„JUMS NEVALIA MIRTI!“

Visą naktį pūtė pietų vėjas. Nuo kalnų dvelkė polaidžio vandens kvapas, virš pievų tvyrojo pilkšvas rūkas. Dangumi slinko debesys, bet pakilęs mėnulis greitai išsklaidė juodas jų draiskanas. Dangaus aukštybėse skaisčiai mirgėjo Paukščių takas.

Kai išblanko mėnulis ir išsisklaidė sutemos, nurimo ir vėjas. Stojo mirtina tyla, nuščiuvo ir paukščių balsai. Rytiniame horizonte sužėravo saulės kamuolys. Vilkstinė sustojo, ir Havandšita visų akyse pakėlė aukštyn šventąją pypkę. Ryto tylą sudrumstė jo žodžiai — tie patys, kuriais dakotų vyrai kiekvieną rytą pasitikdavo tekančią saulę.

— ...dėkojame tau, šventa nepažįstamoji, kad mus iki šiol vedei, ir prašome tave, vesk ir toliau, duok maisto ir nešk mums taiką.

Havandšita nuleido šventąją pypkę.

Vyrai ir moterys nusėdo nuo arklių valandėlę pailsėti. Arkliai, kurių šonkauliai barkšojo pro pašiurusius žiemos gaurus, tuoj ėmė pešioti žolę. Vandens maišai ėjo iš rankų į rankas. Moterys ir vaikai įsidėjo į burną po kąsnelį mėsos ir ėmė pamažu ją kramsnoti. Maisto atsargos ėjo į pabaigą, todėl visi žinojo, kad iki vakaro valgyti daugiau negaus.

Susiriejo du juodi vilkiniai šunys — Ohitika ir sykiu su siksikais atėjusios rujos vedlys. Iš pradžių moterys manė, kad šunys nepasidalija kokio kaulo, bet tie vis labiau ir labiau nertėjo. Pagaliau Blykčiojanti Audra pasiėmė rimbą ir jau buvo beeinanti jų skirti, tačiau Uinona uždėjo ranką jai ant peties.

— Nesikišk, — tarė ji, — čia pešasi broliai. Jie turi patys susitaikyti.

Besiilsinčių keleivių vilkstinė atrodė nelyginant milžiniška gyvatė, besišildanti ryto saulėje. Dabar ji vėl pajudėjo. Kariai išsirikiavo už kits kito paskui savo vadą į dešinę nuo moterų ir vaikų voros — baigėsi kalvotos vietovės, toliau plytėjo lyguma, ir negalėjai žinoti, kada pasirodys priešų raiteliai ir reikės stoti į kovą.

Raiteliams iš paskos sekė šunys. Susikandžioję, bet ramūs visų priekyje biznojo abu vedliai. Ohitika kiek pirma.

Priešaky nuo kalvos viršūnės dar kartą nuaidėjo žvalgo signalas — vadinasi, kelias laisvas. Tada Tokei Ito apėjo paskutinę kalvą, ir staiga priešais atsivėrė plati lyguma.

Kariams į akis spigino saulė, tačiau jie prisimerkę atidžiai stebėjo vietovę — jeigu priešai pasirodys, tai greičiausiai iš rytų pusės. Pirma visų pradingo žvalgai. Jiems vadovavo Vilko Galva.

Vilkstinė traukė vis tolyn tylia lyguma. Tokei Ito klausėsi ausis ištempęs ir įdėmiai sekė, kas dedasi priekyje.

Apie vidurdienį toliuose jis pamatė kažką judant žolėje ir pamažu artėjant prie vilkstinės. Tai buvo Vilko Galva. Hapeda nujojo pasitikti žvalgo ir nuvedė jam keršį. Delavaras užsėdo ir, jodamas šalia vado, pusbalsiu pranešė, ką matęs ir girdėjęs.

— Rudoji Lapė suprato Bebro klastą. Kartu su kitais vačičunais sugrįžęs į artimiausią fortą, pamatė, kad mūsų ten nėra, ir įsitikino, kad Bebras, perdavęs per Tatokaną klaidingą žinią, jį apmovė. Jis norėjo tučtuojau sukti atgal, bet Ilgieji Peiliai pakėlė triukšmą ir atsisakė toliau bastytis. Jie pasiliko savo forte. Tačiau forte yra kailių prekybos bendrovės skyrius. Tuo metu, kaip paprastai pavasarį, ten buvo daug traperių, atgabenusių žiemą sumedžiotų žvėriukų kailius ar atvykusių pasiimti spąstų vasarai. Rudoji Lapė papasakojo jiems, kad už Tokei Ito galvą yra paskirta premija ir kad šiaip būtų ne pro šalį jį nužudyti, nes jis esąs kerštingas, ir jeigu laisvas bastysis po prerijas, tai ir medžiotojams nebūsią ramybės. Daugelis medžiotojų sutiko dėtis su juo ir leistis medžioti tavo, vade, skalpo. Į savo pusę jis patraukė ir keletą žvalgų iš absarokų ir ponkų genčių. Rudoji Lapė vėl išjojo kartu su jais pietvakarių kryptimi. Ten aš prie jų ir pritykinau.

Hapeda pasiūlė vandens maišą, ir delavaras atsigėrė. Nuo ankstaus ryto jis bėgo kaip arklys, o prieš akis vėl buvo ilga kelionė.

