PASIENIETIS ADAMAS

— Jei leisite, aš pats pasitiksiu tą nepažįstamą indsmeną, kol jis neprijojo prie stoties, — pasiūlė Adamas komendantui, laukiančiam ant arklio prie vartų.

Majoras Smitas kaip tik šiuo metu nenorėjo gaišti, tačiau pasiūlymą priėmė.

— Gerai, jok. Svarbu tik, kad mes nesugaištume daug laiko ir žmogėnas nepastebėtų, kiek mūsų ir ką ketiname daryti. Pasistenk iš jo ką nors išpešti, o paskui susidorok su juo. Dakotai yra pasiutusiai klastingi.

Adamo veidas apsiniaukė, tačiau įsakymui jis neprieštaravo, tik pasiėmė tučtuojau savo bėrį ir išlėkė pro atvirus vartus. Jis perbrido brastą ir pasileido ristele į klonį. Šiuo keliu prieš porą metų jis atjojo į šį kraštą. Netrukus jis pamatė ramiai atšuoliuojantį raitelį. Indėnas prilaikė arklį ir pradėjo joti žingine. Adamas sustojo ir ėmė laukti. Labai įdėmiai ir susidomėjęs žvelgė jis į besiartinantį raudonodį. Šis jojo ant gelto arklio juodais karčiais ir juoda uodega. Nežiūrint pavasario šalčio, indėnas buvo nuogas. Už diržo kyšojo peilis ir revolveris. Šautuvas buvo įdėtas į margai išsiuvinėtą odinį dėklą, tarsi jis visai neketintų kautis. Plaukai buvo perskirti ir supinti į kasas. Gyvatės odos juosta prilaikė ant pakaušio tris erelio plunksnas. Indėnas buvo aukštas, lieknai nuaugęs, kaip ir visi jo giminės vyrai. Iš visos jo esybės trykšte tryško abejingumas baltajam žmogui ir įsitikinimas savo pranašumu. Adamas nustėro iš nuostabos. Jis atpažino indėną.

Jei kas šį akimirksnį būtų vaikiną paklausęs, ką jis jaučia, vargu ar būtų atsakęs. Per pastaruosius dvejus metus jis ne sykį galvojo apie šį dakotą, kuris dabar sustojo prieš jį tiaras Tokei Ito buvo pavojingas priešas. Jis kovojo už savo žemę, tautą, keršijo tėvo žudikams. Adamas neabejojo, kad ir jis pats, kaip kadaise buvęs Rudosios Lapės parankinis, neišdilo dakotui iš atminties.

Indėnas nusliuogė nuo arklio. Tą patį padarė ir Adamas. Dakotas išsiėmė pypkę, įskėlė kibirkštį ir patraukė pirmąjį dūmą. Adamas užsidegė cigaretę. Majoras, beje, buvo įsakęs nedelsti, tačiau jis juk nežinojo, kad šis indėnas bus pats grėsmingosios Lokės giminės vadas. Kad ką nors sužinotum ir pasiektum, reikėjo laikytis ramiai ir mandagiai. Adamas kol kas tylėjo. Pirmą žodį pagal paprotį turėjo tarti svečias.

— Sveikinu baltaveidį vyrą, — pradėjo vadas. — Atvykau paklausti, kodėl baltieji įsikūrė dakotų žiemėje ir gabena čia ginklus, kuriais ruošiasi į mus šaudyti.

Adamas pasikasė pakaušį.

— Po perkūnais, ką aš galiu į tai atsakyti? Taip, mes čia įsikūrėme. Mūsų tiek daug, jog namuose neturime vietos. Mes alkstame, skurstame, paskui sėdame į didelį laivą ir keliaujame į laisvą Amerikos šalį, tikėdamiesi čia geriau įsitaisyti.

Dakotas čiulpė pypkutę. Jo veidas buvo neįskaitomas.

— O mums neduodate žemės, — tarė jis. — Kodėl norite atimti mūsų prerijas?

— Todėl, kad jūs nežinote, ką su žeme veikti. — Adamas, fermerio sūnus, užsidegė aiškinti. — Ką jūs darote su savo miškais, prerijomis? Ničnieko. Tik medžiojate, gal kur nors įkišate kokį kukurūzą, kuris pats auga, arba nuplaunate keletą ryžių, nežinia iš kur išdygusių, o visur kitur lieka dykynė, kaip ir buvusi. Tai ne darbas. Reikia imtis arklo ir priversti žemę brandinti derlių, reiklia pradėti auginti gyvulius.

Vadas nuleido vaikis.

— O tu taip darai?

Vaikinas išraudo.

— Aš turėjau palikti žemę, — tarė jis.

— Kas tave išvijo?

— Žemės bendrovė... Panaši į kailių prekybos kompaniją, kurią tu pats matei čia pasienyje. Jos ir mulkina vargšus žmones.

— O iš kur šitos prekybos kompanijos atsiranda? Ar tai tie patys neturtingi žmonės, kurie namuose neturi ko valgyti?

— Ne. Pats gi viską žinai. Ne veltui juk pragyvenai tarp mūsų kelerius metus. Prekybos kompanijos — tai turtingi žmonės, kurie atvažiuodami jau turi pinigų. Ir jie ėda mus tada kaip rykliai smulkią žuvį.

— Ar tai teisinga?

— Aišku, ne. Bet kaip tu pasipriešinsi? Aš noriu rasti aukso, kad galėčiau savo žemę išpirkti.

Pastarieji žodžiai Adamui išsprūdo neapgalvotai. Jis tuojau pasigailėjo prasitaręs, bet jau buvo per vėlu. Dakoto veidas pasidarė kaip medinė pykčio kaukė.

— Aukso ieškotojai ir žemių grobikai!

Jis užgesino pypkę, paslėpė ją ir atsistojo. Adamas pakilo, taip pat nieko nesakydamas, nes jis puikiai suprato, kad nei atsiprašymas, nei pasiaiškinimas dabar jau nieko nepadės.

— Noriu pakalbėti su majoru Smitu, — vėl prabilo dakotas išdidžiu, lediniu tonu. — Turiu jam šį tą pasakyti apie gurguolę, kurios palyda buvo nugalėta ir sunaikinta.

— Tu, vade, nori pradėti derybas su Smitu?

Veltui bandė Adamas ką nors įskaityti indėno aštriame žvilgsnyje.

— Noriu pakalbėti su majoru Smitu.

— Ar duodi garbės žodį, kad esi vienas ir kad derybų laiko neišnaudosi mūsų užpuolimui?

— Dėl to galite būti ramūs.

— Gerai. Keliaukime į stotį.

— O tu garantuoji, kad aš galėsiu laisvai įeiti ir sveikas išeiti?

— Taip.

Adamas dar iš namų buvo įpratęs pilnai pasitikėti laisvo indėno žodžiu, o taip pat ir savo žodį išlaikyti. Tad apgręžė arklį ir nujojo pirma dakoto stoties link. Majoras tikriausiai jau nekantravo. Adamas drauge su savo palydovu vėl perbrido brastą. Vartai buvo atkelti. Jiems įjojus, vartininkas pasimetė, — uždaryti vartus ar palikti atvirus? Pagaliau jis rado išeitį: privėrė, bet neuždarė.

Adamas nušoko nuo arklio ir ėmė raportuoti komendantui, kuris buvo nusėdęs ir stovėjo prie savo kumelaitės. Nespėjus pasieniečiui nė sakinio suregzti, Smitas jį pertraukė:

— Adamai, ko taip ilgai su šiuo raudonodžiu terliojaisi? Matyt, tu niekad nesuprasi, kas yra įsakymas. Tau tik paskui plūgą sekioti, ne kareiviauti. Kaip tu įleidai dakotą neužrištomis akimis? Gal kad išžvalgytų mūsų stotį?

Tačiau pasienietis nesumišo.

— Majore! Ką dakotas čia mato, jam jau dveji metai ne naujiena. Kam dar rišti akis? Kalbėsite su juo, ar reikia jį atgal išgarbinti?

Prie Smito ir Adamo priėjo leitenantas Ročas.

— Kas šis raudonsnukis šuo? — paklausė jis pašnibždomis. — Gerą kuiną turi! Man rodos, kad kažkur aš jau mačiau jį. Adamas tikriausiai žino, ką jis mums čia atvedė.

Pokalbio metu indėnas sėdėjo ant arklio sustingęs lyg statula. Atstu nuo jo grūdosi aplink smalsūs pasieniečiai ir kareiviai.

Nors šiandien pirmąsyk pamatė leitenantą Ročą, Adamas pajuto jam gilią antipatiją.

— Aišku, žinau, ką atsivedžiau, — atrėžė jis nemaloniai, be jokios pagarbos.

— O ką?

— Lokės giminės vadą.

Krūptelėjo ne tik Smitas ir Ročas, bet ir visa įgula aplink. Tarp jų priešo vadeiva!

— Adamai! — sušuko Smitas. — Tai tas raudonasis banditas, kuris nužudė daugybę mūsų vyrų ir šiąnakt užpuolė gurguolę!

— Tas pats, majore. Jis nori su jumis pašnekėti. Manau, kad jis nori su mumis tartis.

— Tokios kvailystės, Adamai, iš tavęs nelaukiau! Ką reiškia „tartis!“? Šis niekšas jau ne vieną klastingai nudobė, pavogė mūsų amuniciją, išskerdė mūsų kareivius... — Smitas kreipėsi į indėną: — Dakote! Tu užpuolei mūsų gurguolę, išplovei kareivius ir karininkus; mūsų akyse tu šlykščiausias plėšikas ir galvažudys! Ir dabar atjojai čia neužrištomis akimis! Tu ne karys, o šnipas! Pagal mūsų įstatymus šnipai kariami!

Adamas pažvelgė į majorą iš padilbų. Ką tai reiškia? Majoras, matyt, prastai susigaudo indėnų papročiuose ir nesupranta jų būdo. Garbės žodis dakotui yra garbės žodis, o ne žaidimas. Pagal indėnų papročius korimas yra baisi gėda. Tokios šnekos turėjo ne tik įžeisti jaunąjį karo vadą, bet ir įsiutinti.

Dakoto akyse tvykstelėjo pavojingos ugnelės.

— Majore Smitai! Aš čia atjojau nesislėpdamas. Mane čia atlydėjo tavo žmogus. Aš Turiu palikti šį fortą taip pat laisvai, kaip laisvai atėjau. Priešingu atveju, jūs esate niekšas, negarbingas žmogus!

Smito smilkiniuose supulsavo gyslelės, iš pykčio jis visas paraudo.

— Raudonasis šunie! Tu nesi vertas apeliuoti į karininko garbę! Tačiau aš pasielgsiu ne kaip tau, o kaip man atrodo geriau. Jei Adamas prižadėjo, kad tu galėsi laisvai išjoti... Adamai! Pažadėjai?

— Žinoma, prižadėjau, — piktai atsakė vaikinas.

— Tuomet, raudonodi, ir išeisi laisvai. Aš nemeluoju ir neapgaudinėju. Eik... Tačiau vos tik perkelsi koją per vartų slenkstį, tu mums jau būsi laisvas kaip paukštis.

Vadas apsidairė, tarsi kažką svarstydamas.

— Gerai, — tarė jis. — Tebūnie taip. Aš paliksiu fortą laisvai, kaip ir atvykau. Kai mano koja atsidurs ant jūsų vartų slenksčio, darykite, kas patinka. Aš pasakiau, hau!

Visi, girdėję pokalbį, pritarė komendanto ir jaunojo vado žodžiams. Jų akimis tai buvo tikras mirties nuosprendis! Tik vietoje virvės indėnas pasirinko kulką.

Adamas atsistojo prieš komendantą ir tarė:

— Majore, jūsų nuomone, aš padariau klaidą. Tačiau kas dabar čia įvyks, bus ne kas kita, kaip žmogžudystė.

— Patylėk, Adamai. Raudonodis ne vaikas ir žino, ką daro. Jis sutiko, vadinasi, kalba baigta!

