KONTRABANDININKAI

Palapinėje buvo labai tylu. Vadas, rodos, pamiršo savo svečią. Moterys taip pat tylėjo. Jos atslinkdavo iš palapinės gilumos, pavartydavo ant ugnies iešmus su mėsa, įmesdavo į ugniakurą malkų. Vilko Galva gulėjo ir mąstė. Jam pasirodė, kad Uinonos akys šį vakarą liūdnesnės ir uždaresnės, negu paprastai. Vado pasakojimas priminė tą nelaimingą dieną, atnešusią išdidžiai šeimai ištisą dešimtmetį vargo ir gėdos.

Liepsnelės glaustėsi apie iešmą. Šioje palapinėje Matotaupa kadaise liepė iškepti lokio letenas svečiui, atgabenusiam jam stebuklingojo vandens.

Vilko Galva krūptelėjo. Lauke kilo neramus šurmulys. Kažkas pakėlė palapinės užuolaidą. Vėl pasirodė Juodasis Sakalas. Tokei Ito mostelėjo jam, kad kalbėtų.

— Cha, — nusijuokė karys. — Atlydėjome... Tai bent žmogėnas! Tokei Ito pats galės įsitikinti. Tai Monito pasiuntinys. Jei ir Monitas toks, kaip šis, tai tikrai parduos mums visus savo ginklus. Pačiam jų nereikia! Ar vadas šią žuvį, išmestą ant kranto, priims prie savo židinio? Jis to nevertas!

Tokei Ito minutėlę galvojo.

— Ar jis ką nors žino?

— Galimas daiktas.

— Tada atvesk jį.

Četansapa nuėjo ir tuoj pat sugrįžo su nepaprastai keistu žmogėnu. Tokio Vilko Galva dar niekuomet nebuvo matęs prerijose; jis žvelgė nustebęs iš savo patalo į naują svečią.

Tai buvo liliputiško ūgio žmogiukas. Jo dryžuoti nešvarūs drabužiai, kurie atspindėjo savininko tuštumą ir šykštumą, visiškai nesiderino prie išblyškusio, pelenų spalvos veido. Galva buvo didelė, pakaušis atsikišęs, plati kakta gražiai išlenkta, smaila nosis nukabusi žemiau lūpų. Žmogėno akys, pilnos nerimo, blaškėsi po palapinę.

Četansapa atvedė jį prie židinio ir parodė vietą kur sėstis. Išsipustęs liliputas atsitūpė ir ėmė visu kūnu drebėti.

— Tikras siaubas tos prerijos, — prakošė pro dantis. — Siaubas. Trys savaitės mes kelyje. Įsivaizduojate? Trys savaitės! Atvykstame iš pietų, o čia dar šalta. Visas sustipau. Visus vidurius išvėmiau. Iš manęs beliko tik pusė žmogaus. Nesuprantu, kodėl žmonės čia gyvena. O čia dar tas arklys – tikras velnias!

— Labai apgailestauju, — tarė Tokei Ito šaltai.

— Argi vačičunas ne visą kelią jojo ant šitos jaukios kumelaitės, kuria pasiekė mūsų kaimą? — pasiteiravo Četansapa.

— Viešpatie! Jauki kumelaitė! — riktelėjo liliputas. — Įmanyčiau, sudraskyčiau ją! Iš priekio kanda, iš užpakalio spiria, o vidurys slidus kaip išsviestuotas. Argi galima ant tokios sėdėti? Ir kaip jūs išsilaikote ant savo laukinių eržilų?

Tokei Ito šyptelėjo.

— Nežinau, — tarė jis nuoširdžiai. — Priešingai, man sunku nukristi. Jei nugriūčiau, mano kariai labai stebėtųsi.

— Galimas daiktas! Galimas daiktas! — atsiduso liliputas, vis dar tebedrebėdamas. — Jūs gi gimstate ant savo keturkojų velnių. O aš? Kuriam galui čia jojau? Galiu tau, vade Tokajau, ar kaip tu ten vadiniesi, pasakyti, kad pasaulyje yra geresnio darbo, negu jodinėti ir šaudyti!

Dakotas, aišku, galvojo kitaip, tačiau jis buvo perdaug mandagus, kad imtų svečiui prieštarauti. Jis tik paklausė:

— Argi žmonės, kurie šaudo, nenaudingi, jeigu jie nori pirkti iš Monito šautuvų?

— Monito? — spygtelėjo piktai liliputas. — Žiūrėk, raudonodi, nepravardžiuok „beždžionėle“ žmogaus, kuris tau atgabena ginklų. Pas tave, atvyko Pakas Baserikas. Supranti? Pakas Baserikas!

Tuo metu Tokei Ito prikimšo mažą pypkutę ir uždegęs pasiūlė svečiui. Rūkyti su juo vieną pypkę vadas, atrodo, nebuvo linkęs.

Liliputas ėmė mojuoti rankomis. Pirštai buvo nepaprastai ilgi ir sudžiūvę lyg šakaliai.

— Aš nerūkau! Netgi nevalgau! Ničnieko nevalgau! Mane labai pykina. Aš pasiskubinau atjoti, ištroškęs ramybės ir šilumos.

Jis išsitraukė iš po savęs kailį ir susivyniojo.

— Ar Pakas Baserikas su ginklais ir mulais toli atsiliko? — ėmė klausinėti vadas.

— Baserikas? Argi tu nežinai, raudonodi, kad aš pats esu Baserikas? Supranti? Aš pats.

Vado akyse plykstelėjo nuostaba. Jis pasižiūrėjo į Četansapą.

— Aš netikiu, kad ši perspausta rupūžė būtų pats Baserikas-Monitas, — atsakė šis pašaipiai. — Pasak žvalgo Tatokano, visiems komandavo kitas žmogus, prisidengęs kauke.

— O! — suriko liliputas. — Kitas komandavo! Tas storžievis man įsakinėdavo. Jis niekšas! Prerijų vilkas! Tesudrasko jį kojotai, tesulesa maitvanagiai! Tas prerijų išgama ištempė mane iš namų! Ir kaip aš juo patikėjau! Jis nori mane užmušti! Ak, mane taip pykina, taip pykina...

Liliputas susiėmė abiem rankom už pilvo, nusviedė kailį, kuriuo buvo apsisiautęs, ir pasileido kiek kojos neša iš palapinės.

Četansapa prapliupo pašaipiai kvatotis.

— Monitas! Beždžionėlė! Štai ko laukė dakotai! Tas žmogus gerai darė slėpdamasis lig šiol nuo žmonių. Kad tik ginklai nors šiek tiek būtų geresni už jį!

Tokei Ito nesijuokė. Jis pažvelgė į ugnį, kur kepė Monito atsisakyta bizoniena.

— Ką manai tu, Vilko Galva? — paklausė jis dakotiškai. — Delavaras taip pat pažįsta vačičunus.

Žvalgas suraukė kaktą.

— Manęs visai nestebina, kad šis Baserikas-Monitas lig šiol gyveno miestuose ir nuo visų slėpėsi. Mane tik stebina, kad jis čia atvyko. Ir pats beždžionėlė tuo stebisi. Jį prikalbėjo kitas, tas žmogus su kauke. Kas jis? Tai labai svarbu žinoti!

— Taip, kas jis, tas žmogus su kauke? — pakartojo delavaro klausimą vadas ir pasižiūrėjo į Četansapą.

Karys truktelėjo pečiais.

— Tai vačičunas, stambus ir stiprus vyras. Tatokanas manė, kad tai Monitas.

— Tada pačiam Četansapai reikėtų sėsti ant mustango, pasitikti šitą netikrą Baseriką, lydintį mulus su ginklais, ir sužinoti, kas jis toks.

Žemesnysis vadas tuojau pat išėjo iš palapinės.

Po kurio laiko grįžo ir išsipustęs liliputas. Eidamas jis vos nearė nosimi žemės. Prislinkęs prie ugniavietes, įsisupo vėl į kailį ir susirangė ant žemės.

— Šalta! — burbtelėjo jis, visas drebėdamas. — Koks aš kvailys! Kvailys!

Monitas ėmė daužyti delnu sau į kaktą.

— Žinoma, kvailys, — patvirtino Tokei Ito. — Kodėl Baserikas nedarė šio sandėrio taip, kaip visada? Kodėl jis nepasiliko namuose ir nepasiuntė savo padėjėjų?

Liliputas, rodos, nė negirdėjo, ką kalbėjo vadas.

— Kvailys! Tikras kvailys! Šimtąkart kvailys! — kartojo jis. — Mažai man turto? Ko man čia reikia? Prakeiktas šuo. Jis nori mane nudobti!

— Tokei Ito palapinėje niekas nebus nužudytas, — tarė griežtu tonu vadas. — Pakui Baserikui daviau žodį, kad nei jam, nei jo vyrams nė vienas plaukas čia nenukris.

— Ak! Ką man reiškia tavo žodis, jei aš mirštu! Tu ničnieko nežinai. Visą mane traukia į krūvą: kojos linksta, pečiai krinta, galva plinka. Ar tau kada nors suko vidurius? Ne? Tada tu nieko nežinai! Aš mirsiu čia. Taip, aš noriu mirti. Manai, kad aš dar sykį josiu ant tos kumelpalaikės per prerijas? Ne-e-e! Aš noriu mirti čia!

