17

Pasaulio galas, Čarlis Parkeris, uždelsto veikimo bomba

— Prašau! — neatlyžo putlioji mergina. — Jeigu neatsikelsi, ateis pasaulio galas!

— Ma jį bala, tą pasaulio galą, tegul sau ateina, — sudejavau. Žaizda pilve skaudėjo taip, kad niekas kita man nerūpėjo.

— Kodėl taip sakai? Kas tau? Kas čia atsitiko?

Aš sugraibiau marškinėlius ir nusišluosčiau prakaitą nuo veido.

— Čia įsiveržė pora vyrukų ir prakiurdino man pilvą, pjūvis — gerų šešių centimetrų ilgio, — drėbiau aš.

— Peiliu?

— Kaip kokiai kiaulei taupyklei.

— Bet kodėl?

— Kaip tik tai aš ir pats norėčiau išsiaiškinti, — atsakiau. — Logiškiausia būtų manyti, kad tuodu tipai su peiliu — tavo draugeliai.

Putlioji mergina tik išsprogino akis.

— Kaip galėjai šitaip pagalvoti? — cyptelėjo.

— Na, nė pats nežinau. Bet ką nors juk reikia apkaltinti. Tada pasijuntu bent kiek geriau.

— Bet tai ničnieko neišsprendžia.

— Tai ničnieko neišsprendžia, — pritariau. — Na ir kas? Visa šita kebeknė — ne mano reikalas. Bet štai apsireiškia tavo senelis, mosteli ranka — ir aš įklimpstu iki ausų.

Siūbtelėjo dar viena skausmo banga. Užsičiaupiau ir palaukiau, kol ji atslūgs.

— Na, pavyzdžiui, kad ir šiandien. Pirmiausia paryčiais, galaižin kurią valandą, paskambini tu. Pasakai, kad pradingo tavo senelis, ir išprašai mane pulti pagalbon. Išskubu su tavim susitikti, bet tu taip ir nepasirodai. Tada grįžtu namo miegoti, bet čia įsiveržia galvažudžių porelė ir prakiurdina man pilvą. Paskui užgriūva Sistemos vyrukai ir mane iškvočia. Ir galiausiai įsibrauni tu. Kaip kažin ką, bet kas pamanytų, kad viskas vyksta tiksliai pagal tvarkaraštį. Tai bent draugiją susirinkai... — Aš atsikvėpiau. — Ką gi, dabar pats metas papasakoti man viską, ką žinai apie tai, kas čia dedasi.

— Prisiekiu, žinau ne ką daugiau nei tu pats. Na taip, padėdavau seneliui, bet darydavau tik tai, ką jis liepdavo. Atlikdavau įvairias užduotis. Padaryk tą ir aną, nueik šen, nueik ten, paskambink tam, parašyk anam ir panašiai. Nieko daugiau nė nežinau.

— Bet juk talkinai jam tyrinėjimuose!

— Na taip, aš jam padėdavau, tačiau tik apdorodavau informaciją. Nuveikdavau techninį darbą, ir tiek. Aš juk neturiu nei atitinkamo išsilavinimo, nei pakankamai žinių, taigi niekad iš tikrųjų ir nesuprasdavau, ką darau.

Labai stengiausi surikiuoti mintis. Būtinai reikėjo tvarkingai sudėlioti viską į lentynėles anksčiau, nei būsiu nugramzdintas į patį dugną.

— Ką gi, o dabar štai tu primygtinai tvirtini, kad ateina pasaulio galas. Kaip reikėtų šitai suprasti?

— Nežinau. Taip sakė senelis. „Jei šitaip būtų man pačiam, pasaulio galas jau būtų atėjęs“, — štai kaip jis kalbėjo. Patikėk, tokiais dalykais senelis nejuokauja. Jeigu jis sako, kad ateina pasaulio galas, vadinasi, iš tikrųjų ir gresia pasaulio galas.

— Nieko nesuprantu, — prisipažinau. — Ką vis dėlto reiškia tie paistalai apie pasaulio galą? O gal jis sakė kažką panašaus į „pasaulis bus sunaikintas“ arba „pasaulis bus suniokotas“?

— Ne, jis pasakė būtent šitaip: „Ateis pasaulio galas“.

Vėl pabandžiau atpainioti susivijusi minčių kamuolį.

— Vadinasi, tas... na... tas „pasaulio galas“ kažkaip susijęs su manimi?

— Manau, taip. Senelis tvirtino, kad tu esi raktas. Maždaug prieš porą metų jis pradėjo rinkti žinias apie tave.

— Prieš porą metų! — negalėjau patikėti savo ausimis. — O ką dar jis kalbėjo? Gal kada užsiminė apie uždelsto veikimo bombą?

