26

Jėgainė

Kai pasakau Bibliotekininkei apie savo ketinimus keliauti į Jėgainę, ji išsyk apsiniaukia.

— Jėgainė — Girioje, — bando prieštarauti, sužerdama žioruojančias anglis į kibirą su smėliu.

— Pamiškėje, — nesutinku. — Pats Vartų Sargas tikino, kad iki ten eiti visiškai nepavojinga.

— Nesuprantu aš to Vartų Sargo. Gal Jėgainė ir tikrai netoli pakraščio, bet Girioje vis vien tyko pavojai.

— Galai jų nematė. Aš vis vien eisiu. Privalau rasti muzikos instrumentą.

Išgraibiusi visas žarijas, Bibliotekininkė išsemia pelenus ir supila į kibirą. Ji linguoja galvą.

— Aš eisiu kartu, — sako.

— Kodėl? Juk miškai tave baugina. Manęs visiškai nežavi mintis, kad galiu įklampinti tave į pavojų.

— Nieku gyvu neleisiu tau eiti vienam. Giria žiauri, bet tu vis dar šito nesupranti.

* * *

Išsiruošiame į kelią po ūkanotu dangumi; Upės pakrante žingsniuojame tiesiai į rytus. Oras nepaprastai švelnus, ryto gaiva tarytum pranašauja pavasarį. Vėjas nė nedvelkteli, tykiai čiurlena Upė. Po ketvirčio valandos nusitraukiu pirštines, nusivynioju šaliką.

— Tikras pavasaris, — sakau.

— Gal ir taip. Bet tik vienai dienai. Netrukus mus vėl užgrius žiema, — atsako ji.

Praeiname kraštinius namus pietiniame krante; dabar į dešinę nuo kelio plyti tik laukai. Grįstas kelias irgi baigiasi, toliau klampojame paprastu išmintu taku. Tarpuvagiuose boluoja suledėjusio sniego takeliai. Kairėje pusėje, pačiame paupyje, gluosniai svyruokliai svarina šakas iki pat tykiai srūvančio, lygaus it veidrodis vandens. Ant plonyčių šakelių bando tūpti kažkokie smulkūs paukščiukai, bet šios neišlaiko jų svorio, linksta, o paukščiukai bent keliskart strakteli, mėgindami nutūpti patogiau, bet galiausiai purpteli sau. Kairioji Bibliotekininkės ranka glūdi mano palto kišenėje, įsitvėrusi manosios. Kitoje rankoje nešu krepšį su priešpiečiais ir keliomis smulkiomis dovanėlėmis Jėgainės Prižiūrėtojui.

Sulauksime pavasario, ir tuomet daug kas bus lengviau, galvoju jausdamas savo bendražygės rankos šilumą. Jeigu per žiemą išsaugosiu savastį ir jei išgyvens mano šešėlis, tuomet aš ir vėl būsiu toks pat ar beveik toks pat, koks buvęs.

Mudu einame pernelyg neskubėdami, beveik nesišnekėdami — ne dėl to, kad neturėtume ką kits kitam pasakyti, o veikiau dėl to, kad nė nereikia kalbėtis. Dairomės aplinkui: snieguotos kiek akys užmato lomos, paukščiai su raudonų uogų kekėmis snapuose, vešlūs žieminių daržovių laukai, krištolo tyrumo tvenkinėliai, telkšantys upės pakrantėse, sniego kepurėmis pasidabinęs kalvagūbris tolumoje. Kiekvienas naujas reginys — tarsi netikėta dovana.

Pakeliui išvystame būrelį žvėrių, bandančių rupšnoti pageltusią žolę. Nublyškęs jų kailio auksas baigia visai išbalti, šeriai pastebimai pailgėję, vilna kur kas tankesnė nei rudenį. Tačiau tik metus akį matyti, kad žvėris kamuoja badas — jie visiškai sulysę, apgailėtini. Ant nugaros po kailiu barkšo mentės tarsi kokio persenusio baldo spyruoklės, kojos panašios į verpstes, sąnariai sutinę. Lūpų kampučiai liūdnai nukarę; žvėrys atrodo išsekę, gyvybė nebešvyti jų akyse.

Grupelėmis po tris ar keturis jie klydinėja po laukus, tačiau aptikti kokią uogą ar maistui tinkamos žolės kuokštą pasitaiko nedažnai. Aukštai ant medžių šakų galbūt dar užsilikęs vienas kitas riešutas, bet jų žvėrys negali pasiekti: jie stoviniuoja po medžiais, ilgesingai žvelgdami aukštyn, į paukščius, nulasiojančius net šį menkutį maistą.

