XX

Mierkas liepė uždaryti bretoniuką kalėjime, nors kariuomenė pakartotinai pareiškė pageidaujanti jį sušaudyti. Iš esmės jie tik varžėsi, kas pirmasis jį nugalabys. Vis dėlto reikalas truputį užtruko. Spėjau nuvažiuoti pažiūrėti. Jis sėdėjo jau šešias savaites.

Žinojau tą kalėjimą. Tai buvęs viduramžių laikų vienuolynas. Vienuolius pakeitė kaliniai. Tik tiek skirtumo. O šiaip mažai kas pasikeitė. Valgykla ir toliau tebebuvo valgykla, celės — ir toliau celės. Tik įstatė keletą grotų, durų, spynų ir ant mūrinių tvorų viršaus pritvirtino metalinių strypų su styrančiais spygliais. Į šitą didžiulį statinį vargiai prasiskverbdavo šviesa. Jame visados tvyrodavo tamsa, netgi saulėčiausią dieną. Žengiant vidun norėdavosi vieno — kuo greičiau iš ten išeiti, išbėgti bėgte.

Pasakiau, kad mane siuntė teisėjas. Tai netiesa, bet niekas nepareikalavo patikrinti. Visi mane pažinojo.

Kai prižiūrėtojas atrakino bretoniuko celės duris, iš pradžių nelabai ką įžiūrėjau. Bet išgirdau jį iškart. Vaikišku ir, beje, gana gražiu balsu jis švelniai niūniavo. Prižiūrėtojas mane paliko ir užrakino duris už nugaros. Kai akys priprato, pamačiau jį. Buvo sunykęs, sėdėjo patalpos kampe kelius pritraukęs prie smakro ir be perstojo kinkuodamas galva dainavo dainelę. Aš jį mačiau pirmą kartą. Atrodė jaunesnis negu iš tikrųjų. Gražių šviesių plaukų, žydromis žemėn įbestomis akimis. Nežinau, ar girdėjo mane įeinant, bet kai užkalbinau, regis, nenustebo.

— Na, ar tikrai tu nužudei tą mergytę? — paklausiau.

Jis liovėsi dainavęs ir nepakeldamas akių pagal dainelės melodiją suniūniavo:

— Taip, tikrai aš, taip, tikrai aš...

— Aš ne teisėjas, ir ne pulkininkas, gali nebijoti, man gali pasakyti, kaip yra iš tikrųjų...

Toje vietoje jis pažvelgė į mane su mintimis kitur klajojančio žmogaus šypsena, tarsi tuo metu būdamas labai toli ir norėdamas ten likti.

Toliau sau kinkavo galva, kaip tie angeliukai prie prakartėlės, kurie įmetus pinigėlį ilgai dėkoja. Taip nieko ir nebepridūręs vėl uždainavo dainelę apie „subrendusius rugius, vyturėlius, vestuves ir gėlių puokštes“.

Kurį laiką dar pažiūrėjau į jį, ypač į rankas, svarstydamas, ar tikrai tai nusikaltėlio rankos. Kai išėjau, jis net galvos nepasuko, toliau dainavo ir lengvai lingavo. Po pusantro mėnesio stojo prieš karo teismą už dezertyravimą ir žmogžudystę, buvo pripažintas kaltu dėl abiejų kaltinimų ir nedelsiant sušaudytas.

Byla buvo baigta.

Mierkas su Matzijevu sugebėjo per vieną naktį jauną valstietį paversti puspročiu ir kartu idealiu bei kaltę pripažįstančiu kaltinamuoju. Žinoma, detales apie tą žymiąją naktį sužinojau vėliau, kai galiausiai susiradau Despjo. Tačiau ir iki tol tiksliai žinojau, kad nei teisėjas, nei pulkininkas nenuvažiavo apklausti Prokuroro. Ką papasakojo Žozefina, nugrimzdo užmaršty. Beje, dažnai pasvarstydavau kodėl. Juk Mierkas nekentė Destinato, be jokios abejonės! Puiki proga ligi soties pridaryti jam nemalonumų ir išvolioti purvuose jo vardą bei romėniškai imperatorišką personą.

