37

Švytėjimas, savistaba, švarumas

Nežinau, kiek laiko miegojau. Tik staiga pajutau, kad kažkas purto mane už peties. Užuodžiau sofos kvapą. Nenorėjau, kad pažadintų. Pernelyg jaukus tas miego glėbys.

Vis dėlto tuo pat metu kažkas manyje pačiame vertė pabusti, kažkas atkakliai tvirtino, kad dabar ne metas miegoti. Barbeno kažkoks kietas metalinis daiktas.

— Pabusk! Pabusk!

Aš atsisėdau.

Susizgribau, kad vilkiu oranžinį vonios chalatą. Palinkusi prie manęs mergina purtė mane už peties, ji vilkėjo baltus vyriškus marškinėlius ir siaurutes baltas kelnaites. Liaunas jos kūnas atrodė nepaprastai trapus, tarsi vaiko; nebuvo matyti nė ženklo vakarykščio itališko apsirijimo. Lauke dar netgi neaušo.

— Stalas! Tik pažvelk į stalą! — šūktelėjo ji.

Ant stalo švietė kažkas, iš pažiūros kiek primenantis miniatiūrinę Kalėdų eglutę. Tačiau tai niekaip negalėjo būti Kalėdų eglutė — pernelyg jau maža, be to, dabar dar tik spalio pradžia. Sutelkiau žvilgsnį į keistąjį daiktą. Kaukolė! Tiksliai toje pačioje vietoje, kur kažkuris iš mūsų — aš, o gal ji — ją padėjo. Šiaip ar taip, tasai švytintis daiktas ir buvo ne kas kita, o manoji vienaragio kaukolė.

Visame jos paviršiuje mirguliavo žiburiukai. Čia įsižiebiantys, čia vėl gęstantys mikroskopiniai švytintys taškeliai. Kaukolė šiek tiek priminė švytintį nakties dangų, nužertą švelniai mirksinčiomis žvaigždėmis. Visą ją gaubė balzganas ūkas, atrodė, jog kiekvienas taškas įsižiebia takioje elektrinėje rūkanoje, dėl to susidarė įspūdis, kad žiburėliai mirga šiek tiek pakibę virš kaukolės paviršiaus. Mudu sėdėjome nekrustelėdami ir stebėjome, kaip sūkuriuoja ir mainosi miniatiūriniai žvaigždynai. Aš laikiausi įsitvėręs chalato apykaklės, mergina įsikibo man į parankę.

— Ar tai šitaip tu supranti pokštus? — pagaliau paklausė ji.

Papurčiau galvą. Iki šiol nė karto nemačiau, kad kaukolė žaižaruotų. Tai negalėjo būti nei fosforinis kerpių švytėjimas, nei žmogaus rankų darbas. Nė vienas žmogaus sukurtas energijos šaltinis neskleidžia šitokio švelnaus, prislopinto švytėjimo.

Švelniai atstūmiau jos ranką, paėmiau kaukolę ir pasidėjau ant kelių.

— Tau nebaisu? — vos atgaudama kvapą paklausė ji.

— Ne. — Pats nežinojau kodėl, tačiau baimės tikrai nejaučiau.

Laikydamas delnus virš kaukolės, pajutau sklindant silpną dar neatvėsusių pelenų šilumą, tarsi mano pirštus būtų apsiautusi ta blyški šviesos plėvelė. Užsimerkiau, leisdamas šilumai smelktis į pirštus, ir išvydau kažkur tolumoje plūduriuojančius neryškius vaizdus — tarsi debesis tolimame horizonte.

— Negali būti, kad tai tik padirbinys, — kvėptelėjo mergina. — Negali būti. Turbūt tai tikras dalykėlis.

Kaukolė spinduliavo šviesą į mano rankas. Kažkodėl atrodė, kad tai daroma tikslingai, kad toje šviesoje slypi kažkokia prasmė. Tarsi ji mėgintų perduoti man signalą, siūlytų tarpinę grandį, susiejančią du pasaulius: tą, į kurį netrukus įžengsiu, ir tą, kurį palieku.

