I

Nė nežinau, nuo ko pradėti. Sunku. Praėjo tiek daug laiko, kurio žodžiais nebeatkartosi, kaip ir veidų, šypsenų, žaizdų. Bet vis tiek turiu mėginti pasakyti. Papasakoti, kas jau dvidešimt metų guli ant širdies. Išsakyti sąžinės graužatį ir ramybės neduodančius klausimus. Privalau atverti tą paslaptį — perrėžti peiliu tarsi pilvą ir išnaršyti rankomis vidurius, net jeigu niekas nieko nebepakeis.

Jei kas paklaustų, iš kur taip stebuklingai žinau faktus, kuriuos ketinu čia papasakoti, atsakyčiau, kad žinau ir tiek, taškas. Žinau, nes jie man savi ir pažįstami kaip temstantis vakaras ir auštanti diena. Nes nugyvenau gyvenimą, stengdamasis juos surinkti ir suklijuoti, priversti prakalbėti, kad galėčiau išgirsti. Kadaise tam tikra prasme toks buvo mano darbas.

Pasakodamas prikelsiu nemažai šmėklų. Ypač daug dėmesio teks vienai — žmogaus, vardu Pjeras Angelas Destinatas. Daugiau nei trisdešimt metų jis buvo V. miesto prokuroras, dirbo savo darbą kaip mechaninis laikrodis, niekada nesusijaudinantis ir nesugendantis. Galima sakyti, tikras menas, kuriam atskleisti net nebūtinas muziejus. 1917 metais, kai vyko Byla, — kaip tai vadinosi mūsų krašte, būtinai pabrėžiant didžiąją raidę padūsavimais bei veido išraiška, — jis buvo daugiau kaip šešiasdešimties ir prieš metus išėjęs į pensiją. Pjeras Angelas Destinatas buvo aukštas, padžiūvęs vyras, panašus į atšiaurų, didingą atsiskyrėlį paukštį. Kalbėdavo mažai. Visiems padarydavo įspūdį. Jo akys buvo šviesios, regis, įbestos į vieną tašką, lūpos plonytės, be ūsų, aukšta kakta, plaukai žili.

V. miestas yra už dvidešimties kilometrų nuo mūsų. 1917 metais dvidešimt kilometrų buvo tolybių tolybės, ypač žiemą ir ypač vykstant niekaip nesibaigiančiam karui, dėl kurio mūsų keliais be perstojo su trenksmais garmėjo sunkvežimiai ir kinkiniai, aplinkui tvyrojo dūmų tvaikas ir griaudėjo tūkstančiai perkūnų — netoliese ėjo frontas, nors miestelyje jis mums atrodė tarsi kokia nematoma pabaisa, slapta šalis.

Destinatą vadino nevienodai — nelygu kas ir kur. V. kalėjime didžioji dalis kalinių jį pravardžiavo Kraugeriu. Vienoje kameroje net mačiau peiliu išraižytą jo atvaizdą. Beje, gana tikrovišką. Tiesa, dailininkas spėjo į valias atsižiūrėti į savo modelį per dvi savaites, kol vyko žymios jo bylos svarstymas teisme.

O mes, visi kiti eiliniai žmonės, sutikę Pjerą Angelą Destinatą gatvėje kreipdavomės „Pone Prokurorei Vyrai kilstelėdavo skrybėlę, o kuklios moteriškės tūptelėdavo. Kitos, prakilnios jo sluoksnio damos, švelniai linktelėdavo galvą — kaip paukštukai, gerdami lietaus vandenį iš palašo. Prokuroro visa tai nė kiek nejaudino. Jis neatsakydavo arba atsakydavo taip nežymiai, jog norint įžiūrėti lūpų krustelėjimą būtų prireikę keturių gerai nublizgintų monoklių. Tačiau ne iš paniekos, kaip manė dauguma žmonių, o tiesiog todėl, mano galva, kad mintyse jis atsiribodavo nuo aplinkos.