— Gal prieš mirdamas dar pasakysi, su kokiu masalu tas šėtonas tave išviliojo į prerijas ir kodėl jis tave nori užmušti?

Monitas ėmė aikčioti. Paskui jis staiga pakėlė galvą, pažiūrėjo keistomis akimis į vadą ir sumekeno kaip ožys.

— Ne-e-e! Šito aš tau neišduosiu. Tegu jis pats pamato, ką pasiekė... Tegu pats pamato!

Liliputas kikeno, mekeno vienas sau, kad net virpėjo ilga jo nosis.

Kai mekenantis padaras vėl numetė nuo pečių kailį, priėjo prie dakoto ir familiariai paplekšnojo jam savo ilgais pirštais per petį, delavarui net bloga pasidarė.

Tokei Ito ištraukė iš dantų pypkę ir pažvelgė į akiplėšą lyg į kokį vorą, nežinodamas, ar geriau jį sutraiškyti, ar nubaidyti.

— Tiesą sakant, jis dargi nenorėjo, kad aš čia būčiau! — ėmė kuždėti beždžionėlė dakotui. — Jis vienas norėjo padaryti biznį. Tu, vade Moskitai, norėjai įsigyti du šimtus šautuvų? Aš galiu tau duoti tris šimtus! Supranti? Tris šimtus naujų kariškų šautuvų ir apsčiai šovinių! Mano pavardė Baserikas! Duok jam tris šimtus, gundė tas šėtonas, duok jam tris šimtus, jis gerai sumokėsiąs... Aš tau sumokėsiu grynais, gundė tas velnio išpera, pats nugabensiu ir visą riziką pats prisiimsiu... Tik jam duok tris šimtus. Kodėl aš turiu duoti tris šimtus? Velnio išpera gudrus, bet Baserikas dar gudresnis. Gerai, sakau, duosiu tris šimtus, bet ir aš josiu kartu. Nudvėsiu, bet josiu. Aš noriu žinoti, kiek bus sumokėta. Pasakyta — padaryta! Išjojau kartu. O jis kad įniršo... Dingo visai iš akių, paliko mane vieną kelionėje. Ir staiga, prieš keturias dienas, vėl atsirado ir ėmė elgtis taip, tarsi jo būtų ir ginklai, ir prerijos. Tikras velnio išpera.

Vadas atsistojo ir pasitraukė nuo pirštu baksnojančio voro,.

— Trys šimtai, sakai, gerai. Kiek prašai už juos?

Pasigirdo trumpas ir skardus juokas.

— Apie tai dar išgirsi, raudonodi!

Vilko Galva nusipurtė. Ak, tie lupikai! Indėnai, kurie nemokėjo pasigaminti šautuvų, karo metu buvo priversti plėšti arba naudotis kontrabandininkų paslaugomis. Vyriausybė kuo griežčiausiai uždraudė pirkliams pardavinėti indėnams ginklus. Nežiūrint to, uždraustas biznis klestėjo ir storino spekuliantų kišenes. Už nežmonišką kainą jie pardavinėdavo indėnams senus, dalinai nebetinkamus ginklus. Bet čia? Trys šimtai naujų kariškų šautuvų! Arba Pakas begėdiškai meluoja, samprotavo Vilko Galva, arba tai kvepia negirdėtu pelnu. Kokius pinigus norėjo šis voras iš savo aukos iščiulpti?

Liliputas ėmė dejuoti, spausti pilvą, netrukus vėl išdūmė iš palapinės. Ohitika, didelis juodas šuo, piktai lojo jam pavymui. Matyt, naujo palapinės įnamio elgesys jam pasirodė įtartinas.

Kai Monitas grįžo iš naktinio pasivaikščiojimo, jo nosies galiukas buvo pažaliavęs. Vadui mostelėjus, priėjo Untšida. Ji suvystė vyrutį į antklodes ir kailius ir pastūmė lyg kokį mazgelį arčiau ugnies. Iš patalų kyšojo tik keistos formos galva.

Vadas rūkė ir tylėjo. Jis nebesidomėjo nutrūkusiu pokalbiu. Monitas taip pat nebepravėrė burnos; visas jo rūpestis buvo kuo giliau įsirausti į krūvą kailių ir antklodžių. Pagaliau Tokei Ito, kuris buvo labiau pavargęs, negu atrodė, davė ženklą visiems ilsėtis.

Moterys uždengė ugniakurą, ėmė ruošti guolius. Ir Monitas gavo trikojį su nukarusiu plaušiniu kilimu, į kurį buvo galima atremti galvą ir pečius.

Vilko Galva žvelgė į tamsą. Pragulėjęs kelias dienas, jis nesijautė pavargęs. Iš galvos jam niekaip neišėjo ši juokinga ir paslaptinga beždžionėlė ir tas kaukėtas žmogus, apie kurį smulkiau bus galima sužinoti iš Četansapos tik ateinantį vakarą, nes, pasak žvalgo, tas kitas buvo gerokai atsilikęs nuo Monito. Tai buvo labai stambus ir stiprus vyras, prisidėjęs prie kontrabandininkų tik prieš keturias dienas...

Palapinėje įsiviešpatavo ramybė. Girdėjosi ramus miegančiųjų kvėpavimas. Tik vienas delavaras vis dar nesumerkė akių. Staiga iš tamsaus kampo kvyktelėjo plonas balsas:

— Ei! Žmonės!

— Ko dabar? — paklausė liliputą Vilko Galva, nenorėdamas trukdyti sužeisto Tokei Ito.

— Skersvėjis! — pasigirdo atsakymas iš antklodžių krūvos.

— Esi suvystytas, kaip bizono mėsos ryšulys, — grubokai apibarė jį delavaras. — Netrukdyk miegoti!

— Barbaras! — sukranksėjo ryšulys. — Jei nemokate statyti namų, bent palapinę naktį uždengtumėte. Traukia kaip dešimt arklių!

— Kad tie arkliai tave visai nuneštų!

Jų pokalbis prižadino ir kitus. Pasirodė jau apsirengusi Untšida.

— Užskleisk palapinę! — atlaidžiai tarė Tokei Ito.

Moteriškė padarė, ką įsakyta, tada priėjo prie liliputo.

— Voveryte tu, — sušnabždėjo ji dakotiškai. — Susirietusi žiurkės uodegyte! Užmik pagaliau ir nebeskrebėk!

— Ką ji sako? — šūktelėjo Monitas delavarui.

— Sako, suskliausk savo plėšrų snapą!

— Plėšrų snapą? Vėl begėdiškai mane įžeidinėjate? Kas pagaliau duoda tris šimtus šautuvų?! Aš ar jūs?

— Ką jis sako? — paklausė Untšida maloniu balsu.

— Jis apgailestauja, kad sutrukdė ramybę, — išvertė Vilko Galva.

Moteris paglostė delnu ilgais retais plaukais apaugusį liliputo pakaušį ir tarė:

— Ką man su tavim daryti, prerijų gaidžiuk? Na, užmik!

— Ką ji dabar sako? — tardė Monitas.

— Ji tave myli ir dainuoja lopšinę, kad užmigtum.

— Nors viena žmogiška širdis šitose prerijose. Pasakyk jai, kad prie manęs pasėdėtų. Čia nepakenčiamai tamsu. Aš pripratęs miegoti prie šviesos. Argi negalima ugnelės dar trupučiuką pakurstyti? Man dar šalta!

— Prašo pakurstyti ugnį ir jo plikę paglostyti, — išvertė delavaras.

Untšida pažarstė nuodėgulius, tačiau taip, kad palapinėje ir toliau liktų tamsu. Paskui atsisėdo šalia niurzglio ir ėmė kantriai glostyti jo pakaušį.

— Mano šunyti, — ėmė tyliai niūniuoti migdydama, — mano mažyti baugus kojočiuk! Nurimk, užmik! Jei galėčiau, nunuodyčiau tave, bet negaliu. Nusiramink ir nebijok!

— Jos šneka tokia švelni, — samprotavo Monitas palengvėjusia širdimi, — tokia maloni! O kad galėčiau ją suprasti!

— Jei tu suprastumei, ji gėdytųsi visa tai kalbėti, — užtikrino Vilko Galva.

— Vilkeli aštriadanti, nususėli tu, — niūniavo savo lopšinę Untšida. — Nejaugi tu neuždarysi savo dvokiančių nasrų, kad mes galėtume miegoti? O kad aš galėčiau į tavo gerklę įgrūsti kaištelį! Bet gaila, vadas man neleis to padaryti! Tu prilygsti trims šimtams šautuvų! Blusyte strakalyte! Žinau, aš turiu tave glostyti švelniai, kaip kad laižo bizone savo bizoniuką. Užmerk akis, veršeli! Aš budėsiu prie tavęs tol, kol vėl tavęs atsikratysime!

Untšidos švelnus lyg upelio čiurlenimas balsas iš tikrųjų paveikė. Beždžionėlė nutilo, ėmė lygiai alsuoti. Tačiau tyla truko neilgai — liliputas ėmė knarkti.

