3

Apranga nuo lietaus, INKiščiai, skalbimas

Atsidūriau erdviame, gana tuščiame kambaryje. Baltos sienos, baltos lubos, grindys užtiestos baltintos kavos spalvos kilimu — iš tiesų skoningai suderintos spalvos. Taip, netgi balta spalva gali būti skoninga, bet gali būti ir visai nevykusi, pasitaiko net tokių baltos atspalvių, kurių net baltais dorai nepavadinsi.

Pro matinio stiklo langus ničnieko nesimatė, tačiau besiskverbianti šviesa galėjo būti tik saulės spinduliai. Tai reiškė, jog mes esame tikrai virš žemės paviršiaus. Vadinasi, liftas vis dėlto iš tikrųjų kėlė mane aukštyn. Vos tai supratus, man akmuo nusirito nuo krūtinės: kol kas bent spėdamas kryptį nesuklydau.

Mergina mostelėjo man sėstis ant oda aptrauktos sofos, stovinčios kambario viduryje. Aš atsisėdau ir užsikėliau koją ant kojos, tuo tarpu ji pasišalino pro kitas duris.

Baldų kambaryje buvo visai nedaug. Priešais sofą stovėjo žemas kavos staliukas, ant jo — keraminė peleninė, žiebtuvėlis ir cigarečių pakelis. Sprigtelėjau šį — tuščias. Sienos — irgi tuštutėlės: nei kokio paveikslo, nei kalendoriaus, nei fotografijos. Ničnieko.

Greta lango stovėjo gremėzdiškas rašomasis stalas. Pakilau nuo sofos ir patraukiau prie lango, pakeliui užmesdamas akį į stalą. Stalviršis — iš storos tvirtos plokštės, abiejose pusėse — daugybė stalčių. Ant stalo stovėjo lempa, gulėjo trys paprasčiausi šratinukai ir darbo kalendorius, greta jo mėtėsi visa sauja palaidų sąvaržėlių. Kalendorius buvo atverstas — ties šios dienos data.

Viename kambario kampe spietėsi trejetas labai jau įprastų plieninių spintelių, kurios čia visai nederėjo su aplinka — tiesiog rėžė akį. Paprasčiausi standartiniai gaminiai. Jei būtų mano valia, pasirūpinčiau įsitaisyti ką nors elegantiškesnio — na, kad ir pagal specialų užsakymą pagamintą drabužių spintą. Bet mano nuomonės niekas neklausė. Be to, aš čia tik tam, kad atlikčiau užduotį, tad pilkšvos plieninės spintelės ar blyškaus persiko spalvos automatinis patefonas — visiškai ne mano reikalas.

Kairėje pusėje išvydau sieninę spintą stumdomomis durimis. Tai ir buvo paskutinis daiktas kambaryje, kurį galėtum pavadinti baldu. Daugiau nieko: nei knygų lentynų, nei laikrodžio, nei telefono, nei drožtuko, nei aplankų su dokumentais, nei vandens ąsočio. Tai bent darbo kabinetas, po šimts... Aš vėl klestelėjau ant sofos, sukryžiavau kojas ir nusižiovavau.

Po kokių dešimties minučių sugrįžo mergina. Beveik nė nedirstelėjusi mano pusėn, ji atidarė vieną spintelę ir ištraukė visą glėbį kažkokios blizgančios juodos medžiagos, ją čia pat atvilko ir sukrovė ant kavos staliuko.

Paaiškėjo, kad tai aprangos nuo lietaus komplektas — gumuotas neperšlampamas apsiaustas ir pora aulinių batų. Ir gražiausia — apsauginiai akiniai, kokius naudodavo Pirmojo pasaulinio karo lakūnai. Aš nėmaž nenutuokiau, kuriems galams man gali prireikti visos šitos amunicijos.

Mergina kažką pasakė, bet jos lūpos judėjo pernelyg greitai, kad ką nors suprasčiau.

— Eee... atsiprašau... Aš dar ne itin įgudęs skaityti iš lūpų, — pratariau.

Dabar jau jos lūpos judėjo lėtai — ji kruopščiai tarė kiekvieną žodį:

— Prašom apsivilkti visa tai ant drabužių.

Tiesą sakant, pasiūlymas manęs visiškai neviliojo, bet jeigu imčiausi skųstis, tik dar labiau įklimpčiau į kebeknę, tad užsičiaupiau ir paklusau. Nusiaviau sportinius batelius, įsistojau į žvejo batus, užsimečiau ir neperšlampamą apsiaustą. Šis svėrė gerą toną, o batai buvo dviem numeriais per dideli, bet argi turėjau iš ko rinktis? Mergina prišoko prie manęs, užsagstė apsiaustą, užmaukšlino man ant galvos gobtuvą. Siekdama gobtuvo, kakta brūkštelėjo man per nosies galiuką.

— Nuostabus aromatas, — pagyriau jos kvepalus.

— Ačiū, — sujudėjo jos lūpos; ji suveržė gobtuvą taip, kad šis pasiekė mano panosę. Tada ji dar užrioglino ir akinius. Na štai: aš visas supakuotas į neperšlampamą aprangą, nors eiti ir neturiu kur — bent jau pats taip maniau.

Bet tada mergina atstūmė sieninės spintos duris, stvėrė mane už rankos ir įsitempė vidun. Ji uždegė šviesą ir nedelsdama paskui save vėl užstūmė duris. Atsidūriau pačioje paprasčiausioje drabužių spintoje — paprasčiausioje drabužių spintoje, kurioje kaip tik drabužių ir nebuvo. Vien tik pakabos ir oro gaivikliai nuo kandžių. Galimas dalykas, tai ir išvis ne drabužių spinta. Kitaip kuriems galams grūsti mane čionai, nuo galvos iki kojų suvystytą kaip mumiją?

Mergina pasuko kažkokią metalinę detalę kampe, ir sienos dalis ėmė kilti aukštyn, panašiai kaip automobilio bagažinė. Atsivėrusioje angoje juodavo aklina tamsa, bet pajutau iš ten siūbtelint žvarbaus, drėgno oro srautą. Gilumoje girdėjosi ir prislopintas vandens grumėjimas.

— Ten teka upė, — lyg ir pasakė mergina. Dabar jau atrodė, kad jos balsą paprasčiausiai užgožia vandens šniokštimas. Ūmai susizgribau, kad be didesnio vargo suprantu, ką ji sako. Labai keista.

— Eikite prieš srovę, kol prieisite didelį krioklį. Reikės pralįsti po juo. Už krioklio — senelio laboratorija. Kai tik nusigausite ten, jums viskas paaiškės.

