ELEONORA NUO KOPLYČIOS

Niekad nemaniau, kad vėl būsiu su Nekaltųjų Mikalojumi sode.

Ir tėvai mus čia paliko — buvo taip susirūpinę dėl Mikalojaus iš Paryžiaus atgabentų naujienų, kad net mama neginė manęs šalin nuo jo. Pritūpiau ant kulnų, atsargiai, stengdamasi nesumaigyti greta sužydusių pakalnučių. Jų žiedeliai kabojo man prie pat kojų, ir kai tik jas pakliudydavau, po orą pasklisdavo saldus aromatas.

Kai jis praėjusią vasarą išvyko, maniau, kad Nekaltųjų Mikalojus niekad nebegrįš. Jis jau buvo prie mūsų įpratęs, bet staiga liovėsi mane merginti, tapo atžarus su tėte ir mama. Ir tapyti ėmė sparčiau. Paskui vieną dieną nebeatėjo į dirbtuvę, o Pilypas mums pasakė, kad jis išvyko ir paliko Pilypui pabaigti paskutinį kartoną. Gal mes įžeidėm jį savo paprastu briuselietišku tonu. Gal pagailėjome gero žodžio apie jo darbą. Tėtės draugai kartais ateidavo, sustoję šalia žiūrėdavo, kaip jis tapo, ir vis rasdavo kliaučių — esą vienaragis per daug panašus tai į arklį, tai į ožį, o liūtas — į šunį, tai genėtas kaip lapė, apelsinmedis — kaip riešutmedis. Mikalojui tai labai netiko.

Dabar jis stūksojo viršum manęs. Aš atsistojau ir nepasitraukiau, bet stovėjau labai arti jo — taip arti, kad jutau jo tunikos karštį, ant rankų likusį odinių arklio pakinktų kvapą, suprakaitavusius plaukus ir saulės įkaitinto kaklo kvapą.

— Atrodai nuvargusi, gražuole.

— Pusę nakties negaliu gultis — siuvu. Dabar, kai atnešei šias žinias, teks visą naktį būdrauti.

— Man labai gaila. Nemėgstu niekam atnešti blogų naujienų.

Žengiau žingsnį atgal.

— O kodėl praėjusią vasarą išvykai neatsisveikinęs?

Mikalojus prunkštelėjo.

— Tu kaip ir tavo tėtis, — drožė tiesiai.

Aš nieko nesakiau.

— Dėl darbo turėjau išvykti į Paryžių.

— Aš girdžiu iš balso, kai žmogus meluoja.

Mikalojus braižė koja ant smėlio.

— Negi tau sopa, gražuole. Tau ir tavo šeimai buvau tik įkyrus Paryžiaus menininkas.

— Gal ir taip, bet vylėmės, kad parodysi gerą valią atsisveikindamas, — tariau šyptelėdama.

Nors jam to niekuomet nepasakosiu, bet jam išvykus trejetą dienų tylėjau kaip vandens į burną prisisėmusi. Aš tyli mergina, ir niekas, išskyrus mamą, to nė nepastebėjo. Kai vėl prabilau, ji nieko nepasakė, tik pabučiavo mane į kaktą. Ji labai retai ką nors pabučiuoja.

Mikalojus atsiduso.

— Sužinojau kai ką, ko bemeilyčiau nežinoti. Gal kada nors papasakosiu. Ne šiandien.

Daugiau mes ir nespėjom nieko pasakyti, mama pakvietė valgyti. O paskui Mikalojus išėjo ir grįžo tik vakariniams varpams paskelbus darbų pabaigą. Tėtė su vaikinais nusivedė jį į aludę, o mudvi su mama siuvome, ji — „Skonį“, aš — „A mon seul desir“. Dirbome tylomis, mama buvo taip susikrimtusi dėl gobelenų, kad net neklausė manęs, ką manau apie Mikalojaus sugrįžimą.