Praslinko popietė. Buvo tvanku, pliskino saulė. Časkė snūduriavo ant arklio, tačiau Hapeda, tiek visko prisiklausęs, negalėjo sumerkti akių. Pavakariais Lokės Berniukai vėl pamatė Šunktokečą: palikęs du savo žvalgus, jis vėl sugrįžo pas vadą ir pranešė, ką naujo sužinojo.

Išklausęs žvalgo pranešimą, Tokei Ito įsakė keliauti be sustojimo visą naktį ir kitą dieną. Kai kuriuos jaunesnius berniukus ir mergaites teko sukišti į kailinius maišus, nes išvargę jie jau nebenusėdėjo ant arklių. Tačiau abu Lokės Berniukai laikėsi tvirtai.

Slinko vakarop antroji diena. Persekiotojai vis dar nepasivijo keleivių vilkstinės.

Blykčiojanti Audra tyliai sėdėjo ant savo mustango, nukorusi kojas per palapinių atramas, sukeistas ant arklio nugaros. Ore, kuris buvo lyg pirtyje, padvelkė vėsuma. Priekyje pasigirdo šniokštimas, ir mergaitę nusmelkė didelio pavojaus nuojauta. Šniokštimas pasidarė smarkus ir galingas — jis sklido nuo didžiųjų Dumblinųjų Vandenų. Troškulio iškankinti šunys pasileido į priekį, bet netrukus vėl sustojo ir, pabrukę uodegas, ėmė inkšti. Jie irgi bijojo.

Prieš keleivių akis atsivėrė gilus ir platus upės slėnis, einantis iš vakarų į rytus. Aiškiai buvo matyti to slėnio krantų linijos. Toje vietoje, kur bėglių vilkstinė trumpiausiu keliu galėjo pasiekti slėnį, buvo savotiška įlanka, kurios pakrantėje stūksojo kalva, pietvakarių pusėje pereinanti į tolyn nusidriekusią aukštumą. Tą kalvą ir aukštumos keterą jau buvo užėmęs priešakinis žvalgų būrys; Rolėje galėjai matyti juodaplaukes Kalno Griaustinio ir jo palydovų galvas. Violetinėmis ir žalsvomis spalvomis tviskantis dangus gaubė šiltą žemę, ir viršum vis artėjančio slėnio suspindo pirmosios žvaigždės. Virš tolumoje dunksančių Uolinių kalnų tykojo audros pritvinkęs debesis.

Vadas liepė apsistoti pietiniame įlankos krante, kalvos papėdėje. Blykčiojanti Audra nujojo kartu su kitomis moterimis prie įlankos krašto. Vieta ten buvo patogi ir apsistoti, ir apsisaugoti nuo priešų. Iš pradžių kilo nedidelis susigrūdimas, bet netrukus pirmosios raitelės ėmė leistis su savo arkliais šlaitu žemyn ir stoti nuolaidžioj pievoj pusračiu. Paskui jas nusekė ir Blykčiojanti Audra. Prijoję kalvos papėdę ir pasislėpę už įlankos kranto, visi nusėdo nuo arklių. Po daugiau kaip keturiasdešimt valandų trukusios kelionės ir žmonės, ir gyvuliai buvo labai išvargę. Keleiviai nuėmė valkčius ir suvarė mustangus į krūvą rytinėje įlankos pakrantėje. Blykčiojanti Audra irgi nuėmė savo arkliui krovinį, nuvedė prie kitų ir davė valią — tegu pasiieško kur pasiganyti ir atsigerti.

Ji paėmė iš valkčių nerimaujantį lokiuką ir pamaitino. Tik atlikusi visas savo pareigas ir kartu su Šaipiąja Šarka sukrovusi palapinės atramas prie Bebro mantos, mergaitė išsitiesė žolėje. Ji buvo mirtinai pavargusi ir stiklinėmis akimis žiūrėjo į įlanką, kurios nuolaidžiuose šlaituose buvo apsistojusi bėglių vilkstinė. Visa įlanka buvo užlieta purvino, geltono kaip molis vandens. Iš šiaurės pusės ji buvo atvira, ir į ją plūdo vis naujos vandens vilnys. Iš vandens gailiai kyšojo žilvičių ir berželių šakos, linguojamos srūvančių vilnių. Dumblino vandens paviršiuje plūduriavo bjaurūs kaip rupūžės akys putų burbulai, suposi ir tvenkėsi prie kranto sunešti pagaikščiai. Pakrantėje, prie žmonių kojų, gulėjo išpampusi kalnų avies dvėsena, išplauta vandens.

Blykčiojanti Audra užmerkė blakstienas. Budri liko tik jos klausa, ir ji girdėjo, kaip šniokščia įlankoje vanduo, kaip šalimais patyliukais šnekasi Uinona su Sitopanake. Tik kai keli vandens lašai užkrito ant kaktos, ji vėl pramerkė akis. Baltas mėnulio diskas danguje jau seniai buvo įgavęs geltoną kaip auksas nakties blizgesį.

Aplinkui virė darbas. Blykčiojanti Audra pamatė Lokės Berniukus — tai jie aptaškė jai veidą vandeniu. Berniukai kvatodami nukurnėjo šlaitu žemyn ir pūkštelėjo į šaltą kaip ledas vandenį, kuriame plūduriavo visokiausi pagaikščiai. Abu buvo įsikandę dantyse peilius ir greitai panėrė po vandeniu.

