgriūva minios žmonių. Gal ateitumėte rytoj iš pat ryto? Tuomet galėtumėte peržiūrėti viską ir apie vienaragius, ir apie triragius, ir apie visokius kitokius!

— Aš negaliu laukti. Bijau, kad tai labai labai skubu.

— O, tikrai? — lyg ir nusišaipė ji. — Kaip skubu?

— Tai susiję su evoliucija, — paaiškinau jai.

— E-vo-liu-ci-ja? — Atrodo, būsiu užklupęs ją iš netyčių. — Bet... juk kalbėdamas apie evoliuciją, jūs turite omeny tą milijonus metų trukusį vystymąsi, argi ne taip? Atleiskite, jei jūsų nesupratau, bet tuomet man visiškai neaišku, kodėl jums visko reikia šitaip skubiai. Ką gali lemti dar viena diena?

— Esama tokios evoliucijos, kuri trunka milijonus metų, bet esama ir tokios, kuri trunka vos tris valandas. Negaliu aiškinti telefonu. Tik noriu, kad patikėtumėte: tai iš tikrųjų skubu, gyvybės ar mirties klausimas. Tai nulems kitą žmogaus evoliucijos etapą.

— Panašiai kaip filme 2001: kosminė odisėja?

— Kaip tik taip, — patvirtinau. Tą filmą pats esu matęs daugybę kartų.

Ji nieko neatsakė.

— Negalite apsispręsti, ar aš — koks maniakas, ar šiaip nekenksmingas trenktas tipas? — ryžausi spėti.

— Pataikėte, — patvirtino ji.

— Neįsivaizduoju, kaip galėčiau jus įtikinti, bet aš — tikrai ne beprotis. Gal kiek riboto proto, gal kiek užsispyręs, bet pamišėlis tikrai nesu.

— Hm, — tiek teatsakė. — Ką gi, kalbate lyg ir pakankamai protingai. O ir bibliotekoje neatrodė, kad būtumėte smarkiai trenktas. Net pavaišinote mane ledais. Gerai jau, pusę septynių susitinkame kavinėje priešais biblioteką, kitapus gatvės. Tinka?

— Deja, viskas ne taip paprasta. Aš — na... atleiskite, negaliu dabar aiškinti visų smulkmenų, bet šiuo metu man nieku gyvu nevalia palikti savo buto be priežiūros. Labai atsiprašau, bet...

— Ar norite pasakyti... — Ji taip ir neužbaigė sakinio. Girdėjau, kaip nagais barškina į priekinius dantis. — Taigi, tariant tiesiai šviesiai, jūs pageidaujate, kad aš... atneščiau knygas iki pat jūsų durų. Šįkart jau tikrai trenktas sumanymas.

— Na taip, iš esmės sumanymas toks, — patvirtinau visai suglumęs. — Savaime suprantama, aš nereikalauju. Tik prašau.

— Bet labai jau daug prašote.

— Žinau žinau, — nuolankiai sutikau. — Bet jei papasakočiau, kiek man visko atsitiko, jūs net nepatikėtumėte.

Vėl stojo tyla.

— Dirbu šioje bibliotekoje jau penkerius metus, bet šitokio akiplėšos dar nepasitaikė nė karto, — užvirė ji. — Niekas neprašo pristatyti knygų į namus. Ir dar be jokio išankstinio užsakymo! Ar jums pačiam neatrodo, kad mažumą savavaliaujate?

— Tiesą sakant, kaip tik taip man ir atrodo. Aš labai labai apgailestauju. Suprantu, kad laužau visas įmanomas taisykles. Bet, patikėkite, neturiu kitos išeities.

— Nė pati nežinau, kodėl į tai veliuosi, — pareiškė ji. — Dabar trūko tik to, kad atsisakytumėte papasakoti, kaip iki jūsų nusigauti.