Atsimerkiau ir įsižiūrėjau į ūką, žaižaruojantį po mano pirštais. Švytėjime nebuvo justi jokios piktos valios, jokios grėsmės.

To pakako, kad paimčiau kaukolę į rankas ir pirštų galiukais imčiau braukti per tas plonytes šviesos gysleles. Baimintis tikrai nėra ko.

Padėjau kaukolę atgal ant stalo ir paliečiau merginos skruostą.

— Tavo rankos šiltos, — ištarė ji.

— Ta šviesa šilta.

Paklusdamos manosioms, jos rankos pakibo virš kaukolės. Mergina užsimerkė. Palengva šviesos laukas apsėmė ir jos pirštus.

— Aš tikrai kažką jaučiu, — pratarė ji. — Tik nežinau ką. Neužčiuopiu jokios prasmės.

— Aš irgi negaliu paaiškinti, — atsakiau jai.

* * *

Pasilenkiau pakelti nuo grindų savo laikrodžio. Keturios valandos šešiolika minučių. Dar gera valanda iki aušros.

Nuslinkau prie telefono ir surinkau savo namų numerį. Pasiutusiai seniai skambinau pats sau į namus, tad numerį prisiminiau ne be vargo. Palaukiau, kol suskambės penkiolika kartų. Niekas neatsakė. Padėjau ragelį, bet tuoj pat vėl surinkau numerį, dar kartą išklausiau penkiolika pyptelėjimų. Veltui.

Kažin ar putlioji mergina iškeliavo atgal į požemį parsivesti senelio? O gal ją su mandagumo vizitu aplankė semiotekai arba vaikinai iš Sistemos? Kažkodėl dėl jos nėmaž nesirūpinau. Neabejojau: ji išsikapanos. Pritrenkianti mergina. Dvigubai už mane jaunesnė, o su viskuo susidoroja bent dešimt kartų geriau nei aš. Padėjau ragelį, ir čia širdį gnybtelėjo šioks toks liūdesys: žinojau, kad niekada jos nebepamatysiu. Tarsi stebėčiau, kaip iš kadaise klestinčio ir prašmatnaus, o dabar bankrutavusio viešbučio darbininkai išneša sietynus. Vienas po kito užkalami langai, nukabinamos užuolaidos...

Sugrįžau pas merginą ant sofos.

— Ar kaukolė švyti, reaguodama į tave? — paklausė ji.

— Taip jau atrodo, ar ne?

Miegančiame priešaušrio pasaulyje viešpatavo miško gūdumos tyla. Dirstelėjau į grindis, kur voliojosi ant kilimo išblaškyti mūsų drabužiai: mano marškiniai, kelnės ir kaklaraištis pramaišiui su jos suknele, apatinuku, kojinėmis. Tarsi nusinerta trisdešimt penkerių gyvenimo metų oda — jo kulminacija.

— Kas yra? — paklausė ji.

— Tie drabužiai... Dar visai neseniai jie buvo mano dalis. O dabar — jau nebe. Dabar tai visai kiti drabužiai, priklausantys kitam asmeniui. Aš jų net nebeatpažįstu, nebesuvokiu, kad jie mano.

— Tai dėl sekso, — ji nusišypsojo. — Geras seksas visuomet pažadina polinkį į savistabą.

— Ne, ne visai taip, — atsakiau ir pakėliau tuščią taurę. — Aš anaiptol nepradedu raustis savyje. Juntu, tarsi imčiau kreipti ypatingą dėmesį į smulkmenas — į menkiausias šio pasaulio daleles. Tokias kaip sraigės, lietaus lašų barbenimas ar metalo dirbinių krautuvėlės vitrina.

— Gal nori, kad apsitvarkyčiau?

— Ne, tegul viskas lieka taip, kaip yra. Tie drabužiai ant grindų atrodo visiškai natūraliai.