Paskui parėjo tėtė ir juodu su mama nuėjo į namus, o aš likau dirbtuvėje siūti. Tik daug vėliau parsirado Jurgis Jaunesnysis su Luku. Luką labai pykino nuo alaus, ir jis daugsyk vaikščiojo laukan.

Nenorėjau klausti, bet nesusitvardžiau.

— Ar Mikalojus grįžo su jumis? — paklausiau Jurgio Jaunesniojo, kuris išsitiesė ant gulto man palei kojas. Jis trenkė alumi ir dūmais nuo aludės židinio, ir, — suraukiau nosį, — pigiu gėlių vandeniu, kurį kekšės perka turguje.

Brolis garsiai nusikvatojo — buvo per daug įkaušęs, jog suprastų, kad juokias labai garsiai. Aptildžiau jį, kad neprižadintų tėvų ar Magdalenos.

— Ne, jis šiandien nebegrįš, jis rado savo gultą, ir jis geltonas, — jis vėl ėmė juoktis.

Atsistojau ir, peržengusi jį, nuėjau į namą. Geriau eisiu gultis, kad nereikėtų būt čia šalia to dvoko ir kvailybės, kad ir kiek siuvimo dar liko. Geriau atsikelsiu ir padirbėsiu, kol vyrai dar miegos.

Mikalojus grįžo tik įrytėjus, mes jau dirbome ne pirmą valandą, išskyrus Luką, kuris taip sirgo, jog iš jo vis tiek nebuvo jokios naudos, ir jis miegojo namuose. Audėjai sėdėjo staklėse. Mudvi su mama rūšiavome ką tik gautą naują vilnos siuntą, dalis jos buvo skirta gobelenams ant staklių, o kitą turėjome paruošti dviem paskutiniams. Mama rūšiavo vilną, ant lankstuko dydžio jai sulig juosta suko vilną į sruogas, paskui pagal spalvas kabino ant reketuko. Aš ruošiau audėjams šeivas — traukiau nuo reketuko siūlus ir kartu vijau ant nedidelių medžio pagaliukų.

— Kurgi jis? — nerimo mama, traukdama vilną.

Tėtė, regis, visai nesijaudino.

— Ateis, kai bus pasiruošęs.

— Bet mums jo reikia dabar.

Nesupratau, ko ji taip širsta. Nei Mikalojus mums ką skolingas, nei mums jo reikia. Jei jis nori pramiegoti rytą su kekše, tai jo reikalas. Kodėl turėtume rūpintis, kur jis.

Paskui pasirodė ir Mikalojus, dvokė beveik kaip Jokūbas Jautis. Jis vis dar buvo linksmas po nakties „Senajame šunyje“, o kiti skaudančiom galvom murksojo. Jis dunkstelėjo tėtei ir Jurgiui Jaunesniajam į kuprą, šūktelėjo man ir mamai.

— Ar žinot, kad dabar Pilypas jau ir kūnu vyras? Praėjusią naktį jis su kekše viską sužinojo, ar tikriau sakant, ji jam parodė. Dabar jis žinos, ką daro, — šie paskutiniai žodžiai nelyginant strėlė pralėkė kambarį ir pataikė į mane. Aš palenkiau galvą virš šeivos ir vyniojau sparčiau.

Mama uždėjo ranką ant manosios, kad nurimčiau. Jos prisilietime jaučiau įniršį.

— Nekalbėk apie tokias nedorybes prie Eleonoros, — sumurmėjo mama, — savo kekšes gali gabentis tiesiai į Paryžių.

— Kristina, — pertarė tėtis.

— Nekęsiu šitos bjaurasties savo namuose. Man nesvarbu, kad mums reikia jo talkos.

— Liaukis tuoj pat.

Kai tėtis prabyla tam tikru balsu, ji visada paliauja. Jis atsikrenkštė, ir aš sustojau vyniojusi — paprastai jis taip kosteli, kai rengiasi pasakyti ką nors, ką verta girdėti.

