5

Tabuliavimas, evoliucija, seksualinės paskatos

Kol seniokas kapstėsi atgal į žemės paviršių grąžinti nutildytai dukraitei balso, aš uoliai triūsiau tyloje, pasinėręs į tabuliavimą.

Nė pats nežinau, kiek laiko praleidau vienas. Savo skaitmeninį žadintuvą buvau nustatęs taip, kad skambėtų pakaitomis kas valandą ir kas pusvalandį: valandą dirbau — pusvalandį ilsėjausi, valandą dirbau — pusvalandį ilsėjausi. Kiek laikrodis rodo valandų, nemačiau — specialiai uždengiau ciferblatą. Kai užsiimi tabuliavimu, į laikrodį verčiau nežvilgčioti — tik trukdo. Mano darbas prasideda tada, kai pradedu sudarinėti pirmąją lentelę, ir baigiasi, kai baigiu skaičiuoti paskutinę. Visa, ką dirbant reikia žinoti apie laiką, — tai nekintamas valandos-trisdešimties minučių, valandos-trisdešimties minučių ciklas.

Kol senioko nebuvo, ilsėjausi du, o gal tris kartus. Per tas pertraukas apsilankiau tualete, bandžiau snūduriuoti, įrėmęs kaktą į sunertas ant stalo rankas, ir galiausiai išsitiesiau ant sofos. Sofa čia — puikumėlis, miegoti tiesiog ideali. Ne per minkšta ir ne per kieta; net pagalvė tokia patogi galvai, kad apie geresnę nėra ko nė svajoti. Atliekant tabuliavimo darbus įvairiems užsakovams, man teko ilsėtis ant daugybės sofų, ir, drįstu tvirtinti, patogių pasitaiko labai retai ir labai nedaug kur. Užvis dažniausiai tenka išsitiesti ant kokio pigaus gremėzdo. Neretai iš pažiūros net labai prašmatni sofa skaudžiai nuvilia, vos pabandai prigulti ant jos nusnausti. Niekad negalėjau suprasti, kodėl žmonės šitaip aplaidžiai renkasi sofas.

Man visuomet atrodė, — nors tai, pats suprantu, tik mano asmeninis prietaras, — kad pagal tai, kaip žmogus renkasi sofą, gali neklysdamas vertinti jo paties charakterį. Sofos — tai atskiras pasaulis, kuriame galioja savi dėsniai. Tačiau tai deramai įvertinti gali tik tas, kuris užaugo sėdėdamas ant gerų sofų. Panašiai kaip užaugama skaitant geras knygas ar klausantis geros muzikos. Viena gera sofa subrandina kitą gerą sofą, bet vieną blogą sofą būtinai keičia kita bloga sofa. Šitaip viskas ir klostosi.

Esama nemažai tokių, kurie važinėja prašmatniais automobiliais, bet sofos jų namuose — tik antrarūšės ar net trečiarūšės. Mano nuomone, šitokie žmonės neverti pasitikėjimo. Gal brangus automobilis kokybe ir atitinka savo kainą, bet tai tėra brangus automobilis. Jei turi pakankamai pinigų, gali jį nusipirkti, bet, kita vertus, jį nusipirkti gali bet kas, turintis pakankamai pinigų. Savo ruožtu įsigyti gerą sofą — jau visai kas kita: tam reikia ir savito požiūrio, ir patirties, ir net tam tikros filosofijos. Žinoma, be pinigų irgi neapsieisi, bet šito maža: būtina dar ir ypatinga sofos samprata. Sugebėjimas įžvelgti sofą tarp sofų.

Sofa, ant kurios išsitiesiau dabar, be jokios abejonės, buvo aukščiausios klasės. Ko gero, kaip tik tai užvis labiausiai ir lėmė šiltus mano jausmus seniokui. Drybsojau ant sofos užsimerkęs ir galvojau apie jį: apie jo keistenybes, senamadišką kalbėseną, pribloškiantį juoką. Ir sugalvok tu man: ieškoti būdų išjunginėti garsus... Galvą galiu guldyti: šitas senis — iš tiesų pačios aukščiausios prabos mokslininkas. Kokiam nors eiliniam tyrinėtojui netgi nešautų mintis pašalinti gamtos garsus. Ir dar vienas dalykas. Tai šen, tai ten vis tenka išgirsti apie kokį kuoktelėjusį keistuolį mokslininką, tačiau koks užkietėjęs ekscentrikas ir vienišius turi būti žmogus, kad įsirengtų slaptą laboratoriją už požeminio krioklio vien tam, kad išvengtų nepageidaujamų smalsių akių? Iš tiesų šitas tipas būtų keistuolis net tarp keistuolių.