Vaikinas pažvelgė į indėną, kurio lūpose žaidė lengvutė pašaipėlė. Vienu momentu Adamo ir dakoto žvilgsniai susidūrė, ir indėnas vos pastebimai mirktelėjo, tarsi sakytų: “Nesikišk, aš pats susitvarkysiu..

Adamas pasitraukė.

Tuo pačiu akimirksniu pokštelėjo du šūviai. Adamas apsidairė. Iš pistoleto majoro rankoje teberūko dūmai. Už keleto metrų stovėjo leitenantas Ročas kruvina ranka. Jo iškritusį pistoletą kaip tik kėlė nuo žemės vienas dragūnas.

— Aš sutrukdžiau sulaužyti duotą žodį, — pasakė žilaplaukis majoras. — Leitenante Ročai, jūs gi žinojote, kad raudonodžiui leista laisvai palikti fortą.

Žmonės ėmė murmėti, piktai dėbčiodami į leitenantą. Įsiutęs Ročas pasišalino ir pranyko komendantūroje. Adamui buvo labai aišku, kas čia atsitiko. Ročas klastingai nusitaikė į indėną, šūvio momentu Smitas kulka išmušė pistoletą iš leitenanto rankos, kadangi kitaip jau negalėjo jam sutrukdyti. Adamas apsidžiaugė. Kad ir kokių keistų pažiūrų, majoras vis dėlto buvo garbingas vyras.

Smitas įsakė atverti vartus. Sargybinis pamažu atstūmė abi vartišales. Didžioji pasieniečių ir kareivių dalis sustojo prie vartų arba už jų. Kai kas užšoko ant arklių, stovėjusių po ranka, ir išjojo už tvoros, jei kas, jie užkirs indėnui kelią. Vykdydami majoro įsakymą, keli vyrai labai nenoromis užėmė vietas prie aštriatvorės šaudymo angų, nes buvo įsitikinę, jog, čia būdami, negalės pašaudyti. Anot jų, raudonodis turėjo bėgti iš forto tik pro vartus.

Vadas taip pat ėmė ruoštis, tačiau visai kitaip, negu visi tikėjosi. Šautuvą, įdėtą į odinį dėklą, bandė pritvirtinti prie ašutų kilpos ant mustango sprando. Toks raitelio elgesys suerzino eržilą. Jis ėmė muistytis, šokčioti tai į vieną pusę, tai į kitą, trypti nekaustytomis kanopomis, pagaliau bandė pagriebti šautuvą dantimis. Kadangi tai jam nepasisekė, o pavadis ėmė plėšti žandą, arklys lyg žvakė atsistojo piestu. Šis vaizdas ne vieno raitelio širdį privertė tankiau plakti. Mustangas persuko akis, blykstelėjo baltomis, ausis suskliautė, — tai nieko gero nežadėjo.

Vyrai, išvydę išsiilgtą ir jaudinantį reginį, neištvėrė:

— Žiūrėk, žiūrėk, tai bent, po perkūnais, — ėmė šaukti. Jie visi buvo geri jojikai, ir ne vienam buvusiam kaubojui taikos metais teko prajodinėti laukinius arklius. Pamačius vado meną, jų širdyse prabudo sportinė aistra ir savotiškas prerijų raitelių kolegiškumo jausmas. Be balnakilpių, laikydamasis tik prispaustomis prie arklio šonų šlaunimis, indėnas sėdėjo ant eržilo, kuris čia stojosi piestu, čia spardėsi, čia visomis keturiomis strykčiojo į viršų arba kandžiojosi kaip tigras.

Pagaliau geltis krito ant žemės. Tai atsitiko prie pat didžiųjų vartų slenksčio. Vadas spėjo laiku nušokti. Sulenktomis per kelius kojomis jis laukė tos akimirkos, kai eržilas, kuriam voliotis trukdė prie sprando pritvirtintas šautuvas, pašoks. Vos tik tas paklaikęs velnias atsistojo, indėnas kaip mat atsidūrė ant jo nugaros.

Kareiviai ir pasieniečiai tikėjosi, kad dakotas dabar veršis pro vartus. Visi jie pakėlė šautuvus. Tačiau mustangas nuskrido į kitą kiemo pusę. Neradęs ten vartų, ėmė skuosti ratu apie bokštą ir blokhauzus. Atrodė, jog raitelis nebesutvarko arklio. Įgula laukė, niekas neabejojo, kad indėnas bandys vežtis į prerijas pro atvirus vartus. Raiti pasieniečiai, kurie laukė anapus aštriatvorės, sudarė tamprią grandinę, kad galėtų, jei prireiks, bėglį sulaikyti. Adamas taip pat persiėmė visų mintimi: raitelio grumtynės su, kaprizingu eržilu buvo tik spektaklis akims apdumti, kad paskui galėtų netikėtai visu greičiu išlėkti pro vartus.

Vyrai prisimerkė ir laikė pirštus ant šautuvų gaidukų.

Iš bokšto pasigirdo kažkoks šūksnis, greičiau garsas, negu žodis. Niekas nesuprato, ką jis reiškia. Nustebimą? Išgąstį? Triumfą? O gal pavojų? Kažkas turėjo nutikti nematomoje kiemo dalyje. Nutilo ir arklio kanopų bildesys. Gal būt, mustangas pargriuvo su raiteliu? Sargybiniai, stovėję prie aštriatvorės šaudymo angų, matė, kas dėjosi anapus blokhauzų, ir paleido gerkles, tuo pačiu metu už komendanto namo vėl subildėjo kanopos. Pasirodė eržilas — vienas! Galingas gyvulio kūnas išsitiesė, jis atsispyrė ir vienu šuoliu pralaužė pasieniečių užtvarą, išsirikiavusią priešais vartus. Raiteliai kaip mat apgręžė savo arklius ir puolė paskui geltį. Dundėjo pasagos, švysčiojo paruošti mesti lasai, tačiau joks lasas jau negalėjo jo pagauti. Būdamas daug greitesnis už kitus arklius, neslegiamas raitelio svorio, mustangas vedžiojo savo persekiotojus už nosies, erzino juos lyg koks nutrūktgalvis, čia stabtelėdamas, čia vėl pasileisdamas lyg vėjas.

— Asilai neraliuoti! — kranktelėjo kažkas už Adamo nugaros, atsisukęs jis pamatė dvynius — Tomą ir Teo.

Iš bokšto vėl atsklido šūksnis, paskui trinktelėjo šūvis, ir vėl riksmas. Džimas taip persisvėrė per bokšto angą, tarsi norėtų pulti stačia galva žemyn.

— Dėmesio! — rėkė jis. — Jau vandenyje! Per aštriatvorę švilpte peršvilpė!

Kareiviai ir pasieniečiai, kurie dar tebesidairė po kiemą, prapliupo keiktis. Keli sargybiniai, stovėję prie aštriatvorės šaudymo angų, jau nusitaikė ir pylė salvę po salvės upės link. Majoras atšaukė pabėgusio mustango persekiotojus ir įsakė jiems kartu su kitais ieškoti indėno upėje. Adamas užlėkė laiptais į sargybos bokštą pas Džimą.

— Žmogau! — šūktelėjo jam Adamas. — Kas čia dabar atsitiko? Kaip galėjo raudonodis peršokti mūsų aštriatvorę?

Džimas pyškino į upę ir kartu pasakojo trumpais sakiniais:

— Raudonasis galvijas! Ar galėjo kas tikėtis? Užpakaliniame kieme jis parkrito su savo pasiutusiu arkliu... na, manau, nusisuko sprandą... dar šūktelėjau, kad gaudytumėte arklį... jūs gi nekreipėte dėmesio... o raudonodis gulėjo vieną mirksnį tarsi negyvas... staiga kad šoks... kad įsibėgės... kad liuoktels, nežinau nė kaip, tarsi pantera ant aštriatvorės... štai jau nusmailintas viršūnes nutvėrė, žiūriu... paskui dar pasisupo ant rankų ir švilpt į kitą pusę... — aš gi neturėjau dar teisės šauti per tą majorą ir jo suplėkusias idėjas... raudonsnukis tik pūkšt už aštriatvorės į vandenį... jo laimė, vanduo dabar siekia pačią tvorą. Tačiau ten negilu... tuo pačiu metu aš šoviau...

— Nepataikei?

— Kaip aš pataikysiu, žmogau mielas, jei raudonasis velnias taip gudriai nukrito prie pat aštriatvorės, jog aš iš čia niekaip negalėjau jo matyti. Nėra dar tokio šautuvo, iš kurio galėtum šaudyti kampu. Vis dėlto galėjau įbrėžti jam šlaunį ar blauzdą. Man taip atrodo.

Adamas permetė akimis upę. Šiuo metu vanduo buvo šaltas kaip ledas, nes tebetirpo sniegas. Tokiame vandenyje, ilgiau panardžius, ir dakotui sustings širdis. Jis vis tiek turės iš upės išlipti; tai ir bus šio įvykio atomazga. Tačiau niekas nežinojo, kiek ir kur jis nunėrė, — prieš srovę ar pasroviui? Indėnai buvo puikūs narai ir plaukikai. Adamui pasirodė, kad pasieniečiai saugo per trumpą kranto ruožą; reikėtų kur kas plačiau pasklisti. Tačiau vaikinas nenorėjo patarti majorui. Jis buvo patenkintas, kad komendantas pamokė leitenantą Ročą, ir vis dėlto niršo ant Smito. Senis iš esmės nebuvo blogas, tačiau jį varžė neteisingų įsitikinimų korsetas. Tą ne kartą patyrė per pastaruosius dvejus metus, ir todėl jis majorą čia gerbdavo, čia niekindavo. Jo požiūris į garbę pasodino šiandien Smitą tarp dviejų kėdžių; be jokio reikalo jis dar labiau įsiutino mirtiną priešą, tačiau jo vis tiek nesunaikino.

Ir tepasprunka raudonodis! Adamas norėjo to. Jis, beje, turėjo pagrindą jo bijoti, tačiau vis dėlto pats atsivedė jį į fortą ir jautėsi atsakingas, kad už pasitikėjimą baltojo žodžiu vadas nepalydėtų galvos.

— Šauniai apmulkino mus raudonodis! — pasakė galų gale Adamas, vis tebestovėdamas prie Džimo. — To mes ir nusipelnėme.

Laiptinėje buvo dvejos durys: vienos tiesiai į kiemą, antros į komendanto kambarį. Nulipęs žemyn, Adamas užsuko į Smito kabinetą. Čia jis rado majoro dukterį Ketę, sėdinčią prie lango.

„Gaila merginos, — pagalvojo Adamas. — Su tokiu ilgu sijonu prerijose! Pati nežino, į ką ji panaši.“

Adamas neketino čia užtrukti, bet mergina jį prakalbino. Ji norėjo žinoti, kas atsitiko.

— Ir raudonodis, ir jo mustangas parodė kulnis, — trumpai drūtai atsakė Adamas.

— Nesuprantu, — tarė Ketė. — Nejaugi indėnai sumanesni už mus?

— Kartais.

— Neseniai aš nugirdau generolo Bentino pokalbį, — toliau kalbėjo mergina, ir Adamui pasirodė, kad ji nori pasigirti šia pažintimi. — Jis pavadino siu giminės indėnus šauniausiais pasaulyje kariais.

— Gal būt, tai ir tiesa. Bentinas galės dar kartą tuo įsitikinti. Girdėjau, kad jis vadovaus kariuomenei, traukiančiai į dakotų žemes.

— Taip, vadovaus.

— Vadovaus tai vadovaus... Tik aš nenorėjau pasakyti, jog pats kovos. Tiesą sakant, prerijose gali visko atsitikti. Staiga, žiūrėk, imi ir atsiduri žmogus lyg jauna dama su ilgu sijonu tarp raudonųjų skalpų medžiotojų...

Ketė pabandė nusišypsoti.