Pasisiekiau cigarečių pakelį, prisidegiau degtuku iš dėžutės, kurią įsigijau alaus bare. Paskui dar kartą apžvelgiau mūsų drabužius. Marškinių rankovės tysojo apglėbusios kojines, aksominė suknelė voliojosi sulenkta per juosmenį, plonytis apatinukas priminė sugniaužytą vėliavėlę. Grandinėlė ir laikrodis bet kaip nusviesti ant kušetės, juoda rankinė ilga rankena parvirtusi ant šono guli ant stalo tolimame kampe. Netgi nusimesti drabužiai išsaugo tam tikrą pastovumą, kuris nepasiekiamas jų nešiotojams.

— Kodėl nusprendei tapti bibliotekininke? — paklausiau.

— Man visuomet patiko bibliotekos, — atsakė ji. — Jose tylu, be to, pilna knygų, gausybė žinių. Puikiai žinojau, kad nenoriu dirbti nei banke, nei kokioje prekybos bendrovėje, o būti mokytoja — ir išvis košmaras. Taigi biblioteka man — pats tas.

Išpūčiau cigaretės dūmą į lubas ir stebėjau, kaip jis sklaidosi.

— Ar norėtum ką nors sužinoti apie mane? — paklausė ji. — Pavyzdžiui, kur gimiau, kokia buvau vaikystėje, kokią mokyklą lankiau, kada praradau nekaltybę, kokia mano mėgstamiausia spalva — ir panašiai?

— Ne, — atsakiau. — Man patinki tokia, kokią tave matau. Daugiau sužinosiu tada, kai ką nors naujo pamatysiu pats.

— O aš vis dėlto norėčiau sužinoti apie tave šį tą daugiau.

— Aš gimiau prie jūros, — ėmiau pasakoti. — Kaskart, kai praūždavo taifūnas, iš pat ryto skubėdavau į paplūdimį — ten rasdavau pačių įvairiausių bangų į krantą išmestų daiktų. Pasitaikydavo butelių, medinių getą, skrybėlių, akinių dėklų, stalų ir kėdžių — trumpiau tariant, visokiausių rakandų, lyg ir niekuo nesusijusių su vandeniu. Pašėlusiai mėgau knaisiotis po visas tas nuolaužas ir nekantriai laukdavau kito taifūno...

Užgesinau nuorūką.

— Štai kas keisčiausia, — pasakojau toliau. — Viskas, ką išmesdavo jūra, būdavo nusvidinta iki blizgesio. Niekam nebetikęs šlamštas, tačiau absoliučiai švarus. Nė vieno purvino mažmožio. Tuo jūra ir ypatinga. Kai tik pabandau pasidairyti atgal ir peržvelgti savo gyvenimą, visuomet išvystu tą švarutėlėmis šiukšlėmis nužertą jūros krantą. Toks pat buvo ir visas mano gyvenimas. Prisirinkdavau seno šlamšto, išrūšiuodavau, o paskui numesdavau kur nors kitur. Be jokio tikslo — tiesiog palikdavau vėl nuplauti jūros bangoms.

Ji palietė mano petį, paskui pakilo ir nuėjo į virtuvę. Grįžo nešina buteliu vyno sau ir alaus skardine — man.

— Man taip patinka tos juodžiausios tamsos akimirkos prieš pat aušrą, — pasakė. — Galbūt todėl, kad jos — kaip švari lenta. Švari ir dar nepanaudota.

Ji susirangė ant sofos, prisiglaudė prie manęs ir užsitraukė antklodę iki krūtinės, tada gurkštelėjo vyno. Aš įsipyliau alaus ir, laikydamas stiklą rankoje, užsižiūrėjau į gulinčią ant stalo kaukolę; butelio paviršiuje žaidė blyškūs jos švieselių atspindžiai. Mergina padėjo galvą man ant peties.

— Stebėjau tave, grįžtančią iš virtuvės, — pasakiau.

— Na, ir kaip atrodžiau?

— Tavo labai gražios kojos.

— Tau tikrai patinka?

— Nepaprastai.