Būdų pritaikyti jo išrastas gamtos garsų slopinimo ir stiprinimo technologijas atsirastų į valias, o apie komercinę naudą nedrąsu net šnekėti. Įsivaizduokime, pavyzdžiui, koncertų salę — nebereikėtų gremėzdiškos aparatūros, stiprintuvų ar garsiakalbių. O garso slopinimas? Kaipmat būtų išspręstos netoli oro uostų gyvenančių žmonių problemos. Kita vertus, galimybė keisti garso stiprumą — labai jau gardus kąsnelis karinei pramonei ir visokio plauko nusikaltėliams. Plika akimi matyti, kokios neribotos galimybės atsivertų: tyliai sprogstančios bombos ir begarsiai šautuvai, bombos, tiesiog išsprogdinančios smegenis griausmingu driokstelėjimu, devynios galybės įvairiausių naikinti skirtų žaisliukų, kuriuos pasitelkus išauštų nauja era masinių skerdynių mėgėjams. Reikia manyti, ir pats seniokas suprato tai kuo puikiausiai, ir tai buvo ne pati menkiausia iš priežasčių, paakinusių jį slėpti savo tyrinėjimus nuo pasaulio. Kuo ilgiau galvojau, tuo labiau augo mano pagarba senajam keistuoliui.

Slinko gal penktas ar šeštas mano darbo ciklas, kai seniokas grįžo, vilkdamas nemenką krepšį.

— Atnešiau dar kavos ir sumuštinių, — pranešė jis. — Su agurkais, kumpiu ir sūriu. Tikiuosi, tau patiks.

— Ačiū. Nieko geriau nė negalima norėti, — atsakiau.

— Gal tuojau pat ir sėsi užkąsti?

— Ne, po kito tabuliavimo ciklo.

Kai vėl sučirškė žadintuvas, aš kaip tik baigiau skalbti penktąjį iš septynių puslapių, primargintų skaičių eilutėmis. Dar vienas geras grybšnis — ir finišo tiesioji. Bet dabar — pertrauka. Aš nusižiovavau ir sutelkiau dėmesį į maistą.

Sumuštinių būtų pakakę pamaitinti kone visą pulką. Bet daugiau nei pusę vienu prisėdimu surijau aš. Ilgai trunkantis tabuliavimas sukelia žvėrišką apetitą. Agurkai, kumpis, sūris — viskas iš eilės nyko mano gerklėje; protarpiais sumuštinius nuskalaudavau keliais gurkšniais kavos.

Seniokas gromuliavo gal triskart lėčiau, lasiodamas sumuštinius tarsi koks neįtikėtinai gerai išauklėtas svirplys.

— Valgyk, kiek tik lenda, — paragino jis mane. — Kai sulauksi mano amžiaus, įsitikinsi, kaip suprastėja apetitas. Nebegali šitiek daug valgyti — nebegali šitiek daug dirbti. Tačiau jaunimui derėtų kimšti į valias. Valgyk kiek nori ir storėk sau į sveikatą. Šiais laikais žmonės siaubingai bijo sustorėti, bet pasakysiu tau štai ką: jų požiūris į lašinius visiškai neteisingas. Sakoma, kad nutukimas kenkia sveikatai, sakoma, kad storas žmogus negražiai atrodo, bet šitaip niekada neatsitiks, jei storėsi deramai. Tada tik stipriau pajausi gyvenimo pilnatvę, patirsi daugiau seksualinių paskatų, tavo protas taps skvarbesnis. Jaunystėje aš pats buvau kaip reikiant apkūnus. Nė nepatikėsi, pažvelgęs į mane dabar. Cho cho cho. — Atrodė, seniokui tenka gerokai tramdytis, kad neužsikvatotų ilgam. — Na kaip? Sumuštiniai — aukščiausios rūšies, tiesa?

— Taip, iš tikrųjų. Nepaprastai skanūs, — atsakiau. Ir nėmaž neperdėdamas. Sumuštiniai iš tiesų buvo labai labai gardūs. O sumuštiniams aš beveik toks pat išrankus kaip ir sofoms.

— Juos paruošė mano dukraitė. Taigi ir tavo pagyrimų nusipelnė ji, — pareiškė senis. — Mergaitė puikiai išmano sumuštinių gaminimo subtilybes.

— Dievaži, ji — tikra meistrė. Ne kiekvieno restorano virėjas paruoš tokius puikius sumuštinius.

— Neabejoju, mergaitė labai apsidžiaugs tai išgirdusi. Svečių mes sulaukiame ne taip dažnai, tad jai nė nepasitaiko progų ką nors pavaišinti savo ruoštais patiekalais. Kai ji pagamina valgyti, paprastai prie stalo ir sėdame tik mudu.