Uinona įbruko Blykčiojančiai Audrai į burną gabaliuką mėsos. Mergaitė ėmė iš lėto kramtyti ir pamažu vėl atgavo jėgas.

Lokės Berniukai prunkšdami išnėrė iš vandens. Ilgomis, stipriomis žilvičio šakomis, nupjautomis po vandeniu, jie mojo kitiems jaunuoliams, kurių dabar buvo eilė nerti į vandenį ir ištraukti šakų. Moterys jau buvo paruošusios bizonų odas. Tai buvo medžiaga valtims statyti. Indėnai, gyvenantys miškuose, pasidarydavo lengvas medžio žievės kanojas arba luotus, tačiau jų gamyba reikalaudavo labai daug darbo. Prerijų gentys nesiimdavo į kelionę jokių valčių, nes dauguma prerijų upių ir upelių seklios ir ne potvynio metu per jas lengva persikelti arkliais. Jeigu ypatingais atvejais prireikdavo valčių, moterys padarydavo paprastą karkasą ir aptraukdavo jį oda. Tokios valtys būdavo apskritos, tik plokščiu dugnu, varomos trumpais irklais. Jos labai lengvai apvirsdavo, buvo nepatogios valdyti, bet turėjo tą privalumą, kad jas galėjai lengvai ir greitai padaryti ten, kur mažai medžių. Vadas buvo davęs įsakymą tučtuojau imtis šio darbo.

Blykčiojanti Audra norėjo padėti daryti valtis ir paprastus trumpus irklus. Ji norėjo padėti Uinonai, bet vado seseriai jau talkininkavo Sitopanakė, tad mergaitė nubėgo pas Mongšongšą. Vogčiom ji vis žvilgčiojo į vado seserį ir laukė, kada toji ją pakvies. Uinona jai maloniai nusišypsojo ir toliau sau kuo ramiausiai dirbo kartu su Sitopanakė. Blykčiojanti Audra nuliūdo, pamačiusi, kad vado sesuo pirmoji užbaigė savo valtį. Nors Sitopanakės ranka buvo sužalota, vis dėlto ji viską darė gerai. Jeigu taip, tai Blykčiojanti Audra Uinonai greičiausiai bus nebereikalinga. Žinoma, Sitopanakė vyresnė už ją ir gražesnė, be to, ji garsaus vado duktė. Blykčiojanti Audra ir pati nejautė, kokia pavargusi ir pikta ji atrodė, kankinama to pavydo.

— Gulkis pamiegoti, — tarė jai Mongšongšą. — Kai vėl leisimės į kelionę, aš tave pakelsiu.

Blykčiojanti Audra papurtė galvą. Kito kokio atsakymo jai ir nereikėjo ieškoti, nes kiek pasisukusi ji pamatė vadą, kuris vienas leidosi nuo kalvos žemyn.

Tokei Ito priėjo prie Uinonos ir Sitopanakės valties ir ėmė ją apžiūrinėti. Blykčiojanti Audra tik dabar susivokė, kad šalia stovi Četansapa ir žvalgas Juodoji Uola. Tokei. Ito vėl atsistojo, ir mergaitė išgirdo jį sakant:

— Na gerai. Aš tuoj pat pamėginsiu tai padaryti su tavo sūnumis!

— Taip, — atsakė Četansapa.

Blykčiojanti Audra apsidairė, ieškodama akimis Lokės Berniukų. Tačiau jų niekur nebuvo matyti. Ir staiga jų galvos vėl išniro iš drumzlino, purvino įlankos vandens. Jie vargais negalais prasiskverbė pro suneštus žabarus. Kai atėjo į atšlaitę, jų plaukai buvo šlaput šlaputėliai, abu drebėjo pažvarbę kaip išmaudyti šunys. Tačiau nė vienas neprisipažino, kad įsismaginęs nuplaukė kiek per toli ir atsitraukdama banga vos nenunešė gilyn. Jie čiaudėjo, kosėjo ir vis dar spjaudė iš burnos vandenį. Atiduodami ištrauktas iš vandens žilvičio šakas, jie ne iš karto pastebėjo, kad į juos žiūri vadas.

— Greičiau! — sušnibždėjo jiems Blykčiojanti Audra. — Jums reikia plaukti su vadu į kitą pusę!

Berniukai krūptelėjo ir pasitempė.

— Taip, — tarė Tokei Ito, atrodo, nugirdęs žodžius, kurie buvo skirti ne jam, — ir pasiimsit su savim lokiuką. Prerijose pasirodė daugybė priešo raitelių. Nuo kalvos juos matėme. Mes atsidūrėme tarp dviejų naujų didelių pavojų, tarp siautėjančios upės ir Rudosios Lapės, ir turėsime su abiem kovoti. Havandšita pataria mums Didžiosios Lokės vaiką ir jus abu perkelti anapus upės, kad Didžiosios Lokės giminė neišnyktų, jeigu mums visiems čia tektų mirti. Taigi aš pamėginsiu perkelti jus per upę. Hau. Jūs žinote, kaip mums ten reikia tvarkyti savo naują gyvenimą. — Vadas vėl kreipėsi į Četansapą ir Juodąją Uolą: — Tu vadovausi ten, — tarė jis Četansapai ir žvilgsniu parodė į aukštumą. — Ihasapa eis su manimi, jis gerai plaukia. Jeigu galėsiu, grįšiu atgal.

