II

Pirmas gruodžio pirmadienis. Mūsų miestelis, 1917 metai. Šalta kaip Sibire. Žemė po kojomis kaukšėjo taip, kad garsas aidu atsimušė pakaušyje. Prisimenu ant mergytės kūno užmestą didžiulę antklodę, kuri greitai sumirko, ir du ant kranto jį saugančius policininkus: trumpulį Berfušą gauruotomis šerno ausimis ir Grospejį, elzasietį iš šeimos, prieš keturiasdešimt metų atsikėlusios gyventi į šiuos kraštus. Kiek nuošaliau stovėjo Brėšiu sūnus, pilvotas žaliūkas lyg šepečio šeriai styrančiais plaukais, ir glamžė savo liemenę, neišmanydamas, ką daryti, ar pasilikti, ar eiti sau. Jis pakeliui į darbą ir pastebėjo mergytę vandeny. Dirbo raštininku girininkijoje. Ir tebedirba, tik dabar dvidešimčia metų vyresnis ir plikas kaip kulnas.

Dešimties metų kūnelis nedidelis, tuo labiau žiemą išmirkęs vandenyje. Berfušas kilstelėjo antklodės kampą, paskui pasipūtė rankas, kad sušiltų. Atsidengė Gražuolės Viendienės veidukas. Be garso praskrido kelios varnos.

Ji atrodė panaši į pasakų princesę melsvomis lūpomis ir baltais akių vokais. Plaukai susipynę su žole, parudusia nuo rytmečio šalnų. Rankytės sugniaužtos į tuščius kumštelius. Tądien buvo taip šalta, kad visų ūsai apšerkšnijo nuo garo, kvėpuojant virstančio iš šnervių tarsi buliams. Susirinkusieji trepsėjo kulnais, kad į kojas partekėtų kraujas. Danguje ratus suko nerangios žąsys. Tarsi išklydusios iš kelio. Saulė glaudėsi į vis labiau drykstantį miglos apsiaustą. Regis, net patrankos užšalo. Nieko negirdėt.

— Gal pagaliau taika? — nedrąsiai klustelėjo Grospejis.

— Kurgi ne, taika, — burbtelėjo jam kolega ir vėl užklojo šlapią vilnonę antklodę ant mergytės kūnelio.

Laukėme ponų iš V. Galiausiai jie atvažiavo kartu su rūškaną miną nutaisiusiu meru — kaip žmogaus, kurį nepadoriai anksti išvertė iš lovos, ir dar tokiu oru, kai niekas net šuns į lauką nevaro. Atkeliavo teisėjas Mierkas, jo raštininkas, kurio vardo taip niekada ir nesužinojau, bet visi jį vadino Šašu dėl bjaurios egzemos, apėmusios visą kairę veido pusę, trys be galo susireikšminę aukštesnio rango žandarai ir vienas kariškis. Nežinau, ko pastarąjį čia atsiuntė, bet neilgai jį ir tematėme — tik subaltakiavo ir nualpo, teko nugabenti į Žako kavinę. Tas pliuškis tikriausiai prie durtuvo niekad nė artyn neidavo, nebent prie kabančio ginklinėje, ir tai kažin! Galėjai suprasti iš nepriekaištingai išlygintos uniformos, sukirptos lyg Puarė salono manekenui. Karą jis tikriausiai kariavo prie šiltos ketaus krosnelės, sėdėdamas didžiuliame aksomo fotelyje, o vakarais tarp paauksuotų sienų apmušalų ir puošnių kutų su krištolo karuliais apie mūšius pasakodavo jaunoms panelėms su šventinėmis suknelėmis ir šampano taurėmis rankose, fone skambant kamerinio orkestro trelėms.

Teisėjas Mierkas su savo cilindrine Cronstadt skrybėle ir visko pertekusia inksto taukuose povyza buvo tikras kirvis. Gal nuo vyno padažo jam ir nurausdavo ausys bei nosis, tačiau širdis nė kiek nesuminkštėdavo. Jis pats nudengė antklodę ir ilgai apžiūrinėjo Gražuolę Viendienę. Kiti tikėjosi, kad jis pratars kokį žodį ar atsidus, juk mergytę gerai pažinojo, matydavo beveik kasdien, kai Rėbijone kimšdavo pilnais žandais. Jis žiūrėjo į kūnelį kaip į akmenį ar medžio pliauską: be jokio jausmo, ledinėmis kaip už poros žingsnių tekantis vanduo akimis.

