1

Liftas, tyla, antsvoris

Liftas neapsakomai lėtai kilo aukštyn. Ar bent jau įsivaizdavau, kad jis kyla. Tvirtinti negalėjau: jis judėjo taip lėtai, kad išnyko bet koks krypties pojūtis. Jis galėjo ir leistis, kiek aš žinojau, o gal jis išvis nejudėjo. Tačiau tarkime, kad jis kilo. Paprasčiausia prielaida. Galbūt pakilau dvylika aukštų, tada kokius tris nusileidau? Gal jau apsukau ratu visą Žemės rutulį? Iš kur man žinoti?

Šis liftas visais įmanomais atžvilgiais skyrėsi nuo tos pigios aukštyn žemyn judančios dėžės mano daugiabutyje, vargu ar pažangesnės evoliucijos procese už šulinio kibirą. Niekada nepatikėtum, kad du šitokie skirtingi mechanizmai vadinami tuo pačiu vardu ir naudojami tuo pačiu tikslu. Tiesiog dvi priešingos lifto sąvokos.

Pirmiausia reikėtų paminėti dydį. Šis liftas buvo toks erdvus, kad galima būtų įsirengti jame ir kabinetą. Tik pastatyk čia darbo stalą, keletą spintelių ir pakabink lentynėlių, įrenk nedidelę virtuvėlę — ir liks dar laisvos vietos. Jei tik šautų į galvą, be didesnio vargo čia sugrūstum ir trejetą kupranugarių bei vidutinio dydžio palmę. Antras pribloškiantis dalykas buvo švara. Sterilu tarsi ką tik sukaltame karste. Sienos ir lubos — iš tviskančio nerūdijančio plieno, nė menkiausios dėmelės; grindys nepriekaištingai išklotos gražiu samanų žalumo kilimu. Ir trečia — buvo mirtinai tylu. Nuo tos akimirkos, kai įkėliau koją į liftą ir už manęs užsivėrė durys, nebuvo girdėti nė garso — tiesiogine prasme jokio garselio. Gilios upės tykiai teka.

Reikia paminėti ir dar vieną dalyką: čia stigo ir daugumos tų prietaisų, kurie lyg ir privalomi kiekviename lifte. Pavyzdžiui, kad ir plokštės su visais mygtukais bei jungikliais — kurgi ji? Nei mygtukų su aukštų numeriais, kokius paprastai nuspaudi vos įlipęs, nei kitų — durims atidaryti ir uždaryti arba pagalbai išsikviesti, jei įstrigtum. Nieko — ničnieko. Tiesą sakant, pasijutau visiškai bejėgis. Maža to, kad nebuvo jokių mygtukų, nemačiau nei švieslentės su užsižiebiančiais aukštų numeriais, nei įprastos lentelės su perspėjimais ar nurodyta lifto keliamąja galia, netgi plokštelės su gamintojo vardu — ir tos nebuvo. O apie avarinį išėjimą verčiau išvis pamiršti. Čia aš buvau įkalintas. Galvą guldau: šitas liftas neatitinka jokių priešgaisrinės apsaugos reikalavimų. O juk yra liftų eksploatavimo taisyklės.

Dėbsodamas į tas keturias ligutėlės nerūdijančio plieno sienas, netikėtai prisiminiau vieną garsiųjų Hudinio išsigelbėjimų, kurį kadaise mačiau kažkokiame filme. Suraišiotas virvėmis ir sukaustytas grandinėmis, jis buvo įkištas į didelę dėžę, irgi apvyniotą grandine, ir paleistas Niagaros kriokliu žemyn. O gal nugramzdintas į ledines Arkties vandenyno gelmes. Atsižvelgiant į tai, man pasisekė: aš nesurištas; tačiau kalbant apie triuką — čia jau Hudinio persvara.

Ką ten kalbėti apie kokias nors galimybes perprasti triuką — aš net nesupratau, ar išvis judu, ar stoviu vietoje.

Ryžausi kostelėti, bet ištrūkęs garsas nelabai tepriminė kosulį. Kažkoks duslus, tarsi kas būtų šleptelėjęs kaušą molio į drėgną betoninę sieną. Pats vos įstengiau patikėti, kad tas prislopintas bumbtelėjimas išsprūdo iš mano gerklės. Pabandžiau kostelėti dar kartą. Rezultatas tas pats. Tai tiek apie kosėjimą.

