KRISTINA IŠ SABLONO

Tas Nekaltųjų Mikalojus pasirodė ne iš kelmo spirtas. Tenka tai pripažinti. Stačiai mums panosėje prikrėtę eibių, o aš nė neįtariau — iki jo ir pėdos ataušo. Tikriausiai nuo audimo buvau visai apakusi. Sėdėjau taip įkritus į audimą, kad nebepastebėjau, kas vyksta aplinkui. Dabar kaltinu save už didybės nuodėmę — už pasididžiavimą audimu, kuris tampa pasipūtimu, kaltinu, kad paprastą dieną nebenueidavau į Sabloną, kaip anksčiau darydavau. Apleidau mūsų Dievo Motiną ir mūsų Viešpatį, už tai ir tapome nubausti.

Vieną sekmadienį po mišių Jurgis su Jurgiu Jaunesniuoju išvyniojo ir pakabino „Garsą“ ir „Skonį“, du pirmuosius baigtus gobelenus, kad Mikalojus galėtų pasižiūrėti. Kai jie buvo pakabinti, stovėjau tarpdury ir grožėjausi. Tada ir pastebėjau, kad vargonais grojančios damos rankos galėjo būti išaustos geriau. Jei Jurgis būtų seniau nusprendęs leisti man austi, būtų turėjęs laiko jas tinkamai išausti. Tačiau šitai pasilikau sau.

— Kažko jūs labai patenkina, ponia, — tarė priėjęs Mikalojus.

Krestelėjau galvą.

— Tiesiog grožiuosi savo vyro meistryste, — pasakiau. Jis toliau šiepėsi, tad aš, pliaukštelėjusi delnais į šonus, žengiau iš tarpdurio.

— Nagi, gana vypsoti. Susukite juos, kol neįsimetė kandys. Eleonora, nupjauk šviežio rozmarino.

Dabar, kai Mikalojus pamatė du pirmuosius gobelenus bei audžiamus trečią ir ketvirtą, jis pareiškė norįs išvysti du paskutinius „Regėjimą“ ir „Lytėjimą“ — norįs įsitikinti, jog ciklas vientisas. Taip jis sakė.

Prisipažįstu, kad apie tai daug nė negalvojau. Lukas išėmė Mikalojui kartonus, ir jis apžiūrėjo juos sode sau vienas, kol mes dirbome. Netrukus grįžęs, pareiškė:

— Norėčiau šį tą pakeisti.

— Kodėl? — paklausė Jurgis. — Juk dėl jų jau sutarta.

— Noriu perpiešti pakalnutes, kai dabar išvydau jas Eleonoros sode.

Už vilnos lankstuko sukikeno Eleonora — anksčiau niekad nebuvau girdėjusi jos šitaip juokiantis. Anądien nieko nesupratau, nors turėjau suprasti.

— Pakeisime, kai ausime, — kalbėjo Jurgis. — Juk pameni, kad audėjai augalus gali keisti kaip nori.

— Aš vis tiek norėčiau perpiešti, — spyrėsi Mikalojus. — Man ir gerai būtų užsiimti kuo kitu. Nuo vilnos pirštai taip sušerpėjo, kad man jau neramu, ką pasakys moterys, kai apsikabinsiu, — jis mirktelėjo Jurgiui Jaunesniajam, o Eleonora vėl sukikeno.

Susiraukiau, bet Jurgis tik gūžtelėjo.

— Kaip sau nori. Vilna jau beveik išrūšiuota. Mums nebeilgai tavęs reikės.

Kai dabar menu, niekas nė akies neužmetė, ką Mikalojus padarė. Jis įrodė savo gebėjimus praėjusią vasarą, kai nutapė kartonus, ir mes neturėjome laiko smaksoti jam per petį. Jis tapė kartonus sode, ir kai anie išdžiūvo, susuko juos ir padėjo su kitais.

