KLAUDIJA LE VISTA

Iš pradžių nė kojos nekėliau iš celės, nė kąsnio nevalgiau ir su niekuo nesikalbėjau, išskyrus Beatričę — net ir su ja vos žodį kitą, kai išvydau, ką ji sudėjo į mano krepšius. Pasirinko prasčiausias mano sukneles — nei šilko, nei brokato, nei aksomo. Neįdėjo nei brangakmenių, kuriuos seguosi į plaukus ir puošiuosi kaklą, tik paprastas skareles plaukams susirišti, nei kuo pasidažyti lūpas, vien medines šukas. Kai užsipuoliau ją, kad žinojusi, kur vykstame, ir tylėjusi, ji išsigynė. Bet aš ja netikiu.

Atsisakyti maisto nebuvo sunku — net kiaulės gauna geriau. Celė buvo tokia ankšta ir prasta, kad vos dienai praslinkus troškau iš jos išsiveržti. Čia buvo vietos tik šiaudais klotam gultui ir naktipuodžiui. Beatričės gultas jau netilpo — ji miegojo už durų. Nesu miegojusi ant šiaudų — jie bado ir šiugžda, ir aš ilgiuosi savo minkštų plunksnų namuose. Tėtė labai pyktų matydamas, kad jo duktė miega ant šiaudų.

Beatričė atsigabeno popieriaus, plunksną ir rašalo, ir pamaniau, gal parašyti tėtei, kad atvažiuotų ir pasiimtų mane. Kai buvo pasikvietęs, nieko neužsiminė apie vienuolyną, tik priminė, kad nešioju jo vardą ir privalau visuomet klausyti mamos. Gal tai ir tiesa, bet nemanau, kad jis turėjo omeny, jog turėčiau būti uždaryta vienuolyne, miegoti ant šiaudų ir laužytis dantis į kietą kaip akmuo duoną.

Niekada negalėjau laisvai pasikalbėti su tėte. Magėjo pasakyti jam, kad nepasitikėtų savo ekonomu, jog mačiau jį mušant Mikalojų Kordeljerų gatvėje. Tačiau nedrįsau apie Mikalojų nė užsiminti, tai nieko ir nesakiau, tik klausiausi jo postringavimų apie vyrą, už kurio vieną dieną turėsiu tekėti, bei kaip svarbu man būti tyrai ir pamaldžiai dėl šeimos vardo. Aš iš nusivylimo net verkiau. Vėliau palioviau verkusi, bet ant visų jų tebepykstu — ant tėtės, mamos, Beatričės, net ant Mikalojaus, nes ir jis, to nesuvokdamas, prisidėjo prie mano įkalinimo.

Ketvirtą rytą man taip pagriso celė, kad ėmiau kalbėtis su Beatriče, maldaudama jos surasti pasiuntinį. Sugrįžusi ji pranešė, kad abatė sakiusi, jog man nevalia nei siųsti, nei gauti laiškų. Taigi aš išties įkalinta.

Išsiunčiau Beatričę lauk, o kai išėjau iš celės, jau buvau parašiusi laišką tėčiui. Pririšau laišką prie akmens ir bandžiau permesti per tvorą, vildamasi, kad koks nors kilmingas žmogus ras jį kitoj pusėj, pasigailės manęs ir kaip nors perduos tėčiui. Bet permesti man nesisekė, laiškas vis nusmukdavo nuo akmens, be to, buvau per daug nusilpusi, kad švystelėčiau akmenį per tokią aukštą tvorą.

Ir vėl verkiau karčiom ašarom. Bet vidun nebėjau. Lauke švietė saulė, o vidinio kiemo sodelyje buvo daug maloniau negu ankštoje celėje. Prisėdau ant vieno iš abipus kiemo išsirikiavusių suolelių, nepaisydama, kad mane pagaus saulė. Sodelyje besikrapštančios kelios vienuolės smailino akis į mane, bet aš jų visai nepaisiau. Rožyne jau taisėsi žydėti rožės, o krūmas gretimais buvo apsipylęs kietais baltais pumpurais. Pažvelgiau į jį, paskui ištiesusi ranką pasiekiau rožę ir įspaudžiau dyglį į nykščio minkštimą. Ištryško kraujo lašas, pakėliau ranką ir leidau jam riedėti.

