24

Šešėlių buveinė

Ištisas tris dienas išsilaikė giedra, bet ketvirtasis rytas vėl išaušta apsiūkęs. Suprantu tai, vos spėjęs pabusti. Atsimerkiu — ir nebejaučiu jokio peršulio akyse.

Saulė nebelieja žemėn nei šviesos, nei šilumos, dangus apsitūlojęs sunkiais debesimis. Medžiai tiesia plikas, gumbuotas šakas į žvarbią pilkumą — iš tolo atrodo, tarsi būtų sueižėjęs pats dangaus skliautas. Be jokios abejonės, pro tuos plyšius netrukus pažers sniego, bet kol kas oras visiškai tykus.

— Ne, šiandien dar nesnigs, — patikina Pulkininkas. — Šitie debesys neneša sniego.

Atsidarau langą ir iškišęs galvą apžiūrinėju dangų, bet taip ir neperprantu, ką senasis karininkas įžvelgia tuose debesyse.

* * *

Vartų Sargas nusiavęs batus sėdi priešais geležinę krosnelę ir šildosi kojas. Jo krosnelė lygiai tokia pat kaip ir anoji Bibliotekoje. Dangtis plokščias, skirtas virduliui pastatyti, o apačioje — išimama skarda, į kurią subyra pelenai. Priekinės durelės atsidaro trūktelėjus didelę metalinę rankeną — ant jos Vartų Sargas ir užsikėlęs kojas. Sarginėje tiesiog nėra kuo kvėpuoti: oras pritvinkęs garų iš virdulio, taip pat prirūkęs pigaus pypkių tabako ar veikiau kažkokio jo pakaitalo dūmų. Vartų Sargo kojos irgi dvokia.

— Man reikia šaliko, — sakau iš karto. — Šąla galva.

— Puikiausiai suprantu, — sušniokščia Vartų Sargas. — Nėmaž nesistebiu.

— Bibliotekos Sandėlyje grūste prigrūsta visokiausių senų drabužių. Štai ir pamaniau: ar negalėčiau vieno kito pasiskolinti?

— Ak taip, ten tikrai gausu visokio gero, — sako Vartų Sargas. — Gali imti iš tų daiktų viską, ko širdis geidžia. Išsirink šaliką ar paltą, ar bet ką kita, kas kris tau į akį.

— O ką pasakys tų drabužių savininkai?

— Savininkus gali pamiršti. Net jei savininkų ir esama, jie patys seniai nebeprisimena kada nors tuos daiktus turėję. Beje, girdėjau, kad ieškai muzikos instrumento. Ar tikrai?

Viską jis žino.

— Oficialiais duomenimis, Mieste jokių muzikos instrumentų nėra, — kalba Vartų Sargas. — Bet tai dar nereiškia, kad jų išvis niekur negali būti. Tu dirbi rimtą darbą, tad nebūtų nieko baisaus, jei protarpiais galėtum pasidžiaugti muzikos instrumentu. Keliauk į Jėgainę ir paklausinėk Prižiūrėtoją. Gal jis tau ką nors ir suras.

— Jėgainę? — nustebęs pakartoju.

— Mes juk naudojame elektros energiją, — sako jis, pirštu durdamas į palubėje kadaruojančią lemputę. — Nejaugi manai, kad elektrą mums augina obelys? — Vartų Sargas nusijuokia ir brūkšteli man planelį. — Štai, eisi pietiniu Upės krantu prieš srovę. Po kokio pusvalandžio dešinėje pusėje pamatysi seną apgriuvusį svirną. Svirną be durų, įgriuvusiu stogu. Ten pasuksi į dešinę ir eisi taku, kol prieisi kalvą. Kitapus kalvos prasideda Giria. Paėjėsi penkis šimtus metrų Giria ir rasi Jėgainę. Viską supratai?

— Lyg ir supratau, — atsakau. — Tačiau žiemą eiti į Girią — pavojinga. Visi man taip sako. Anąsyk aš netgi peršalau ir susirgau.

— Ak taip, o man jau išrūko iš galvos. Juk pats turėjau ant kupros užnešti tave į Kalvą, — prisimena Vartų Sargas. — O kaip dabar? Geriau jautiesi?