Stovėjau toje hermetiškoje ertmėje, regis, visą amžinybę. Neatrodė, kad durys kada nors atsivertų. Sustingęs beribėje tyloje, tiesiog gyvasis paveikslas: žmogus lifte.

Jau ir visai ne juokais susinervinau. Kas, jei liftas užstrigo? O gal liftininkas — jeigu manysime, kad šiame pastate tokio išvis esama — tiesiog užmiršo, kad esu šitoje dėžėje? Man jau ne kartą yra nutikę, kad kiti žmonės pamesdavo mano pėdsaką.

Įtempiau klausą, stengdamasis ką nors — bet ką — išgirsti, bet ausų taip ir nepasiekė nė menkiausias garselis. Prispaudžiau ausį prie vienos nerūdijančio plieno sienos. Savaime suprantama, išgirdau vien tylą. Laimėjau tik tiek, kad šaltame metale valandėlei išryškėjo mano ausies kontūras. Atrodo, tas liftas pagamintas iš kažkokio stebuklingo lydinio, sugeriančio visus garsus. Mėginau pašvilpauti dainelę „Danny Boy“, bet išėjo tik kažkas panašaus į astma apsirgusio šuns švokštimą.

Neliko kas darą: atsišliejau į sieną ir ėmiau skaičiuoti smulkias monetas kišenėse. Mano profesijos žmogui sugebėjimas stumti laiką — toks pat svarbus treniruočių metodas, kaip boksininkui — guminės kriaušės talžymas. Tiesa, laiko stūmimu tiesiogine prasme to nepavadinsi. Mat tik kruopščiai nuolat kartojant tą patį veiksmą įmanoma tinkamai perskirstyti iškraipytus duomenis.

Kišenėse visuomet nešiojuosi saują iš anksto paruoštų smulkių monetų. Dešinėje — šimto ir penkių šimtų jenų vertės monetas, kairėje — penkiasdešimties ir dešimties. Vienos ar penkių jenų monetas susižeriu į užpakalinę kelnių kišenę, bet jų paprastai niekada neskaičiuoju. Štai ką darau: vienu metu susikišu rankas į abi kišenes, dešine čiupinėju ir skaičiuoju šimto ir penkių šimtų jenų monetas, kaire — penkiasdešimties ir dešimties.

Tie, kurie niekada šito neišbandė patys, vargu ar supras, ką reiškia šitaip skaičiuoti; turiu pripažinti, pradedančiajam tokia užduotis iš tiesų gana kebli. Dešinysis ir kairysis smegenų pusrutuliai kiekvienas privalo atlikti skaičiavimus atskirai, o paskui rezultatą sujungti tarsi dvi perskelto arbūzo puses. Kol kaip reikiant neįgundi — darbelis tikrai ne iš lengvųjų.

Tiesą sakant, aš ir pats dorai nežinau, ar dešinysis ir kairysis pusrutuliai tikrai skaičiuoja monetas atskirai. Galbūt neurologijos specialistas galėtų pasiūlyti ir kokį nors tikslesnį paaiškinimą. Tačiau aš — ne neurologas. Ir žinau tik tiek: kol skaičiuoju, man atrodo, jog dešiniuoju smegenų pusrutuliu naudojuosi kiek kitaip nei kairiuoju. O kai skaičiavimą baigiu, apima visai kitoks nuovargis nei tada, kai paprasčiausiai suskaičiuoji saują monetų. Tad dešinėje kišenėje gautą sumą priskiriu dešiniajam smegenų pusrutuliui, o kairėje — kairiajam; šitaip man tiesiog patogiau.

Save aš laikau vienu iš tų žmonių, kurie aplinkinio pasaulio sąlygas, įvykius ir egzistenciją apskritai vertina taip, kaip jiems patogiau. Nenoriu pasakyti, kad esu koks abejingas, pernelyg patogumus vertinantis tipas — nors polinkio į tai irgi negalėčiau paneigti — tačiau ne kartą įsitikinau, kad asmeniškai patogiausias suvokimo būdas užvis geriausiai padeda perprasti tikrąją daiktų ir reiškinių prigimtį.

