36

Akordeonas

— Ar tikrai manai, kad sugebėsi išskaityti mano savastį? — klausia ji.

— Taip. Juk tavo savastis buvo čia visą laiką, tik aš nežinojau, kur jos ieškoti. Tačiau, net jei ir nesupratau to kaip reikiant, kelias man tikriausiai jau parodytas.

Mudu sėdime saugykloje ant grindų, nugara atsirėmę į sieną; žvalgausi po eilėmis išrikiuotas kaukoles, kurios nieko man nebyloja.

— Mėgink viską prisiminti, pamažu, po vieną smulkmeną, — siūlo ji. — Galbūt taip surasi kokią nors nuorodą.

Grindys alsuoja šalčiu. Aš užsimerkiu, ausyse aidi kaukolių tylėjimas.

— Šįryt seniokai lauke kasė duobę. Labai gilią duobę. Jų kastuvų džeržgimas mane ir pažadino. Man net atrodė, kad jie rausiasi mano smegenyse. O paskui pradėjo snigti, ir sniegas užvertė duobę.

— O kas nutiko prieš tai?

— Mudu ėjome į Girią, į Jėgainę. Susitikome su Prižiūrėtoju. Jis parodė man, kaip veikia Jėgainės įranga. Iš po žemių pūtė vėjas, toks keistas, pritrenkiantis jo šniokštimas...

— Taip, tai prisimenu ir aš.

— O paskui Prižiūrėtojas padovanojo man akordeoną. Tokį visai mažiuką, sudedamą, labai seną, bet dar tinkamą groti.

Ji sėdi ir mąsto, gromuliuodama ir pergromuliuodama tuos pačius epizodus. Temperatūra saugykloje krinta sulig kiekviena minute.

— Ar turi su savimi akordeoną? — klausia ji.

— Akordeoną? — nustebęs pakartoju.

— Taip, galbūt kaip tik jis ir yra paslapties raktas. Akordeonas susijęs su daina, daina siejasi su mano mama, o mano mama siejasi su mano savastimi. Ar tokia grandinė gali būti teisinga?

— Taip, lyg ir viskas sklandžiai siejasi, — sakau. — Ir vis dėlto vienos svarbios grandies trūksta. Aš taip ir nesugebėjau prisiminti nė vienos dainos.

— Galbūt nebūtinai turi būti daina?

Išsitraukiu iš palto kišenės akordeoną ir, laikydamas jį rankoje, vėl sėduosi greta jos ant grindų. Sukišu pirštus į kilpas abipus dumplių ir sugroju keletą akordų.

— Kaip gražu! — sušunka ji. — Ar garsai — kaip vėjas?

— Garsai ir yra vėjas, — sakau. — Aš pats štai ir kuriu vėją, kuris aidi garsais, o paskui jungiu tuos garsus vieną prie kito.

Ji užsimerkia ir įdėmiai klausosi akordų.

Sugroju visus akordus, kuriuos išmokau išgauti. Dešinės rankos pirštais spaudau visus mygtukus iš eilės, grodamas atskiras gaidas. Iš jų taip ir nesusiklosto jokia melodija, bet dabar visiškai pakanka ir to, kad Bibliotekininkę pasiektų garsų vėjas. Man pačiam tereikia atsiduoti tam vėjui — taip, kaip jam atsiduoda padebesiuose sklendžiantys paukščiai.

Ne, aš niekaip negaliu atsisakyti savasties.

Protarpiais mano savastis apsunksta ir užtemsta, bet būna ir taip, kad ji nuskrieja labai aukštai ir žvilgsniu aprėpia begalybę. Vien šito mažyčio akordeono garsai perkelia mano savastį didžiuliais atstumais.

Užsimerkęs bandau prisiminti įvairius Miesto vaizdus. Štai gluosniai, svarinantys šakas nuo smėlėtos salelės Upėje, štai Sargybos bokštas, dunksantis prie pat Sienos vakaruose, štai įdirbtas žemės sklypelis už Jėgainės... Seniokai, patogiai išsipleikę saulėkaitoje greta namo, kuriame gyvenu, žvėrys, atėję atsigerti prie paupio tvenkinėlių, vasaros žolynai, išdygę akmeniniuose laiptuose prie kanalo, šiurenantys lengvame vėjelyje... Prisimenu, kaip drauge su Bibliotekininke buvome nuėję iki Ežero pietuose. Regiu apleistas Kareivines netoli Sienos šiaurėje ir griuvėsius bei užverstą šulinį prie pat Sienos Girioje.

Galvoju apie visus tuos žmones, kuriuos turėjau laimės čia sutikti. Pulkininkas, gyvenantis kaimynystėje, visi tie seniai iš Valdininkų kvartalo, Jėgainės Prižiūrėtojas, Vartų Sargas — visi jie, be jokios abejonės, tūno kiekvienas savo kambaryje ir klausosi lauke įsisiautėjusios pūgos ūkavimo.

Visas šias vietas, visus šiuos žmones prarasiu amžiams; kiekvieną veidą, netgi kiekvieną veido bruoželį prisiminsiu visą likusį gyvenimą. Jei šitame pasaulyje kažkas tikrai negerai, jei jo gyventojai nebeturi savasties — kas tuomet dėl to kaltas? Suprantu, kad imu jausti... Miestui... kone meilę. Aš negaliu čia pasilikti — bet ir nenoriu viso to prarasti.

