16

Užslenka žiema

Vos pabudus, mane pasiekia pažįstami kvapai, ir tai nuostabiai paguodžia. Guliu savo lovoje, savo kambaryje. Tačiau visa kas čia atrodo šiek tiek pasikeitę. Tarsi vaizdas būtų atkurtas iš atminties. Pajuodusios dėmės ant lubų lyg ir nebe tokios, kokios buvo, taip pat ir įtrūkiai tinkuotose sienose, kitos smulkios detalės.

Lauke lyja. Girdžiu, kaip aštrūs lediniai lašai kapoja stogą ir susitelkę srovelėmis virvena žemyn. Protarpiais atrodo, kad lietus tyška prie pat mano lovos, o kartais — kad garsai atsklinda iš už kokios mylios.

Matau prie lango sėdintį Pulkininką: kaip visuomet tiesia nugara jis nejudėdamas žvelgia laukan, į lietų. Kažin, kas gali būti ten, lietuje, į ką jis taip įdėmiai žiūri?

Pabandau kilstelėti ranką, bet ši atsisako net pajudėti. Tada prasižioju ką nors sakyti, bet neišspaudžiu nė garselio — tiesiog negaliu išstumti oro iš plaučių. Visas mano kūnas neapsakomai sunkus, o jėgos tarsi iščiulptos. Aš dar pajėgiu nukreipti žvilgsnį į sėdintį prie lango senąjį karininką, bet daugiau — ničnieko. Kas man nutiko? Vos pabandau sutelkti prisiminimus, galvą perveria skausmas.

— Žiema, — sako Pulkininkas, vienu pirštu stuksendamas lango rėmą. — Štai ir užgriuvo mus žiema. Dabar supranti, kodėl ji kelia tokią baimę?

Aš silpnai linkteliu.

Taip, mane pribaigė kaip tik ji, žiema. Klajojau Girioje, o paskui iš paskutiniųjų stengiausi nusigauti iki Bibliotekos.

— Čionai tave pargabeno Bibliotekininkė. Jai padėjo Vartų Sargas. Tu dejavai, karščio krečiamas, buvai visas permirkęs prakaitu. Tai atsitiko užvakar.

— Užvakar?..

— Taip, išmiegojai ištisas dvi paras, — sako senasis karininkas. — Mes jau baiminomės, kad gali niekada nebepabusti. Argi aš tavęs neperspėjau, kad neklaidžiotum po miškus?

— Atleiskite.

Iš puodo, garuojančio ant krosnelės, Pulkininkas semia sriubą ir pila į lėkštę. Paskui bando pasodinti mane lovoje, pataiso nugaros atramą. Atrama išklerusi, girgžda nuo mano svorio.

— Pirmiausia pavalgysi, — sako Pulkininkas. — Atsiprašinėti, jeigu norėsi, galėsi ir vėliau. Tu alkanas?

— Ne, — atsakau. Man sunku ne tik ryti, bet ir įkvėpti.

— Tuomet suvalgysi bent tiek. Bet šitai privalai įveikti. Tris gurkšnius, ne daugiau. Pasistenk.

Sriuba su vaistiniais žolynais nežmoniškai karti, bet prisiverčiu nuryti tris gurkšnius. Iš karto pajuntu, kaip pradeda sklaidytis mano kūną kaustanti įtampa.

— Štai, jau kur kas geriau, — sako Pulkininkas, dėdamas šaukštą atgal į lėkštę. — Suprantu, kad skonis nekoks, bet ši sriuba išvalys iš tavo organizmo nuodus. O dabar miegok. Kai pabusi, jausies kur kas geriau.

* * *

Kai vėl pabundu, lauke jau sutemę. Stiprus gūsingas vėjas bloškia į langą lietaus šuorus. Senasis karininkas sėdi prie mano lovos.

— Kaip jautiesi? Ar bent kiek pagerėjo?

— Taip, jau kur kas geriau, — patikinu. — Kiek dabar valandų?

— Aštuonios vakaro.

Sukruntu ropštis iš lovos, nors galva dar svaigsta kaip reikiant.

— Kur susiruošei? — klausia Pulkininkas.

— Į biblioteką. Juk aš turiu skaityti sapnus.

— Nagi, pamėgink šitokios būklės nužingsniuoti bent penkis metrus, kvaily tu! — bara mane jis.

— Bet man juk reikia dirbti...

Pulkininkas purto galvą.