— Taigi, Mikalojau, praėjusį vakarą minėjai, kad šiek tiek padėsi mums. Gal alus išplovė iš atminties tavuosius pažadus, bet aš pakartosiu, kad prisimintum. Galėtum pagelbėti tvarkyti šią naują siūlų siuntą — judu su Eleonora juos išrūšiuosite, kad nereiktų Kristinai. Eleonora parodys tau, ką reikia daryti, kad galėtum būti jos akys.

Nustebusi net loštelėjau. Nenorėjau, kad jis sėdėtų greta manęs trenkdamas kitomis moterimis.

Bet tėtė nustebino mus dar labiau.

— Kristina, tu kol kas paausk vietoj Luko. Kai jis atsigaus, sėsies į sūnaus vietą. Jurgi Jaunesnysis, tu ausi figūras „A mon seul desir“.

— Figūras? Kurias dalis? — paklausė brolis.

— Visas. Galėsi pradėti veidą, kai tik vilna bus paruošta. Tu jau pasirengęs šiam darbui, ir man nebereikia tavęs tikrinti.

Jurgis Jaunesnysis prispaudė pakojį, net sudundėjo.

— Ačiū, tėti.

— Sėskis, Kristina, — paragino tėtis.

Net suolas sugirgždėjo, kai mama su Jurgiu Jaunesniuoju sėdo austi greta vienas kito. Visi kiti tylėjo.

— Privalom taip padaryti, kitaip nieku gyvu nebaigsime gobelenų laiku. Išėję iš dirbtuvės — niekam apie tai nė žodžio. Jeigu gildija sužinos, kad ji audžia, gausime baudų arba uždraus mums austi. Kristina visada dirbs prie galinių staklių prie sodo durų, kad niekas, kas pažvelgtų pro priekinį langą, jos nepamatytų. Juozapai ir Tomai, kai baigsite, jums bus papildomai užmokėta, jei laikysite liežuvį už dantų.

Juozapas su Tomu nieko nepasakė. Ką jie galėjo pasakyti? Jų darbas irgi priklausė nuo to, ar mama aus. Kaip tėtis paaiškino, kito pasirinkimo neturėjome.

Mikalojus priėjo prie manęs.

— Na, gražuole, ką aš turiu daryti? Parodyk man. Štai mano rankos, — ir uždėjo savąsias ant manųjų. Jis trenkė sugulėta lova.

Aš atitraukiau savo rankas.

— Neliesk manęs.

Mikalojus nusijuokė.

— Bet juk tu nepavydi kekšei? Maniau, kad tau net nepatinku.

— Mama!

Bet mama jau juokėsi su Jurgiu Jaunesniuoju. Pamiršo, kad širdo ant Mikalojaus, tokia laiminga ji buvo, gavusi austi. Man teks vienai jį atremti.

Nusisukau nuo jo ir padėjau rankas ant lankstuko, kurį paliko mama, pirštais pašydama storesnes siūlo vietas.

— Šį siūlą mes vejame į sruogas, — pasakiau trumpai. — Paskui iš jų paruošiame šeivas. Taigi mums teks išvyti, ką mama padarė, ir pradėti iš naujo. Palaikyk čia ir suk siūlus ant rankų, kol aš išvyniosiu. Žiūrėk, kad nenusmuktų ant žemės, nes išsipurvins.

Mikalojus paėmė siūlą, ir aš ėmiau sukti lankstuką — greičiau ir greičiau, o jis nebespėjo.

— Ne taip greitai! — sušuko. — Prisimink, aš niekada nečiupinėjau vilnos. Turėsi būt kantri.

— Neturim laiko krapštytis. Judu su Jonu Le Vistu tuo pasirūpinote. Geriau sukis greičiau.

— Gerai, gražuole, kaip pageidauji.

Iš pradžių stengiausi laikytis kuo toliau nuo Mikalojaus, saugojausi, kad tik mūsų rankos nesusilietų — nelengva užduotis vyniojant vilną. Neplepėdavau su juo, o į jo klausimus atsakydavau trumpai. Buvau greita surasti priekabių ir nekart jo nepagyriau.