— Taip vienudu ir gyvenate?

— Na taigi. Tik mes — du vienišiai, bet aš nemanau, kad tai jai labai sveika. Ji tikrai sumani ir šauni mergaitė, bet štai į viešumą dorai nė nosies neiškiša. O jaunam tai — nelabai geras įprotis. Juk seksualines paskatas žmogui būtina kaip nors realizuoti, ir geriau — konstruktyviai. Nagi, pasakyk, moteriško žavesio jai juk nestinga, tiesa?

— Na — eee... Ji tikrai gundanti, — kliūvančiu liežuviu išdaužiau aš.

— Seksualiniai geiduliai — juk milžiniškas energijos krūvis. Dėl šito neverta net ginčytis. Tik pamėgink slopinti seksualinę energiją, ir ji ilgainiui ima kvaitinti protą. O ir kūnas išglemba. Tą pat galima pasakyti ir apie vyrus, ir apie moteris. Vis dėlto moteriai dar blogiau: gali sutrikti jos mėnesinių ciklas, o kai taip atsitinka, gali pradėti maišytis ir protas.

— Na... taip.

— Vargšei mergaitei būtinai reikia užmegzti ryšius su kokiu tinkamu vaikinu, ir kuo skubiau. Tvirtinu tai ir kaip jos globėjas, ir kaip biologas, — pareiškė seniokas, druskos žiupsniu sūdydamas agurkus.

— Ar jums pavyko ją... na, tai yra... ar jūs grąžinote jai garsą? — paklausiau. Aš nelabai temėgau aptarinėti seksualines paskatas, o ypač — nebaigęs darbo.

— Ak taip, tik pamiršau tau pasakyti, — atsakė senis. — Garsą atkūriau be jokio vargo, viskas gerai, dabar ji gali kalbėti kaip anksčiau. Kokia laimė, kad man tai priminei. Jeigu ne tu, kas žino, kiek dar dienų jai būtų tekę pragyventi bebalsei. Sykį jau prasmengu čia, paprastai be kelių dienų neišlendu paviršiun. Vargšas vaikas: įsivaizduoji, ką reiškia šitiek laiko tverti be garselio.

— Puikiausiai įsivaizduoju.

— Kaip jau sakiau, mergaitė beveik išvis su niekuo nebendrauja. Tad lyg ir nelabai didelė bėda, jei ir negali kalbėti. Bet jeigu kas nors paskambintų, tada jau būtų sunkiau...

— Jeigu negalėtų kalbėti, jai ir apsipirkti būtų sunkoka.

— Nieko panašaus, kaip tik apsipirkti jai ir nebūtų jokio vargo, — patikino mane seniokas. — Juk yra prekybos centrų, kur gali nusipirkti visko ko širdis geidžia, taip ir neprataręs nė žodžio. O mergaitė mėgsta apsipirkti prekybos centruose, tik juose ir lankosi. Iš biuro — į parduotuvę, iš parduotuvės — atgal į biurą. Štai ir visas jos gyvenimas.

— Nejaugi ji niekad nepareina namo?

— Mergaitė mielai užsibūna biure. Ten yra ir virtuvė, ir dušas — viskas, ko jai reikia. Daugių daugiausia ji pareina namo kartą per savaitę.

Aš gurkštelėjau kavos.

— Bet tu juk susikalbėjai su ja kuo puikiausiai, — pastebėjo seniokas. — Kaip tau tai pavyko? Telepatija?

— Skaičiau iš lūpų. Kadaise laisvalaikiu to mokiausi.

— Ak taip, žinoma, skaitei iš lūpų, — seniokas sulinksėjo patenkintas. — Labai naudingas ir efektyvus metodas. Pats šiek tiek jį išmanau. O gal ir mudu pamėginkime pasišnekėti tylomis?

— Gal verčiau nereikia? — skubiai paprieštaravau.

— Sutinku, skaitymas iš lūpų — pakankamai primityvi technika. Daugiau trūkumų nei pranašumų. Vos šiek tiek sutemsta — ir ničnieko nebegali suprasti. Be to, norėdamas susikalbėti, negali nė akimirkos nukreipti žvilgsnio nuo pašnekovo burnos. Šiaip ar taip, ir toks atsarginis bendravimo variantas visai pravartus. O tu, reikia pripažinti, apdovanotas nemenka įžvalga, jeigu jau nutarei mokytis skaityti iš lūpų.

— Atsarginis bendravimo variantas?

