39

Spraginti kukurūzai, Lordas Džimas, išnykimas

Pakeliui į parką stabtelėjome prie parduotuvės nusipirkti alaus. Paklausiau, kokio alaus ji norėtų. Mergina atsakė, kad tiks bet kuri rūšis, kad tik alus būtų alaus skonio ir su puta.

Pinigų dar turėjau pakankamai, bet parduotuvėje tebuvo vienintelės rūšies atvežtinio alaus — „Miller High Life“.

Rudeninis dangus buvo tyras tarsi naujut naujutėlis, tik šį rytą užtiestas. Oras nuostabus — pats tas klausytis Diuko Elingtono. Tiesa, reikia pripažinti, kad Diukas Elingtonas tiktų ir Kalėdoms Antarktidos mokslininkų bazėje. Aš vairavau, švilpaudamas „Do Nothin’ Till You Hear from Me“, šitaip pritardamas Lorenso Brauno trombono solo, o paskui su malonumu pritariau ir Džonio Hodžeso „Sophisticated Lady“.

Sustabdžiau automobilį prie Hibijos parko; mudu išlipome, pasiėmėme visą šešių skardinių alaus pakuotę ir išsitiesėme ant žolės. Pirmadienio rytą parke nebuvo nė gyvos dvasios — tarsi kokio lėktuvnešio denyje, kai iš jo pakyla visi lėktuvai.

— Nė debesėlio danguje, — pratariau.

— Štai vienas, — atsiliepė ji, rodydama pūkų kamuoliuką virš Hibija Holo.

— Kažin ar skaitosi, — suabejojau.

Ji prisidengė akis nuo saulės, kad geriau matytų.

— Turbūt tavo tiesa, — sutiko. — Tikriausiai toks debesis nesiskaito.

Valandėlę mudu stebėjome debesies draiskaną. Aš atsidariau antrą skardinę alaus.

— Kodėl išsiskyrei su žmona? — paklausė ji.

— Todėl, kad kur nors važiuojant ji niekad neleisdavo man sėdėti prie lango.

Mergina nusijuokė.

— O jeigu iš tikrųjų — kodėl?

— Iš tikrųjų viskas gana paprasta. Prieš penkerius ar šešerius metus ji tiesiog išėjo. Ir daugiau niekad nebegrįžo.

— Ir paskui tu jos nebematei?

— Ne, — atsakiau ir nugurkiau gerą gurkšnį alaus. — Kad nebuvo jokios rimtos priežasties.

— Nejaugi santuoka buvo tokia nesėkminga?

— Visai ne, mūsų santuokinis gyvenimas buvo puikus, — atsakiau. — Tačiau juk ne tai svarbiausia. Tiesiog du žmonės gali miegoti vienoje lovoje, tačiau, vos užmerkę akis, pasijusti labai vieniši, jei supranti, ką turiu omeny.

— Na... ko gero, suprantu.

— Iš esmės žmonijos gal ir neįmanoma įsprausti į kokius nors apibendrinimų rėmus. Tačiau aš manau, kad žmonių esama dviejų tipų: vieni — plataus akiračio, kiti — riboto. Aš pats savo žvilgsnį į pasaulį riboju. Ir svarbiausia čia ne tai, kaip aš pateisinu savo poziciją. Tiesiog žmogus privalo kažkur brėžti ribą.

— Bet dauguma taip manančių žmonių vis dėlto stengiasi praplėsti savo ribas, argi ne taip?

— Aš — ne. Juk jeigu nori klausytis muzikos, stereoaparatūra nėra tokia jau būtina. Jeigu smuiką girdi skambant kairėje, o kontrabosą — dešinėje, nuo to muzika netampa geresnė. Tai tiesiog šiek tiek sudėtingesnis būdas stimuliuoti nusinuobodžiavusią vaizduotę.

— Ar tau neatrodo, kad esi mažumėlę kategoriškas?

— Kaip tik taip man sakė ir ji.

— Tavo žmona?

— Taip. „Tu šviesaus proto, bet visiškai nelankstaus mąstymo.“ Jos žodžiai. Nori dar alaus?

— Taip, ačiū, — atsakė ji.

Atlupau skardinės žiedą ir ištiesiau jai.