— Taukų dubenėli, smegenų gurvuolėli! — dūsavo Untšida. — Ar negali savo žandikaulių sučiaupti, kad šioje palapinėje įsiviešpatautų ramybė.

Kad Monitas liautųsi knarkęs, jį pristūmė arčiau trikojį ir kilstelėjo galvos atramą. Liliputas bemat nubudo.

— Ką čia darai? Visi miegai išgaravo! Ai, kaip gelią sąnarius! Vėl raižo vidurius!

Jis ėmė piktai šnarpšti.

— Ką jis sako? — paklausė susirūpinusi Untšida delavarą. — Ką man daryti?

— Jam skauda vidurius!

Untšida nuskubėjo prie Uinonos.

— Apsirenk, dukrele, — tarė ji, — ir sušildyk šitam nuplikusiam šuniui akmenį!

— Ką ji sako? — pasiteiravo Monitas.

— Ji atsineš akmenį ir, jei tuoj pat nenutilsi, suknežins tau makaulę! — paaiškino trumpai delavaras.

— Aaa! — suspigo Monitas ir, apstulbinęs visus netikėtu vikrumu, kaip mat išlindo iš kailių, pašoko ir išlėkė staugdamas į lauką. — Gelbėkite! Mane muša! Muša!

Ohitikai, šuniui, kuris ir anksčiau keletą sykių urgztelėjo, to buvo jau per daug. Jis pašoko ir leidosi pavymui.

— Kas nutiko? — šūktelėjo vargšė Untšida ir, ištiesusi rankas, išbėgo paskui beždžionėlę ir šunį. — Kokia gėda! Skandalas vado palapinėje!

Ohitika tuoj sukėlė ant kojų visus kaimo keturkojus. Amsėjo puslaukiniai šunys, šiurpiai staugė vilkiniai, kiauksėjo laibabalsiai skalikai. Sūnų koncertą papildė mirtinai persigandusio Monito riksmas.

Vilko Galva pabandė atsistoti, tačiau nespėjus nė atsisėsti, jį aplenkė Tokei Ito. Nusviedęs antklodę, vadas šmurkštelėjo į lauką ir įsakmiai užriko:

— Liaukitės!

Matyt, jo balsą ir kaimo šunes pažinojo, nes keturkojų koncertas pamažu aprimo. Aptilo ir Monito riksmas. Vilko Galva pamatė, kaip vėl atsidengė palapinės užuolaida ir įėjo Untšida. Ant raumeningų kaulėtų rankų ji nešė pagautą pabėgėlį; taip neša geras prižiūrėtojas į narvą pasprukusią beždžionę.

— Gulkis, mano samanėle, — sušnibždėjo jinai, vėl sukdama aikčiojantį vyrutį į kailius.

Uinona į tą laiką pakurstė ugnį, kad palapinės gyventojai galėtų įžiūrėti vienas kitą. Delavaras, jausdamasis kaltas, palindo po antklode. Tokei Ito lėtai priėjo prie Monito.

— Niekas tau galvos netraiškys, — paaiškino jis. — Duosim karštą akmenį, pasišildysi ir galėsi miegoti. Hau.

Nerodydamas nepasitenkinimo, vadas sugrįžo į savo vietą, kur jau tysojo Ohitika.

Uinona su senele išėjo prie upės. Ten stovėjo indėnų garinė palapinė. Moterys paėmė iš ten vidutinio didumo akmenį, atnešė į tipi ir įkišo į ugnį, kad įkaistų.

— Ai, ai, ai, — atsiduso Monitas ir užsitraukė ant pečių kailį. — Šitoje beprotiškoje šalyje gyvena bepročiai ir pasiutę keturkojai. Kiek aš čia iškentėjau! Maniau, šunpalaikiai mane sudraskys! Baisui Siaubingai O moterys ir čia tokios pat, kaip ir visur, — tikros gyvatės! Vienintelis čia protingas žmogus — tai tu, vade Tokajau! Šiltas akmuo! Tai auksinės širdies išradimas. Ačiū tau! Mudu susitarsim dėl kariškų šautuvų. Tu tikras žmogus!

— Kiek prašai už savo prekes? — lyg tarp kitko paklausė vadas, žvelgdamas į palapinės viršūnę.

Liliputas sukikeno.

— Nieko. Kad tik galėčiau tapti tavo kompanionu. Koncesiją aš išrūpinsiu.

Delavaras pastatė ausis. Šie žodžiai jam pasirodė labai, įtartini. Kadangi vadas daugiau nebeklausė, tai Tobijas taip ir neišsiaiškino kol kas jų prasmės.

Uinona žiūrėjo akmens, įmesto į ugniakurą. Kai tas pakankamai įšilo, suvyniojo jį ir padėjo šalia ilganosio. Monitas patenkintas susirietė.

— Miegok, mano vanagėli, miegok! — niūniavo senelė.

Šį kartą žmogiūkštis paklausė, ir į vado palapinę sugrįžo laukta ramybė.

Kitą dieną visi bastėsi be darbo ir nerimavo. Apie pietus atėjo dar viena žinia, kad kontrabandininkų vilkstinė, galimas daiktas, atvyks vakare. Apie žmogų su kauke pasiuntinys ir dabar nieko tikresnio negalėjo pasakyti. Četansapa vis dar negrįžo.

Vilko Galva pabandė trupučiuką pasijudinti, tačiau nieko iš to neišėjo, tik nugarą pradėjo labiau gelti. Priverstas gulėti, jis rūkė pypkę ir galvojo visokius niekus, paskui atkreipė dėmesį į Monitą, kuris nė minutės nesitraukė nuo ugniakuro ir nepaliko patalų. Delavaras ėmė įkalbinėti jį išsiperti garinėje.

— O kaip ta garinė įrengta? — pasiteiravo jis.

— Kuo puikiausiai! Jei Pakas Baserikas norės išprakaituoti, moterys jį nuneš į garinę ir pakabins pintinėje virš įkaitintų akmenų. Paskui tuos akmenis aplies vandeniu. Garų srautas pliūptelės į pintinę ir išspaus Baserikui prakaitą. Tai labai sveika! Karo ar medžioklės metu dakotams tenka ištisas valandas, kartais net dienas išgulėti ant šaltos ir drėgnos žemės. Jiems ima gelti sąnarius, tada jie eina gydytis į į garinę palapinę.

Monitas susimąstė.

— O kas paskui? — paklausė jis patylėjęs. — Kai išprakaituosiu, šitos gyvatės bobos mane gerai nušluostys?

— Tai visai nereikalinga. Išprakaitavęs Baserikas įšoks į upelį ir...

— Viešpatie! Šito tai nebus! Aš į upelį nešoksiu.

— Tuomet tave kiti įmes...

— Įmes, kad prigerčiau ir sušalčiau?! Juk aš nemoku plaukti! Ir šalčio nepernešu! Tai naujas nužudymo planas!

Liliputas staiga atsuko Vilko Galvai nugarą ir ilgai murmėjo panosėje nesuprantamus žodžius.

Delavaras vis labiau stebėjosi tuo žmogeliu. Jame, atrodo, gyveno dvi dvasios: viena baugšti, kita godi. Jei jos tarpusavyje susigrumdavo, nugalėdavo godžioji. Kitaip nesuprasi, kodėl jis išdrįso leistis į šią vargingą kelionę ir išjojo į nepakenčiamas prerijas...

Vilko Galvai pasirodė įtartina, kad ginklai buvo pradėti transportuoti anksčiau, negu susitarta dėl kainos. Šitaip paprastai niekas nedarydavo; indėnai visada turėdavo iš anksto užmokėti. Ko siekia kontrabandininkai?

Po pietų žvalgas dar kartą pranešė, jog ginklų vilkstinė jau netoli. Tokei Ito įsakė krovinius sukrauti pasitarimų palapinėje, ten pat apgyvendinti ir vilkstinės palydovus. Tik žmogų su kauke vadas nutarė priimti savo tipi. Gudriajam Bebrui, kuris mokėjo gerai angliškai, pavedė saugoti kontrabandininkus, nes pats vadas buvo davęs žodį, jog jiems nieko blogo neatsitiks. Kiti kariai turėjo nuo svetimšalių ginti moteris ir vaikus.

Atėjus vakarui, delavaras vos besivaldė iš smalsumo. Uinona ir Untšida vėl kepė bizonieną, kad galėtų tuoj pat svečią pavaišinti. Jos paklojo plaušinius kilimėlius, prikimšo tabako kapšiukus, sustatė dubenis. Patikrinęs, kaip laikomasi jo nurodymų, Tokei Ito sugrįžo į palapinę. Pro užuolaidos plyšį Vilko Galva pastebėjo, kad virš kaimo jau tvyro naktis. Aikštėje liepsnojo nedideli laužai.

— Netrukus jie bus čia, — tarė vadas.

— Ar Četansapa jau sugrįžo? — paklausė Vilko Galva.

— Ne.

Pasigirdo šuoliais lekiančio arklio kanopų bildesys. Kažkas atjojo į aikštę ir ten sustojo.