— Na tataaaaigi, — vėl sulinkčiojo senis. — Paklausyk, sūneli. Sakau tai tau vienam: ateityje pasaulis bus visiškai begarsis.

— Begarsis? — išsprūdo man.

— Na taip. Visiškai begarsis. Juk garsas žmogaus vystymuisi absoliučiai nereikalingas. Netgi, sakyčiau, trukdo. Tad ir išjungsime garsą — visiškai. Bus tylu nuo ryto iki vakaro.

— Hmmm... Ar norite pasakyti, kad nebegirdėsime nei paukščių čiulbėjimo, nei upokšnių srovenimo? Neliks muzikos?

— Žinoma.

— Jei jums įdomi mano nuomonė, šitoks pasaulis bus labai nykus.

— Tik nekaltink dėl to manęs. Tai evoliucija. O evoliucija — visada rūsti. Rūsti ir nuobodi. Toks dalykas kaip džiaugsminga evoliucija išvis neegzistuoja. — Senis apėjo aplink rašomąjį stalą ir iš stalčiaus išsitraukė manikiūrines žirklutes. Paskui klestelėjo atgal ant sofos ir kibo dailinti šįsyk jau visus dešimt nagų. — Tyrinėjimai dar nebaigti, kaip tik į tai dabar ir gilinuosi, bet detalių tau atskleisti negaliu. Šiaip ar taip, svarbiausios tendencijos... na, kaip tik tai mūsų laukia ateityje. Tik žiūrėk, kad niekam neprasitartum apie tai nė puse lūpų. Jei bent žodelis apie tai pasieks semiotekų ausis, užvirs tikras pragaras.

— Dėl to galite nesirūpinti. Mes, kalkutekai, mokame saugoti paslaptis.

— Ačiū, man akmuo nuo širdies nusirito, — pasakė senis. Abėcėlinės rodyklės kortele jis nubraukė nagų nuokarpas ir subėrė į šiukšlių dėžę. Tada paėmė dar vieną sumuštinį su agurkais. — Skanumėlis, liežuvį gali praryti.

— Ar ji viską gamina šitaip skaniai?

— Na... gal ne visai. Bet štai sumuštinius ištobulino iki tikrų šedevrų. Reikia pripažinti, ir kitką gamina neblogai, bet jos sumuštiniams niekas negali prilygti.

— Retas sugebėjimas, — pastebėjau.

— Tai jau taip, — sutiko senis. — Tenka pripažinti, toks žmogus kaip tu galėtų kaip reikiant įvertinti tą vaiką. Žinai, tokiam jaunuoliui kaip tu galėčiau ją patikėti ir būti ramus, kad pasielgiau teisingai.

— Man? — net krūptelėjau. — Tik todėl, kad man patiko jos gaminti sumuštiniai?

— Argi tau nepatiko jos sumuštiniai?

— Dar ir kaip patiko.

— Mano akimis, tu kažkuo apdovanotas... o gal reikėtų sakyti, kad tau kažko trūksta.

— Kartais ir man pačiam taip atrodo.

— Mes, mokslininkai, žmogiškąsias savybes vertiname kaip evoliucijos proceso apraišką. Anksčiau ar vėliau tuo įsitikinsi ir pats. Evoliucija — iš tiesų labai varginantis reiškinys. Kaip manai, kas visame evoliucijos procese užvis sunkiausia?

— Nežinau. Pasakykite pats, — paprašiau.

— Ogi tai, kad tu neturi jokios galimybės rinktis. Juk niekas savo valia nepasirenka vystytis. Evoliucija — tarsi potvynis ar kalnų lavina, ar žemės drebėjimas. Kol neužgriūva, niekad nežinosi, kas dedasi, o kai užgriūva, būna per vėlu ko nors griebtis.

Valandėlę gromuliavau, ką išgirdęs.

— Na, toji evoliucija... — prasižiojau pagaliau. — O kaip ji susijusi su visu tuo, apie ką kalbėjote anksčiau? Ar norite pasakyti, kad aš visiškai prarasiu kalbos dovaną?

— Pasakyta nevisiškai tiksliai. Kalbėsi ar nekalbėsi — ne tai svarbiausia. Kalba — tik vienas žingsnis.

— Nesuprantu, — prisipažinau. Ir iš tikrųjų ničnieko nesupratau. Tiesą sakant, šiaip aš — gana paprastas vaikinas. Kai suprantu — taip ir sakau, o kai nesuprantu — irgi tiesiai prisipažįstu. Nebandau išsisukinėti. Man atrodo, kad didumą šio pasaulio problemų sukelia būtent polinkis kalbėti miglotai. Dauguma žmonių, kalbėdami užuolankomis tada, kai iš tiesų reikėtų viską iškloti tiesiai šviesiai, kažkur pasąmonės gelmėse patys prašyte prašosi bėdos.