Jo išvykimas būtų buvęs iškilmingas, bet buvom per daug užsimušę darbu apie tai galvoti. Tuo metu ausdavome keturiolika valandų per parą, neturėdavom laiko nė pavalgyti, ir net kai ir neausdavau, akyse nepaliovė mirgėjęs piešinys. Virsdavau į lovą kas vakarą ir miegodavau kaip akmuo, iki Magdalena pažadindavo rytą. Nebuvo nė minutės pagalvoti apie žmogaus išvykimą. Prieš Mikalojui iškeliaujant vyrai nuėjo į aludę, bet prie alaus sumigo. Net Mikalojus parėjo namo, užuot paskutinį kartą pasijodęs su savo geltonąja kekše. Tomis dienomis jis buvo nulipęs nuo jos. Dabar aš, žinoma, žinau kodėl.

Nusidriekė nepertraukiama vasaros dienų virtinė, kai audėme, beveik nesikalbėdami. Vasaros dienos ilgos, mažiau švenčių nei kitu metų laiku, o mes pradėdavom anksčiau ir baigdavome vėliau. Sėdėdavom prie staklių penkiolika, šešiolika valandų, įkaitę, sustingę, tylomis. Visi nutilo — net Juozapas ir Tomas tik retsykiais kokį žodį tardavo. Man nepaliaujamai maudė nugarą, akys raudonavo, bet niekuomet nesu buvusi laimingesnė. Aš audžiau.

Magdalena mums nekliudydavo, atnešdavo alaus neprašyta, maistą paruošdavo greitai, be jokio šurmulio. Kai palikau ją tvarkytis, ji tapo geresnė virėja, kaip ir Jurgis Jaunesnysis audėjas: dabar jo darbo nebeskyriau nuo tėvo. Eleonora irgi sukosi tylomis. Bet ji visad buvo tylenė.

Ji siūdavo gobelenus, krapštydavosi sode arba gelbėdavo Magdalenai. Kartais dieną sudėdavo bluostą, kad naktį galėtų siūti, kai prie gobelenų nedirbs audėjai.

Vasaros pabaigoje, netrukus po Dievo Motinos gimimo šventės, mes baigėme. Jau kelias savaites žinojau, kad baigsime, mano rankose vilnos gijos pamažu artėjo prie įvairių spalvų — žalios, geltonos, raudonos, kuriomis audėme pakraštį, — galo. Maniau, kad švęsiu, bet kai baigiau paskutinį raudoną kraštą, pririšau paskutinės šeivos siūlą ir padėjau Eleonorai užsiūti paskutinį plyšį, jaučiausi išsikvėpusi, kaip viralas be pipirų. Toji diena niekuo nesiskyrė nuo kitų.

Žinoma, didžiavausi, kai Jurgis leido man atkirpti gobeleno metmenų galą. Anksčiau man niekad nėra tekę kirpti metmenų siūlų. O kai išvyniojome ir pirmą kartą pamatėme išaustus gobelenus ištisai — buvo kur akis paganyti. Mano audimas „A mon seul desir“ dalyje nieko nesiskyrė nuo kitų, lyg būčiau audusi visą gyvenimą.

Bet ilsėtis nebuvo kada. Per penkis mėnesius turėjome nuausti dar du gobelenus. Jurgis nieko neminėjo, bet žinojau, kad ausiu ir tuos. Dienos trumpėjo, ir kiekvienos rankos buvo reikalingos. Jei Eleonora matytų, veikiausiai Jurgis ir ją imtų austi.

Vieną sekmadienį po mišių ėjome per Didžiąją aikštę, — tuo metu tik sekmadieniais ir pabūdavau tarp žmonių, — kai Eleonora įsikirto mano rankos.

— Jokūbas Jautis, — sušnypštė.

Jos nosis neklydo. Jis buvo kitoj aikštės pusėj ir jau žengė prie mūsų. Prisipažįstu, kad visą vasarą nekart neprisiminiau mėlyndažio. Nė puse lūpų neužsiminėm Eleonorai, o jos kraičiui nesusiuvau nė kepuraites.