Užuot įpykdžiusi jį ar atstūmusi, savo atsiribojimu, regis, tik suteikiau jam daugiau malonumo. Jis praminė mane Vilnos karaliene, ir juo šykščiau aš atsakinėjau, juo daugiau jis klausinėjo. Net išmokęs susukti glotnią vilnos sruogą, jis supainiodavo siūlus taip, kad turėčiau pagelbėti jam išmazgyti mazgą ir paliesti jo pirštus. Jis buvo geras mokinys. Po kelių dienų suko sruogas ir paruošdavo šeivas ne prasčiau nei mudvi su mama. Kartais net palikdavau jį dirbti vieną, kai pati prižiūrėdavau gėles. Gegužę tikrai negalima jų apleisti.

Mikalojus turėjo skvarbią akį spalvoms ir išskirstė vilną į daugiau atspalvių, nei būtų suskirsčius mama. Jis net pastebėjo, kad raudonos vilnos siunta buvo sudaryta iš dviejų, atskirai dažytų, jos buvo sumaišytos kartu, bet nederėjo. Tėtė išsiuntė visą siuntą atgal ir pareikalavo užmokesčio už tai, kad nepasiskųs gildijai. Tą naktį tėtė vėl pakvietė Mikalojų į aludę švęsti. Mikalojus grįžo tik kitą rytą, jau įdienojus. Šįkart niekas jo nebarė. Aš tiesiog įteikiau jam šeivą, kurią sukau, ir sprukau į sodą, kad nereiktų uosti kekšės kvapo.

Mama dabar mažiau rūpinosi, kad būnu su Mikalojumi, nes šis pasiliko mums padėti, ir ji galėjo austi. Nebuvau mačiusi jos tokios laimingos kaip dabar, kai ji plušo prie staklių. Ji beveik nekreipė dėmesio į Magdaleną ar mane, nebent mudu su Mikalojumi prašydavome padėti ruošiant vilną. Visą dieną ji tyliai sėdėdavo prie staklių, dirbdavo lygiai su visais audėjais, o naktį, kai siūdavau, kas jos išausta, jaučiau, kad audžia ji gerai — standžiai ir lygiai. Vakarais ji sėdėdavo su tėčiu ir kalbėdavosi apie tai, ką padarė ir ką dar galėtų išmokti. Tėtė būdavo nekalbus, kai ji šitaip prakalbdavo, tik pasakė ne, kai mama prašė išmokyti šešėliavimo.

Mikalojus dažniausiai siausdavo „Senajame šunyje“, nors ne visada būdavo visą naktį. Kartais su juo eidavo Jurgis Jaunesnysis, tik Lukas neidavo, jis ilgam atsisakė alaus po anos pirmosios nakties. Tačiau dažniausiai Mikalojus eidavo vienas. Paskui girdėdavau jį kalbantis ar dainuojant su vyrais, kuriuos sutiko aludėje. Stebėjausi, kad jis taip greitai pritapo prie vietinių. Aną vasarą nebuvo toks draugiškas su kitais ir taip paprastai nesusibendraudavo, vaidino pasipūtusį Paryžiaus menininką. Dabar pas jį užsukdavo vyrai ir moterys, klausinėdavo apie jį turguje.

Grįžęs dažnai rasdavo mane siuvančią. Dabar turėjau dar daugiau darbo, nes mama man nebepadėdavo — pavargusi po dienos audimo, ji turėjo taupytis akis kitai dienai. Mikalojus šįkart, kad nereiktų mokėti užeigai, gyveno pas mus, tad, grįžęs iš aludės, išsitiesdavo ant gulto šalia staklių, ant kurių buvo audžiamas „Skonis“. Kai siūdavau gobeleną, jis gulėdavo beveik man prie kojų. Naktis iš nakties šitaip drauge būdavom tamsoje. Mes beveik nesikalbėdavom, aš nenorėjau prižadinti Jurgio Jaunesniojo ir Luko. Bet kartais jausdavau, kad jis pasisuko į mano pusę. Jei regėjimas yra kaip metmenų siūlas, nusidriekęs tarp dviejų staklių velenų, jausdavau, kaip tas siūlas įsitempia.