— Kodėl žvėrys nenuėda laukuose auginamo derliaus? — klausiu.

— To aš ir pati nežinau, — atsako ji. — Bet taip jau yra. Žvėrys neėda jokio Miestui skirto maisto. Nors jie mielai ėda tai, kuo juos šeriame, tačiau patys nieko neliečia.

Keletas žvėrių, parietę po savimi kojas, geria vandenį iš paupio tvenkinėlio. Einame pro pat juos, bet jie net nepakelia galvų. Balti jų ragai atsispindi vandenyje — atrodo lyg Upės dugne nugrimzdę kaulai.

* * *

Laikydamiesi Vartų Sargo nurodymų, pusę valandos žingsniuojame paupiu, praeiname Rytinį tiltą ir iš tiesų pasiekiame takų sankirtą: dešinėn suka siauras takelis, kurio nežinodamas nė nepastebėtum. Abipus tako laukai užžėlę aukšta žole — ši pievų juosta skiria dirbamus plotus nuo Rytinės girios pakraščio.

Žole apžėlęs šiaurinis kalvos šlaitas vos pastebimai kyla aukštyn, protarpiais žolė praretėja, takas vingiuoja plikomis uolienų atodangomis. Šlaitas anaiptol nestatus, be to, akmenyje išskobti patogūs laipteliai. Akmuo — minkštas smiltainis, tad pakopos jau gerokai numintos. Paėjėję dar kelias minutes, pasiekiame kalvos viršūnę — ši kalva šiek tiek žemesnė už Vakarinę, kurios papėdėje gyvenu. Pietų pusėje šlaitas leidžiasi žemyn: plika uoliena tolygiai pereina į žole apaugusį slėnį, o už jo jau dunkso neaprėpiama it vandenynas tamsžalė Giria.

Sustojame ant plikos uolos ir apsidairome. Iš rytų pusės atsiveriantis Miestas atrodo visiškai kitaip, nei aš įpratęs jį matyti.

Upės vaga netikėtai tiesi, neįžvelgiau nė vienos vienintelės salelės — veikiau ne Upė, o žmogaus iškastas kanalas. Tolumoje už Upės įžiūriu Didžiąją šiaurinę pelkę; rytiniame pakraštyje į ją tai šen, tai ten įsiterpia atskiros miško salelės. Šiapus, pietiniame Upės krante, plyti tie patys laukai, per kuriuos mes atėjome. Gyvenamųjų namų niekur nesimato, netgi Rytinis tiltas atrodo vienišas ir apleistas. Darbininkų kvartalas ir Bokštas su laikrodžiu neryškūs, padūmavę — atrodo nematerialūs lyg miražas.

Atsipūtę traukiame šlaitu žemyn — Girios link. Pačioje pamiškėje telkšo seklus tvenkinėlis; jame teberiogso dumbliname dugne įsišaknijęs nudžiūvusio medžio kamienas — tarsi koks milžiniškas skeletas. Ant jo tupi du balti paukščiai ir įdėmiai stebi mus ateinančius. Sniegas po kojomis suledėjęs, kietas, tad neįminame jokio pėdsako. Žingsniuojame pirmyn, kol atsiduriame ąžuolų guote — medžiai tokie milžiniški, kad šaknimis siekia giliau įšalo, o šakomis stiebiasi kone iki pat apsiūkusio dangaus.

Kai tik įžengiame į Girią, mūsų ausis pasiekia keistas garsas. Kuo toliau einame takeliu, tuo labiau stiprėja tas monotoniškas, tolygus ūžesys. Nejau girdime pačios žiemos alsavimą tarp medžių? Tačiau oras nejuda, nevirpteli nė menkiausia medžio šakelė. Bibliotekininkė garso neatpažįsta lygiai taip pat kaip ir aš — ji išvis pirmą kartą įkėlė koją į šią Girią.

Takelis išveda į progumą ir čia nutrūksta. Kitame laukymės gale riogso kažkoks gremėzdas, iš pažiūros primenantis sandėlį. Nematyti jokios detalės, kuri padėtų įspėti, kokia iš tikrųjų šio pastato paskirtis. Nepastebime jokių įmantrių mechanizmų, jokių laidų — visiškai nieko neįprasto, tik girdime tą keistą gaudesį, lyg ir sklindantį iš statinio vidaus. Priekinėje jo dalyje įtaisytos tvirtos dvivėrės geležinės durys; virš jų mūrinėje sienoje įžiūrime keletą nedidelių angelių.

