9

Apetitas, nusivylimas, Leningradas

Laukdamas jos, aš ruošiau vakarienę. Grūstuve sutryniau sūdytų slyvų, paruošiau iš jų saldžiarūgštį padažą. Plaktoje tešloje pakepinau keletą sardinių, patiekiamų su sluoksniuotos tešlos pyragaičiais; dar riebaluose paskrudinau jautienos šoninės su salierais. Išėjo visai nebloga vakarienė.

Laiko dar buvo, tad pasilepinau skardine alaus ir pasiruošiau užkandos: sojų padažu apšlakstytų laukinių imbierų ir žaliųjų pupelių su sezamo padažu. Tada išsitiesiau ant lovos ir žiūrėdamas į lubas klausiausi senų plokštelių.

Jau buvo gerokai po septynių, lauke visai sutemo. O bibliotekininkės vis dar nė ženklo. Galbūt turėdama laiko apmąstyti mano prašymą ji vis dėlto persigalvojo ir nutarė neateiti? Argi aš galėčiau dėl to ją kaltinti? Juk iš tiesų būtų kur kas protingiau neiti.

Vis dėlto, kai aš kaip tik rinkausi kitą plokštelę, sučirškė durų skambutis. Dirstelėjau pro akutę — taip, koridoriuje stovėjo ta pati mergina iš bibliotekos su knygomis glėbyje. Neatkabindamas grandinėlės pravėriau duris.

— Gal pastebėjai ką nors slampinėjant koridoriuje? — paklausiau.

— Nė gyvos dvasios, — atsakė ji.

Nukabinau grandinėlę, skubiai įsileidau merginą vidun ir nedelsdamas vėl užrakinau duris.

— Užuodžiu kažką nepaprastai gardaus, — pareiškė mergina. — Ar galiu užmesti akį į virtuvę?

— Prašom, gali traukti tiesiai ten. Bet ar esi tikra, kad aplink įėjimą nesitrainioja jokie įtartini tipai? Nevyksta jokie gatvės remonto darbai, niekas nesėdi kokiame automobilyje?

— Ničnieko, — atsakė ji, dunkstelėdama knygas ant virtuvės stalo. Paskui suskato iš eilės kilnoti visų puodų dangčius. — Ar visa tai pagaminai pats?

— Žinoma. Jeigu tik nori, pavaišinsiu ir tave. Tiesa, nieko labai įspūdingo negaliu pasiūlyti.

— Na ką tu. Kaip tik tokia vakarienė man labiausiai ir patinka.

* * *

Išdėliojau lėkštes ant virtuvės stalo.

Mudu sėdome valgyti. Aš dėbsojau kone išsižiojęs, kaip ji nerūpestingai, nekreipdama dėmesio į mane, šluoja vieną patiekalą po kito. Tai bent apetitas!

Prisikliukinau gerą stiklą „Old Crow“ su ledu, užkandai pasikepinau tofu, ant viršaus užbarsčiau smulkintų ridikų. Pasiūliau gėrimo ir merginai, bet ji atsisakė.

— Vis dėlto norėčiau gabalėlio to tofu, — paprašė ji. Pastūmiau jai, kiek buvo likę, o pats gurkšnojau jau be užkandos.

— Jeigu nori, dar turiu ryžių. Be to, galiu — tik žybt! — ir paruošti mišo sriubos, — pasiūliau.

— Nuostabu! — sušuko ji.

Paruošiau vytinto tuniuko sultinio; į mišo sriubą dar pridėjau jūros dumblių ir svogūnų laiškų. Patiekiau sriubą su ryžiais, užpiltais sūdytų slyvų padažu. Ir vėl nespėjau nė mirktelėti — o bibliotekininkė sudorojo viską. Liko tik pora slyvų kauliukų.

Ji net atsiduso patenkinta.

— Ooo, skanumėlis. Labai ačiū aukščiausios klasės virėjui, — padėkojo.

Kaip gyvas nesu regėjęs, kad šitokia laiba mergina įstengtų sunaikinti tokį kalną maisto. Tiesa, kaip virėjas, jutau didžiulį pasitenkinimą, maža to, tenka pripažinti, kad vakarienę ji dorojo su tam tikru žavesiu. Aš tiesiog netekau amo. Nors pajutau ir šiokį tokį šleikštulį.

— Klausyk, ar tu visada šitiek valgai? — nesusilaikiau.

— Na taip, maždaug tiek, — nėmaž nesuglumusi atsakė ji.

— Bet tu tokia liekna...

— Mano išsiplėtęs skrandis, — prisipažino ji. — Nesvarbu, kiek valgau, svorio nepriaugu.

— Tikriausiai maistui išleidi krūvą pinigų, — pratariau. Tiesą sakant, jos išsiplėtusiame skrandyje vienu kartu sutilpo mano rytdienos pietūs.

— Siaubingai daug, — sutiko ji. — Pravalgau beveik visą atlyginimą.

Aš vėl pasiūliau jai ko nors išgerti, ir šįsyk ji paprašė alaus. Ištraukiau iš šaldytuvo skardinę, o drauge, dėl viso pikto, — dvigubą porciją Frankfurto dešrelių ir jas sumečiau į keptuvę. Neįtikėtina, bet pats spėjau suvalgyti tik porą — visas likusias žaibo greitumu sušlavė ji. Po šimts, šita mergužėlė — tikra rijimo mašina!