— Tie seni sapnai niekur nepabėgs. Bibliotekininkė žino, kad tau būtina pailsėti. Bibliotekos niekas net neatidarys.

Senasis karininkas eina prie krosnelės, prisipila puodelį arbatos, paskui grįžta prie mano patalo. Vėtra virpina lango stiklą.

— Pastebėjau, kad Bibliotekininkė krito tau į akį, — vėl užveda šneką Pulkininkas. — Nenorėčiau kaišioti nosies ne į savo reikalus, tačiau karščiuodamas ne kartą jos šaukeisi. Nėra ko čia gėdytis. Visi jauni žmonės įsimyli.

Aš nei patvirtinu, nei paneigiu.

— Ji labai nerimauja dėl tavęs, — kalba Pulkininkas, gurkšnodamas arbatą. — Ir visgi turėčiau tave perspėti: taip įsimylėti tikriausiai nelabai išmintinga. Nemalonu šitai tau sakyti, bet tokia jau mano pareiga.

— Kodėl įsimylėti ją — neišmintinga?

— Todėl, kad ji į tavo jausmus negali atsiliepti tuo pačiu. Niekas dėl to nekaltas. Nei tu, nei ji. Ir šito pakeisti neįmanoma — taip pat, kaip neįmanoma priešinga kryptimi pasukti Upės tėkmės.

Aš abiem delnais pasitrinu skruostus.

— Ar kalbate apie žmogaus savastį? Turite omeny — be jos žmogus nebegali mylėti?

Senasis karininkas linkteli.

— Aš tebeturiu savastį, o ji — nebe. Kad ir kaip ją mylėčiau, indas vis vien taip ir liks tuščias. Teisybę sakau?

— Visiškai teisingai, — patvirtina Pulkininkas. — Galbūt ir tavo savastis jau nebe tokia, kokia buvo, tačiau Bibliotekininkė išvis nebeturi nieko panašaus. Nebeturiu ir aš. Kaip ir visi kiti čia.

— Tačiau argi jūs nebuvote ypač geras man? Argi nesirūpinote, kad man nieko netrūktų, argi nebudėjote prie ligonio patalo? Nejaugi visa tai — ne rūpestingos žmogaus savasties požymiai?

— Ne. Gerumas ir rūpestinga žmogaus savastis — du skirtingi dalykai. Gerumas yra gero tono ženklas. Jis paviršinis, veikiau įgytas įprotis, įsišaknijusi tradicija. O savastis — visai kitas dalykas. Kur kas gilesnis ir stipresnis, ir, manau, daug nepastovesnis.

Užsimerkiu ir stengiuosi sutelkti išsiblaškiusias mintis.

— Jeigu teisingai suprantu, — prašnenku vėl, — žmogus savastį praranda tada, kai miršta jo šešėlis. Ar ne taip?

— Taip.

— Jeigu jos šešėlė, kaip ji pati kad sako, tikrai mirusi, ar tai reiškia, kad savasties ji jau niekad nebeatgaus?

Pulkininkas linkteli.

— Aš mačiau jos metrikus Miesto Rotušėje. Viskas teisingai. Jos šešėlė iš tikrųjų mirė, kai jai buvo septyniolika. Kaip ir pridera, šešėlė buvo palaidota Obelyne. Galbūt pati Bibliotekininkė dar prisimena šį įvykį. Šiaip ar taip, mergaitė šešėlę prarado anksčiau, nei pradėjo sąmoningai suvokti pasaulį, tad ji net nežino, ką tai reiškia — turėti savastį. O tai — visai kas kita nei atsikratyti šešėlio daug vėliau, sulaukus senyvo amžiaus, kaip kad nutiko man. Štai kodėl aš galiu suprasti tavosios savasties bruzdėjimą, o ji — ne.

— Tačiau savo motiną ji prisimena. Ir tvirtina, neva jos motina išsaugojusi savastį. Nejaugi tai nieko nereiškia?

Pulkininkas maišo šaukšteliu arbatą, paskui ima iš lėto gurkšnoti.

— Ne, — pagaliau atsako. — Siena ničnieko nepalieka atsitiktinumams. Siena randa, kaip pasielgti su visais, kurie turi savastį: įsiurbia juos arba išgena lauk. Atrodo, kaip tik tokia lemtis ir bus ištikusi jos motiną.

— Ar gebėjimas mylėti ir priklauso nuo savasties?

— Nenorėčiau, kad smarkiai nusiviltum. Miestas galingas, o tu — silpnas. Per visą čia praleistą laiką tau lyg ir derėjo tai perprasti.

