PARYŽIUS

Gavėnia — Velykų laikotarpis, 1490

NEKALTŲJŲ MIKALOJUS

Pasiuntinys tarė eiti nedelsiant. Toks jau tas Jonas Le Vistas — tikisi, kad vos paliepus visi puls vykdyti.

Bet aš puoliau. Išsyk susiruošiau su pasiuntiniu, spėjau tik dažus nuo teptukų nubraukti. Jono Le Visto užsakymas žada ilgas sotaus būvio savaites. Tik karalius sako „ne“ Le Vistui, o aš, kaip žinote, tikrai ne karalius.

Nors kai pagalvoju, kiek kartų bėgau per Seną į Krosnies gatvę, kad grįžčiau be užsakymo? Bet Jonas Le Vistas toli gražu ne koks svaičiotojas — priešingai, jis blaivaus proto, kaip kadaise buvo jo garbstomas Liudvikas XI. Ir juokų nesupranta. Aš su juo nepokštauju. Tikra palaima išsprukti iš jo namų į artimiausią smuklę, išgerti, pažvingauti ir pasigrabalioti su mergom, iki širdis atlėgs.

Jis žino, ko nori. Bet sykiais būna — ateini tartis dėl dar vieno herbo kaminui, žmonos karietos durelių tapybos arba vitražo koplyčiai eskizo, — žmonės kalba, kad Le Visto herbų visur pridėta kaip arkliašūdžių, — o jis purto galvą ir susiraukęs pareiškia:

— Kam to reikia. Kad dar turėčiau rūpintis tokiais niekais. Eik.

Ir aš išeinu prislėgta širdimi, tarytum pats būčiau pradėjęs kalbas apie karietos puošybą, nors kvietė mane Le Vistas.

Krosnies gatvėje teko nesyk lankytis. Ypatingo įspūdžio ta vieta tikrai nedaro. Nors aplink plyni laukai, namas pastatytas nelyginant miesto tirštume, kambariai ilgi ir siauri, sienos tamsios, arklidės per arti — namuose visad tvyro arklių kvapas. Toks namas ir pritinka šeimai, nusipirkusiai vietą karaliaus dvare, — erdvus, bet vieta prasta. Le Vistas veikiausiai mano, kad jam labai pavyko, jog gavo čia apsigyventi, bet dvariškiai už akių juokiasi. Jis turėtų gyventi netoliese karaliaus ir Dievo Motinos katedros, ne už miesto sienų, pelkėtoje dykroje, supančioje Pievų Šv. Germano bažnyčią.

Kai atvykau, ekonomas nuvedė mane ne į Jono Le Visto darbo kambarį, nukabinėtą žemėlapiais, kur šis triūsia dvarui ir karaliui bei rūpinasi šeimos reikalais, bet į didžiąją menę, kurioje Le Vištai priima svečius ir linksminasi. Jos buvau dar nematęs. Tai buvo ilga patalpa su didžiuliu židiniu priešais duris, vidury stūksojo ąžuolinis stalas. Be iš akmens iškalto herbo, puošiančio kamino sieną, ir dar vieno, nutapyto viršum durų, menė buvo plika, tik lubos dengtos gražiais medžio drožiniais.

„Ne tokia ir prašmatni“, — pamaniau dairydamasis aplink. Langinės buvo atvertos, bet ugnis dar nekurta, tad nuo plikų sienų dvelkė šaltis.

— Palauk čia šeimininko, — tarė ekonomas, dėbtelėdamas į mane. Šiuose namuose menininkus arba gerbia, arba niekina.

Nusisukau ir įsistebeilijau pro siaurą langelį — buvo aiškiai matyt Šv. Germano bokštai. Dar kalbama, kad Jonas Le Vistas pasirinko šį namą tam, kad jo pamaldi žmona galėtų be vargo ir dažnai nubėgti į bažnyčią.

Už nugaros virstelėjo durys, atsisukau ir jau buvau besilenkiąs. Bet įėjo tik tarnaitė ir kvailai išsišiepė, pamačiusi mane pasilenkusį. Atsitiesiau ir žiūrėjau, kaip ji pėdina per salę su kibiru, o tas daužo į koją. Priklaupusi prie židinio, ji šlavė pelenus.

Ar čia ji? Bandžiau prisiminti, bet aną naktį už arklidžių buvo tamsu. Ši buvo storesnė, paniurusi, surauktais antakiais, bet mielo veidelio. Verta pakalbinti.

— Kur taip skubi, — tariau, kai ji negrabiai pakilo ir pasuko durų link. — Sėskis. Pailsink kojas. Papasakosiu tau vieną istoriją.

Krūptelėjusi mergina sustojo.

— Tą apie vienaragį?

Ta pati. Jau žiojausi atsakyti, bet ji spėjo pirma.

— O ar paskui pasakojama, kad mergina laukdamasi vaikučio storėja ir gali netekti savo vietos? Ar toks toliau pasakojimas?

Tai štai kodėl ji stora. Vėl nusisukau į langą.

— Reikėjo bent kiek pasisaugot.

— Reikėjo neklaust tavęs, štai ką reikėjo daryti. Reikėjo kišti tavo liežuvį tiesiai tau į subinę.

— Liaukis, būk gera mergaitė. Va, — pasirausęs kišenėje išsitraukiau kelis pinigėlius ir numečiau ant stalo. — Bus kas vaikui.

Mergina žengė atatupsta ir spjovė man į veidą. Kol nusibraukiau, ji jau buvo išgaravusi. Pagriebė ir monetą.

Netrukus įžengė ir Jonas Le Vistas, paskui jį Leonas Senasis. Daugelis patronų dirba su tokiais pirkliais kaip Leonas, šie tarpininkauja, derasi dėl sąlygų, sudaro sutartį, pateikia rankpinigius ir medžiagas, prižiūri, kad darbas tikrai būtų atliktas. Man jau teko turėti reikalų su senuoju pirkliu, kai tapiau herbą ant kamino sienos, Apreiškimo sceną Jono Le Visto žmonai ir vitražus pilyje prie Liono.

Le Vištai labai vertina Leoną. Aš jį gerbiu, bet nemėgstu. Kilęs jis iš žydų šeimos. Leonas to neslepia — juk Le Vistas irgi yra iš šeimos, kuri labai pasikeitė. Todėl jiems Leonas labiausiai ir patinka — abi šeimos į dabartinį savo sluoksnį pakliuvo iš pašaliečių. Žinoma, Leonas du ar tris kartus per savaitę dalyvauja mišiose Dievo Motinos katedroje, kad kuo daugiau žmonių jį matytų, o Jonas Le Vistas mėgdžioja kilmingųjų papročius — užsako meno dirbinių namams, rengia prabangias puotas, neriasi iš kailio, kad įsiteiktų karaliui.

Leonas žvelgė į mane šypsodamasis pro barzdą, lyg man už nugaros vaipytųsi beždžionė. Aš pasisukau į Joną Le Vistą.