— Jums nepatinka mano ilgas sijonas? Todėl jūs toks kandus? Man taip pat nepatinka. Tačiau kitaip teta Betė būtų ėmusi įtarinėti. Ji turėjo net nenujausti, jog noriu keliauti su gurguole. Taigi aš negalėjau išvažiuoti apsirengusi jojimu kostiumu, todėl ir sėdžiu dabar su ilgu sijonu.

— Neprotingai pasielgėte; teta Betė, atrodo, žymiai protingesnė, — samprotavo Adamas. To dar betrūko, kad jis, pasienietis, imtų taukšti niekus su išlepinta jauna panele.

Ketė tiriamai pažvelgė į jį.

— Matau, kad aš jus gaišinu, bet į vieną klausimą galėtumėte man atsakyti. Jūs sakėte: „imi ir atsiduri žmogus lyg jauna dama su ilgu sijonu tarp raudonųjų skalpų medžiotojų... Ar indėnai skalpuoja moteris?

Adamas grūmėsi pats su savimi. Pasakyti teisybę ar ne?

Aišku, tik teisybę; šiuo metu jis kaip tik taip buvo nusiteikęs.

— Raudonieji neskalpuoja moterų ir vaikų. Gal būt, progai pasitaikius, jus nudės, bet dėl skalpo jums nėra ko bijoti. Tarp mūsų šnekant, tai neskaudi procedūra, nes oda lupama jau negyvam. Jei norite pasižiūrėti skalpų, paprašykite tėvą, — parodys. Jis renka indėniškų skalpų kolekciją ir moka už juos gerą pinigą.

Ketė pašoko.

— Kas jūs toks?

— Adamas mano vardas.

Mergina ieškojo tinkamo žodžio.

— Adamai... Jūs sakote netiesą. Mano tėvas yra krikščionis.

— Buvo čia ir misionierių, tie irgi mokėdavo už skalpus. Indėnai skalpuoja dėl garbės ir tik vyrus. O mes skalpuojame už pinigus; ir ne todėl, kad to iš mūsų reikalauja tarnyba, bet savo nuožiūra. Jūsų tėvas nekenčia raudonodžių; sako, jie 1862 metais, taigi, prieš keturiolika metų, didžiojo dakotų sukilimo metu nužudę jo motiną. Nuo to laiko jis vis niekaip nepatenkina savo keršto troškulio; moka kiekvienam, kas tik atneša indėno skalpą. Štai ir sužinojote. Linkiu gero apetito. Juk dar turite dubenyje sriubos.

Išeidamas iš kambario, Adamas mandagiai atsisveikino. Mergina pagaliau dėl savo kvailumo nekalta. Ji tiesiog neteisingai buvo auklėjama.

Kieme vėl pasigirdo švilpukas; tai buvo signalas rinktis. Kareiviai ir pasieniečiai suėjo vidun. Majoras Smitas norėjo vykdyti tai, ką buvo anksčiau nutaręs: ruošėsi su visa įgula vytis amunicijos pagrobėjus. Daug brangaus laiko, beje, jau buvo prarasta. Visų pirma sutrukdė Teo, Tomas ir Ketė, kuriuos dakotų vadas tyčia paliko gyvus, vėliau pats vadas, rizikuodamas galva, geroką valandėlę sulaikė kariuomenės dalinį vietoje. Adamui, kaip ir anksčiau, buvo įsakyta su vienuolika žmonių pasilikti stotyje. Apie leitenantą Ročą niekas nebeužsiminė. Kipšas težinojo, kur jis prasmego. Adamas įtarė, kad jis įlindo į komendanto miegamąjį ir įsitaisė vienintelėje padoresnėje stoties lovoje.

Kai majoro vadovaujamas kariuomenės būrys išvyko ir išnyko anapus upės kalvose paskendusiuose prerijų kloniuose, Adamas apėjo visą stotį. Prie aštriatvorės šaudymo angų pastatė sargybą, pakeitė bokšte Džimą, Tomui ir Teo liepė laužavietėje prie siurblio užkaisti vyrams didelį sriubos katilą. Taip patvarkęs ir viską apžiūrėjęs, nuėjo pas dvynius, kurie jau buvo pripylę katilą vandens ir užkūrę ugnį.

— Mėsos nėra? — paklausė nepatenkintas Tomas, kai Adamas priėjo.

— Yra gi sūdytos.

— Mums daug mielesnė būtų sultinga bizono šoninė.

— Galėsite patys pasirūpinti, kai tik bizonai pasirodys. Ne savaitėmis, o mėnesiais nesirodo. Geležinkelio statytojai, matyt, bus visas bandas išpyškinę.

Adamas užsidegė pypkę. Įsivyravo ilga tyla. Nė vienas nenorėjo pradėti kalbos apie tai, kas visus tris jaudino labiau, negu pavojus, gręsiantis menkai ginkluotai stočiai.

— Tai jau dabar turi kiek reikia pinigų? — paklausė pagaliau Tomas be jokių užuolankų.

— Ne.

Adamas nuleido akis.

— Tuomet šaukštai po pietų; tavo tėvas turės iš fermos nešdintis.

— Žinau. Ar jis čia judu atsiuntė?

— Ne, mes patys išėjome, nes ten nebėra kas veikti. Susitikome Rudąją Lapę, jis ir pasakė, kad tu čia užkliuvai.

— Štai ką jūs susitikote. Kur jis dabar valkiojasi?

— Visur ir niekur. Į šį kraštą jo daugiau netraukia...

— Suprantama.

— Tavo tėvas visai pakvaišo. Jei matininkai ateis, jis ims šaudyti. Kodėl negrįžai namo, Adamai Adamsonai?

— Kam čia niekus šnekėti.

— Kol dakotai laikysis, tavo tėvas galės pasilikti fermoje, — samprotavo Teo. — Jie nevarys jo, nes už žemę sumokėta.

— Dakotai neišsilaikys. Kai jie bus išvaryti iš Juodųjų kalnų, gal aš ten rasiu aukso. Iki kada reikia sumokėti?

— Iki rudens septyniasdešimt procentų. Tačiau kaina vėl pakilo, nes šiaurinio geležinkelio statyba jau patvirtinta.

Adamas užgesino pypkę.

— Reikia išdalinti šovinius.

Pasiėmęs didžiulį raktą, nuėjo į senąjį blokhauzą.

Adamui besikalbant prie laužo su abiem kaubojais ir pasieniečiais, Ketė kiūtojo komendanto kambaryje viena. Pirmiausia ji paklusniai suvalgė atšalusios žirnių sriubos likutį, paskui atsirėmė į sieną ir ėmė žiūrėti pro langą į į kiemą. Tuo pačiu klausėsi, kas dedasi komendanto miegamajame. Pasirodo, majoro kariškoje lovoje gulėjo Ročas; jį apžiūrinėjo felčeris. Leitenantas garsiai reiškė savo nepasitenkinimą. Tačiau felčeris į nekantraus ligonio skundus nekreipė jokio dėmesio.

Dar daugiau, jis net šiurkščiai atrėžė, kad ranka aprišta gerai, ir pasišalino. Eidamas per komendanto kabinetą, pasisveikino su Kete ir tarė:

— Nesirūpinkite, mis! Per porą dienelių bus sveikas kaip ridikas.

Ketė išraudo ligi ausų. Ji matė, kaip tėvas peršovė leitenantui Ročui ranką, kad šis nesulaužytų jo duoto žodžio, jai buvo gėda dėl savo sužadėtinio.

Leitenantas, matyt, nugirdo Ketei pasakytus felčerio žodžius. Kai tik šis išėjo iš komendanto kabineto, Ročas suaimanavo, atsikėlė nuo lovos ir atėjo pas Ketę. Jo sutvarstyta ranka buvo parišta.

— Kaip sekasi, Kete? — pasiteiravo daugiau iš mandagumo ir atsisėdo priešais sužadėtinę. — Kaip matau, jau atsigavai!

Mergina ne iš karto atsakė. Ji bandė susigaudyti savo jausmuose. Antonis Ročas buvo labai išblyškęs, labai nusiminęs. Dar vakar Ketė būtų jį užkamavusi savo užuojauta ir švelnumu. Bet po to, kas atsitiko per paskutines dvylika valandų, ji ėmė vengti Ročo. Jis paliko savo sužadėtinę bėdoje ir paspruko, kai jai grėsė pavojus; o tėvas, kad nesulaužytų duoto žodžio, buvo priverstas šauti į jį.

— Antoni! — Ketei trūko kvapo. Susijaudinimas užspaudė gerklę. — Antoni!

— Antoni, Antoni! — pamėgdžiojo jis. — Tavo tėvas, Kete, matyt, buvo nesavėje, kai šovė į mane ir leido pasprukti tam raudonodžiui žudikui ir nusikaltėliui.

— Antoni! Aš draudžiu jums mano akivaizdoje taip kalbėti apie tėvą.

Ketė supyko ir atsistojo.

— Žiūrėk tu man! Gal su špaga ruošiatės ginti savo tėvo garbę? Jūs tai sugebėtumėte!

— Jūsų ironija man nedaro įspūdžio, leitenante Ročai.

— Tikras tėvas! Gal nė nemyli manęs, Kete?

Mergina nuleido akis, bet ne galvą.

— Antoni... aš nežinau. Tikrai nebežinau. Duokite man pagalvoti.

— Dar dvejus metus, kaip siūlo teta Betė?

— Jūs manęs nesuprantate, leitenante Ročai.

— Nesusipratimų šiandien ligi kaklo! Galvokite sveika! Bet jūsų tėvas, nors ir šovė į mane, vis tiek vers jus už manęs tekėti. Juk jūs kartu su manim čia važiavote!

— Fu, leitenante Ročai, jūs darotės šlykštus.

— Tikrai džiaugsiuosi, kai šis šleikštulys prie altoriaus praeis!

Ketė žengė durų link, nesikarščiuodama., neskubėdama.

— Leitenante Ročai, — tarė ji tarpduryje, — matau, kad su jumis susižadėdama, aš pati savęs nesupratau.

Mergina nusigręžė ir pamažu išėjo iš tėvo kabineto į kiemą.

Nuplieksta skaisčios šviesos, ji stabtelėjo. Mergina suprato, kad nuspręsta galutinai ir kad Ketė Smit niekada netaps Antonio Ročo žmona. Išgirdusi niekšiškus leitenanto žodžius, ji pasijuto stipri ir ėmė pasitikėti savimi. Nors mintys virte virė, o jausmai kunkuliuote kunkuliavo, visa tai jau negalėjo jos išmušti iš pusiausvyros.

Antonis Ročas buvo niekšas. O Ketė Smit buvo tokia mergina, kurios senelė ant žirgo, su šautuvu rankose gynė fermą. Netgi teta Betė nepajėgė palaužti Ketės pasitikėjimo savimi. Kaipgi atsitiko, kad mergina tarėsi pamilusi tokį žmogų, kaip Ročas? O gal ji pati save apgaudinėjo ir patikėjo meiliais Antonio Ročo žodžiais, vien norėdama ištrūkti iš tetos Betės globos? Taip, matyt, ir buvo, tik ji to nesuprato. Dabar apgaulės šydas nukrito.

Ketė ėmė slampinėti po kiemą. Ji praėjo pro žvalgą indėną Tobiją, vis dar pririštą prie stulpo. Dabar jis sėdėjo ant žemės ir nieko nesakančiomis akimis žvelgė prieš save. Mergina šiuo metu nesąmoningai užjautė kiekvieną kenčiančią būtybę. Todėl sustojo priešais indėną ir pasakė, norėdama dėl šio poelgio pasiteisinti pati prieš save ir prieš kitus:

— Tobijau, nebūk toks užsispyręs ir papasakok mano tėvui, ką žinai. Jei tavo sąžinė gryna, majorui Smitui gali viską atvirai išdėstyti. Mano tėvas visada teisingas.

Indėnas nė nežvilgtelėjo į ją, jis net nekrustelėjo, tarsi ničnieko nebūtų išgirdęs.