Senasis karininkas tyrinėja tuščią savo puodelį.

— Ateis toks metas, kai savastis tau neberūpės. Ji nepastebimai išnyks, o drauge išsisklaidys ir bet koks netekties pojūtis, nebejausi jokio sielvarto. Nebesvarbu bus ir meilė. Liks tik pats gyvenimas. Ramus, jokių rūpesčių netrikdomas gyvenimas. Tave traukia ta mergina, o tu, manau, trauki ją; tad niekas jums netrukdo. O ko nors daugiau nė neverta tikėtis.

— Kaip keista, — sakau. — Tebeturiu savastį, bet kartais atrodo, kad ji tartum kažkur išnyksta. Ne visai taip. Pasitaiko, kad aš jos nebejaučiu, bet taip nutinka retai. Ir kaskart, kai tik nebeįstengiu jos užčiuopti, nėmaž neabejoju, kad ji vėl atsiras, kad nepraradau jos amžiams. Ir šis įsitikinimas neleidžia man sugniužti.

* * *

Nuo tos dienos saulė nebesirodo labai, labai ilgai.

Kai karštis man pagaliau nuslūgsta, ropščiuosi iš lovos ir atsidarau langą, norėdamas įkvėpti gryno oro. Ant kojų jau pastoviu, tačiau jėgos negrįžta dar geras dvi dienas. Neįstengiu net pasukti durų rankenos. Kas vakarą Pulkininkas atneša man jau įprastą karčių gyduolių sriubos lėkštę, taip pat ir skystos košės. Vakarieniaujant jis pasakoja visokiausias istorijas, senų karų nutikimus. Nebemini nei merginos, nei Sienos, o klausinėti aš nesiryžtu.

Trečią dieną pasiskolinu iš Pulkininko lazdą ir pasiramsčiuodamas traukiu pasivaikščioti po Valdininkų kvartalą. Eidamas jaučiu, kad mano kūnas tapęs kažkoks lengvas, nebe taip paprasta jį suvaldyti. Galbūt jį išdegino karštinė, tačiau tai negali būti vienintelė priežastis. Viską aplink mane žiema prislėgė kažkokiu slėpiningu svoriu, atrodo, kad tik aš vienas likau besvoris — svetimkūnis šiame gremėzdiškame, masyviame pasaulyje.

Nuo Kalvos šlaito, kuriame ir įsikūręs Valdininkų kvartalas, žvilgsnis aprėpia vakarinę Miesto dalį: matau Upę, Bokštą su laikrodžiu, Sieną, o toli vakaruose — ir Vartus. Nusilpusios mano akys už tamsių akinių stiklų neišskiria smulkesnių detalių, vis dėlto negaliu atsikratyti įspūdžio, kad žiemos žvarboje visi Miesto kontūrai paryškėję.

Staiga prisimenu žemėlapį, kurį turiu atiduoti savo šešėliui. Žemėlapis jau užbaigtas, tačiau prikaustytas prie lovos užgaišau — vėluoju jau gerą savaitę. Be jokios abejonės, šešėlis nerimauja. O gal neteko paskutinės vilties ir mano, kad jį apleidau? Ši mintis mane prislegia.

Išprašau iš Pulkininko porą senų darbinių batų.

— Mano šešėlis avi plonapadžiais vasariniais batais, — sakau. — Kai ims spausti žiemos speigas, jam tikrai reikės apsiauti šilčiau.

Kai niekas nemato, nuplėšiu vieno jų kulną, vidinėje ertmėje paslepiu sulankstytą žemėlapį, tada vėl pritvirtinu kulną. Ir vėl kreipiuosi į Pulkininką:

— Vartų Sargu aš nepasitikiu. Ar negalėtumėte pats pasirūpinti, kad mano šešėlis tikrai gautų šiuos batus?

— Būtinai, — pažada jis.

Vakarėjant Pulkininkas sugrįžta ir praneša įteikęs batus mano šešėliui tiesiai į rankas.

— Tavo šešėlis susirūpinęs dėl tavęs.

— Kaip jis atrodo? — klausiu.

— Sumenkęs: šaltis jau smarkokai jį nukamavo. Tačiau jo nuotaika visai nebloga.

* * *

Dešimtos dienos, kai pakilau iš ligos patalo, vakarą jau įstengiu nulipti į Vakarinės kalvos papėdę ir nuklibikščiuoti iki Bibliotekos.