Vado palapinės prasiskleidė, ir vidun šmurkštelėjo Četansapa. Iš jo akių trykšte tryško susijaudinimas ir, galima sakyti, sutrikimas. Jis sušnibždėjo vadui keletą žodžių. Vilko Galva šiek tiek suvokė jų prasmę ir reikšmę, tačiau nenorėjo tuo patikėti, nors ir pats kažką panašaus nujautė. Ar tai galimas dalykas?

Vadas išlaikė savitvardą. — Kad gauta žinia jį pritrenkė, išdavė tik rankos judesys; Tokei Ito tvirčiau suspaudė saujoje pypkę.

Četansapa žaidė karo kuoka. Vadas raminamai mostelėjo ranka.

— Aš jo nepažįstu! — tarė Jis, pabrėždamas kiekvieną žodį. — Monito vyrams nieko blogo pas mus neatsitiks. Aš daviau žodį.

Četansapa, vos neriktelėjęs iš apmaudo, išėjo iš palapinės.

Tamsoje paskendusioje stovykloje kilo nerimas. Četansapa, išeidamas iš palapinės, paliko ją praskleistą. Dabar Vilko Galva galėjo stebėti stovyklos gyventojus, susirinkusius aikštėje, ir atvykstančius raitelius.

Patekėjo mėnulis. Nedidelių laužų liepsnelės laižė orą. Žmonių, gyvulių ir palapinių ištįsę šešėliai lyg baikštūs vaiduokliai krito ant žemės.

Iš pietų pusės artėjo kontrabandininkai. Mulai ir jų varovai išsitiesė ilga vilkstine per visą aikštę. Buvo matyti, kaip Četansapa tariasi su atvykėlių vyresniaisiais ir rodo jiems pirštu į pasitarimų palapinę. Vyrai su didelėmis odinėmis skrybėlėmis ant galvų ėmė krauti nuo mulų dėžes bei maišus ir tempti į nurodytą vietą.

Kai krovinys atsidūrė palapinėje, į ją sulindo didesnioji vyrų dalis. Tik keletas liko prie išvargusių gyvulių ir tarėsi su Četansapa, kur juos dėti. Vadovo su kauke dar nesimatė. Bet staiga kitame aikštės pakraštyje atsisuko plačiapetis, aukštas vyras ir, kilstelėjęs nuo veido kaukę, užriko ant viso kaimo:

— Kur Monitas?

Vilko Galva krūptelėjo. Balsas pažįstamas! Be abejo, tai buvo Fredas Klarke.

Prie jo priėjo Četansapa ir, matyt, paaiškino, kur galima rasti beždžionėlę.

Vilko Galva, norėdamas, kad Fredas jo nepažintų, įsmuko giliau į patalus, nuslinko nuo atramos ir išsitiesė ant žemės paslikas. Ant galvos užsitraukė antklodę, palikdamas tik mažą plyšelį, pro kurį galėtų stebėti, kas dėsis palapinėje. Nejaugi Fredas Klarke arba Rudoji Lapė, tarnaudamas armijos žvalgu, lyg niekur nieko pasuko priešui tris šimtus kariškų šautuvų? Dabar aišku, kodėl jis siuntė Tobiją prie Juodųjų kalnų.

Tokei Ito stovėjo kitapus ugniakuro, atsisukęs į duris. Kad nesimatytų žaizdos, ant kairio peties užsimetė bizono odos antklodę.

Vyras; apsirengęs odiniais drabužiais, su kauke, kurioje žiojėjo išpjovos akims, dideliais žingsniais pasileido per aikštę tiesiog į vado palapinę. Jis sustojo palei ugniakurą priešais dakotą. Po jų kojomis tūnojo į kailius susuktas Baserikas ir šildėsi prie akmens.

Keletą akimirkų buvo tylu. Vyrai stovėjo sustingę lig statulos. Tik Ohitika, pašiaušęs kūbrį, ėmė urgzti. Šuns akys blizgėjo ugniakuro šviesoje.

Paskui nepažįstamasis nuplėšė nuo galvos plačiabrylę skrybėlę ir kaukę. Jo lūpos persikreipė, išlindo pageltę dantys.

— Ei, Hari! Sveikas! Ar prisimeni mane, senas drauge?

Indėnas nė nekrustelėjo, net nesumirksėjo. Jis stovėjo sustingęs lyg akmuo ir neatsiliepė.

— Ei! Hari! — riktelėjo įsibrovėlis dar kartą. — Gal tau žadą iš netikėtumo užkando? Matyt, nesitikėjai manęs gyvo ir sveiko išvysti savo palapinėje, ką? Džiaukis susitikęs, mano berniuk! Aš kaip geras dėdė šio to tau atgabenau. Tris šimtus šautuvų! Puiku, arine? Taigi kalbėkime atvirai, kaip seni bičiuliai. — Rudoji Lapė atsisėdo ant patiesalų. — Sakyk tiesiai, kiek mokėsi?

Indėnas pažvelgė iš viršaus į vyriškį rausvais plaukais ir atsikišusiu smakru visiškai neįskaitomu žvilgsniu.

— Baltasis vyras klysta, — pasakė jis tada ramiai. — Čia nėra kario vardu Haris. Baltaveidis yra dakotų giminės vado Tokei Ito palapinėje.

— O-o-o! Kaip iškilmingai! Tu, vadinasi, nebenori manęs pažinti? Tavo senis buvo malonesnis. Čia, šioje palapinėje, mudu pirmai pažinčiai išmėtėme po stikliuką... Jei aš neklystu, čia man viskas labai pažįstama. Na, tiek to! Ar nepamiršai, kad kartu su kilniojo Monito vyrais ir man garantavai teisę laisvai atvykti ir išvykti?

Dakotas tylėjo.

Atvykėlis žiūrėjo į jį įžūliai, bet paskui jo akyse blykstelėjo netikrumo kibirkštėlė.

— Kaip nori, bičiuli. Jei jau taip svarbu didybė, reikia prisitaikyti. To-kei... I-to! Ką gi, skamba neblogai! Vadinasi-i-i, — jis nutęsė paskutinį garsą, norėdamas staiga pakeisti pokalbio toną. — Vadinasi, aš esu Monito žmogus ir atvykau į vado palapinę tartis dėl ginklų, kuriuos mes galime jums duoti. Tris šimtus šautuvų ir daugybę šovinių! Mes neapgaudinėjame! Tokei Ito galės pats paskui apžiūrėti ginklus ir juos išbandyti!

— Eime, pažiūrėsim!

— Kodėl taip greit? Tiesa, tu visada skubėdavai, bet šį kartą persistengei. Pirmiau pavaišink bizoniena, kurios gardus kvapas taip ir kutena nosį. Ranka ranką plauna! Argi aš nesu dakotų giminės vado svečias? O gal klaidingai supratau?

— Tu esi Tokei Ito palapinėje, — atsakė lediniu balsu vadas. — Tačiau aš nesakiau, kad tu esi mano svečias.

— Taip, atsiprašau, tai negi aš čia turėsiu badauti? Tai prieštarauja mūsų susitarimui — laisvai atvykti ir sveikam išvykti... Gal teiksiesi gabalėlį!

Baltasis išsitraukė peilį ir atsipjovė didžiulį gabalą mėsos. Su vilko apetitu, piktdžiugiškai šaipydamasis, ėmė ją valgyti. Vadas nesisėdo; jis apskritai nė nekrustelėjo, net, nesumirksėjo.

Neprašytas svečias, garsiai čepsėdamas, ramino pirmąjį alkį. Paskui pasisuko į Monitą, kuris lyg pikta beždžionikė kiurksojo šalia jo. Pravardė jam labai tiko.

— Na? — paklausė Fredas Klarke liliputą. — Ar užmušiau aš tave? Gyvą ir sveiką pristačiau į šią palapinę, nelengvas tai buvo darbas. Tai paskutinė mudviejų kelionė! Daugiau, bičiuli, raiti nebejosime. Niekada nebejosime!

— Niekada! — kvyktelėjo liliputas. — Niekada, šlykštyne tu, niekada!

Rudoji Lapė nusikvatojo savo bjauriu, erzinančiu juoku.

— Na, ir susivyniojęs tu, auksinis vabale! Kas gi taip šauniai tavimi pasirūpino? Ar ne ši gražuolė ledi? O gal geroji senelė? Ten kabo dar viena lokena. Gal norėtum ir šita apsikloti?

Raudonplaukis nutilo ir užsidengė plaštaka burną.

— Nepalaikyk už bloga, Hari Tokei Ito. Pliurpiu, kas ant liežuvio užeina. Tačiau aš pasistengsiu tavo švelnių jausmų daugiau neužgauti! Šitas bizonienos gabalas, tarp kitko, nuostabiai skanus. Tu visada buvai šaunus medžiotojas. Ir šiaip tikras vyras! Nebūtum toks klastingas, galėtume abu šį tą nuveikti!

Fredas Klarke vėl susidomėjo valgymu. Minutėlę viešpatavo tyla. Vilko Galva pajuto, kaip visas sukaito. Šio niekšo įžūlumui nebuvo ribų. Kuo visa tai baigsis? Nejaugi Tokei Ito iš tikrųjų turės paleisti gyvą savo tėvo žudiką ir dar procentus užmokėti?