Četansapa dar kartą priėjo prie savo sūnų ir be žodžių uždėjo rankas berniukams ant pečių. Niekas nežinojo, ar jiems kada teks pasimatyti. Paskui karys neatsigręždamas nuskubėjo į kalvą.

Hapeda ir Časkė prišoko prie savo rudaplaukio keturkojo globotinio, kuris po ilgos kelionės piktas gulėjo žolėje, ir pastvėrė jį į glėbį. Lokiukas urgzdamas gynėsi visom keturiom ir geltonais nagais kruvinai perbrėžė Časkei veidą. Tokei Ito paėmė iš berniukų nerangų ir nepaklusnų žvėriūkštį. Savo didžiojo draugo rankose lokiukas aprimo. Jis įsikibo letenomis vadui į petį ir ėmė laižyti jam kaklą.

Vadas leidosi į kelią. Slėpdamasis už šlaito, kad kas nepamatytų iš prerijų, vakariniu įlankos krantu jis nuėjo į upės slėnį. Jį lydėjo jaunasis žvalgas Juodoji Uola, po kojomis jam pynėsi Ohitika. Lokės Berniukai dviese pakėlė lengvą laivelį, padarytą Uinonos ir Sitopanakės, ir kiekvienas pasiėmė ant pečių po du nedidelius irkliukus. Apsiginklavę lankais, prisisegę prie šono strėlines ir peilius, jie nubėgo paskui vadą.

Prišokusi Uinona įbruko Blykčiojančiai Audrai į rankas dubenį su mėsa.

— Bėk, — tarė ji, — nunešk jiems. Dubenį tegu pasiima į valtį, turės kuo išsemti vandenį.

Blykčiojanti Audra linktelėjo. Ji pasileido po tiesumu ir greitai pasivijo berniukus.

Netoli tos vietos, kur įlanka įsilieja į didelį upės slėnį, vadas sustojo. Berniukai nuleido valtį į vandenį ir susėdo; Blykčiojanti Audra padavė jiems dubenį su mėsa. Ji prilaikė irklu valtį, kad toji nenuplauktų, kol vadas įkels lokiuką. Žvėrelis buvo labai išsigandęs, bet nesispyriojo ir klusniai leidosi įsodinamas į svyruojančią valtį. Berniukai patogiau pasidėjo kojas šalia jo ir paėmė vyrų lankus, strėles ir lasą. Blykčiojanti Audra padavė jiems paskutinį irklą, ir berniukai atsistūmė nuo kranto. Iš didžiojo slėnio vėl siūbtelėjusi plati banga pakėlė lengvą laivelį ir nunešė nuo kranto tolyn į įlanką. Berniukai ėmė darbuotis kiekvienas vienu irklu; antrąjį laikė atsargai. Vadas ir žvalgas Juodoji Uola nesėdo į valtelę, jie šoko į vandenį ir leidosi plaukti. Jų kojos spurdėjo, o rankos plačiais, stipriais grybšniais skrodė vandenį, iš molinos srovės nuolat kilsčiojo jų pečiai. Jie priplaukė prie valtelės ir nustūmė ją tolyn. Lengvos plokščios odinės valtelės ir ramiuose vandenyse būdavo vairuojamos plaukikų, o ką jau kalbėti dabar, kai galinga upė buvo šitaip išsiliejusi!

Blykčiojanti Audra bėgo krantu. Paskui atsisėdo ir pasibaisėjusi be žodžių žiūrėjo į atsivėrusį prieš akis vaizdą. Visas upės slėnis, kiek tik aprėpia žvilgsnis, buvo užlietas molino vandens. Visi nuolaidūs krantai, visos žalios aukštumos, visos raudonžemio kalvos, apie kurias ji buvo girdėjusi vaikystėje, buvo dingusios. Dumblinos vilnys nešė atplėštus ledo luitus. Tos lytys, aplipusios rąstigaliais ir velėnų gabalais, lyg kokios salos plaukė pasroviui, kol jas pastverdavo ir prarydavo verpetas. Pusiau po vandeniu plūduriavo ištisi medžiai, su viršūnėmis ir šaknimis, ir staiga dingdavo gelmėje. Srovė išrovė juos ir atnešė iš kalnų skardžių ir tarpeklių; iki valios prisižaidusi, dabar ji skandino juos. Iš vandens išnirdavo įvairiausi prigėrę žvėrys — antilopės, avys, netgi bizonai — ir tuoj pat vėl pranykdavo bangose. Viršum tų siautėjančių, viską naikinančių vandenų plytėjo žvaigždėtas dangus. Kažkur toli toli vos ne vos galėjai įžiūrėti kitą krantą.

O Minisose, Dumblinieji Vandenys, kokie jūs baisūs!

Valtelė išplaukė iš įlankos, ir pastvėrusi srovė ėmė ją mėtyti ir nešti. Blykčiojanti Audra matė, kaip plaukikai skrodžia bangas; jų juodaplaukės galvos čia panerdavo, čia vėl iškildavo iš vandens. Valtelė, plaukikų stumiama, pasisuko įstrižai srovės. Nelyginant šokinėjanti žuvis vadas šūstelėjo iš vandens ir stumtelėjo valtelę tolyn. Ji ėmė suktis ir šokinėti. Blykčiojanti Audra dar matė, kaip berniukai darbuojasi irklais, tačiau iš jų pastangų, atrodo, buvo maža naudos.