— Kai nusigausiu ten? Jūsų senelis manęs laukia?

— Visiškai teisingai, — patvirtino ji paduodama man didelį vandeniui atsparų žibintuvėlį, pakabintą ant virvelės. Ką gi, moklinėjimo po juodžiausią tamsą aš tikriausiai nepriskirčiau pramogų kategorijai, bet sutelkiau drąsą ir įkėliau vieną koją į žiojinčią skylę. Susilenkęs nėriau galva ir pečiais pirmyn, iš paskos vilkdamas ir kitą koją. Susipakavus į šitokią gremėzdišką aprangą landžioti pro siauras angas — užduotis ne iš lengvųjų. Atsigręžiau ir pro apsauginius akinius dar kartą pažvelgiau į apvalutę merginą, tebestovinčią spintoje. Dabar ji man pasirodė pasiutusiai žavi.

— Būkite atsargus. Nevalia nutolti nuo upės, nepasukite į kokį nors šoninį taką, — perspėjo ji pasilenkusi, žvelgdama tiesiai į mane.

— Tiesiai pirmyn iki krioklio? — surikau.

— Tiesiai pirmyn iki krioklio, — patvirtino ji.

Ryžausi eksperimentui: be garso, vien judindamas lūpas, ištariau »sela“. Ji plačiai nusišypsojo, atsakė „sela“ ir užtrenkė sienos plokštę.

* * *

Tą pat akimirką pasinėriau į akliną tamsą — visiškai juodą tamsą be menkiausio šviesos ruoželio. Nemačiau ničnieko. Neįžiūrėjau net prie pat veido pakeltos savo rankos. Taip ir stovėjau apkvaitęs, tarsi gavęs basliu per galvą, kaustomas suvokimo, kad esu visiškai bejėgis. Pasijutau tarsi nuo pietų likęs kąsnis, suvyniotas į juodą plastiką ir įgrūstas į šaldytuvą. Akimirką mano kūnas suglebo.

Apgraibomis susiradau žibintuvėlio mygtuką, ir tvykstelėjęs ryškus šviesos spindulys džiaugsmingai smigo kažkur į tamsą. Nukreipiau jį į savo kojas, paskui ėmiau lėtai kreipti į šonus, apžiūrinėdamas aplinką. Paaiškėjo, kad stoviu ant trijų kvadratinių metrų betoninės platformos, kyšančios virš juodos bedugnės. Nė kokios tvorelės, turėklo — ir tai nėra. Po šimts, nejaugi ji negalėjo perspėti apie tai iš anksto? — suirzau aš; džiaugtis tikrai nebuvo ko.

Prie platformos glaudėsi aliuminio kopėčios — vienintelis kelias žemyn. Pasikabinau žibintuvėlį ant krūtinės, virvelę persimetęs per petį, ir ėmiau palengva leistis, atsargiai statydamas kojas nuo vienos slidžios pakopos ant kitos. Kuo žemiau leidausi, tuo aiškiau, tuo garsiau po manimi šniokštė vanduo. Kas čia dedasi, po galais? Paprasčiausia drabužių spinta biurų pastate atsiveria į prarają su dugne tekančia upe? Ir dar ne kur kitur, o vidury Tokijo!

Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo labiau vėlėsi mintys galvoje. Pirmiausia — tas neįtikėtinas liftas, paskui — toji mergina, kuri kalbėjo neišleisdama nė garselio, o štai dabar — dar ir šitoks nerūpestingas pasilaipiojimas kopėčiomis? Galbūt reikėjo atsisakyti užsakymo ir ramiai traukti namolio? Bet — šaukštai popiet: štai, ropščiuosi žemyn, į bedugnę. Ir dėl ko? Dėl profesinės garbės? O gal mane paveikė apvalutė mergina rausvu kostiumėliu? Gerai jau, prisipažinsiu: ji tikrai apvyniojo mane apie pirštą, ir dabar teks kapstytis per visą šią nesąmonę iki galo.

Pasiekęs dvidešimtąją pakopą stabtelėjau atsipūsti, paskui įveikiau dar aštuoniolika ir pagaliau atsidūriau ant žemės. Kojomis palietęs tvirtą pagrindą, atsargiai slystelėjau žibintuvėlio spinduliu per lygų akmens paviršių, kol išvydau priekyje upę. Žibintuvėlio šviesos nutviekstas vanduo raibuliavo. Šniokštė greita srovė, tačiau nevaliojau įspėti upės gylio, netgi vandens spalvos. Mačiau tik tiek, kad upė teka iš kairės į dešinę.

Nukreipęs šviesos spindulį tiesiog sau po kojomis, lėtai patraukiau krantu prieš srovę. Rodos, galėčiau galvą guldyti: protarpiais tai šen, tai ten kažkas krustelėdavo netoliese, bet matyti nemačiau nieko. Vien tik vertikalios, tarsi nutašytos uolos abipus upės. Tikriausiai nuo šitos tamsos bus išklibę nervai.

Šitaip kėblinau kokias penkias ar šešias minutes, ir staiga urvo lubos tarytum gerokai pažemėjo — ar bent jau taip atrodė, nes smarkiai pasikeitė aidas. Švystelėjau žibintuvėlio spindulį aukštyn, bet virš galvos nieko neišvydau. Visai netoli, kaip ir buvo perspėjusi mergina, į abi puses šakojosi šoniniai tuneliai. Pavadinti juos tako atsišakojimais būtų per daug garbės — tai buvo paprasčiausi įtrūkiai uoloje, kuriais gurgėjo į upę sutekantys vandens siūleliai. Priėjau prie vieno tokių plyšių ir pašviečiau žibintuvėliu vidun. Juodutėlė skylė vėrėsi į koridorių, kuris labai greitai pastebimai išplatėjo. Tai bent jauki vietelė...

Tvirtai suspaudęs žibintuvėlį dešinėje rankoje, nuskubėjau prieš upės srovę tarsi kokia į nerštavietę besiveržianti žuvis. Uola po kojomis buvo drėgna, tad žengti turėjau atsargiai. Jeigu dabar paslysčiau ar sudaužyčiau žibintuvėlį, mano dainelė būtų sudainuota.

Visą dėmesį sutelkiau į kojas. Bet sykį atsitiktinai pakėlęs akis pastebėjau artėjančią švieselę, nuo jos mane skyrė vos septyni ar aštuoni metrai. Akimoju išjungiau žibintuvėlį. Apsigraibęs neperšlampamo apsiausto gelmėse, išsitraukiau peilį ir atlenkiau geležtę — tamsa ir vandens šniokštimas puikiausiai slėpė visus mano veiksmus.