— Laba diena, monsenjore. Pageidavote mane matyti.

Nusilenkiau taip žemai, kad kraujas ėmė mušti smilkiniuose.

Žemai nusilenkti niekada nepakenks.

Jono Le Visto žandikaulis kaip kirvis, o akys nelyginant peilio ašmenys. Dabar jos šmižinėjo po kambarį, paskui įsmigo kažkur ties langu man virš peties.

— Noriu su tavim aptarti užsakymą, Nekaltųjų Mikalojau, — tarė jis, pasitaisydamas apdaro rankoves, apvedžiotas triušio kailiuku, dažytu sodria raudona, kokią dėvi teisėjai. — Šiai patalpai.

Apžvelgiau menę — tačiau mano veide nešmėkštelėjo nė menkiausia mintelė. Su Jonu Le Vistu taip geriausia.

— Ką turėjote omeny, monsenjore?

— Gobelenus.

Pastebėjau daugiskaitą.

— Gal jūsų herbų komplektą — abiejose durų pusėse?

Jono Le Visto veidą iškreipė grimasa. Geriau būčiau prikandęs liežuvį.

— Gobelenus, kurie uždengs visas sienas.

— Visas?

— Taip.

Dar sykį išmatavau žvilgsniu menę, dabar jau atidžiau. Didžioji menė buvo maždaug dešimties žingsnių ilgio ir penkių pločio. Sienos storiausios, iš vietinio grubaus ir pilko akmens. Vienoje ilgųjų sienų iškirsti trys langai, o židinys užėmė pusę vienos galinių sienų. Kad išaustų gobelenus šioms sienoms uždengti, audėjui tektų plušėti kelerius metus.

— O kokios temos pageidautumėte, monsenjore?

Vieną gobeleną jam buvau sukūręs — žinoma, herbą. Buvo labai paprasta, reikėjo tik padidinti herbo piešinį iki gobeleno dydžio, o aplinkiniam fonui pridėti žalumos.

Jonas Le Vistas susinėrė rankas ant krūtinės.

— Pernai mane išrinko Akcizų tarybos prezidentu.

Man tos pareigos nieko nereiškė, tačiau žinojau, ką sakyti.

— Monsenjore, tai didi garbė jums ir jūsų šeimai.

Leonas įbedė akis į drožinėtas lubas, o Jonas Le Vistas mostelėjo lyg vaikydamas dūmus. Kad ir ką pasakyčiau, viskas jį erzino.

— Tam pasiekimui noriu skirti gobelenų ciklą. Šią menę taupiau ypatingai progai.

Šįkart laukiau.

— Suprantama, būtinai turi būti pavaizduotas šeimos herbas.

— Būtinai, monsenjore.

Tuomet Jonas Le Vistas mane nustebino.

— Bet ne vienas skyrium. Čia jau yra esama herbo pavyzdžių, kaip ir kitur name, — tai pasakęs, mostelėjo į herbus viršum durų ir ant židinio. Kiti buvo išraižyti lubų skersiniuose, anų dar nebuvau nė pastebėjęs. — Ne, aš noriu didesnės scenos, kuri atskleistų mano vaidmenį pačioje dvaro širdyje.

— Galbūt procesiją?

— Mūšį.

— Mūšį?

— Taip, Nansi mūšį.

Nutaisiau mąslų veidą. Net šyptelėjau. Bet iš tikrųjų mažai žinojau apie mūšius, nieko neišmaniau nei apie šį Nansi, nei kas ten kovėsi, nei kas žuvo ar laimėjo. Mačiau ne vieną mūšio paveikslą, bet pats nesu nė vieno sukūręs. Arkliai, šovė man mintis. Kad uždengčiau šias sienas, turėsiu nupiešti bent dvidešimt arklių, susipynusių su šarvuotų vyrų rankomis ir kojomis. Nesupratau, kas paskatino Joną Le Vistą, veikiau Leoną, pasirinkti mane šiam darbui. Aš dvare žinomas kaip miniatiūrininkas, tapytojas mažyčių damų portretų, kuriuos jos dovanoja vyrams, kad šie galėtų nešiotis kasdien. Mano miniatiūras giria už subtilumą, tad jos itin paklausios.

Tapydamas skydus ir damų karietų duris užsidirbu pinigų aludei, bet tikrasis mano įgūdis — nutapyti ne didesnį nei mano nykštys veidą vos keliais šerno šeriais ir dažais, sumaišytais su kiaušinio baltymu. Tam reikia tvirtos rankos, o manoji tvirta, net ir po ilgos nakties siautimo „Aukso gaidy’“. Bet nuo minties, kad turėsiu nutapyti dvidešimt didžiulių arklių, mane išmušė prakaitas, nors menėje buvo vėsu.

— Ar tikras, kad norite Nansi mūšio, monsenjore? — paklausiau. Nevykęs klausimas.

Jonas Le Vistas pakėlė antakius.

— Kodėl turėčiau abejoti?

— Ne, tam nėra jokio pagrindo, monsenjore, — tariau kuo greičiau. — Bet labai svarbu, kad šiems ypatingiems darbams jūs išsirinktumėte, ko tikrai norite, — pasakiau ir mintyse keikiau save už šį lemenimą.

Jonas Le Vistas prunkštelėjo.

— Aš visada žinau, ko noriu. Tačiau tavimi stebiuosi — regis, nesi linkęs į šį darbą. Galbūt turėčiau susirasti kitą menininką, kuris mieliau jo imtųsi.

Vėl žemai nusilenkiau.

— Ką jūs, mano pone, esu neabejotinai pagerbtas ir dėkingas, kad gavau tokio didingo darbo pasiūlymą. Žinau, nesu vertas jūsų gerumo, kad pagalvojote apie mane. Iš širdies gelmių sakau, kad atsidėsiu šiems gobelenams kūnu ir siela.

Jonas Le Vistas linktelėjo, tarsi tik keliaklupsčia prie jo ir turėtum artintis.

— Palieku jus čia su Leonu pasimatuoti sienų ir aptarti detalių, — ir tai sakydamas jau sukosi eiti. — Norėsiu pamatyti eskizus prieš Velykas — iki Didžiojo ketvirtadienio. O paveikslus — iki Šeštinių.

Su Leonu geriausia imti jautį tiesiai už ragų ir nepaisyti jo pašaipų.

— Mano honoraras bus dešimt Turo livrų — keturi dabar, trys baigus eskizus ir trys, kai bus baigti paveikslai.

— Penki Paryžiaus livrai, — greitai atšovė jis. — Pusė, kai baigsi eskizus, ir kiti — kai pateiksi paveikslus ir monsenjoras bus jais patenkintas.

— Tai jau tikrai ne. Negaliu dirbti be rankpinigių. Be to, mano sąlyga — atsiskaityti Turo livrais, — Leonas tik šitaip ir bando sukti — paryžietiški livrai mažesnės vertės.

Leonas linksmai truktelėjo pečiais.

