18

Sapnų skaitymas

Taip ir nesugebėjęs perprasti savosios savasties, vėl įninku skaityti senus sapnus. Žiemos galios vis labiau stiprėja, o aš visą dėmesį sutelkiu į darbą, tad ir nuolat mane persekiojantis netekties jausmas pasimiršta, tiesa, tik laikinai.

Kita vertus, kuo daugiau senų sapnų perskaitau, tuo aštriau suvokiu savo bejėgiškumą. Vis dar nevalioju suvokti, ką man byloja tie sapnai. Be paliovos skaitau juos, tačiau prasmės taip ir neperprantu. Jie — tarsi neiššifruojamas tekstas, naktis po nakties plaukiantis man prieš akis. Ne ką daugiau suprasčiau paprasčiausiai žiūrėdamas į srovenančius Upės vandenis.

Tiesa, skaityti sapnus aš įgudau. Perpratau metodo esmę ir per naktį perskaitau iš tiesų nemažai sapnų. Bet kas iš to?

— Ką iš tiesų reiškia tasai sapnų skaitymas? — klausiu Bibliotekininkės. — Na taip, kaip ir sakei, toks mano darbas — iš šių kaukolių išskaityti senus sapnus. Tačiau tie sapnai be jokio tikslo praplaukia pro mane, nieko neužkliudydami. Jaučiuosi pavargęs — kaskart vis labiau.

— Ir vis vien skaitai senus sapnus lyg apsėstas. Argi ne taip?

— Pats nežinau, — atsakau. Juk iš tikrųjų: aš iš paskutiniųjų stengiuosi sutelkti dėmesį, kad tik kaip nors užpildyčiau manyje žiojinčią tuštumą. Ir ji sako tiesą: sapnų skaitymas mane tarytum užvaldė.

— Gali būti, kad tu pats dėl to kaltas, — tęsia ji.

— Aš pats?

— Svarstau, galbūt tau labai knieti prisikasti prie savo esmės? Tiesa, visų tų dalykų apie savastį gerai nesuprantu, bet gali būti ir taip, kad tavoji užrakinta po devyniais užraktais. Seniesiems sapnams reikia, kad juos perskaitytum, bet ir tu pats jauti tokį pat poreikį skaityti senus sapnus.

— Kodėl taip manai?

— Toks jau yra tas sapnų skaitymas. Kaip paukščiai, metui atėjus, pakyla skristi į pietus ar atgal į šiaurę, taip ir Sapnų Skaitytojas privalo skaityti sapnus.

Ji ištiesia ranką skersai stalą ir uždeda delną ant manojo. Ir nusišypso. Jos šypsena — tarsi pavasario pažadas.

— Išlaisvink savo savastį. Juk tu — ne kalinys. Tu — aukštai skrendantis paukštis, padangėse besidairantis sapnų.

* * *

Imdamasis skaityti seną sapną, nuoširdžiai visas jam atsiduodu. Išsirenku vieną iš ilgose lentynose išrikiuotų kaukolių ir nešuosi ant stalo. Bibliotekininkė padeda man: pirmiausia nušluosto kaukolę drėgnu skudurėliu. Paskui nepaprastai kruopščiai blizgina ją sausu, kol kaukolė pabąla lyg ką tik iškritęs sniegas.

Priglaudžiu delnus prie kaukolės ir žiūriu, įsmeigęs žvilgsnį, laukdamas, kol iš jos ims sklisti šilta šviesa. Kai sušyla maždaug tiek, kiek šildo saulės spindulys žiemą, nublizginta iki baltumo kaukolė atveria man savo senus sapnus. Aš įtempiu regėjimą, giliai alsuoju ir braukdamas pirštų galiukais susiraizgiusius šviesos siūlelius pradedu vynioti man porinamą istoriją. Šviesos balsas, kaip visuomet, skamba labai tyliai tarsi tolimas aidas; mano atsiveriančios sąmonės skliautu tarsi senoviniai žvaigždynai priešaušriu blykštančiu dangumi ima iš lėto plaukti vaizdiniai. Tačiau jie taip ir lieka miglotomis, pabiromis mozaikos detalėmis, niekad nesusiliejančiomis į vientisą paveikslą.

Regiu kraštovaizdžius, kurių kaip gyvas anksčiau nesu matęs, girdžiu nepažįstamų melodijų aidus, kažkas man kažką kužda išsyk keliomis nesuprantamomis kalbomis. Mane pasiekia šuorais atplūstančios nuotrupos, bet jos tuoj pat vėl nugrimzta į tamsą. Švysteli viena detalė, paskui — kita, bet jų tarpusavyje nesieja jokie ryšiai. Išbandau įvairiausius būdus sutelkti energiją į pirštų galiukus, tačiau rezultatas visada lieka tas pats. Kol dar jaučiu, kad seni sapnai žadina kažkokį atsaką manyje pačiame, nieko nepajėgiu suprasti.