Tą pat akimirką, kai išjungiau žibintuvėlį, gelzganas švyturėlis priekyje sustojo ir virto nejudančiu tašku. Paskui vėl krustelėjo — lankstu: nubrėžė ore du švytinčius apskritimus. Tarsi kažkas bylotų: „Viskas gerai, nėra ko nerimauti“. Vis dėlto aš stovėjau budrus, įsitempęs: tegul pirmiau pajuda jie. Galų gale švieselė vėl ėmė artėti, siūbuodama juodoje tuštumoje — sakytum koks milžiniškas jonvabalis, apdovanotas nepaprastai išvystytomis smegenimis. Akis įsmeigęs dėbsojau į jį; dešinėje rankoje gniaužiau peilį, iš kairės nepaleidau išjungto žibintuvėlio.

Kai mus beskyrė kokie trys metrai, švieselė vėl pakibo vietoje. Tada ėmė šokčioti aukštyn žemyn. Švietė ji visai silpnai; aš ne iš karto susigaudžiau, kad kažkas stengiasi apšviesti savo veidą. Galiausiai jį išvydau — veidą žmogaus su tokiais pat klaikiais apsauginiais akiniais, apsimuturiavusio tokiu pat neperšlampamu apsiaustu kaip ir aš. Rankoje jis laikė žiburį — nedidelį žibintą, panašų į tuos, kokius stovyklautojams pardavinėja laisvalaikio prekių parduotuvėse. Žmogus kažką šaukė man, bet per vandens šniokštimą nieko negirdėjau; skaityti iš lūpų irgi negalėjau — buvo per tamsu.

— ...mas tik tuo... metas. Kitaip tu... taip jau... kadangi... — Atrodė, kad žmogus sakė kažką panašaus. Ničnieko neįmanoma suprasti. Vis dėlto grėsmės jis lyg ir nekėlė jokios, tad aš vėl įjungiau žibintuvėlį, nukreipiau spindulį sau į veidą ir pirštu paliečiau ausį rodydamas, kad nieko negirdžiu.

Žmogus sulinksėjo, tada pasidėjo žibintą ant žemės ir abiem rankomis ėmė raustis kišenėse. Staiga kurtinantis upės šniokštimas apmalšo, sakytum būtų atsitraukusi potvynio banga. Man dingtelėjo: alpstu. Manydamas, kad tuojau susmuksiu be sąmonės, — nors net nenutuokiau, kodėl staiga turėčiau imti ir apalpti, — įtempiau raumenis, kad pargriūčiau kuo minkščiau.

Pralėkė kelios sekundės. Tebestovėjau kaip stovėjęs. Tiesą sakant, jaučiausi kuo puikiausiai. Tik štai vandens griaudėjimo beveik nebesigirdėjo.

— Atėjau tavęs pasitikti, — pasakė žmogus. Girdėjau jį visiškai aiškiai.

Aš tik palingavau galvą, pasibrukau žibintuvėlį po pažastimi, užlenkiau peilį ir įsimečiau jį į kišenę. Tai bent dienelė, viena iš tų nepamirštamųjų, kaip kažin ką.

— Kas nutiko garsui? — paklausiau nepažįstamojo.

— Ak taip, garsas. Buvo pernelyg daug triukšmo, tiesa? Tad aš jį pritildžiau. Atleisk. Dabar jau viskas gerai, — kalbėjo žmogus, linkčiodamas galvą. Upės šniokštimas prislopo tiek, kad virto daugmaž upokšnio gurgėjimu. — Na ką, eime?

Jis staiga apsisuko ir nužingsniavo prieš srovę taip lengvai, tarsi atmintinai žinotų kiekvieną žingsnį. Aš patraukiau iš paskos, žibintuvėlio spindulį nukreipęs jam po kojomis.

— Sakote, pritildėte garsą? Vadinasi, jis dirbtinis?

— Nieko panašaus, — atsakė žmogus. — Garsas kaip garsas, natūralus.

— Tai kaip jūs sugebėjote pritildyti natūralų garsą? — nesusigaudžiau aš.

— Tiksliau sakant, garso aš paprastai nepritildau, — paaiškino jis. — Tiesiog išjungiu.

Ką gi, jeigu jau jis taip sako, tegul taip ir bus. Nieko daugiau nesakydamas žingsniavau pirmyn. Dabar, kai nebegrumėjo vanduo, aplinkui įsiviešpatavo ramybė. Girdėjau net savo paties guminių batų žliugsėjimą. Netikėtai virš galvos pasigirdo gurgždesys, tarsi kažkas būtų trynęs akmenį į akmenį. Garsas pasikartojo du, tris kartus, paskui nutilo.

— Aptikau požymių, kad čia jau šmirinėja tie INKiščiai. Šiek tiek sunerimau, tad ir atėjau tavęs pasitikti. Paprastai INKiščiai taip toli neprasiskverbia, bet ko tik neatsitinka. Gyva bėda.

— INKiščiai? — pakartojau aš.

— Netgi tokiam kaip tu turbūt nebūtų labai smagu susidurti čia akis į akį su INKiščiu, a? — žmogus prapliupo garsiai kvatoti.

— Turbūt kad nelabai, — burbtelėjau. Kad ir kas būtų tie INKiščiai, šitoje pragaro tamsybėje man išvis su niekuo nesinorėjo susidurti.

— Todėl ir atėjau tavęs pasitikti, — pakartojo žmogus. — INKiščiai pasirodė čia — nekokios naujienos.

— Nuoširdžiai dėkoju, — atsakiau.

Skverbėmės per tamsą toliau, kol pagaliau išgirdome šniokštimą — tarsi kas būtų palikęs iki galo atsuktą vandens čiaupą. Krioklys. Tik kartelį paskubomis švystelėjau žibintuvėlio spinduliu pirmyn, bet ir to pakako, kad įžiūrėčiau: tasai krioklys — ne kokia sodo dekoracija. Jei garsas nebūtų prislopintas, krioklys grumėtų taip, kad tik laikykis. Vis dar sliūkinau pirmyn, akiniai aprasojo nuo tyškančių purslų.

— Turėsime pralįsti po juo? — paklausiau.

— Visiškai teisingai, sūneli, — atsakė žmogus. Nieko daugiau neaiškindamas, jis nėrė tiesiai į krioklį ir dingo man iš akių. Neliko kitos išeities, kaip tik lįsti į krioklį pačiam.