— Bet mes Paryžiuje, ar ne? Tai ar neturėtumėme skaičiuoti paryžietiškais livrais? Man taip labiausiai patinka.

— Aštuoni Turo livrai, trys dabar, paskui trys ir du.

— Septyni. Du duosiu rytoj, paskui du ir tris, kai baigsi.

Pakreipiau kalbą kitur — visų geriausia duoti pirkliui luktelėti.

— Kur gobelenus aus?

— Šiaurėje. Veikiausiai Briuselyje.

Šiaurėje? Net krūptelėjau. Sykį turėjau reikalų Turnė ir taip pasibjaurėjau plokščia šviesa ir įtariais žmonėmis, kad prisiekiau į šiaurę nuo Paryžiaus kojos nekelti. Bent jau man reikės nutapyti tas scenas, o darbuotis teptuku galiu Paryžiuje. Kai piešiniai bus baigti, daugiau nieko bendra su gobelenais nebeturėsiu.

— Nagi, ką tu žinai apie Nansi mūšį? — paklausė Leonas.

— O koks skirtumas? Juk visi mūšiai vienodi, argi ne? — gūžtelėjau pečiais.

— Tai tas pats, kas sakyti, kad visos moterys vienodos.

— Sakau darsyk — visi mūšiai vienodi.

— Man gaila tavo žmonos, jei kada nors vesi, — pakinkavo galva Leonas. — Gerai, ką gi vaizduos gobelenai?

— Arkliai, šarvuoti vyrai, karo vėliavos, ietys, kardai, skydai, kraujas.

— Ką vilkės Liudvikas XI?

— Bus šarvuotas, žinoma. Gal į šalmą įsmeigsiu kokią puošnesnę plunksną. Tiesą sakant, neišmanau, bet pažįstu žmonių, kurie papasakos man apie tą mūšį. Manyčiau, kas nors neš iškėlęs karaliaus vėliavą.

— Viliuosi, kad tavo draugai išmanesni nei tu ir papasakos, jog Liudvikas XI Nansi mūšyje nedalyvavo. Tai šveicarai nukovė Karolį Plikagalvį, suprantama, paremti Liudviko XI dalinių. Bet jis pats nesikovė.

— A.

Tai Leono Senojo būdas — visus aplinkui kvailinti, išskyrus savo patroną. Jono Le Visto nepakvailinsi.

— Gerai, — Leonas tarstelėjo ir, išsitraukęs iš kišenės kažkokius popierius, išsidėliojo ant stalo. — Aš jau aptariau gobelenų turinį su monsenjoru ir šį bei tą pamatavau. Tau reikės pasimatuoti tiksliau. Štai, — jis parodė šešis greitosiomis nubrėžtus stačiakampius.

— Čia yra vietos dviem ilgiems, o čia keturiems mažesniems. O štai mūšio eiga, — jis kruopščiai paaiškino mūšį ir pasiūlė sceną kiekvienam gobelenų — stovyklų susigrupavimą, pradinį smūgį, dvi mūšio suirutės scenas, paskui Karolio Plikagalvio mirtį ir pergalingą šveicarų eiseną. Nors klausiausi ir paišiausi eskizus popieriuje, dalis manęs stovėjo gretimais neatsistebėdama, ko aš imuosi. Šiuose gobelenuose nebus jokių moterų, nieko subtilaus nei smulkaus, nieko, ką man būtų lengva nutapyti. Savo atlygį pelnysiu devyniais prakaitais.

— Kai nutapysi paveikslus, — priminė man Leonas, — tavo darbas bus baigtas. Aš nugabensiu juos į šiaurę audėjui, o audėjų piešėjas juos padidins ir paruoš austi.

Turėjau apsidžiaugti, kad nereikės piešti didelių arklių. Tačiau šokau ginti savo darbo.

— O iš kur man žinoti, kad anas piešėjas vykęs menininkas? Nenorėčiau, kad jis sugadintų mano eskizus.

— Jis nekeis nieko, ką nuspręs Jonas Le Vistas, — išskyrus tai, kas padės sumanymui ir ko reikės audėjams. Juk nesi piešęs daug gobelenų, ar ne, Mikalojau? Tik tą herbą, kiek žinau?

— Bet šį aš pats padidinau. Man nereikėjo piešėjo. Aišku, galėčiau padaryti tai ir šiam užsakymui.

— Šie gobelenai visai kas kita nei herbas. Čia reikės tikro piešėjo. Še tau, pamiršau pasakyti. Visuose gobelenuose turi būti Le Vistų herbas. Monsenjoras to reikalaus.

— Ar monsenjoras tikrai kovėsi su šveicarais?

Leonas nusijuokė.

— Suprantama, Jonas Le Vistas per Nansi mūšį buvo kitame Prancūzijos gale, dirbo karaliui. Bet tai nesvarbu — lai skydai ar vėliavos bus papuošti jo herbu. Tau galbūt reikėtų pasižiūrėti šio ir kitų mūšių vaizdų. Nueik pas spaustuvininką Žerardą į Senąją šventyklos gatvę — jis turi knygą su Nansi mūšio graviūromis. Gal parodys. Užsiminsiu, kad užsuksi. Dabar palieku tave — išsimatuok. Jei kils kokių nesklandumų, užeik pas mane. O piešinius man atnešk iki Verbų sekmadienio — jei norėsiu ką nors pakeisti, tau reikės laiko, kad spėtum, iki parodysim juos monsenjorui.

Akivaizdu, kad Leonas Senasis buvo Jono Le Visto akys. Mano darbas turėjo patikti jam, ir jei patiks tai, ką jis pamatys, patiks ir Jonui Le Vistui.

Neatsispyriau nepaklausęs paskutinio dalyko:

— Kodėl šiam užsakymui pasirinkote mane?

Leonas susiėmė paprasto rudo apsiausto skvernus — jis buvo be kailio apvadų.

— Ne aš rinkausi. Aš būčiau pasirinkęs daugiau gobelenų piešusį menininką arba vykčiau iškart pas audėjus — jie turi piešinių ir gali remtis jais. Taip pigiau, o jie sukuria puikias kompozicijas, — kaip visada Leonas buvo atviras.

— Kodėl tada Jonas Le Vistas mane pasirinko?

— Netruksi suprasti. Taigi užbėk pas mane rytoj — duosiu pasirašyti dokumentą ir pinigus.

— Bet mes dar nesutarėme dėl sąlygų.

— Manau, kad tu jau sutikai. Yra tokių užsakymų, kai menininkas nesako ne. Tai vienas tų, Nekaltųjų Mikalojau.

Jis buvo teisus. Kalbėjau taip, lyg ketinčiau jo imtis. Sąlygos buvo neblogos. Išties Leonas labai ir nesiderėjo. Staiga pagalvojau, ar jis vis dėlto galvoje turėjo Paryžiaus livrus.

