X

Karas tęsėsi. Pagyrūnai, kurie anksčiau tvirtino, kad už poros savaičių nė mirktelėt nespėję fricai gaus spyrį šiknon ir grįš į savo kiemą, dabar jau skeryčiojosi mažiau. Pirmųjų karo pradžios metinių nešventė niekas, išskyrus Fermilino bistro. Fermilinas buvo aukštas liesas vyriokas kūgio formos galva, dešimt metų dirbęs Šiaurės Geležinkeliuose, kol atrado savo pašaukimą, — „lyg Dangaus šauksmą“, kaip kartą man prisipažino, — prekiauti alkoholiu.

Jo bistro vadinosi Geros kloties. Nemažai žmonių jam sakė, kad toks gėryklos pavadinimas mažai ką reiškia. Jis atkirto, kad arba toks, arba jokio, kad jis žinąs, kodėl savo verslą pavadino šitaip, nors kiti ir nežiną, ir kad apskritai jam į kitus nusišvilpt.

Po to ištiktas staigaus dosnumo priepuolio pastatė visiems savo sąskaita, ir tai stebuklingai suartino nuomones. Daugelis netgi nusprendė, kad iš esmės Geros kloties ne toks jau prastas sumanymas, kad gražiai, oriai skamba, originaliau negu nuvalkiotas Excelsioras, Florija, Depas ar Draugų kavinėj ir netgi kad nuo jo labiau knieti išgerti.

1915 metų rugpjūčio trečiąją Fermilinas ant savo iškabos ištempė didelį, iš senos paklodės padarytą transparantą. Jame didelėmis mėlynomis, baltomis ir raudonomis raidėmis buvo parašyta: Jau vieneri, šlovė didvyriams!

Šventė prasidėjo apie penktą vakaro, dalyvaujant įprastiems ritualo dalyviams: Tėvukas Vore, pilvočius Gamyklos pensininkas, jau trejus metus švenčiantis savo našlystę; Janušas Iredekas, bulgaras imigrantas, kuris sausa burna labai prastai kalbėjo prancūziškai, užtat susipylęs gerklėn porą litrų vyno cituodavo Volterą ir Lamartiną; Leonas Pantonenas, kitaip dar vadinamas Žalia skūra dėl veido spalvos, atsiradusios po revoliucingai pažangaus gydymo vario oksidu nuo plaučių uždegimo; Žiulis Arbonfelis, dvimetrinis milžinas mergaitišku balsu ir didžiulės beždžionės povyza; Viktoras Diurelis, kurio žmona dažnai ateidavo į Geros kloties bistro jo ieškoti ir su kuria dar po poros trejeto valandų išlinguodavo namo, kai galiausiai ir ji būdavo pasiekusi jo kondiciją.

Iki trečios ryto iš bistro aidėjo grojamos populiariausios dainos, Iškeliaujame laimingu Madlena, Jaunieji šauktiniai, Mano brolis karys!, kurioms publika pritarė širdingai plėšdama kartu — su įkarščiu, ašaromis gerklėje ir jausmingais balso padrebinimais. Kartais dainos pagarsėdavo, kai atsidarydavo durys ir kuris nors kovotojas išsvirduliuodavo nusičiurkšti po žvaigždėtu dangumi, o paskui vėl grįždavo į vyno slibino nasrus. Net ryte iš lindynės tebebuvo girdėti erzelis. Taip pat sklido nenusakomas perlaikyto vyno, kraujo, užnešiotų marškinių, vėmalų ir suplėkusio tabako kvapas. Daugelis ten ir pernakvojo. Fermilinas, pakirdęs pirmasis, pažadino juos purtydamas kaip slyvas nuo medžio ir pusryčiams patiekė baltojo vyno.