Prie valtelės artėjo didžiulis medis, beveik visas paniręs moliname vandenyje. Blykčiojančiai Audrai pasirodė, kad abu plaukikai nutvėrė valtelę ir pastūmė tolyn... Medis praplaukė pro šalį. Netrukus jis užvertė aukštyn žemėm aplipusį savo šaknų raizgyną, ir po kelių akimirkų tik molino vandens verpetas ir plūduriuojantys burbulai rodė, kur jis nugarmėjo dugnan. Matyt, ir netoli kranto jau buvo gana gilu.

Blykčiojančios Audros akyse valtelė vis mažėjo ir mažėjo. Vanduo vis toliau nešė ją pasroviui, ir pagaliau ji pradingo už kranto kyšulio. Blykčiojanti Audra daugiau nebematė Lokės Berniukų. Prieš akis buvo tik nyki, mėnulio nušviesta vandens plynė, upė taip ūžavo ir siautėjo, kad atrodė, galva plyš pusiau.

Mergaitė pamažu atsistojo ir, nuleidusi galvą, nukiūtino atgal pas saviškius. Ji švilptelėjo Ohitikai, tačiau šuo nėjo paskui ją. Jis inkštė ir nesikėlė nuo kranto — tupėjo lyg prikaltas toje vietoje, kur Tokei Ito įšoko į vandenį.

Sugrįžusi į stovyklą, Blykčiojanti Audra rado ten daug odinių valčių. Apverstos dugnais į viršų, jos gulėjo žolėje kartu su paruoštais irklais. Visa manta, palapinės, kailiai, ginklai ir trofėjai, dubenys ir puodai buvo paskirstyti ir sukrauti atskirai į krūveles. Prie jų sudėję rankas sėdėjo moterys ir vaikai. Mažesni berniukai ir mergaitės miegojo lizduose, kuriuos jiems buvo padariusios motinos. Tarp žmonių ganėsi arkliai. Susirangę žemėje šunys žvilgčiojo į grįžtančią mergaitę; kai kurie urzgė.

Blykčiojanti Audra nubėgo pas Šaipiąją Šarką ir jos mažąjį berniuką ir atsisėdo prie jų. Ten trumpam priėjo ir Garbiniuota Galva su delavaru. Kariai kažką patyliukais šnekėjosi. Blykčiojanti Audra iš pradžių nieko negalėjo suprasti ir tik paskiau susigaudę, kad abu vyrai kalbasi angliškai. Jie norėjo, kad jų pokalbis liktų paslapty. Mergaitė žinojo, kad negražu klausytis, tačiau keli žodžiai netyčia pasiekė jos ausis, ir ji suprato jų prasmę.

— Havandšita nenori išgelbėti Didžiosios Lokės sūnų, — tarė delavaras. — Jis pasiuntė į mirtį vadą ir Lokės Berniukus. Kodėl jūs visą laiką jo klausote?

— Jo lūpomis kalba dvasios.

— Jis meluoja.

Abu vyrai pakilo ir nuėjo toliau. Gal jie pastebėjo susidomėjimą Blykčiojančios Audros veide, tačiau tikrai nepagalvojo, kad jų kalbos nuotrupos taip paveiks mergaitę. Po to atsitikimo prie lokės olos ją vis kankino abejonės. Visagalė Paslaptis jai atrodė didi ir neabejotina, tyra kaip Untšidos akys ir mintys. Tačiau Havandšitos dvasių ji pradėjo bijoti. Melas — didžiausia blogybė, ir kas meluoja, tas žuvęs žmogus, taip ji buvo mokoma nuo pat mažų dienų. Ar Havandšita meluoja? Negi jo dvasios tokios piktos ir persekios srovėje Lokės Berniukus, Tokei Ito ir Ihasapą? Kuo mergaitė gali jiems padėti? Reikia pagalvoti. O pasitarti nėra su kuo, tai žino tik ji viena, nes Šaipioji Šarka nesupranta anglų kalbos ir negirdėjo, ką šnekėjo vyrai. Blykčiojanti Audra pirmą kartą prisiglaudė prie savo naujosios motinos, ir Šaipioji Šarka maloniai ją priglobė.

Tuo tarpu Lokės Berniukai ir abu plaukikai toliau grūmėsi su upės vilnimis. Jie neturėjo kada abejoti ar liūdėti. Jų gyvybė buvo užstatas, nuo kurio priklausė Didžiosios Lokės sūnų tolesnis gyvenimas, ir jie stengėsi tą gyvybę išsaugoti.

Berniukai, apžergę kojomis lokiuką, iš paskutiniųjų darbavosi irklais. Jie išgirdo, kaip pokštelėjo šūviai ir virš pakrantės kalvų pasirodė vienas kitas dūmų debesėlis.