Fredas Klarke baigė vakarieniauti, lyg į bedugnę sukimšęs visą ant iešmo kepusią mėsą.

— Skanu buvo, — dar kartą pagyrė jis. — Ir daug. Tu niekada nebuvai šikšna, tas tiesa, visada džentelmenas! Tai, matyt, su motinos pienu įgėrei. Tai kaip dabar bus? Galėsiu nors vieną naktį čia permiegoti? Rytoj susitartume, ką?

— Ne, — atsakė indėnas. — Tarsimės dabar, ir tada tu paliksi šią palapinę:

Rudoji Lapė įdėmiai pažiūrėjo į dakotą.

— Turiu pasakyti, kad nesi perdaug draugiškai nusiteikęs! Gal manai, pigiau tau atsieis, jei mane, nusivariusį kaip šunį, pasodinsi prie derybų stalo? Labai klysti! Mano galvoje dar visi sraigteliai sukasi; aš nepraskydau kaip šis beždžionžmogis.

Jis pasisuko į Monitą.

— Kaip sakai? Priimsim pasiūlymą ir tuoj pat už derybų stalo? Indėnas, atrodo, nori apriboti savo garbės žodžio galiojimo laiką. Kaip manai? Tada bent iškart viską žinosime?

Liliputas staiga pasikeitė. Į jo skruostus pliūptelėjo ugnis, veidas įsitempė, akys lyg peiliai sublizgėjo laužo šviesoje. Jo suriesti lyg voro kojos pirštai ėmė braižyti ore ratus, tarsi jis būtų norėjęs kažką paaiškinti. Pagaliau pasirodė bent dalis to, dėl ko jis buvo vadinamas kontrabandininkų karaliumi.

— Dabar? — spygtelėjo jis. — Taip! Šiandien pat! Aš jaučiuosi pailsėjęs. Noriu sužinoti, kas iš to išeis. Ar tu, niekše, mane apmovei, ar ne?

— Cha, cha, brangusis! Ką reiškia „apmoviau“? Pats esi čia ir gali viską kontroliuoti! Vadinasi, Rudoji Lapė vėl kreipėsi į savo mirtiną priešą Tokei Ito ir atsistojo, — iš pradžių norėjai ginklus apžiūrėti. Mes neturime ko slėpti. Eime!

Netardamas nė žodžio, indėnas nuėjo prie išėjimo. Rudoji Lapė nusekė iš paskos. Žemė dunksėjo po jo sunkiais auliniais batais, pakaltais storais puspadžiais.

Kai vyrai išnyko iš akių, Vilko Gaiva išgirdo tylų garsą. Uinona priglaudė galvą prie Untšidos peties. Senoji indėnė pabraukė merginai per plaukus.

— Eime iš čia.

Ji išvedė į lauką vado seserį.

Vilko Galva pasiliko su Monitu ir šunimi Ohitika. Jis kilstelėjo jį slėpusią antklodę ir įtraukė oro. Monitas kiūtojo prie ugnies ir kalbėjo pats su savim.

— Šautuvai geri, — murmėjo jis. — Geri ir nauji! Jis pamatys ir panorės juos įsigyti. Turi panorėti! Tokių niekas kitas jam neatgabens. Jis turės užmokėti.

Liliputas sukikeno. Jo veidas vėl buvo geltonas lyg vaškas, rankos ėmė drebėti.

Netrukus sugrįžo Tokei Ito ir Rudoji Lapė.

— Na? — paklausė žmogiūkštis, norėdamas plėšte išplėšti atsakymą.

Tokei Ito nuėjo prie ugniakuro, į savo įprastą vietą priešais išėjimą. Neskubėdamas, su pedantišku rūpestingumu ėmė kimšti pypkę ir palaukė, kol jo priešas užsidegs savąją.

— Pakas Baserikas nemelavo, — tarė jis santūriai. — Ginklai nauji, šoviniai geri. Esu pasirengęs juos nupirkti. Kiek prašo mažasis baltaveidis žmogus?

— Mes žodį išlaikėme, — atsakė Rudoji Lapė už Monitą. — Ar Tokei Ito taip pat išlaikys žodį? Vadas prižadėjo, kad mes su savo palydovais, mulais ir prekėmis galėsime išvykti laisvi ir sveiki, jei sandėris neįvyks!

— Taip aš sakiau, hau.

— Gerai. Kiek siūlo dakotų vadas?

Rudosios Lapė akys išsiplėtė. Liliputas iškišo nosį iš antklodžių.

— Už ginklus ir šovinius Tokei Ito mokės tiek pat, kaip Didžiojo Tėvo, gyvenančio Vašingtone, armija. Už riziką ir vargą Tokei Ito pridės kita tiek.

— Ką reiškia “kita tiek“? Ar tik nenori mums sumokėti bebrų kailiais ir bizonų odomis?

— Baserikas gali imti ir kailiais.

— To aš nenoriu! Nenoriu! — riktelėjo antklodžių ryšulys. — Jei aš parsigabensiu tiek kailių, numušiu pasienyje kainas ir būsiu apgautas. Nejaugi Tokei Ito mano, kad Pakas Baserikas išjojo į prerijas... išjojo!.. parsigabenti bebrų kailių. Tokei Ito, manau, supranta, kad tai nepaprastas sandėris! Baserikas turtingas, jam nėra reikalo prekiauti kailiais. Baserikas gyvena viskuo pertekęs, ir jam neapsimoka rizikuoti galva dėl keleto bebrų kailių. Ar žino Tokajus, kad dabar kiekvienas, kas parduos sukilusiems indėnams ginklų, bus baudžiamas mirties bausme?

Monitas atsisėdo su visomis antklodėmis ir įsmeigė į dakotą žvilgančias akis.

Vadas abejingai linktelėjo.

— Ar Tokei Ito supranta, kad, nežiūrint to, Baserikas vis tiek atvyko?

— Taip.

— Taip?! Tuomet mes greit susitarsime. Vadinasi, Tokei Ito žino, kuo reikia mokėti!

— Ak šit kas.

Vadas atsistojo, ištraukė iš palapinės kampo keletą mažų maišiukų ir atrišo. Ugnies apšviestos blykstelėjo apvalios monetos. Imdamas po vieną, ėmė jas skaičiuoti ir dėlioti šalia laužavietės į vienodo aukščio bokštelius.

— Pusę sumos moku pinigais, — tarė jis tvirtai.

Pirklys, rodos, suakmenėjo. Paskui prapliupo kvatotis iš savęs ir Tokei Ito.

— Tokei Ito! — prastenėjo jis, savo vanagiškais pirštais išvartydamas pinigų bokštelius. Monetos pasklido po visą palapinę, — Tokei Ito! Šios monetos manęs nedomina. Nejaugi tu neturi nieko kito pasiūlyti?

— Aš baltąjį vyrą prašiau daug kartų pasakyti savo kainą. Tepasako pagaliau!

— Tokei Ito! Tu žinai ne blogiau už mane, koks reikalas, — įsikišo Rudoji Lapė ir grubiai atstūmė į antklodes suvyniotą žmogėną. — Tu žinai, koks reikalas. Vyrams reikia atvirai kalbėti! Šis karas gali būti laimėtas arba pralaimėtas anksčiau, negu jis prasidės. Čia, prerijose, vienas gerai ginkluotas dakotas prilygsta penkiasdešimčiai arba net šimtui mūsų uniformuotų kvailių. Tačiau jis nė skatiko nevertas, jei neturės šautuvo ir šovinių. Tavo pergalės — ginklai. Tačiau jei mes rytoj iškeliausime ir šituos ginklus grąžinsime armijai...

— Pakas Baserikas šito negalės padaryti, — nutraukė Rudąją Lapę vadas. — Šie ginklai pavogti. Baserikas negalės jų grąžinti, be to, už juos nieko negaus. Ar jam geriau šiuos ginklus suversti į vandenį ir dėl to du kartus pasijodinėti po prerijas, ar iš dakotų vado priimti šią sumą, kurią jo akyse atskaičiavau?

— Argi tu, dakote, nesupranti, kodėl aš tempiau šiuos ginklus per prerijas iš anksto nesusitaręs dėl kainos? Kas gi taip daro? Aš, Baserikas, atgabenau juos tau, kad pamatytum ir sužinotum, kokį lobį prarandi, nemokėdamas reikiamos kainos! Tu privalai pasiūlyti daugiau, raudonodi! Arba aš sumesiu tuos ginklus į vandenį. Be šio sandėrio aš galiu gyventi, aš, bet ne tu! Siūlyk daugiau, raudonasis...

Monitas, matyt, norėjo pasakyti „raudonasis šunie“, tačiau paskutinį akimirksnį prarijo įžeidžiantį žodį.

— Gerai. Tokei Ito pridės Baserikui dar šimtą bizonų kailių.

Delavaras norėjo apspjauti liliputą. Pusę tokios šaunios medžioklės laimikio atiduoti šitam lupikui!