Pamačiau Liliją Veraren praeinant pro bistro ir nusišypsant, Fermilinas pasisveikino su ja žemu nusilenkimu bei kreipiniu Madmuazele. Aš ją mačiau, bet ji manęs — ne. Buvau per toli. Ji vilkėjo kruvinos raudonųjų persikų spalvos suknelę, sodriai raudonu kaspinu puoštą šiaudinę skrybėlaitę ir nešėsi didelį pintą krepšį, kuris žaismingai švelniai siūbavo jai ant klubo. Nuėjo į laukų pusę. Tai vyko jau rugpjūčio ketvirtosios rytą. Saulė kilo kaip strėlė ir jau baigė nudžiovinti rasą. Diena turėjo būti nepakenčiamai karšta. Patrankų nesigirdėjo. Net ausis ištempus — negirdėt. Lilija pro Miuro fermos kampą pasuko į laukus, kur dvelkė nupjautu šienu bei subrendusiais javais ir žemė atrodė lyg didelis nuo kvapų bei glamonių aptingęs kūnas. Fermilinas liko stovėti ant savo bistro slenksčio, įbedęs raudonas akis į dangų ir kasydamasis barzdą. Vaikai su kišenėse pūpsančiais priešpiečiais jau bėgo pažinti pasaulio. Ant skalbinių virvių moterys džiaustė nuo vėjo išsipučiančias paklodes. Lilijos Veraren nebebuvo matyti. Įsivaizdavau ją žingsniuojančią vasaros takeliais kaip smėlio alėjomis.

Daugiau jos niekada nebemačiau.

Turiu galvoje, niekada nebemačiau jos gyvos. Tą patį vakarą pas mane atbėgo Marivelių sūnus, užklupo mane iki pusės nuogą, varvančiais plaukais, besiprausiantį iš ąsočio. Jam irgi varvėjo — iš akių. Didžiulės ašaros, panašios į skysto vaško lašus, nuo kurių paaugliuko veidas paburko lyg nukaitintas žarijų.

— Ateikit, ateikit kuo greičiau, — šūktelėjo, — mane atsiuntė Barzda! Kuo skubiau eikit į Pilaitę!

Kelią į Pilaitę puikiai žinojau, tad palikęs vaikiščią strimgalviais išlėkiau, įsivaizduodamas Destinatą perpjauta gerkle, peiliu prarėžtu pilvu, nugalabytą nepatenkinto dvidešimt metų už grotų praleidusio nuteistojo, sugrįžusio tokiame karštyje mandagiai pasilabinti. Skubėdamas takeliu netgi spėjau pagalvoti, kad, tiesą sakant, tapęs apstulbusia žaviai barbariškos žmogžudystės auka Destinatas sulaukė pelnyto atlygio, nes tarp daugybės per jį nuriedėjusių galvų tikrai pasitaikė ir tokių, kurios priklausė niekuo dėtiems žmogeliams, kuriuos tvirtai suimtus už rankų ir kojų užvilko ant ešafoto, kai jie tuo metu visa gerkle rėkė esą nekalti kaip Švenčiausioji Mergelė.

Taigi, atbėgu. Vartai. Atdari. Plaukai vis dar šlapi, marškiniai išsipešioję kaip po grumtynių, kelnės pusiau užsagstytos, širdis daužosi. Ir tada ant priemenės laiptų staiga matau puikiai ir kuo tiesiausiai savomis kojomis stovintį tą šėtono komendantą, ceremonmeisterį, imperatorišką Šveicarą — Prokurorą, tokį pat gyvą kaip aš, su visomis žarnomis savo vietoje ir visutėliu krauju venose. Staiga matant jį štai tokį, tiesutėlį kaip laivo stiebas, į tuštumą išskėstomis rankomis, į tolį įsmeigtu žvilgsniu, kiek atvėpusia virpančia lūpa, man topteli — jeigu ne jis, vadinasi... Viskas sustoja. Prieš akis vėl pamatau, kaip Lilija Veraren pasuka už Miuro fermos kampo, vaizdas prasisuka dešimtis kartų, tikresnis už tikrą, su visomis smulkmenomis — besiplaikstanti jos suknelė, linguojantis krepšys, šviesi kaklo oda kylančios saulės spinduliuose, priekalo kaukšėjimas Buzi kalvėje už poros žingsnių, paraudusios Fermilino akys, ties savo durimis šluota brūžuojanti motušė Sešpar, šviežių šiaudų kvapas, palei stogus nardančių čiurlių piepsėjimas, Durenų sūnaus į ganyklą vedamų karvių mūkimas. Ir taip šimtą kartų, tarsi būčiau įkalintas toje scenoje, tarsi bandyčiau visam laikui joje užsidaryti.