— O kokį save matai tu pats? — susidomėjo ji.

— Ar esi skaičiusi Brolius Karamazovus? — paklausiau.

— Taip, bet labai seniai.

— Tad štai, kažkur netoli pabaigos Alioša kalbasi su tokiu moksleiviu, Kolia Krasotkinu. Ir sako jam maždaug štai ką: Kolia, tavęs laukia nyki ateitis. Bet iš esmės tu nugyvensi laimingą gyvenimą.

Išmaukiau jau dvi skardines alaus, tad prieš atidarydamas trečią šiek tiek padvejojau.

— Pirmą kartą tai perskaitęs, visiškai nesupratau, ką Alioša norėjo pasakyti, — prašnekau vėl. — Kaip nykus gyvenimas gali būti iš esmės laimingas? Bet paskui supratau, kad kančias galima apriboti, nuolat perkeliant į ateitį.

— Nieko nesuprantu, ką čia šneki.

— Nesuprantu ir aš, — atsakiau. — Kol kas.

* * *

Ji nusijuokė ir atsistojo. Nusibraukė kelnes apkibusias žoles.

— Aš eisiu. Jau beveik laikas.

Pažvelgiau į laikrodį. Dešimt valandų dvidešimt dvi minutės.

— Pametėsiu tave iki namų, — pasisiūliau.

— Nebūtina, — atsakė ji. — Man vis vien dar reikia šio to nusipirkti. O paskui parvažiuosiu metro. Manding, taip bus geriausia.

— Tuomet aš dar šiek tiek užtruksiu parke. Čia taip gražu.

— Ačiū už žirklutes.

— Naudokis į sveikatą.

— Ar paskambinsi man, kai sugrįši?

— Ateisiu tiesiai į biblioteką, — atsakiau. — Mėgstu užklupti žmones darbo vietoje.

— Tada ir susitiksime, iki, — atsisveikino ji.

* * *

Kaip koks Džozefas Kotenas iš Trečiojo žmogaus žvilgsniu lydėjau ją, einančią iš parko. Kai ji išnyko medžių šešėlyje, nukreipiau žvilgsnį į jauną, išsipusčiusią moterį, kuri drauge su dukrele barstė ant žolės spragintus kukurūzus; jų link pulkais jau skubinosi balandžiai. Mergaitė — gal trejų ar ketverių metų mažylė — išskėtusi rankutes ėmė vaikytis paukščius. Turbūt nereikia nė sakyti, kad nė vieno nesugavo. Balandžiams pakanka būti paprasčiausiai balandžiais, kad sugebėtų išgyventi. Tuo tarpu madingai apsirengusi motina mano pusėn dirstelėjo tik vieną kartą. Savaime aišku, jai neprireikė daug laiko apsispręsti, kad verčiau jau vengti tipo, pirmadienio rytą tysančio žolėje su besivoliojančiomis aplink penkiomis tuščiomis alaus skardinėmis.

Užsimerkiau ir pabandžiau prisiminti visų brolių Karamazovų vardus. Mitia, Ivanas ir Alioša, ir dar buvo tasai benkartas, Smerdiakovas. Kažin, kiek atsirastų Tokijuje žmonių, prisimenančių visų jų vardus?

Tysojau aukštielninkas ir žvelgiau į dangų. Gulėjau mažytėje valtelėje, besisūpuojančioje atvirame vandenyne. Nei vėjo, nei bangų, tik aš, įsitaisęs neįžiūrimoje skiedroje. Visiškai vienas plūduriuoju jūrų platybėse. Lordas Džimas, scena po laivo sudužimo epizodo...

Virš galvos plytėjo beribis švytintis dangus tarsi išgryninta idėja, kurios teisingumu žmogui neskirta abejoti. Aš gulėjau ant žemės, ir iš tokios padėties dangus atrodė lyg logiška visos egzistencijos kulminacija. Tą pat galima pasakyti ir apie jūrą. Jeigu dienų dienas žvelgi vien tik į jūrą, nelieka nieko kita, tiktai jūra. Daugmaž taip ir rašė Džozefas Konradas. Mažytė valtelė, atitrūkusi nuo iliuzinio mano laivo. Betikslis, neišvengiamas plūduriavimas, iš kurio neišsivaduosi.