Rudoji Lapė nusikvatojo:

— Tokei Ito, matyt, vis dar laiko Monitą ir mane paprastais pirkliais. Arba tu sumokėsi, kaip mes norime, arba rytoj vėl viską ant mulų — ir sudie. Geriau pasikalbėk su savo kariais, vade, ar jiems reikia tokių ginklų, ar ne.

— Ko tu nori?

Rudoji Lapė atsistojo. Tokei Ito taip pat atsikėlė ir nejučia pasitraukė žingsnį nuo artyn slenkančio priešo, tarsi nuo nuodingos gyvatės.

— Tokei Ito! Tu esi Matotaupos sūnus! Manai, kad aš leisiuosi apmaunamas?

Vilko Galva pamatė, kad, paminėjus Matotaupos vardą, dakoto veidas išbalo lyg drobė, pravertos lūpos kietai susičiaupė.

— Tokei Ito! Nejaugi tu dar nesupranti? — prakošė pro dantis Rudoji Lapė. Gilus susijaudinimas ir jam gniaužė gerklę. — Trylika metų aš vaikiausi savo svajonę, auksą! Atėjau į šį kraštą pats pirmasis! Kentėjau nežmoniškas kančias, nutrūktgalviškai lindau į pavojus kaip tikras beprotis! Dešimtį metų basčiausi tarp dakotų, buvau gainiojamas, — pats žinai, kokie buvo laikai. Jau dvejus metus persekioja mane tavo kerštas! Dabar gi čia atvyksta visokie bastūnai, pienburniai. Jie traukia į šį kraštą gaujomis, su kariška apsauga ir tik tam, kad atrastų mano auksą! Mano auksą! Aš jų nekenčiu labiau, negu tu. Stokime išvien, senas bičiuli ir prieše, du seni prerijų vilkai prieš šiuos geltonsnapius, apgailėtinus avigalvius! Tu vyras ne iš kelmo spirtas — aš tai žinau — aš irgi vėtytas ir mėtytas — pats tuo įsitikinai! Mes abu — didelė jėga. Trylika metų ieškojau to aukso! Tokei Ito, trylika metų! Ir dar ieškosiu! Tai mano gyvenimo tikslas! Tu man pasakysi, kur yra aukso... — Rudoji Lapė susigūžė ir įbedė savo skvarbias akis į Tokei Ito. — Tu vis tiek pasakysi!

Vadas staigiai truktelėjo į plaučius oro ir ėmė žingsniuoti dideliais žingsniais po palapinę.

— Tokei Ito, aš tavęs neapgausiu. Esi pakankamai gudrus ir žinai, kad aukso ten nemažai. Sudaryk su manim sandėrį! Monitas turtingas, turi daug pažinčių. Jis parūpins mums koncesiją! Mes esame jau tiek į prerijas įžengę, jog dabar būtina turėti koncesiją.

Vadas švilptelėjo.

— Hari, nevaryk manęs iš proto! Tu juk nemanai, kad ilgai čia išsilaikysi arba ką nors nuslėpsi. Jei mes to nepadarysim, padarys kiti. Aš jiems neleisiu... Mes pasiimsime auksą, tapsime dideliais ponais, spjaudysime ant visų, kurie dabar mus niekina kaip apskretusius prerijų žvalgus... Mums visi meilikaus, turėsime didžiulius rūmus, daugybę gražių moterų... Ir jeigu tu panorėsi likti didžiadvasiškas, galėsi, turėdamas daug pinigų, padėti savo nuskurusiems gentainiams... Girdi, ką sakau? Imk ir apsigalvok pagaliau! Tu buvai pas mus, pažįsti Ilguosius Peilius, žinai, kiek jų daug, kaip jie ginkluoti. Taip pat žinai, kad dakotai pralaimės šį karą. Argi tau bus smagu, beturčiui ir sumuštam vadui, kiurksoti rezervate ir būti šeriamam kaip triušiui atmatomis?

— Rudoji Lapė, Matotaupo žudikas, gali būti tikras, kad Tokei Ito negyvens rezervate kaip nugalėtas vadas ir nesimaitins atmatomis. Tuo jis gali nesirūpinti.

Raudonplaukis nukorė lūpą.

— Gerai. Jei įsivaizduoji laimėsiąs kovą, tai apsirūpink laiku ginklais. Gal už tai tu man išduosi, kur yra aukso...

— Išduosi! — pakartojo Tokei Ito. — Rudoji Lapė surado tinkamą žodį. — Dakotas pakėlė galvą. — Aš nenoriu.

— Ko rieti nosį, Hari, Topo sūnau! Argi tu ne išdaviko sūnus? — suriko Rudoji Lapė. Jis netvėrė savo kailyje iš pykčio.

Vadas priėjo prie jo.

— Nutilk! — prabilo jis ramiu balsu. — Aš garantavau tau gyvybę tik savo medžioklės plotuose, tačiau ne visur ir ne visam laikui.

— Tavo keršto, dakote, aš nebijau! — Fredo Klarkės akyse sužibo tikrai beprotiškos ugnelės. Jis nusijuokė užkimusiu balsu. — Arba auksas, arba šie ginklai atiteks armijai! Girdėjai? Tai mano paskutinis žodis.

Tai pasakęs, Rudoji Lapė įsisiurbė godžiomis akimis į vadą kaip lūšis į savo auką. Ir jis matė, kad Tokei Ito išbalo, kad jo gyslose neramiai tvinksi kraujas. Nuo pečių nuslydo bizono odos antklodė, kairiąja vado ranka tarsi raudoni siūlai vinguriavo kraujo latakėliai. Matyt, žaizda vėl atsivėrė. Tokei Ito pasitraukė ligi palapinės sienos ir įsitvėrė liekno pušies kamieno. Jo akys, tarsi pamiršusios priešą, klaidžiojo neįžvelgiamuose toliuose.

— Ne, — atsakė jis nenatūraliai ramiai.

Jankio nosies šnervės ėmė drebėti. Baisiausiai įsiutęs, jis gėrėjosi jam nepasiduodančio žmogaus kančia.

— Hari! — pasakė jis po gerokos pauzės, kurios metu Vilko Galva girdėjo plakant savo širdį. — Džiaugiuosi matydamas, kad ir tavo savitvarda turi ribas. Tai matau pirmą sykį gyvenime, o mes juk pažįstami dešimtį metų. Tu išbalai, mano bičiuli, ir tavo kraujas išduoda tave. Aš nesu toks nekantrus, kaip tu; galėsiu palaukti šią naktį, jei reiks — ir kitą, ir dar daugybę naktų. Per šias naktis galėsi apsigalvoti; per tas naktis tau bus taip smagu, kaip prie kankinimo stulpo, prie kurio tu mielai pririštum savo senąjį bičiulį Rudąją Lapę. Ką darysi? Teks kaip nors pasirūpinti, mano mielas, kad tavo kariai sužinotų, jog tu iš gryno užsispyrimo nori iš jų atimti tris šimtus kariškų šautuvų, kurie jau čia pat po ranka. Matau, pats šaukiesi ant savo galvos bėdą; tai, aišku, tavo asmeninis reikalas.

Kad kam nors nepasirodytų, jog jam prireikė ramsčio, Tokei Ito paleido iš rankų kartį. Jis pasilenkė, pakėlė nuo žemės bizono odos antklodę ir vėl užsimetė ant pečių, paslėpdamas savo žaizdą. Paskui priėjo prie ugniakuro. Priešai sustojo netoli vienas kito akis į akį. Tokei Ito tylėjo.

Rudoji Lapė švokštė:

— Hari, tu dar blogai mane pažįsti. Tavo senį pribaigiau — tai faktas. Pasakysiu dar daugiau, neprisidėsi prie mano sumanymo — tas pats bus ir tau. Auksas turi būti mano. Supranti? Mano!

— Ne! — staiga spygtelėjo liliputas. — Auksas bus mano, šunie...

Rudoji Lapė smarkiai spyrė Monitui. Tas riktelėjo iš skausmo, susirietė ir nutilo.

— Šituo tam sykiui atsikratėme, Hari, dabar visa kalba tik tarp mūsų. Aš nebenoriu su tavim derėtis, supranti? Tu prašovei pro šalį. Galvoji, kad aš, baltasis kvailys, nieko nežinau apie jūsų papročius ir kad mane galima apmulkinti. Neapsirik. Aš žinau ne blogiau už tave, kad dakotų karo vadas nėra visagalis ir kad tokiu svarbiu reikalu, kaip ginklų pirkimas, jis turi pasitarti su giminės vyresniaisiais. Tavo atsisakymas, Tokei Ito, neturi jokios reikšmės. Kur kas svaresnį žodį turi Havandšita, senasis burtininkas, ir taryba. Esi išdaviko sūnus, dakotai tave priėmė į giminę tik iš geros širdies; ką vyrų taryba tau pasakys, taip turėsi daryti. Jei rytoj rytą nesušauksi pasitarimo, aš pats tuo pasirūpinsiu. Taryba aplaužys tau ragus ir įpareigos atiduoti už ginklus auksą!