— Uždelsto veikimo bombą?

— Tai tojo vyruko, kuris praurbino man pilvą, žodžiai. Jis tvirtino, neva duomenys, kuriuos apdorojau tavo senelio užsakymu, yra kažkas panašaus į uždelsto veikimo bombą, kuri bet kada gali sprogti. Gal žinai ką nors apie tai?

— Galiu pasidalyti nebent šiokiais tokiais miglotais įtarimais, — atsakė storuliuke. — Senelis labai ilgai tyrinėjo žmogaus sąmonę. Nelabai tikiu, kad vienintelis jį dominęs dalykas būtų buvęs perskirstymo procesas. Anksčiau, kol dar nebuvo išradęs perskirstymo metodikos, senelis nevengdavo pasakoti man apie savo tyrinėjimus. Kaip jau minėjau, tinkamo išsilavinimo man smarkiai trūksta, bet senelis viską išdėstydavo gana paprastais žodžiais, be to, buvo iš tiesų įdomu. Man tie mūsų pokalbiai labai patikdavo...

— Tačiau, užbaigęs kurti perskirstymo sistemą, jis staiga nutilo?

— Būtent. Senelis užsimūrijo savo požeminėje laboratorijoje ir daugiau ničnieko man nepasakojo. Kad ir kiek bandžiau kamantinėti apie tyrinėjimus, jis tučtuojau nukreipdavo kalbą kitur.

— Ar tai tau nepasirodė keista?

— Na... aš tiesiog pasijutau nelaiminga. Ir labai vieniša. — Staiga ji pažvelgė man tiesiai į akis ir paklausė: — Ar galiu atsigulti greta tavęs ir užsikloti? Čia siaubingai šalta.

— Jeigu neliesi mano žaizdos ir pernelyg nebruzdėsi — gulk, — sutikau.

Ji apėjo lovą iš kitos pusės ir su visu savo rausvuoju kostiumėliu šmurkštelėjo po apklotu. Padaviau jai pagalvę. Papurenusi putlioji mergina pasikišo ją po galva. Nuo jos kaklo sklido jau pažįstamas arbūzų kvapas. Ėmiau rangytis kaip išmanydamas, kol pagaliau atsigręžiau veidu į ją. Taip ir gulėjome abu, atsigręžę vienas į kitą vienoje lovoje.

— Man dar niekad neteko atsidurti šitaip arti kokio nors vyro, — pareiškė storuliuke.

Vaje vaje.

— Aš net į miestą beveik niekad neišeinu. Štai kodėl šįryt niekaip negalėjau rasti kelio į tą Aojamos prekybos centrą. Ketinau išklausinėti tave smulkiau, bet staiga dingo garsas.

— Pirmas pasitaikęs taksi vairuotojas būtų nuvežęs tave ten.

— Taksi aš neturėjau pinigų. Išpuoliau iš biuro taip paskubomis, kad visai užmiršau jų pasiimti. Taigi teko kulniuoti pėstute.

— Nejaugi, be senelio, neturi jokių kitų artimųjų? — paklausiau, nelabai norėdamas ja tikėti.

— Kai man buvo šešeri, tėvai ir brolis žuvo avarijoje. Į mūsų mašiną įsirėžė sunkvežimis, sprogo benzino bakas. Visi trys sudegė gyvi.

— Ir tu vienintelė išsigelbėjai?

— Aš tuo metu gulėjau ligoninėje. Jie kaip tik važiavo manęs lankyti.

— Štai kaip... — pratariau.

— Nuo tos dienos manimi rūpinosi senelis. Aš nelankiau mokyklos, beveik niekur neišeidavau, neturėjau ir jokių draugų...

— Kodėl nelankei mokyklos?

— Senelis tvirtino, kad mokykla — tik beprasmis laiko gaišimas, — lyg niekur nieko paaiškino ji. — Mane mokė jis pats: anglų ir rusų kalbų, anatomijos, visko. O virti ir siūti mane išmokė tetulė.

— Tavo teta?

— Netikra teta. Namų darbininkė, kuri gyveno su mumis, ji mus apskalbdavo, ruošdavosi namie. Buvo iš tiesų labai gera.

Prieš trejus metus ji mirė nuo vėžio. Kai tetulė pasimirė, mudu su seneliu likome dviese.

— Vadinasi, nuo šešerių metų net nelankei mokyklos?