Tą pačią akimirką Hapeda pajuto deginantį skausmą smilkinyje. Jis paleido iš rankų irklą ir stvėrėsi už galvos. Iš smilkinio bėgo kraujas. Tai Rudoji Lapė su savo bendrais, jau atsibastę prie upės, apšaudė valtelę! Hapeda palenkė savo draugo Časkės galvą ir pats susigūžė. Berniukai prisispraudė prie išsigandusio lokiuko ir kuo giliau įsmuko į valtelę, tačiau irklų nepaleido iš rankų. Dabar jie beveik nieko nematė pro valtelės kraštus ir nežiūrėjo į vandenį, irkluodami orientavosi tik pagal nakties dangų ir žvaigždes. Staiga Hapedai aptemo akys. Jis pajuto visame kūne silpnumą ir pasidarė viskam abejingas. Tegu tik Časkė duoda jam ramybę. Tačiau pasakyti tai jis nebeturėjo jėgų. Jautė, kad kažkas kažkuo muturiuoja jam galvą, paskubom ir negrabiai. Tiek to, dabar turbūt jis gali miegoti.

Valtelė smuko į atsivėrusią pragarmę, atsistojo piestu ir vos neapvirto. Ji pakibo ant purslų ir putų keteros, beveik neliesdama dugnu vandens, paskui vėl krypuliuodama krito žemyn, ir vidun siūbtelėjo purvino vandens srautas. Časkė nė pats nepajuto, kaip atsidūrė vandeny. Jis mostelėjo irklu, tačiau tuoj pat jį prarado, rodos, kažkas stipresnis būtų nutvėręs jį ir ištraukęs iš rankų. Irklas netrukus pradingo iš akių. Časkė pamatė, kaip iš molino vandens išniro vado veidas. Plaukiko lūpos buvo praviros, jis sunkiai gaudė kvapą. Bet tuoj pat jį vėl užliejo banga.

Valtelė į kažką smarkiai atsitrenkė ir sustojo. Časkė norėjo ją pastumti, bet nieko iš to neišėjo. Valtelė nejudėjo iš vietos, stovėjo pakrypusi į srūvančias bangas. Berniukas atsistojo, nes jam pasirodė, kad po kojom pajuto kietą gruntą. Jis nustebęs apsidairė.

Besidairydamas pamatė, kad netoli valtelės kyšo iš vandens kalvos viršūnė. Žolė kalvoje buvo visiškai priplakta prie žemės. Retkarčiais per ją persirisdavo viena kita purvina banga. Ak, štai kur jis įstrigo! Jeigu taip, tai, matyt, upės vaga jau perplaukta. Juk upės vidury tokių kalvų nebūna — greičiausiai tai užtvindytas upės slėnis.

Ką dabar daryti? Tai turėtų pasakyti Tokei Ito.

Bet kurgi vadas?

Tik nereikia per daug išsigąsti, įtikinėjo save Časkė. Reikia gerai apsidairyti aplinkui.

Plaukikai dažnai pradingdavo vandeny, o paskui vėl išnirdavo į paviršių. Tačiau dabar arti jų nebuvo matyti, nesirodė jie ir upės vidury, kur sūkuriavo ir ūžavo srovė.

Vadinasi, Časkei reikia palaukti. Berniukas suėmė save į nagą — tik nesijaudinti, tik nesijaudinti!

Aplinkui kiek akys aprėpia plytėjo grėsminga vandens plynė, o virš jos švietė abejingas, pašaipus mėnuo. Purvini ir pikti vandenys sūkuriavo, sukosi, gurguliavo, svaidydami į valtelę žemes ir ledokšnius. Kartu su žemių sala pro šalį plaukė gyva ožka. Ji buvo labai išdžiūvusi. Časkė matė plačiai pražiotą jos snukį ir iš siaubo sustingusias akis. Jis negalėjo į ją žiūrėti ir nusisuko. O kai vėl atsigręžė, jau nieko nebebuvo — viską prarijo vandens verpetas: žemes, medžius, žoles ir ožką. Virš pragarmės, kur paskendo visa sala, sūkuriavo tik keli vandens burbulai.

Viršum tų begalinių vandenų, atplūdusių iš kalnų tirpstant sniegui, siautėjo vėjas. Vakaruose, upės aukštupio pusėje, blykčiojo Griaustinio Paukščio akys, raižydamos debesis ugnies zigzagais. Pro vandens šniokštimą buvo girdėti kitas duslus balsas. Tai dudeno Griaustinio Paukštis. Časkę išmušė šaltas prakaitas, šiurpas perbėgo jam per nugarą. Jis negalėjo nutraukti nuo seklumos savo laivelio, negalėjo irkluoti — tai kaipgi pasiekti aną krantą, kaip persikelti per tuos vandenis! Jis turi laukti. Hapeda vis dar gulėjo be sąmonės. Lokiukas išsigandęs glaustėsi Časkei apie kelius.

Bet laukti vienui vienam tarp molinų vandenų, ir dar artėjant audrai, buvo ne taip paprasta. Berniukas apsidairė.

— Tokei Ito! Tokei Ito! — sušuko jis šaižiu balsu. — Tokei Ito!

Vanduo ir vėjas prarijo jo balsą.

Jokio atgarsio. Aplinkui siautėjo ir vilnijo vanduo, skalaudamas ir nešdamas viską pasroviui. Časkė užsidengė kumščiais akis. Kai nebeliks jokios vilties, šoks į srovę ir nusiskandins.

Bet kol kas jis turi laukti, dar ilgai laukti, kol išseks ir sudžius kaip toji ožka...