Vieną naktį Mikalojus grįžo labai vėlai. Išskyrus mane, visi jau seniai buvo sugulę. Aš siuvau „Skonio“ damos veidą, atsargiai dygsniavau aplinkui akį. Veidas buvo beveik baigtas — Mikalojaus godos ją išvysti netruks išsipildyti.

Kai jis išsitiesė man prie kojų, pajutau, kaip siūlas įsitempė. Jam magėjo kažką pasakyti, bet tylėjo. Tyla tapo labai sunki. Palaukiau, iki nebegalėjau tverti.

— Kas yra? — sušnibždėjau į kambario tylą, jausdamasi lyg pagaliau kasausi, kur įgėlė blusa.

— Aš jau seniai norėjau tau tai pasakyti, gražuole. Nuo praėjusios vasaros.

— Dėl ko išvykai?

— Taip.

Užėmiau kvapą.

— Šiandien aludėje buvo Jokūbas Jautis.

Mano lūpos įsitempė.

— Ir?

— Jis tikras stuobrys.

— Nieko nauja.

— Negaliu pagalvoti.

— Pagalvoti ko?

Mikalojus nutilo. Apčiuopiau plyšį palei damos akį ir vėriau šalia jo adatą.

— Praėjusią vasarą išgirdau, kaip tavo tėvai kalbėjosi apie Jokūbą Jautį. Tavo tėvas sulygo su juo. Dėl tavęs.

Jam teko spauste spausti žodžius, bet aš nepadėjau.

— Gausi už jo ištekėti. Apie Kalėdas, toks buvo sutarimas. Bet dabar gali pasikeisti, kai gobelenus reikia baigti greičiau. Bet kai jie bus baigti. Manau, apie gavėnią.

— Aš tai jau žinojau.

— Tu žinai?

— Man pasakė Magdalena. Jai išsitarė brolis. Jie, — mostelėjau ranka ir nepabaigiau sakyti, ką Jurgis Jaunesnysis daro su Magdalena. Mikalojus tikriausiai pats spėjo. — Ji prisiekė tylėti, bet dabar veikiausiai visas Briuselis žino. Bet negi tau galvą sopa, kas man nutiks? Aš tau niekas — tik akla mergaitė, kuri negali žavėtis dailiu tavo veidu.

— Nenoriu, kad graži mergaitė būtų ištekinta už tokio galvijo, ir viskas, — tačiau jo balsas skambėjo kitaip — tarsi tai nebūtų viskas. — Tie gobelenai, — kalbėjo jis toliau. — Jie — tarsi verčia mane kitaip pamatyti moteris. Kai kurias moteris.

— Bet jos nėra tikros moterys, ir tai, ką jos veikia, netikra.

Mikalojus sukikeno.

— Bet jų veidai tikri, bent jau kai kurių. Galiausiai tuo aš ir garsus — kaip damų veidų tapytojas. Ir štai dabar — gobelenai.

— Tad tau šitie eskizai buvo pelningi?

— Regis, pelningesni nei tavo tėvui.

— Jonas Le Vistas trinte trina vargšą tėtę.

— Man labai gaila.

Mes kiek patylėjome. Girdėjau, kaip lygiai jis kvėpuoja.

— Tai ką darysi dėl Jokūbo Jaučio? — paklausė Mikalojus.

Lukas apsivertė ir per sapną kažką sumurmėjo.

Aš tik nusijuokiau.

— O ką galėčiau daryti? Aš akla mergina, kuri turi džiaugtis bet kokiu pasiūlymu.

— Vyro, kuris dvokia avių šlapimu.

Gūžtelėjau, nors ir slegiama širdimi.

— Juk žinai, Eleonora, kad galėtum padaryti vieną dalyką.

Jo balsas pasikeitė, kai jis tai pasakė. Aš sustingau. Žinojau, ką jis galvoja. Pagalvojau apie tai ir pati. Bet šitai galėjo baigtis dar blogiau nei vedybos su Jokūbu Jaučiu.