Nežinau, kiek minučių taip prastovėjom su Prokuroru ant priemenės laiptų vienas prieš kitą net nežiūrėdami. Neįsivaizduoju judesių, ribų, laiko atkarpų, mūsų gestų. Tai nereiškia, kad šlubuoja dabartinė mano atmintis, — tai tuometinė atmintis sueižėjo, paliko paveiksle didžiulių spragų. Tikriausiai elgiausi automatiškai, nevalingai nusekiau jam iš paskos. Galbūt jis nusivedė mane, paėmęs už rankos, kas žino! Vėliau vėl pajutau savo širdies plakimą, kraują krūtinėje. Buvau atsimerkęs. Prokuroras šalia, man iš kairės, truputį už nugaros. Mes stovėjome šviesiu audeklu apdangstytame, gėlių puokštelėmis išpuoštame kambaryje. Buvo ir keli baldai, komoda, ovali spinta, lova.

O ant lovos gulėjo Lilija Veraren. Užmerktomis akimis. Amžiams užmerktomis nuo šio pasaulio ir mūsų visų. Rankos gulėjo sudėtos ant krūtinės. Tebevilkėjo rytmetinę persikų spalvos suknelę ir avėjo keistos rusvos spalvos batelius — tokio rudumo, kaip nuo saulės suskeldėjusi žemė, virstanti šilkinėmis dulkėmis. Virš jos lyg pamišęs blaškėsi naktinis drugys — vis atsitrenkdavo į praviro lango stiklą, bet vėl beatodairiškai leisdavosi apkvaitusiais ratais jos veido link, kol vėl trenkdavosi į stiklą ir vėl pradėdavo iš pradžių savo šokį, tarsi klaikią pavaną.

Pro truputį atvirą merginos suknelės apykaklę buvo matyti gili juodai raudona rievė. Prokuroras akimis parodė palubėje įmantrų mėlyno porceliano šviestuvą su žemės gaublio formos atsvara iš žvilgančio vario, su visais penkiais žemynais, jūromis ir vandenynais. Paskui iš kišenės išsitraukė ploną pintos odos dirželį su ramunių ir mimozų ornamentais, iš kurio tuomet dar lanksti ir švelni rankutė buvo sunėrusi kilpą, tobulą ratą, kaip filosofinėje metaforoje sujungiantį pažadą su jo išsipildymu, pradžią su pabaiga, gimimą su mirtimi.

Iš pradžių nieko nesakėme. Nesikalbėjome. Tiesa, pasižiūrėdavome vienas į kitą, mūsų akys susitikdavo, paskui vėl nukrypdavo į jaunosios mokytojos kūną. Mirtis neatėmė jos grožio, bent kol kas. Ji, galima sakyti, tebegyveno tarp mūsų, beveik gyvos moters veidu, blyškia oda, jos rankos tebebuvo drungnos, kai ant jų pirmą kartą uždėjau savąją ir suglumau, nes tikėjausi, kad ji atsimerks, pažiūrės į mane, pasipiktins, kaip aš sau leidau taip intymiai elgtis. Paskui užsagsčiau jos suknelės apykaklę, kad audinys paslėptų tą plonytį sužalojimą ir kad tikrąjį savo vardą slepiantis miegas pagaliau taptų tobula iliuzija.