Paskui išgirdau garsus, kokių nesitikėjau išgirsti vienuolyne. Kažkur viduje juokėsi vaikas. Netrukus pro duris arčiausiai manęs mažom kojytėm atitrepsėjo ir arkiniam tarpduryje pasirodė maža mergaitė. Ji vilkėjo pilka suknele, balta kepuraite ir priminė mažąją Ženevjevą, kai ši buvo daug mažesnė. Išties ji buvo dar visai kūdikis ir svyrinėjo netvirtom kojytėm, kiekvieną akimirką rizikuodama parkristi ir susimušti galvą. Jos mažas veidukas buvo juokingas — rimtas ir labai užsispyręs, tarsi vaikščiojimas būtų šachmatų žaidimas, kurį ji turi laimėti. Kažin ar užaugusi ji bus graži — jos veidas buvo kaip senos moters, o toks vaikas ne visada malonus. Papūstžandės mergaitės žemai kaktoje įsodinti antakiai stirksojo virš įkypų rudų akių — tokios akys būtų mielesnės šviesios. Tačiau rudai raudoni kaip kaštonai plaukai, krintantys stambiom garbanom, tikrai buvo gražūs.

— Eikš čia, mažiuke, — pašaukiau ją, braukdama kraujuotą pirštą į suknelę, — eikš, pasėdėk su manim.

Už jos išniro baltu abitu apsitaisiusi vienuolė. Čia, Šelyje, jos vilki baltai. Bent jau manęs nesupa juoda spalva — juoda visai nedera prie moters veido.

— Štai kur tu, išdykėle, — subarė ji, — nagi, eikš čia.

Visa tai ji galėjo skirti ir ožiui, nes mergaitė nekreipė į ją jokio dėmesio. Ji ištrepsėjo pro duris ir, užsikabinusi už laiptelio, plestelėjo ant pilvo, rankas išmetusi į šalis.

— Oi, — šokau paskui ją, bet galėjau ir nesijaudinti, nes mergaitė stryktelėjo lyg niekur nieko ir pasileido tekina palei vieną kvadratinio kiemelio kraštą.

Vienuolė jos nesivijo, bet stovėjo akimis mane vedžiodama nuo galvos iki kojų.

— Tai išėjai į lauką, — tarė rūgščiai.

— Aš ilgai čia nebūsiu, — tuoj pat atrėžiau. — Netrukus keliausiu namo.

Vienuolė nieko neatsakė, tik toliau stebeilijosi į mane. Ją, regis, sužavėjo mano nuobodi suknelė. Manoji, žinoma, neatrodė tokia nuobodi, palyginti su josios baltu vilnoniu maišu. Mano suknelė būtų buvusi ruda, bet dalis liemens buvo pasiuvinėta geltonai ir baltai. Ji taip smailino akis, kad aš tariau:

— Tai vienos mūsų tarnaičių darbas. Ji... ji labai mikliai darbuojasi adata ir siūlu.

Vienuolė darsyk keistai mane nužvelgė, paskui atsisuko į mergaitę, kuri jau buvo įveikusi dvi kiemo kraštines ir suko aplink trečią kampą.

— Atsargiai, mažiuke, — šūktelėjo vienuolė. — Žiūrėk, kur bėgi.

Jos žodžiai, regis, kaipsyk padarė tai, nuo ko turėjo apsergėti.

Mergaitė vėl parkrito, bet šįkart neatsistojo ir pravirko. Vienuolė nutrepsėjo takeliu aplink kvadratinį kiemą, jos suknelė vilkosi iš paskos. Pribėgusi prie mergaitės, sustojo ir ėmė ją barti. Aiškiai nebuvo pratusi prie vaikų. Liuoktelėjau prie jų, atsiklaupiau ir apkabinau mergaitę, pasisodinau ją ant kelių, kaip daugsyk esu sodinusi mažąją Ženevjevą.

— Ir ko gi, ko gi, — kalbėjau jai, pūsdama kojas ir kelius, nubraukiau žemes nuo suknytės, — vaikas užsigavo. Ką skauda? Ar rankytę? Ar kojytę?

Mergaitė vis verkė, ir aš stipriai sunėrusi rankas sūpavau ją, kol paliovė. Vienuolė toliau bubeno, nors vargu ar mergaitė suprato bent žodį:

— Argi ne kvailystė bėgti taip greitai, to nebūtų atsitikę, jeigu iškart būtum manęs paklausius. Per Šeštąją ant kelių atliksi atgailą.

Net prunkštelėjau, pamaniusi, kad šis kūdikis jau turi melsti atleidimo. Ji dar beveik negali pasakyti „mamai o kur jau ten „Tėve mūsų, kurs esi danguje...“ Mes ėmėme vestis mažąją Ženevjevą į mišias, kai jai sukako treji, bet net ir tada ji nestygdavo vietoje ir tik triukšmaudavo. Šiai mergaitei buvo vos metukai. Ji atrodė kaip lėlė mano skraite.

— Ar tu dabar gailiesi, Klaudija? Ar gailiesi?