— Ačiū, man jau kur kas geriau.

— Bene būsi mažumą atėjęs į protą?

— Taip, tikiuosi.

Vartų Sargas išsišiepia iki ausų; nenukeldamas kojų nuo krosnies durelių rankenos, sukeičia jas vietomis.

— Niekur nedingsi, tenka susipažinti su savo paties galimybių ribomis. Vieno karto paprastai pakanka, bet iš klaidų reikėtų pasimokyti. Truputėlis atsargumo dar niekam nepakenkė. Geras medkirtys turi tik vieną randą. Ne daugiau ir ne mažiau. Supranti, ką noriu pasakyti?

Aš mandagiai linkčioju.

— O į Jėgainę gali traukti nieko nesibaimindamas. Ji — dar ne pačioje Girioje, tik pamiškėje. Takas į ją veda tiktai vienas, niekaip nepasiklysi. Girinių ten nesutiksi. Tikri pavojai gresia tik Girios glūdumoje, taip pat — prie pat Sienos. Jeigu nelįsi giliai į Girią ir nesiartinsi prie Sienos, tau nė plaukas nuo galvos nenukris. Tik neišklysk iš tako ir nepražiopsok Jėgainės.

— Ar Prižiūrėtojas — vienas iš girinių?

— Ne, jis ne iš jų. Nei girinis, nei miestietis. Mums jis — tiesiog niekas. Gyvena sau pamiškėje, į Girią nelenda, kojos į Miestą nekelia. Visiškai nekenksmingas, toks be kiaušių vaikinas.

— O kokie tie giriniai?

Vartų Sargas pasuka galvą į mane ir prieš atsakydamas valandėlę patyli.

— Rodos, perspėjau tave pačią pirmą dieną: gali klausinėti manęs ko tik nori, bet aš pats spręsiu, atsakyti į tavo klausimą ar ne.

Aš prasižioju; klausimas kabo ant liežuvio galo.

— Užteks. Šiandien daugiau jokių klausimų, — pareiškia Vartų Sargas. — A, beje, norėjai pasimatyti su savo šešėliu? Jau metas žvilgtelėti, kaip jis gyvuoja, tiesa? Ką gi, kai įsiviešpatavo žiema, šešėlio jėgos gerokai išseko. Tad nebėra jokios priežasties neleisti jums susitikti.

— Ar jis serga?

— Nieko panašaus. Sveikut sveikutėlis. Kasdien po porą valandų gauna pasportuoti gryname ore. O apetitas — pavydėtinas, cha cha. Tiesiog kai užslenka žiema, kai dienos tokios trumpos ir spaudžia speigas, visų šešėlių jėgos pradeda sekti. Aš čia niekuo dėtas. Taip jau būna visada. Bet verčiau tegul jis pats tau viską papasakoja.

Vartų Sargas nukabina nuo sienos masyvų žiedą su raktais ir įsimeta į kišenę. Tada žiovaudamas ima varstytis odinius batus. Jo batai sunkūs, tvirti, kaustyti geležimi — tamtyč pritaikyti klampoti per sniegą.

Mano šešėlis gyvena tarp Miesto ir išorinio pasaulio. Kaip aš negaliu ištrūkti iš Miesto ir iškeliauti į pasaulį už Sienos, taip ir mano šešėlis negali nė kojos įkelti į Miestą. Tad vienintelė vieta, kur mums įmanoma susitikti, yra Šešėlių buveinė — uždara teritorija už Sarginės. Nedidelį, ankštą sklypelį iš visų pusių juosia tvora.

Vartų Sargas išžvejoja iš kišenės raktus ir atidaro vartus, vedančius į aptvertą teritoriją. Mudu įžengiame į Šešėlių buveinę. Sklypas — taisyklingas kvadratas, viena kraštine jis kone remiasi į Sieną. Pačiame centre auga sena vinkšna, po ja stovi suoliukas. Medis nuo amžiaus jau visai nubalęs, net nesuprantu, jis dar gyvas ar jau nudžiūvęs.

Viename kampe gūžiasi šiokia tokia pašiūrė, suręsta iš plytų ir statybinių atliekų. Vienintelis langas — be stiklo; vietoj durų — ant vyrių kadaruojantis lentgalis. Nematau jokio kamino — reikia manyti, viduje nešildoma.