Šunys nematė tos literatūros. Išsiurbiau paskutinę alaus skardinę, surūkiau cigaretę. Metas pamąstyti apie kur kas konkretesnius dalykus. Man liko kiek daugiau nei valanda.

Nunešiau tuščias skardines į šiukšlių dėžę. Tada išsitraukiau kreditines korteles ir uždegiau degtuku. Stebėjau, kaip riečiasi ir šnypščia plastikas, galiausiai pajuosta, suanglėja... Degindamas kreditines korteles pajutau tokį džiaugsmo antplūdį, kad jau gundžiausi kartu sukūrenti ir savąjį „Paul Stuart“ firmos kaklaraištį. Bet tuoj pat persigalvojau. Labai jau įtariai į mane dėbsojo toji jauna išsipusčiusi mamytė.

Patraukiau prie kiosko ir nusipirkau dešimt maišelių spragintų kukurūzų. Devynis čia pat išbarsčiau ant žemės — balandžiams; dešimtąjį, prisėdęs ant suoliuko, ėmiausi triaukšti pats. Prie mano gardėsių supuolė tiek balandžių, kad jų būtų pakakę Spalio revoliucijai pakartoti. Aš pats jau ištisus šimtmečius nebuvau valgęs spragintų kukurūzų. Visai skanu.

Madingoji mamytė su dukrele stabtelėjo prie fontano. Žvelgdamas į jas kažkodėl prisiminiau aną kažin kada prapuolusią savo bendraklasę — tą pačią, kuri ištekėjo už revoliucionieriaus, pagimdė du vaikus ir paskui dingo. Ji niekad negalėjo atsivesti savo vaikų į parką. Žinoma, dėl viso to ji išgyveno, tačiau dabar, kai netrukus turėsiu išnykti pats, mintis apie ją kažkodėl liūdino. Galbūt — netgi labai tikėtina — ji nieku gyvu nesutiktų, kad mudu sieja kažkas bendra. Juk ji pasitraukė iš šio gyvenimo savo pačios sprendimu, o iš po manęs kažkas ištraukė paklodę man miegant.

O gal ji ir sutiktų pasidalyti su manimi savo minčių nuotrupomis. Po šimts, o ką gyvenime tu esi pasirinkęs pats? — paklaustų. Ir ji būtų teisi. Taip ir nerasčiau nieko, ką būčiau nusprendęs pats, laisva valia. Vieninteliai du dalykai, kuriuos rinkausi iš kelių variantų, buvo sprendimas atleisti profesoriui ir nepermiegoti su jo dukraite. Bet kas man iš to? Ar sugebėčiau savo egzistencijoje atkapstyti ką nors, kas priešintųsi jos pačios išnykimui?

Kadre šiuo metu jau beveik nieko nebeliko. Bendras planas: balandžiai, fontanas, motina su dukrele. Ir man visiškai nesinorėjo šitos scenos palikti. Nerūpėjo, koks bus tasai manęs laukiantis pasaulis. Nė pats nežinau, kodėl apniko tokia nuotaika, bet ėmiau visiškai nebesuprasti, kaip galima štai šitaip paprasčiausiai imti ir išeiti iš gyvenimo. Staiga pasirodė, kad šitaip pasielgti — labai jau neatsakinga.

Net jeigu niekas manęs nesiilgės, net jeigu išeidamas nepaliksiu nė ruoželio tuštumos niekieno širdyje, net jeigu niekas nepastebės, kad manęs nebėra, išeiti man vis vien nesinori. Praradimams nereikia jokių ypatingų gebėjimų, praradimai nėra gyvenimo matas. Ir vis vien man atrodė, kad turiu ką prarasti.

Užsimerkiau; pajutau, kaip mano sąmone nuvilnijo raibulys. Toji banga pranoko bet kokį liūdesį ar vienatvę — tai buvo gili visa apimanti aimana, virpesiu atsiliepusi mano kauluose. Ji jau nebenuslūgs. Aš pasistengiau suimti save į nagą, alkūnėmis įsirėmęs į parko suolelio atlošą. Niekas negali man padėti — taip pat kaip ir aš niekam negaliu padėti.