Tačiau manau, kad yra ir už neapykantą stipresnių dalykų, — tai tam tikro pasaulio taisyklės. Destinatas ir Mierkas priklausė tam pačiam sluoksniui, į kurį patenkama gimstant, kuriame gaunamas prašmatnus išsilavinimas, bučiuojamos rankos, važinėjama motoriniais automobiliais, gyvenama ištaiginguose namuose ir netrūkstama pinigų. Virš faktų, gandų ir žmogaus proto pagimdytų įstatymų yra ta bendrystė bei mandagus susitarimas: „Tu nekliūk manęs, aš nekliūsiu tavęs“. Jei galvoji, kad vienas iš taviškių galbūt yra žudikas, vadinasi, ir pats gali toks būti. Tai tas pats, kaip išrėžti tiesiai ir atvirai, jog tie, kurie vaiposi ir žiūri į mus baisiai iš aukšto lyg į vištos šūdą, iš tikrųjų sieloje yra supuvę kaip ir visi žmonės, kad jie tokie pat, kaip kiti. O tai tikriausiai jau gresia galu, jų pasaulio galu. Vadinasi, tai nepakenčiama.

Be to, kurių galų Destinatas būtų žudęs Gražuolę Viendienę? Gerai, gal ir kalbėjosi, bet kam žudytų?

Kai bretoniuką sulaikė, jo kišenėse rado penkių frankų banknotą su kryžiuku, pažymėtu kairiajame viršutiniame kamputyje paprastu pieštuku. Adelaida Stifer oficialiai patvirtino atpažįstanti banknotą, kurį tą nelemtą sekmadienį davė savo krikšto dukrai. Ji turėjo įprotį kryželiais ženklinti banknotus, savitą būdą užtikrinti, kad pinigai tikrai jos, ne kieno kito.

Dezertyras dievagojosi jį radęs prie mažojo kanalo, ant kranto. Vadinasi, praėjo pro tą vietą! Taip, na ir kas? Ką tai įrodo? Juodu su spaustuvininku ten netgi nakvojo, po vėdaru, žymiuoju dažais nutepliotu tiltu, pasislėpę nuo šalčio ir sniego, prisiglaudę vienas prie kito: žandarai juk matė išguldytą žolę ir dviejų kūnų formą. Šitai jis irgi ramiausiai prisipažino.

Kitame mažojo kanalo krante, daugmaž priešais tą vietą, kur yra į Pilaitės parką vedantys varteliai, stovi Gamyklos laboratorija. Nelabai aukštas ilgas pastatas, kaip didelis dieną naktį apšviestas narvas. Dieną naktį, nes Gamykla niekada nesustoja, o laboratorijoje du inžinieriai nuolatos tikrina iš milžiniškos pabaisos vidurių kliokiančio turinio sudėtį bei kokybę.

Kai pasakiau norįs pasikalbėti su tais, kurie budėjo laboratorijoje nusikaltimo naktį, personalo vadovas Arsenas Mejeris tik įbedė akis į pieštuką savo rankose ir ėmė jį vartalioti.

— Ką, gal atsakymas ant jo parašytas? — leptelėjau. Mudu seniai vienas kitą pažinojome, be to, jis truputį buvo man skolingas: 1915-aisiais atlaidžiai pažiūrėjau, kai jo vyresnėlis, tikras avigalvis, nusprendė, jog angaruose šalia Laisvės aikštės susandėliuoti kariuomenės reikmenys — antklodės, dubenys ir maisto daviniai — priklauso jam. Aprėkiau tą mulkį. Jis viską sugrąžino iš kur paėmęs, ir aš nesurašiau protokolo. Niekas nieko nepastebėjo.

— Jie nebedirba... — numykia Mejeris.

— Nuo kada gi nebedirba? — pasiteirauju.

Tada jis vėl spokso į pieštuką, paskui kažką sumurma, tenka gerai įtempti ausis, kad išgirsčiau.

— Išvažiavo į Angliją, netrukus du mėnesiai bus...

Anglija, ypač karo metais, atrodė beveik kaip pasaulio kraštas. O prieš du mėnesius buvo neseniai įvykęs nusikaltimas.

— Kodėl gi jie išvažiavo?

— Taip liepė.

— Kas?

— Direktorius.

— Ar išvykimas buvo numatytas?

Mejeris nulaužia pieštuką. Prakaituoja riebiais lašais.

— Geriau tu eik, — sako, — man davė nurodymus, ir nors tu policininkas, prieš tokius šulus esi mažas.

Nenorėjau daugiau jo spausti. Palikau susinepatoginusį ir nusprendžiau kitą dieną nueiti paklausti paties Direktoriaus.

Bet nespėjau. Kitą rytą apyaušriu man atnešė žinią, kad teisėjas norįs mane pamatyti, kuo skubiau. Supratau kodėl. Pamaniau, kaip greitai sklinda naujienos.