— Tu mane turi vadinti „panele“. Ir aš neturiu ko gailėtis — aš nieko blogo nepadariau, kad ir ką mama sakė! Tu mane įžeidinėji, taip kalbėdama, ir aš pasakysiu abatei.

Išgirdusi mano piktą balsą, mergaitė vėl ėmė verkti.

— Šššš, — sušnibždėjau ir nusisukau nuo vienuolės, — šašaša.

Aš ėmiau mergaitei dainuoti kadaise Marijos Selestės išmokytą dainą.

Linksma,

Graži ir maloni

Mergaitė dar nė penkiolikos

Metelių nesulaukus,

Mano krūtys kaip

Raudoni obuoliukai,

Bet ne man

Meilės

Malonumai.

Kalėjiman aš uždaryta,

Ir lai Dievas baus tą,

Kas mane čionai

Uždarė.

Vienuolė bandė man kažką pasakyti, bet traukiau dar garsiau, sūpuodama mergaitę:

Pikta ir niekšinga nuodėmė

Tam, kas įkišo

Šią mergelę vienuolynan,

Prisiekiu Dievu,

Nusidėjo tas.

Vienuolyne man vien tik liūdesys,

Dieve, nes aš dar tokia jaunutė.

Po diržu jaučiu pirmus saldžius virpesius,

Lai bus prakeiktas, kas vienuole mane pavertė!

Mergaitė liovėsi verkusi ir tarp šniurksėjimo kažką knirkė, tarsi bandytų dainuoti, tik nemokėtų žodžių. Buvo labai malonu sūpuoti mergaitę ir dainuoti erzinančius žodžius, kuriuos girdėjo vienuolė. Ta daina galėjo būti kaip tik parašyta apie mane.

Už nugaros išgirdau žingsnius — žinojau, kad tai Beatričė, mano prižiūrėtoja. Ji niekuo ne geresnė už vienuoles.

— Nedainuok šitos dainos! — sušnypštė ji.

Aš nekreipiau į ją dėmesio.

— Ar nori vėl palakstyti? — paklausiau mergaitės. — O gal bėkim kartu? Eikš, palakstysim po kiemą kiek įkabindamos.

Pastačiau mergaitę ant žemės, paėmiau ją už rankos, ir ji, įsitvėrusi mano rankos, pusiau bėgo savo kojomis, pusiau tabalavo man iš paskos. Jos spygčiojimas ir mano šūkčiojimai aidėjo po kiemo arkomis. Vienuolynas nebuvo girdėjęs tokio triukšmo nuo to laiko, kai pabėgo paršelis arba vienuolei plušant sode kojas aplipo skruzdės. Tarpduriuose ir languose išdygo vienuolės ir spoksojo į mus. Išėjo net abatė Kotryna Ližnjerė ir, sunėrusi rankas ant krūtinės, ėdė mus akimis. Pakėliau mergaitę ant rankų ir bėgau, bėgau — vieną, tris, penkis kartus aplinkui kiemą, visą laiką šūkalodama, ir niekas mūsų nesustabdė. Kiekvieną kartą, kai mes prabėgdavome pro Beatričę, ji atrodė vis labiau susigėdusi.

Galiausiai mus sustabdė ne koks žmogus, o varpas. Kai jis nuskambėjo, vienuolės iškart pranyko.

— Šeštoji, — pranešė greta Beatričės stovėjusi vienuolė, kai bėgau pro šalį, ir pasisuko eiti. Beatričė žvilgtelėjo įkandin vienuolei, paskui vėl į mane. Aš pasileidau dar greičiau, sūpuodama rankose mergaitę. Kai apsukau šeštą ratą, Beatričė irgi buvo nuėjusi, ir mes likome vienos. Pabėgėjau dar kelis žingsnius, paskui sustojau, nes nebebuvo prasmės bėgti. Plestelėjusi ant suolelio, greta pasisodinau mergaitę. Ji iškart padėjo galvą man į skraitą. Jos sveikas veidelis buvo įraudęs, ir jau kitą akimirką ji miegojo. Nuostabu, kaip greitai užmiega pavargęs vaikas.

— Štai kodėl tu verkei, mieloji, — sušnibždėjau, glostydama jos garbanas. — Norėjai miegučio, o ne maldų. Paikos vienuolės nieko neišmano apie tai, ko reikia mažoms mergaitėms.