Dar laimė, kad eiti teko „sausu“ taku po žemyn krintančiu srautu. Vis dėlto visas šis reikalas jau ėmė panašėti į absurdą. Nors ir supakuotas į neperšlampamą aprangą, po šita vandens uždanga jau spėjau gerokai permirkti. Kai pagalvoji, kad seniokui tenka sukarti tą patį kelią kiekvieną sykį, kai prireikia patekti į laboratoriją ar grįžti iš jos... Be jokios abejonės, visa tai sumanyta siekiant apsaugoti informaciją. Bet nejaugi neįmanoma rasti kokio nors malonesnio būdo?

Atsidūręs krioklio viduje, kluptelėjau ir skaudžiai nusidaužiau kelį. Šitoje išjungto garso aplinkoje man kvaito galva; glumino tas nesuvokiamas neatitikimas tarp negirdimų garsų ir tikrovės, kuri šiaip jau garsus lyg ir turėjo skleisti. Kitaip sakant, krioklys tiesiog privalėjo griaudėti kaip tikras krioklys.

Įveikę krioklį, patekome į siaurą urvą, kur ir vienam žmogui būtų ankšta. Jo gale dunksojo geležinės durys. Mane atsivedęs žmogus iš kišenės išsitraukė kažkokį daikčiuką, pažiūrėti primenantį nedidelę skaičiavimo mašinėlę, įkišo į plyšį, patampė, pasukiojo, ir durys be garso atsivėrė.

— Na štai ir atvykome. Tiktai po jūsų, — pareiškė žmogus. Įėjęs paskui mane vidun, tuoj pat vėl užrakino duris. — Kelionė ne iš lengvųjų, tiesa?

— Ne, tik... Na, iš tikrųjų nebuvo taip jau...

Žmogus nusijuokė; jam po kaklu tebetavaravo virvute pririštas žibintas, apsauginių akinių jis irgi dar nespėjo nusiimti. Bet nusijuokė linksmai, tiesiog nusikvatojo iš visų plaučių: cho cho cho!

Patalpa, kurioje atsidūrėme, priminė persirengimo salę prie baseino: spintelių lentynose gulėjo geras pustuzinis komplektų tokios pat neperšlampamos aprangos, kokią vilkėjome mes. Nusiėmiau akinius, išsirangiau iš apsiausto, užmečiau jį ant pakabos. Nusitraukiau ir guminius batus, pastačiau ant lentynos. Žibintuvėlį pakabinau ant kabliuko.

— Atleisk, kad teko tiek vargti, — atsiprašė žmogus. — Bet atsargumas, žinai, gėdos nedaro. Teko imtis visų įmanomų apsaugos priemonių. Tie bjaurybės tik ir tyko, kad užsižiopsotume.

— INKiščiai? — pasitikslinau.

— Taigi tataigi. O ir šitie INKiščiai, jeigu tau įdomu, — tik viena iš bėdų, — pareiškė jis linksėdamas tarsi pats sau.

Jis nusivedė mane pro spinteles tiesiai į kabinetą. Be gremėzdiško neperšlampamo apsiausto manasis vedlys pasirodė besąs malonios išvaizdos seneliokas. Nedidukas, kresnas, ne tiek stambus, kiek tvirtai suręstas. Veidas buvo sveikai raustelėjęs, o kai jis užsidėjo akinius be rėmelių, virto kuo tikriausiu prieškarinių laikų politinio veikėjo įsikūnijimu.

Jis mostelėjo man įsitaisyti ant sofos, o pats atsisėdo prie rašomojo stalo. Kambarys buvo įrengtas lygiai tokiu pat stiliumi kaip ir anas, su spinta, iš kurio atėjau. Kilimas, sienos, apšvietimas — visiškai tokie pat, nė neatskirtum. Ant kavos staliuko priešais sofą puikavosi lygiai toks pat rūkymo priemonių rinkinys, ant rašomojo stalo — toks pat darbo kalendorius ir tokia pat krūvelė pabertų sąvaržėlių. Nejaugi būsiu apsukęs ratą ir grįžęs į tą patį kambarį? Gali būti ir taip. O gal ir ne. Nelengva prisiminti, kur gulėjo kiekviena palaida sąvaržėlė.

Seniokas įdėmiai mane nužvelgė. Paskui išsirinko vieną sąvaržėlę, ištiesino ir ėmėsi aštriu galu rakti odelę aplink nagus. Tiksliau, vieno piršto — kairiojo smiliaus — nagą. Užbaigęs darbą, nerūpestingai įmetė ištiesintą sąvaržėlę į peleninę. Man dingtelėjo netikėta mintis: jei iš tikrųjų esama reinkarnacijos, nieku gyvu nenorėčiau atgimti sąvaržėle.

— Jei mane pasiekusi informacija teisinga, gali būti, kad INKiščiai susiuostė su semiotekais, — vėl prašneko senis. — Tiesa, tai dar visai nereiškia, kad jie drauge rengia kokį nors sąmokslą, turėk tai omeny. INKiščiai pernelyg atsargūs, savo ruožtu semiotekai turi savų planų ir mėgsta numatyti veiksmus per kelis žingsnius į priekį. Taigi bendradarbiavimo galimybės — netgi labai ribotos. Ir vis vien tai gali lemti bloga. Jau pats faktas, kad INKiščiai šmirinėja čia, kur jų nė padujų neturėtų būti, nieko gero nežada — pernelyg aiškus ženklas, kokie prasti mūsų popieriai. Jei šitaip tęsis ir toliau, neilgai trukus INKiščių čia knibždės dieną naktį. O tada jau man iškils ir visai rimtų problemų.

— Na taip, — patvirtinau. — Iš tikrųjų.

Aš net miglotai nenutuokiau, kokie padarai yra tie INKiščiai, bet jeigu jie dėl vienų ar kitų priežasčių nutarė susidėti su semiotekais, tuomet ir mano paties perspektyvos — ne tokios jau spindinčios. Pastaruoju metu tarp mūsiškių ir konkuruojančių semiotechnikų nusistovėjo šiokia tokia pusiausvyra, bet labai jau trapi — pakaktų menkiausio niekniekio, ir viskas apvirstų aukštyn kojom. Pirmiausia štai kas: aš iki šiol išvis nenumaniau, kad esama kažkokių INKiščių, tuo tarpu jie apie mane žino. Vadinasi, svarstyklių lėkštė jau dabar pasvirusi jų naudai. Savaime aišku, tokiam eiliniam darbuotojui praktikui kaip aš gal nieko ir nepridera apie juos žinoti, tai visiškai normalu; tuo tarpu vyresnybė tikriausiai kažin kada informuota.