„Čia Burašo jaunėlė“, — kažkas pašnibždėjo jam į ausį, tarsi norėdamas pasakyti: „Vargšė mergaitė, vos dešimties metų, tik pamanykite, dar vakar atnešė jums duonos ir palygino staltiesę ant stalo“. Teisėjas žaibiškai ant kulnų atsisuko į tą, kuris drįso su juo kalbėti. „Tai ką? Koks dabar skirtumas? Numirėlis yra numirėlis!“

Iki tol mums visiems teisėjas Mierkas buvo teisėjas Mierkas, ir tiek, taškas. Turėjo savo vietą ir jos laikėsi. Nelabai jį mėgom, bet elgėmės pagarbiai. Tačiau po to, ką pasakė tą pirmąjį gruodžio pirmadienį šalia permirkusio mergytės lavonėlio, ir ypač dėl to, kaip pasakė — šiurkščiai, kiek pašaipiai, su akyse spindinčiu didžiuliu pasitenkinimu, kad pagaliau atsirado nusikaltimas, tikras nusikaltimas (dėl to negalėjo būti jokių abejonių!), nes tuo metu juk vyko karas ir visi žudikai, apleidę civilinę veiklą, su įkarščiu darbavosi vilkėdami uniformas; taigi, po tokio atsakymo mūsų krašto žmonės nuo jo staiga nusigręžė ir nuo to laiko apie jį galvojo vien su pasibjaurėjimu.

„Taip taip taip, gerai.. — suniūniavo teisėjas, tarsi ruošdamasis eiti žaisti kėgliais ar medžioklėn. Tada pasijuto alkanas. Ištiko įgeidis, kaprizas: užsimanė minkštai virtų kiaušinių, „minkštai, ne skystai!“ pabrėžė; kiaušinių — lauke, ant kanalo kranto, kai lauke minus dešimt šalčio, šalia Gražuolės Gėlelės kūno: tai irgi visus pribloškė.

Vienas iš trijų žandarų, sugrįžusių po to, kai nugabeno aną pupulį su galionais, išlėkė paknopstomis vykdyti įsakymo, iškapstyti iš kur nori jam kiaušinių. „Tai daugiau nei kiaušiniai, tai mažulyčiai pasaulėliai, mažulyčiai pasaulėliai“, — sakydavo teisėjas Mierkas, dauždamas lukštą miniatiūriniu raižyto sidabro kalteliu, kurį kaskart ištraukdavo iš futliaro specialiai tam reikalui, nes jam tokia užgaida užeidavo gana dažnai, per ją ūsai likdavo išterlioti auksaspalviu tryniu.

Belaukdamas kiaušinių jis susidėjęs rankas už nugaros švilpiniuodamas metras po metro akimis naršė aplinkinį plotą. Kiti tuo metu vis bandė sušilti. Teisėjas nesustodamas kalbėjo. Iš jo lūpų nė karto nebepasigirdo Gražuolė Gėlelė, nors pats irgi anksčiau ją taip vadindavo, savo ausimis girdėjau. Dabar sakė auka tarsi mirtis ne tik gyvastį atimtų, bet ir nuplėštų gražų gėlės vardą.

— Tai jūs ištraukėt auką iš vandens?

Brėšiu sūnus tebetampo savo skvernus, lyg norėdamas po jais pasislėpti. Linkteli galva, o teisėjas klausia, ar anas liežuvį prarijo. Brėšiu sūnus papurto galvą, kad neprarijęs. Visa tai regimai erzina teisėją ir ima gadinti gerą jo nuotaiką, apėmusią dėl to, kad atsirado žmogžudystė, o dar žandaras kažkodėl užtruko ir neatneša kiaušinių. Tada Brėšiu sūnus ryžtasi papasakoti išsamiau, teisėjas klauso, kartais sumurmėdamas „taip taip taip, gerai...“