— Nelankiau, bet argi tai svarbu? Noriu pasakyti, aš ir be mokyklos daug ko išmokau. Susišneku keturiomis užsienio kalbomis, moku groti pianinu ir altiniu saksofonu. Galiu surinkti radijo imtuvą, mokiausi navigacijos, sugebėčiau pereiti ištemptu lynu. Perskaičiau kalnus knygų. O ir sumuštinius gaminu visai neprastus, ar ne?

— Tavo sumuštiniai iš tiesų nuostabūs, — pripažinau.

— Senelis visuomet sakydavo, kad mokykla — tai tokia skylė, kur tau ištisus šešiolika metų10 sunkia smegenis. Senelis ir pats beveik neragavo mokyklos mokslų.

— Neįtikėtina, — išsprūdo man. — Bet argi nejautei jokios nuoskaudos dėl to, kad niekad neturėjai galimybės draugauti su bendraamžiais?

— Na, nepasakyčiau. Buvau tokia užsiėmusi, kad neturėjau kada apie tai susimąstyti. Be to, net nenumanau, apie ką reikėtų kalbėtis su bendraamžiais.

— Hmmm... — numykiau.

— Bet, — tuoj pat atkuto ji, — mane sužavėjai tu.

— Ką?

— Noriu pasakyti — štai tu guli toks išsekęs, ir vis vien atrodo, kad išsekimas suteikia tau kažkokio gyvybingumo. Tiesiog neįtikėtina! — ulbėjo ji. — Kaip kažin ką, turėtum puikiai groti saksofonu.

— Atsiprašau?

— Gal turi Čarlio Parkerio įrašų?

— Manding, turėjau. Bet dabar jaučiuosi taip, kad tikrai nesiimčiau ieškoti jų šitoje stichinės nelaimės nusiaubtoje zonoje. Be to, sudaužytas ir grotuvas, tad, šiaip ar taip, nieko negalėtum pasiklausyti.

— Ar moki groti kokiu nors instrumentu?

— Ne.

— Gal galiu tave paliesti?

— Ne! — atrėžiau. — Be viso kito, mane pernelyg kamuoja žaizda.

— O kai žaizda užgis, ar galėsiu tave paliesti?

— Kai žaizda užgis ir jeigu neateis pasaulio galas... Gal verčiau pratęskime, apie ką kalbėjomės. Sakei, kad kai išrado perskirstymo metodą, senelis liovėsi ką nors pasakojęs.

— Na taip. Atrodo, kad po to senelis visiškai pasikeitė. Jis man beveik nė žodžio nepratardavo. Suirzdavo dėl menko nieko ir vis kažką murmėdavo sau po nosimi.

— Pasistenk prisiminti: galbūt jis dar ką nors užsiminė apie perskirstymą?

Storuliuke patimpčiojo savo auksinį auskarą.

— Na... prisimenu, jis lyg ir minėjo, kad perskirstymas — tai durys į naują pasaulį. Sakė, neva kūręs tai tik kaip metodą užšifruoti kompiuterio duomenis, jau dabar dar šiek tiek patobulintą metodą įvaldęs žmogus galėtų pakeisti pasaulį. Panašiai atsitiko ir branduolinės fizikos pradininkams...

— Gerai, tarkime, perskirstymas yra durys į naują pasaulį. Bet, įdomu, kodėl raktą nuo jų turiu aš?

— To aš nežinau.

Pašėlusiai norėjosi didelės taurės viskio su ledu. Deja, nelemta: manoji sėkmė pasirūpino, kad namie neliktų nei vieno, nei kito.

— Ką gi, pamėginkime iš naujo. Ar tasai minėtasis pasaulio galas ir yra tavo senelio tikslas?

— Oi ne. Nieko panašaus. Gal senelis ir paniurėlis, gal ir pasipūtęs užsispyrėlis, gal jis ir nelabai myli žmones, bet širdies gilumoje jis tikrai geras. Lygiai kaip ir tu arba aš.

— Tai ačiū. — Iki šiol man dar niekas nesakė, kad aš — geras žmogus.

— Be to, jis baiminosi, kad jo tyrinėjimų rezultatai neatitektų kam nereikia. Jis pasišalino iš Sistemos, nes puikiai žinojo: jeigu pasiliks, Sistema anksčiau ar vėliau panaudos jo atradimus kam tik panorėjusi. Dėl to jis ir įkūrė atskirą laboratoriją.

— Vis dėlto Sistema dirba gerą ir naudingą darbą, — užginčijau. — Ji saugo duomenų bankus, kad šių neišgrobstytų semiotekai ir neparduotų juodojoje rinkoje — ir šitaip padeda teisėtiems savininkams išsaugoti informaciją.

Putlioji mergina tik gūžtelėjo pečiais.