Tačiau Mikalojus, regis, neabejojo.

— Ateik, gražuole, — tarė jis, — ir aš papasakosiu tau visą istoriją apie vienaragio ragą.

Perbraukiau rankomis per gobeleno metmenų rėželius — šiurkštūs, vienodi vilnos ir šilko mazgeliai kuteno man pirštus. Pasidėjau ant jo rankas, ir sėdėjau. Mama ir kunigas sakė, kad jei esi netekėjusi — tai daryti nuodėmė, bet negirdėjau, jog ši baimė daugelį sustabdytų, net mamą. Nors ji ir kalbėjo, kad juodu su tėčiu vedė, kad sujungtų savo tėvų dirbtuves, mano brolis gimė tik mėnesiui praėjus po to, kai jie sugulė lovon kaip vyras ir žmona. Magdalena su Jurgiu Jaunesniuoju, regis, nesibijojo savo nuodėmės, nei Mikalojus, nei tos poros, kurias girdėdavau skersgatviuose, ar moterys, juokaujančios apie tai prie fontano turguje.

Pervėriau adatą damai per lūpas — kad žinočiau, kur tęsti darbą, ir ištiesiau rankas Mikalojui. Jis suėmė, patraukė už rankų ir, pakėlęs mane nuo kėdės, nusinešė per miegančius audėjus į sodą. Apsikabinau jį ir panardinau nosį jo šiltoj odoj. Ji nuostabiai kvepėjo.

Jis paguldė mane ant gėlių — saulučių ir gvazdikų, neužmirštuolių, sinavadų. Man buvo nesvarbu, kas susilaužys — gailėjau tik pakalnučių, jos siūbavo man virš veido. Jas taip sunku auginti ir jos taip saldžiai kvepia. Pasislinkau į šoną nuo jų, dabar mano galva paniro į melisos kupstą. Ji braukė man kaktą ir skruostus savo vėsiais, pūkuotais lapais. Laimė, melisa nulaužta lengvai atauga.

Nesitikėjau, kad teks būti su vyru, o aš vis baiminsiuos dėl augalų.

— Ko juokiesi, gražuole? — paklausė Mikalojus, jo veidas kabojo virš manojo.

— Nieko, — atsakiau ir ištiesiau ranką jį paliesti.

Jis prisispaudė prie manęs, jo kojos apžergė mano klubus, krūtinė spaudė mano krūtinę, o jo kirkšnio kauburys spaudėsi į mano tarpkojį. Niekad nejaučiau ant savęs tokio svorio, bet nebijojau. Jis prispaudė burną prie manosios, jo lūpos krutėjo, o liežuvis pripildė mano burną, ir aš vėl norėjau juoktis. Jis buvo ir minkštas, ir kietas, ir drėgnas, ir krutėjo. Jis įčiulpė mano liežuvį į savo burną, ten buvo šilta, jutau išgerto alaus skonį — ir dar kažkokį man nepažįstamą — turbūt jo paties skonį. Jis drykstelėjo mano suknelę — traukė sijoną viršun, liemenę — žemyn. Sudrebėjau, kai mano oda pasitiko vėsų orą ir jo odą.

Visos mano juslės veikė, išskyrus vieną. Galvojau, kaip būtų, jei matyčiau. Iš girdėtų nuotrupų apie tai, kas vyksta tarp vyrų ir moterų, — kai girdėdavau naktį tėtį su mama arba Jurgį Jaunesnįjį su Magdalena sode, arba kai moterys juokaudavo turguje, arba dainuodavo apie tai dainas, — man visad atrodė, kad tik regintys gali tuo džiaugtis, kad man tai tikrai neskirta, nebent su tokiu vyru kaip Jokūbas Jautis, bet tada bijočiau ir man skaudėtų. Ir dabar šiek tiek suskaudėjo, bet tik akimirką, kai Mikalojus pirmą kartą įėjo į mane, o paskui aš visu kūnu jį jaučiau, skanavau ir Lėčiau, uodžiau ir girdėjau.