Kaip visada, pasitiko Šašas. Vėl teko gerą valandą murksoti laukiamajame. Už oda storai apmuštų durų girdėjau balsus, linksmus balsus, kaip man atrodė. Tuo metu, kai Šašas sugrįžo pranešti, jog Ponas Teisėjas tuoj mane priims, aš buvau užsiėmęs — pirštu atlupinėjau nuo sienos atkragusį raudono šilko apmušalo lopinį. Jau buvau nuplėšęs gerus keturiasdešimt centimetrų, kuriuos po to sudraskiau į siauras juosteles. Raštininkas pažiūrėjo į mane nustebęs ir su gailesčiu, kaip žiūrima į ligonį, bet nieko nepasakė. Nusekiau paskui jį.

Mierkas sėdėjo savo krėsle, visu kūnu atsidrėbęs į atkaltę. Šalia jo — Matzijevas, kaip antrininkas, ne toks storas ir kiek aukštesnis, sielos antrininkas. Galėjai pamanyti, kad tuodu šiukšlės įsimylėjo vienas kitą, tiesiog nebesiskirdavo. Matzijevas vis tęsė savo viešnagę. Tebegyveno pas Baspeną ir gręžė mums smegenis savo gramofonu. Tik sausio pabaigoje galiausiai išsinešdino, ir daugiau jo akyse nebematėme.

Mierkas puolė be užuolankų.

— Kokią teisę turėjot eiti į Gamyklą? — užgriaudėjo.

Aš neatsakiau.

— Ko siekiate? Byla išaiškinta ir su kaltininkais atsiskaityta!

— Tikrai, žmonės taip kalba... — atsakiau aš, ir nuo šito jis dar labiau suirzo.

— Kaip? Ką čia inicijuojate?

— Nieko neinicijuoju. Dirbu savo darbą.

Matzijevas čiupinėjo dar neuždegtą cigarą. Mierkas vėl puolė atakon. Atrodė panašus į kuilį, kuriam dviem plytomis sugnybo kiaušius.

— Būtent, dirbkite savo darbą ir palikite ramybėje nekaltus žmones. Jeigu dar kartą sužinosiu, kad uždavinėjate kam nors klausimus, susijusius su šia baigta ir teismo būdu išspręsta byla, aš užkirsiu jums kelią... Suprantu, — tęsė jau švelnesniu balsu, — kad dabartinėmis aplinkybėmis esate truputėlį kaip nesavas, jūsų jaunos žmonos mirtis, sielvartas...

Mane pribloškė, kad girdžiu jį kalbant apie Klemensę, minint ją, jos vardą: tas pats, lyg mėgintų mėšlo kupetą padailinti jazminų šakele.

— Užsičiaupkit, — išrėžiu.

Jis išsprogina akis, tirštai paraudonuoja ir įtūžęs varo toliau:

— Ką? Kaip drįstate man nurodinėti? Jūs?

— Nusišvilpt man ant jūsų, — atsakau.

Mierkas vos nenusivožė nuo kėdės. Matzijevas įdėmiai nužvelgė mane, nieko nepasakė, prisidegė cigarą, paskui ilgai purtė degtuką, nors tas jau seniai buvo užgesęs.

Gatvėje švietė saulė. Jaučiausi tarsi lengvai apgirtęs ir norėjosi su kuo nors pasikalbėti, su žmogumi, kuriuo galėčiau pasitikėti ir kurio pažiūros panašios į mano. Turiu galvoje ne Bylą. Turiu galvoje gyvenimą, laikmetį, viską ir nieko.

Prisiminiau Mazeriulį, Švietimo skyriaus inspektoriaus sekretorių, pas kurį teko apsilankyti po Lilijos Veraren mirties. Būtų tikra paguoda vėl pamatyti ropišką jo veidą, pilką odą ir akis kaip sulyto šuns, žiūrinčio į tiesiamą ranką, kuri — galbūt — paglostys. Pasukau į Karmelitų aikštės pusę, kur stovėjo Švietimo skyriaus pastatas. Neskubėjau. Jaučiausi nusimetęs kaži kokią naštą, prieš akis tebestovėjo Mierko fizionomija, kai pasiunčiau jį velniop. Be jokios abejonės, tuo metu jis jau kreipėsi į mano vadovybę, reikalaudamas mane nubausti. Bet man buvo nusispjaut.

Kai registratoriaus paklausiau, ar Mazeriulis ten tebedirba, jis griebėsi už vis smunkančių akinių.

— Ponas Mazeriulis mus paliko prieš metus, — atsakė.

— Ar tebegyvena V.? — pasiteiravau.

Vyriškis pažvelgė į mane taip, tarsi būčiau nukritęs iš mėnulio.

— Manau, kad iš kapinių niekur nepersikėlė, bet galite dėl visa ko patikrinti.