Galų gale kažkur sielos gelmėse pajuntu menkų menkiausią krustelėjimą. Smegenyse įkyriai skamba vienas akordas — protarpiais išsibarstydamas atskirais garsais, bruzdėdamas, tarytum kažko ieškodamas — tiktai ko? Atsimerkiu, dešinės rankos pirštais čiuopiu mygtukus, bandau sugroti kelis gaidų derinius...

Po valandėlės, tarsi kažkam pakuždėjus, aptinku pirmąsias keturias gaidas. Jos sūkuriuodamos leidžiasi žemyn iš kažkokių vidinės mano esaties padebesių tarytum švelni ankstyvo rytmečio saulės šviesa. Garsai patys susirado mane — o juk kaip tik jų aš ir ieškojau.

Laikau nuspaudęs akordų klavišą, o dešine ranka vis spaudau atskirus mygtukus. Atrodo, kad tos keturios gaidos prašyte prašosi kažkokio tęsinio, kažkokių tolesnių gaidų, dar vieno akordo, įtempiu visas jusles, stengdamasis išgirsti tą tolesnį akordą. Pirmosios keturios gaidos rodo man kelią: aptinku dar penkias, paskui — dar vieną akordą, dar tris gaidas.

Dabar jau turiu ir melodiją. Tiesa, ne visą dainą, tiktai jos pradžią. Sugroju tuos tris akordus, dvylika gaidų, vieną paskui kitą — sugroju visą seką kartą, kitą, trečią... Taip, tai daina, ir staiga susizgrimbu, kad ją žinau.

„Danny Boy“.

Vos prisimenu pavadinimą, į mane išsyk siūbteli ir visa daina: mano pirštai tarsi savaime laksto mygtukais, be jokio vargo išgaudami akordus, gaidas, harmoniją. Dar sykį sugroju melodiją.

Kažin, kada paskutinį kartą girdėjau kokią nors dainą? Pasirodo, visu kūnu skausmingai ilgėjausi muzikos. Tačiau pragyvenau be muzikos jau taip ilgai, kad nė pats nebesuvokiau savo ilgesio. Virpantys garsai persmelkia visą mano esybę, įtampa atlėgsta. Muzika užpildo mane jaukiu, šiltu švytėjimu, ir mano protas, ir raumenys atsileidžia, atšyla, tarsi po begalinės žiemos užėjus staigiam atodrėkiui.

Visas Miestas gyvena ir alsuoja toje mano grojamoje muzikoje. Sulig kiekvienu mano krustelėjimu mainosi gatvės, trupa prie žemės slegiantis jų svoris. Pati Siena tampa elastinga — ji linksta ir tempiasi tarsi mano paties kūnas bei oda. Sugroju visą dainą dar kelis kartus, tada padedu akordeoną ant grindų, atsilošiu ir užsimerkiu. Visa, kas yra čia, tai mano dalis: Siena ir Vartai, Giria ir Upė, ir Ežeras. Visa tai ir yra mano esybė.

Po to, kai padėjau instrumentą, praslinko, regis, nemažai laiko, ir štai — ji užsimerkusi abiem rankomis įsikimba į mane. Jos skruostais srūva ašaros. Apkabinu ją per pečius, lūpomis švelniai liečiu jos akių vokus. Nuo ašarų jie drėgni, vos vos įkaitę.

Jos veidą nutvieskia šviesa, sužaižaruoja ašaros ant skruostų. Šviesa — skaisti tarsi žvaigždžių švytėjimas, bet sklinda ji anaiptol ne iš dangaus. Švyti pats kambarys.

Išjungiu palubėje žibančią lemputę — ir tik tada suprantu, kas skleidžia tą slėpiningą šviesą. Tai kaukolės. Neatmenamų laikų ugnis, šitiek laiko snūduriavusi jose, dabar bunda. Kaukolių švytėjimas maloniai glamonėja akis, guodžia ir ramina prisiminimais, kurie šilta banga užtvindo širdį. Jaučiu, kaip gyja mano akys. Nuo šiol jau niekas nebegali sukelti joms skausmo.

Neįtikėtinas, stebuklingas reginys. Ramybė pačiu gryniausiu, pačiu tobuliausiu pavidalu. Erdvę aplink mus užtvindo nesuskaičiuojami šviesos kibirkštėlių spiečiai. Imu vieną kaukolę, braukiu pirštais per jos paviršių. Štai — pajuntu mirgėjimą, savasties prisiminimo virpulį — jos savasties nuorodą. Smulkulytės žiežirbos kutena man pirštus, liečia mane; kiekvienoje neįžiūrimoje dalelytėje slypi blausiausias švytėjimo aidas, vos juntamos šilumos virpėjimas.

— Čia tavo savastis, — sakau.

Ji žvelgia į mane, jos akys pasruvusios ašaromis.

— Tavo savastis nepražuvo, ji neišbarstyta pavėjui. Ji čia — ir niekas nebegali jos atimti. Norėdamas ją išskaityti, privalau surinkti visus sapnus draugėn...

Aš dar kartą bučiuoju jos akių vokus.

— Norėčiau, kad dabar paliktum mane vieną, — sakau. — Užtruksiu iki pat ryto, kol išskaitysiu viską. Lig tol net negalėčiau ilsėtis.

Prieš išeidama iš saugyklos, ji dar kartą žvilgsniu perbėga begalines švelniai švytinčių kaukolių eiles. Paskui uždaro paskui save duris. Kaukolių paviršiuje šoka švytintys taškeliai. Kai kurie iš senų sapnų yra jos, kiti — seni mano paties sapnai.

Ieškoti teko ilgai. Lankiausi kiekviename atokiausiame šio Siena apjuosto Miesto užkaboryje, bet galų gale man pavyko surasti prarastąją savastį.