Perdaviau jos ranką Jurgiui Jaunesniajam.

— Nuvesk ją į „Aukso medį“, — šnipštelėjau jam.

Į audėjų gildiją įeiti valia tik audėjams ir jų šeimai. Kai vaikai nuskubėjo, įsikibau Jurgio parankės, ir mudu stovėjome susispaudę, tarsi laukdami audros, kuri atūš ir nuvers mus. Mes abu pažvelgėme į rotušę — tokią tvirtą ir įspūdingą su jos arkomis, skulptūromis ir bokštu. O kad mudu galėtume būti tokie tvirti.

Jokūbas prišlumsėjo prie mūsų.

— Kur nuėjo ta mergiotė? — suriko. — Ji nuolat nuo manęs pabėga — menka nauda iš žmonos, kuri sprunka, vos vyras pasirodo.

— Šššš, — sušnypštė Jurgis.

— Daug manęs netildyk. Man pabodo tylėti. Argi netylėjau šiuos metus? Ar išsitariau bent žodį turgaus liežuvautojams, kurie vis klausinėjo, ar aš ją vesiu? Kodėl turėčiau tylėti? Ir kodėl negalėčiau jos pamatyti? Jai teks prie manęs priprasti. Gal kaip tik dabar, — ir jis pasisuko žengti į „Aukso medį“.

Jurgis sugriebė jį už rankos.

— Ne čia, Jokūbai, juk žinai, kad negali ten eiti. Aš tik prašau tavęs dar šiek tiek patylėti.

— Kodėl?

Jurgio ranka nukaro.

— Aš jai dar nepasakiau.

— Ji dar nežino? — Jokūbas užbaubė dar garsiau nei pirmiau. Aplinkui ėmė rinktis minia — bet dėl smarvės visi laikėsi per spjūvį.

Aš atsikrenkščiau.

— Turėk kantrybės, Jokūbai. Tu žinai, kaip mes užsiėmę su tais gobelenais, kur tavo mėlynai teko labai svarbus vaidmuo. Toks svarbus, — tęsiau, įsikibdama jam už parankės ir vesdama šalin, nors nuo smarvės man iš akių tryško ašaros, — neabejoju, jog tave apipils užsakymais, kai žmonės pamatys juos.

Jokūbo akys akimirkai žybtelėjo. Bet tik akimirkai.

— Bet mergaitė, kaip ta mergaitė? Ji ateis pas mane per Kalėdas, ar ne? Ar jūs jau nupirkote lovą?

— Kaip tik rytoj ketinau ją užsakyti. Tikriausiai riešutmedžio. Mes tokią turime, ir ji mums puikiai pasitarnavo.

Jokūbas sukikeno taip, kad mano viduriai apsivertė.

— Jurgis labai greitai susitiks su tavim, ir jūs viską sutarsit, — raminau jį. — Bet juk netinka kalbėtis apie reikalus šventą dieną, — nužvelgiau jį griežtai, ir jis panarino galvą. Dar kiek papriekaištavus, pagaliau jo atsikračiau, ir minia išsiskirstė, taip ir nesužinojusi, ko jis plyšavo. Nors sprendžiant iš to, ką jis kalbėjo apie turgaus liežuvautojas, jie ir taip viską žinojo.

Mudu su Jurgiu susižvalgėm.

— Lova, — tarė jis.

— Kraitis, — pridėjau aš.

— Kur mes gausime pinigų?

— Kur man rasti laiko siuvimui?

Jurgis papurtė galvą.

— Ką jis pasakys, kai sužinos, kad tai ne Kalėdos, o Grabnyčios?

Netrukus gavau atsakymus į visus šiuos klausimus, tik jie nebuvo tokie, kokių tikėjausi.