— Tokei Ito! Tokei... Ito!

Ir staiga atsitiko stebuklas. Iš dumblinų bangų išniro galva, aplipusi žolėmis ir purvais.

— Tokei Ito!

Vadas atsistojo — vanduo jam siekė ligi kelių — ir ėmė bristi artyn. Glėbyje jis nešė Juodąją Uolą, kuris gargaliavo ir gaudė orą. Časkė paruošė lasą. Tokei Ito pamojo berniukui, prašydamas paduoti lasą. Gavęs jį, vieną galą pririšo prie išgelbėto indėno, kitu apsijuosę sau krūtinę. Paskui be žodžių paguldė pusiau apalpusį Juodąją Uolą ant kalvos viršūnės, kurią tik kada ne kada užliedavo viena kita vilnis, ir padėjo jam atsigaivelėti. Galų gale vyrukas svyruodamas atsikėlė ir ėmė spjaudyti vandenį. Įsikibęs į vadą, jis kosčiojo ir švokštė.

— Mane ten apačioj pagriebė verpetas... jau netikėjau, kad tu mane ištrauksi.

Vadas apžiūrėjo valtelę. Časkė pakėlė į jį akis ir pamatė, kad ir Tokei Ito sunkiai gaudo orą, o kraujas kaklo arterijoj tvinksi kaip pašėlęs. Abiejų plaukikų kūnai, tiek ilgai nardant polaidžio vandeny, buvo tiesiog pajuodę nuo šalčio. Jie ir patys jautė, kad yra šalti kaip ledas, jų oda buvo susitraukusi ir visiškai sugrubusi. Juodoji Uola kaleno dantimis.

Tačiau Tokei Ito tarytum ir negalvojo apie poilsį. Jis mostelėjo Časkei, ir šis vėl atsisėdo į odinę valtelę. Vadas stumtelėjo, ir valtelę pagriebė srovė. Tokei Ito įšoko į vandenį ir ėmė plaukti. Juodoji Uola nusekė paskui jį.

Valtelė vėl šokinėjo virš grėsmingo vandens. Jie plaukė gana ilgai. Tačiau po to, kas buvo, berniukui Časkei viskas atrodė labai lengva ir paprasta. Tokei Ito ranka vėl stūmė ir vairavo valtelę per vilnijančius dumblinus vandenis, pro šalį plaukė medžiai ir ledo lytys, tolumoje griaudėjo griaustinis, blykčiojo žaibai. Valtelė krypuliavo ir sukiojosi ant bangų. Časkė šokinėjo iš vieno krašto į kitą, saugodamas, kad valtelė neapvirstų. Pagaliau jis pastebėjo, kad vanduo pamažu eina seklyn. Ir kai galiausiai atidžiai apsidairė aplink, pamatė, kad aukštas krantas jau čia pat. Visiškai apdujęs, berniukas susivokė, kad valtelė įplaukė į nedidelę įlankėlę, kiek kilstelėjo, pamėtėta slėsnios bangos, ir nučiuožė į krantą. Časkė pajuto, kaip valtelė susvyravo, atsimušusi į pakrantės gruntą. Abu plaukikai jau stovėjo žolėtame šlaite ir pagavo valtelę — Tokei Ito mostelėjo Časkei, liepdamas išlipti. Berniuko kojos buvo kaip medinės. Jis išlipo į krantą. Vadas iškėlė dar neatgavusį sąmonės Hapedą, paėmė lokiuką, ginklus ir dubenį. Paskui užtraukė valtelę.

Šlaitas buvo nestatus. Užteko paėjėti kelis žingsnius, ir jau buvo galima apsistoti.

Časkė sėdėjo žolėje ir kramtė gabaliuką mėsos — taip liepė vadas. Jeigu ne tas kvaitulys, jis, be abejo, būtų apsidžiaugęs, kad sėkmingai įveikė Misūrį. Bet dabar jo mintys blaškėsi į visas puses kaip tos bangos slėnyje. Jis neturėjo jėgų nei džiaugtis, nei baimintis. Tik pamatė, kad Tokei Ito vėl atsistojo ir ėmė dairytis į dangų.

Vadas buvo užsikabinęs ant peties šviesų lanką ir dėklą su pundeliu surištų strėlių. Berniukas mėgino pasekti vado žvilgsnį. Jis išvydo grėsmingus debesis, dunksančius aukštupio pusėje. Gerai, kad jie spėjo perplaukti upę.

Časkė dairėsi toliau, kaip ir Tokei Ito. Į šiaurę driekėsi prerijos, žolėtos, banguotos ir nykios, — tokias jas Časkė pažinojo nuo seno. Horizonte buvo matyti aukštumos, žemesnės negu Juodieji kalnai, iš kurių jie čia atkeliavo. Tokei Ito žvilgsnis buvo tartum beapsistojąs prie tų tolimų miškingų kalnų, bet ūmai vadas atsigręžė ir taip pasižiūrėjo į berniuką, kad Časkė beveik išsigando.

Ką dabar Tokei Ito darys? Časkė, Juodoji Uola, Hapeda ir lokiukas išgelbėti, jie jau šiame krante, o kiti?.. Jie dar tebėra anapus, sėdi aname krante dar su sausomis valtimis, tarp Rudosios Lapės ir baisiųjų vandenų, — motina, tėvas, Blykčiojanti Audra ir Uinona...