Griebiausi paskutinio šiaudo — ištraukiau bulvių salotų, užverčiau ant jų gerą porciją jūros dumblių ir tuno konservų. Visa tai akimoju pranyko bedugniame jos skrandyje drauge su antru bokalu alaus.

— Dievulėliau, tikras rojus! — sumurkė ji. Aš pats beveik nė kąsnio nenurijau, bet tuštinau jau trečią stiklą „Old Crow“ su ledu.

— O desertui galiu pasiūlyti šokoladinio pyrago, — iškėliau baltą vėliavą aš. Savaime suprantama, bibliotekininkė tučtuojau kibo į jį. Netikėdamas savo akimis žiūrėjau į ją; man dingojosi, kad matau, kaip kąsnis stringa jai prigrūstoje gerklėje.

* * *

Galbūt kaip tik dėl šios priežasties aš taip ir nepatyriau erekcijos.

Paprastai šitaip man niekada neatsitinka; paskutinį kartą mano instrumentas reikiamu momentu atsisakė veikti bene tais metais, kai Tokijuje vyko olimpiada3.

— Nieko baisaus, neverta nusiminti, — bandė guosti ji.

Po deserto mudu išgėrėme dar po stiklą burbono ir po skardinę alaus, pasiklausėme muzikos ir galiausiai atsidūrėme lovoje. Ir, kaip jau sakiau, man neatsistojo.

Ji glaudėsi prie manęs visu nuogu kūnu. Ir glostė krūtinę.

— Kiekvienam gali šitaip atsitikti. Nereikia taip dėl to graužtis.

Tačiau kuo labiau ji stengėsi mane paguosti, tuo aštriau suvokiau, kad beviltiškai susimoviau. Prisiminiau kadaise kažkur skaitęs: suglebęs penis — estetiškai kur kas patraukliau nei erekcija. Bet šiomis aplinkybėmis tokia informacija ne kažin kiek teguodė.

— Kada tu paskutinį kartą miegojai su moterim? — pasiteiravo ji.

— Gal prieš dvi savaites, — atsakiau.

— Ir tąsyk viskas ėjosi sklandžiai?

— Žinoma, — pasakiau aš. Kodėl pastarosiomis dienomis visi taip domisi mano seksualiniu gyvenimu?

— Miegojai su savo mergina?

— Su perkama mergina, kurią išsikviečiau telefonu.

— Perkama mergina? Ir tu nejauti dėl to, na... kaip čia pasakius... gėdos?

— Na... ne.

— O paskui... nieko?

Kas tai? Kryžminė apklausa?

— Ne, — atsakiau. — Paskui mane taip užvertė darbais, kad neturėjau kada pasiimti drabužių iš valyklos, ką ir kalbėti apie kokią nors masturbaciją.

— Tai štai kur šuo pakastas, — įsitikinusi pareiškė ji.

— Koks šuo kur pakastas?

— Tu persidirbai. Turiu omeny, jei visą laiką įtemptai dirbai...

— Gal ir taip. — O gal priežastis ta, kad užvakar nemiegojau ištisas dvidešimt šešias valandas.

— O kuo tu dirbi?

— Na... mano darbas susijęs su kompiuteriais. — Tai mano įprastas atsakymas. Šitaip tvirtindamas ne taip jau ir smarkiai meluoju, be to, dauguma žmonių ne kažin kiek nutuokia apie kompiuterius, tad į smulkmenas ir nesigilina.

— Vadinasi — valandų valandos protinio darbo. Įsivaizduoju, kiek susikaupia įtampos, nenuostabu, kad paskui kurį laiką būni niekam tikęs.

Visai įmanomas paaiškinimas. Kai tave iš visų pusių užgriūva šitokia beprotybė, lieka tik džiaugtis, kad nenutiko kas blogiau, tik laikinai tapai impotentu.

— Ar nenorėtum priglausti ausies prie mano pilvelio? — pasiūlė ji, nuspirdama antklodę į kojūgalį.

Jos kūnas buvo lieknas ir labai dailus. Nė gramo riebalų, krūtys — išbrinkę pumpurai. Priglaudžiau ausį prie plokščio, glotnaus jos pilvo virš bambos; kad ir kaip neįtikėtina, bet nebuvo justi nė menkiausio iškilumo, kuris išduotų viduje sukauptas milžiniškas maisto atsargas. Nejučia prisiminiau magiškąjį Harpo Markso4 apsiaustą, suryjantį viską, kas tik pasitaiko akiratyje.

— Ką nors girdi? — paklausė ji.

Sulaikiau kvapą ir įsiklausiau. Bet išgirdau tik ramiai, ritmingai plakančią jos širdį.

— Ničnieko negirdžiu, — pasakiau.

— Tikrai negirdi, kaip mano skrandis virškina visą tą gausybę maisto? — suabejojo ji.

— Kažin ar virškinimas — labai triukšmingas procesas. Tiesiog skrandžio sultys skaido maistingąsias medžiagas. Žinoma, žarnyno veikla irgi vyksta, bet ji — irgi tyli.

— Bet aš pati puikiausiai jaučiu: skrandis taip ir kunkuliuoja. Pasiklausyk dar.

Man nesinorėjo judintis: šitokia poza tysojau gana jaukiai. Žvilgsniu tingiai naršiau pasišiaušusį plaukų kalnelį tiesiog prieš akis. Tačiau taip ir neišgirdau nieko, kas primintų skrandžio ar žarnyno veiklą. Nejučia prisiminiau sceną iš filmo Priešas apačioje. Tiesiog po mano ausimi geležinis jos skrandis slapta vykdė virškinimo operacijas — visai kaip tas povandeninis laivas, vadovaujamas Kurto Jurgenso.