Ketė nuėjo šalin. Staiga ji atsidūrė prieš senąjį blokhauzą, apie kurį žilabarzdis Tomas pasakojo prieš pat savo mirtį. Ji prisiartino prie pravirų durų ir sutiko Adamą, to ir norėjo, reikia pripažinti, taigi ji sutiko jaunąjį pasienietį, kuris kaip tik norėjo įeiti į blokhauzą, ir nevikriai pastojo jam kelią. Pasienietis stabtelėjo, ir abu sumišę nukreipė akis į šalį.

— Koks senas namas, — tarė pagaliau Ketė, nežinodama, ką sakyti. — Tikriausiai jis turi savo istoriją.

„Na, ir prikibo, — pagalvojo Adamas. — Kaip čia jos atsikračius? Rodos, jai visai nemeilikavau. O gal mergina turtinga? Iš drabužių panašu. Tačiau negirdėti, kad Smitas būtų turtingas, priešingai. Bet, galimas daiktas, kad teta Betė turtinga, o mergina yra jos paveldėtoja, tik susipykusi per savo neapdairumą. Bet argi teta Betė bus tokia nesukalbama? Kas ves Ketę, ves ir jos pinigus. Graži jinai... ir jauna.“

Adamas pabandė apibūdinti save. Jis buvo nei per aukštas, nei per mažas, stiprus ir liemeningas. Plaukai — lininiai, akys — tamsiai mėlynos. Veidas įrudęs nuo saulės. Toks jis galėjo patikti merginai, kuri šiuo momentu neturėjo per daug iš ko rinktis. Kitas klausimas, ar Smitas sutiks leisti dukterį už jo. Tačiau kiek jau buvo merginų, kurios, nepaisydamos jokių kliūčių, sugebėjo pasiekti savo. Nors buvo smulki ir išblyškusi, kvaila Ketė neatrodė. Turi tikriausiai nikių, bet nuo jų bus galima nupratinti, kai taps žmona. Iš tikro, kodėl nepasikalbėjus su ja? Ir apskritai, ar ne jo, laikinai pavaduojančio komendantą, pareiga, nors šiek tiek užimti jaunąją damą? Šios mintys Adamui visai neatrodė blogos. Ar vesdamas valstietis visada negalvoja apie pinigus ir kraitį? Apie leitenanto Ročo ir Ketės sužadėtuves jis nė nenujautė.

Šviesiaplaukis vaikinas nepaliko merginos.

— Taip, tai senas namas, — atsakė jis į Ketės klausimą. — Jo istorija siaubinga. Kai turėsime laiko, susėsime prie žiburio kokį vakarą, ir jums viską papasakosiu. Šiame name pirmą kartą susidūriau su tuo indėnu, kuris šiandien parodė jums jojimo meno stebuklus. Matėte?

Ketė linktelėjo.

— Ne pirmą sykį. Šį indėną jau mačiau gurguolės antpuolio metu.

Adamas staiga atsigręžė į merginą.

— Iš tikro! Juk jūs ten buvote! Ar viską papasakojote tėvui?

— Manęs jis dar neklausė.

— Taip, majoras lieka majoru! Moters liežuviu nepasitiki. O man galite papasakoti. Tikrai matėte vadą užpuolimo metu?

Ketė papasakojo viską, ką žinojo.

— Vaikai, vaikai! — sušuko Adamas. — Tai būtinai turėjo žinoti majoras. Kai dėl manęs, tai... po praėjusios nakties tik Rudoji Lapė ir aš esame gyvi...

— ...iš tų, kurie aną naktį, kai įvyko žmogžudystė, buvo blokhauze, — užbaigė Ketė.

— Ir apie tai žinote?

— Tomas pasakojo.

— Jau papasakojo! Tuomet aš mažai ką bepridėsiu. Esame priešais namą, kuriame įvyko žmogžudystė. Įsivaizduokite, mis Kete, blokhauzo viduje liepsnoja dervos fakelai, tvanku kaip jaujoje. Troba pilna sulaukėjusių bernų. Tabako dūmai ir degtinės kvapas trenkia į nosį jau pas pat duris. O kairėje, štai ten, prie galinės sienos, ant suolo sėdžiu aš, Adamas Adamsonas. Ten sėdėjau prieš dvejus metus kupinas vilčių ir svajonių apie gerą gyvenimą. O prie seno stalo, pačiame smuklės viduryje, sėdėjo Topas arba indėniškai Matotaupa. Jis gėrė, lošė iš pinigų ir vis prakišdavo. Tai buvo visai puolęs žmogus. Rudoji Lapė išmokė jį girtuokliauti ir sugriovė jo gyvenimą. Man bežiūrint į Topą, šalia manęs kažkas atsisėdo. Žiūriu, jaunas indėnas. Tai buvo Haris, Topo sūnus. Nė šlakelio jis neėmė į burną, sumokėjo tėvo skolas ir vėl išėjo. Aš irgi neištvėriau šioje girtuoklių kompanijoje, išėjau į lauką įtraukti į plaučius gaivaus oro. Tada pamačiau Harį, vieną, sustingusį lyg šešėlis. Kai pasukau atgal, iš paskos nusekė ir indėnas. Atvėriau duris, apžvelgiau fakelų šviesoje raibuliuojantį kambarį ir sustingau. Mes stovime kaip tik toje pačioje vietoje, kur aš tada stovėjau. Mano akyse įvyko žmogžudystė. Rudoji Lapė pervėrė peiliu Matotaupos krūtinę. O už manęs stovėjo Haris, Matotaupos sūnus. Aš atsigręžiau į jį, o indėno lyg nebūta; tarsi naktis būtų jį prarijusi.

— Jūs stovėjote, štai čia, šioje vietoje, — tyliai pakartojo Ketė. Patylėjusi ji paklausė: — Kaip galėjo atsitikti tokia tragedija?

— Matotaupos gentainiai išvijo jį iš kaimo, esą, jis girtas išdavęs kalno auksavietės paslaptį. Jo dvylikametis sūnus, tikėdamas tėvo nekaltumu, išėjo kartu su juo. Abu tremtiniai bastėsi visą dešimtmetį. Mes juos vadindavome Topu ir Hariu. Tik žmogžudystės naktį Matotaupa sužinojo, jog jis iš tikrųjų, jei ne išdavė, tai bent puse lūpų prasitarė, kur yra aukso. Rudoji Lapė norėjo priversti jį visiškai atskleisti paslaptį. Raudonodis nesutiko ir užsimojo kuoka. Tačiau Raudonoji Lapė, ginkluotas durklu, buvo vikresnis; be to, jam padėjo draugai. Matotaupa žuvo. O Haris sugrįžo į savo gentį ir tapo Lokės giminės karo vadu. Jis neteko tėvo ir dešimties gyvenimo metų. Jis neranda teisėjo, kuris nubaustų kaltininkus, atlygintų skriaudą. Ir keršija pats. Kas jam šią teisę užginčys?

Ketė žvelgė į tamsų namą.

— Keista, kad...

Ji užsikarto.

— Kas keista, mis?

— Šį tą prisiminiau. — Ketė sumišo. — Vaikystėje kartą mačiau Mineapolyje vieną indėną su berniuku, kurio vardas buvo Haris.

— Gal būt, ir matėte Topą su Hariu? Per dešimtį metų jie visur pabuvojo, nuo Plato pietuose iki Misūrio aukštupio šiaurėje. Tomas, Teo ir mano tėvas juodu taip pat pažinojo. Kurį laiką Topas ir Haris gyveno pas juodakojus. Tomas ir Teo tenai ir susitiko su jais. Tuomet Haris Tokei Ito dar teturėjo dvylika ar trylika metų. Reikėtų jums paklausyti Tomo, pamatytumėte, jam ir dabar dar patinka tas vyrukas. Vėliau, tiesiant transkontinentinę magistralę, Topas ir Haris buvo žvalgai. Be šitos tarnybos jie sunkiai būtų išsivertę. Šiaip ar taip, Haris Tokei Ito Šiandien “šauniausias vyras“ nuo Plato iki Juodųjų kalnų. Bet jūs nebijokite. Kol saulė dangumi ridinėjasi, raudonieji ničnieko nedarys. Būkite rami, kaip ant Abraomo kelių.

— Tai tau paguoda, — šyptelėjo ironiškai Ketė. — Iki nakties tik kelios valandos, o tamsos, kaip matau, jūs irgi prisibijote.

— Blokhauzai, mis, suręsti iš tvirtų rąstų. Ypač šis senasis. Nebijokite, mes saugosime jus, kaip akies vyzdį.

— Tą patį praėjusią naktį žadėjo ir gurguolės vyrai.

— Ir dabar jūs jau niekuo nebepasitikite?

— Tėvas perdavė mane jūsų globon, Adamai! Beje, aš vis tiek nesuprantu, kodėl dakotai į mus taip priešiškai žiūri. Anot tėvo, mes pasiūlėme jiems geras gyvenvietes; ten galės jie įsikurti ir šio to pasimokyti. Tačiau jiems trūksta proto.

— Kodėl jiems trūksta proto? Mes duodame dakotams perdžiūvusias, nederlingas žemes. Laisvas gyvenimas bekraštėse

prerijose juk daug mielesnis. Aš taip pat pirma maniau, kad raudonieji skęsta skurde. Tačiau jie gyvena kur kas geriau, negu mes. Ir aš norėčiau mielai būti karys ar medžiotojas, gulėčiau palapinėje ant kailio, skvau aptarnaujamas...

— Argi moterys skirtos patarnauti, Adamai?

— Moterys — ne, bet raudonodės.

Ketė vėl nurimo, tačiau staiga ji atšoko.

— Adamai, ar yra čia žiurkių?

— Kodėl klausiate?

— Kažkas ten viduje šmėžtelėjo... Lyg krepštelėjo kažkas.

Adamas pažiūrėjo pro atviras duris į apytamsį blokhauzą. Kai kurie stalai tebestovėjo lygiai taip, kaip prieš dvejus metus, kai čia šeimininkavo Benas. Ir suolas prie sienos buvo. Ant grindų mėtėsi be jokios tvarkos apklotai, o kitoje pusėje šieno ryšuliai. Į galinę sieną buvo įleistos durys, vedančios į mažą priestatą, stoties amunicijos ir produktų sandėlį.

— Krepštelėjo? Gal kokia pelė, mis? Vienintelė žiurkė čia — aš pats. Misūrio žiurkė iš šiaurės...

— Iš taip toli? Tuomet jūs daug žinote. Netveriu nekantrumu, laukdama vakaro, tada jūs vėl man ką nors papasakokite. O dabar pasakykite dar vieną dalyką: ką jūs galvojate apie Tobiją, pririštą prie stulpo. Jis išdavikas?

— Netikiu. Ir majoras širdies gelmėse taip pat netiki, kitaip jį seniai būtume užplukę. Jis nubaustas už tai, jog nepripranta prie kariškos drausmės ir niekuomet į kariškus klausimus neatsako kariškai.

— Ar visi geri indėnai yra baltųjų draugai?

— Visi geri? Kaip čia pasakius... Kuris jums labiau patiko: vadas, kuris su savo gelčių vedžiojo mus už nosies, ar Tobijas, pririštas prie grandinės?

Ketė nustebusi pakėlė akis.

— Atvirai pasakius... vadas. Iš anksto džiaugiuosi jūsų pasakojimu, kai turėsite laiko...

. Adamas nusišypsojo patenkintas. Tada žengė į tamsų namą, nes reikėjo pasiimti amunicijos. Atrakinęs dideliu raktu, kurį atsinešė, sandėlio duris, padėjo jį ant greta stovinčios statinės ir ėmė ieškoti dviejų amunicijos dėžių, kurias norėjo paimti. Belangėje patalpoje buvo labai tamsu, bijodamas, kad nepadegtų parako, Adamas nedegė jokios šviesos. Sandėlį jis žinojo kaip savo kišenę. Tačiau paskutinį kartą amuniciją išdavė kitas pasienietis, kuris, matyt, viską sujaukė, ir Adamas ne iš karto susigaudę, kur kas. Suradęs pagaliau kas reikalinga, buvo begrįžtąs. Jis pastebėjo, kad Ketė dar tebestovi prie durų. Ji laukė jo! Adamui tai patiko. Tačiau kai norėjo paimti nuo statinės raktą, jo ten nerado. Žvilgterėjęs į Ketę, vėl ėmė ieškoti. Tačiau raktas tarsi sudegė. Į Adamo krūtinę ėmė smelktis nerimas.