— Čia tavo šešėlis miega, — sako Vartų Sargas. — Ne taip blogai, kaip atrodo. Yra netgi vandens ir tualetas. Tiesa, ne viešbutis, bet, šiaip ar taip, stogas virš galvos. Gal nori užeiti?

— Ne, verčiau susitiksiu su juo čia, — sakau; prisikvėpavus Sarginėje tvyrančio tvaiko, man vis dar kvaišta galva. Galai nematė to šalčio, vis vien tyrame ore geriau.

— Man tai kas, tuojau jį pakviesiu, — sako Vartų Sargas ir vienas spraudžiasi į pašiūrę.

Gindamasis nuo žvarbos, pasistatau apykaklę ir atsisėdu ant suoliuko, bato kulnu imu gremžti žemę. Ji įšalo sustingdyta, o palei Sieną, kur neįspįsta saulė, boluoja neištirpusio sniego lopiniai.

Netrukus Vartų Sargas išnyra laukan ir plačiais žingsniais sieksniuoja per Buveinę; mano šešėlis lėtai kiūtina jam iš paskos. Nors Vartų Sargas ir tikino priešingai, šešėlis toli gražu netrykšta sveikata. Jo veidas sumenkęs, beveik vien akys ir barzda.

— Numanau, kad judu norėtumėte pabūti vieni, cha cha, — sududena Vartų Sargas. — Reikia manyti, kalbos prisikaupė kaip vandens. Ką gi, mėgaukitės, kalbėkite, kiek širdis geidžia. Bet pernelyg neužsiplepėkite, jei suprantate, ką turiu omeny.

Puikiai suprantu, ką jis turi omeny. Mudu su šešėliu lydime Vartų Sargą akimis — jis vėl užrakina Šešėlių buveinės vartus ir pėdina atgal į Sarginę. Iš žvarbios tolumos dar ataidi jo batų gurgždėjimas. Netrukus išgirstame, kaip dunksteli paskui jį užsitrenkdamos sunkios medinės durys. Tik tada, kai Vartų Sargas dingsta iš akiračio, mano šešėlis prisiartina ir sėdasi greta manęs. Jis vilki apdribusį, grubaus darbo megztinį, mūvi darbines kelnes, avi tuos pačius batus, kuriuos jam parūpinau.

— Kaip laikaisi? — klausiu.

— O kaip manai? — atitaria šešėlis. — Stingstu į ragą, o ir maistas klaikus.

— Jis tvirtina, kad tu kasdien gauni prasimankštinti.

— Prasimankštinti? — pasipiktina šešėlis. — Kiekvieną mielą dieną Vartų Sargas išsitempia mane iš čia ir verčia padėti jam deginti kritusius žvėris. Tai bent mankštelė.

— Ar tikrai viskas jau taip blogai?

— Kažin ar kam apsiverstų liežuvis sakyti, kad tai šokiai ir žaidimai. Mes pakrauname maitą į vežimą ir tempiame į Obelyną, ten išverčiame, apipilame žibalu ir padegame. Bet prieš tai Vartų Sargas kirstuvu dar nukerta negyvėliams galvas. Turbūt matei jo neprilygstamą įrankių kolekciją, ar ne? Kaip kažin ką, tam vyrukui galvoj negerai. Tik duok jam valią — sukapos į gabalėlius viską, kas tik pasipainios po ranka.

— Ar Vartų Sargas — vienas iš miestiečių?

— Ne, nemanau, kad jis būtų vietinis. Vyrukas taip ir mėgaujasi visokiais negyvėliais — tik duok jam. O miestiečiams tai visai svetima, jie tiesiog nekreipia dėmesio. Jeigu ir kreiptų — kas iš to? Mes jau sunaikinome gyvą galą tų žvėrių lavonų. Šįryt radome trylika negyvų — tuos dar reikės sudeginti.

Šešėlis kulnais rausia įšalusią žemę.

— Radau žemėlapį, — vėl prabyla. — Puikus žemėlapis, nubraižytas kur kas geriau, nei tikėjausi. Pastabos irgi labai vertingos. Tik štai — šiek tiek susivėlinai.

— Aš sirgau, — sakau jam.