Vis dėlto viena jauna siela jį beveik perprato; viena jauna mergina, apie kurią dar papasakosiu ir kuri — beje, tik ji vienintelė — pravardžiuodavo jį Liūdesiu. Galbūt per ją viskas ir nutiko, nors ji pati šito niekada nesužinojo.

Amžiaus pradžioje prokuroras tebebuvo laikomas itin garbiu asmeniu. O karo metu, kai vienu kulkosvaidžio pliūpsniu galima išguldyti gerą būrį bebaimių žaliūkų, reikėjo didelio meistriškumo, kad sugebėtum pareikalauti nuteisti myriop vienui vieną žmogų, be to, dar surakintą antrankiais. Nemanau, kad jis iš žiaurumo reikalaudavo — ir pasiekdavo — mirties bausmės kokiam nors bėdžiui, kuris nudobė paštininką arba išvertė žarnas savo uošvei. Jis žiūrėdavo į tą pusgalvį, sėdintį tiesiai jam prieš akis su antrankiais ant riešų tarp dviejų pareigūnų, bet vargiai matydavo. Sakytum, žvelgdavo kiaurai, tarsi anas jau nebeegzistuotų. Destinatas netroško galo nusikaltėliui kaip žmogui iš kaulų ir mėsos, jis gynė idėją, tiesiog gryną idėją — savą gėrio ir blogio sampratą.

Paskelbus nuosprendį nuteistasis rėkdavo, verkdavo, tūždavo, kartais keldavo rankas į Dangų, lyg staiga prisiminęs katekizmą. Destinatas jo nebematydavo. Dėdavosi į portfelį popierius — smulkia dailia rašysena violetiniu rašalu prirašytus keturis ar penkis lapus kaltinamosios kalbos; tuos keletą gerai apgalvotų žodžių, nuo kurių publika dažniausiai krūptelėdavo, o prisiekusieji susimąstydavo — jeigu nemiegodavo. Tų kelių žodžių pakakdavo per porą minučių suręsti ešafotą, greičiau ir patikimiau, nei du dailidės suręstų per savaitę.

Jis nepykdavo ant nuteistojo, paprasčiausiai jo nebepažindavo. Įrodymą mačiau savomis akimis koridoriuje po vieno teismo posėdžio: išeina Destinatas, tebevilkėdamas gražiąją savo mantiją, su veide tebešvytinčia Teisuolio mina, ir sutinka būsimą Našlės vyrą. Tas jį užkalbina gailiu balsu, nuo paskelbto nuosprendžio vis dar paraudusiomis akimis ir, be jokios abejonės, tuo metu gailėdamasis, kam driokstelėjo šautuvu savo darbdaviui į paširdžius. „Pone Prokurore... — suinkščia, — Pone Prokurore...“ O Destinatas pažiūri jam į akis, tarsi nė nematydamas žandarų bei antrankių, ir uždėjęs ranką jam ant peties atsako: „Taip, mano bičiuli, mes pažįstami, ar ne? Kuo galėčiau pasitarnauti?“ Be jokio pasityčiojimo, kuo nuoširdžiausiai. Anas taip ir liko žado netekęs. Tai prilygo antram nuosprendžiui.

Po kiekvieno teismo Destinatas eidavo pietauti į Rėbijono restoraną, priešais katedrą. Ten šeimininkauja (pasakojimo metu Burašas tebėra gyvas, todėl pasakotojas apie ji kalba esamuoju laiku) balkšvai gelsvo veido dručkis pilna burna išgedusių dantų, pavarde Burašas. Šiaip jis ne itin protingas, bet apie pinigus išmano. Tokia natūra. Negalima žmogaus smerkti. Visada ryši didžiulę mėlynos drobės prijuostę, su kuria atrodo panašus į vaikštančią diržu suveržtą statinę. Kadaise jis turėjo žmoną, kuri niekada nesikeldavo iš lovos — negalavo ilgesio liga, kaip sakoma mūsų krašte, kur moteriškės gana dažnai rudenio miglas supainioja su sielvartu. Dabar ji jau mirusi, ne tiek nuo savo ligos, prie kurios galiausiai turbūt ir prisirišo, kiek nuo to įvykio, nuo Bylos.