— Tikriausiai čia ir bus Jėgainė, — sakau.

Tačiau pastato durys užrakintos. Pajudinti jų nevaliojame net abu kartu.

Nutariame apeiti aplink pastatą. Jėgainės ilgis šiek tiek didesnis nei plotis, šoninė siena panašiai prakiurdinta aukštai įtaisytomis ventiliacijos angomis, bet jokių kitų durų taip ir nepavyksta aptikti. Vienalytė mūrinė siena kažkuo primena Sieną, kuri supa Miestą, tačiau pasižiūrėję iš arčiau įsitikiname, kad šitos plytos — toli gražu ne tokios tobulai lygios. Palietus jos šiurkščios, o vietomis — ir ištrupėjusios.

Už šio pastato pamatome dar vieną, gerokai mažesnį, namelį, sumūrytą iš tokių pat plytų. Durys čia visiškai paprastos, o langai vietoj užuolaidų uždangstyti maišais nuo grūdų. Ant stogo stirkso pajuodęs nuo suodžių kaminas. Šįsyk bent jau justi, kad namelyje gyvenama žmogaus. Triskart pabeldžiu į duris, bet atsako nesulaukiu. Šitos durys irgi užrakintos.

— Žiūrėk, štai ten galima įeiti vidun, — sako Bibliotekininkė, imdama mane už rankos.

Pažvelgiu ten link, kur rodo ji. Ir iš tiesų — galinėje Jėgainės sienoje žioji plačiai atidarytos geležimi kaustytos durys. Prisiartinu ir, prieš eidamas vidun, nusiimu tamsius akinius. Bibliotekininkė žingteli atatupsta — lįsti į pastatą jai visiškai nesinori. Viduje tvyro juodžiausia tamsa. Pasirodo, Jėgainėje nesama jokio apšvietimo — labai keista, lyg ir reikėtų manyti, kad bent vienai lemputei čia pagaminamos elektros energijos turėtų pakakti — o blausioje, pro duris įsismelkiančioje šviesoje nematyti nieko, tik tuščia erdvė.

Mano sužalotos akys tamsoje regi kuo puikiausiai. Netrukus tirštoje prietemoje išskiriu žmogaus figūrėlę. Tai smulkaus sudėjimo vyriškis — nusigręžęs jis įdėmiai stebi kažkokią milžinišką metalinę koloną. Įžiūriu tik tą didžiulį vamzdį patalpos centre — apačia jis remiasi į grindis, o viršumi — į lubas, jo skersmuo siekia gerus tris metrus. Bet taip ir nepamatau jokio generatoriaus. Jokio valdymo pulto, jokių pagalbinių mechanizmų, jokių dūzgiančių velenų — nieko. Šis pastatas visai galėtų būti koks dengtas jodinėjimo maniežas. Arba neįtikėtino dydžio degimo krosnis. Grindys išklotos tokiomis pat plytomis, iš kokių sumūrytos sienos.

Sukariu bene pusę kelio iki kolonos, ir tik dabar prie jos palinkęs žmogus galų gale mane pastebi. Nė nepajuda iš vietos, tik krypteli galvą ir įsmeigia į mane žvilgsnį. Jis dar jaunas, metų jam, ko gero, dargi mažiau nei man. Visa kuo — išvaizda ir elgsena — jis tiesiog įsikūnijusi Vartų Sargo priešingybė. Lieknas, lankstus, blyškaus veido ir glotnios odos, smakras apšepęs, bet apžėlusiu barzda jo niekaip nepavadinsi. Plaukai virš aukštos kaktos kiek praretėję; jis vilki tvarkingais, kruopščiai išlygintais drabužiais.

— Laba diena! — pakeliu balsą, kad perrėkčiau triukšmą.

Jis žvelgia į mane kietai sučiaupęs lūpas, o paskui atsainiai linkteli.

— Nesutrukdžiau? — vėl užrinku.

Vyrukas purto galvą ir duria pirštu į pritvirtintą prie kolonos plokštelę, į kurią ir buvo sutelkęs dėmesį. Plokštelėje įtaisyta nedidelė akutė — dirsteliu pro ją ir išvystu kažką panašaus į milžinišką propelerį, įrengtą lygiagrečiai žemės paviršiui; propelerio mentes neįtikėtinu greičiu suka kažkokia nepaprastai galinga jėga. Kažin, kokia sutramdyta stichija čia generuoja Miestui elektros energiją?

— Vėjas? — surinku, bet pats beveik neišgirstu savo balso.