Ji padėjo taurę ant stalo ir pakštelėjo man į paausį.

— Ar jau sakiau tau? — pratarė. — Siaubingai mėgstu komplimentus.

* * *

Vis drąsiau trykštant aušros atšvaitams, kaukolės žaltvykslės pamažu blėso, kol pagaliau ji liko tokia, kokia buvusi — iš paprasčiausio, niekuo neišsiskiriančio kaulo. Mudu dar kartą pasimylėjome ant sofos; drėgnas jos alsavimas šildė man petį, jos krūtys buvo nedidelės ir minkštos. Paskui, kai baigėme, ji susirangė mano glėbyje ir užmigo.

Saulės spinduliai nutvieskė gretimų namų stogus, už lango šmižinėjo paukščiai. Iš kažkur atsklido televizijos transliuojamų žinių nuotrupos, kažkas užvedė automobilio variklį. Kažin, kiek valandų išmiegojau? Atsargiai nukėliau merginos galvą nuo savo peties ir nuėjau į virtuvę. Uždariau duris ir įsijungiau radiją, pritildęs garsą, nustačiau trumpųjų bangų stotį. Skambėjo Rodžerio Viljamso „Autumn Leaves“ — daina lyg tamtyč parinkta šiam metų laikui.

Virtuvė beveik niekuo nesiskyrė nuo manosios. Tokie pat elektriniai buities prietaisai, toks pat jų išdėstymas, tokie pat rykai, indai — viskas taip, kaip ir turėtų būti. Buvo ir stovas su įvairių dydžių, įvairios paskirties peiliais, tik štai jų aštrumui gerokai trūko iki tobulybės. Tik labai nedaugelis moterų sugeba kaip reikiant išgaląsti peilius.

Nė pats nežinau, kodėl ėmiausi šniukštinėti svetimoje virtuvėje. Šiaip jau lyg ir nesu linkęs visur kaišioti nosį, bet šįkart viskas atrodė labai reikšminga. Radijas pradėjo transliuoti „Frank Chacksfield Orchestra“ dainą „Autumn in New York“, o aš perėjau prie lentynų, kuriose tvarkingai rikiavosi puodai, lėkštės, prieskonių indeliai. Virtuvė — ištisas atskiras pasaulis.

Orkestro aranžuotės baigėsi, radijo bangomis atsklido aksominis diktorės balsas: „O taip, jau metas traukti iš spintos megztinius“. Beveik užuodžiau pirmojo rudeninio megztinio kvapą. Epizodai iš Apdaiko romano. Vudžio Hermano svingo pasažai — „Early Autumn“. Virtuvės laikrodis: septynios valandos dvidešimt penkios minutės.

Dvidešimt penkios minutės po septynių ryto, pirmadienis, spalio trečioji.

Dangų aptraukusi tamsa plyšo, tarsi perrėžta aštriu peiliu, išsiliejo sodri, vaiski žydrynė. Ne pati prasčiausia diena iškeliauti iš šio pasaulio.

Užkaičiau šlakelį vandens, paskui išėmiau iš šaldytuvo keletą pomidorų ir nuplikiau juos verdančiu vandeniu, kad lengviau nusiluptų odelė. Susmulkinau dar keletą daržovių ir česnakų, sudėjau pjaustytus pomidorus, įmečiau keletą dešrelių ir viską drauge šiek tiek patroškinau. Paruošiau salotas iš kopūstų ir paprikų, užkaičiau kavos. Galiausiai apšlaksčiau vandeniu prancūzišką batoną, suvyniojau į foliją ir įkišau į mikrobangų krosnelę. Viską suruošęs, nukrausčiau tuščius butelius bei taures nuo stalo svetainėje ir pažadinau merginą.

— Mmm... užuodžiu kažką gardaus, — pratarė ji.

— Gal jau galiu apsirengti? — paklausiau.

Laikausi principo niekada nesirengti, kol neapsirengė moteris. Galbūt tai prietaras: manau, kad pasielgęs priešingai užsitraukčiau nelaimę. O gal tiesiog šiokia tokia galantiškumo apraiška.