Pavyzdžiui, tarkime, kad Žemės planeta — ne rutulys, o milžiniškas kavos staliukas; na, ar kasdieniame gyvenime pajustume kokį nors skirtumą? Žinoma, toks pavyzdys gal ir pritemptas, faktų taip laisvai kaitalioti savo nuožiūra negalima. Vis dėlto vien patogumo dėlei įsivaizdavęs Žemę kaip milžinišką kavos staliuką, kaipmat atsikratai viso to jovalo — visokių iš esmės beprasmių ir niekam nereikalingų laiko juostų, gravitacijos, pusiaujo ir gausybės kitų erzinančių detalių, neišvengiamai lendančių į galvą, jei Žemę įsivaizduosi kaip rutulį. Turiu omeny — na, kiek kartų gyvenime kokiam nors visiškai normaliam vyrukui gali būti praktiškai svarbi kad ir pusiaujo sąvoka?

Vis dėlto grįžtant prie tų dalykų, kurie šiuo metu po ranka, — ar veikiau rankose, mat kairė ir dešinė kiekviena atskirai užsiima savais reikalais, — reikia pasakyti, kad šitoks paralelus monetų skaičiavimas — darbelis anaiptol nelengvas. Netgi aš pats, kol įgudau, sugaišau baisybę laiko. Tačiau sykį pajutęs skonį ir įvaldęs šį meną įgūdžių taip lengvai neprarasi. Panašiai kaip užtenka kartą išmokti gerai plaukti ar važiuoti dviračiu. Žinoma, viena kita treniruotė niekada neprošal. Nuolatinis veiksmų kartojimas padeda tobulinti techniką ir nugludinti stilių. Jei ir nebūtų jokių kitų priežasčių, pakaktų šitos vienos, kad niekad nepalikčiau rankų be darbo.

Šį kartą suskaičiavau tris penkių šimtų jenų monetas ir aštuoniolika — šimto vienoje kišenėje, o kitoje — septynias po penkiasdešimt ir šešiolika po dešimt. Vadinasi, visa suma — trys tūkstančiai aštuoni šimtai dešimt jenų. Suskaičiuoti tokią sumą — juokų darbas. Paprasčiau nei rankų pirštus. Patenkintas aš vėl atsirėmiau į nerūdijančio plieno sieną ir įsmeigiau žvilgsnį tiesiog priekin — į duris. Kurios vis dar nė nesiruošė atsidaryti.

Kažin, dėl kokios priežasties aš priverstas karksoti čia šitaip ilgai? Prielaidas apie sugedusį mechanizmą ar pamiršusį mane liftininką ryžausi atmesti. Nei viena, nei kita neatrodė labai įtikėtina. Tiesa, visai nenoriu pasakyti, kad šiame pasaulyje nebūna mechanizmų gedimų ar aplaidžių liftininkų. Priešingai, aš puikiausiai žinau, kad tikrovėje tokių dalykų pasitaiko kur kas dažniau, nei norėtųsi. Turėjau omeny štai ką: jeigu jau įklimpsti į kokią labai ypatingą realybę — o šitą nenormaliai glotnų liftą kaip tik ir reikėtų laikyti tokios realybės apraiška — tuomet, jei vertinsime padėtį taip, kaip mums patogiau, teks pripažinti, kad kokia nors vos ne gyvenimo dėsniu tapusi aplinkybė čia paradoksaliai virsta išimtimi. Na, nejaugi žmogus, sugebėjęs sukonstruoti šitokį Tomo Svifto stiliaus liftą, savo ruožtu nesugebėtų pasirūpinti, kad visi mechanizmai veiktų negirgždėdami, nejaugi toks žmogus galėtų užmiršti į liftą įlipusį lankytoją?

Atsakymas akivaizdus: ne.

Nieku gyvu.

Ne, tai niekaip neįmanoma, ypač po tokio skrupulingo ligšiolinio jų elgesio. Jie kreipė dėmesį į pačias menkiausias detales, milimetro tikslumu matavo kiekvieną mano žingsnį. Jau prie pastato durų mane sustabdę du apsauginiai smulkiai iškamantinėjo, pas ką einu, patikrino, ar mano pavardė yra lankytojų sąraše, liepė parodyti vairuotojo pažymėjimą, patikrino duomenis centriniame kompiuteryje ir galiausiai įgrūdo mane į šį liftą. Šitaip kruopščiai niekas tavęs nepurto net atėjus į Japonijos banką. Taigi visiškai, visiškai neįtikėtina, kad po viso to jie būtų paprasčiausiai nusispjovę į mane.