Galiausiai pasidaviau ir kilstelėjau galvą nuo jos pilvo. Atsilošiau ant pagalvės ir apkabinau merginą per pečius. Užuodžiau jos plaukų aromatą.

— Gal turi toniko? — paklausė ji.

— Šaldytuve, — atsakiau.

— Norėčiau degtinės su toniku. Galima?

— Kodėl gi ne?

— Tu nori?

— Atspėjai.

Ji išsiropštė iš lovos ir nuogutėlė patraukė į virtuvę ruošti degtinės su toniku. Kol ji taisė gėrimus, užleidau savo mėgstamiausią Džonio Metiso albumą. Tą, kuriame yra daina „Teach Me Tonight“. Niūniuodamas vėl išsitiesiau lovoje. Dainavome visi drauge: aš ir mano suglebęs penis, ir Džonis Metisas.

— Kiek tau metų? — paklausė mergina, grįždama su gėrimais.

— Trisdešimt penkeri, — atsakiau. — O tau?

— Beveik trisdešimt. Žinau, atrodau jauniau, bet iš tikrųjų man dvidešimt devyneri, — prisipažino ji. — Pasakyk teisybę: gal tu — koks beisbolininkas ar ką?

Aš apstulbau taip, kad net apsilaisčiau krūtinę degtine su toniku.

— Kaip šitokia mintis šovė tau į galvą? — pasidomėjau. — Dievaži, gerus penkiolika metų nesu net lietęs beisbolo kamuoliuko.

— Nė pati nežinau, tavo veidas man pasirodė tarsi matytas per televiziją. Lyg ir beisbolo rungtynėse. O gal tave rodė per žinias?

— Nesu nuveikęs nieko, ką vertėtų rodyti per žinias.

— Tai gal reklamoje?

— Kad ne, — atsakiau.

— Ką gi, tikriausiai ten būta tavo antrininko. Bet į užkietėjusį kompiuterastą tu irgi nepanašus, — patylėjusi pridūrė. — Ne taip jau lengva tave perprasti. Mali kažką apie evoliuciją ir vienaragius, kišenėje nešiojiesi spyruoklinį peilį...

Ji dūrė pirštu į numestas ant grindų mano kelnes. Iš užpakalinės kišenės kyšojo peilis.

— O... — tarstelėjau aš. — Žinai, mano darbe atsarga gėdos nedaro. Aš apdoroju duomenis. Na, biotechnologijos ir panašūs dalykėliai... Tai susiję su korporacijos interesais. Pastaruoju metu kompiuteriniai piratai tik ir tyko nugvelbti, kas ne vietoj padėta...

Kaip kažin ką, ji nepatikėjo nė žodeliu.

— Ar nemanai, kad jau pats metas pasidomėti mūsų bičiuliais vienaragiais? Juk kaip tik dėl jų mane ir pasikvietei, argi ne taip?

— Ačiū, kad priminei, — pratariau aš.

Ji atšlijo nuo manęs ir paėmė dvi atsineštas knygas: Bertlando Kuperio Gyvūnų archeologiją ir Chorchės Luiso Borcheso Fantastinių būtybių knygą.

— Esmę galiu nusakyti keliais žodžiais, — prašneko ji. — Borchesas vienaragius apibūdina kaip pramanytas būtybes — panašiai kaip ir drakonus ar undines. Kuperis griežtai neatmeta tikimybės, kad vienaragiai kadaise galėjo iš tikrųjų egzistuoti; jis problemą vertina labiau iš mokslininko pozicijų. Deja, nei vienas, nei kitas tave dominančia tema nepateikia išsamesnių žinių. Net drakonams ar troliams — ir tiems skirta daugiau dėmesio. Spėju, kad vienaragiai, kaip sakoma, niekad nebuvo mėgėjai drumsti vandenį. Čia — daugmaž viskas, ką man pavyko aptikti bibliotekoje.

— Ir to per akis. Aš iš tiesų labai dėkingas. Bet turiu dar vieną prašymą. Gal paskaitytum man balsu svarbiausias vietas, o kitką galėtum papasakoti?

Pirmiausia ji atsivertė Fantastinių būtybių knygą. Štai ką sužinojome:

Vienaragių būta dviejų rūšių: vakarietiškųjų, kildinamų iš Graikijos, ir kiniškųjų. Šios dvi rūšys visiškai skiriasi ir išvaizda, ir tuo, kaip juos suvokė žmonės. Pavyzdžiui, štai kaip graikiškąjį vienaragį aprašo Plinijus:

Jo kūnas — kaip arklio, o galva — elnio, jo kojos — kaip dramblio, uodega — šerno, jis baubia kraupiu balsu, jo kaktos viduryje styro vienas juodas ragas, dviejų uolekčių ilgio; kalbama, kad šio laukinio žvėries neįmanoma sugauti gyvo.

O štai palyginimui ir kiniškojo vienaragio aprašas:

Jo kūnas — kaip elnio, o uodega — jaučio, jo kanopos — kaip arklio. Trumpas ragas, išaugęs kaktos viduryje — iš to paties kūno; nugaros kailis — penkių skirtingų susimaišiusių spalvų, o papilvė — rusva arba gelsva.