— Po perkūnais! Rodos, jį... O gal į kišenę įkišau?

Išvertęs kelnių ir švarko kišenes, rakto nerado. Perbraukė ranka per kitas statines, apgraibė žemėje, — nėra. O raktas buvo didelis, tokį galėjai ir prieblandoje pamatyti.

— Nelabasis įsisuko! — riktelėjo Adamas Ketei. — Prapuolė raktas!

— Gal pavogė kas?

— Kaip tai pavogė! Juk tik mes čia buvome.

— O pirma? Kažkas įtartinai krepštelėjo!

— Įtartinai? — Adamas persigando. — Aš tikrai pagalvojau, kad pelės. Bet jeigu čia pasislėpė žmogus... Šiame sandėlyje paskutinės mūsų amunicijos atsargos... Aš tuojau paskelbsiu pavojų! Tegu vyrai padaro generalinę kratą.

Šaukdamas, švilpdamas vaikinas pasileido per kiemą. Staiga pasigirdo šaižus pagalbos šauksmas:

— Adamai! Vaiduoklis! Adamai!

Tai spiegė Ketė. Už kelių sekundžių sudundėjo, subumbsėjo, sugriaudė. Sprogimo oro banga nubloškė Adamą. Jis neteko sąmonės.

Atsipeikėjęs pajuto skausmą ir kad kažkas slegia kairę koją. Jis pabandė pritraukti koją. Nepasisekė. Skausmas ir pastangos privertė jį visai atsikvošėti. Atmerkęs akis, persigando.

Senasis blokhauzas degė. Gelsvai raudoni liepsnų liežuviai laižė orą. Juodi dūmų debesys kilo į žydrą dangų. Šokinėjo kibirkščių spiečiai. Parako statinės jau seniai buvo susprogusios, tačiau iš ugnies tratėjo šūvių papliūpos; tai degė dėžės šovinių. Šiaurės vėjas nešė ugnį vis aukščiau ir aukščiau. Dervuoti rąstai liepsnojo lyg fakelai. Liepsnos jau persimetė į komendanto namą ir į sargybos bokštą.

Aplink Adamą zujo išsisuodinę draugai. Vienas iš jų, pasigriebęs priešgaisrinį kablį, bandė ardyti liepsnojančią sieną.

Tačiau ir šis greit nuleido rankas; senojo blokhauzo, priešais kurį dar neseniai stovėjo Adamas ir Ketė, jau niekas negalėjo išgelbėti. Statinės, kurios visada stovėdavo pilnos vandens, sprogimo metu apvirto ir ištekėjo. Siurblys nebeveikė. Dauguma kibirų buvo senajame blokhauze, ir jų jau negalima buvo pasiekti.

Adamas girdėjo, kaip keikiasi jo draugai; jie šaukė jį. Nuvertęs koją prispaudusį rąstą, Adamas atsistojo. Akis graužė pelenai. Jis nušlubčiojo ir sutiko Tomą ir Teo. Kartu su jais nuskubėjo prie upės ir ėmė organizuoti kovą su gaisru. Atskubėjo ir kiti vyrai ir sudarė grandinę. Per rankas ėmė eiti vandens kibirai.

Ketė, kuri sprogimo metu stovėjo prie pat blokhauzo, išliko sveika. Lyg audros nusviesta smiltelė ji atsidūrė prie upės ir atsisėdo ant žolės. Ji irgi norėjo įsijungti į grandinę, bet vyrai nepriėmė, nes ji buvo su ilgu sijonu ir tokia gležnutė.

Bokštas liepsnojo lyg deglas. Apskrudusiais drabužiais, įraudusiais veidais vyrai bandė iš komendantūros išgelbėti tai, ką dar buvo galima.

Prerijų žolė buvo padengta rasa, todėl ugnis negalėjo persimesti į plačius plotus.

Gaisras pamažu ėmė pats rimti. Senasis blokhauzas su priestatu supleškėjo ligi pamatų. Ne kas beliko ir iš komendantūros bei sargybos bokšto. Sprogimo sukeltas oro gūsis išvertė vartus, išmėtė po pievą aštriatvorės rąstus. Persigandę arkliai išrūko į prerijas. Net Adamo ištikimasis bėris, ir tas pabėgo.

Adamas suskaičiavo savo vyrus. Nė vienas pasienietis nežuvo, nors sužeistų buvo. Trūko tik prie stulpo prirakinto indėno Tobijo.

Kritišku veidu vaikštinėjo po pelenus leitenantas Ročas. Ketė vėl sėdėjo pievelėje prie upės. Ten nušlubčiojo ir Adamas. Čia jis ir susidūrė su leitenantu. Tarp vyrų tuoj pat įsiliepsnojo ginčas. Antipatiją vienas kitam jie pajuto iš pirmo žvilgsnio.

— Na, ir šaunus tu vadas, misteri Adamai! Stotį apsaugojai kaip reikiant! Tai pasidžiaugs sugrįžęs majoras!

— Ne tavo reikalas.

— Gal, pasienieti Adamai, prisėdęs ant parako dėžės, dūmą užtraukei? Tu paskutinis ten buvai. Prieš pat sprogimą!

— Aš nerūkiau. Tai gali paliudyti Ketė.

— Palik damą ramybėje! Įspėju visu griežtumu ir visam laikui. Supratai?

— Supratau, bet nesutinku, — užbaigė kalbą Adamas.

Ketė sutiko jaunąjį pasienietį maloniai ir neaimanuodama.

Adamas parūpino jai dvi antklodes, likusias nuo gaisro, ir ėmė apžiūrinėti ugnies nusiaubtą stotį. Adamui rūpėjo, kur dingo Tobijas. Prie stulpo karojo tik grandinės, o indėno — nė kvapo.

— Ieškai Tobijo? — paklausė Tomas, ėjęs paskui Adamą. — Aš jį paleidau, kad nubėgtų pas majorą ir praneštų, kas nutiko. Raudonodis moka ir nakčia skaityti pėdsakus.

— Vadinasi, tavo darbelis! Tai nustebs majoras, gavęs žinią.

— Labai daug kas jį nustebins. Todėl viena kita naujiena — niekai.

Adamas atsiduso, pasikrapštė pakaušį.

— Viskas šuniui ant uodegos... stotis... arkliai... geriau ir pats būčiau išlėkęs į padangę; nebereikėtų prieš majorą spiginti akių. Kipšas žino, kaip čia viskas įvyko. Aišku, kažkas įsigavo į blokhauzą ir padegė. Tačiau kas? Ir raktą iš manęs pavogė.

— Raktą pavogė! — šūktelėjo Tomas ir tik ką priėjęs Teo vienu balsu. — Kas gi galėjo pavogti raktą? Juk blokhauze nieko nebuvo. Tą galime abu paliudyti. Tuo metu visi valgė sriubą.

Adamas truktelėjo pečiais.

— Ant kalvos pastatykime sargybą, — paliepė jis. — Jums pavedu tuo pasirūpinti. Raudonodžiai net Juoduosiuose kalnuose suuos ir matys, kas čia nutiko. Prakeikta istorija. Dar tą mažąją mis turime saugoti!

Adamas mestelėjo akį į Ketę. Pasienietis, kuris neišsaugojo nuo gaisro stoties, negalėjo tikėtis šios merginos tėvo palankumo.

Adamą vėl užgulė juodos mintys, kurios jau šmėsčiojo galvoje, besikalbant su dvyniais prie siurblio. Jis tikras kelmas, niekam daugiau netinka, tik už menkus grašius rizikuoti savu kailiu. Ir kam reikalingi tokie nevykėliai! Indėnai visiškai teisūs, kovodami prieš tokią banditišką tvarką. Gal sprukti pas indsmenus ir apie nieką daugiau nesukti galvos?

Ne, tai ne išeitis. Adamas norėjo vėl vaikščioti paskui plūgą ir auginti gyvulius. Bet kur? Kaip? Kam tarnauti? Berno gyvenimas šuniškas, tai matė iš Tomo ir Teo pavyzdžio, kurie senatvei ničnieko nesusitaupė.

Vargais negalais atsikratęs tokių beprasmiškų minčių, Adamas nuėjo pas Ketę. Leitenantas Ročas, kuris vėl nešiojo pasirišęs subintuotą ranką, tyčiomis atsistojo taip, kad pasienietis negalėtų prieiti prie Ketės.

— Ko nori? — paklausė leitenantas paniekinamu, įžeidžiamu tonu.

— Kai ką išsiaiškinti, — šiaip ne taip susivaldęs, atsakė Adamas. — Mis Ketė yra vienintelė, kuri gali šį tą žinoti. Noriu su ja pasikalbėti.

— Tokia mis Ketė tau iš viso neegzistuoja; įsidėmėk, čia yra mis Smit, majoro duktė.

— Nesisvaidyki te žodžiais, leitenante Ročai, — staiga energingai įsikišo Ketė. — Mano tėvas toli gražu nebuvo jumis patenkintas. Adamai, ko norėjote paklausti?

Vaikinas žingtelėjo į priekį.

— Mis Kete! Jūs surikote: „Vaiduoklis! Vaiduoklis!“ Ką jūs ten pamatėte?

— Kažkokią šmėklą! Ji buvo aukšta, ištįsusi, išbėgo be jokio garso iš sandėlio į didįjį blokhauzą ir prasmego grindyse.

— Šmėkla?! Jūs tikite šmėklomis?

— Nuo šios dienos! Žmogus negali šitaip be garso bėgti. Ir apskritai... Kaip gali žmogus staiga prasmegti grindyse?

— Šito aš irgi nesuprantu.

— Mįslės ir yra tam, kad būtų įmintos, — įsimaišė vėl Ročas. — Kaip gali vaiduoklis įeiti į amunicijos sandėlį, jei tu, Adamai, ten jo neįleidai? Tu juk turėjai raktą ir vienas ten buvai.

Adamas išbalo lyg drobė.

— Apie tai pasikalbėsime rytoj, leitenante Ročai. Manau, pistoletą mokėsite ir kaire spustelėti. Kai dėl manęs — esu pasiruošęs.

— Man neverta su tavim prasidėti, pasienieti Adamai. Pats atsakysi ten, kur reikės.

— Tik ne tau, Ročai.

Stojo nejauki tyla.

Adamas sutramdė pyktį ir susijaudinimą.

— Mis Kete, — prabilo jis vėl, — gal galėtumėte kartu su manim nueiti prie senojo blokhauzo ir parodyti tą vietą, kur prasmego vaiduoklis.

— Mielu noru. Tik nežinau, ar besurasiu ją. Tuo akimirksniu buvau labai susijaudinusi.

Mergina nuėjo kartu su Adamu. Ročas pasiliko.

Kai Adamas ir Ketė atsidūrė prie krūvos pelenų, iš kurių dar kyšojo apdegę pamatiniai rąstai, — viskas, kas liko iš bedančio Beno blokhauzo, — susirinko ir kiti vyrai. Mergina, atsistojusi toje pačioje vietoje, kur kadaise buvo durys, bandė susivokti, kas kur.

— Tai buvo dešinėje, — tarė ji. — Dešinėje prie stalų... tikriau, prie antro stalo... visai prie galinės sienos į upės pusę... Štai ten ir prasmego vaiduoklis.

— Ir be jokio garso?

— Beveik be garso. Rodos, dunkstelėjo kažkas... Lyg medis į medį...