Vienintelis įmanomas logiškas paaiškinimas toks: jie tyčia įstūmė mane kaip tik į šitokią padėtį. Jie specialiai siekė, kad nesusigaudyčiau, liftas juda ar ne. Jie tyčia paleido liftą slinkti taip lėtai, kad neperprasčiau, kylu ar leidžiuosi. Galbūt netgi dabar jie mane stebi, jei kažkur čia yra įtaisyta slapta vaizdo kamera.

Man dingtelėjo mintis apsidairyti, ar nepastebėsiu kur kameros akies — gal bent šitaip pavyktų apmalšinti nuobodulį. Bet tuoj pat persigalvojau: o ką laimėčiau ją radęs? Tik sukelčiau juos ant kojų, žiūrėk, dar sustabdytų liftą, o aš ir šiaip jau vėluoju į paskirtą susitikimą.

Tad nutariau verčiau nieko nesiimti. Juk aš čia darbo reikalais. Taigi — jokios prasmės nerimauti, nė menkiausios priežasties pulti į paniką.

Dar kartą atsirėmiau į lifto sieną, susibrukau rankas į kišenes ir perskaičiavau smulkias monetas. Trys tūkstančiai septyni šimtai penkiasdešimt jenų. Vieni niekai. Tik žybt — ir atlikta.

Trys tūkstančiai septyni šimtai penkiasdešimt jenų?

Kažkas negerai.

Atrodo, skaičiuodamas būsiu suklydęs.

Man suprakaitavo delnai. Per pastaruosius trejus metus nuolat užsiimu šitokiais skaičiavimais ir dar nė karto nieko nepripainiojau. Blogas ženklas.

Užsimerkiau ir pasistengiau visiškai nuskaidrinti ir dešinįjį, ir kairįjį smegenų pusrutulius — panašiai kaip skudurėliu nuvalome aprasojusius akinius. Tada ištraukiau abi rankas iš kišenių ir išskėčiau pirštus, kad nudžiūtų prakaitas. Visai kaip Henris Fondą Burtininke, sutelkdamas dėmesį prieš susišaudymą.

Kai tik delnai ir pirštai visiškai nudžiūvo, abi rankos vėl nėrė į kišenes ir kibo skaičiuoti. Jei trečiąkart gautas atsakymas sutaps arba su pirmuoju, arba su antruoju, pasijusiu bent kiek geriau. Juk suklysti pasitaiko kiekvienam. Šiomis, švelniai tariant, neįprastomis aplinkybėmis aš galbūt šiek tiek jaudinausi, o gal kiek ir per daug pasitikėjau savimi. O kaip tik tai visų pirma ir buvo klaida. Ką gi, pakaks galų gale suskaičiuoti monetas tiksliai — ir viskas stos į savo vietas.

Tačiau ištaisyti padėties taip ir nespėjau — lifto durys staiga atsilapojo. Jokio perspėjimo. Nė garselio. Tiesiog durys ėmė ir paprasčiausiai nuslydo į šalis. Tuo tarpu aš buvau taip sutelkęs dėmesį į išganingąjį skaičiavimą, kad to net nepastebėjau. Ar, tiksliau sakant, akys užfiksavo, jog durys atsivėrė, tik sąmonė deramai neįvertino šio įvykio reikšmės. O tai šį tą neabejotinai reiškė. Pirma: durys atsivėrė, vadinasi, dvi skirtingos erdvės, dar ką tik atskirtos tomis pačiomis durimis, dabar susijungė. O antra: liftas galų gale atvyko į paskyrimo vietą.

Apsidairiau: kažin, kas manęs laukia už durų? Išvydau tolyn nusidriekiantį koridorių, o koridoriuje stovėjo moteris. Tiksliau, mergina, vilkinti rausvu kostiumėliu, avinti rausvais aukštakulniais bateliais. Lygus, blizgantis drabužio audeklas puikiai derėjo su lygiu, blizgančiu merginos veidu. Ji nudelbė mane vertinančiu žvilgsniu, o paskui kryptelėjo galvą. Tarsi bylodama: „Eikite čionai“. Planus perskaičiuoti monetas teko atidėti geresniems laikams; aš ištraukiau rankas iš kišenių ir išlipau iš lifto. Vos spėjau iškelti koją, lifto durys vėl užsivėrė, tarsi būtų tik ir laukusios, kol išsinešdinsiu.