Iš pradžių niekas nepastebėjo. Staklės buvo paruoštos „Regėjimui“ ir „Lytėjimui“, o mes, Pilypo ir Magdalenos padedami, metėme metmenis. Jurgis išvyniojo kartonus, paruošė pakišti juos po metmenimis. Aš apžiūrėjau piešinių kraštus, kad turėtume pasiruošę spalvų, kuriomis pradėsime austi. Juos nagrinėdama žvilgtelėjau į „Regėjimo“ damą. Išsyk nė nepastebėjau, bet kai tai išvydau, žengiau atatupsta, lyg kas būtų smogęs į krūtinę. Mikalojus tikrai kažką pakeitė — ir ne pakalnutes.

O Jurgis Jaunesnysis kad prapliups juoktis.

— Žiūrėk, mama! — sušuko jis patenkintas. — Tai štai ką Mikalojus darė sode. Turėtum būti patenkinta.

Jo juokas mane taip įpykdė, kad pliaukštelėjau jam per veidą. Jurgis Jaunesnysis apstulbęs spoksojo į mane. Jis net nepasitrynė žando, nors nuo mano smūgio šis paraudo.

— Kristina! — griežtai tarė Jurgis. — Kas yra?

Atsisukau į Eleonorą. Ant suolelio ji tvarkė susipainiojusius siūlus. Žinoma, ji negalėjo matyti, kaip Mikalojus pakeitė „Regėjimą“.

— Aš tik pasakiau mamai, kad Mikalojus pavaizdavo ją „Lytėjime“ — paaiškino Jurgis Jaunesnysis. — O ji priėjo ir kad tvos man!

Spoksojau į jį, paskui pažvelgiau į „Lytėjimą“. Ilgai vedžiojau jį akimis. Sūnus buvo teisus — dama buvo panaši į mane, ilgais plaukais, pailgu kaip mano veidu, smailiu smakru ir tvirto žandikaulio, su mano išlenktais antakiais. Buvau išdidi audėjo žmona, viena ranka tvirtai laikiau vėliavą, kita — vienaragio ragą. Prisiminiau, kokią akimirką jis perteikė — kai stovėjau tarpduryje ir galvojau, kaip ausiu. Nekaltųjų Mikalojus per daug gerai mane pažinojo.

— Atleisk man, — tariau sūnui, — pamaniau, kad kalbi apie „Regėjimą“, kur jis pavaizdavo damą, panašią į Eleonorą.

Visi sužiuro į „Regėjimą“, ir Eleonora pakėlė galvą.

— Supykau, — greitai sumelavau, — nes pamaniau, jog žiauru buvo aklą merginą vaizduoti „Regėjime“.

Nieko nesakiau apie vienaragį, kuris buvo pasirėmęs į mano dukros skraitą, nė ką tai galėtų reikšti. Aš tik stebėjau, kaip Jurgis ir kiti žiūrėjo į piešinį, bet jie, regis, nieko nepastebėjo. Kartais vyrams pristinga įžvalgos.

— Tikrai panaši į tave, Eleonora, — pasakė Jurgis Jaunesnysis, — tavo kreivos akys ir kreiva šypsena.

Eleonora skaisčiai išraudo ir tik krapštė vilną skraite.

— Ar mes taip paliksime, tėte? — klausinėjo Jurgis. — Juk neturėtume keisti figūrų, jei jau buvo sutarta su patronu.

Jurgis trynė pasmakrę ir raukėsi.

— Turbūt teks austi kaip yra — nepamenu, kaip tie veidai atrodė anksčiau. Ar tu pameni, Pilypai?

Pilypas įtemptai žvelgė į piešinius. Pakėlė apvalias akis į Eleonorą, ir aš žinojau, kad jam kaip ir man neramu, ką tai galėtų reikšti. Laimei, Pilypas moka saugoti paslaptis. Jis beveik toks pats tylenis kaip Eleonora.

— Nepamenu, bent ne taip gerai, kad galėčiau pakeisti, kaip buvo.

— Gerai, — pasakė Jurgis. — Gausime austi taip, kaip yra, ir vilsimės, kad niekas nepastebės, — jis papurtė galvą. — Prakeiktas dailininkas. Lyg mažai turėčiau rūpesčių.