Buvau laiminga, sėdėdama saulėje su mergaite, užsnūdusią man ant kelių, galėdama viena pasigrožėti sodu. Bet greitai man paskaudo nugarą nuo sėdėjimo tiesiai ir ramiai, nes neturėjau į ką atsiremti. Buvau be skrybėlaitės, o saulė kepino, ėmiau nerimauti, kad ant veido atsiras strazdanų. Nenorėjau atrodyti kaip prasčiokė, sėjanti laukuose. Dabar jau būčiau norėjusi, kad pasirodytų kas nors, kam galėčiau atiduoti mergaitę — bet aplink nematyti nė gyvos dvasios, visos dar meldėsi. Nemanau, kad melstis blogai, bet nesuprantu, kodėl jos meldžiasi aštuonis kartus per dieną.

Neišmanydama, ką daryti su šiuo mažu padarėliu, paėmiau ją ant rankų ir nusinešiau į savo kambarį. Mergaitė net nepabudo, kai paguldžiau ją ant savo gulto. Krepšyje susiradau siuvinėjimo reikmenis ir vėl išėjus į kiemą atsisėdau pavėsyje. Nelabai mėgstu siuvinėti, bet daugiau nebuvo ką veikti. Nei arklių pajodinėti, nei šokių, nei dainų, nei rašymo pamokų, negalėjau net trik trak su Žana pažaisti ar paskraidinti sakalų su mama pievose už Šv. Germano, net apsilankyti pas senelę Nantere. Aplink jokio turgaus, mugės, nei klounų, nei smagių žonglierių. Jokių švenčių — išties tai čia nėra net ko valgyti, nėra net maisto, kurį pajėgčiau praryti. Iki mes iš čia išeisime, iš manęs liks vieni kaulai. Tik kada — Beatričė man nesako.

Vienuolyne nėra net vyrų, į kuriuos galėtum žiūrėti — net seno pakumpusio sodininko, stumiančio karutį. Net įtartino ekonomo. Niekad nemaniau, jog kada nors tėčio paniurėlis ekonomas atrodys mielas, bet jeigu jis dabar įeitų pro vienuolyno vartus, aš jam nusišypsočiau ir net leisčiau pabučiuoti man ranką, nors jis ir primušė Mikalojų.

Dabar, kur pakreipsi žvilgsnį, vien moterys, be to, labai nuobodžios, į mane spokso ovaliais baltais dangalais įrėminti veidai, nei plaukai, nei papuošalai nesušvelnina jų bruožų. Grubiuose, įraudusiuose veiduose pūpso žandai ir styro nosys kaip krūva pastarnokų, o akytės kaip serbentų karoliukai. Bet juk vienuolės ir neturi būti gražios.

Beatričė kartą man pasakojo, kad mama nori įstoti į vienuolyną Šelyje. Kol manęs čia neuždarė, nė nemąsčiau apie tai. Dabar negaliu įsivaizduoti, kaip švelnus mamos veidas, įrėmintas abito, tampa šiurkštus, kaip ji kapliuoja kopūstus ir porus, kaip skuta į maldas aštuonis kartus per dieną, neįsivaizduoju jos gyvenančios paprastoje celėje ant šiaudų. Mama mano, kad gyvenimas vienuolyne atrodo kaip jos apsilankymai čionai, kai abatė ją globsto, gardžiai vaišina maistu, kurį paprastai vienuolynas parduoda turguje. Numanau, kad ir apsistoja ji jaukiame kambaryje, su pagalvėmis, gobelenais ir auksuotais kryžiais. Jei mama įstotų į vienuolyną ir taptų Kristaus nuotaka, vienuolynas gautų didžiulį kraitį. Todėl abatė tokia maloni mamai ir kitoms čia besilankančioms turtingoms damoms.

Mano kambarėlyje nėra jokių pagalvių, nei gobelenų, kurie sušildytų sienas. Man turi būti gana grubių medinių kryžių, šiurkščios vilnos ir paprastų batų, košės be prieskonių ir juodų miltų duonos.

Visa tai supratau tik praleidusi keturias dienas vienuolyne.

Susiraukiau pažvelgusi į savo siuvinėjimą. Ketinau išsiuvinėti sakalą, bet jis atrodo kaip gyvatė su sparnais. Ką tik sumaišiau spalvas — kur turėjo būti ruda, išsiuvinėjau raudonai, ir visi mano siūlai susipainiojo. Atsidusau.

Tuomet išgirdau žingsnius, ir kažkas tarė „O!“ Pakėliau galvą ir išvydau kitoje kiemo pusėje stovinčią labai sutrikusią Mariją Selestę.

— Ach, Marija Seleste, kaip gerai, kad tu čia, — sušukau. — Padėsi man išpainioti siūlus, — tarsi mes būtume namuose Krosnies gatvėje, siuvinėjame kieme, o Žana ir mažoji Ženevjeva žaidžia aplink mus.