— Ką gi, jei neprieštaraujate, turbūt jau metas kibti į darbus, — pasiūlė seniokas.

— Savaime suprantama, — sutikau aš.

— Paprašiau atsiųsti man patį kiečiausią kalkuteką — ir ką gi, tokiu pripažintas tu. Visi tik ir giria tave išsijuosę. Tu savo darbe dantis praėdęs, drąsus, ištvermingas, darbo kokybė — aukščiausios klasės. Tiesa, ypatingu polinkiu dirbti kolektyve tu nepasižymi, bet tik tą vieną priekaištą tavo adresu teišgirdau.

— Kaip kažin ką, jie gerokai persūdė, — pasakiau jam.

Seniokas vėl griausmingai nusikvatojo.

— Žinai, kolektyvinis darbas man rūpi mažiau nei užpernykštis sniegas. Ištvermė — štai kas svarbu. Juk jeigu neturėtum geležinių nervų, pirmarūšiu kalkuteku niekaip nebūtum tapęs. Dėl to ir plėšiate šitokius atlyginimus, argi ne taip?

Jis vėl smagiai nusijuokė. Paskui nusivedė mane į gretimą kambarį — laboratoriją.

— Aš — biologas, — paaiškino. — Tačiau biologijos sąvoka toli gražu neaprėpia visko, kuo užsiimu. Mano veikla apima viską nuo neurofiziologijos iki akustikos, lingvistikos, lyginamosios religijotyros. Tai tau ne kokie įprasti pasipirsčiojimai, gali patikėti, nors iš manęs paties ir girdi. Štai, pavyzdžiui, pastaruoju metu tyrinėju žinduolių gomurius.

— Gomurius?

— Gerkles, sūneli. Gerklės sandarą — kaip ji sudėta. Kaip veikia, kaip formuojamas balsas ir visokius kitokius susijusius dalykus. Štai, pažiūrėk.

Jis spragtelėjo jungiklį sienoje, ir laboratoriją užliejo šviesa. Visa galinė siena buvo užgriozdinta lentynomis, o ant kiekvienos jų rikiavosi kaukolės. Žirafos, arklio, pandos, pelės — visų įmanomų įsivaizduoti žinduolių rūšių atstovų kaukolės. Ko gero, ne mažiau nei trys ar keturi šimtai. Savaime aišku, žmonių kaukolių irgi buvo. Netgi visų rasių: baltųjų, negridų, mongolidų, indėnų; visų po dvi — vyro ir moters.

— Rūsyje turiu dar ir banginio bei dramblio kaukoles. Čia jos užimtų per daug vietos, — paaiškino senis.

— Tai jau tikrai, — numykiau. Įkurdink čia vieną kitą banginio kaukolę — ir uodui snapo neliks kur įkišti.

Visos kaukolės gulėjo plačiai išsižiojusios — ištisas choras, pasiruošęs apžiūrai; tuščiomis akiduobėmis jos dėbsojo į priešingą sieną. Suprantu, visas šis rekvizitas — tik tyrinėjimų pavyzdžiai, tačiau patalpoje tvyrančios atmosferos malonia nieku gyvu negalėjai pavadinti. Ant kitų lentynų, nors ir ne taip gausiai kaip kaukolės, rikiavosi indai su liežuviais, ausimis, lūpomis, stemplėmis.

— Na, ką manai? Nieko sau kolekcija, ar ne? — taip ir suspindo seniokas. — Kai kurie žmonės renka pašto ženklus. Kiti — muzikos įrašus. O štai aš kolekcionuoju kaukoles. Kaip sakoma, visokių yra, visokių reikia, tiesa?

— Na... turbūt taip.

— Žinduolių kaukolėmis susidomėjau jau kažin kada; taip po trupinėlį ir kaupiau eksponatus savajai kolekcijai. Tai, ką matai, — beveik keturiasdešimties metų triūso rezultatas. Tu net neįsivaizduoji, kiek laiko tenka sugaišti, norint perprasti vieną vienintelę kaukolę — kur kas daugiau, nei tikėjausi aš pats! Išgliaudyti gyvą žmogų su visu kūnu ir krauju būtų kur kas spartesnis darbas. Tikrai taip manau. Tiesa, galiu lažintis, kad tokiam jaunam vyrukui kaip tu kūnas tikriausiai rūpi kur kas labiau, o gal išvis vien tik jis, a? — seniokas nusijuokė. — Tuo tarpu aš sugaišau ištisus trisdešimt metų, kol man pagaliau pavyko išgirsti kaulų skleidžiamus garsus. Trisdešimt metų... nemenkas laiko tarpas.

— Garsus? — nepatikėjau savo ausimis. — Kaulai skleidžia garsus?

— O kaipgi, savaime aišku, — atsakė senis. — Kiekvienas kaulas skleidžia vis kitokį, unikalų garsą. Tai ir yra slaptoji kaulų kalba. Tik nepamanyk, kad kalbu metaforomis. Kaulai iš tikrųjų šnekasi tarpusavyje. Dabar kaip tik ir užsiimu šios srities tyrinėjimais — stengiuosi iššifruoti kaulų kalbą. O paskui pamėginsiu ir dirbtinai ją kontroliuoti.

Visų smulkmenų nesugebėjau perprasti, bet jeigu seniokas sakė tiesą, tuomet, reikia pripažinti, jis pats ir jo darbas atitiko kits kitą kaip kirvis kotą.

— Labai vertingi tyrinėjimai, — susipratau prasižioti.

— Be abejonės, — atsakė seniokas, svarumo dėlei dar ir linktelėdamas. — Štai kodėl visiems tiems bjaurybėms taip ir maga prikišti nagus prie mano darbų. Baiminuosi, kažkur kažką bus nuklausę. Visi jie gviešiasi priglobti mano tyrinėjimų rezultatus ir panaudoti juos savais tikslais. Tarkime, randi būdą iš kaulų išgliaudyti prisiminimus — tada nebereikėtų vargintis jokiais kankinimais. Pakaktų paprasčiausiai nužudyti auką, nuvalyti nuo kaukolės mėsą, ir štai — visa informacija tau kaip ant delno!

— Žavumėlis, — tarstelėjau.

— Nežinia, ar dėl to liūdėti, ar džiaugtis, bet tyrinėjimai, savaime aišku, tokio lygio dar nepasiekė. Šiame etape tik pavyksta išgauti gana aiškius prisiminimus, išėmus iš kaukolės smegenis.