Vėl atsisukau į sienas, kurias turėsiu taip prašmatniai išpuošti. Du mėnesiai, per kuriuos turiu nupiešti ir nutapyti dvidešimtį arklių ir jų raitelių! Nuo vieno salės galo iki kito suskaičiavau dvylika žingsnių. Perėjau skersai — šeši. Tada vėl prisitraukiau kėdę, užsilipau, bet net pasistiebęs kiek įmanydamas toli gražu negalėjau pasiekti lubų. Pastūmiau kėdę ir kiek pasvarstęs pasilipau ant ąžuolinio stalo. Bandžiau pasiekti lubas, bet iki jų buvo dar maždaug per mano ūgį.

Svarstydamas, kur dabar radus ilgą kartį, kad galėčiau pasimatuoti, už nugaros išgirdau niūniavimą ir atsisukau. Tarpdury stovėjo mergaitė ir stebėjo mane. Graži — blyškios odos, aukšta kakta, nosis ilga, medaus spalvos plaukai ir aiškios akys. Dar nebuvau matęs tokios mergaitės. Akimirksnį nesusizgribau nieko pasakyti.

— Sveika, gražute, — išmekenau galop.

Mergaitė nusijuokė, strikinėdama nuo vienos kojos ant kitos. Ji vilkėjo paprastą mėlyną suknelę — liemuo apgulęs, kaklas kvadratinis, siauros rankovės. Gražiai sukirpta, plonos vilnos, bet be jokių puošmenų. Ryšėjo paprastą skarelę, o jos ilgi plaukai krito veik iki juosmens. Palyginti su tarnaite, kuri ką tik išvalė židinį, ji aiškiai buvo per daug puiki, kad būtų tarnaitė. Gal ponios dama?

— Šių namų ponia pageidauja jus matyti, — pranešė ji, paskui apsisuko ir nulėkė vis juokdamasi.

Aš nė nekrustelėjau. Iš patirties žinojau, kad šunes, sakalai ir moterys grįžta pas tave, jei stovi kur buvęs. Girdėjau, kaip jos žingsniai nutilo gretimame kambaryje. Netrukus žingsniai vėl pasigirdo, ir ji išdygo tarpdury.

— Ar einate? — ji vis dar šypsojosi.

— Taip, gražute, jei tu eisi kartu, o ne spruksi, lyg būčiau slibinas, kurs tave vejasi.

Mergaitė nusijuokė.

— Eime, — ji pamojo, ir šįkart aš nušokau nuo stalo. Turėjau žengti skubriai, kad neatsilikčiau nuo tos, kuri skriete skriejo per kambarius. Mergaitės sijonas plazdėjo, lyg pučiamas neregimo vėjo. Iš arti ji kvepėjo kažkuo saldžiu ir pikantišku, su prakaito pokvapiu. Jos burna krutėjo, lyg čiulptų kažką.

— Ką turi burnoj, gražute?

— Dantį skauda, — mergaitė iškišo liežuvį, o ant jo rausvo galiuko gulėjo gvazdikėlis. Nuo jos liežuvio vaizdo aš sustandėjau. Panorau jos.

— Matau, kad skauda. — Aš pačiulpsiu jį kur kas geriau. — O kodėl ponia nori mane matyti?

Mergaitė pralinksmėjusi pažvelgė į mane.

— Veikiausiai ji pati pasakys.

Sulėtinau žingsnį.

— Be ko taip skubėti? Juk ji neprieštaraus, jei mes pakeliui šiek tiek pasikalbėsime?

— O apie ką tu nori kalbėtis? — mergaitė užsuko apvaliais laiptais. Aš stryktelėjau ant laiptų priešais ją, kad ji negalėtų lipti aukštyn.

— Kokie gyvūnai tau patinka?

— Gyvūnai?

— Nenoriu, kad manytum, jog aš kaip slibinas. Geriau būčiau kas nors kitas. Kas nors, kas tau patiktų.

Mergaitė sukluso.

— Galbūt papūga, man patinka papūgos. Turiu keturias. Jos lesa man iš delno, — ji apsuko mane ir užbėgo laiptais priešais. Bet aukštyn nelipo.

„Taip, — pamaniau. — Rodau savo gėrybes, o ji ateina jų apžiūrėti. Eikš arčiau, brangioji, apžiūrėk mano gardžiausius kąsnelius. Paskanauk jų“.

— Ne papūga, — paprieštaravau. — Juk negalvoji apie mane kaip apie čirpiantį mėgdžiotoją.

— Mano papūgos nečirpia. Be to, juk esi menininkas. Argi ne tai jie daro — imituoja gyvenimą?

— Aš padarau daiktus gražesnius, nei jie yra, nors pasitaiko tokių dalykų, mano mergaite, kurių nė dažais negalima patobulinti, — palipau į priekį ir sustojau per tris laiptelius viršum jos. Norėjau pasižiūrėti, ar ji ateis pas mane.

Atėjo. Jos akys ir toliau buvo aiškios ir plačiai atvertos, bet lūpos susiraitė į išmanią šypseną. Liežuviu ji stumdė gvazdikėlį iš vieno žando į kitą.

„Aš tave turėsiu, — pamaniau. — Turėsiu“

— O gal tada tu lapė, — pasakė ji. — Tavo plaukuose tarp rudos įsimaišę auksinės.

Aš pasipūčiau.

— Kaip gali būti tokia žiauri. Argi panašu, kad aš klastūnas? Kad apgaučiau žmogų? Argi lakstau vinginiais, o ne tiesiai? Veikiau jau aš šuo, kuris guli prie savo damos kojų ir visad lieka jai ištikimas.

— Šunims reikia daug dėmesio, — pasakė mergaitė, — be to, jie šokinėja ir letenomis sutepa sijonus, — ji apsuko mane, bet šįkart nesustojo. — Eime, mano ponia laukia. Neverskime jos nekantrauti.

Man teks paskubėti. Per daug laiko sugaišau kitiems žvėrims.

— Žinau, kas noriu būti, — dusau bėgdamas paskui ją.

— Nagi?

— Vienaragis. Ar tu žinai apie vienaragius?

Mergaitė prunkštelėjo. Ji jau užlipo į viršų ir vėrė duris į kitą kambarį.

— Žinau, kad jis mėgsta pasidėti galvą mergelėms į skraitą. Ar tau tai patinka?

— Negalvok apie mane taip šiurkščiai. Vienaragis daug kilnesnis. Matai, jo ragas turi ypatingą galią. Ar žinai?

Mergaitė stabtelėjo ir pažvelgė į mane.

— Ir ką jis daro?

— Jei šulinys užnuodytas...

— Va šulinys, — ji pasilenkė ir parodė pro langą į kiemą. Jaunesnė mergaitė, pasirėmusi į šulinio kraštą, žvelgė į jį, o saulė auksino jos plaukus.

— Žana visada taip daro, — pasakė mergaitė. — Jai patinka žiūrėti į savo atspindį.

Kaip tik tada mergaitė spjovė į šulinį.

— Taigi jei jūsų šulinys būtų užnuodytas arba suterštas, kaip ką tik padarė Žana, vienaragis galėtų ateiti, pamerkti savo ragą į jį, ir jis vėl taptų tyras. Ką tu apie tai manai?