— Į ką tu žiūri? — paklausiau Mikalojų, kai jis stūmėsi pirmyn atgal, o tarp mūsų buvo šlapia ir žliugsėjo, kaip koja traukiama iš purvo.

— Į nieką, aš užsimerkęs, taip geriau, tada daugiau jaučiu. Be to, per daug tamsu, kad ką nors matytum — mėnulis nepatekėjęs.

Tad nuo manęs niekas nenuslėpta. Aš tikrai buvau su juo, taip pat kaip būtų bet kas kitas. Taigi ir aš galiu džiaugtis šiuo malonumu. Paskui manyje kažkas ėmė kilti, vis aukščiau ir aukščiau, kilo su jo stumdymo ritmu, kol aš jau nebespėjau ir surikau. Mano kūnas įsitempė ir pasileido, kaip ranka, suspausta į kumštį, o paskui atleista.

Mikalojus delnu užėmė man burną.

— Ššš! — sušnypštė jis, sykiu juokdamasis, — ar nori, kad visi išgirstų?

Aš giliai atsidusau. Buvau ne tiek išsigandusi, kiek nustebusi.

Mikalojus judėjo greičiau ir pats aikčiojo, jo kvėpavimas spartėjo kaip ir mano, ir paskui kažkas karštas išsiliejo manyje. Jis liovėsi judėjęs ir sukniubo ant manęs, taip prispausdamas, kad nebegalėjau kvėpuoti. Išgirdau, kaip trekštelėjo gėlės, pajutau saldų pakalnučių kvapą ir žinojau, kad jos sutraiškytos. Bet kvapas buvo per daug saldus, kaip medus be duonos, ant kurios galėtum jį užtepti. Po tuo net šleikščiai saldžiu kvapu uodžiau dar kažką, tikresnį, tartum žemė. Tai buvo lovos kvapas, esu jį užuodusi, tik šviežias, kaip žemė ir nauji ūgliai po lietaus.

Mes giliai alsavome — įkvėpdami ir iškvėpdami, įkvėpdami ir iškvėpdami — vienu metu, paskui vis lėčiau, kol nurimome.

— Tai šitai tu darai su savo kekšėmis?

Mikalojus prunkštelėjo.

— Panašiai. Bet kartais būna geriau nei paprastai. Geriau, kai moteris patenkinta.

Aš buvau patenkinta.

— Koks čia kvapas?

— Kuris?

— Saldus. Kitą aš pažįstu.

— Pakalnutės. Tu ant jų guli.

Jis sukikeno.

— Mikalojau, aš vėl noriu.

— Dabar? — jis nusijuokė garsiau. — Turėsi duoti man bent minutę, gražuole. Leisk man atsipūsti, tada matysiu, ką galiu.

— Rytoj, ir kitą naktį, ir dar kitą.

Mikalojus pasisuko veidu į mane.

— Ar tu tikra, Eleonora? Juk žinai, kas gali atsitikti?

Aš linktelėjau.

— Žinau.

Visų šnekos, dainos, juokai išmokė mane ir to. Žinojau, ko noriu. Man buvo tiek daug užginta tik todėl, kad mano akys nesveikos. Aš turėsiu tai, ir visa, kas nutiks paskui.

Dvi savaites mes kasdien dirbdavome dirbtuvėje ir naktį gulėdavom kartu sode, traiškydami mano gėles. Per tą laiką išrūšiavome vilną, „Skonio“ ir „A mon seul desir“ damos buvo išaustos. Tėtė pakišo veidrodį po „Skoniu“, kad Mikalojus galėtų pamatyti visą savo damos veidą. Tą naktį jis atsisveikino su manim sode. Paskui jis padėjo galvą man į skraitą ir tarė:

— Neliūdėk, gražuole.

— Neliūdžiu. Ir aš ne gražuolė.

Kitą dieną Mikalojus išvyko į Paryžių.