Bet mes nebuvome namuose. Aš išsitiesiau.

— Ką tu čia darai?

Marija Selestė tūptelėjo ir papliupo verkti.

— Ateik čia, Marija Seleste.

Ji buvo taip įpratusi prie mano komandos, kad net dabar neabejojo, ar paklusti, tik nežinojo, kuria puse eiti. Priėjusi ji dar kartą tūptelėjo, rankove nusibraukdama akis.

— Ar atėjai manęs pasiimti? — paklausiau džiugiai, nes kitaip negalėjau suprasti, ko dar ji būtų čia atėjusi.

Marija Selestė dar labiau sutriko.

— Jūsų, panele? Nežinojau, kad jūs čia. Atėjau pas savo dukterį.

— Gal tave siuntė mano tėtis? Ar mama?

Marija Selestė papurtė galvą.

— Aš nebedirbu jūsų namuose, panele. Jūs žinote tai ir dar žinote kodėl, — ji susiraukė, kaip susirauki prisiminęs kažką nemalonaus.

— Bet ko dar tu galėtum čia ateiti, jei ne manęs? — negalėjau atsisakyti minties, kad Marija Selestė taps mano pabėgimo įrankiu.

Marija Selestė apsidairė.

— Mano dukrelė, jos sakė, kad ji čia. Žinau, kad neturėčiau ateiti, ir ji net nežino, kad aš jos mama, bet negalėjau susiturėti.

Aš tik akis pastačiau.

— Ta mergaitė — tavo duktė?

Marija Selestė atrodė ne menkiau nustebusi.

— Negi jūs nežinojote? Jos nepasakė? Ji vardu Klaudija, jūs žinote, kaip jūsų.

— Jos man nieko nesako. Taigi ji miega tenai, — aš parodžiau koridorių. Ketvirtos durys nuo čia.

— Aš tik akies krašteliu žvilgtelsiu, — linktelėjo Marija Selestė. — Atleiskite, panele. — Ir ji žengė iš kiemo į koridorių.

Kol jos laukiau, prisiminiau tą dieną, kai Marija Selestė pasakė, kad pavadins kūdikį mano vardu. Paskui prisiminiau ir dar kai ką — jog ketinau pasakyti mamai, kad Beatričė išvyko slaugyti savo mamos ir grįš. Bet pasakyti pamiršau. Mama buvo tokia atšiauri su manim, ir kiekvieną dieną mes kalbėjomės vis mažiau ir mažiau. Tai todėl Marija Selestė pas mus nebedirba. Aš nepratusi jaustis kalta, bet nuo tų minčių man širdis sukruto.

Kai ji grįžo, pasislinkau ant suolelio.

— Eikš, pasėdėk su manimi, — tariau pliaukštelėdama per tuščią vietą šalia savęs.

Marija Selestė nesiryžo.

— Aš turiu eiti, panele. Mano mama nežino, kad čia lankiausi, ir ji manęs lauks.

— Tik minutėlę. Tu padėsi man su siuviniu. Žiūrėk, aš apsirengusi tavo siuvinėtu.

Marija Selestė atsargiai pritūpė. Tikriausiai ji ant manęs pyksta. Man teks pasistengti, kad nebepyktų, jei noriu, kad ji man padėtų.

— Iš kur tu žinai šią vietą? — paklausiau jos, tarsi mes šnekučiuotumėmės lyg geros draugės. Kadaise buvome draugės.

— Ateidavau čia nuo vaikystės. Mes gyvename netoli, ir mano mama čia dirbdavo. Ne kaip vienuolė, ji dirbdavo laukuose ir virtuvėje. Vienuolės tiek laiko skiria maldoms, kad joms reikia talkos.

Dabar supratau.

— Ir mama tave čia susirado?

Marija Selestė linktelėjo.

— Ji ieškojo naujos tarnaitės ir paprašė, kad vienuolės ką nors pasiūlytų. Jūsų mama — ji čia atvažiuodavo tris ar keturis kartus per metus. Norėjo įstoti į vienuolyną, bet, žinoma, negalėjo.

— Ir tu pavadinai mergaitę mano vardu?

— Taip, — atrodė, lyg Marija Selestė gailėtųsi to — ji ir tikrai galėjo gailėtis.

— Ar tėtis ją matė?

— Ne! — Marija Selestė papurtė galvą, lyg vaikydama musę. — Mes jam visai nerūpim — nei vaikas, nei aš. Vieną sykį turėjo mane, ir jam nesvarbu, kas nutiko paskui. O po poros metų jam pakanka įžūlumo vėl aplink mane suktis. Jis vėl savo nori, ir jam nė motais, gal ir vėl gims lėliukas. Na, aš jam parodžiau, ar ne? — ji suspaudė kumštį. — Viską, ką gavo, to nusipelnė. Jei nebūtumėt iškišus pro langą galvos, — ji užsikirto, staiga išsigandusi.