Prokuroras nesikišo. Nedrįso nei krustelėti, nei žingsnio žengti, o kai nuo Lilijos Veraren veido atsigręžiau į jį, apstulbusiose akyse perskaičiau klausimą, į kurį neturėjau atsakymo. Pone Dieve, iš kur man žinoti, kodėl žmonės miršta? Kodėl savo noru pasirenka mirtį? Argi šiandien geriau žinau? Juk mirtis, šiaip ar taip, buvo greičiau jo sritis negu mano! Tai jis čia specialistas, nes taip dažnai mirties reikalaudavo, galima sakyti, palaikė su ja artimus santykius, susitikdavo keletą kartų per metus, kai V. kalėjimo kieme dalyvaudavo „prikerpant“ kurią nors iš savo aukų, o paskui ramiausiai nueidavo pietų pas Burašą!

Linktelėjau galvą į plonąjį dirželį norėdamas pasiteirauti, „ar tai jūs ją...“ „Taip“, — atsakė jis, man nė neištarus to žodžio. Atsikrenkščiau ir paklausiau: „Nieko neradote...?“ Jis iš lėto apžvelgė aplinkui, spintą, kėdę, komodą, tualetinį stalelį, visur pristatytas gėlių puokšteles kaip kvapnius sargybinius, pro langą besispraudžiančią tirštą ir karštą tamsą, lovą, užuolaidėlę, stalelį galvūgaly, ant kurio dailus laikrodis stūmė rodykles ir varė į priekį laiką, tada vėl pažvelgė man į akis. „Nieko neradau...“ — pakartojo paklaikęs, visai nebeprokuroriškai, net nesupratau, ar tai atsakymas, ar perklausimas, ar tiesiog žodžiai žmogaus, kuriam nesulaikomai iš po kojų slysta žemė.

Laiptuose pasigirdo lėti, sunkūs, skausmingi žingsniai, kelių žmonių žingsniai: Barzda su Rimtuoju, o jiems iš paskos gydytojas Ipolitas Liusi. Geras gydytojas, liesas kaip grėblys, labai žmogiškas ir todėl neišvengiamai neturtingas, nes retai imdavo atlygį už iškvietimą pas varganus žmogelius, o mūsų krašte beveik visi buvo vargšai. „Sumokėsit kitą kartą!“ — sakydavo visada su nuoširdžia šypsena. „Ubagais dar neinu...“ — pridurdavo lyg protindamas. Tačiau 1927 metais būtent skurdas jį ir pribaigė. „Mirė badu!“ — pasakė jo kolega Dearė, storas šunsnukis raudona marmūze su česnako smarve iš burnos, kuris chromuotomis detalėmis, oda ir variu tviskančia mašina atvažiavo iš V. apžiūrėti perkarusio gydytojo kūno, žmonių surasto ant grindų tuštutėlėje jo virtuvėje be jokio baldo, be maisto spintelės, nė duonos plutos, nė kruopelės sviesto, tik su jau daugel dienų tuščia lėkšte ir stikline šulinio vandens. „Mirė iš bado... — nesiliovė kartojęs tas šunsnukis lyg piktindamasis, pats su ligi žemės nudribusiu pilvu ir pagurkliu, apsitaisęs flanele ir angliškais audiniais. — Mirė badu...“ Neatsistebėjo. Jeigu jam kas galvą į srutų kibirą būtų įmurdęs, ir tai nebūtų apstulbęs labiau.

Gydytojas Liusi priėjo prie Lilijos. Nelabai ką tepadarė. Ir ką begalima padaryti! Uždėjo ranką merginai ant kaktos, nubraukė per žandą ligi kaklo ir, kai tik pamatė rievę, sustojo. Mums nieko daugiau neliko, tik žiūrėti vieni į kitus prasižiojus nuo klausimų, kurių lūpos taip niekada ir neištars. Barzda davė suprasti, kad nebeturim ką veikti tame merginos — kuri amžiams ir liks mergina — kambary. Vienu žvilgsniu išprašė mus pro duris. Paklusom jai kaip vaikai — jos Rimtasis, Gydytojas, Prokuroras ir aš.