Adamas sukluso. Atmintyje atgijo pamirštas įvykis. Prieš dvejus metus, tą pačią naktį po žmogžudystės, nepastebimai paspruko Benas ir Rudoji Lapė. Tada irgi dunkstelėjo kažkas lyg medis į medį. Adamas puolė į Ketės nurodytą vietą ir, dvynių padedamas, ėmė valyti gruzdą ir pelenus. Betyrinėdami grindis, rado apvaliai einančią išpjovą. Stuktelėjus atsiliepė aidus garsas.

Teo nukasė gruzdą plačiau. Pasirodė didelis apvalus medinis dangtis.

Susijaudinę vyrai tuoj pat pabandė dangtį atkelti. Tai padaryti buvo nesunku. Kai Teo nustūmė jį, pasirodė šulinys, kurio dugne žvilgėjo vanduo.

Susimąstę vyrai ir Ketė žvelgė į radinį.

— Na ir kiaulystė! Šitiek laiko apie jį ničnieko nežinojome, — tarė pagaliau Adamas.

— Tu manai, kad ten gali pralįsti žmogus? Galų gale, kur šita kiaurymė išeina? — paklausė apšepęs vyras.

— Tikriausiai į upę. Reikėtų išbandyti. Netikiu, kad čia gruntinis vanduo! Statydami siurblį, turėjome daug giliau įsikasti.

— Į upę? — suabejojo Tomas. — Klausyk, ligi Najobreros vis dėlto toloka. Tokį vandentiekį išrausti nelengva.

— O kodėl nepaplušėti? Toks vandens pilnas urvas labai praktiškas daiktas. Pavyzdžiui, užpuola raudonodžiai ir ima šaudyti degančiomis strėlėmis. O statinės tuščios. Niekas nedrįsta į lauką nė nosies kyštelti.

— Ar anksčiau tas blokhauzas čia vienas stovėjo?

— Vienas. Ir aštriatvorės nebuvo.

— Tada sutinku. Tik reikia vienam panerti ir įsitikinti, ar galima pralįsti.

— Taip, vienam reikia...

Adamas apsidairė. Niekas nenorėjo nerti. Tomas nubėgo, atsinešė didelį akmenį, pririšo jį prie laso ir įmetė į šulinį. Vandens buvo keli metrai.

— Hm!

Vyrai stovėjo ratu, nežinodami ką daryti.

Vakarėjo. Iš rytų jau smelkėsi tamsa. Vakarų dangaus skliautas gaubėsi violetine skara. Uolinių kalnų šlaitai skendėjo šešėliuose. Upės tėkmėje mirgėjo saulėlydžio žaros.

Sargybinis, stovėjęs ant kalvos, davė ženklą.

— Grįžta majoras su visu daliniu.

Iš tolo pasigirdo arklių kanopų dundesys. Netrukus kitame Najobreros krante pasirodė didelis dragūnų ir pasieniečių būrys ir ėmė pūškuoti per brastą. Prie sudegusios stoties majoras Smitas įsakė kariams nusėsti nuo žirgų. Sudegusio forto vaizdas sukėlė neišpasakytą norą išsikeikti; tik majoro buvimas ir kvapą užimantis įsiūtis sulaikė iš kareivių burnų besiveržiančius keiksmus.

Smitas lakoniškai pasiteiravo apie įvykį. Adamui net kakta iš gėdos suprakaitavo raportuojant. Majoras paprašė parodyti atrastą šulinį. Pažiūrėjęs mostelėjo ranka Tobijui, kartu su kariuomenės būriu grįžusiam į stotį.

— Žiūrėk, surišime porą lasų ir, apjuosę tave, įleisime į šulinį. Panerk ir pažiūrėk, kur ta kiaurymė išeina. Jei nebegalėsi prasigauti toliau, truktelėk lasą tris kartus, — ir mes tave ištrauksime.

Pasieniečiai surišo lasus, ir Tobijas klusniai nėrė stačia galva į šulinį. Virvė trumpėjo ir trumpėjo. Tai rodė, kad žvalgas iriasi tolyn. Po kelių akimirkų virvė liovėsi šliaužti į šulinį. Adamas, kuris laikė lasą, pajuto tris truktelėjimus. Tai buvo ženklas, jog reikia indėną traukti atgal.

Pirmiausia išlindo Tobijo kojos, paskui iš vandens išniro visas jo rudas kūnas. Pečiai buvo nubrūžinti; žvalgas kosėjo ir spjaudė vandenį.

— Anksčiau buvo geras kanalas, — tarė jis. — Išeina į upę. Dabar prinešta daug smėlio, sunku pralįsti. Vienoje vietoje kiaurymė visai susiaurėjusi. Tačiau vaiduoklis ir ten prasmuks.

— Vaiduoklis! — pakartojo piktai Smitas. — Argi tu, Tobijau, tiki, kad vaiduoklis... na, kas gi kitas galėtų būti šis vaiduoklis... Ar tu tiki, kad dakotas galėtų pralįsti? Jei, pavyzdžiui, grėstų jo gyvybei pavojus arba reikėtų mūsų stotį sudeginti?

— Dakotas pralįs! Jis lieknas ir stiprus. Gali ilgai išbūti po vandeniu. Haris prasigavo iš upės urvu į namą, pasislėpė, padegė ir vėl sugrįžo tuo pačiu keliu į Najobrerą.

— Jis pralindo! — suriko majoras. — Jis pralindo, ir jo raudonieji bendrai su mūsų amunicija taip pat pralįs, jei mes žiopsosime į suktus jų vado triukus. Šelmis puikiai žinojo, ko joja į mūsų stotį ir kodėl muilina mums akis. Kad sugaišintų! Kad sutrukdytų vytis jo žmones, skubančius su amunicija į savo medžioklės plotus! Jis pralindo, o mes stovime tuščiomis rankomis prie sudegintos stoties!

— Hau, — burbtelėjo Tobijas, prispirtas įsiutusio komendanto žvilgsnio.

Leitenantas Ročas paprašė žodžio.

— Galima kai ko paklausti? — pradėjo jis, slėpdamas piktą džiaugsmą dėl komendanto nesėkmės. Jo akyse žybtelėjo klastingos ugnelės.

Smitas linktelėjo galva.

— Adamai, — pradėjo Ročas, — jei aš gerai informuotas, tu jau pažinojai šį blokhauzą, prieš įstodamas į karinę tarnybą.

— Taip. Prieš vieną dieną.

— Šiaip ar taip — prieš dvejus metus. Ir ničnieko negirdėjai apie šią landą? O gal tik mums nesakei?

Adamas nusisuko nuo Ročo ir kreipėsi į Smitą:

— Majore! Aš ničnieko nežinojau apie šį urvą, kuris ligi šiol buvo gerai užmaskuotas žemėmis. Tačiau aš atsimenu, kaip naktį, prieš pat jums atvykstant į blokhauzą, du vyrai, Benas ir Rudoji Lapė, tarytum sudegė šiuose namuose. Ligi šiol negalėjau suprasti, kaip jie paspruko. Tik dabar viską supratau. Benas buvo pasidaręs šį slaptą išėjimą, kuris kartu buvo ir vandentiekis. Mane tik stebina, jog dakotas apie tai žinojo. O juk tada jam nepasisekė jų sugauti...

— O mane stebina, kad mes lig šiol apie tai nežinojome! — Smitas buvo labai susijaudinęs. — Adamai, tai papasakojęs, tu dar labiau padidinai savo kaltę. Per dvejus metus turėjai užtektinai laiko pagalvoti, kaip tie bernai paspruko. Dvejus metus miegojai ant šių grindų ir nieko nepastebėjai? Aš tau jau kartą sakiau: tu esi tikras žemknisys, bet ne kareivis! Labai apgailestauju, kad tau patikėjau stotį. Tai paskutinis kartas! Tai aplaidumas, tai nesąžiningumas, kaip galima būti šitokiam nerūpestingam! Tu kaltas, kad pražuvo mūsų stotis!

— Tuomet aš galiu išeiti.

— Jei nors kiek turėtum savigarbos, pasakytum: „Bet kokia kaina ištaisysiu savo klaidą!“ Tačiau tu esi tikras juodnugaris!

Adamas tylėjo, o Ročas žvelgė į jį triumfuodamas, su neslepiama pašaipa.

Į tą laiką sutemo. Viena po kitos įsižiebė, sumirksėjo žvaigždelės virš nykaus lyg išmirusio krašto. Buvo pats laikas pagalvoti apie nakvynę. Išstatę aplink plačiu frontu trigubą sargybą, kareiviai ryžosi geriau miegoti prie savo arklių, negu prie sudegusių blokhauzų. Iš antklodžių, kurias buvo pasiėmę išvykdami į ekspediciją, kariai padarė majorui ir Ketei du guolius buvusiame komendanto kabinete. Čia teberiogso jo apdegęs ąžuolinis stalas, apatinė išorinės sienos dalis taip pat nebuvo sudegusi. Iš pradžių Ketei buvo pasiūlyta nakvoti išlikusiame sveikame rūsyje, įrengtame po komendantūra, nes čia atrodė saugiausia. Tačiau mergina nepanoro kvėpuoti priplėkusiu oru, užsidaryti akloje tamsoje ir miegoti dulkėse, galų gale jai buvo leista nakvoti po atviru dangumi.

Buvo pats vidurnaktis. Adamas kartu su Tomu ėjo sargybą. Jau dvi valandas abu gulėjo tylėdami vienas šalia kito ant smėlio kalvos į pietus nuo stoties.

— Baik tu čia savo tarnybą, — tarė staiga Tomas.

— Būtų gerai išvis galą pasidaryti. Aš esu tikras nevykėlis.

Tomas ne iš karto atsiliepė.

— Lukterkim, gal dar aukso rasime? Man iš galvos neišeina ferma. Juk ją reikia išpirkti.

— Užsičiaupk, tavo svajonės nė penso nevertos.

— Tau reikia vėl imtis plūgo, gyvulių. Ten tu kitas vyras. Niekur nemačiau už tave geresnio žemdirbio.

Vyrai nutilo, nes jų dėmesį patraukė netikėtas įvykis. Ant vienos smėlio kalvos, tolėliau į pietus, pasirodė arklys. Jis pakėlė galvą ir skambiai sužvingo.

Adamas ir Tomas pastebėjo, kad sunerimo ir kiti sargybiniai. Kažkas ragino griebti laso ir šliaužti prie mustango. Kai kurie ir arklius atrišo, pasiryžę, jei reikės, šokti vytis. Tačiau jiems nespėjus dar nieko padaryti, visos jų viltys sužlugo. Pieva čiūžtelėjo vos matomas šešėlis, ir štai ant mustango jau sėdėjo raitelis. Tai buvo indėnas. Jis pastatė eržilą ant paskutinių kojų. Graibstydamas priekinėmis kojomis orą, žirgas stovėjo ant kalvos lyg koks drąsą įkūnijantis monumentas. Raitelis pakėlė ranką ir, pamojavęs priešams kovos kirviu, išnyko lyg šmėkla prerijų naktyje.

Raitelių būrys puolė iš paskos. Sutratėjo šūviai. Kadangi tai buvo betikslis šaudymas, majoras įsakė visiems grįžti atgal. Gurguolė buvo pagrobta, paskutinės parako atsargos susprogdintos— reikėjo taupyti šaudmenis.

Šią naktį visi buvo paniurę, neramūs. Niekas nemiegojo. Kiekvienas tikėjosi naujos pabėgusio vado šunybės. Nejučia Adamas prisiminė, kokia buvo nuotaika Beno blokhauze po Matotaupos, Tokei Ito tėvo, nužudymo.

Slinko valandos. Adamas su Tomu išbuvo sargyboje dvi pamainas iki pat ryto. Fermerio sūnus negalėjo sutramdyti savo minčių. Veltui jis stengėsi nukreipti visą dėmesį į aplinką, kurią gaubė tamsa. Nė nesumosi, kaip kas nors atsitiks. Keistas jausmas apima žmogų, žinantį, jog jo tyko mirtis ir kad jis yra paskutinis iš gaujos, kuriam dar neatkeršyta. Paskutinis?.. Tiesa, Rudoji Lapė, tikrasis žmogžudys, tebėra dar gyvas. Tačiau jis susirado saugią vietą. Iš visų aukso ieškotojų prie Najobreros liko tik vienas Adamas. Kaip neatsargiai pasielgė, prasitardamas dakotui, kad auksas jam vis dar galvoje! Dabar nelauk iš jo gailestingumo.