Atsidūręs koridoriuje, įdėmiai apsidairiau, bet taip ir nepastebėjau jokios detalės, iš kurios būčiau galėjęs spėti, kur esu. Na taip, akivaizdu: aš — kažkokio didžiulio pastato koridoriuje. Bet tiek pasakyti būtų sugebėjęs kiekvienas mokinukas.

Čia tvyrojo prietema, nebuvo visiškai jokių į akis krintančių smulkmenų. Visai taip pat kaip ir lifte. Tačiau statybinės medžiagos — pačios geriausios kokybės: niekur neįžvelgsi nė menkiausių nusidėvėjimo požymių. Marmurinės grindys nusvidintos iki kone žilpinančio blizgesio. Šviesios gelzganos sienos atrodo tarsi paskrudintos bandelės, kurias su sviestu valgau pusryčiams. Abipus koridoriaus rikiavosi aukštos medinės durys, prie kiekvienų pritvirtinta metalinė plokštelė su kambario numeriu, tik štai numeriai išdėstyti be jokios tvarkos. Po 936 ėjo 1213, po šio — 26. Tai bent kebeknė. Juk įstaigos kabinetų šitaip niekas nenumeruoja.

Mergina su manim nesišnekėjo. „Prašom čionai“, — štai ir viskas, ką ji man pasakė, ir tai — tik lūpomis suformuodama žodžius, o ne kalbėdama iš tikrųjų, nes jai taip ir neištrūko nė garselio. Prieš imdamasis savo darbo, du mėnesius mokiausi skaityti iš lūpų, tad dabar be didesnio vargo supratau, ką man sako mergina. Bet negalėjau atsikratyti įtarimo, kad kažkas bus nutikę mano klausai. Po tos mirtinos tylos lifte, beveik begarsio kosulio, slopaus švilpavimo norom nenorom ėmiau manyti, kad, ko gero, būsiu pradėjęs kursti.

Tad ryžausi kostelėti dar kartą. Nuskambėjo visai normaliai. Vadinasi, savo ausimis dar galiu pasikliauti. Veikiausiai kažkas bus nutikę merginos kalbos padargams.

Ėjau jai iš paskos. Jos smailių aukštų kulniukų kaukšėjimas aidėjo tuščiame koridoriuje lyg kirtiklio smūgiai akmenų skaldykloje. Kojinėmis aptemptos putlios blauzdos aiškiai atsispindėjo tviskančio marmuro grindyse.

Mergina buvo gerokai aptukusi. Jauna, graži ir visa kita, bet — rubuilė. Kai pagalvoji, nei šis, nei tas: jauna graži moteris — ir še tau, storulė. Žingsniuodamas paskui ją, įdėmiai nužiūrinėjau jos kūną.

Atsidūręs greta jaunos ir gražios storulės, neišvengiamai sutrinku. Nė pats nežinau kodėl. Galbūt dėl to, kad į galvą nejučia ima lįsti mintys apie jos mitybos įpročius. Vos išvydus įspūdingų kūno formų moterį, mane apninka regėjimai, kaip ji, tarkime, duonos gabalėliu iššluosto paskutinius lėkštėje užsilikusius sviestinio padažo lašelius arba tarsi išbadėjusi godžiai praryja paskutinį rėžiukų salotų lapelį. O vos tik šitaip atsitinka, mano smegenis tarytum metalą ėdanti rūgštis pagraužia jos valgančios vaizdiniai, ir aš prarandu savitvardą.

Tiesa, bet kokia eilinė stora moteris nesukelia man jokių problemų. Apkūnios moterys — tarsi debesys danguje. Plaukioja sau, ir kas man, tegul plaukioja. Tačiau jei moteris jauna, graži — ir dar apkūni, tuomet jau visai kas kita. Tada man jau tenka apsispręsti dėl požiūrio į ją. Baigtis gali netgi tuo, kad atsidursiu su ja vienoje lovoje. Štai čia ir prasideda visa kebeknė.