— Ką pasakysi, jeigu pasiūlysiu tiesiog keisti temą? — pareiškė seniokas. — Pernelyg jau viskas sudėtinga. Jei įsivelsime į keblias šnekas, tai pradės trukdyti tau tabuliuoti. Tad kol kas verčiau nekalbėkime apie tai.

To dar betrūko, kad prieštaraučiau. Netrukus sučirškė žadintuvas, ir aš vėl kibau į darbą. Tuo tarpu seniokas atidarė stalčių ir ištraukė kažką panašaus į židinio žnyples iš nerūdijančio plieno. Tada prisiartino prie lentynų su išrikiuotomis kaukolėmis, pakilnojo čia vieną, čia kitą, lengvai pastuksendavo į jas tomis žnyplėmis ir įsiklausydavo į atsako toną — panašiai smuiko virtuozas galėtų apžiūrinėti savąją Stradivarijaus smuikų kolekciją. Kiekviena kaukolė suaidėdavo vis kitokiu tembru ir aukštumu: nuo skimbtelėjimo, kokį išgautum užkliudęs viskio taurę, iki duslaus dunkstelėjimo, tarsi pabarbenus į didelį gėlių vazoną. Sunku net protu aprėpti: juk kiekvieną šių kaukolių kadaise dengė mėsos ir odos sluoksnis, kiekviena jų buvo prikimšta pilkosios drebutienos — tiesa, nevienodais kiekiais — o šioje knibždėte knibždėjo minčių apie maistą, seksą, galią. O dabar — visa pražuvę amžiams.

Pabandžiau įsivaizduoti savo paties kaukolę: apnuogintą, nulupta oda, nuvalytais kūno audiniais, išimtomis smegenimis — ir patupdytą ant lentynos greta visų kitų vien tam, kad protarpiais atsliūkinęs seniokas galėtų pabarbenti ją plieninėmis židinio žnyplėmis. Nuostabu. Kažin, kokių žinių jam pavyktų išlukštenti iš manosios kaukolės skambesio? Ar jis sugebėtų išskaityti mano prisiminimus? O gal įsigautų kažkur dar toliau, netgi giliau atminties?

Šiaip jau ypatinga mirties baimė manęs nekamuoja. Kaip kadaise sakė Šekspyras, jei mirsi šįmet, kitąmet nebereikės. Jei žvelgsi šitaip, viskas atrodys gana paprasta. Gyvenimas — gal ir ne saldainiukas, sutinku, bet jis mano — ir tik man valia elgtis su juo kaip noriu. Sykį taip nutaręs, galiu visai pusėtinai su juo susigyventi. Tačiau kai jau numirsiu, norėčiau, kad mane ir paliktų gulėti ramybėje. Atrodo, Egipto faraonai ne šiaip sau pageidaudavo užsimūryti piramidėse.

* * *

Praėjo dar kelios valandos, ir pagaliau skalbimas buvo baigtas. Nė pats nežinau, kiek valandų užtrukau skalbdamas, bet, sprendžiant iš nuovargio, turbūt ne mažiau nei aštuonias ar devynias. Pakilau nuo sofos ir pasirąžiau, mankštindamas užtirpusius raumenis. Kalkuteko darbo vadove netgi su iliustracijomis pateikti pratimai, kaip atpalaiduoti dvidešimt šešias raumenų grupes. Išvargusios smegenys sugebės atsigauti pačios, jei po tabuliavimo sesijos kaip reikiant išmankštinsi atitinkamus įtampos mazgus raumenyse — o kartu, manoma, pailgės ir paties kalkuteko gyvenimas.

Maždaug prieš dešimt metų niekas dar nė girdėt nebuvo girdėjęs apie kalkuteko profesiją, tad niekas negali ir žinoti, kokia vidutinė eilinio kalkuteko gyvenimo trukmė. Kiek laiko aš išgyvensiu dirbdamas šitokį darbą? Vieni tvirtina: dešimt metų, kiti žada dvidešimt; bet kuriuo atveju mirti teks darbo vietoje. Kažin ar man iš tiesų rūpi, kiek dar trauksiu? Jeigu neišvengiamai, tik neaišku, anksčiau ar vėliau, išdeginsiu paskutinius smegenų likučius, kam sukti dėl to galvą dabar? Belieka deramai atpalaiduoti raumenis ir neužmiršti laikyti špygą kišenėje.