Slenka minutės. Vis taip pat šalta. Žąsys galiausiai nuskrido savais keliais. Teka vanduo. Jame mirksta vienas antklodės kampas, srovė jį banguoja ir varto, teliūškuoja, tarsi ritmą mušanti ranka, tai panyra, tai iškyla. Tačiau teisėjas šito nemato. Klausosi pasakojimo, pro ausis nepraleisdamas nė menkiausio nieko, net kiaušinius pamiršo. Kol kas Brėšiu sūnus dar kalba blaiviai, bet kiek vėliau išpūs didžiausią romaną, kol pereis per visas miestelio kavines, kiekvienoje papasakos savo istoriją ir šeimininko pavaišintas išmauks po taurelę. Apie vidurnaktį tai, ką per visas vietas susipylė gerklėn, išlies sau ant kelnių, girtutėlis rėkalodamas mergytės vardą su verksmingais balso pavirpinimais. O išvis į vakaro pabaigą prisilupęs kaip paršas jau tik skeryčios rankomis priešais nemenką būrį žiūrovų.

Grožio, gilios prasmės ir dramatizmo kupinais mostais, kurie nuo vyno taps dar iškalbingesni.

Riebus teisėjo Mierko užpakalis drimba per medžiotojo kėdutės kraštus. Pirmais kartais jis padarė mums didelį įspūdį, kai išsitraukė tą raudonmedžio ir kupranugario odos trikoję kėdutę. Parsivežė ją iš kolonijų... Trejus metus ten persekiojo kažkokius smulkius vištų ar bulvių vagišius iki pat Etiopijos, ar panašiai. Tyrimo vietoje jis nuolat ją išskleidinėdavo ir suskleidinėdavo, atsisėdęs ant jos medituodavo kaip dailininkas priešais tapomą objektą arba žaisdavo, bandydamas ją kaip lazdelę su bumbulu nulaikyti stačią ore, tarsi be mūšio nuobodžiaujantis generolas.

Teisėjas klausė Brėšiu valgydamas kiaušinius, nes galiausiai paslaugusis paknopstomis išbėgęs žandaras, pasitempęs ir laisvą ranką priglaudęs prie kelnių siūlės, juos pristatė, suvyniotus į didelį baltą garuojantį rankšluostį. Dabar teisėjo ūsai buvo žilai geltoni. Prie kojų mėtėsi kiaušinių lukštai. Kulnu juos sutrynė, šluostydamasis lūpas didele batisto nosine. Pasigirdo trekšėjimas, tarsi trupėtų stikliniai paukščiukų kauliukai. Lukštų nuotrupos prilipo jam prie aulinio bato kaip miniatiūriniai pentinai, o vos už kelių žingsnių Gražuolė Gėlelė tebegulėjo po permirkusia gedulo drobule. Teisėjui tai kiaušinių skonio nesugadino. Esu tikras, netgi dar labiau pasiskonėdamas juos suvalgė.

Brėšiu jau buvo baigęs šneką. Teisėjas išmanančia mina ją sugromuliavo kartu su mažulyčiais pasaulėliais. „Taip taip taip, gerai“. — pasakė stodamasis ir taisydamasis marškinių antkrūtinį. Paskui nužvelgė vietovę, tarsi tirdamas atidžių žvilgsniu. Išsitempęs ir tiesutėle skrybėle.

Sruvo rytmečio šviesa ir valandos. Vyrai stovėjo kaip švino figūrėlės miniatiūriniame teatre. Berfušo nosis raudonavo, akys ašarojo. Grospejo veidas vis labiau įgavo vandens spalvą. Šašas rankoje laikė užrašų knygutę, kur jau buvo šį tą užsirašęs, ir retkarčiais kasėsi nesveikąją veido pusę, kurią šaltis išmargino balkšvomis dėmėmis. Žandaras kiaušinių nešėjas atrodė lyg vaškinis. Meras išvažiavo atgal į meriją, patenkintas galėdamas grįžti šilumon. Savo menką pareigą atliko. Visa kita jo nebeliečia.

Teisėjas pilnais plaučiais kvėpė mėlyną orą ir susidėjęs rankas už nugaros šokčiojo vietoje. Laukėme Viktoro Dearė, gydytojo iš V. Tačiau teisėjas niekur nebeskubėjo. Mėgavosi ta akimirka ir vieta. Stengėsi išsaugoti juos giliausiame atminties klode, kur jau turėjo sukaupęs nemažai nusikaltimo interjerų ir žmogžudystės peizažų. Tai asmeninis jo muziejus, ir esu tikras, kad žiūrinėjant jį per kūną jam bėgiodavo šiurpuliukai, niekuo nenusileidžiantys žudiko jauduliui. Koks nežymus skirtumas tarp gyvulio ir jo medžiotojo.

