20

Mirštantys žvėrys

Žvėrys jau neteko keleto saviškių. Pirmąjį snieguotą rytą keletas senųjų žvėrių nebepakilo; žiemos nubalinti jų kūnai taip ir liko gulėti, užkloti dviejų colių storio sniego sluoksniu. Pro drykstančius debesis kyštelėjo saulė, nutvieksdama akinančiu žaižaravimu visą šalčio sukaustytą kraštovaizdį; speige balkšvais debesėliais sūkuriavo daugiau nei tūkstančio žvėrių iškvepiamas oras.

* * *

Pabundu prieš aušrą ir išvystu Miestą, visą užklotą sniego skraiste. Apyaušrio brėkšmoje vaizdas iš tiesų gniaužia žadą. Bokštas su laikrodžiu stūkso it juoda šmėkla virš nubalusio pasaulio, apačioje matau vingiuojantį tamsų Upės kaspiną. Apsivelku paltą, užsimaunu pirštines ir išeinu į tuštutėles gatves. Sniege nematyti nė vieno pėdos įspaudo. Pasemiu ir sugniaužiu saują sniego, jis gurgžda tarp pirštų. Upės pakraščiai užšalę, ledas užneštas skysta sniego drobule.

Mieste jokio judėjimo: nei vėjo, nei paukščių. Ničnieko negirdžiu, tik sniego gurgždėjimą po kojomis.

Patraukiu prie Vartų; išvystu Vartų Sargą — jis lauke, prie Šešėlių buveinės. Vartų Sargas palindęs po vežimu, tuo pačiu, kurį andai remontavo drauge su mano šešėliu. Jis tepa alyva ašis. Vežimas prikrautas molinių indų — tokių, kokiuose paprastai laikomas žibalas — jie virvėmis tvirtai priraišioti prie vežimo šonų. Nejučia susimąstau: kuriems galams Vartų Sargui šitiek alyvos?

Vartų Sargas išnyra iš po vežimo ir kilsteli ranką, sveikindamasis su manimi. Atrodo, jo nuotaika pakili.

— Anksti atsikėlei, ką? Ir kokie vėjai atpūtė čionai?

— Išėjau pasižiūrėti į sniegą, — sakau. — Nuo Kalvos taip gražiai atrodo.

Vartų Sargas nusišaipo ir, kaip jau ne kartą darė anksčiau, užmeta savo didžiulę leteną man ant pečių. Pirštinių jis nedėvi.

— Na ir keistuolis tu. Žiemą sniego čia priverčia tiek, kad neišbrisi, o tu ateini nuo Kalvos vien tam, kad į jį pasižiūrėtum!

Jis griausmingai atsirūgsta, siūbtelėdamas garų debesį, ir įsmeigia žvilgsnį į Vartus.

— Vis dėlto reikia pripažinti, kad atėjai pačiu laiku. — Jis šypsosi. — Gal nori užkopti į Sargybos bokštą? Iš ten pamatytum, ką tau reikėtų pamatyti. Žiemos iškyla, cha cha. Netrukus papusiu ragą, tad žvalgykis akis išplėtęs.

— Iškyla?

— Pamatysi pats.

Užkopiu į Sargybos bokštą, stūksantį greta Sarginės, nė nenumanydamas, ko laukti. Dairausi į plytintį už Sienos pasaulį. Obelynas tiesiog skendi sniege, tarsi tamtyč ant jo būtų nusileidęs audros debesis. Šiaurinis ir Rytinis kalvagūbriai nupudruoti baltai — tobulai lygų jų baltumą bjauroja tik negausūs tamsių properšų randai.

Prie Sienos po pat Sargybos bokštu išvystu žvėris — kaip ir visada tokiu metu, jie dar miega. Parietę po savimi kojas, glaudžiasi prie žemės, ragą atkišę į priekį. Jie miega ramiai, net nejausdami, koks storas sniego patalas juos užklojęs.

Debesys dryksta, apačioje sušvinta saulės nutvieksti dryžiai. Spinduliai įžambiai krinta į žemę. Aš įtempiu akis, stengdamasis ryto žėrėjime įžvelgti žadėtąją „iškylą“.

Galų gale Vartų Sargas atlapoja Vartus ir papučia ragą. Kartą ragas sugaudžia ilga gaida, triskart — trumpa. Sulig pirmuoju signalu žvėrys pabunda, pakelia galvas, gręžiasi garso pusėn. Juos vėl apsiaučia debesys iškvėptų garų, tarytum skelbiančių naujos dienos pradžią.

Kai nutyla paskutiniai rago gausmo aidai, žvėrys jau sukilę ant kojų. Jie atstato ragą į dangų ir tik tada nusipurto sniegą, lyg iki šiol jo nė nebūtų pastebėję. Ir pagaliau banda patraukia Vartų link.

Pro mane vienas po kito slenka žvėrys, kai kurių galvos žemai nuleistos, kiti atsargiai kanopomis rausioja sniegą. Ir tik tada, kai visi sueina pro Vartus į Miestą, suprantu, ką man norėjo parodyti Vartų Sargas. Keletas žvėrių per naktį mirtinai sušalo — ta pačia poza, kuria užmigo. Vis dėlto jie neatrodo negyvi, tik giliai nugrimzdę į kažkokias mintis. Palei jų šnerves nematyti nė menkiausio garų debesėlio. Jų kūnai nejuda, jų suvokimą jau pasiglemžė tamsa. Kai visi jų gentainiai sueina pro Vartus, žuvusieji lieka gulėti tarsi kokie kupstai žemės paviršiuje. Tik jų ragai sminga į erdvę, tarytum patys būtų gyvi.