Kai pastumiu sunkias Bibliotekos duris, į mane tvoksteli užsistovėjęs, sudusęs oras — dar labiau sudvisęs, nei prisimenu iš anksčiau. Nedega jokia švieselė, prietemoje girdėti tik mano žingsnių aidas. Krosnyje nežioruoja ugnis, kavinukas atšalęs. Ir lubos atrodo aukštesnės, negu buvo. Pertvarėlę dengia dulkių sluoksnis. Bibliotekininkės nei regėti, nei girdėti. Nepajuntu arti esant jokios žmogiškos būtybės.

Veikti neturiu ką, tad tiesiog atsisėdu ant medinio suoliuko. Laukiu, kada ateis Bibliotekininkė. Durys juk buvo neužrakintos, vadinasi, ji būtinai sugrįš. Laukiu, tačiau ji nesirodo. Laikas už Bibliotekos sienų išvis sustojo. Sėdžiu čia, visiškai vienas pasaulio gale. Ištiesiu ranką — bet pirštai nieko nepaliečia.

Kambarį slegia žiemos sunkumas, kiekvienas daiktas tvirtai laikosi savo vietoje it prikaltas. Tik mano rankos ir kojos tampa visiškai besvorės. Galva, tarsi įgijusi savo atskirą valią, čia išsipučia, čia susitraukia.

Atsistoju ir užžibinu lempą. Paskui semiu iš kibiro anglis, pilu į krosnelę, čirkšteliu degtuką, prikišu liepsnelę prie prakurų, vėl sėduosi. Kažkodėl nuo šviesos kambarį semiančios sutemos tik dar labiau sutirštėja, krosnelei kaistant, vis labiau smelkiasi žvarba.

* * *

Tikriausiai pernelyg giliai nugrimztu į mintis. O gal nuolat apmirę kūno audiniai visai sustingsta ir mane apima miegas? Vis dėlto kai vėl pakeliu galvą, priešais mane stovi ji. Geltona šviesa jai už nugaros išsisklaido, apgaubdama ją aureole, švytėjimu išryškindama kūno apribus. Ji vilki savo mėlynąjį apsiaustą, plaukai sukišti po apykakle. Nuo jos sklinda vis dar neišsivadėjęs žiemos vėjo kvapas.

— Jau maniau, kad nebeateisi, — sakau. — Aš tavęs laukiau.

Ji išskalauja kavinuką, užkaičia šviežio vandens. Paskui ištraukia ir paskleidžia plaukus, nusivelka apsiaustą.

— Nejaugi netikėjai, kad būtinai ateisiu? — klausia.

— Nežinau, — sakau. — Maniau, nebeateisi, bet tai buvo tik nuojauta.

— Kol tau manęs reikės, aš visada ateisiu.

Savaime aišku, man jos reikia. Nors praradimo pojūtis gilėja kaskart, kai tik susitinkame, ji man vis vien visada bus reikalinga.

— Norėčiau, kad papasakotum apie savo šešėlę, — prašau jos. — Galbūt aname, ankstesniajame, pasaulyje ją pažinojau.

— Taip, gali būti. Prisimenu, andai sakei, kad tau atrodo, jog kažkur jau buvome susitikę.

Ji sėdasi priešais krosnelę ir užsižiūri į ugnį.

— Kai iš manęs atėmė šešėlę ir išsiuntė už Sienos, man buvo ketveri. Ji gyveno anapusiniame pasaulyje, o aš — čia. Nežinau, kas ji ten buvo, mes nepalaikėme jokių ryšių. Kai man suėjo septyniolika, mano šešėlė grįžo į Miestą mirti. Šešėliai visuomet sugrįžta mirti čionai. Vartų Sargas palaidojo ją Obelyne.

— Ir tada tu tapai visateise Miesto piliete?

— Taip. Paskutiniai mano savasties likučiai buvo palaidoti drauge su šešėle. Tu andai sakei, kad žmogaus savastis — tarsi vėjas, bet gali būti ir taip, kad tarsi vėjas esame mes patys. Nieko nežinome ir negalvojame, skriejame pavėjui, ir tiek. Niekuomet nesenstame, niekuomet nemirštame...

— Ar tu dar susitikai su savo šešėle prieš jos mirtį?

Ji purto galvą.

— Ne, daugiau niekada jos nebemačiau. Susitikti mums nebuvo jokios prasmės. Ji jau kadai buvo tapusi kažkuo visiškai man svetimu.

Virdulys ant krosnelės ima burbuliuoti — garsas man primena tolimą vėjo šniokštimą.