Su jo žodžiais Eleonora kilstelėjo galvą, ir vieną akimirką pasirodė tokia pat liūdna kaip dama „Regėjime“. Aš prikandau lūpą. Ar jis nupiešė ją kaip mergelę, kuri gauna vienaragį tik todėl, kad jis to norėjo, ar tai išties atsitiko?

Ėmiau stebėti savo dukterį — stebėti ją taip, kaip reikėjo stebėti, kai čia sukosi Mikalojus. Tyrinėjau ją motinos akimis. Ji neatrodė pasikeitusi. Nebuvo stora per liemenį, nei labiau pavargusi negu mes visi, nesiskundė galvos skausmu ar blogo ūpo priepuoliais. Visa tai patyriau pati, kai nešiojau ją ir Jurgį Jaunesnįjį. Nei jos liemuo, nei pilvas neapvalėjo. Gal jai pavyko išvengti pinklių, kurias vyrai paspendžia moterims.

Šiek tiek ji vis dėlto pasikeitė: taip nebesmalsaudavo apie viską kaip anksčiau. Ji visad prašydavo manęs ką nors nupasakoti arba pasakyti, ką aš ar kiti veikiame. Dabar ėmiausi siūti jos kraitį — vakarais, kai sutemdavo, ir nebegalėjau austi. Metai ėjo į pabaigą, dienos trumpėjo, ir dienai pasibaigus aš nebebūdavau taip pavargusi, tad po vakarienės galėdavau šiek tiek pasiūti. Naktimis, kai siūdavau marškinius, nosines ir skaras Eleonoros kraičio skryniai, ji neklausdavo, kodėl negaliu jai siūti gobeleno, nei ką darau. Išties ji lyg ir būdavo patenkinta, kad gali siūti viena. Kartais mesdavau akį į ją prie vilnos lankstuko, triūsiančią sode, gelbinčią Magdalenai prie krosnies ar pasilenkusią prie gobelenų — o ji šypsodavosi anksčiau man nematyta šypsena, kaip katė, kuri gavo sočiai ėsti ir rado šiltą vietą prie krosnies. Tada man gėlė širdį ir aš žinodavau, kad anų pinklių ji neišvengė.

Išdavė Eleonorą jos aklumas. Ji niekada nesuprato, kaip kiti ją mato. Aš nuolat išpešiodavau lapus jai iš plaukų ir braukdavau taukus nuo smakro, nes ji net nepagalvodavo, kad žmonės tai pastebi. Tad kai ji vis dėlto ėmė storėti, vylėsi, kad jos sunkus žieminis sijonas tai paslepia, bet nesuprato, kaip apskritai pasikeitė jos judesiai ir stovėsena.

Net ir nežinau, kada įsitikinau, kad ji su vaiku. Žinojimas atslinko nelyginant sutemos, kai vieną lapkričio dieną išvydau ją sode, atsargiai stypinėjančią tarp kopūstų, kuriuos ji turėjo surinkti, iki nepradėjo snigti. Tąsyk paprastai pagalvojau, kada reiktų pasakyti Jurgiui. Žinoma, turėjau tai pasakyti jau prieš kiek savaičių, kai jis rūpinosi Eleonoros lova. Lova būtina kraičio dalis, ir jis ėjo pas stalių tartis, o grįžęs suko galvą, iš ko jam užmokėti.

— Neturiu jam nė sū, — skundėsi parėjęs, — nebent panaudočiau pinigus, skirtus sumokėti už paskutinę Jokūbo vilnos dalį. Jis ir taip įtūš, kai sužinos, kad Eleonora negali išeiti pas jį iki vasario.

— Kada tu jai pasakysi? — paklausiau. Eleonora vis dar nežinojo, kaip suplanuota jos ateitis.

Jurgis tik gūžtelėjo. Jis ne bailys, bet jam slegia širdį matant savo dukterį nelaimingą.