Panorau užsirūkyti, bet neberadau cigarečių. Kišenėje — tik dėžutė degtukų, o ir tų pačių belikę vos trys. Uždegiau juos vieną po kito ir numečiau žemėn.

Vėl užsimerkiau. Aimana nutilo. Galva buvo tuštut tuštutėlė, joje neliko nieko, tik sūkuriuojančios tylos dulkės. Jos nei kyla, nei sėda — judėjimas be jokios krypties. Pabandžiau pūstelėti — dulkės neišsisklaidė. Jų išpūkšnoti neįstengtų net vėjo šuoras.

Pagalvojau apie savąją bibliotekininkę. Apie jos aksominę suknelę, kojines ir apatinuką, dryksančius ant kilimo. Ar teisingai pasielgiau, neatskleisdamas jai visos tiesos? Gal ir ne. Bet argi kas nors šiame pasaulyje trokšta tiesos? O apie kokią prasmę galima kalbėti, jeigu niekas nėra teisinga? Jeigu niekas nebėra sąžininga?

Teisingumas — sąvoka, tinkama tik tam tikrose apibrėžtose situacijose. Bet mes vis vien siekiame ją pritempti, pritaikyti net ten, kur ji visiškai nedera. Nuo sraigių ir metalo dirbinių krautuvėlių iki santuokinio gyvenimo. Galbūt niekas teisingumo nesuranda, galbūt niekas net nepasigenda, bet iš tikrųjų jis — toks pat kaip ir meilė. Kai gauni, paaiškėja, kad gavai anaiptol ne tai, ko troškai.

Aš pats, savaime aišku, irgi turiu dėl ko apgailestauti. Dar viena forma atkurti teisingumą — arba sąžiningai viską išdėlioti į lentynėles. Ir vis dėlto — o ko turėčiau gailėtis? Argi tai sąžininga viso to, ką turiu palikti, atžvilgiu? Ir dar — argi ne šito iš tikrųjų pats norėjau?

* * *

Nusipirkau pakelį cigarečių, paskui dar kartą paskambinau į savo butą. Nesitikėjau, kad kas nors galėtų atsiliepti, bet pamaniau, jog tai būtų gražus atsisveikinimo mostas — paskambinti sau į namus. Įsivaizdavau telefoną, skambantį, skambantį ir skambantį tuščiame kambaryje. Tiesiog mačiau jį — taip nepaprastai aiškiai.

Tačiau vos po trijų pyptelėjimų ragelyje kažkas atsiliepė — putlioji mergina rausvais drabužiais.

— O, tu vis dar čia? — išsprūdo man.

— Bene juokauji? — atsakė ji. — Buvau išėjusi. Ir jau grįžau. Norėjau baigti skaityti knygą.

— Balzaką?

— Taip. Nuostabi knyga. Tarsi būtų parašyta kaip tik man.

— Kaip laikosi tavo senelis? Ar viskas gerai?

— Žinoma. Apsisukome be jokio vargo. Senelis puikiai nusiteikęs. Siunčia tau linkėjimų.

— Perduok ir jam linkėjimų, — paprašiau. — Tad ką tavo senelis nutarė daryti?

— Jis iškeliavo į Suomiją. Japonijoje jį užgriūtų pernelyg daug rūpesčių. Čia jis niekad nebegalėtų ramiai dirbti savo darbo. Taigi ketina įsirengti laboratoriją Turku. Sako, tai tyki, žavi vietelė. Net šiaurės elnių yra.

— O tu? Neišvykai su juo?

— Nutariau likti čia ir pagyventi tavo bute.

— Mano bute?

— Taip, teisingai išgirdai. Man čia iš tikrųjų patinka. Įsistačiau naujas duris, įsigijau naują šaldytuvą, vaizdo grotuvą ir panašių dalykų. Tiesą sakant, beveik niekuo iš tavo daiktų nebebuvo galima naudotis. Ar neprieštarausi, jei patalynę ir užuolaidas pakeisiu rausvomis?

— Jauskis kaip namie.

— Manau, netgi užsiprenumeruosiu laikraštį. Man praverstų televizijos programa.

— Tik neužmiršk, kad ten gyventi gali būti pavojinga. Ims ir užgrius ar semiotekai, ar Sistemos vyrukai.