Tuo aš visai nenoriu pasakyti, kad apkūnios moterys sukelia man kokius nors nemalonius jausmus. Sutrikimas ir pasibjaurėjimas — du visiškai skirtingi dalykai. Man jau ne kartą teko miegoti su putliomis moterimis, ir paprastai likdavau visai patenkintas. Jei tik suglumimas stumteli tave reikiama kryptimi, rezultatas gali išeiti netgi geresnis, nei tikėjaisi. Bet, savaime suprantama, kartais viskas nušleivoja ir beviltiškai kreivomis vėžėmis. Šiaip ar taip, seksas — itin subtilus dalykas, čia anaiptol ne tas pat, kas sekmadienį nueiti į artimiausią parduotuvę nusipirkti kokio termoso. Netgi tarp jaunų ir gražių storuliukių viena toli gražu nelygi kitai. Vienos apvalumai gali būti tokie, kad viskas pakryps reikiama vaga ir susiklostys kuo puikiausiai, o su kita, išplatėjusia kitose kūno vietose, gali likti visiškai apdujęs, suglumęs ir niekam tikęs.

Šiuo požiūriu bandymas permiegoti su apkūnia moterimi gali virsti tikru iššūkiu. Žmogaus storumo variantų tikriausiai esama ne mažiau nei būdų žmogui numirti.

* * *

Maždaug šitokios mintys sukosi mano galvoje, kol ėjau koridoriumi paskui tą gražią putlią merginą.

Ji vilkėjo prašmatnų rausvą kostiumėlį, iš po jo apykaklės plaikstėsi baltas šalikėlis. Ausyse kabojo didžiuliai keturkampiai auksiniai auskarai, blykčiojantys sulig kiekvienu žingsniu. Nors ir būdama apkūni, mergina ėjo gana grakščiai. Ką gali žinoti, gal, stengdamasi atrodyti išvaizdesnė, ji įsispraudė į kokį korsetą ar dar galaižin ką, bet tai nieko nekeitė: eidama ji iš tiesų gundančiai siūbavo klubais. Tiesą sakant, pajutau, kad ji ima mane jaudinti. Taip, mano skonio rubuilė.

Nepamanykite, kad teisinuosi, bet turiu pasakyti aiškiai: nesu labai greitas bėgti paskui sutiktą sijoną. Netgi, sakyčiau, esu iš tų, kurie išvis sunkiai pasiduoda moteriškiems kerams. Taigi, jei jau pajuntu, kad mane kažkas traukia, neskubu pulti strimgalviais — pirmiausia turiu kaip reikiant patikrinti pojūčių šaltinį.

Paspartinęs žingsnį prisigretinau prie jos ir atsiprašiau, kad aštuoniomis ar devyniomis minutėmis pavėlavau į susitikimą.

— Nesitikėjau, kad tikrinimai prie durų užtruks taip ilgai, — pasiaiškinau. — O dar ir liftas judėjo neapsakomai lėtai. Prie pastato aš atvykau visom dešimčia minučių anksčiau.

Ji gyvai linktelėjo, suprask: viską žinau, nieko tokio. Nuo jos iškirptės dvelktelėjo kvepalais. Aromatas toks, tarsi vidurvasario rytą stovėtum arbūzų lysvėje. Jis sukėlė man kažkokį keistą pojūtį. Mane apniko nostalgija persmelktas sentimentų kratinys, tarsi kažkokie du tarpusavyje visiškai nesusiję prisiminimai būtų netikėtai susijungę neregimu siūlu. Retkarčiais mane apninka tokie nepaaiškinami pojūčiai. Ir dažniausiai juos sukelia tam tikri kvapai.

— Ilgas koridorius, ar ne? — pamėginau pralaužti tylos ledus. Mergina dirstelėjo į mane, bet nesustodama ėjo toliau. Iš pažiūros jai galėjo būti dvidešimt, gal dvidešimt vieni. Ryškūs bruožai, aukšta kakta, skaisti veido oda.

Galų gale ji ištarė vieną žodį:

— Prustas.

Tiksliau sakant, šio žodžio ji neištarė balsu, tiesiog jos lūpos sujudėjo taip, tarsi ji sakytų „Prustas“. Iš tikrųjų iki šiol taip ir negirdėjau jos balso. Tarsi ji kalbėtų su manimi iš už storos stiklo sienos.

Prustas?

— Marselis Prustas? — pasitikslinau.