Išjudinęs visus kūne mazgais susimetusius raumenis, klestelėjau ant sofos, užsimerkiau ir lėtai vėl sujungiau dešinįjį ir kairįjį smegenų pusrutulius. Darbo diena baigėsi. Viskas atlikta tiksliai kaip iš vadovėlio.

Seniokas tuo tarpu sėdėjo prie stalo, priešais save pasidėjęs stambią kažkokio šuns giminaičio kaukolę, apsiginklavęs slankmačiu ir įsigilinęs į matavimus; čia pat jis skaičiais margino to paties pavyzdžio fotografiją.

— Na kaip, baigei? — paklausė.

— Viskas atlikta.

— Nelengva tau buvo dienelė, — pasakė jis.

— Dabar trauksiu namo kaip reikiant išsimiegoti. Rytoj arba poryt perskirstysiu duomenis ir dar po dviejų dienų vidurdienį pristatysiu jums. Viskas bus padaryta laiku. Tinka?

— Puiku, puiku, — sulinksėjo seniokas. — Tik neužmiršk: gyvybiškai svarbu, kad jokiu būdu nepavėluotum. Jei prisistatysi nors kiek vėliau nei vidurdienį, atsitiks nelaimė. Iš tiesų labai rimta nelaimė.

— Suprantu.

— Ir dar — maldauju, pasirūpink, kad niekas nepavogtų tų sąrašų! Jeigu jie pradings, galas mums abiem.

— Nesijaudinkite. Saugumo priemonių mus moko toli gražu ne juokais. Dar negirdėta, kad tabuliavimo duomenys per neapdairumą nuklajotų kur nors į šalį.

Iš kišenėlės, įtaisytos prie kairio pakinklio, išsitraukiau lankstaus metalo dėkliuką dokumentams, įdėjau į jį duomenų sąrašą ir užrakinau.

— Atidaryti šį dėkliuką galiu tik aš pats. Jei kas nors svetimas mėgins knebinėti užraktą, visas dėkliuko turinys bus sunaikintas.

— Labai gudriai sumanyta, — pripažino seniokas.

Aš įsibrukau dėkliuką atgal į slaptąją kišenėlę.

— Sakyk, ar tu tikrai nebealkanas? Liko dar keletas sumuštinių. Aš pats, pasinėręs į tyrinėjimus, paprastai ne kažin kiek tevalgau. Gėda būtų leisti tokiems gardėsiams sugesti.

Man vis dar žarna žarną rijo, tad be vargo sušlaviau likusius sumuštinius. Seniokas įpylė man dar vieną puodelį kavos.

* * *

Vėl įsirangiau į neperšlampamą apsiaustą, užsimaukšlinau apsauginius akinius, žibintuvėlį pasiėmiau į ranką ir patraukiau tuo pačiu požeminiu taku atgal. Seniokas šįsyk manęs nelydėjo.

— Aš išvaikiau tuos INKiščius ultragarso bangomis, tad bent kol kas jie neturėtų šmirinėti aplinkui, — užtikrino jis.

Nenutuokiau, kas galėtų būti tie INKiščiai, bet logika bylojo, kad tai — kažkokie požemių padarai, tad vien nuo minties, jog teks vienam maklinėti tamsoje, nugara ėmė bėgioti skruzdės. Tai, kad apie INKiščius ničnieko nežinojau: nei kokie jų įpročiai, nei kaip jie atrodo, nei kaip, jei prireiktų, nuo jų gintis — irgi nėmaž neguodė. Kairėje rankoje gniauždamas žibintuvėlį, o dešinėje — peilį, aš kaip įmanydamas pasidrąsinau ir leidausi kelionėn atgal.

Kai išvydau rausvarūbę apskritutę merginą, mojančią man žibintuvėliu ir einančią manęs sutikti, pasijutau išgelbėtas. Kone strimgalviais puoliau jos link. Ji kažką sakė, bet vėl kuo normaliausiai šniokščianti upė užgožė jos balsą. Skaityti iš lūpų irgi negalėjau — buvo per tamsu.

Ilgomis aliumininėmis kopėčiomis užsiropštėme aukštyn, į šviesą. Aš lipau pirmas, mergina — paskui mane. Anąkart, kai leidausi žemyn, buvo tamsu nors į akį durk, nemačiau išvis nieko, tad lyg ir nebuvo ko bijoti, bet dabar, grįžtant, — jau visai kitas reikalas. Pernelyg aiškiai įsivaizdavau aukštį — tas pat, kas siena užkopti į dviejų ar trijų aukštų namą. Norėjau stabtelėti atsipūsti ir šiek tiek sutelkti drąsą, bet mergina jau mynė man ant kulnų. Ką gi, juk pats visada sakau: saugumas — svarbiausia, tad taip ir nesustojau.