— Aaa... — Pašalinti kaukolę ar pašalinti smegenis — įdomu, koks skirtumas?

— Taigi štai kodėl man prireikė tavo paslaugų. Ogi tam, kad tie semiotekai neįstengtų išvogti manųjų bandymų informacijos. Civilizacijai, — pabrėžė senis, — gresia labai rimta krizė, ir tik todėl, kad ji naudoja mokslą blogiems — arba ir geriems — tikslams. Aš pats tikiu tokiu mokslu, kuris tarnauja tik paties mokslo labui.

— Netvirtinsiu, kad kaip reikiant jus suprantu, — prisipažinau. — Atvykau čionai tiesioginio savo darbo reikalais. Tik štai nurodymus gavau ne iš Sistemos centro, netgi ne iš kurio nors oficialaus agento. Užsakymą jūs perdavėte pats, tiesiogiai. O tai labai neįprasta. Ir dar veikiausiai pažeidžia profesines taisykles. Jei apie tai suuostų vyresnybė, man kiltų pavojus netekti licencijos. Tikiuosi, tai suprantate.

— Suprantu kuo puikiausiai, — patikino mane senis. — Suprantu ir tai, kad nerimauji ne be pagrindo. Tačiau galiu tave nuraminti: šis užsakymas patvirtintas atitinkamuose Sistemos kanaluose. Apsiėjome tik be formalumų. Vien tik saugumo sumetimais susisiekiau su tavimi tiesiogiai. Tad pavojus prarasti licenciją tau tikrai negresia.

— Ar galite tai užtikrinti?

Seniokas ištraukė dokumentų aplanką ir ištiesė man. Aš perverčiau popierius. Oficialūs Sistemos paraiškų blankai, dėl to nekyla nė menkiausios abejonės. Visi dokumentai, visi parašai — viskas kaip reikiant.

— Ką gi, viskas tvarkinga, — pasakiau grąžindamas jam aplanką. — Bet... jūs tikriausiai žinote, kad esu antrosios kategorijos specialistas? O antroji kategorija reiškia...

— ...kad tau mokamas dvigubas standartinis atlyginimas, tiesa? Nėmaž neprieštarauju. Aš netgi numatęs skirti premijinius, taigi iš viso — trigubą standartinį atlyginimą.

— Tiesą sakant, jūs labai patiklus. Juk perkate katę maiše.

— Šis darbas — labai svarbus. Be to, šį tą jau nuveikei — buvai priverstas pralįsti po kriokliu. Cho cho cho.

— Ką gi, tuomet iš karto norėčiau pamatyti duomenis, — paprašiau. — Kai peržiūrėsiu skaičius, numatysime optimalią skaičiavimų schemą. Kuris iš mudviejų atliks kompiuterinio lygio tabuliavimus?

— Tuo užsiimsiu aš pats, čia pat, savo kompiuteriu. Tau teks pasirūpinti paruošiamuoju ir baigiamuoju darbu. Jeigu neprieštarauji.

— Juo geriau. Man bus kur kas mažiau vargo.

Seniokas atsistojo ir ėmėsi grabalioti sieną sau už nugaros. Paprastų paprasčiausia siena — taip atrodė man, kol ji staiga prasivėrė. Triukas po triuko, vienas už kitą vinklesnis. Iš įdubos seniokas ištraukė dar vieną aplanką ir vėl užvėrė angą. Sienoje neliko nė menkiausio plyšelio — tiesiog paprasčiausia, visiškai lygi balta siena. Jokių įtrūkiu, jokių siūlių — nieko.

Perverčiau septynis skaičių primargintus puslapius. Nieko sudėtingo, pabiri duomenys, ir tiek.

— Neturėčiau trukti labai ilgai, kol visa tai išskalbsiu, — pasakiau. — Skaičių sekos pakankamai netaisyklingos, taigi iš esmės jokios laikinos jungiamosios grandys neįmanomos. Žinoma, teoriškai tokia galimybė išlieka visada. Tačiau sintaksinio pagrįstumo niekaip neįrodysi, o be šito neįmanoma išgliaudyti paklaidos. Būtų tas pat, kas klaidžioti po dykumą be kompaso. Galbūt Mozei ir pavyktų ją pereiti.

— Mozė sugebėjo net jūrą pereiti nesušlapęs.

— Bet tai — senovės istorija. Kiek žinau, kol kas nė vienam semiotekui nepavyko neteisėtai pralaužti šitokio apsaugos lygio.

— Ar nori pasakyti, kad pirminės konversijos spąstų visiškai pakanka, ką?

— Dvigubos konversijos spąstai — dalykas pernelyg rizikingas. Tiesa, jie laikinos jungiamosios grandies tikimybę sumažintų iki nulio, bet čia slypi pavojai ir pačiam konvertuotojui. Šitokių spąstų kūrimas kol kas nėra tvirtai moksliškai pagrįstas. Tyrinėjimai toli gražu nebaigti.

— O kas užsiminė apie dvigubos konversijos spąstus? — nusišaipė senis, suniokojęs dar vieną sąvaržėlę ir vėl kibęs rakinėti odelę aplink nagą. Šįsyk — jau dešiniojo smiliaus.

— Apie ką tuomet kalbate jūs?

— Apie perskirstymą, sūnau. Aš kalbu apie perskirstymą. Noriu, kad tu duomenis išskalbtum ir perskirstytum. Kaip tik dėl šios priežasties ir išsikviečiau tave. Jei man reikėtų paprasčiausio skalbimo, nevertėtų kreiptis į tavo lygio specialistą.

— Nieko nesuprantu, — prisipažinau, vėl užmesdamas koją ant kojos. — Iš kur jūs žinote apie perskirstymą? Informacija apie tai griežtai įslaptinta. Niekas iš pašalinių neturėtų apie tai žinoti.

— Ką gi, aš žinau. Tiesą sakant, mano ryšių kanalai siekia pačias Sistemos viršūnes.

— Tuomet savais ryšių kanalais ir pasitikrinkite štai ką: perskirstymo procedūros šiuo metu griežtai įšaldytos. Tik neklauskite manęs kodėl. Matyt, iškilo kokių nors nesklandumų. Kad ir kokios būtų priežastys, perskirstymo darbai pastaruoju metu uždrausti.

Seniokas vėl įteikė man tą patį aplanką su paraiška.

— Gal peržiūrėtum paskutinį puslapį? Kažkur ten turėtų būti įrašyta pastaba — leidimas perskirstymo procedūrai.