Ji pajudino liežuviu gvazdikėlį.

— O ką tu norėtum, kad apie tai manyčiau?

— Noriu, kad galvotum apie mane kaip apie savo vienaragį. Būna metas, kai jūs būnate suterštos, taip, netgi tu, mano gražuole. Kiekviena moteris. Tai Ievos bausmė. Bet jūs vėl galite tapti tyros, kiekvieną mėnesį, tik leisk man tavimi pasirūpinti, — vagoti, kol verksi ir juoksies. — Kiekvieną mėnesį tu grįši į rojaus sodą. — Ši paskutinė eilutė mano moterų medžioklėje dar niekada manęs neapvylė — tokio paprasto rojaus mintis jas, regis, sučiupdavo kilpon. Visos praskėsdavo kojas su viltimi, kad jį ras. Gal kai kurios ir rado.

Mergaitė šįkart garsiai nusikvatojo. Ji buvo pasiruošusi. Aš jau tiesiau rankas, kad suspausčiau ją ir sutvirtinčiau mūsų sandorį.

— Klaudija? Ar čia tu? Kur tu taip ilgai?

Durys priešais mus prasivėrė, tarpdury išdygusi moteris susidėjusi rankas ant krūtinės įsmeigė akis į mus. Mano ranka nusviro.

— Atleiskite, mama. Štai jis, — Klaudija žengė atgal ir mostelėjo į mane. Aš nusilenkiau.

— Kas tavo burnoj? — paklausė moteris.

— Gvazdikėlis. Dantį skauda, — mergina nurijo.

— Kramtyk mėtą, daug geriau malšina dantų skausmą.

— Gerai, mama. — Klaudija vėl nusijuokė, tikriausiai iš mano veido išraiškos. Apsisuko ir išbėgo iš kambario, trinktelėjusi durimis. Kambarys nuaidėjo nuo jos žingsnių.

Sudrebėjau. Ką tik mėginau suvilioti Jono Le Visto dukterį. Anksčiau lankydamasis namuose Krosnies gatvėje, buvau matęs tris Le Vistų dukteris tik iš tolo — prabėgančias kiemu, išjojančias pasijodinėti, su pulkeliu damų žengiančias į Šv. Germano bažnyčią. Mergaitė prie šulinio, žinoma, buvo viena jų — jei būčiau pamatęs jos plaukus, būčiau supratęs, kad jos su Klaudija seserys. Tada būčiau nuspėjęs, kas jos, ir niekad nebūčiau pasakojęs Klaudijai apie vienaragį. Bet negalvojau, kas ji yra, man rūpėjo tik atsigulti su ja į lovą.

Jei Klaudija papasakos tėvui, ką suokiau, būsiu kaipmat išspirtas, o užsakymas atsiimtas. Ir aš niekada nebepamatysiu Klaudijos.

Norėjau jos labiau nei ko nors esu geidęs, ir ne tik pasimylėti. Norėjau, kad ji gulėtų greta, kalbėtis su ja, liesti tas lūpas ir plaukus, juokinti ją. Kažin kur ji nubėgo. Manęs ten niekada neįleis — tik ne Paryžiaus dailininką pas kilmingojo dukterį.

Stovėjau liūdnai mintydamas, nė nekrustelėdamas. Gal net per ilgai taip stypsojau. Moteris tarpdury sujudėjo, prie juosmens kybantis rožinis skimbtelėjo į rankovės sagas ir pabudino mane iš minčių. Ji pažvelgė į mane, tarsi žinotų, kas vyksta mano galvoje. Sakyt nieko nesakė, tik stumtelėjusi atvėrė duris ir įėjo į vidų. Aš žengiau įkandin.

Esu tapęs miniatiūrų daugelio damų buveinėse — šis kambarys nuo anų labai nesiskyrė. Lova, padirbdinta iš riešutmedžio, buvo užskleista geltono ir mėlyno šilko užuolaida, pusračiu sustatytos ąžuolo kėdės, paminkštintos siuvinėtomis pagalvėlėmis. Tualetinis stalelis pririkiuotas butelaičių, dėžutė brangakmeniams ir kelios suknelių spintos. Atviras langas rėmino Šv. Germano bažnyčios vaizdą. Kampe susispietusios siuvinėjo ponios kompanionės. Jos nusišypsojo man tarsi būtų ne penki žmonės, o vienas, ir aš papriekaištavau sau, kaip galėjau pagalvoti, kad Klaudija būtų viena jų.

Ženevjeva Nanterė — Jono Le Visto žmona ir namų ponia — prisėdo prie lango. Kadaise jos būta gražuolės kaip ir jos duktė. Ji buvo daili moteris, plačios kaktos, dailaus smakro. Tik Klaudijos veidas buvo širdies formos, jos — trikampio. Penkiolika metų su Jonu Le Vistu ištiesino apvalumus, žandikaulis griežtai atsikišo, po antakiais susimetė raukšlių. Palyginti su Klaudijos skaidriomis svarainių spalvos akim, jos akys buvo tamsios kaip serbentai.

Tačiau bent vienu ji pranoko dukterį. Jos apdaras buvo prašmatnesnis — gėlių ir lapų brokato raštas — kreminės ir žalios spalvos. Kaklą puošė gražūs brangakmeniai, o plaukai buvo supinti šilko juosta su perlais. Jos niekada nepalaikysi kuo kitu — ji atrodė taip, kad buvo aišku, jog patarnaujama jai.

— Jūs ką tik didžiojoje menėje su mano vyru aptarėte gobelenus.

— Taip, ponia.

— Kiek žinau, jis nori mūšio.

— Taip, ponia. Nansi mūšio.

— Ir ką gobeleno scenos vaizduos?

— Nesu tikras, ponia. Monsenjoras tik ką pasakė apie gobelenus, tad turiu prisėsti ir nusipiešti eskizų. Tik tada galėsiu tikrai pasakyti.

— Bus vaizduojami vyrai?

— Žinoma, ponia.

— Arkliai?

— Taip.

— Kraujas?

— Atleiskite, ponia?

Ženevjeva Nanterė mostelėjo ranka.

— Tai mūšis. Ar iš žaizdų klioks kraujas?

— Taip, ponia. Žinoma, žus Karolis Plikagalvis.

— Ar kada teko kautis mūšyje, Nekaltųjų Mikalojau?

— Ne, ponia.

— Norėčiau, kad akimirką įsivaizduotum esąs karys.

— Bet aš esu dvaro miniatiūrininkas.

— Žinau, bet pabūk akimirką kariu, kurs kovėsi Nansi mūšyje. Tame mūšyje netekai rankos. Sėdi didžiojoje menėje kaip mano šeimos svečias. Greta — tavo žmona, tavo jauna žmona, kuri padeda kaskart, kai kyla nedidelių sunkumų dėl to, kad turi tik vieną ranką — atsilaužti duonos, prisisegti kardą, užlipti ant žirgo, — Ženevjeva Nanterė kalbėjo ritmingai, lyg dainuotų lopšinę. Pajutau, kad plaukiu upe, neturėdamas nė mažiausios nuovokos kur.