Atvažiavo gydytojas: juodu su teisėju — nuostabi komanda. Pažįstami nuo mokyklos suolo. Vienas kitą tujina, tačiau ištaria taip keistai, kad nuskamba, tarsi sakytų „jūs“. Dažnai kartu pietauja Rėbijone ir kitose užeigose; sėdi valandų valandas; punta viską iš eilės, ypač visokias dešras ir kiaulės atgalius: knyslę, skrandį su grietine, keptas džiūvėsėliuose apvoliotas kojas, vidurius, smegenis, keptus inkstus. Kadangi gerai vienas kitą pažįsta ir dar ryja tą patį, galiausiai ir išvaizda supanašėjo: vienoda veido spalva, tokios pat riebios raukšlės po kaklu, vienodi pilvai ir akys, kurios, regis, pasaulį nužvelgia tik probėgšmais, vengdamos gatvių purvo ir gailestį keliančių vaizdų.

Dearė apžiūri kūnelį kaip eilinį atvejį. Akivaizdžiai matyti, jog rūpestingai stengiasi nesušlapti pirštinių. O juk jis irgi gerai pažinojo mergaitę, tačiau po jo pirštais ji tapo nebe negyvu vaiku, o tiesiog lavonu. Paliečia lūpas, kilsteli akių vokus, apnuogina Gražuolės Gėlelės kaklą, ir tada visi pamato violetines dėmes, tarsi karolius. „Pasmaugta!“ — pareiškia gydytojas. Kad tai suprastum, aukštasis mokslas nebūtinas, bet vis tiek tą šaltą rytmetį, stovint prie mažylės kūnelio, žodis pritrenkė kaip antausis.

„Taip taip taip, gerai...“ — pakartojo teisėjas patenkintas, kad į rankas pakliuvo žmogžudystė, tikra žmogžudystė, tuo labiau vaiko, — o išvis geriausia, mažos mergaitės. Tada, pasisukęs ant kulnų reikšminga mina bei povyza ir nuo kiaušinio trynio sulipusiais ūsais, paklausė:

— O kokie ten vartai?

Visi sužiuro, tarsi tie vartai būtų staiga apsireiškę lyg Mergelė Marija. Nedideli varteliai, praviri į apšerkšnijusią sutryptą žolę, anga aukštoje sienoje, juosiančioje solidų parką su solidžiais medžiais, už kurių susipynusių belapių vainikų šmėkšojo aukštas pastatas — prabangus namas, didelis įmantrus statinys.

— Na... čia Pilaitės parkas... — iš šalčio grąžydamas rankas atsakė Brėšiu.

— Pilaitės... — lyg šaipydamasis iš jo pakartojo teisėjas.

— Na taip, Prokuroro pilaitės.

— Tik pažiūrėkit, pasirodo, štai kur ji... — tarstelėjo teisėjas, daugiau pats sau negu mums, aplinkiniams, nes mes tikriausiai buvom ne ką vertesni dėmesio už zuikio spirą. Atrodė, kad jį tarsi pradžiugino paminėtas varžovas ir kad jo vardą apgaubė smurtinės mirties tvaikas, toks pat stiprus kaip ir neapykanta, kurią jam jautė, — beje, nežinia kodėl, galbūt tiesiog todėl, kad teisėjas Mierkas gali tik nekęsti, tokia jau tikroji jo prigimtis.

— Taip taip taip, gerai... — prabilo staiga vėl pagyvėjęs ir visu storu kūnu šlumštelėjo ant savo egzotiškojo krėslelio, kurį pasistatė tiesiai priešais vartelius į Pilaitės parką. Ir ilgai ilgai taip sėdėjo, šaldamas kaip sniegena ant skalbinių virvės. Žandarai per tą laiką daužė kojas viena į kitą ir pūtė garą į pirštines, Brėšiu sūnus nebejautė nosies, o Šašas darėsi vis labiau pilkšvai violetinis.