— Girdėjau. Ir vis vien žemėlapį gavau jau prasidėjus žiemai, vadinasi — per vėlai. Man jo reikėjo anksčiau. Būčiau galėjęs neskubėdamas regzti planą.

— Planą? Kokį planą?

— Pabėgimo planą, kokį daugiau! Nejaugi manai, kad žemėlapio man prisireikė vien tam, kad turėčiau ką tyrinėti savo malonumui?

Purtau galvą.

— Tikėjausi, kad man paaiškinsi, kas ir kaip yra šitame Mieste. Šiaip ar taip, juk tau liko beveik visi bendri mūsų prisiminimai.

— Tik pamanykit, — irzta šešėlis. — Na taip, man liko dauguma mūsų prisiminimų, bet ką turėčiau su jais veikti? Kad jie įgytų prasmę, mudviem reikėtų vėl susijungti, o kaip tik šito mes ir nesulauksime. Jei pamėginsime bent pirštą pakrutinti, mus iškart atskirs visiems laikams, nebeleis nė susitikti. Ne, šitaip neišdegs. Štai kodėl privalau viską sugalvoti pats. Turiu suprasti, kaip viskas sutvarkyta šitame Mieste.

— Na, ir kaip? Ką nors supratai?

— Šį tą supratau. Bet kol kas nieko negaliu tau atskleisti. Kol neturėsiu daugiau detalių, kol nesurinksiu pakankamai įrodymų, vargu bau man pavyks tave įtikinti. Duok man šiek tiek laiko — tikiuosi, tada jau galėsiu iškloti tau viską. Tik baiminuosi, kad nebūtų per vėlu. Kai užslinko žiema, aš sparčiai silpstu, jėgos mažėja sulig kiekviena diena. Gal man ir pavyks kaip reikiant apgalvoti pabėgimo planą, bet štai ar užteks jėgų jį įgyvendinti? Dėl to man ir reikėjo žemėlapio anksčiau.

Užverčiu galvą, žvelgiu į vinkšną. Pro šakas matau žiemos dangaus mozaiką.

— Bet iš čia juk neįmanoma pabėgti, — sakau. — Tu peržiūrėjai žemėlapį, tiesa? Turėjai įsitikinti: jokio išėjimo nėra. Čia — Pasaulio galas.

— Gal čia ir tikrai Pasaulio galas, bet išėjimas iš jo privalo būti. Dėl to nėmaž neabejoju. Tu tik pažvelk į dangų. Kaip manai, kur keliauja tie paukščiai, kurie nevaržomi perskrenda Sieną? Ogi į kitą pasaulį. Jei ten, už Sienos, nieko nebūtų, nereikėtų nė pačios Sienos — kuriems galams tuomet aptverti visą teritoriją? Kur nors toje Sienoje būtinai turi būti plyšys...

— O gal...

— Palik tai man, aš rasiu būdą iš čia išsikapstyti, — šešėlis neleidžia man nė prasižioti. — Mudu būtinai iš čia ištrūksime. Visai nenoriu mirti šitoje pašvinkusioje skylėje.

Jis vėl kulnu ima rausti žemę.

— Pakartosiu tą patį, ką sakiau iš pat pradžių: kažkas čia negerai. Pragaištingas šis Miestas, tokio neturėtų būti. Žinau tai, ir tiek. Esu tuo tikras labiau nei bet kada. Visa bėda, kad Miestas pergedęs tobulai. Išsigimusi kiekviena menkiausia dalelė, tad tame jo išsigimime neaptiksi jokios kliauties. Jis vientisas, be jokio plyšelio. Štai šitoks... — šešėlis brėžia kulnu apskritimą.

— Miestas — tai uždaras ratas, — tvirtina jis. — Štai toks. Dėl to, kuo ilgiau išbusi jame, tuo labiau tau ims atrodyti, kad viskas yra taip, kaip ir turėtų būti. Suabejosi visais ankstesniais savo vertinimais. Ar supranti, ką sakau?

— Taip, aš ir pats tai pajutau. Jaučiausi toks suglumęs. O kartais atrodo, kad pats ir esu visų rūpesčių priežastis.