Atskleidžiau aplanką, atsiverčiau paskutinį puslapį ir peržvelgiau dokumentą. Na taip, žinoma. Oficialiai patvirtintas leidimas perskirstymo procedūrai. Perskaičiau bent kelis kartus. Viskas teisėta. Penki parašai, ne mažiau. Po šimts velnių, ką jie ten, viršūnėse, sau galvoja? Tik spėji iškasti duobę — čia pat tau liepia ją užpilti, tik užpili — čia pat liepia rausti naują duobę. Vaikinus, iš tiesų dirbančius darbą, tokius kaip aš, jiems tik ir rūpi vaikyti nuo Ainošiaus pas Kaipošių.

— Ar galiu jūsų paprašyti, kad padarytumėte visų šitos paraiškos puslapių spalvotas kopijas? Be jų mane gali užspeisti į kampą taip, kad nebeišsikapstysiu.

— Žinoma, — atsakė seniokas. — Su malonumu padarysiu tau visas kopijas, kokių tik pageidausi. Nėra ko nerimauti. Visi popieriai kuo tvarkingiausi — neprikibsi. Pusę atlyginimo tu gausi šiandien, kitą pusę — kai atiduosi užbaigtą darbą. Sutinki?

— Sutinku. Dabar iš karto ir imsiuos skalbimo. O kai užbaigsiu, skalbinius nešiuos namo ir perskirstymą atliksiu ten. Perskirstymo procedūrai būtinos tam tikros atsargumo priemonės. Kai tik pabaigsiu darbą, grįšiu ir atnešiu perskirstytus duomenis.

— Po keturių dienų, vidurdienį. Tik jokiu būdu ne vėliau.

— Laiko — į valias.

— Maldauju, sūneli, kad ir kas nutiktų, tik nepavėluok, — seniokas ir iš tikrųjų meldė. — Jeigu susivėlinsi, gresia baisūs dalykai.

— Bene pasaulis subyrės į druzgus? — nusišaipiau.

— Tam tikra prasme — taip, — atsakė seniokas.

— Kol kas nesubyrės, — patikinau. — Aš niekada nevėluoju. O dabar... gal ne per daug užsiprašau?.. Norėčiau ąsočio šalto vandens su ledu ir termoso karštos juodos kavos. Galbūt dar šiokio tokio užkandžio. Prašyčiau. Nuojauta man byloja, kad darbas gerokai užtruks.

* * *

Nuojauta manęs neapgavo. Darbas iš tiesų truko ilgai ir anaiptol nebuvo lengvas. Patys skaičiai, kaip įprasta sakyti, buvo vieni juokai, tačiau dėl gausybės laipsninių funkcijų determinantų, norint kaip reikiant susidoroti su tabuliavimu, padirbėti teko kur kas daugiau, nei atrodė iš pat pradžių. Pateiktus duomenis įvedu į savo smegenų dešinįjį pusrutulį, paskui konvertuoju juos, remdamasis visiškai nesusieta ženklų sistema, tada perkeliu informaciją į kairįjį smegenų pusrutulį ir galiausiai išspausdinu popieriuje absoliučiai perkoduotus skaičius. Šis procesas ir vadinamas skalbimu. Savaime suprantama, šitoks paaiškinimas — labai smarkiai supaprastintas. Kiekvienas kalkutekas naudojasi savu, individualiu, konvertavimo kodu. Šis kodas iš esmės, pačiu savo pavidalu skiriasi nuo atsitiktinių skaičių lentelių, kadangi būna išreikštas diagrama. Kitais žodžiais tariant, šifruotės raktas slypi absoliučiai individualioje laužytoje linijoje, skiriančioje dešinįjį ir kairįjį smegenų pusrutulius (turbūt nereikia nė priminti, kad tai tik patogi formuluotė, mat kairysis ir dešinysis pusrutuliai iš tiesų nėra atskiri). Piešinyje tai atrodytų maždaug šitaip:

Svarbu pabrėžti štai ką: laužyti plyšio kraštai sutampa nevisiškai, taigi perkonvertuoti duomenų į pradinę formą nebeįmanoma. Vis dėlto semiotekams retkarčiais pavyksta atkoduoti pavogtus duomenis, sukuriant laikinas jungiamąsias grandis arba vadinamuosius tiltus. Tai yra, remdamiesi išgautų duomenų analize, jie holografiškai atgamina dantytų pakraščių kontūrą. Kartais šitoks būdas suveikia, kartais — ne. Mes, kalkutekai, be paliovos tobuliname savo technologijas, bet savo ruožtu ir jie nesėdi rankas sudėję — tobulina kontrtechnologijas. Mes stengiamės informaciją apsaugoti, jie — pagrobti. Klasikinis policininkų ir plėšikų variantas.

Neteisėtu būdu įgytus duomenis ir kitą informaciją semiotekai išmeta į juodąją rinką, jų pelnas siekia astronomines sumas. O kas dar blogiau, pačią vertingiausią informaciją jie pasilieka sau ir naudoja savo pačių organizacijos labui.

Mūsų organizacija paprastai vadinama Sistema, jų — Fabriku. Iš pat pradžių Sistema buvo privatus konsorciumas, tačiau, jos svarbai vis labiau augant, įgijo pusiau valstybinį statusą. Kaip, sakykime, „Ma Bell“ firma Jungtinėse Valstijose. Mes, eiliniai kalkutekai, dirbame individualiai, pagal sutartis, panašiai kaip mokesčių apskaitininkai ar advokatai, tačiau mums būtinos valstybės išduotos licencijos, o užsakymus galime priimti tik tarpininkaujant pačiai Sistemai arba kuriam nors iš oficialių, Sistemos įgaliotų agentų. Šie apribojimai buvo įvesti siekiant supančioti rankas Fabrikui, kad neprikištų nagų prie mūsų technologijų. Pamėgink apeiti taisykles — ir tuoj pat neteksi licencijos. Tačiau aš nesiryžčiau tvirtinti, kad tokios apsaugos priemonės iš tiesų labai veiksmingos. Mat bet kurį licenciją praradusį kalkuteką anksčiau ar vėliau įsiurbia Fabrikas — ir buvęs kalkutekas, pasitraukęs į pogrindį, sėkmingai tampa semioteku.