Kai Vilko Galva išgirdo tokius grasinimus, tuoj pat pagalvojo apie Šonką, kuris vaišių metu žvelgė į vadą kupinomis neapykantos akimis. Galimas daiktas, kad Rudajai Lapei pavyks įgyvendinti savo kėslus. Delavaras visas drebėjo iš susijaudinimo.

— Jei tarsiesi rytoj, tad eik dabar gulti, — atsakė Tokei Ito. Tik iš netvirto balso skambesio buvo galima jausti, kas dedasi jo širdyje. — Užleidžiu tau visą palapinę.

Tokei Ito švilptelėjo šuniui ir pamažu išėjo iš tipi. Niekas nežinojo, ką jis ketina daryti. Rudoji Lapė palydėjo jį pilnomis nepasitikėjimo akimis. Apsukęs porą ratų aplink ugniakurą, paspyrė nejudantį Monitą ir nusikeikė. Vilko Galvos, matyt, dar nepastebėjo.

— Velnio vaikas! — burbtelėjo jis. — Dabar lakstys po kiemą ir bandys visus prieš mane sukiršinti. Nereikėjo atskleisti jam savo geriausių kozirių! Kad nors žinočiau, kur yra Šonkos palapinė... — Paminėjęs šį vardą, Rudoji Lapė lengviau atsiduso. — Šonka tikriausiai padės man. Tas senis burtininkas taip pat negali pakęsti Tokei Ito. Ir Haris su savo išmonėmis vieną sykį priėjo liepto galą. Jau įkliuvo į mano kilpą, gražiai įkliuvo... Dabar einu pas savuosius ir iš sargybinio sužinosiu, kur gyvena Šonka... Haris neuždraus man eiti pas palydovus. Paskui užsuksiu pas burtininką. Prieš tris šimtus šautuvų ir keletą raketų, su kuriomis senis galės savo žmonėms parodyti fokusą, jis tikrai kapituliuos. Kitaip negali būti...

Kai Rudoji Lapė jau žengė prie išėjimo, prasiskyrė užuolaida ir vidun įsmuko atletiško sudėjimo negras Čapa Garbiniuota Galva.

— Jūs Fredas Klarke? — paklausė gudruolis, rodydamas baltus dantis.

— Tas pats. Jūs jau viską žinote, — atsakė Rudoji Lapė susierzinęs ir nusišluostė nuo kaktos prakaitą. — Ko tau čia reikia? Argi tu nesaugai palapinės su ginklais? Aš norėjau kaip tik pas tave eiti.

— Geriau pakalbėkime čia. — Gudrusis Bebras atsisėdo prie ugnies.

Rudoji Lapė nužvelgė jį ir pats atsisėdo prie židinio.

— Na, pradėk!

— Tu atgabenai mums labai gerų ginklų. Todėl aš noriu tave kaip brolį perspėti.

— Matyt, Tokei Ito slankioja po palapines ir agituoja prieš mane. Taip?

— Taip. Tačiau tai nepavojinga; tau pažadėta, jog galėsi laisvas ir sveikas iškeliauti... Pavojus kitas... Ar Ilgieji Peiliai gali sužinoti, kad tu mums atgabenai ginklų?

— Po šimts pypkių, koks čia dar klausimas? Jie ničnieko neturi žinoti. Absoliučiai nieko! Jei norite nors ką iš manęs vėliau gauti, laikykite liežuvį už dantų!

— Mes tylėsime. Bet ar tu pasitiki Vilko Galva? Aš turiu omenyje jūsų žvalgą Tobiją...

— Kaip jis tau šovė į galvą? Tobijas gi toli, prie Juodųjų kalnų.

— Ne, jis yra kaime.

— Kur?

— Pas mus kaime.

— Prakeikimas! Ar žino šis nuskurėlis?..

— Jis dar nieko nežino. Tačiau buvo užėjęs pas mane ir norėjo šį tą sužinoti. Aš neišdaviau.

Vilko Galva, lindėdamas po antklode, įdėmiai klausėsi, kas apie jį kalbama, Bebras buvo gudrus.

Rudoji Lapė įsirėmė į šonus rankomis ir tarė:

— Žinai, man rodos... Kuo tu vardu?

— Čapa. Jūsiškai Bebras.

— Taigi, man rodos, kad čia slypi kažkokia velniava. Tas bjaurus pasalūnas, tas raudonodis šuo Tobijas... Pats jam daviau užduotį, o jis išdrįso nepaklusti... ir atjojo čia! Kai sugrįšiu į stotį, pasirūpinsiu, kad jam gerai į kaulus įkrėstų. Nesvarbu už ką! Vadinasi, tave klausinėjo?

— Taip.

Rudoji Lapė sutrypė kojomis.

— Visas biznis šuniui ant uodegos... Per tokį trumpą laiką neapvyniosiu Tokei Ito ant piršto... Taip greit neįmanoma... Reikia nešdintis! Tuojau pat reikia išsinešdinti, kol tas Tobijas nesuuostė. Ir be jokio užmokesčio? Rupūs miltai! Geriausią biznį, kokį tik savo gyvenime esu daręs, turiu mesti...

Bebras maloniai ir užjausdamas šypsojosi.

Rudoji Lapė perbalo iš pykčio. Paskutiniųjų valandų pergyvenimai akimirkai jam atėmė drąsą. Kai jį vėl pagavo įniršis, čiupo ant žemės pabirusius dolerius ir ėmė svaidyti kaip beprotis į palapinės palas.

— Prisiekiu visais velniais! Atsiims tas pasalūnas Tobijas.

Rudoji Lapė išbėgo iš palapinės.

Vilko Galva priglaudė prie žemės ausį ir pasiklausė. Netrukus pasigirdo šuoliais nulekiančio arklio kanopų bildesys.

Delavaras atmetė antklodę.

— Šauniai tu jį sudorojai! — pagyrė jis Čapą. — Išdūmė.

Gudruolis linktelėjo galvą.

— Dabar jis tavęs nekęs.

Vilko Galva numojo ranka.

— Aš džiaugsiuosi, kai baltieji mane kankins, nes žinosiu, už ką kenčiu.

— Gerai. Dabar man reikia kitus atvesti. Gali nebesislėpti. — Čapa priėjo prie Baseriko. — Žiūrėk, Monitas vėl atmerkė akis. Gerai, tarsimės dabar su juo.

Čapa Garbiniuota Galva paliko palapinę. Po kelių minučių jis grįžo su dviem barzdotais kontrabandininkais. Abu vyrai, vienas jaunesnis, kitas vyresnis, apsirengę odinėmis striukėmis, atrodė kaip tikri prerijų medžiotojai. Jų skruostai buvo nugairinti vėjo, įdegę saulėje, striukės — senos ir nutriušusios, tačiau šautuvų vamzdžiai žvilgėjo kaip veidrodis.

— Šnekėkitės su Baseriku, — tarė Čapa. — Štai jis sėdi.

Barzdočiai priėjo prie Baseriko.

— Na, sakyk pagaliau, — šūktelėjo vyresnysis beždžionėlei, — kiek tu mums žadėjai už darbą užmokėti ir kokį biznį pats padarei. Nemeluok, kraugery, juk mes jau viską žinome.

Baserikas išpūtė akis.

— Šunsnukiai jūs, — spygtelėjo jis. — Jei biznis pavyks, žadėjau kiekvienam po dešimtį dolerių. Tačiau biznis neišdegė. Todėl ir jums nemokėsiu nė skatiko! Ničnieko nemokėsiu, jūs plėšikai ir tinginiai!

— Tau ir nereikės nieko mokėti, susirietusi beždžionpalaike! — šaukė įniršę vyrai. — Kiek norėsime, patys pasiimsime.

Barzdočiai ėmė rinkti nuo žemės dolerius.

Baserikas pašoko ir iškėlė sugniaužtus kumščius.

— Nelieskite, apgavikai! Aš jums galvas nusuksiu... Jūs... Jūs...

Jaunesnysis kontrabandininkas atsistojo priešais neūžaugą.

— Užsičiaupk, Monitai! Kitaip mes tau nusuksime sprandą. Esame prerijose. Čia mes šeimininkai, o ne tu! Įsidėmėk tai! Ginklai priklauso mums, o dėl kainos mes jau susitarėme su tuo raudonodžiu arba su negru, nesvarbu, kas jis toks. Šiaip ar taip, šaunus vyrukas, viską mums pasakė. Geriau lįsk vėl į patalus ir prikąsk liežuvį, kitaip bus riesta!

— Išdavikai! — ėmė spiegti Baserikas. — Mane muša! Plėšia! Gelbėkite!

Tačiau niekas neklausė, niekas neatėjo ir neskubėjo jo gelbėti.

— Geriau tau patylėti, — patarė gudruolis Čapa. — Apsidairyk! Palapinėje guli Tobijas. Neužsičiaupsi, jis tave įduos, ir tu būsi pakartas, kai tik sugrįši.

Baseriko veidas persikreipė.

— Kartu ir šitie du, — niršo jis, — ir šie abu plėšikai.