Anuomet trys Burašų dukros buvo tikros lelijos, bet ir su lašelyčiu tyro kraujo, nuo kurio veideliai tiesiog liepsnodavo. Mažoji dar neturėjo nė dešimties. Nepasisekė jai. O gal kaip tik labai pasisekė. Ką žinosi?

Kitas dvi vadindavo tik vardais, Alina ir Roza, o štai jaunėlę visi vadino Gražuole. Kas labiau linkę į poeziją, netgi pridurdavo — Gražuolė Viendienė. Kai matydavai visas tris po restorano salę nešiojant grafinus, vyno butelius bei stalo įrankius tarp keliasdešimt garsiakalbių įkaušusių vyrų, jos panėšėdavo į gėleles, įmestas nedorybės irštvon. Ypač mažoji — tokia skaisti, kad visada man atrodė kažkur labai toli nuo šio pasaulio.

Destinatui įžengus į restoraną, Burašas, kuris visada laikosi (Burašas pasakojimo metu tebėra gyvas, todėl esamasis laikas) nusistovėjusių įpročių, kaskart jį pasitikdavo ta pačia fraze, žodis žodin: „Dar vieną prikirpot, Pone Prokurore!“ Prokuroras neatsakydavo. Tada Burašas jį pasodindavo. Destinatas turėjo savo stalelį — vieną geriausių restorane, ištisus metus laikomą vien jam. Nesakau, kad geriausią, nes geriausias, — prišlietas prie milžiniškos fajansinės krosnies ir su vaizdu iš viršaus pro raukiniuotas užuolaidas į Rūmų aikštę, — buvo skirtas teisėjui Mierkui. Šis buvo nuolatinis klientas, lankydavosi keturis kartus per savaitę. Galėjai suprasti iš jo pilvo, išpampusio ligi pat šlaunų, ir iš kuperozės dėmėmis nusėtos odos, tarsi visas jo išgertas burgundiškas vynas būtų susikaupęs paviršiuje ir lauktų, kol jį išsunks. Mierkas nelabai mėgo Prokurorą. Anas atsilygino tuo pačiu. Ir netgi manau, kad mano žodžiai gerokai švelnesni už tikrovę. Tačiau juodu rimtomis minomis pasisveikindavo, nukeldavo vienas prieš kitą skrybėles, kaip du žmonės visa kuo priešingi, tačiau siejami tos pačios kasdienybės.

Keisčiausia, kad Destinatas Rėbijone lankydavosi retai, tačiau vis tiek turėjo asmeninį stalelį. Tai reiškia, kad tris ketvirtadalius laiko per metus stalelis stovėdavo nenaudojamas ir Burašas dėl to prarasdavo nemažai pelno, bet už jokius pasaulio pinigus nebūtų prie to stalo pasodinęs kitų klientų, netgi per didžiausio turgaus dienas, kai visi apylinkių ūkininkai, iki soties prisitapšnoję karvių pasturgalių ir nuo ankstyvo rytmečio jau išmaukę litrą slyvinės, suplūsdavo prisikimšti išalkusių skrandžių prieš eidami pasismaginti į Motušės Nenos viešnamį. Stalelis stovėdavo tuščiai, nors restoranas nebepriimdavo visų norinčiųjų. Kartą Burašas netgi išgrūdo pro duris vieną galvijų pirklį, bandžiusį reikalauti to stalelio. Pirklys daugiau niekada nebeatėjo.

„Geriau Karaliaus stalas be Karaliaus, negu prie jo sėdintis klientas mėšlinomis kojomis!“ Štai ką vieną dieną man pasakė Burašas, kai patraukiau jį per dantį.