Abi vienaragių rūšys iš esmės skyrėsi ne vien išvaizda. Lygiai taip pat Rytai ir Vakarai nesutarė ir dėl charakterio bei simbolikos. Vakariečiai vienaragį laikė nuožmiu ir agresyviu žvėrimi. Dėl to ir ragas — metro ilgumo. Maža to, pasak Leonardo da Vinčio, būta vienintelio būdo sugauti vienaragį — reikėjo pakurstyti jo aistras. Vienaragiui reikėję pakišti nekaltą mergelę — ir šis, geismo apimtas, užmiršiąs kraugeriškus kėslus ir, užuot puolęs, padėsiąs galvą mergelei ant kelių. Kokia šiuo atveju rago paskirtis, abejoti netenka.

Kita vertus, kiniškasis vienaragis yra šventas gyvulys, turintis pranašo dovaną. Jis — vienas iš keturių palankių žmogui padarų drauge su drakonu, feniksu ir vėžliu, be to, jis laikomas svarbiausiu iš trijų šimtų šešiasdešimt penkių sausumos gyvūnų. Jo būdas nepaprastai švelnus, žengiąs jis be galo atsargiai, kad neužmintų ir nesužeistų net paties menkiausio gyvio, neėdąs jokio augančio žolyno, mintąs tik suvytusia žole. Jis gyvenąs tūkstantį metų, o vienaragio apsilankymas esąs didžio išminčiaus gimimo ženklas. Sakoma, kad Konfucijaus motina, nešiodama įsčiose busimąjį filosofą, sutiko vienaragį:

Po septyniasdešimties metų medžiotojai nudobė kiliną, ant kurio rago vis dar plaikstėsi skivytas kaspino, kurį užrišo Konfucijaus motina. Konfucijus nuėjo pažiūrėti vienaragio ir pravirko, nes nujautė, ką pranašauja to niekuo nekalto, paslaptingo gyvūno žūtis, — ir dar dėl to, kad kaspino skiautėje slypėjo jo paties praeitis.

Gyvūnas, vadinamas kilinu, kinų istorijoje dar kartą pasirodo tryliktame amžiuje. Planuoto įsiveržimo į Indiją išvakarėse Čingischano žvalgai vidury dykumos aptiko vienaragį. Šio vienaragio galva buvo kaip arklio, o kūnas — elnio. Jis buvo apžėlęs žaliu kailiu ir prašneko žmonių kalba: „Atėjo metas jums sugrįžti į savo viešpaties karalystę“.

Pasitaręs su išminčiais, vienas Čingischano ministrų šitaip paaiškino jam įvykį: gyvūnas buvęs čiao-šui — kilino atmaina. „Jau keturis šimtus metų šlovingoji armija kovojo vakariniuose kraštuose, — bylojo jis. — Dangus pasibaisėjo šitokiu kraujo praliejimu ir dabar per čiao-šui siunčia žinią. Dėl Dievo meilės, apsaugok imperiją nuo kraujo. Susivaldymas atneš tau neaprėpiamą džiaugsmą.“ Ir imperatorius atsisakė karo planų.

Rytuose — taika ir romumas, Vakaruose — agresija ir gašlumas. Vis dėlto ir vienu, ir kitu atveju vienaragis — pramanytas gyvūnas, vaizduotės vaisius, galintis įkūnyti bet kokią pageidaujamą savybę.

Be to, esama vienos delfinų rūšies, kitaip jie dar vadinami narvalais5 arba „jūrų vienaragiais“. Tik jų ragas — veikiau ne ragas, o labai ištįsusi viršutinio žandikaulio iltis, kyšanti viršugalvyje. Šis „ragas“ būna maždaug pustrečio metro ilgio, susisukęs spirale lyg sriegis. Vis dėlto šitas banginių šeimos gyvūnas yra labai retas ir viduramžių metraščiuose neaptinkamas.

Tiesa, mezozojaus eroje egzistavo ir daugiau vienaragius primenančių gyvūnų, bet ilgainiui jie išnyko.

Bibliotekininkė atsivertė Gyvūnų archeologiją.

Mezozojaus periodu, tai yra maždaug prieš dvidešimt milijonų metų, Šiaurės Amerikos žemyne gyveno dviejų rūšių atrajojantys žinduoliai. Viena jų — cintetokerusai, kita — kuranokerusai. Ir vieni, ir kiti turėjo po tris ragus, tačiau vienas jų — akivaizdžiai atskiras ir ilgesnis už kitus.

Cintetokerusas — nelabai stambus gyvūnas, primenantis arklio ir elnio hibridą; abiejuose jo smilkiniuose augo po ragą, o trečiasis ilgas Y formos virbas styrojo iš nosies galo. Tuo tarpu kuranokerusas — šiek tiek apvalainesnio snukio, du panašūs į elnio ragai stiebėsi viršugalvyje, o trečiasis, papildomas, buvo riestas, užsilenkęs atgal. Tiesą sakant, pakankamai groteskiškos išvaizdos padarai.

Tarp žinduolių vieną ar bent jau nelyginį skaičių ragų turintys gyvūnai — retenybė, juos išvis galima laikyti evoliucijos anomalija. Jie — tarsi kokie evoliucijos nelaikšiai našlaičiai; gyvūnai su neporiniu ragų skaičiumi gana greitai išnyko nuo žemės paviršiaus. Netgi tarp dinozaurų milžinas triragis triceratopsas buvo išimtis.