Ji pažvelgė į mane. Ir pakartojo: „Prustas“. Numojau ranka į bet kokias pastangas susišnekėti ir, vėl atsilikęs per žingsnį, ėmiau karštligiškai svarstyti, kokius dar žodžius tariant lūpos judėtų panašiai. Grūstis?.. Kupstas?.. Triūsas?.. Vieną po kito murmėjau sau po nosimi įvairiausius beprasmius skiemenis, bet nė vienas netiko. Liko susitaikyti su mintimi, kad ji iš tikrųjų pasakė „Prustas“. Tačiau kokiomis asociacijomis galima susieti šitą ilgą koridorių su Marseliu Prustu — šito mano protas neaprėpė.

Galbūt jos sąmonėje Marselis Prustas — savotiška koridoriaus ilgumo metafora? Bet jeigu iš tikrųjų taip, tokią išraiškos formą drįsčiau pavadinti šiek tiek lengvabūdiška, jei nepasakyčiau — neapgalvota. Jei ji turėjo omeny, kad Marselio Prusto kūriniai tokie pat ilgi kaip ir šitas koridorius — ką gi, su tuo dar galima sutikti. Bet atvirkščias palyginimas skambėtų, švelniai tariant, keistokai.

Koridorius, ilgas kaip Marselis Prustas?

Kad ir kaip būtų, aš toliau pėdinau paskui ją tuo begaliniu koridoriumi. Iš tiesų, jis pasiutusiai ilgas. Bent keli posūkiai, kelis kartus užlipome ir nulipome trumpais laiptelių maršais; reikia manyti, jau sukorėme tokį atstumą, kuris prilygtų gerų penkių ar šešių paprastų pastatų pločiui. Sukome ir sukome ratus, tarsi pakliuvę į Ešerio graviūrą. Tačiau kad ir kiek ėjome, aplinka nėmaž nesikeitė. Tokios pat marmuro grindys, paskrudusios bandelės spalvos sienos ir medinės durys su be tvarkos išmėtytais numeriais. Nerūdijančio plieno durų rankenos. Niekur nematyti nė vieno lango. Ir visame šitame fone — ritmingas jos kulniukų staccato, kuriam antrino duslesnis, guminis mano sportinių batų gurgždėjimas.

Staiga ji sustojo lyg įbesta. Mane jau buvo taip apkvaitinęs tolygus mano paties žingsnių aidas, kad nespėjęs sureaguoti įsirėžiau jai į nugarą. Ši buvo minkšta, bet stangri, tarsi lietaus pritvinkęs debesis. Jos iškirptė dar stipriau dvelktelėjo tais arbūziniais kvepalais. Nuo smūgio mergina susverdėjo, ir aš vos suskubau pastverti ją už pečių, kad nepargriūtų.

— Atleiskite, — pratariau. — Buvau nugrimzdęs mintyse.

Putlioji mergina išraudo. Tvirtinti negaliu, bet man pasirodė, kad susidūrimas jai — buvęs nebuvęs.

— Tozum’sta, — pasakė ji, vos vos šyptelėjusi.

Paskui gūžtelėjo pečiais ir pridūrė:

— Sela.

Savaime aišku, iš tikrųjų ji to nepasakė, bet — ar dar reikia kartoti? — jos lūpos sudėliojo kaip tik tokius žodžius.

— Tozum’sta? — pakartojau aš pats sau. — Sela?

— Sela, — patvirtino ji.

Bene ji kalba turkiškai? Visa nelaimė, kad aš kaip gyvas nesu girdėjęs nė žodžio turkiškai. Aš jau susipainiojau taip, kad nutariau užmiršti bet kokias pastangas su ja susišnekėti. Tiesą sakant, skaitymas iš lūpų — gana keblus dalykas; vos du mėnesius pasimokęs suaugusiesiems skirtuose kursuose, vargu bau gali tikėtis kaip reikiant jį įvaldysiąs.

Iš švarkelio kišenės mergina išsitraukė rombo formos elektroninę kortelę ir horizontaliai įkišo ją į angą kambario Nr. 728 duryse. Užraktas tik spragtelėjo ir atsirakino. Švarus darbelis.

Mergina atidarė duris, tada atsigręžė ir pamojo man:

— Saum’te, sela.

Savaime suprantama, aš nedelsdamas kaip tik tai ir padariau.