— O tu mandagus! — šūktelėjo ji ir nusimetė marškinėlius. Ankstyvo ryto šviesa lyžtelėjo jos krūtinę ir pilvą, išryškindama smulkučius odos plaukelius. Mergina dar valandėlę padelsė, kad apžvelgtų savo kūną.

— Visai nieko. — Štai toks kuklus įvertinimas.

— Dar ir kaip nieko, — atsakiau. — Užkąskime.

Ji apsivilko geltonus marškinius, užsitempė nublukusius džinsus. Mudu susėdome priešais kits kitą prie virtuvės stalo ir kibome pusryčiauti.

— Komplimentai virėjui, — pareiškė ji. — Nepaprastai gardu. Bet kaip tau pavyksta šitaip skaniai gaminti, kai gyveni vienas? Nejaugi nenusibosta vienam?

— Ne, turbūt ne. Aš buvau vedęs, pragyvenau su žmona penkerius metus, bet dabar dorai nė nebeprisimenu, koks buvo tas santuokinis gyvenimas. Atrodo, kad visada ir buvau vienas.

— Niekad nenorėjai vesti dar kartą?

— O kas pasikeistų?

Ji nusijuokė. Aš dirstelėjau į laikrodį. Pusė devynių.

— Ką ketini šiandien veikti? — paklausė ji.

— Išeikime devintą, — pasiūliau. — Noriu nueiti į parką ir pasėdėti saulėkaitoje. Galbūt išgerti vieną kitą bokalą alaus. Paskui, gal pusę vienuolikos, važiuosiu pasivažinėti. Ir jau po to išvykstu. O tu ką veiksi?

— Aš grįšiu namo, šį tą išsiskalbsiu, apsitvarkysiu, o paskui gulėsiu ir galvosiu apie seksą. Neblogai skamba?

— Aš tau pavydžiu.

Kol ploviau indus, ji niūniuodama prausėsi duše. Indų ploviklis buvo iš tų naujoviškų ekologiškų koncentratų, pagamintų žolelių ekstraktų pagrindu, ir beveik visiškai neputojo. Iššluosčiau indus ir sudėjau ant stalo. Paskui pasinaudojau skolintu dantų šepetuku. Kažin, gal ji turi ir kuo nusiskusti?

— Paieškok spintelėje, dešiniajame viršutinės lentynėlės kampe, — šūktelėjo ji. — Ten dar turėtų būti užsilikusių vyro daiktų.

Aptikau „Schick“ skustuvą ir „Gillette“ citrininių skutimosi putų; purkštuvo gale tebebuvo pridžiūvęs baltas sustingęs gumulėlis. Mirtis kartais net skutimosi putų flakoną palieka puspilnį.

— Radai? — šūktelėjo ji.

— Radau, — atsiliepiau ir grįžau į virtuvę su jos vyro skutimosi priemonėmis bei rankšluosčiu. Pasišildžiau vandens, nusiskutau. Tada išskalavau skustuvą. Drauge su manaisiais į kanalizaciją nutekėjo ir keletas mirusiojo barzdaplaukių.

Ji vis dar rengėsi, tad atsisėdau svetainėje ir atsiverčiau laikraštį. Bet taip ir neaptikau nieko, kas sudomintų mane paskutinėmis gyvenimo valandomis.

Ji atėjo su smėlio spalvos kelnėmis ir ruda languota palaidinuke, pakeliui šukuodamasi plaukus. Aš užsirišau kaklaraištį, užsimečiau striukę.

— Ką ketini daryti su vienaragio kaukole? — paklausė ji.

— Tegul bus dovana tau, — atsakiau. — Pasidėk kur nors kaip kokį meno kūrinį.

— Kažin ar ji dar švytės?

— Švytės, nėmaž neabejoju, — patikinau. Ir apkabinau ją dar kartą, kad jos šiluma amžiams įsismelktų man į smegenis.