Mano sesutė Žana turi mėgstamą žaisliuką — medinį puodelį, pritaisytą prie lazdos galo, prie tos pačios lazdos virvele pririštas medinis rutuliukas. Ji meta rutuliuką ir bando puodeliu pagauti jį taip, kad įkristų į puodelį. Pasijutau, lyg būčiau mėčius, mėčius tą rutuliuką, ir staiga jis taukštelėjo į puodelį — medis į medį.

Galbūt vienuolynas jau paveikė mane. Jei tai būčiau sužinojusi kur nors kitur, būčiau suspiegusi. Tačiau dabar, sėdėdama ramiame sode, nespiegiau, neišdraskiau Marijai Selestei akių, net neverkiau. Verkiau, bet vėliau. Tiesiog tylutėliai paklausiau:

— Nekaltųjų Mikalojus yra mažosios Klaudijos tėvas?

Marija Selestė linktelėjo.

— Tai buvo tik vieną kartą, kai jis buvo atėjęs pas jūsų tėvą dėl paveikslo. Ir viskas.

— Tai kodėl tu buvai su juo tame kieme anądien? Man atrodo, kad prisidėjai prie jo sumušimo.

Marija Selestė baimingai pažvelgė į mane — ir jos akys vėl tekėjo.

Sukandau dantis.

— Liaukis! Liaukis verkusi!

Springdama ji rijo ašaras, paskui išsišnypštė nosį į rankovę. Marija Selestė tikrai labai kvaila. Jei būtume Paryžiuje, jai tektų patupėti trinkoje už tokį užpuolimą. Bet aš buvau įkalinta vienuolyne. Nieko negalėjau padaryti, kad ji būtų nubausta.

Veikiausiai ir jai atėjo tokia mintis, nes kai paliovė verkusi, nužvelgė mane skersa akimi.

— Ką jūs čia veikiate, panele? Taip ir nepasakėte.

Žinoma, negalėjau nė paminėti Mikalojaus. Marija Selestė nežinojo, ką jam jaučiu, nei ką su juo dariau ar bandžiau padaryti, o ji jau kaip tik tai jau padarė. Dabar jos nekenčiau, bet ji neturi to sužinoti. Teks apsimesti, tarsi pati norėjau čia pabūti. Pasiėmiau siuvinėjimą, kad turėčiau kur nukreipti akis.

— Mama su tėte nusprendė, kad paskutinius mėnesius prieš sužieduotuves man labiausiai tiktų praleisti vienuolyne, kad geriau suprasčiau Bažnyčios mokymą. Moteriai ištekėjusios kūnas nebebūna toks tyras, koks buvo mergystės metais. Todėl labai svarbu, kad dvasia liktų tyra, kad ji nepasiduotų aistrų pagundai ir nepamirštų Dievo Motinos ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus aukos.

Bylojau visai kaip mama, tik ne taip įtikinamai. Bet Marija Selestė nepatikėjo — mačiau, kaip ji vartė akis. Bet, aišku, juk ji seniai neteko mergystės, aš tuo neabejojau, ir tikriausiai taip jos nė nevertino kaip mano šeima.

— Jis klausinėjo apie jus, — staiga leptelėjo Marija Selestė.

— Jis? Kas?

Mano širdis suspurdo. Įbedžiau adatą į siuvinėjimą. Marija Selestė susiraukė pamačiusi, kaip aš suvėliau siūlus. Kai ji ištiesė ranką, padaviau jai siuvinį.

— Tas šunsnukis menininkas, — kalbėjo ji, pašydama ir painiodama siūlus. — Smalsavo, kaip laikotės ir kada lankysitės pas Belvilius.

Taigi Mikalojus išties į Kordeljerų gatvę atėjo susitikti su manimi. Žinojau, kad jis negalėjo ten būti dėl Marijos Selestės. Pažvelgiau į ją, palenkusią galvą virš mano siuvinio, mikliai narpliojančią visas mano klaidas. Kaip perduoti jam raštelį ir nesukelti jos įtarimo? Ji paika, bet meluojant mane dažnai pagaudavo.

Iš celės pasigirdo kosėjimas ir unkštimas. Marija Selestė sunerimusi pažvelgė į mane.

— Jūs nueikite pas ją, panele, — meldė ji.

— Bet juk tu jos motina!

— Ji to nežino. Ateinu į ją pasižiūrėti, bet jos nešnekinu, ant rankų neimu. Paskui man labai širdį sopa.