Kadangi gyvūnui ragai yra artimos kovos ginklai, trijų — akivaizdžiai per daug. Kaip smeigiant šakute, taip ir ragais: kuo daugiau smaigalių, tuo labiau padidėja paviršiaus pasipriešinimas, taigi tuo sunkiau ir įsmeigti. Maža to, atsižvelgiant į dinamikos dėsnius, galima drąsiai tvirtinti, kad manipuliuojant trimis ragais gerokai išauga rizika kliudyti pašalinius, pakeliui pasipainiojusius objektus — kartu padidėja pavojus nė vienu iš trijų ragų taip ir nepersmeigti tikrojo priešo.

Tuo atveju, jeigu gyvūnas susiduria su keliais priešais iš karto, trys ragai smarkiai apsunkina judėjimo laisvę; triragis gyvūnas būtų nevikrus, jis negalėtų pakankamai sparčiai ištraukti ragų iš vieno užpuoliko kūno ir čia pat nukreipti jų į kitą. Šie trūkumai ir lėmė triragių gyvūnų išnykimą: kur kas pranašesni buvo tie, kurie turėjo du arba vieną ragą.

Savo ruožtu dviejų ragų pranašumą prieš vieną liudija viso gyvūno kūno ašinė simetrija. Visų gyvūnų sandara remiasi pusiausvyra tarp kairės ir dešinės kūno pusės, taigi ir kūno jėga vienodai paskirstyta į dvi dalis, o tai atitinkamai lemia ir augimo bei judėjimo būdą. Šitokia simetrija būdinga nosiai ir netgi burnai, tad šių organų funkcijos iš esmės padalytos į dvi dalis. Bamba, savaime suprantama, yra viena, bet ją iš dalies galima laikyti rudimentiniu organu. O penis, priešingai, sudaro porą su vagina.

Užvis svarbiausias organas šiuo atveju yra akys. Ir puolant, ir ginantis akys atstoja savotiškus stebėjimo bokštus, tad veiksmingiausiai panaudojamas toks ragas, kuris yra arčiausiai akių. Geriausias pavyzdys — raganosis, kurį iš esmės galima vadinti „vienaragiu“. Tačiau raganosį vargina labai stipri trumparegystė, štai kodėl ragą jis turi tik vieną. Taigi, vertinant praktiniu požiūriu, raganosį drąsiai galima laikyti luošiu. Tačiau, nepaisant šio potencialiai mirtino trūkumo, raganosiai vis dėlto išgyveno — dėl dviejų tarpusavyje nesusijusių priežasčių: viena — jie žolėdžiai, o antra — jų kūną dengia kieta tarsi šarvas oda. Tad gintis ragu jiems nelabai ir prireikia. Dėl šios priežasties pagal kūno tipą raganosiai priskirtini triceratopsų kategorijai.

Vis dėlto visuose vienaragių atvaizduose, kiek tik įmanoma jų surasti, iš karto krinta į akis, kad jie — visai kitokio tipo gyvūnai. Jų kūno nedengia šarvas; jie tokie pat bejėgiai kaip ir elniai. Jei, be viso šito, vienaragiai buvo dar ir trumparegiai, šis trūkumas galėjo būti lemtingas. Smarkiai neprimatančių vienaragių neišgelbėtų netgi ypač išsivysčiusi uoslė ar klausa. Bet kuriam plėšrūnui jie taptų lengvu grobiu. Be to, turėdamas tiktai vieną ragą, per nelaimingą atsitikimą vienaragis prarastų paskutinį ginklą.

Yra ir toks vieno rago trūkumas: gana sunku smogti juo visa jėga — panašiai kaip ir priekiniai dantys dėl pusiausvyros principų negali smulkinti maisto tokia pat galia kaip krūminiai. Kuo didesnė masė, tuo didesnis ir stabilumas, kai veikiama jėga. Akivaizdu, kad vienaragiai turėjo būti ištisas fiziologinių dinaminių defektų rinkinys.

* * *

— O tu tikra meistrė, kai reikia ką nors išaiškinti, ar ne? — pertraukiau ją.

Ji smagiai nusišypsojo ir dviem pirštais perbraukė man per krūtinę.

— Mąstant logiškai, — tęsė ji, — peršasi išvada, kad vienaragius nuo išnykimo galėjo išgelbėti viena vienintelė aplinkybė. Tai labai svarbu. Gal galėtum pasiūlyti mintį, kokia ta aplinkybė?

Sunėriau rankas ties ta vieta, kur buvo jos pirštai, ir susimąsčiau, bet jokio protingo atsakymo taip ir nesugalvojau.

— Gal jie tiesiog neturėjo jokių natūralių priešų? — ryžausi spėti.

— Bingo! — sušuko ji ir pakštelėjo man į lūpas. — O dabar pagalvok: kokių reikia sąlygų, kad gamtoje koks nors gyvūnas neturėtų priešų?

— Na, visų pirma izoliacijos. Pavyzdžiui, žvėris apsigyvena tokioje vietoje, į kurią joks grobuonis negali įsigauti, — ėmiausi svarstyti balsu. — Sakykime, kokiame nors aukštame plokščiakalnyje, kad ir tokiame kaip Konano Doilio Paslaptingoje šalyje. Arba kokioje nors gilioje įduboje, pavyzdžiui, krateryje.