Apie vidinę Fabriko struktūrą žinoma kur kas mažiau. Tikriausiai iš pradžių tai buvo smulki įmonėlė, kuri tuoj pat pradėjo augti lyg ant mielių. Kai kas vadina juos „informacine mafija“; galimas dalykas, apibūdinimas ne toks jau ir klaidingas, mat Fabrikas giliai prasismelkęs į pačias įvairiausias pogrindines organizacijas. Nuo tikros mafijos jie skiriasi tik tuo, kad juos domina vien tik informacija. Informacija — švari prekė, be to, duoda didžiulius pinigus. Fabrikas mėgsta įsilaužti į kokį kompiuterį, iššluoti iš jo visus duomenis ir patyliukais pasišalinti su grobiu.

* * *

Kol dariau skalbimą, spėjau išmaukti visą termosą kavos. Paprastai dirbu tiksliai kaip laikrodis: valanda — darbui, pusvalandis — poilsiui. Pagailėjus laiko atsipūsti, užsiteršia dešiniojo ir kairiojo smegenų pusrutulių sąsajos, o jau tada ima strigti ir tabuliavimas.

Per tas pusvalandines pertraukėles aš maloniai šnekučiuodavausi su senioku. Nesvarbu apie ką — kad tik makaluočiau liežuviu. Pats geriausias būdas atkurti pavargusių smegenų poliarizaciją.

— O kas iš tikrųjų yra visi tie skaičiai? — paklausiau.

— Eksperimentų rezultatai, — atsakė seniokas. — Ištisų metų darbo vaisiai. Įvairių gyvūnų kaukolių ir gomurių trijų matmenų grafiškai simuliuotų atvaizdų, susietų su jų skleidžiamų balsų analize pagal tris faktorius, skaitmeninė išraiška. Jau sakiau tau: sugaišau gerus trisdešimt metų, kol pagaliau pavyko nustatyti kiekvieno kaulo skleidžiamo garso bangos formą. Taigi, kai užbaigsiu šiuos skaičiavimus, tada jau bus įmanoma tuos garsus išgauti — ne empiriškai, o teoriškai.

— Ir tuomet galėsite visa tai dirbtinai kontroliuoti?

— Tiesiai į dešimtuką! — patvirtino seniokas.

— Tarkime, mes jau galime dirbtinai juos kontroliuoti — ir kas toliau?

Seniokas apsilaižė viršutinę lūpą.

— Tada gali atsitikti daugybė visokiausių dalykų, — atsakė ilgokai patylėjęs. — Iš tiesų visokiausių. Nenorėčiau dabar apie tai gražbyliauti, bet kai kurių iš jų tu negali net įsivaizduoti.

— Ar galimybė pašalinti garsą — vienas iš jų?

Seniokas vėl prapliupo kvatotis iš visų plaučių.

— O cho cho cho, pataikei tiesiai į dešimtuką, sūneli. Prisiderinę prie signalo, kurį skleidžia žmogaus kaukolė, galėsime garsą susilpninti arba sustiprinti. Tiesa, kiekviena kaukolė — šiek tiek kitokios formos, tad visiškai išjungti garso nepavyks. Bet susilpninti — taip, mes jį gerokai pritildysime. Neblogai, ką? Cho cho cho. Parinksime priešingas — tarkime, teigiamą ir neigiamą — garso bangas, kad rezonuotų. Garso pašalinimas — tai tik vienas visiškai nekenksmingų manojo atradimo pritaikymo būdų.

Nekenksmingų? Jau vien manipuliavimo garso stiprumu perspektyva atrodė baugokai. O kokių dar baisybių žada visa kita?

— Galima išjungti garsą ir tam, kuris kalba, ir tam, kuris klausosi, — vėl prašneko seniokas. — Kitais žodžiais tariant, galime ištrinti vandens šniokštimą taip, kad patys jo nebegirdėtume — ką aš ir padariau, pats įsitikinai — taip pat galime išjungti ir kalbančiojo balsą.

— Ir jūs ketinate atskleisti savo atradimus pasauliui?

— Išgraužk! — atšovė seniokas, trindamas delnus. — Kodėl turėčiau dalytis šitokia smagia pramoga su kitais? Na jau ne, pasilaikysiu ją savo malonumui!

Ir jis vėl pratrūko juoktis: cho cho cho.

Savo juoku jis sugebėjo užkrėsti net mane.

— Mano tyrinėjimai galėtų sudominti nebent labai nedidelę grupę specialistų, — pagaliau pasakė jis. — Šiaip ar taip, akustika niekas nebesidomi. Visiems tiems kvanktelėjusiems šio pasaulio mokslinčiams mano teorijos būtų nei velnias, nei gegutė, nieko jie nesuprastų, net jei ir mėgintų. Ne, dėmesio vertas nebent tik grynojo mokslo pasaulis.

— Gal ir jūsų tiesa, bet turėkite omeny, kad semiotekai — anaiptol ne iš tų jūsų minėtų kvanktelėjusių mokslinčių. Kalbant apie dešifravimą, jie — tikri genijai, ir tokių ten — visas pulkas. Jūsų atradimus jie išgliaudytų iki paskutinės smulkmenos.

— Žinau, žinau. Kaip tik todėl visus duomenis ir atliktų tyrinėjimų aprašus laikau galvoje, kad niekas negalėtų prikišti nagų. Žinoma, gali atsitikti ir taip, kad dėl to visas mokslo pasaulis manęs netgi nevertins rimtai, bet — na ir kas? Paminėsi mano žodį: po kokio šimto metų visos mano teorijos jau bus patvirtintos. Argi to nepakanka?

— Hmmm...

— Taigi, sūneli, tiesiog imk ir viską išskalbk bei perskirstyk.

— Gerai jau, — numykiau. — Gerai.

* * *

Paskui aš vėl valandai sutelkiau dėmesį į tabuliavimą. Kol vėl atėjo metas atsipūsti.

— Ar galėčiau kai ko paklausti? — pratariau.

— Kas tave domina? — pasiteiravo seniokas.

— Na, toji mergina, kuri mane pasitiko... Ta, apsirengusi rausvais drabužiais, kiek apvalaina?..

— A, tai mano dukraitė, — atsakė senis. — Neįtikėtinai protingas vaikas. Nors dar visai jauna, jau gali man padėti darbe.

— Na, aš... eee... aš tik norėjau paklausti... ar ji tokia... nebylė... iš prigimties?

— O pasiutimas! — Seniokas delnu pliaukštelėjo sau per šlaunį. — Visiškai išgaravo iš galvos! Taigi po ano eksperimento visiškai užmiršau vėl įjungti jai balsą! Velnias, velnias, velnias. Reikia tučtuojau lėkti ir viską ištaisyti.

— Tai bent, — išsprūdo man.