Aš irgi nesu bailė, bet nepasakiau jam, ką įtariau, ir jos neklausiau. Žinoma, kad privalėjau tai padaryti, bet nenorėjau sudrumsti ramybės, kuri tvyrodavo dirbtuvėje. Ištisus mėnesius Jurgis ir aš atidėdavome visus rūpesčius — iki gobelenai bus baigti. Visa kita sustojo — namai priskretę, Eleonoros sodas apleistas, Jurgis neieškojo naujų užsakymų kitiems metams, aš nevaikščiojau į turgų ir nežinojau nieko, kas vyksta aplinkui. Gėda ir sakyti, bet net melstis paliovėme ir nepaisėme pasninko dienų. Visų Šventųjų ir Vėlinių dieną po pietų grįžę dirbome, nors turėjome likti bažnyčioje.

Bet Eleonoros bėda nepalauks. Vaiko kitai dienai neatidėsi.

Pastebėjo tai Tomas. Iš visų audėjų jam sunkiausia buvo nusėdėti akis sukišus į audinį, jo žvilgsnis vis šaudė aplink. Vos tik kas nors dirbtuvėje sukrutėdavo, ypač Eleonora arba Magdalena, jis išsyk akimis ir ganė. Vieną rytą Eleonora stovėjo iš šono prie vienų staklių ir tiesė baltos vilnos šeivą Jurgiui, kuris taisėsi pradėti damos veidą „Regėjime“. Iš šonų jam dirbo Juozapas ir Tomas. Kai ji atsirėmė į stakles, jos pilvo formą galėjo apžiūrėti visi, kas tik pageidavo. Bet niekas nepastebėjo, išskyrus Tomą, kuris sėdėjo šalia ir tik ieškojo progos nedirbti.

— Taigi, Vilnos karaliene, — tarė jis, mėgdžiodamas Mikalojų, bet be anam būdingo žavesio. — Matau, gražiai apvalėjate. Tai kada derlius?

Aš taip spustelėjau pakojį, kad staklės net sudundėjo, bet triukšmas neužgožėjo žodžių. Kai staklės apmalšo, visi dirbtuvėje irgi tylėjo.

Eleonora numetė šeivą ant metmenų ir žengė atgal. Ji prispaudė rankas prie šonų, bet tuo judesiu tik aptempė sijoną aplink pilvą, tad jei kas nors nesuprato Tomo pirma, išvydo tai dabar.

Regis, mano vyrui ilgiausiai truko pagauti, kas nutiko. Kai Jurgis audžia, jis kriste įkrinta į darbą ir tik pamažėl atsitraukia. Jis žvelgė į Eleonorą, bet tarsi jos ir neregėjo, nors toji stovėjo į jį veidu, rankas prispaudusi prie šonų, nukorusi galvą. Kai pagaliau sumojo, Jurgis pažvelgė į mane, ir savo mintis pasitvirtino, išvydęs niūriai sučiauptas mano lūpas. Jis pakilo, suolelis sugirgždėjo, o Tomas su Juozapu slinktelėjo į šalis, padarydami jam vietos.

— Ar turi man ką pasakyti, Eleonora? — paklausė jis tyliai.

— Ne, — atsakė ji dar tyliau.

— Kas tas vyras?

Tyla.

— Kas jis?

Ji netarė nė žodžio, nė nekrustelėjo. Atrodė visai palūžusi.

Jurgis peržengė suolelį ir vienu galingu smūgiu parbloškė ją žemėn. Kaip kiekviena motina, Eleonora globė vaiką ir krisdama apsikabino pilvą. Ji užsigavo galvą į staklių suolelį. Aš jau kilau stotis tarp juodviejų.

— Ne, Kristina, — pasakė Jurgis. Taip ir likau vietoje. Kartais net motina negali apsaugoti savo vaiko.

Tarpduryje kažkas šmėkštelėjo. Tai Magdalena kyštelėjo galvą ir vėl dingo. Netukus pro dirbtuvės langus pamačiau ją bėgant.