— Nuostabu! — šūktelėjo ji, smiliumi tapšnodama tiesiog man virš širdies. — Iš tikrųjų ir esama vieno seno liudijimo — aprašoma, kaip buvo aptiktas vienaragis, gyvenęs kaip tik tokiomis sąlygomis.

Aš tik gurktelėjau seilę. Oi...

Ji vėl ėmėsi dėstyti:

Tas dalykėlis buvo atrastas 1917-aisiais, per Pirmąjį pasaulinį karą, Rusijos fronte rugsėjo mėnesį, likus vos mėnesiui iki Spalio revoliucijos; tuo metu valdė Kerenskio kabinetas — prieš pat bolševikų surengtą perversmą.

Ties pačia fronto linija Ukrainoje vienas rusų pėstininkas, rausdamas apkasą, iškasė neregėtą daiktą. Ir numetė šalin pamanęs, kad tai karvės, o gal briedžio kaukolė. Jei viskas būtų tuo ir pasibaigę, radinys ir būtų likęs amžiams palaidotas istorijos užmarštyje. Vis dėlto atsitiktinumas lėmė kitaip: leitenantas, kuriam minėtasis kareivis buvo pavaldus, visai neseniai buvo baigęs biologijos studijas Petrogrado universitete. Šis leitenantas išsyk atkreipė dėmesį, kad iškastoji kaukolė — neįprasta, tad parsinešė ją į štabą ir kruopščiai apžiūrėjo. Ir netruko išsiaiškinti, jog radinys — kažkokio iki šiol nežinomo gyvūno kaukolė. Jis tučtuojau pranešė šią žinią universiteto biologijos fakulteto dekanui ir paprašė atsiųsti tyrinėtojų grupę. Savaime suprantama, jokios ekspedicijos jis taip ir nesulaukė. Rusijoje tuo metu prasidėjo perversmas, tvyrojo visiška sumaištis. Svarbiausias rūpestis buvo maistas, šaudmenys, vaistai. Tai šen, tai ten įsiplieksdavo streikai, trūkinėjo ryšiai, tad mokslininkų grupei nusigauti iki fronto linijos buvo visiškai neįmanoma. O net jei jiems ir būtų pavykę prisistatyti į vietą, sąlygos kasinėjimams, švelniai tariant, nebuvo pačios palankiausios. Patirdama vieną pralaimėjimą po kito, Rusijos armija vis labiau traukėsi, fronto linija stūmėsi į rytus. Labai galėjo būti ir taip, kad kaukolės radimvietė jau buvo atsidūrusi vokiečių teritorijoje.

Pats leitenantas irgi susilaukė gėdingo galo. Tų pačių metų lapkričio mėnesį buvo pakartas ant telegrafo stulpo. Visos telegrafo linijos tarp Ukrainos ir Maskvos stulpai buvo gausiai nukabinėti pakaruokliais — iš buržuazijos kilusių karininkų kūnais. O tasai leitenantas tebuvo ką tik iškeptas biologas, kokia nors politika jam buvusi nebuvusi...

Vis dėlto vos keliomis dienomis anksčiau, nei bolševikai užgrobė valdžią, leitenantas susiprato patikėti kaukolę sužeistam kareiviui, kuris buvo demobilizuotas ir išsiųstas namo. Leitenantas pažadėjo, neva kareivis gausiąs solidžią kompensaciją, jeigu įteiksiąs saugiai dėžėje supakuotą kaukolę tiesiog į rankas biologijos fakulteto dekanui. Tačiau kareivis, net išrašytas iš karinės ligoninės, delsė iki kitų metų vasario ir tik tada susiruošė į Petrogrado universitetą — ir, žinoma, rado jį uždarytą neribotam laikui. Dauguma dėstytojų buvo arba išvaikyti, arba patys paspruko iš šalies. Universiteto atidarymo perspektyvos buvo labai miglotos. Kareiviui neliko kitos išeities, kaip atidėti bandymą išsireikalauti kompensaciją geresniems laikams. Kaukolę jis paliko saugoti svainiui, kuris Petrograde laikė arklides, o pats grįžo į gimtąjį kaimą už gerų trijų šimtų kilometrų nuo buvusios imperijos sostinės. Dėl nežinomų priežasčių kareivis į Petrogradą niekada nebegrįžo, tad kaukolė taip ir liko gulėti arklidėse visų užmiršta.

Į dienos šviesą ji vėl išniro tik 1935-aisiais. Petrogradas jau buvo pervadintas Leningradu. Leninas — miręs, Trockis — ištremtas, visą valdžią į savo rankas jau buvo susigrobęs Stalinas. Leningrade niekas nebejodinėjo arkliais. Buvęs arklininkas pusę savo gero išpardavė, o likusioje arklidžių dalyje atidarė nedidelę ledo ritulio įrangos krautuvėlę.

— Ką? — Man net apatinė žiauna atkrago. — Nejaugi ketvirtajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje kas nors žaidė ledo ritulį?

— Manęs neklausk. Tiesiog perskaičiau, kas parašyta. Bet... o kodėl ne? Po revoliucijos Leningradas buvo gana šiuolaikiškas miestas. Tad galėjo būti ir taip, kad ledo ritulį ten žaidė visi, kas netingėjo.