Galbūt iš tikrųjų aš visiškai niekam tikęs sapnų skaitytojas. O gal per nesuskaičiuojamą gausybę metų priblėso sapnų šviesa, sudilo, aptrupėjo pati kalba? Gal pernelyg skirtingi mano ir jų suvokimo kontekstai? Nejaugi mane būdraujantį nuo kaukolių sapnų būsenos skiria neperžengiama bedugnė?

Stebiu, kaip iškyla ir vėl pradingsta pabiros sapnų nuotrupos, ir nieko nesakau. Žinoma, kaukolės protarpiais siunčia man ir tokių vaizdinių, kuriuos atpažįstu. Žolynai, siūbuojantys vėjyje, balti papurę debesėliai dangaus žydrynėje, upokšnis, mirguliuojantis saulės atšvaitais, — gryni ir neįmantrūs vaizdai. Ir vis dėlto kaip tik šie patys paprasčiausi regėjimai man sukelia liūdesį, kuriam išreikšti trūksta žodžių. Tarsi praplaukiantis laivas, kurį išvysta žvelgiantis pro langą, šie regėjimai pasirodo tik tam, kad tuojau pat vėl išnyktų be pėdsako.

Kol skaitau, seno sapno skleidžiama šiluma palengva traukiasi tarsi jūros vandenys per atoslūgį; sapnas iš lėto grįžta, kur buvęs, ir vėl pavirsta tiesiog šalta ir balta kaukole. Jis vėl įminga giliu, laikui nepavaldžiu miegu. Vizijų vandenys srovena pro jų nebenulaikančius pirštus, liejasi ant žemės. Šitai patiriu kaskart, kai tik baigiu skaityti sapną.

Kai iš kaukolės išsunkiu visus senus sapnus, grąžinu ją Bibliotekininkei, o ši tvarkingai padeda ant pertvarėlės greta kitų, jau perskaitytų. Aš tuo tarpu ilsiuosi, abi rankas ištiesęs ant stalo, telkiu jėgas kitiems sapnams. Įsitikinau, kad per vakarą įstengiu perskaityti ne daugiau kaip šešias kaukoles. Jei tik pamėginu įveikti daugiau, nebevalioju sutelkti dėmesio, sapnų melodijos susilieja į beprasmį triukšmą. Vienuoliktą valandą būnu jau toks pavargęs, kad vos bepastoviu ant kojų.

Kai baigiu darbą, ji patiekia kavos. Retsykiais pavaišina ir namie keptais sausainiais ar vaisine duona. Valgydami mudu nesišnekame.

* * *

— O gal tai aš apsunkinu tau sapnų skaitymą? — klausia ji. — Galbūt tavoji savastis užtrenkta taip aklinai dėl to, kad aš nepajėgiu atsiliepti?

Kaip ir visada, mudu sėdime ant siaurų laiptelių, vedančių nuo Senojo tilto žemyn, į smėlėtą Upės salelę. Vandens paviršiuje virpčioja blyškus sidabrinis mėnulis. Siūbuoja prie stulpo pririšta medinė valtis, jos teškenimas antrina srovės gurgėjimui. Sėdžiu prisiglaudęs prie Bibliotekininkės, ranka jaučiu jos kūno šilumą.

— Nieko panašaus, — sakau jai. — Aš pats čia kaltas. Mano savastis tarytum bando išsprūsti. Jaučiuosi visiškai suglumęs.

— Ar tu nebesuvoki savo savasties?

— Nė pats nežinau, — sakau. — Kitąsyk suvokimas gerokai vėluoja — supranti ką nors tik tada, kai tai jau nebesvarbu. O kartais padarau tai, ką privalau daryti, neatsiklausęs savasties valios, ir viskas nukreivoja šleivomis vėžėmis.

— Nejaugi savastis gali būti tokia netobula? — šypsodamasi klausia ji.

Žvelgiu į savo rankas. Mėnesienos šviesoje jos primena baltas statulas, išskobtas nežinia kokiam tikslui.

— Ji gali būti netobula, — sakau, — tačiau ji visada palieka pėdsaką. Ir tuo pėdsaku galima sekti — panašiai kaip pėdomis sniege.

— Ir kur jis veda?

— Į save, — aiškinu. — Juk kaip tik tai ir yra savastis. O kai nėra savasties, tuomet niekas niekur negali nuvesti.

Pakeliu galvą. Žiemiškas mėnulis lieja skaisčią šviesą ant Miesto, nutvieskia ir Sieną.

— Tu tikrai dėl nieko nekalta, — bandau ją paguosti.