„Gal ji kiek kvaištelėjusia — šmėkštelėjo mintis.

Ženevjeva Nanterė susikryžiavo rankas ir pakreipė galvą į šoną.

— Valgydamas žvelgi į gobelenus — į mūšį, kuris kainavo tau ranką. Žinai, kad čia nukirsdinamas Karolis Plikagalvis, tavo žmona regi kraują, čiurškiantį iš žaizdų. Visur matai Jono Le Visto vėliavas. Bet kur Jonas Le Vistas?

— Ponas pas karalių, ponia, — prisiminiau, ką sakė Leonas.

— Taip, kai kiti kovėsi, mano vyras ir karalius saugiai tūnojo Paryžiaus rūmuose, toli nuo Nansi. O dabar, kaip tas kareivis, kaip tu jaustumeisi, žinodamas, kad Jonas Le Vistas nesikovė Nansi mūšyje, tačiau gobelene visur plazda jo vėliavos?

— Veikiausiai jis svarbus žmogus, jei buvo su karaliumi. Jo patarimas svarbiau nei karo įgūdžiai.

— Tai labai diplomatiškas atsakymas, Mikalojau. Tu išmoningesnis diplomatas negu mano vyras. Bet bijau, kad šis atsakymas neteisingas. Noriu, kad gerai pamąstytum ir pasakytum man tiesą, ką pagalvotų šis kareivis.

Dabar jau žinojau, kur plukdo mane ši žodžių upė. Tik nežinojau, kas nutiks, kai prisišvartuosiu.

— Jis įsižeistų, ponia. Įsižeistų ir jo žmona.

Ženevjeva Nanterė linktelėjo.

— Taip. Taip ir būtų.

— Bet nėra jokio pagrindo...

— Be to, nenoriu, kad mano dukterys žiūrėtų į kruvinas skerdynes, kai linksminsis puotoje. Juk matei Klaudiją — argi norėtum, kad valgydama ji žiūrėtų į išskobtą arklio šoną arba vyrą nukirsta galva?

— Ne, ponia.

— Ir nežiūrės.

Ponios damos savo kampe vypsojo į mane. Ženevjeva Nanterė atvedė mane kur norėjusi. Ji buvo išmintingesnė už daugumą kilmingų damų, kurias teko tapyti. Ir dėl to panorau ją pamaloninti. Tačiau tai gali būti pavojinga.

— Aš negaliu prieštarauti monsenjoro norams, ponia.

Ženevjeva Nanterė atsilošė kėdėje.

— Sakyk, Mikalojau, ar žinai, kas tave išsirinko sukurti šių gobelenų piešinį?

— Ne, ponia.

— Aš.

— Kodėl, ponia? — spoksojau į ją.

— Mačiau tavo tapytų dvaro damų miniatiūrų. Tu tapai jas su man itin miela pagava.

— Kokia, ponia?

— Tu pagauni jų sielą.

Nusilenkiau nustebęs.

— Dėkoju, maloningoji ponia.

— Klaudija galėtų pasirinkti daugiau tokių dvasingumo pavyzdžių. Aš bandau ją kreipti, bet ji neklauso manęs.

Stojo tyla. Mindžikavau nuo kojos ant kojos.

— Tai ką... jūs norėtumėte, kad aš nupieščiau vietoj mūšio, ponia?

Ženevjevos Nanterės akys sublizgo.

— Vienaragį.

Sustingau.

— Damą su vienaragiu, — pridėjo ji.

Veikiausiai ji girdėjo viską, ką mudu su Klaudija kalbėjome. Ji turėjo girdėti, ką aš vapėjau, kitaip nebūtų to pasiūliusi. Ar ji girdėjo, kaip gundžiau jos dukterį? Bandžiau atspėti iš jos veido. Ji atrodė savimi patenkinta, net šelmiška. Jei žino, gali pasakyti Jonui Le Vistui apie mano bandymus suvilioti jų dukterį, — jeigu Klaudija dar nepasakė, — ir užsakymas prarastas. Ir ne tik tai — vienas Ženevjevos žodis galėjo sugriauti mano reputaciją dvare taip, kad daugiau niekada nebegaučiau nė miniatiūros nutapyti.

Liko tik bandyti jai įsiteikti.

— Ar jums patinka vienaragiai, ponia?

Viena damų sukikeno. Ženevjeva Nanterė susiraukė, ir mergina paliovė.

— Nesu nė mačiusi, iš kur tad galėčiau žinoti? Ne, aš galvoju apie Klaudiją. Jai jie patinka, ir ji kaip vyriausia vieną dieną paveldės gobelenus. Tad pageidaučiau, kad būtų kas nors, kas jai patinka.

Esu girdėjęs kalbų apie šeimą be paveldėtojo, apie tai, kaip Jonas Le Vistas turi graužtis, neturėdamas sūnaus, kuriam galėtų perduoti savo brangius herbus. Kaltė, kad pagimdė tris dukteris, turi sunkiai slėgti jo žmoną. Pažvelgiau į ją šiek tiek švelniau.

— O ką vienaragis turėtų daryti, maloningoji ponia?

Ji mostelėjo ranka.

— Tu pasiūlyk, ką jis turėtų daryti.

— Jis gali būti medžiojamas. Ponui tai gal ir patiktų.

Ji papurtė galvą.

— Nenoriu arklių ir kraujo. Ir Klaudija nebūtų patenkinta, jeigu vienaragis žūtų.

Negalėjau pasiūlyti istorijos apie stebuklingą vienaragio ragą. Man teks pakartoti Klaudijos idėją.

— Dama gali suvilioti vienaragį. Kiekvienas gobelenas vaizduos sceną, kaip ji miške bando suvilioti jį muzika, vaišėmis ir žiedais, kol galiausiai jis padeda galvą jai į skraitą. Tai gerai žinomas siužetas.

— Galbūt. Klaudijai tai patiktų. Ji tik pradeda savo gyvenimą. Taip, mergelė, prisijaukinanti vienaragį, būtų puiku. Nors man sėdėti šių vaizdų apsuptai būtų lygiai skaudu, kaip ir tarp mūšio vaizdų, — paskutinius žodžius ji ištarė beveik pati sau.

— Kodėl gi, ponia?

— Būčiau apsupta gundymo, jaunystės, meilės. Kas visa tai man? — ji stengėsi kalbėti apie tai atsainiai, bet atrodė lyg to ilgėtųsi.