Per tą pačią drabužių spintą mudu sulindome atgal į kabinetą ir pagaliau išsivadavome iš neperšlampamos aprangos.

— Kaip sekėsi dirbti? — paklausė ji. Aš pirmą kartą išgirdau jos balsą: skambų ir švelnų.

— Ačiū, neblogai.

— Aš taip džiaugiuosi, kad priminei seneliui, jog jis išjungė mano balsą. Jei ne tu, visą savaitę nebūčiau galėjusi išleisti nė garselio.

— Kodėl iškart man to nepasakei? Juk galėjai parašyti raštelį. Tada ir pati būtum buvusi išvaduota kur kas greičiau, ir aš nebūčiau taip smarkiai suglumęs.

Ji vikriai apsisuko aplink stalą ir pasitaisė abu auskarus.

— Taisyklės yra taisyklės, — paaiškino.

— Jos draudžia bendrauti raštu?

— Viena iš jų — tokia.

— Hmmm...

— Draudžiama viskas, kas gali pasukti evoliuciją priešinga kryptimi.

— O! — tik žioptelėjau aš. Ir kas čia neseniai gyrėsi tobulai išmanąs saugumo priemones?

— Kiek tau metų? — staiga paklausė ji — lyg perkūnas iš giedro dangaus.

— Trisdešimt penkeri. O tau?

— Septyniolika. Iki šiol man dar niekad neteko matyti kalkuteko. Tiesa, ir su semiotekais niekad nebuvau susidūrusi.

— Tau tikrai tik septyniolika? — nustebęs paklausiau.

— Na taip, kodėl turėčiau meluoti? Man iš tiesų septyniolika. Pažiūrėjęs duotum daugiau, tiesa?

— Taip. Atrodai gal dvidešimties.

— Tai todėl, kad aš ir nenoriu atrodyti septyniolikos, — pareiškė ji. — Sakyk, ką iš tikrųjų reiškia būti kalkuteku?

— Mes esame normalūs, paprasti žmonės, tokie pat kaip ir visi kiti.

— Visi gal ir yra paprasti, bet anaiptol ne normalūs.

— Kai kas mano ir taip, — nesiginčijau. — Bet, matai, žmonės gali būti normalūs arba tiesiog normalūs. Turiu omeny paprasčiausius žmones, tokius, kurie gali atsisėsti greta tavęs traukinyje — o tu net nepastebėsi. Taigi mes — kuo paprasčiausi žmonės. Mes valgome, geriame alų — beje, tavo sumuštiniai buvo nepaprastai gardūs.

— Tikrai? — kaipmat nušvito ji.

— Nedažnai pasitaiko paragauti tokių puikių sumuštinių. Aš beveik vienas pats visus ir sušlamščiau.

— O kaip kava?

— Kava irgi buvo nebloga.

— Iš tikrųjų? O gal norėtum puodelio dabar? Tada mudu galėtume dar valandėlę pasėdėti ir pasišnekėti.

— Ne, ačiū, kavos aš jau prisisiurbiau į valias, — atsakiau. — Kol kas neįstengčiau nuryti nė lašo. Be to, man reikia kuo greičiau grįžti namo ir — į lovą.

— Kaip gaila.

— Man irgi gaila.

— Tuomet bent palydėsiu tave iki lifto. Koridoriai čia gana klaidūs. Lažinuos, pats net nerastum kelio.

— Tai jau ko gero.

Mergina paėmė kažkokį daiktą, iš pažiūros primenantį apskritą skrybėlaičių dėžutę, keliskart apvyniotą lipnia juostele, ir padavė man.

— Kas čia? — paklausiau.

— Senelio dovana tau. Atidarysi parsinešęs namo.

Pakilnojau dėžutę. Buvo gerokai lengvesnė, nei tikėjausi; o skrybėlės, atrodo, būta iš tiesų milžiniškos. Bandžiau dėžutę krestelėti. Viduje nė nebarkštelėjo.

— Atsargiai — dovana trapi, — perspėjo mergina.

— Ar ten koks nors suvenyras?

— Aš nežinau. Juk atidaręs pamatysi pats, argi ne taip?

Paskui mergina pasirausė rausvoje rankinėje ir ištraukusi įteikė man voką su banko čekiu. Įrašyta suma buvo netgi šiek tiek didesnė, nei tikėjausi. Įsidėjau čekį į piniginę.

— Išrašyti kvitą?

— Nereikia, — atsakė ji.