— Nieko panašaus, — užginčija šešėlis, greta apskritimo kulnu braižydamas kažkokį raizginį. — Mudu su tavimi esame teisūs. O jie — jie klysta, neabejotinai. Privalai tuo tikėti, kol tikėti tau dar užtenka jėgų. Kitaip Miestas praris tave su visa savastimi ir visa kuo.

— Kaip gali tvirtinti, kad mudu — neabejotinai teisūs? Ką tai reiškia? O ką reiškia tai, kad jie taip pat neabejotinai klysta? Aš nebeturiu prisiminimų, nebeturiu su kuo viską lyginti, tad iš kur galiu žinoti, kas iš tikrųjų teisus, o kas klysta?

Mano šešėlis linguoja galvą.

— Pamėgink pažvelgti šitaip. Iš pažiūros nekyla abejonių: Mieste esama visko, ko reikia, kad jis per amžius išlaikytų saugumą, stabilumą ir ramybę. Kad ir kas atsitiktų, tvarka čia išlieka nuostabiai pastovi. Tačiau Miestas, prilygstantis amžinajam varikliui, — dalykas, neįmanomas net teoriškai. Vadinasi, kažkur esama kažkokios slaptos gudrybės. Sistema be energijos šaltinio negali egzistuoti.

— Na, ir kaip? Ar išsiaiškinai, iš kur tas variklis ima energiją ir kur ją išeikvoja?

— Kol kas ne. Kaip jau sakiau, dabar ir svarstau šį klausimą. Labai praverstų daugiau detalių.

— O gal atskleistum bent šį tą? Rasi galėčiau ir pagelbėti.

Šešėlis ištraukia rankas iš kišenių, pūsdamas bando jas sušildyti, paskui ima stipriai trinti delnus, pasidėjęs rankas ant kelių.

— Ne, tikėtis iš tavęs šito — būtų per daug. Tiesa, mano kūnas virsta visiška griuvena, tačiau tavo proto būklė irgi ne geresnė. Pirmiausia tau būtina atsigauti. Kitaip amžiams įklimpsime abu. Taigi tai, ką žadėjau, apsvarstysiu aš, o tu daryk viską, ką reikia, kad išsigelbėtum pats.

— Nesiginčysiu, mano pasitikėjimas savimi tikrai sparčiai tirpsta, — sakau nuleisdamas galvą ir įsistebeilydamas į ratą, nubrėžtą ant žemės. — Bet kaip aš galiu būti stiprus, jeigu nebejaučiu net savo savasties? Tikriausiai jau esu pražuvęs, nieko nebesuvokiu...

— Toli gražu, — nesutinka šešėlis. — Nei tu pražuvęs, nei taip jau smarkiai sutrikęs. Tiesiog kažkas neprileidžia tavęs prie tavo paties minčių — arba jas slepia. Tačiau savastis stipri, patikėk. Ji išgyvens netgi jei negalvosi apie ją. Net jeigu viskas bus atimta, ji vis vien išsaugos sėklą — pačios tavo esybės grūdą. Privalai pasikliauti savo paties galiomis.

— Pamėginsiu, — žadu jam.

Šešėlis užverčia galvą į dangų ir užmerkia akis.

— Tu tik pažvelk į paukščius, — taria. — Niekas negali jų sulaikyti. Nei Siena, nei Vartai, nei rago gaudesys. Kartais labai pravartu stebėti paukščius.

Girdžiu: mane jau šaukia Vartų Sargas. Metas eiti.

— Dabar kurį laiką manęs nelankyk, — kužda šešėlis man pavymui. — Kai ateis metas, aš pats sugalvosiu, kaip su tavimi susitikti. Jeigu susitikinėsime per dažnai, Vartų Sargas ims mus įtarinėti. O tada jau pasirūpins apsunkinti man darbą. Verčiau apsimesk, kad mudviem nelabai pavyko susišnekėti.

— Gerai, — pažadu.

* * *

— Na, ir kaip sekėsi? — klausia Vartų Sargas, kai sugrįžtu į Sarginę. — Smagu susitikti šitiek laiko nesimačius, ar ne?

— Tiesą sakant, nė pats nežinau... — numykiu linguodamas galvą.

— Šitaip paprastai ir būna, — patenkintas sako Vartų Sargas.