„Ji nebemiega vyro lovoje“, — pamaniau. Pagimdė dukteris, ir jos vaidmuo atliktas. Be to, ir suvaidinta prastai — sūnų juk nėra. Dabar jis nuo jos nusigręžė, ir jai nebeliko nieko. Aš neturiu įpročio gailauti kilmingų ponių su jų šiltais židiniais, sočiais pilvais ir pulkeliu damų. Bet tą akimirką man pagailo Ženevjevos Nanterės. Staiga išvydau save patį po dešimties metų — po ilgų kelionių, atšiaurių žiemų, ligų, vieną šaltoje lovoje, susuktomis kojomis, sugrubusiomis rankomis, kurios nebenulaiko teptuko. Kai jau nebebūsiu naudingas, kokia manęs laukia lemtis? Tada ir mirtis regėsis miela. Kažin ar ir ji taip galvoja?

Ji žvelgė į mane liūdnomis, išmintingomis akimis.

Šis tas gobelenuose bus skirta ir jai, staiga supratau. Papasakosiu ne tik apie viliones miškuose, bet apie daugiau dalykų — ne tik apie mergelę, bet ir apie moterį, kuri vėl bus mergelė. Taigi gobelenai aprėps visą moters gyvenimą, jo pradžią ir pabaigą. Visas jos galimybes, supintas į vieną. Štai ką aš padarysiu. Nusišypsojau jai.

Pievų Šv. Germano bokšte išmušė varpas.

— Šeštoji, mano ponia, — tarė viena damų.

— Aš eisiu į šitas, — tarė Ženevjeva Nanterė. — Mes jau praleidome ankstesnes maldas, o į Vakarinę negaliu eiti, turiu būti su savo ponu dvare.

Ji pakilo nuo kėdės, o kita dama atnešė papuošalų skrynelę. Pasiekusi atsisegė vėrinį, nusiėmė ir, prieš nugramzdindama saugiai į jį paslėpusią dėžutę, akimirką suturėjo rankose žibinančius brangakmenius. Kai dama iškėlė perlais nusagstytą kryžių ant ilgos grandinės, Ženevjeva pasilenkė, ir ši užsegė jį savo valdovei ant kaklo. Kitos damos ėmė tvarkytis siuvinėjimo reikmenis ir ruoštis. Žinojau, kad dabar su manim atsisveikins.

— Atleiskite, ponia, bet ar monsenjoras sutiks, kad vaizduotume vienaragius, o ne mūšį?

Ženevjeva Nanterė tvarkėsi grandelių diržą, o viena damų atsegė jos tamsiai raudoną viršutinį sijoną — klostės pasklido ant grindų, uždengdamos žalius lapelius ir baltus žiedus.

— Tu turėsi jį įtikinti.

— Bet, ponia, jūs turėtumėte jam pasakyti pati. Juk sugebėjote įtikinti jį, kad pasamdytų mane sukurti gobelenų piešinį.

— Tai buvo vieni juokai. Žmonės jam nerūpi. Vienas ar kitas menininkas jam tas pats, kad tik jis būtų įsitvirtinęs dvare. Tačiau užsakymo temą sutarėte judu, tad aš niekaip su tuo nesusijusi. Geriau, jei jis apie tai išgirs iš tavęs.

— Gal Leonas Senasis galėtų su juo pasikalbėti.

Ženevjeva Nanterė prunkštelėjo.

— Leonas Senasis niekad neprieštaraus mano vyro norams. Jis atsargus, išmintingas, bet gudrumo neturi. O Joną įtikinti reikia gudrybės.

Susiraukęs apžiūrinėjau grindis. Gobelenų, kuriuos sukursiu, žavesys apakino mane, bet pajutau, kad įklimpau. Aš meilyčiau nupiešti damą su vienaragiu, o ne daugybę žirgų, bet nenoriu priešintis Jono Le Visto norams. Tačiau, regis, neturiu pasirinkimo. Pakliuvau į voratinklį, suraizgytą Jono Le Visto ir jo žmonos su dukra, ir nežinau, kaip išsprukti. „Tie gobelenai užtrauks man bėdą“, — pamaniau.

— Man šovė gudri mintis, ponia, — prabilo neišvaizdžiausia, bet gyvų akių, kurios šaudė pirmyn atgal, dama. — Išties, tai kalambūras, o jūs juk žinote, kaip monsenjoras mėgsta kalambūrus.

— Taip, tikrai, — pritarė Ženevjeva Nanterė.

— Viste reiškia greitis, o vienaragis yra greitas, joks gyvūnas nebėga greičiau. Tad kai regime vienaragį, galvojame apie Vistą.

— Beatriče, tu tikra gudragalvė. Jei tavo mintis įtikins mano vyrą, galėsi tuoktis su Nekaltųjų Mikalojumi. Duosiu tau palaiminimą.

Loštelėjau galvą. Beatričė sujuko, ir visos moterys jai įkandin. Aš tik mandagiau išsišiepiau — nebuvau tikras, ar Ženevjeva Nanterė juokauja. Kvatodamasi ji išsivedė savo damas ir paliko mane vieną.

Tyliai stovėjau tuščiame kambaryje. Reikia susirasti ilgą kartį, grįžti į didžiąją menę ir vėl imtis matuoti. Tačiau kai damos negręžė manęs akimis, čia stovėti buvo malonu. Galėjau galvoti. Apsižvalgiau aplinkui. Ant sienų kabojo du gobelenai, šalia jų mano tapytas „Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai“. Įsižiūrėjau į gobelenus. Jie vaizdavo vynuogių derliaus rinkėjus — vyrai skynė vynuoges, moterys mynė pasikaišiusios sijonus, iš po kurių kyšojo aptaškytos blauzdos. Gobelenai buvo daug didesni nei paveikslas, juose mažiau gelmės. Išaustos figūros atrodė grubokos, ne tokios kūniškos ir tarsi gyvos kaip Švč. Mergelė Marija mano paveiksle. Tačiau jie šildė kambarį ir užpildė jį savo gyvomis raudonomis ir mėlynomis spalvomis.

Jei visas kambarys būtų nukabintas gobelenais — tai būtų tarsi atskiras pasaulėlis, ir geriau jau, kad jame gyventų moterys, o ne mūšyje siaustų raiti vyrai. Tikrai meilyčiau tokio darbo, tegu ir labai sunku būtų įtikinti Joną Le Vistą.

Žvilgtelėjau pro langą. Ženevjeva Nanterė ir Klaudija Le Vista su damomis žengė į bažnyčią, vėjas išpūtė jų sijonus. Nuo ryškios saulės man sudrėko, ėmė mirksėti akys. Kai vėl galėjau įžiūrėti, jos jau buvo nuėjusios, o tuoj pat pasirodė tarnaitė, nešiojanti mano kūdikį. Vilkdama kibirą, ji pėdino kita kryptimi.

Kodėl ponios dama taip juokėsi iš minties, kad galėtų už manęs ištekėti? Nors niekada rimtai apie vedybas nesvarsčiau, tariausi kada nors vis tiek turėsiąs žmoną, kuri prižiūrės mane senatvėje. Mano padėtis dvare tvirta, nuolat gaunu užsakymų, o dabar štai ir šie gobelenai — tad galėčiau išsilaikyti ir su žmona. Žilė dar neįsimetė man į plaukus, tebeturiu visus, išskyrus porą, dantis ir galiu mylėtis triskart per naktį, jei tik reikia. Tiesa, aš menininkas, o ne skvairas ar turtingas pirklys. Bet nesu ir kalvis, nei grindikas arba valstietis. Mano rankos švarios, nagai dailūs. Kurių galų ji taip kvatojo?