Mergaitė vėl sukosėjo, ir Marija Selestė susiraukė, lyg kas būtų jai koją primynęs. Akimirką man jos pagailo.

Priėjau prie celės durų, žvilgtelėjau vidun. Mažoji Klaudija miegodama muistėsi, vartė galvą. Ji susiraukė, bet staiga išsivadavo iš sapno, ir jos veidas atsipalaidavo, nusišypsojo. Dabar, kai jau žinojau, stebėjausi, kad nepažinau Mikalojaus bruožų — įkypos akys, kaštoniniai plaukai, stiprus žandikaulis. Kai ji šypsojosi, buvo panaši į jį, o kai susiraukdavo, panėšėjo į motiną.

— Viskas gerai, — tariau parėjusi. — Sapne ją puolė piktos dvasios, bet dabar jos atsitraukė.

Aš nesisėdau, bet kojos nykščiu braižiau į akmenukus.

Marija Selestė linktelėjo. Ji sparčiai siuvinėjo, ir mano sakalas jau mažiau priminė gyvatę, o daugiau — save.

Kai žiūrėjau į mažąją Klaudiją, toptelėjo mintis.

— Ar Mikalojus padėjo tau su vaiku?

Marija Selestė prunkštelėjo.

— Pabėrė geležinių grašių. Tik kas iš jų.

Man nerūpėjo, ką Mikalojus padarė ir ko nepadarė dėl savo dukters. Supratau, kad Marija Selestė pati įsiklampino į šią bėdą. Tačiau taip nepasakiau.

— Jis turėtų duoti daugiau nei kelias monetas, — dėsčiau žygiuodama pirmyn atgal priešais suolelį. — Juk žinai, kad jis sukūrė gobelenus mano tėvui, tai atneš jam pinigų ir, esu tuo tikra, šlovę. Jis turėtų mokėti bent kiek mažajai Klaudijai, — leidau jai apie tai pagalvoti, o pati apsukau nedidelį ratą apie rožių kvadratą. Mano dygliu sužeistas nykštys maloniai maudė. Grįžusi prie suolelio, tariau jai: — Galbūt galėčiau padėti tau gauti pinigų iš jo mažajai Klaudijai — kad galėtum pasiimti ją iš čia ir ji būtų su tavim ir tavo motina.

— Kaip? — greitai paklausė ji.

— Galėčiau pasakyti jam, kad mano tėtė nemokės jam už gobelenus, kol jis neduos jums pinigų.

— Ar tikrai galėtumėte taip padaryti, panele?

— Aš parašysiu jam raštelį, ir tu galėsi jam nunešti.

— Aš? — Marija Selestė atrodė nepatenkinta. — O kodėl ne jūs, panele? Arba viena jūsų damų? — ji apsižvalgė. — Juk bent viena turėtų būti su jumis. Tikriausiai Beatričė — jūsų mama visad ketino skirti ją jums, ar ne? Jai bus keista vėl čia gyventi!

— Vėl? O ji čia jau gyveno?

Marija Selestė truktelėjo pečiais.

— Žinoma. Ji čia užaugo — kaip ir aš.

Man nė mintis tokia nešovė, nors ir atrodė, kad Beatričei pažįstamas šis vienuolynas ir jo papročiai, ji žinojo, kur kas padėta, pažinojo ir kai kurias vienuoles.

— Ji gali nunešti jūsų raštelį, panele, — pridėjo Marija Selestė.

Pamiršau, kad Marija Selestė nežinojo, jog esu čia įkalinta — ji manė, kad mudvi su Beatriče galime išeiti ir grįžti kada panorėjusios. Ir neturi žinoti. Nes jei sužinos, veikiausiai nepadės man susisiekti su Mikalojumi.

— Man nedera išeiti iš vienuolyno, — pasakiau. — Taip pat ir Beatričei. Tai sielos skaistinimo dalis prieš sutuoktuves. Aš nesimatau su kitais žmonėmis, ypač vyrais.

— Bet aš negaliu eiti pas jį po to, kas atsitiko. Jis primuš mane, jei ne blogiau.

Kaip tik to ir nusipelnei, pamaniau.

— Palik raštelį jo kambaryje, kai jo nebus, — pasiūliau. Kai ji vis dar dvejojo, pridėjau: — O gal pasakyti tėtei, kad pakvietei jo ekonomą primušti menininko, kuriuo jis žavisi?

Marija Selestė suprato pakliuvusi į spąstus. Atrodė, ji tuoj vėl pravirks.

— Gerai, duokite man raštelį, — sumurmėjo.

— Palauk čia.