— Aš jų nebijau. Juk manęs jiems nereikia — jie vaikosi tik senelį ir tave. O kas jiems aš? Tiesa, ką tik nubaidžiau tokius du tipus, vienas — peraugęs drimba, kitas — išsičiustijęs neūžauga pašlemėkas. Tai bent porelė.

— Kaip tu sugebėjai juos išprašyti?

— Pykštelėjau kartelį. Nunešiau gremėzdui ausį. Tikriausiai jam sprogo ausies būgnelis.

— Nejaugi visas namas nesulėkė pasižiūrėti, kas čia šaudo?

— Ne, — atsakė ji. — Kai šauni vieną kartą, visi pamano, kad kam nors sprogo automobilio variklio cilindras. Štai jeigu šaudytum daugiau, tuomet neišvengiamai atkreiptum į save dėmesį. Bet man visai pakanka ir vieno šūvio — žinau, ką darau.

— O... — tiek tesugebėjau išspausti.

— Beje, kai tu neteksi sąmonės, ketinu užšaldyti tave kriogeninėje kameroje.

— Daryk ką tik nori. Aš vis vien nieko nebejausiu, — atsakiau. — Dabar ketinu važiuoti į Harumio prieplaukas; jeigu norėsi, galėsi susirasti ir pasiimti mane iš ten. Automobilis — balta sportinė „Carina 1800 GT Turbo“. Nesugebėsiu nupasakoti, kaip atrodo, bet atpažinsi iš muzikos — užleisiu Bobo Dilano diską.

— Bobo Dilano?

— Na, jei tau pasirodys, kad dainuoja žmogus, žvelgiantis pro langą į lietų... — jau žiojausi aiškinti, bet prikandau liežuvį. Ir pasakiau tik tiek: — Toks dainininkas šiurkščiu balsu.

— Jeigu sėkmingai pavyks panardinti tave į kriogeninį miegą, tuomet — kas žino? Galbūt senelis anksčiau ar vėliau sugalvos kokį nors būdą tave sugrąžinti. Tavim dėta, didelių vilčių nepuoselėčiau, bet tai nėra ir visiškai neįmanoma.

— Kažin ar praradęs sąmonę dar puoselėsiu kokias nors viltis, — tarstelėjau. — O kas mane užšaldys? Bene tu?

— Žinoma. Kriogeninis užšaldymas — kaip tik ta sritis, kurią išmanau geriausiai. Jau esu užšaldžiusi ne vieną dešimtį gyvų šunų ir kačių. Kuo dailiausiai tave užšaldysiu ir paslėpsiu taip, kad niekas nesugebės rasti, — patikino ji. — O jeigu viskas galiausiai susiklostys sėkmingai ir tu atgausi sąmonę — ar tuomet permiegosi su manim?

— Būtinai, — pažadėjau. — Jei tik tu pati dar norėsi miegoti su manim.

— Tikrai?

— Jei prireiks, pasitelksiu visas įmanomas technologijas, — atsakiau. — Vis dėlto net nenutuokiu, kiek metų jau bus praėję.

— Na, bent jau man tikrai bus nebe septyniolika.

— Žinok, žmonės sensta net užšaldyti kriogeninėje kameroje.

— Na, sėkmės tau, — palinkėjo ji.

— Tau taip pat, — atsakiau. — Smagu buvo su tavim paplepėti.

— Dėl to, kad suteikiau vilties kada nors sugrįžti į šį pasaulį?

— Ne, ne dėl to. Žinoma, dėkoju ir už tai, bet turėjau omeny kitką. Tiesiog buvo malonu su tavimi pasikalbėti, dar kartą išgirsti tavo balsą.

— Galime dar šiek tiek pasišnekučiuoti.

— Ne, man jau beveik nebeliko laiko.

— Klausyk, — paskubomis išbėrė ji. — Net jei prarasime tave visiems laikams, aš visada tave prisiminsiu — iki pat savo dienų galo. Iš mano atminties tu niekur nedingsi. Neužmiršk šito.

— Neužmiršiu, — pažadėjau. Ir pakabinau ragelį.