— Atrodo, seneliui nelabai rūpėjo, kas gera, o kas bloga. Ar bent jau jis tvirtino, kad gėris ir blogis niekaip nesusiję su nuosavybės teisėmis.

— Na... gal ir taip, — nutariau atsitraukti.

— Senelis niekad nepasitikėjo jokia valdžia. Kurį laiką jis dirbo Sistemoje, bet tik tam, kad galėtų laisvai naudotis informacija, kad jam būtų prieinami ištekliai eksperimentams ir, svarbiausia, universalusis imituoklis.

— Štai kaip? Pasakyk man dar kai ką. Ar tik tavo senelis, išeidamas iš Sistemos, visai atsitiktinai drauge neišsinešė ir mano asmeninės bylos iš duomenų banko?

— Nežinau, — atsakė ji. — Bet jeigu tokia mintis šovė jam į galvą, kas galėjo sutrukdyti? Noriu pasakyti, jis juk buvo Tyrimų centro viršininkas. Tad su bet kokia informacija galėjo elgtis kaip tinkamas.

Tai štai kur šuo pakastas. Profesorius nešė kudašių iš Sistemos, kartu išsinešė ir mano duomenis. Paskui panaudojo juos kažkokiame asmeninių tyrinėjimų projekte, kitaip sakant, aš tapau egzemplioriumi, kurio pavyzdžiu buvo tobulinami perskirstymo metodo principai — ir ištobulinti taip, kaip niekas dar nei matė, nei girdėjo. O dabar, kaip ir spėjo mano bičiulis Mažius, profesorius jau pasiruošęs imtis manęs. Taigi pirminis tyrinėjimų objektas — aš — virto bandomuoju triušiu. Tikriausiai profesorius pakišo man perskirstyti fiktyvius duomenis, į kuriuos įvestas kodas turėjo sureaguoti mano sąmonėje.

O jeigu tikrai taip, vadinasi, reakcija jau prasidėjo. Uždelsto veikimo bomba. Mintyse paskubomis apskaičiavau laiką. Perskirstymo procedūrą baigiau vakar naktį. O tai reiškia, kad praslinko jau beveik dvidešimt keturios valandos. Dvidešimt keturios valandos! Net nenutuokiau, kada turi sprogti toji uždelsto veikimo bomba. Bet jau praradau visą parą.

— Dar vienas klausimas. Tu sakei „ateis pasaulio galas“, tiesa?

— Taip. Šitaip sakė senelis.

— Gal prisimintum: tavo senelis pradėjo šnekėti apie pasaulio galą prieš tai, kai ėmėsi tyrinėti mano duomenis, ar po to?

— Po to, — atsakė ji. — Ar bent man taip atrodo. Šiaip ar taip, senelis tik visai neseniai ėmė nuolat kartoti „ateis pasaulio galas“ ar panašiai. O kodėl tau tai parūpo? Argi tai gali būti su kuo nors susiję?

— Nesu tikras. Bet man atrodo, kad užčiuopiau siūlo galą. Mano slaptažodis, atveriantis perskirstymo procesą, ir yra toks: „Pasaulio galas“. Dabar jau sunkoka patikėti, kad tai — paprasčiausias sutapimas.

— O apie ką tavoji „pasaulio galo“ istorija?

— Šito man nepasakė. Tai mano sąmonės dalis, bet iki jos negaliu prisikasti. Vienintelis dalykas, kurį žinau, tai kodinis pavadinimas — „Pasaulio galas“.

— Ar niekaip negali tos istorijos atkapstyti? Pamėginti atvirkščią procesą ar dar ką nors?

— Visiškai neįmanoma, — atsakiau. — Apsaugą, užkertančią kelią tokiam procesui, kūrė pats Sistemos centras. Išgliaudyti šios informacijos neįstengtų net visa armijos divizija. Apsaugos priemonės — tiesiog neįtikėtinos.

— Bet senelis jas įveikė ir išsinešė tavo bylą?

— Panašu į tai. Kita vertus, tai tik mano prielaida. Reikėtų paklausti paties senelio.

— Vadinasi, padėsi išgelbėti jį iš INKiščių nagų?

Delnu užspaudęs žaizdą, išsiropščiau iš lovos. Galvoje tvykstelėjo skausmas tarsi signalinė lemputė valdymo pulte.

— Atrodo, neturiu kitos išeities, — pasakiau. — Net nenutuokiu, ką reiškia tasai tavo senelio „pasaulio galas“, bet, iš visko sprendžiant, negaliu leisti sau nekreipti į jį dėmesio.

— Ar šiaip, ar taip, o seneliui mes turime padėti.

— Ar dėl to, kad mes visi trys — geri žmonės?

— Žinoma, — patikino storuliuke.