Adamas klausėsi įtempęs ausis, stengėsi perskrosti akimis tamsą. Tačiau jis dar nesugebėjo nakčia išskirti daiktų taip, kaip išskiria indėnas. Kas šio meno pradėjo mokytis turėdamas dvidešimt metų, neprilygs tam, kas pratinosi iš mažumės.

Aplink buvo tylu ramu. Tik nakties vėjelio supami lingavo žolių stiebai.

— Žiūrėk, kad grįžtum į savo fermą, — staiga vėl prabilo Tomas. — Dar nežinai, kokia berno ar žvėrių gaudytojų duona. Amžinai esi įklimpęs skolose. Aš ir Teo žinome jos skonį. Kad ją velniai. Žemės reikia turėti ir pinigų.

— Gana! — atkirto piktai Adamas.

Bet Tomas netylėjo.

— Pasakysiu pagaliau tiesą, Adamai Adamsonai. Pas tavo senį mes plušome dešimtį metų, o jis mus išsviedė už durų. Jis pasakė: „Nebeturiu pinigų. Turiu parduoti gyvulius ir viską, ką sugriebęs. Tuomet gal dar galėsiu išsimokėti.“ Dėl to ir atkakome pas tave. Štai kokie popieriai.

— Bet kuo gi aš galiu jums padėti? Esu plikas kaip tilvikas.

— Tada tylėkime ir šaudykime indsmenus, kol mus pačius nudės. Mes ne geresni už juos.

Pokalbis baigėsi. Adamas dar kartą pagalvojo apie Tokei Ito, kurio visi bijojo ir kurio saugodamiesi stovėjo sargyboje. Adamas bijojo dakoto, tačiau jam nejautė jokios neapykantos. Tomas ir Teo, pirma bebrų medžiotojai ir kaubojai, buvo jam per daug pripasakoję apie Harį Tokei Ito ir Matotaupą. Labai jau giliai įstrigo į jo širdį anas vakaras, kada pirmą kartą susitiko Harį ir kada buvo užmuštas jo tėvas. Tokei Ito privertė dabar pasipūtėlius mėlynšvarkius jį gerbti ir po dviejų metų atšventė savo tėvo žuvimo metines taip, kad šio įvykio niekas iš mačiusiųjų nepamirš. Adamas netgi šiek tiek džiaugėsi. Tokei — Ito baudė už žmogžudystę ir gynė savo žemes. Jis elgėsi kaip tikras vyras. Už ką gi jo nekęsti? Dakoto priešiškumas Adamui atrodė savaime suprantamas dalykas.

Galų gale išaušo rytas. Šilto pusryčio nebuvo. Visos maisto atsargos sprogimo metu išlėkė į orą; vyrų pilvai gurgė, bekramtant neliečiamą davinį, kurį apdairiai buvo pasiėmę su savim į ekspediciją. Skaniai valgė tik vienas Tobijas, kuris prisigaudę upėje žuvų. Bežiūrint į indėną, kepantį savo laimikį karštuose pelenuose, Ketei varvėjo seilė. Tačiau Tobijas, kuris būtų pavaišinęs kiekvieną draugiškai nusiteikusį indėną, prieš Ketę kaip kavalierius nepasirodė. Jis vienas sukirto ir paskutinę žuvį.

Mergina nukiūtino tolyn. Adamas matė, kaip ji susitiko su dvyniais. Abu kablianosiai neslėpė džiaugsmo ir mielai leidosi su Kete į kalbas. Adamas nusimanė statyboje. Ieškodamas nuo gaisro likusių rąstagalių ir lentų, iš kurių norėjo suręsti laikiną pastatą, viena ausim klausėsi pašnekesio.

— Vadinasi, pritrūkome maisto, tiesa? — paklausė mergina Tomą. — Tai ką dabar darysime? Šiame krašte gyvena indėnai; vadinasi, ir maisto turėtų būti!

— Visai nekvailai pasakyta, — samprotavo Tomas, ruošdamas Adamui balkį. — Tačiau šiame krašte, kad jį kur devynios, žmogų palaiko tik bizoniena.

— Tai eisite medžioti bizonų?

— Jeigu rastume, eitume. Bet bizonų neprišauksi kaip vištų — put, put, put... Jie turi savo galvas ant pečių ir vaikšto savais keliais. Neatrodo, kad kaimenės būtų kur nors netoli.

— O vadas, o Lokės giminė? Kuo jie maitinasi?

— Mokate tardyti! Jie dar turi šiek tiek atsargų: džiovintos mėsos ir šaldytos žuvies. Tačiau kai visa tai suvalgo, o bizonai nepasirodo...

— Kas tada?

— Tada jie šoka kartu su savo burtininku bizonų šokį: „Geroji dvasia, duok mums bizonų, bizonų, bizonų, bizonų... Bizonų, bizonų, bizonų duok mums, geroji dvasia.“ Taip jie šoka ir dainuoja dieną ir naktį.

— Tikrai? Bet juk tai kvailystė.

— O jūs niekuomet nesimeldėte: „Tėve mūsų, kurs esi danguje... kasdieninės duonos duok mums šiandien?“ Jūs taip sakote tik šiaip sau, visai nejausdama alkio. O indėnai pavasarį badauja.

— O jeigu bizonai neateina?

— Jei bizonai neateina pas indėnus, tai indėnai turi eiti pas bizonus. Jie išardo palapines ir traukia į kitą vietą. Vyrai naršo su savo greitais mustangais aplink ir ieško bizonų kaimenės pradžioje savo medžioklės plotuose, o jeigu neranda, braunasi į svetimus. Tada dažniausiai įvyksta kruvinos grumtynės.

Ketė susimąstė.

— Tai juk ne gyvenimas, — pagaliau pasakė ji ir pažvelgė į Adamą, šis tačiau nusuko akis. — Kai reikia su palapinėmis nuolat bastytis paskui bizonus, namų nepasistatysi. Ir apskritai, ne žmogus valdo gyvulį, o gyvulys žmogų! Toks gyvenimas mums netinka. Mes negalime dabar leistis ieškoti bizonų, kai virš mūsų galvų kabo indėnų karo kirvis.

— Aišku, negalime. To mes ir nedarysime, mis Kete. Turime rasti kitą išeitį.

— O kokią?

Tomas susiraukė.

— Majoras įsakė Ročui su didesne kareivių dalimi vykti į Randalio fortą ir ten išrūpinti kitą provianto ir amunicijos partiją. Ak ir išpūs jie ten akis, kai sužinos, kas pas mus įvyko. Čia pasiliks tik keletas žmonių. Jie gaus visą turimą maistą, kurio turėtų užtekti, kol atvyks transportas. Jūs josite su Roču.

— Ką aš darysiu — mano reikalas! — Ketė atmetė galvą. — Aš liksiu su tėvu.

Tomas šyptelėjo.

— Jei, žinoma, jis leis.

— Geriau pasakykite, ar niekas iš jūsų nemoka siūti?

Tomas ir Teo ėmė kvatotis.

— Paklauskite ko nors kito, mis. Mes nepažįstame kareivių. Norėtumėte pasisiūti jojimo kostiumą?

— Taip. Aš jau viską apgalvojau.

— Va, matai! Vadinasi, iš tikrųjų liksite čia? Jūs drąsi!

— Šito aš nežinau. Tačiau man aišku, kad, kartą pabėgusi, pas tetą Betę grįžti negaliu.

— Argi teta blogesnė už indėnus?

Ketė nenorom ėmė kvatotis. Paskui greit vėl surimtėjo.

— Tam tikra prasme teta blogesnė ir už indėną. Užpraeitą naktį pergyvenau gurguolės antpuolį ir, prisipažinsiu atvirai, kad, jį prisiminusi, ir dabar drebu. Tačiau čia visai kas kita. Dabar vyksta karas, ir aš galiu, aišku, žūti... tačiau tikiuosi, kad kulka mane aplenks...

— Kalbate kaip senas vakarietis!

— Teta Betė yra užsimaskavęs priešas. Tai įsikūnijęs blogis, kankinąs nuo aušros ligi sutemų. Mes, Smitai, neturime pinigų, o ji pertekusi, tiesiog apsikrovusi jais. Aš buvau tik išlaikytinė, atseit, iš gailesčio priimta į namus. Nuo ryto ligi vakaro turėjau jai dėkoti už gerumą, pataikauti, kad ji man užrašytų savo turtą. Tomai, to aš nemoku ir niekada ten negrįšiu. Įsivaizduokite, grįžta duktė palaidūnė, kupina atgailos širdimi, praradusi savo sužadėtinį... Ne, geriau tegu koks dakotas vieną gražią dieną mane nušauna, o teta Betė tegu užrašo savo pinigus kokiai nors labdarybės įstaigai. Už juos aš nevergausiu jai. Niekada!

Ketė išraudo kaip ugnis. Adamas, pasirėmęs kirvakočiu, žiūrėjo į įsikarščiavusią merginą. Tai bent... O jis juk norėjo Ketę dėl pinigų vesti! Nors į žemę lįsk iš gėdos!

Ketė atsisuko ir pamatė Ročą, kuris buvo priėjęs ir, be abejo, girdėjo jos žodžius. Ji staigiai nusisuko ir nudrožė prie arklių.

Atėjo pietų metas. Valymo darbai ir pirmosios pašiūrės statyba jau buvo pažengusi į priekį. Ročas su didžiąja įgulos dalimi paliko sunaikintą stotį.

Su Kete jis atsisveikino šaltai, abejingai. Mergina jam netarė nė žodžio.

Majoras pasiliko dešimt vyrų, tarpe jų buvo Adamas, Tomas ir Teo. Ketė pasiekė savo; dabar ji stovėjo prie smulkaus vyruko ir svarstė, kaip iš dviejų antklodžių sukirpti jojimo kostiumą. Su ilgu sijonu jį nenorėjo daugiau vaikščioti!

Majoras elgėsi su Adamu taip, tarsi ničnieko nebūtų įvykę. Tačiau valstiečio sūnus negalėjo viso to taip greit užmiršti. Jis atsakydavo tik tai, kas buvo būtina, ir nėrėsi iš kailio, norėdamas parodyti, kad jis geriau moka dailidžiauti ir kloti rąstus, negu mėlynšvarkiai.

Kitos dienos pavakary ramų nedidelės žmonių grupelės gyvenimą sudrumstė aliarmo signalas. Tobijas pranešė, kad iš pietų artinasi raitelis; žvalgas gana tiksliai jį apibūdino:

— Aukštas, stambaus sudėjimo, raudonplaukis, pageltusiais dantimis vyras. Ausų speneliai priaugę prie odos. Joja ant keršo arklio.

Adamas, išgirdęs naujieną, liovėsi valgęs.

— Tomai, — tarė jis. — Tai, be abejo, Rudoji Lapė. Iš ausų spenelių visuomet pažinsi. Ko tas akiplėša čia nori? Jei išdrįso vėl pasirodyti prie Najobreros, matyt, reikalas rimtas.

Tomas ir Teo pritariamai linktelėjo. Adamas iš susijaudinimo paraudo. Būsimas susitikimas vėl sužadino paskutiniųjų dviejų metų viltis ir priminė nesėkmes.

Raitelis, kuris buvo ne kas kitas, kaip Rudoji Lapė, skrido šuoliais ant keršo arklio forto link. Virš didelės kaubojiškos skrybėlės kyšojo balta vėliavėlė, parlamentaro ženklas. Sustabdęs prie Adamo arklį, su juo net nepasisveikinęs, jis liuoktelėjo žemėn ir ėmė žvalgytis žmogaus, kuris pasirūpintų jo keršiu. Radęs paslaugų berną, numetė jam pavadį ir neskubėdamas nužingsniavo pas majorą.