Šiaip ar taip, tvarkydamas savo sandėlį, buvęs arklininkas kartą aptiko dėžę, kurią jo svainis paliko dar 1918-aisiais. O dėžėje gulėjo laiškas, skirtas Petrogrado universiteto biologijos fakulteto dekanui: „Prašom dosniai atsilyginti tam, kuris pristatys šią dėžę.“ Savaime suprantama, ledo ritulio įrangos pardavėjas tučtuojau nugabeno dėžę į universitetą — dabar jau Leningrado universitetą — ir pabandė susirasti dekaną. Bet paaiškėjo, kad tai neįmanoma. Dekanas pasirodė buvęs žydas, ištremtas į Sibirą iškart po Trockio žlugimo.

Vis dėlto andainykštis arklininkas anaiptol nebuvo kvailys. Jam neliko kitos išeities: arba saugoti dėžę su neatpažinto gyvūno kaukole iki savo dienų galo ir negauti už tai nė kapeikos, arba susirasti kokį kitą biologijos profesorių. Tai jis ir padarė, išklojo visą istoriją ir užsiprašė tokio atlygio, koks jam atrodė tinkamas. Namo jis grįžo praturtėjęs keliais rubliais.

Profesorius kruopščiai apžiūrėjo kaukolę, ištyrinėjo kiekvieną kvadratinį centimetrą — ir galiausiai priėjo tą pačią išvadą kaip ir anas leitenantas prieš aštuoniolika metų, tai yra kad kaukolė neatitinka nė vieno nei šiuo metu egzistuojančio, nei išnykusio gyvūno kaukolės. Savo struktūra ji užvis labiausiai priminė elnio kaukolę. Iš apatinės dalies sandaros buvo galima spręsti, kad gyvūno būta kanopinio žolėdžio gana plačiais žandikauliais. Tačiau nuo elnio kaukolės ši skyrėsi vienu iš karto į akis krintančiu bruožu: taip taip, vieninteliu ragu, styrančiu kaktos viduryje.

Tasai ragas netgi buvo išlikęs. Savaime aišku, ne visas, bet ir to pakako atkurti buvusį ragą: tiesų, maždaug dvidešimties centimetrų ilgio. Ragas buvo nulūžęs, likusioji atauga — beveik trijų centimetrų ilgio, jos skersmuo ties pagrindu — apie du centimetrus.

— Du centimetrai... — burbtelėjau sau po nosimi. Kaukolės, kurią man padovanojo seniokas, kaktoje buvo duobutė — kaip tik dviejų centimetrų skersmens.

Profesorius Petrovas — tokia buvo jo pavardė — susikvietė keletą asistentų ir baigiamojo kurso studentų, visa grupė mėnesiui išvyko į Ukrainą, pasiruošusi kasinėjimams toje pačioje vietoje, kur andai leitenanto būrys rausė apkasus. Deja, jiems taip ir nepavyko aptikti jokios panašios kaukolės. Vis dėlto jie išsiaiškino keletą keistų faktų apie pačią vietovę, vadintą Voltafilo plokščiakalniu. Šis nelabai aukštas plokščiakalnis dunksojo vidury banguojančių lygumų, o kartu buvo ir vienas iš labai nedaugelio pačios gamtos sukurtų strateginių įtvirtinimų. Per Pirmąjį pasaulinį karą aplink šį plokščiakalnį Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos armijos nuolat susiremdavo su rusais kruvinose kautynėse. O per Antrąjį pasaulinį karą plokščiakalnis bombarduotas tiek, kad tapo nebeatpažįstamas, kone sulygintas su žeme — bet tai įvyko tik po kelerių metų.

Voltafile profesorių Petrovą ypač sudomino iškasti kaulai — jie labai smarkiai skyrėsi nuo šiose platumose paplitusių gyvūnų kaulų. Šis atradimas pakišo profesoriui mintį suformuluoti prielaidą, neva dabartinis plokščiakalnis neatmenamai senais laikais buvęs anaiptol ne kauburys, o krateris, o kartu — ir niekur kitur neaptinkamos floros bei faunos lopšys. Tavo žodžiais tariant, paslaptinga šalis.

Ko gero, iš tiesų reikia pasitelkti vaizduotę, norint perprasti, kaip, amžiams bėgant, ugnikalnis galėjo virsti plokščiakalniu, bet kaip tik šitaip ir atsitiko. Ugnikalnio šlaitai buvo grėsmingai statūs, tačiau per milijonus metų nesulaikomi geologinių plokščių poslinkiai sutrupino uolas ir ugnikalnio pagrindas virto paprasčiausia kalva. Tuo tarpu vienaragis, ta prie aplinkos neprisitaikiusi evoliucijos klaida, kuo ramiausiai tebegyveno plokščiakalnyje, saugus nuo bet kokių grobuonių. Čia gausiai tekėjo skaidrūs upokšniai, dirvožemis buvo derlingas, vienu žodžiu, sąlygos — idealios. Visus šiuos atradimus ir hipotezes profesorius Petrovas aprašė straipsnyje „Apmąstymai apie Voltafilo plokščiakalnio gyvybės formas“, kuriame smulkiai išdėstė iš viso trisdešimt šešis zoologinius, botaninius ir geologinius įrodymus, pagrindžiančius išnykusio pasaulio tezę. Straipsnį jis pateikė Sovietų Sąjungos mokslų akademijai. Buvo 1936-ųjų rugpjūtis.