Žvelgiu į tuos sustingusius pavidalus, o ryto saulė tuo tarpu kyla vis aukščiau, traukiasi Sienos šešėlis, nuo vaiskaus žėrėjimo ima tižti sniegas. Galbūt ryto saulė ištirpdys netgi mirtį? Gal bet kurią akimirką šitie pavidalai, kurie štai guli be jokių gyvybės žymių, staiga pakils ir patrauks įprastu rytiniu maršrutu?

Tačiau jie nepakyla. Saulė negrąžina jiems gyvasties, tik blykčioja perdrėkusiame jų kailyje. Man ima perštėti akis — nebepadeda nė tamsūs akiniai.

Nusiropščiu nuo Sargybos bokšto, nuskubu į kitą Upės krantą ir grįžtu į savo kambarį Vakarinės kalvos šlaite. Netrunku įsitikinti, kad ryto saulė smarkiai pakenkė mano akims. Užsimerkiu, bet ašaros nepaliauja sruvusios. Girdžiu, kaip jos kapsi man ant kelių. Skubiai užtemdau kambarį ir ištisas valandas stebiu, kaip plokščioje erdvėje po nuleistais akių vokais vyniojasi ir rangosi keisčiausi besimainantys pavidalai.

Dešimtą valandą Pulkininkas kaip visuomet atneša man kavos. Pabeldžia į duris — ir aptinka kniūbsčią tysantį lovoje: veltui mėginu vėsinti akis šaltame vandenyje sumirkytu rankšluosčiu. Skausmas varsto pakaušį, tačiau bent ašarų srautas baigia išsekti.

— Ir kas tau šovė į galvą? — barasi senasis karininkas. — Ryto saulė kur kas skaistesnė, nei tau atrodo. Ypač tokiais rytais, kai žemę nukloja sniegas. Juk žinojai, kad Sapnų Skaitytojas negali ištverti ryškesnės šviesos. Tad kas nešė tave laukan?

— Buvau nuėjęs pasižiūrėti žvėrių, — sakau. — Šiąnakt daug jų išmirė. Aštuoni ar devyni. Ne, daugiau.

— Jų išmirs kur kas daugiau. Aukų jie neišvengs kaskart, kai tik naktį snigs.

— Kodėl jie taip greitai miršta? — klausiu patraukdamas nuo veido rankšluostį, kad galėčiau pažvelgti į senąjį karininką.

— Jie silpni. Juos pribaigia šaltis ir badas. Visuomet šitaip buvo.

— Bet visi neišmiršta?

Senasis karininkas purto galvą.

— Šitie padarai gyvena čia jau tūkstantmečius ir antra tiek dar gyvens. Per žiemą labai daug jų išmirs. Bet tie, kurie išgyvens, pavasarį susilauks jauniklių. Nauja gyvybė išstumia senąją — visada taip buvo ir bus. Šiame Mieste gali išgyventi tik ribotas žvėrių skaičius.

— Kodėl tuomet jie nepersikrausto kur nors kitur? Giriose juk gausu ėdesio. O jei jie patrauktų į pietus, jiems nebereikėtų baimintis sniego. Kodėl jie vis vien lieka čia?

— Kodėl — šito pasakyti negaliu, — sako Pulkininkas. — Tačiau išeiti iš čia jie negali. Miestas — jų namai; jie priklauso Miestui, jie — jo belaisviai. Lygiai kaip ir mudu su tavimi. Instinktas neleidžia jiems pasitraukti.

— O kas nutinka su kritusiųjų kūnais?

— Juos sudegina, — sako Pulkininkas, stambiomis grublėtomis rankomis apglėbdamas kavos puodelį — šitaip jis šildosi delnus. — Kelias artimiausias savaites tai ir bus pagrindinis Vartų Sargo darbas. Pirmiausia jis nurėžia kritusio žvėries galvą, išima akis ir smegenis, tada virina kaukolę tol, kol ši lieka visiškai švari. Likusią maitos dalį aplaisto žibalu ir sudegina.

— O paskui į tas kaukoles perkeliami seni sapnai ir jos gabenamos į Biblioteką, tiesa? — klausiu. — O kodėl?

Senasis karininkas neatsako. Girdžiu tik grindlenčių girgždėjimą po jo kojomis — jis eina nuo mano lovos prie lango.

— Tai tu sužinosi tada, kai suprasi, kas yra seni sapnai, — pagaliau vėl prabyla. — Negaliu tau pasakyti. Juk Sapnų Skaitytojas — tu. Taigi pats ir turi rasti atsakymą.

Rankšluosčiu nusišluostau ašaras, bandau atsimerkti. Pulkininkas stovi prie lango — įžiūriu tik neryškią dėmę.

— Per žiemą tau daug kas turėtų paaiškėti, — tęsia jis. — Nežinia, ar patiks tau tai, ką sužinosi, tačiau kitaip nebus. Per amžius snigs kaip snigę, o sniege žvėrys mirs. Niekas negali šito sustabdyti. Popietėmis gruzdės žvėrių maitos, nuo jų tumulais virs tamspilkiai dūmai. Ir šitaip kasdien — visą žiemą. Baltas sniegas ir tamspilkiai dūmai.