Vyriškis linkteli, tada paima mane už parankės ir vedasi atgal, prie laukujų durų. Mudu einame petys petin, tik jis bent puse galvos žemesnis už mane. Bibliotekininkę randame stoviniuojančią lauke — ji nerimauja laukdama manęs. Prižiūrėtojas sveikinasi su ja tokiu pat atsainiu linktelėjimu.

— Laba diena, — sako ji.

— Laba diena, — tyliai atsako Prižiūrėtojas.

Jis nusiveda mus abu už mažojo namelio, į Girioje iškirstą sklypą — triukšmas čia ne toks kurtinantis. Susėdame ant trumpos ražienos — javai nupjauti beveik pažemiui.

— Atleiskite, negaliu kalbėti garsiai, — atsiprašinėja jaunasis Prižiūrėtojas. — Jūs tikriausiai iš Miesto?

— Taip, — atsakau.

— Visą Miestą apšviečia vėjas, — aiškina Prižiūrėtojas. — Čia po žeme siaučia galingos vėtros. Mes jas pažabojame ir nukreipiame į propelerio sraigtą.

Jaunasis vyras žvelgia į gruodo sukaustytą žemę po kojomis.

— Vėtros gūsis išsiveržia kartą per tris dienas. Tiesiog po mumis čia žioji milžiniškos požeminės tuštumos. Tomis dienomis, kai netraukia vėjas, rūpinuosi įranga: taisau propelerio mentes, tepu alyva ašį, prižiūriu vožtuvus ir sklendes, kad neužšaltų. O čia generuojamą elektros energiją požeminiu kabeliu siunčiu į Miestą.

Prižiūrėtojo žvilgsnis nuslysta į progumą. Ją iš visų pusių supa aukšti tamsaus miško medžiai. Dirva laukymėje tamsi, įdirbta, tačiau jokių augalų pėdsakų nematyti.

— Mėgstu čia padirbėti, — pasakoja Prižiūrėtojas. — Kai turiu laiko, vis imuosi valyti brūzgynus, plečiu savo daržą. Dirbu visai vienas, tad kažin ko nuveikti negaliu. Labai aukštų medžių neliečiu, renkuosi tokius, kuriuos iškirsti lengviau. Pavasarį pasisėju daržovių. Tai yra... O jūs, beje, ko atėjote? Pasižiūrėti, kaip reikalai Jėgainėje?

— Na, bent jau panašiai, — lyg ir patvirtinu.

— Žmonės iš Miesto čia beveik niekad nesilanko, — sako Prižiūrėtojas. — Niekas nė kojos nekelia į Girią. Nebent prekių išnešiotojas. Kartą per savaitę atgabena man maisto ir visko, ko gali prireikti.

— Taip ir gyveni čia vienui vienas? — klausiu.

— Na taip. Jau senokai taip ir gyvenu. Dabar vien iš garso atpažįstu, kaip įranga veikia. Kiekvieną mielą dieną kalbuosi su mechanizmais. Ir nieko nuostabaus — nemažai jau mano čia pragyventa. Jei įranga geros būklės, tuomet ir man širdyje ramu... Taip pat pažįstu ir Girios garsus. Dažnai girdžiu daugybę visokių balsų.

— Turbūt sunku gyventi čia, Girioje, ir dar vienam?

— Ar sunku gyventi vienam? — pakartoja Prižiūrėtojas. — Aš juk prižiūriu Jėgainę. Bet gyvenu — na taip, Girioje, bet ne visai Girioje. Net nežinau, kas dedasi miškų glūdumoje.

— Ar čia esama daugiau tokių kaip tu? — klausia Bibliotekininkė.

Prižiūrėtojas valandėlę svarsto klausimą, paskui linkteli.

— Taip, keletas. O giliau Girioje jų, ko gero, esama kur kas daugiau. Jie kasa anglis, kerta medžius. Retai su jais susitinku, o kalbėti ir išvis nesu kalbėjęs. Jie nelaiko manęs saviškiu. Juk jie gyvena Girioje, o aš — čia. Tai yra... aš niekad nekišu nosies į glūdumą, o jie beveik niekad neišeina pamiškėn.

— Sakyk, gal kada esi sutikęs čia moterį? — klausia ji. — Jau nebejauną moterį, galbūt šiek tiek panašią į mane?

Prižiūrėtojas purto galvą.

— Ne, moters niekada nemačiau. Tik keletą vyrų.

Pažvelgiu į Bibliotekininkę, bet ji daugiau nieko nesako.