— Ne! Mūsų nepakars! — šaipėsi abu barzdočiai. — Mes visai į miestą negrįšime. Mes liksime prerijose, kur apie mus nė šuo neamtelės. Bet tavęs, mielasis, prerijos netraukia. Tau teks grįžti į miestą ir pakopėti į kartuves, jei nesiliausi čia mūsų erzinęs.

Baserikas susmuko. Jo rankas sutraukė mėšlungis. Jis kosčiojo ir spjaudėsi. Paskui galva nusviro ant krūtinės. Užgeso paskutinis kupinas godumo ir neapykantos žvilgsnis. Akys atsistojo stulpu. Jo širdis sustojo.

Bebras užmetė ant lavono antklodę.

Kontrabandininkai nė nežvilgterėjo į beždžionžmogį, kuris tiek metų juos sumaniai mulkino ir išnaudojo.

Jie prisirinko monetų ir nuėjo su Čapa į tarybos palapinę pasidalinti su savo bendrais.

Čapa, sugrįžęs į vado palapinę, giliai atsiduso. Visas raitelių būrys jau bildėjo šuoliais iš stovyklos.

— Išdulkėjo, — pranešė gudruolis delavarui. — Ginklai ir mulai liko mums. Mes nugalėjome.

Jis atsisėdo prie ugniakuro ir užsidegė pypkę.

Vadas, sugrįžęs į tipi, atsisėdo priešais Bebrą. Patylėjęs jis tarė dusliu balsu:

— Tu prašei duoti tau laisvę, kad galėtumei veikti savo nuožiūra. Dabar pasakyk man, ką tu padarei ir kodėl visi vyrai, palikę ginklus, išjojo?

Čapa Garbiniuota Galva pranešė:

— Ginklus nupirkau už Tokei Ito pinigus. Tai buvo garbingas sandėris. O kad vyrai labai skubėjo ir paliko keletą monetų, aš čia niekuo dėtas.

Čapa pirštu parodė dvi krūveles dolerių, kurias jis surinko iš palapinės pakampių.

— Tepasiima jas Tokei Ito.

— Tai tavo pinigai, Bebre. Tu daug nuveikei giminės labui.

— Ką aš veiksiu su pinigais? Nereikia man jų. Tokei Ito geriau tepavaišina minkštutėle bizono nugarine, kad įgaučiau jėgų kovai su dvasia, gyvenančia mano motinos motinoje ir norinčia priversti mane savoje palapinėje valgyti seno bizono mėsą.

— Galėsi gauti visą bizoniuką! — Tokei Ito veidu slystelėjo šypsena.

Jis pašaukė Uinoną ir Untšidą. Atėjo ir Četansapa. Kitose palapinėse jau visi miegojo; tik prie vado ugniakuro šnekoms nebuvo galo.

— Dabar matai, kuo skiriasi dakotas nuo vačičuno, — kreipėsi Tokei Ito į delavarą. — Čapai Garbiniuotai Galvai duodu aukso, o jis neima. O baltasis trylika metų ir visą savo gyvenimą pasiryžęs atiduoti, kad tik jo įsigytų.

— Norėčiau žinoti, kodėl? — sušuko Četansapa, nors jo niekas neužkalbino. — Ką veikia vačičunai su auksu? To aš vis dar nesuprantu.

— Jie maino jį į viską, ko patys negali pasigaminti, — paaiškino delavaras.

— Tai keista paslaptis.

— Taip. Bet Četansapa turėtų prisiminti, jog mūsų kariai anksčiau daiktus mainydavo į kriaukles, kurios taip pat jokios vertės neturėjo.

— Tavo tiesa. Bet aš girdėjau, kad daugelis vačičunų sukaupia tūkstančių tūkstančius aukso grūdelių vien tam, kad turėtų... Nė vienam dar dakotui nebuvo šovę į galvą savo palapinę iki pat viršaus prigrūsti kriauklelių.

— Baltieji vyrai turi daug daugiau daiktų, kuriuos galima mainyti, negu mes, todėl ir aukso jiems reikia daugiau, negu mums kriauklelių, — samprotavo delavaras. — Mes turime tik palapines, jie namus; mes valgome mėsą, o jie ir žuvį, ir cukrų, ir daržoves, ir miltus, ir pieną, ir daugybę kitų daiktų. Mes nešiojame vieną drabužį, o jie susivelka vieną ant kito mažiausiai trejus. Mums užtenka vienos ugnies ir valgiui gaminti, ir pasišviesti, ir palapinei apsišildyti, o baltieji tam naudoja tris skirtingas ugnis. Man reiktų kalbėti daug dienų ir naktų, kad galėčiau išpasakoti, ką turi baltieji žmonės ir kuo jie tarpusavyje keičiasi.

Četansapa papurtė galvą.

— Vačičunai — nuostabi giminė. Tačiau aš vis tiek negaliu suprasti, kam vienam žmogui reikia tiek daug aukso. Jeigu jis ir jo moterys pavalgę, apsirengę ir turi kur gyventi, tai ko jam dar reikia!

— O, jiems labai daug ko reikia, — įsikišo Tokei Ito. — Tai yra vačičunų aukso paslaptis. Kas turi aukso, gali ne tik valgyti, statytis namus, bet ir žemės nusipirkti, netgi labai daug žemės. Gali taip pat nusipirkti ar išsinuomoti vyrų, moterų, vaikų, kurie patys neturi žemės, tačiau dirba tam, kas jos turi. Baltasis, kuris turi aukso, ne tik gerai gyvena, bet ir tampa kitų vadu. Kai buvo tiesiama transkontinentinė magistralė, pats mačiau, kaip vieni vačičunai valdo, o kiti jiems tarnauja. Tą paslaptį man atskleidė tie, kurie turėjo kitų klausyti.

— Tikra teisybė, — patvirtino Čapa. — Ir mano tėvas tą patį pasakojo. Jį buvo nupirkęs vienas baltasis už auksą. Tėvas turėjo baltojo žmogaus laukuose sunkiai dirbti ir dar dažnai gaudavo mušti.

Četansapa pakėlė odinę antklodę ir ėmė pirštais maigyti prerijų žemę.

— Pirkti žemę? Žmones? — paklausė jis nepatikliai.

— Kas tiesa, tai tiesa, — patvirtino Vilko Galva. — Blokhauzų stotyje prie Najobreros gyvena jaunas pasienietis šviesiais kaip kukurūzai plaukais, Kadangi jo tėvas, kuris augina duoną, negali užmokėti turtuoliams už žemę, jis turėjo viską palikti ir eiti pats tarnauti. Jis šauna į dakotą tik todėl, kad parsidavė Ilgiesiems Peiliams; indėnams jis nejaučia neapykantos.

— Tai jau negerai, — nutarė Četansapa. — Štai žemė. Ji priklauso visiems.

— Baltieji nesinaudoja žeme bendrai kaip mes, — tarė Tokei Ito. — Jie grobia ją ne vien iš dakotų; baltieji apiplėšinėja ir viens kitą.

— O raudonodžiai vyrai ar gali bendrai medžioti bizonus? — įsikišo Vilko Galva. — Dakotai su dakotais susitars, bet vargas, jei bizonai perbėgs į paunių ar siksikų medžioklės plotus.

Bebras pagalvojo, pagalvojo, brūkštelėjo ranka per garbiniuotus plaukus ir tarė:

— Vis dėlto vačičunai gudresni už mus. Už auksą jie sugeba viską įsigyti, o mes turime aukso, bet nemokame juo pasinaudoti. Kodėl mes grumiamės dėl medžioklės plotų. Duokime vačičunams už juos aukso, ir tepalieka jie mus ramybėje.

Tokei Ito ilgai ir piktai žiūrėjo į savo garbangalvį draugą.

— Vadinasi, Matotaupos auksą Čapa būtų pasidalinęs su Paku Baseriku?

— Kodėl pasidalinęs? — pasiteiravo Garbiniuota Galva.

— Kad su Didžiojo Tėvo, gyvenančio Vašingtone, leidimu galėtų kartu su Baseriku kasti auksą.

— Ne, ne, ne... Su beždžionėle ir Rudąja Lape niekada nesusidėčiau, nes jie apgavikai. Bet prisipažinsiu, vade, kad man dėl to dar reikia gerokai pasukti galvą. Ar leistų Didysis Tėvas, kuris gyvena Vašingtone, dakotams turėti tiek žemės, kiek jie galėtų jos už auksą nusipirkti?

— Ne, — pareiškė delavaras, — jis to dakotams neleis, nors pagal savo įstatymus turėtų. Jis pasielgs visai kitaip. Pasigrobs auksą, o dakotus išvarys iš prerijų. Jis tuomet turės ir žemę, ir auksą, o dakotai nieko neturės. Jiems teks kraustytis į rezervatą ir dar dėkoti Didžiajam Tėvui, kad neleidžia numirti badu. Vienas Tokei Ito galėtų nusipirkti iš vačičunų gabalą žemės, sėklų, gyvulių; taip pat ir tu, Čapa, vienas galėtum, tačiau ne visa giminė su savo senaisiais vadais...

— Tuomet šautuvai ir kovos kirviai nuspręs, ar didysis plėšikas, gyvenantis Vašingtone, gali pasielgti su dakotų giminėmis taip, kaip pasielgė su delavarais.