Mudu išėjome iš kabineto ir tuo pačiu begaliniu koridorių labirintu nužingsniavome atgal prie lifto. Merginos batelių kulniukai kaip ir anąkart maloniai kaukšėjo į marmurines grindis, tačiau jos putnumas man jau nebedarė tokio įspūdžio. Mudu žingsniavome petys petin, ir aš beveik visiškai užmiršau, kokia ji apkūni. Galbūt laikui bėgant ir visai priprasiu.

— Tu vedęs? — paklausė ji atsigręždama į mane.

— Ne, — atsakiau. — Buvau. Dabar — nebe.

— Ar išsiskyrėte todėl, kad tu tapai kalkuteku? Ne kartą girdėjau, jog kalkutekai neturi šeimų.

— Netiesa. Kai kurie kalkutekai puikiausiai gyvena šeimyninį gyvenimą. Vis dėlto... na taip, žinoma, dauguma stengiasi kopti karjeros laiptais, tad rūpintis namais nelieka laiko. Be to, mūsų darbas gerokai ištampo nervus, kartais būna ir labai rizikingas. Tad verčiau apsieiti be žmonos ir vaikų — juk nesinorėtų įstumti jų į pavojų.

— Ar taip atsitiko ir tau?

— Kai tapau kalkuteku, aš jau buvau išsiskyręs. Tad viena ir kita visiškai nesusiję.

— Atleisk, kad šitaip kamantinėju. Tiesiog iki šiol nepasitaikė sutikti nė vieno kalkuteko, o aš tiek daug norėčiau sužinoti.

— Kamantinėk kiek širdis geidžia.

— Na, tuomet... taip pat esu girdėjusi, kad baigę darbą kalkutekai būna tiesiog pritvinkę seksualinės energijos.

— Ooo, na... negaliu pasakyti. Gal ir taip. Dirbant mūsų mentalinė būsena būna iš tiesų... ypatinga.

— O su kuo tokiais atvejais miegi tu? Turi kokią nors nuolatinę draugę?

— Ne, nuolatinės neturiu.

— Tuomet su kuo tu miegi? Juk nesi iš tų, kurių visiškai nedomina seksas? Ir ne iš tų, kurie myli vyrus?

— Ne, ne iš tų, — patikinau ją.

— Tai su kuo tu miegi?

— Tikriausiai reikėtų sakyti, kad miegu su įvairiomis moterimis.

— O su manim permiegotum?

— Ne. Ko gero, ne.

— Kodėl?

— Tiesiog toks jau esu. Nemėgstu miegoti su pažįstamomis moterimis. Paskui pernelyg viskas susivelia. Vengiu ir tų, su kuriomis esu susijęs darbo reikalais. Juk man nuolat tenka susidurti su svetimomis paslaptimis, tad privalau kažkur nubrėžti ribą.

— Ar tikrai nenori miegoti su manim ne dėl to, kad esu stora ir bjauri?

— Klausyk, ne tokia jau tu stora, o bjaurumo — ir visai nebjauri, — pasakiau.

Ji patempė lūpą.

— Jeigu jau taip, ar tu paprasčiausiai nusižiūri kokią moterį ir suguli su ja?

— Na... taip.

— O gal pasinaudoji pardavinėjama meile?

— Esu išbandęs ir tai.

— O jeigu aš pasisiūlyčiau permiegoti su tavim už pinigus — ar tuomet sutiktum?

— Kažin, — atsakiau. — Juk aš dvigubai vyresnis už tave. Tai negerai.

— Su manim būtų kitaip.

— Galbūt. Ir vis dėlto, tik neįsižeisk, su tavimi aš tikrai nenorėčiau miegoti. Manau, taip bus geriausia visiems.

— Senelis sako, kad pirmajam vyrui, su kuriuo permiegosiu, turėtų būti daugiau nei trisdešimt. Ir dar jis sako, kad jei susikaupia tam tikras neišnaudotos seksualinės energijos kiekis, pradeda maišytis protas.

— Taip, tavo senelis sakė šitai ir man.

— Kaip manai, tikrai taip ir yra?

— Iš kur galiu žinoti? Aš ne biologas.

— O tu dosniai apdovanotas?

— Ką? — vos nepaspringau aš.

— Na... tiesiog kol kas aš pati nieko nenutuokiu apie savo seksualines paskatas, — paaiškino ji. — Taigi norėčiau išbandyti kuo daugiau skirtingų dalykų.

Pagaliau priėjome liftą. Šis laukė atidarytomis durimis. Kokia laimė!

— Na, tai iki kito karto, — pasakė ji.

Įlipau į liftą, ir durys, be garso slystelėjusios, iš karto užsivėrė. Aš atsišliejau į nerūdijančio plieno sieną ir atsidūsėjau iš visos širdies.