Eleonora atsisėdo. Iš nosies jai sruvo kraujas. Gal tos ryškios raudonos spalvos vaizdas ir suturėjo Jurgio ranką. Ji pasiramstydama atsistojo, paskui apsisuko ir iškibirkščiavo iš dirbtuvės į sodą.

Jurgis pasižiūrėjo — į Juozapą, Tomą, Jurgį Jaunesnįjį ir Luką — visi sėdėjo išsirikiavę kaip teisėjai ir spoksojo į jį.

— Imkitės darbo, — tarė jis.

Ir jie ėmėsi — viena po kitos jų galvos palinko prie gobeleno.

Jurgis pažvelgė į mane lyg skęsdamas. Kryptelėjau galva į namų pusę, ir jis žengė paskui mane. Mudu stovėjome prie židinio įsmeigę akis į ugnį. Kol nepajutau jos karščio, nesuvokiau, kaip sustirau dirbtuvėje.

— Kaip tu manai, kas tėvas? — paklausė Jurgis. Jis taip ir nesusiejo „Regėjimo“ damos ir Eleonoros poelgio. Savaip net vyliausi, kad niekada ir nesusies.

— Nežinau, — pamelavau.

— Gal pats Jokūbas Jautis, — Jurgis bandė griebtis šiaudo.

— Juk žinai, kad ne. Su juo ji to niekada nepadarytų.

— Ką veiksime, Kristina? Jokūbas dabar jos tikrai neims. Ir tikriausiai niekada mums nedažys vilnos. O aš jo pinigus jau sumokėjau už lovą.

Prisiminiau, kaip Eleonora virpėjo Sablone, kalbėdama apie Jokūbą Jautį, ir dalis manęs džiaugėsi, kad ji išgelbėta nuo guolio su juo, nors, aišku, negalėjau apie tai užsiminti.

Nespėjus man atsakyti, lauke vėl pasigirdo žingsniai, ir įėjo Magdalena, o su ja Pilypas. Aš atsidusau — dar vienas mūsų gėdos ir Eleonoros nedalios liudytojas.

— Eik sau, — tarė Jurgis, anam nespėjus nė burnos praverti. — Mes užsiėmę.

Pilypas nepaisė jo grubių žodžių.

— Norėjau pasišnekėti su jumis, — prasižiojo jis ir suskydo. Magdalena jam niuktelėjo. — Apie — apie Eleonorą, — tęsė jis.

Jurgis užsimerkė ir užriko:

— Tai skubi visiems išpasakoti, ar ne, mergužėle? O kodėl tau nenuėjus į turgų pašūkauti? O gal pašok pas Jokūbą Jautį ir atvesk jį čia, lai pats pamatys, kokia čia įvyko paikystė?

Magdalena rūsčiai pažvelgė į jį.

— Jūs visi akli — taip ir nepamatėt, kaip jis myli ją.

Mes sužiurom į ją: Magdalena nė žodžio atgal nepasakydavo.

Ir ar ji čia kalba apie Jokūbą Jautį? Tik jau ne toks žmogus ką nors mylės.

— Nepyk ant jos, Jurgi, Magdalena tik gero nori, — tarė Pilypas ir atrodė, kad tuoj apsiverks. — Aš ne šaipytis atėjau. Tik, — jis sustojo, lyg dusdamas iš baimės.

— Kuo gali mums gelbėt?

— Aš, aš — tėvas.

— Tu?

Susijaudinęs Pilypas metė man žvilgsnį. Akimirksniu viską supratau. Nenukreipiau nuo jo akių ir nepastebimai linktelėjau, kad jam užtektų drąsos tęsti toliau. Magdalena tikriausiai teisi — Pilypas myli Eleonorą. Ir dabar padės jai — jai ir mums.

Pilypas įkvėpė oro ir nenuleisdamas nuo manęs akių, kad būtų drąsiau, išbėrė:

— Aš — tėvas ir imsiu Eleonorą į žmonas, jeigu ji už manęs tekės.