Nusprendžiau pirmiausia pabaigti matuoti menę, kad ir ką tektų piešti jos sienoms. Man reikėjo karties, ir ekonomą suradau jo podėliuose, skaičiuojantį žvakes. Jis vėl lygiai taip rūgščiai su manimi kalbėjo, bet liepė pasiieškoti arklidėse.

— Žiūrėk atsargiai su ta kartimi, nepridaryk kokių eibių.

— Nemaniau, kad turi čia viešnamį, — patenkintas išsišiepiau.

Ekonomas susiraukė.

— Aš ne tai turėjau omeny. Bet nesistebiu, kad tu taip supratai. Juk nesuvaldai nė savo galo.

— Ką tu turi galvoje?

— Pats žinai, ką padarei Marijai Selestei.

Marija Selestė — vardas man nieko nesakė.

Išvydęs mano bereikšmį žvilgsnį, jis sušnypštė:

— Tarnaitė, kuriai užtaisei vaiką, mižniau.

— Aaa, ta. Ji turėjo būti atsargesnė.

— Tu irgi. Ji gera mergaitė ir verta daugiau nei tokio kaip tu.

— Gaila, kad taip nutiko, bet aš Marijai Selestei daviau pinigų, ir jai viskas bus gerai. O dabar turiu eiti karties.

Ekonomas piktai suniurzgė.

— Saugok subinę, mižniau, — dudeno jis man nueinant.

Susiradau kartį arklidėse ir su ja žengiau per kiemą, kai čia pat iš namų išpuolė Jonas Le Vistas. Jis prašvilpė prošal nė nežvilgtelėjęs į mane, matyt, pamanė, kad esu vienas tarnų.

— Monsenjore, luktelkit minutėlę! — jei dabar nieko nepasakysiu, gali nepasitaikyti kitos progos su juo akis į akį pasišnekėti.

Jonas Le Vistas grįžtelėjo pasižiūrėti, kas šaukia, ir burbtelėjęs žengė toliau. Šokau jo vytis.

— Malonėkite, monsenjore, aš norėčiau pasikalbėti apie gobelenus.

— Kalbėkis su Leonu, ne su manimi.

— Taip, monsenjore, bet pamaniau, kad dėl tokių svarbių dalykų kaip šie gobelenai turėčiau kreiptis tiesiai į jus.

Kai skuodžiau iš paskos, vienas karties galas nulinko, užkliuvo už akmens ir tarkštelėjo ant žemės taip, kad nuaidėjo visas kiemas. Jonas Le Vistas sustojo ir pažvelgė į mane.

— Man labai svarbu, monsenjore, — bėriau kuo skubiau, — kad jūs ant sienų pakabintumėte tai, ko žmonės tikėtųsi iš tokio garbingo dvaro asmens. Kaip derėtų Akcizų tarybos prezidentui, ne menkiau, — suokiau tai, kas tik šovė į galvą.

— Ką nori pasakyti? Aš neturiu laiko.

— Man teko matyti bičiulių menininkų sukurtų gobelenų eskizų kilmingoms šeimoms. Visiems jiems būdinga viena — milflero fonas.

Bent tai buvo tiesa — tankus gėlių fonas buvo labai populiarus, ypač kai audėjai šiaurėje ištobulino šią techniką.

— Gėlių? — paklausė Jonas Le Vistas, žvelgdamas po kojomis, tarsi ką tik būtų kokią sumindęs.

— Taip, monsenjore.

— Bet mūšiuose nėra gėlių.

— Ne, pone. Jie ir neaudžia mūšių. Keli mano kolegos sukūrė scenas su vienaragiais, monsenjore.

— Vienaragiais?

— Taip, monsenjore.

Jis žvelgė taip įtariai, kad tuoj sumelavau dar vieną dalyką, kurio, kaip vyliausi, jis negalės atskleisti.

— Tokių gobelenų užsisakė keletas kilmingų šeimų — Jonas Alensonietis, Karolis de Sent Emiljenas, Pilypas Šartrietis, — stengiausi vardyti tas šeimas, kurių Jonas Le Vistas veikiausiai neaplankys — jos arba gyveno pernelyg toli, arba buvo Le Vistams per daug ar per menkai kilmingos.

— Jie neaudžia mūšių, — pakartojo Jonas Le Vistas.

— Ne, monsenjore.

— Vienaragius.

— Taip, dabar tokia mada. O man šovė į galvą, kad vienaragis tiktų jūsų šeimai, — ir aš papasakojau Beatričės kalambūrą. Jono Le Visto išraiška nepasikeitė, bet jis linktelėjo, ir to pakako.

— O ar tu žinai, ką tas vienaragis galėtų daryti?

— Taip, monsenjore, žinau.

— Tada gerai. Pasakyk Leonui. Ir atnešk man piešinius prieš Velykas, — Jonas Le Vistas pasisuko žengti per kiemą. Aš nusilenkiau jo nugarai.

Jį įtikinti nebuvo taip sunku, kaip baiminausi. Nesuklydau manydamas, kad Jonas Le Vistas norės to paties, ką užsisakė kiti. Bet tokie ir yra kilmingieji, kurių gyslomis neteka daugelio kartų kraujas — jie imituoja, o ne kuria. Jonui Le Vistui nė į galvą nešovė, kad jis pelnytų daugiau pagarbos, užsisakydamas gobelenų su mūšiu, jeigu tokių niekas neaudžia. Kad ir koks užtikrintas jis atrodė, nedrįsdavo pasielgti savaip. Jei jis nesužinos, kad gobelenų su vienaragiais nėra, aš saugus. Žinoma, turėsiu sukurti pačius gražiausius gobelenus, — kad kitos šeimos irgi tokių įsigeistų, — taip Jonas Le Vistas galės didžiuotis, pirmas tokius įsigijęs.

Tačiau norėjau įsiteikti ne vien jam, bet ir jo žmonai bei dukteriai. Net nežinojau, kuri man svarbesnė — saldžiaveidė Klaudija ar liūdnaveidė Ženevjeva. Veikiausiai vienaragio pasaulyje bus vietos abiem.

Tą vakarą švenčiau užsakymą „Auksinio gaidžio“ smuklėje, išgėręs prastai miegojau. Sapnavau gėlėmis apipintus vienaragius ir damas, mergaitę, kramtančią gvazdikėlį, kitą žiūrinčią į šulinį, damą, laikančią dėželę brangakmenių, kita mergaitė lesino sakalą. Visa buvo padrika, niekaip neišpainiosi. Bet jokios baimės nejaučiau — veikiau ilgesį.

Kai rytą pabudau, galva buvo skaidri, o aš pasirengęs įkūnyti savo sapnus.