Nuskubėjau į savo celę, kol ji nepersigalvojo. Greitai krepšyje susiradau popieriaus ir parašiau raštelį, kur esu, maldaudama Mikalojaus atvykti ir išvaduoti mane. Vaško antspaudui neturėjau, bet per daug nesijaudinau — Marija Selestė tikrai jo neperskaitys, abejojau, ar ji išvis pažįsta ką nors, kas galėtų jai jį paskaityti.

Tačiau brazdindamasi prižadinau mergaitę. Man baigiant, mažoji Klaudija atsisėdo ir ėmė verkti, trindama akis. Ji atrodė tokia panaši į Mariją Selestę, kad mane net juokas ėmė.

— Eikš, brangute, — sušnibždėjau. — Eime, pasižiūrėk į savo paiką mamą.

Kai mudvi išėjome, vienuolės jau skirstėsi po Šeštosios, ir Marija Selestė stoviniavo su Beatriče. Sykiu jos atrodė labai keistai — milžinė su lėle. Negalėjau įsivaizduoti, kaip jos atrodė čia, kai buvo mažos mergaitės. Man priėjus, jos greitai išsiskyrė, o Marija Selestė nežiūrėjo į mažąją Klaudiją.

— Palaikyk ją minutėlę, — pasakiau, paduodama vaiką nustebusiai Beatričei. — Aš palydėsiu Mariją Selestę iki vartų.

Beatričė nuvėrė mane savo šuns akimis.

— Jos jūsų neišleis, juk žinote.

Išsiviepiau į Beatričės pusę ir įsikibau į Marijos Selestės sulenktą ranką. Kai buvau tikra, kad Beatričė nemato, įkišau raštelį jai į delną.

— Ar žinai, kur jis gyvena?

Marija Selestė papurtė galvą.

— Ekonomas žinos. Jis siųsdavo tėtės pasiuntinius. Sužinok iš jo. Aš jį nubausiu, jei jis tau nepasakys.

Marija Selestė linktelėjo ir ištraukė ranką iš mano žnyplių. Ji atrodė pavargusi. Man buvo bjauru nuo minties, kad su ja dalijuosi vyru. Niekaip nesupratau, kaip Mikalojus galėjo jos norėti — ypač jei matytų ją dabar — raudona nosimi, mažomis kaip serbentai akutėmis ir rūsčia mina.

Prie vartų vienuolė Marijai Selestei įdavė krepšelį su kiaušiniais, duona, pupelėmis — labdaros krepšelį, kokius duoda vargingiesiems. Išeidama ji neatsigręžė nei į mane, nei į dukterį.

Kai grįžau pas Beatričę, ji vis dar laikė knirkiančią mažąją Klaudiją.

— Judvi su Marija Seleste čia užaugote, — tariau.

Beatričė pažvelgė nusigandusi, paskui linktelėjo.

— Mano mama liko našlė man mažai esant ir įstojo į vienuolyną.

Mažoji Klaudija ištiesė ranką ir peštelėjo Beatričės plaukų sruogą. Ši spygtelėjo, o mudvi su mažąja Klaudija suprunkštėm.

— Ar tau malonu čia sugrįžti? — paklausiau.

Mano nuostabai, Beatričė pažvelgė į mane liūdnai.

— Laimingiausia mano gyvenimo diena ta, kai jūsų mama pasirinko mane būti jos dama. Man šiurpu vėl čia gyventi.

Pastačiau mažąją Klaudiją, kad ji galėtų treplenti po sodą.

— Tai padėk man iš čia pabėgti.

Beatričė palingavo galva.

— Jums, panele, geriau pabūti čia. Jūs tai žinote. Kodėl norite iškreipti savo gyvenimo kelią? Jūs ištekėsite už kilmingo jaunikio ir gyvensite prakilniai. Kaip galėtume norėti ko nors kito? Juk moteriai nėra didesnio džiaugsmo nei ištekėti, ar ne? Kiekvienai moteriai.

Pakėliau Marijos Selestės sulankstytą ir ant suolo padėtą siuvinį su per jį perverta adata. Paėmiau adatą ir įsidūriau į pirštą — kad pajusčiau skausmą.

— Vajei, žiūrėk, ką pasidariau.

O paskui, kad pakankinčiau Beatričę už tai, kad elgėsi ne kaip mano dama, o kaip prižiūrėtoja, ėmiau dainuoti dainą, dėl kurios ji taip baiminosi. Tikriausiai ir pati dainavo ją čia, kai buvo maža mergaitė.

Bet ne man

Meilės

Malonumai.

Kalėjiman aš uždaryta,

Ir lai Dievas baus tą,

Kas mane čionai

Uždarė.