Nuėjau į parko tualetą atlikti gamtinių reikalų. Paskui grįžau į automobilį, užvedžiau variklį ir nuvairavau įlankos link, mąstydamas apie kriogeninio miego perspektyvą. Kirsdamas Ginzą apsidairiau: bene kur nors pirkėjų minioje pamatysiu savo draugę bibliotekininkę? Tačiau niekur jos neišvydau.

* * *

Išvažiavęs į krantinę sustabdžiau automobilį greta kažkokio apleisto sandėlio, surūkiau cigaretę, tada įdėjau į magnetolą Bobo Dilano diską ir paleidau automatinio kartojimo režimu. Atlenkiau priekinę sėdynę ir ramiai alsuodamas išsitiesiau, kojas užsikėliau ant vairo. Norėjosi gurkštelėti alaus, bet jo nebeturėjau — išgėrėme visą. Pro priekinį mašinos langą sruvo saulės šviesa, apglėbdama mane nuo galvos iki kojų. Užsimerkiau ir pajutau, kaip šiluma glosto akių vokus. Saulės šviesa turėjo įveikti milžinišką atstumą, kad pasiektų šią planetą, ir pačios menkiausios spindulių dalelytės pakako sušildyti man akių vokus... Kone susijaudinau. Tik pamanykite, netgi tokia neįmanomai menka ir nereikšminga smulkmena kaip akių vokai irgi turi savo vietą visatos sandaroje; kosmoso tvarka atsižvelgia netgi į tokį niekniekį. Galbūt aš vis dėlto šiek tiek priartėjau prie Aliošos Karamazovo įžvalgų, gal dabar galiu geriau jas įvertinti? Turiu pripažinti, jog šiame ribotame gyvenime man vis dėlto buvo, kad ir ribotai, skirta laimės.

Norėjosi tikėti, kad ir aš pats suteikiau bent trupinėlį laimės profesoriui ir rubuilei jo dukraitei, taip pat ir savo bičiulei bibliotekininkei. Kažin, galbūt galėčiau pradžiuginti ir dar ką nors? Laiko liko visai nedaug, aš tuojau išnyksiu be pėdsako, tad niekas negali užginčyti mano teisės dalyti laimę. Kodėl neprisiminus ano jauno taksisto, „Police“ ir regio mėgėjo? Juk jis sutiko pavėžėti mus, nors buvome kiaurai permirkę ir purvini iki ausų. Taip, jis tikrai nusipelnė savosios laimės dalelės. Tikriausiai jis ir dabar sėdi prie vairo, suka ratus po miestą, o jo automobilyje griaudi rokas.

Tiesiai priešais mane tyvuliavo jūra. Mačiau praplaukiančius krovininius laivus — menkai tenugrimzdusius į vandenį, palikusius krovinį krante. Virš įlankos šmižinėjo pulkai žuvėdrų — tarytum baltos dėmės. Dar pagalvojau apie sraiges, apie suzuki su sviestiniu padažu, apie skutimosi putas ir „Blowing in the Wind“. Pasaulis, pasirodo, kupinas įvairiausių atradimų.

Ankstyvo rudens saulė blykčiojo vandens paviršiuje — tame milžiniškame, į smilteles sugurintame ir plačiai pažertame veidrodyje.

Klausydamasis Dilano dainos, prisiminiau dar ir merginą iš automobilių nuomos punkto. Taip, žinoma, jai irgi būtina atseikėti truputį laimės. Įsivaizdavau ją tokią, kokią mačiau: uniforminis švarkelis, žalias kaip beisbolo aikštės veja, balta palaidinukė, juoda varlytė. Regiu: ji klausosi Dilano ir galvoja apie lietų.

Aš ir pats pagalvojau apie lietų. Ar veikiau krintančią miglą — dulksna, tokia smulki, kad nė lietumi nepavadinsi. Be garso tyškantys smulkučiai jos lašeliai galiausiai padengė mano sąmonę skaidria bespalve užuolaida.

Ėmiau grimzti į miegą.

Dabar galėsiu atgauti visa tai, ko netekau. Tai, kas prarasta, niekada nepražūva amžiams. Užmerkiau akis ir nesipriešinau mane semiančiam snauduliui.

Bobas Dilanas dainavo „A Hard Rain’s A-Gonna Fall“ — dainavo ir dainavo, kaskart vis pradėdamas iš naujo.