Deja, straipsnio likimas buvo liūdnas. Niekas Mokslų akademijoje nevertino jo rimtai. Maža to, kaip tik tuo metu, kai profesorius pateikė straipsnį svarstyti, Mokslų akademijoje vyko nuožmi kova dėl valdžios tarp Maskvos ir Leningrado universitetų. Leningradiečiams sekėsi nekaip, o už tokius neva „nedialektiškus“ tyrinėjimus jie dar ir smarkiai gavo pylos. Vis dėlto, netgi nepaisant Petrovo hipotezės, egzistavo vienas nepaneigiamas fizinis įrodymas — pati kaukolė. Visas būrys specialistų ištisus metus kamavosi, visapusiškai tyrinėdami paslaptingąjį objektą. Galų gale, kad ir labai nenoromis, jiems teko pripažinti: tai ne klastotė, o tikra kažkokio gyvūno, turėjusio vieną ragą, kaukolė. Pagaliau Sovietų Sąjungos mokslų akademijos prezidiumas paskelbė išvadą: ši visiems protus sujaukusi kaukolė neva priklausiusi gyvūnui, kuris buvęs Cervidae odocoileus spontaniška mutacija ir neturėjęs jokios įtakos evoliucijai, tad ir nesąs vertas tolesnių tyrinėjimų. Kaukolė sugrįžo į Leningrado universitetą profesoriui Petrovui.

Profesorius Petrovas dar keletą metų kantriai laukė, kad vėjas papūstų iš kitos pusės ir jo tyrinėjimai sulauktų pripažinimo, tačiau kai pačioje penktojo dešimtmečio pradžioje įsiplieskė karas su Vokietija, visos viltys žlugo galutinai. Profesorius Petrovas mirė 1943-iaisiais visiškai palūžęs. O kaukolė pradingo 1941-aisiais, per Leningrado blokadą. Vokiečiai subombardavo Leningrado universitetą, tiesiog sulygino su žeme. Nušluotas buvo visas universiteto miestelis, tad ką jau kalbėti apie tokią smulkmeną kaip kažkokia gyvūno kaukolė. Šitaip neliko vienintelio daiktinio įrodymo, kad vienaragiai egzistavo iš tikrųjų.

* * *

— Vadinasi, neliko jokio konkretaus įrodymo? — pasitikslinau.

— Ničnieko — išskyrus fotografijas.

— Fotografijas?

— Na taip, kaukolės fotografijas. Profesorius Petrovas padarė jų gal šimtą, ir keletas išliko net per karą. Jos saugomos Leningrado universiteto bibliotekos archyvuose. Štai viena iš jų.

Mergina padavė man knygą ir bakstelėjo pirštu į puslapį, kuriame buvo įdėta nespalvota fotografija. Tiesa, gana neryški, bet kaukolės kontūras matėsi aiškiai. Kaukolė padėta ant stalo, užkloto baltu audeklu, o greta jos, dydžiams palyginti, — rankinis laikrodis. Kaktos viduryje nubrėžtas apskritimas nurodo rago vietą. Kaip kažin ką, kaukolė — tos pačios rūšies kaip ir ta, kurią man padovanojo seniokas. Dirstelėjau į savąją, jaukiai tupinčią ant televizoriaus. Uždengta marškinėliais ji priminė miegančią katę. Mane gnybtelėjo pagunda viską papasakoti. Bet atsispyriau: juk paslaptis todėl ir yra paslaptis, kad nepasakoji apie ją į kairę ir į dešinę.

— Kaip manai, ar ta kaukolė tikrai pražuvo per karą? — paklausiau.

— Tikriausiai, — atsakė mergina, mažuoju piršteliu šiaušdama karčiukus. — Jeigu galima tikėti knyga, Leningradas po karo atrodė tarsi pervažiuotas milžinišku volu, o užvis nuožmiausi smūgiai kliuvo kaip tik universiteto rajonui, taigi, manau, galima drąsiai tvirtinti, kad kaukolė buvo sunaikinta drauge su visa kuo. Žinoma, galėjo būti ir taip, kad profesorius Petrovas dar prieš antpuolį suskubo ją kur nors saugiai nukišti. O gal ji atsidūrė tarp kitų vertybių, kurias vokiečiai išsigabeno kaip karo laimikį... Bet, kad ir kas būtų jai nutikę, nuo tų laikų apie ją niekas negirdėjo nė menkiausios užuominos.

Apžiūrėjau fotografiją, o paskui su trenksmu užverčiau knygą. Ar įmanoma, kad manoji ir yra ta pati Voltafilo-Leningrado kaukolė? O gal kitados kur nors, visai kitoje vietoje, kažkas atkasė dar vieną vienaragio kaukolę? Užvis paprasčiausia būtų paklausti paties senioko. Visai nekaltas klausimas, pavyzdžiui: iš kur jūs gavote tą kaukolę? Ir kodėl sumanėte padovanoti man? Ką gi, juk tą seną nenaudą dar susitiksiu — turėsiu atiduoti jam perskirstytus duomenis. Tada ir paklausiu. O kol kas nėra ko sukti sau galvos.

Mano žvilgsnis klydinėjo po lubas, o merginos galva gulėjo man ant krūtinės, visu kūnu ji glaudėsi man prie šono. Apkabinau ją. Įtampa dėl vienaragio kaukolės bent šiek tiek atlėgo, bet mano vyriškumo būklė taip ir liko nepasikeitusi. Ką padarysi. Rodos, išsisklaidė paskutinė viltis sulaukti erekcijos, bet mergina lyg niekur nieko pirštu braižė ornamentus man ant pilvo.