Smitas stovėjo buvusioje stoties aikštėje tarp apdegusių blokhauzų likučių ir statomo naujojo pastato ir apžiūrinėjo šios dienos darbą. Pamatęs svečią, nužvelgė jį tiriančiomis akimis. Rudoji Lapė buvo visa galva aukštesnis už karininką. Netašytas bernas demonstravo majorui savo plačius pečius ir gremėzdišką figūrą ir vaizdavosi kažin kas besąs.

— Klarke, Fredas Klarke, — prisistatė jis Smitui. Adamas, stovėdamas netoliese, viską matė. Rudoji Lapė tuoj pat padavė storą laišką. Majoras santūriai linktelėjo ir, praplėšęs voką, ėmė skaityti.

— Laiško turinys man žinomas, — garsiai pasakė Rudoji Lapė, majorui baigus skaityti. — Sėdintis Jautis ir Lokės giminės vadas Tokei Ito kviečiamas kalbėtis su pulkininku Džekmanu. Susitikimas įvyks jūsų stotyje. Kaip dabar bus? Kokia čia konferencija degėsiuose! — Rudoji Lapė apmetė pašaipiomis akimis griuvėsius. — Čia, matyt, mano draugas Haris pasidarbavo.

Majoras, nežinodamas ką daryti, trynė rankose sulankstytą laišką.

— Susitikimas turi įvykti kitoje vietoje, — tarė jis.

— Ne, — atrėžė grubiai Rudoji Lapė, tarsi kalbėtų su sau lygiu. — Susitikimas įvyks čia. Stotis privalo būti atstatyta.

Nustebęs Smitas pakėlė antakius. Kokiu tonu kalba šitas Klarke? Bet jame slypėjo kažkokia jėga, kurios karininkui kaip tik trūko. Majoro autoritetas ir pasitikėjimas savimi rėmėsi daugiau tarnybiniu laipsniu, negu vidine jėga. Įgimtas Rudosios Lapės brutualumas sulaužė tuos ramsčius, ir Smitas pasijuto bejėgis. Matydamas tai, Adamas ir užjautė jį, ir bodėjosi.

— Greit atstatyti neįmanoma, nes aplink mažai miško medžiagos, — dėstė toliau Smitas, tarsi kalbėtų su kokiu viršininku. Kas žino, gal Rudoji Lapė yra pulkininko Džekmano patikėtinis, todėl paprastam majorui geriau jo pasisaugoti.

— Susitikimas įvyks negreit, — pareiškė autoritetingai Rudoji Lapė. — Manote, pajojėsite į prerijas ir susitiksite dakotą? Čia neaprėpiami plotai.

— Lokės giminės vadas Haris Tokei Ito ir Sėdintis Jautis... — svarstė vienas sau Smitas. — Kažin, ar jie toje pačioje vietoje gyvena? Norint įteikti abiems kvietimus, reikės ilgokai paieškoti.

— Supratote? Gerai. Duosiu tada gerą patarimą: jų ieškoti reikia prie Juodųjų kalnų. Ten greičiausiai ir rasite.

— Sutinku. Fredas Klarke? Taip. Tada tu ir išjosi rytoj su laiškais?

— Aš? Aš ne toks kvailys. Pulkininkas Džekmanas man pavedė kitus reikalus. Pasiųskite Tobiją, jis moka dakotiškai, kaip nors susitvarkys.

— Raudonodį? Argi ne rizikinga? — Smitas vėl išskleidė laišką. — Keistas sugretinimas: galingiausias dakotų genčių burtininkas ir mažos grupelės karo vadas... Ar Sėdintis Jautis dėl to neįsižeis? Vietoje šio nežymaus plėšikų vado galima pakviesti kokį kitą įtakingą žmogų, pavyzdžiui, Pasiutusį Arklį arba Raudonąjį Debesį.

— Ką jūs čia, atsiprašant, paistote, sėdėdamas ant pelenų krūvos, — atkirto Fredas Klarke. — Nejaugi galvojate, kad pas jus atvyks Sėdintis Jautis? Jo vardas įrašytas tik tam, kad pakvietimas solidžiau atrodytų. Reikia tik, kad atvyktų mano draugas Haris iš Lokės giminės. O garsūs vadai, su kuriais ničnieko nesusitarsi, mums nereikalingi. Prie derybų stalo užteks vadukų. Nugirdysime — ir jie pasirašys, jog atsisako savo žemių. Dešimties lazdų vienu lenkimu neperlauši. Reikia po vieną laužti.

— Šneka, kad Haris negeria.

— Na, raudonodžius aš gerai pažįstu, nemokykite manęs! Su Hariu susitvarkysiu aš pats. Galite būti ramus. Svarbiausia privilioti jį.

Smitas vėl įkišo laišką į voką.

— Vadinasi, laiškus vadams nuneš Tobijas. Bet ar indėnai mokės perskaityti?

— Laiškus perrašykite indėniškais ženklais. Šio meno moka Tobijas.

— Daug laiko prabėgs, kol Tobijas suras vadus.

— Džekmanas taip pat galės atvykti tik po kelių savaičių; aišku, kai atstatysite stotį. Juk neguldysite pulkininko į pelenus lyg kepamos žuvies.

— Tikrai atvyks pats pulkininkas? — paklausė Smitas, nekreipdamas dėmesio į ironišką pastabą. — Tiesa, laiške parašyta, kad pulkininkas pats ves derybas. Teks tada mums su statybomis pasispausti.

— Gerai. Sutarta. Aš išvykstu.

Keistas buvo tas jo skubėjimas! Tačiau Adamas tuo nesistebėjo. Kur kas nuostabiau buvo, kad Rudoji Lapė apskritai išdrįso čia pasirodyti. Matyt, Fredas pasitikėjo parlamentaro vėliavėle, ginančia jį nuo dakotų.

Rudoji Lapė pasiėmė keršį ir nusivedė prie Adamo, kramsnojančio kartu su Tomu ir Teo skurdžią vakarienę.

— Labą vakarą! — pasveikino jis Adamą. — Tu dar čia? Ar nenorėtum gauti solidesnio darbo?

Adamas žvilgtelėjo į Rudąją Lapę, atsipjovė gabaliuką džiovintos dešros ir, įdėjęs į burną, truktelėjo pečiais.

— O kam? — pasakė jis ramiai.

Fredas neturėjo žinoti, kokia pykčio ir neapykantos audra kilo Adamo krūtinėje, kai vėl išgirdo tą patį klausimą.

„Ar nenorėtum gauti solidesnio darbo?“ Šį klausimą kadaise jis girdėjo Sen Pjere. Tą vakarą pirmą sykį susitiko su Rudąja Lape. Adamas tada prašė turtingų pirklių paskolos, bet nieko negavo. Degdamas apmaudu, jis išgėrė tą vakarą kelis stikliukus degtinės. Prie jo prisėdo Rudoji Lapė.

— Ar nenorėtum gauti solidesnio darbo? — pasiūlė jis.

Adamas sumušė su juo rankomis ir nutarė kartu su Rudosios Lapės bendrais, atvykusiais prie Najobreros, keliauti į Juoduosius kalnus ieškoti aukso. Užmušus Matotaupą, planai iširo pirma laiko. Nuo tos dienos Adamas ir plaukė pasroviui kaip tas paplautas medis.

— Kam? — Rudoji Lapė pakartojo Adamo klausimą. — Man atrodo, kad tau ne pro šalį būtų krūvelė dolerių.

Adamas dar kartą truktelėjo pečiais.

— Turiu gerą sumanymą, — dėstė Rudoji Lapė nekreipdamas dėmesio į Adamo abejingumą. — Garantuotas dalykėlis. Kelis tvirtus vyrukus dar galėčiau priimti. Na, kaip?

— Gal vėl nori ką nors nugnybti?

Rudoji Lapė ėmė šlykščiai kvatotis.

— Bobiškus nervus timptelėjo? Su tokiu jautrumu pasaulyje nieko nelaimėsi. Ketinu griebtis biznio, puikaus biznio. Nenorėtum prisidėti?

— O kuo tu čia gali bizniauti? Už kailius nieko neuždirbsi. Šį biznį pagrobė kailių bendrovė.

— Ačiū už informaciją. Išminčius! Man rodos, tavo makaulėje per lėtai sraigteliai sukasi. Čiupk kuiną, ir švilpiam. Sutarta?

Adamas permetė akimis Rudąją Lapę nuo galvos iki kojų.

— Ne, — atsakė jis.

— Tada dvėsk čia karininkų stumdomas! Aš žinau šį tą geresnio! Sudie!

Rudoji Lapė užšoko ant keršio ir nurūko į vakarėjančias prerijas. Netrukus jis pranyko iš akių.

Kai vyrai užkando ir išstatė sargybas, pasigedo Tobijo. Niekas nežinojo, kur jis išjojo. Grįžo tik kitos dienos vidurdienį.

Vėl nieko aiškaus iš jo neišpešė, ką jis šią naktį veikė.

— Rykščių! — sušuko majoras. — Po gaisro išsisuko, ir tai, matyt, jam ne į naudą.

Majoras, pagriebęs rimbą, pats kirto indėnui per pečius. Tobijas nepratarė nė žodžio. Jo veidas liko sustingęs kaip anksčiau. Kai komendanto pyktis atvėso, indėnas nuėjo prie arklių, susivyniojo į savo antklodę ir užmigo.

Adamas ilgai gulėjo atmerktomis akimis. Susitikimas su Rudąja Lape neišėjo jam iš galvos. Jeigu šis plėšikas atsibastė dar kartą į šį kraštą, tikriausiai sumanė vėl kažką svarbaus, kitaip nebūtų rizikavęs. Adamas suvokė, kad Rudoji Lapė turi du tikslus: praturtėti ir nudobti dakotą Harį, vienintelį žmogų, kurio ne juokais bijojo. Gal būt, jis norėjo pasiekti ir viena, ir antra. Ar pavyks jam atvilioti į fortą jaunąjį dakotą? Ir kokį jis ruošiasi daryti biznį? Lengviausia dabar praturtėti pardavinėjant šautuvus indėnams, kurie ginkluojasi, ruošdamiesi ginti savo žemes. Ne paslaptis, kad dakotai turi gerų šautuvų. Ne visus juos nusipirko taikos metu medžioklei, ne visus pasigrobė. Pirkliai vėl darė biznį. Gal būt, vienas vienintelis sandėris atneštų daugiau pelno, negu verta visa Adamo ferma. O gal reikėjo keliauti su Rudąja Lape?

Tačiau Adamas nekentė šio įžūlaus, brutalaus žmogaus, šito berno su atsikišusiu žandikauliu. Fermerio sūnus vėl ėmė galvoti apie jaunąjį vadą. Jis turėjo pripažinti, kad indėnas padarė jam didelį įspūdį, kuris neišdilo dar iš atminties. Adamas išjojo iš tėvo fermos, būdamas aštuoniolikos metų; dabar jam jau dvidešimt dveji. Jo skaičiavimu, Hariui turėjo būti dvidešimt ketveri. Dakotas paliko savo giminę, turėdamas dvylika metų. Dešimtį metų prasibastė su tėvu tremtyje, o prieš dvejus sugrįžo pas savuosius. Dabar jis vadovauja Lokės giminės kariams šioje beviltiškoje kovoje. Nors dakotai ir apdairūs, ir drąsūs — vis tiek pralaimės. Jie nemoka pasigaminti nei plūgo, nei šautuvo. Jų likimas nulemtas.

Jie buvo varomi iš tėvynės, kaip ir Adamas. Turėjo kraustytis į kažkokį rezervatą, kur nugalėtojai juos mokys, kaip reikia gyventi. Pasaulis sukurtas saujelei galiūnų, o kiti turėjo tik džiaugtis, kad gyvena.

Atsisakydamas vykti su Rudąja Lape, Adamas galvojo ir apie jaunąjį dakotą. Jis nebenorėjo dar kartą būti Matotaupos žudiko bendru.