— Aš paėjėsiu kiek prieš srovę, — tarė vadas sušalusiam, drebančiam Juodajai Uolai, — mus toli nunešė. Kai tik nustos dudenęs Griaustinio Paukštis ir praeis lietus, kuris tuoj prapliups, plauksiu atgal. Tu liksi čia su berniukais. Keliaukit prie miškingų kalnų, kurie matyti šiaurėje. Prie tų miškingų kalnų baigiasi žemės, valdomos Didžiojo Tėvo Vašingtone, ten jūs pasieksite Didžiosios Motinos žemes; ji leis negausioms mūsų palapinėms ramiai gyventi, jeigu tik mes sugebėsime patys apsirūpinti maistu. O kad galėtume tai padaryti, jūs turite miškinguose kalnuose susirasti žmogų, vardu Adamą. Štai, — Tokei Ito padavė kapšelį, — atiduokite jam šį auksą, ir jis nupirks jums žemės, kurioje galėsite laisvai gyventi.

Jaunasis vadas baigė savo kalbą. Jis atsistojo, pasisuko ir nuėjo. Časkė karščiuojančiomis akimis žiūrėjo jam iš paskos.

Žaibas perskrodė dangų ir grumėdamas trenkė į žemę, iš tamsos išniro šiurpūs gelsvi vandenys. Griaustinio Paukštis dudeno ir plakė sparnais. Tolumoje buvo matyti Tokei Ito; nepaisydamas žaibų ir griaustinio, jis ramiai žingsniavo tolyn.

Časkė prisitraukė prie savęs Hapedą. Jis pats atsirėmė į Juodąją Uolą ir pajuto drėgną lokiuko kailį — žvėrelis vėl prisiglaudė prie jo. Audra švilpė ir čežėjo krūmokšniuose. Dabar buvo aišku viena: vėl reikia laukti, tik laukti.

Tuo metu, kai Časkė šiauriniame Minisosės krašte pavargęs užmigo Juodosios Uolos glėby, o Tokei Ito taisėsi grįžti pas saviškius, Čapa Garbiniuota Galva pietiniame Dumblinųjų Vandenų krante patyrė nemalonų nuotykį.

Karys gulėjo ne kalvos viršūnėje, kur buvo įsitvirtinę dauguma vyrų, pasiruošusių atremti priešų antpuolį. Jis buvo priešakiniame poste ir slėpėsi vienoje upės šlaito įduboje, kur nesiekė mėnulio šviesa. Labai susirūpinęs jis stebėjo atslenkančią dangumi audrą ir kunkuliuojančią dumbliną srovę slėnyje. Lietaus čežėjimas maišėsi su upės ūžavimu. Čapa nieko nematė, tačiau pro lietaus ir vėjo švilpesį girdėjo drioksint šūvius. Ten, kalvos viršūnėje, vyko kova. Rudoji Lapė, naudodamasis lietaus priedanga, mėgino su savo vyrais prasibrauti arčiau dakotų.

Netoli Bebro taip pat driokstelėjo šūvis, ir kulka palietė jam plaukus. Ne, lapute, taip lengvai manęs nepaimsi; Bebro skalpas tvirtai laikosi ant pakaušio. Garbiniuota Galva pasiėmė lanką ir ėmė laidyti lengvas kaulines strėles su užkarpom gale. Jis išlindo iš savo slėptuvės ir pro lietaus čiurkšles ėmė šokinėti iš vienos vietos į kitą; tegu priešai mano, kad čia yra daugiau karių. Priešai atsišaudė iš kokių penkiasdešimt ar šimto metrų atstumo, tačiau šūviai Bebro nekliudė. Kai nustojo lyti, jis jau beveik neturėjo strėlių. Tačiau ir priešai liovėsi šaudę. Gudrusis Bebras labai atsargiai sugrįžo į įdubą šlaite ir, radęs ją tuščią, vėl čia pasislėpė.

Kai nustojo lyti ir virš prerijų pasirodė mėnulis, Bebras ėmė atidžiai dairytis.

Nejau... bet ne, tai neįmanomas daiktas!

Bebras stvėrėsi už galvos, norėdamas įsitikinti, ar nesapnuoja.

Už keliolikos žingsnių nuo jo žolėje sėdėjo bernas, juokingai panašus į praradusį generolo uniformą Tatokaną. Bernas sėdėjo susikeitęs kojas, lietaus lašai riedėjo jo dabitiškai sušukuotais, sklastymu perskirtais plaukais ir ritosi žemyn taukais ištepta oda. Išsižiojęs jis vėpsojo į mėnulio nušviestą vietovę.

Ar tas gvėra ginkluotas? Šautuvo ir lanko tikrai neturi, bet peilį ir kirvį, atrodo, užsikišęs už diržo.

Atviroje, nuo lietaus pažliugusioje pievoje ir stačiame upės šlaite daugiau nieko įtartino nebuvo matyti. Jaunųjų karių, gulinčių kiek žemiau, nesigirdėjo nė garso. Įdomu, ar jie irgi pastebėjo tą dabitą?

Bebras nusprendė gerai viską išsiaiškinti. Jis patyliukais iššliaužė iš savo slėptuvės ir, prisiglaudęs prie pat žemės, atkišęs į priekį šautuvą, visom keturiom nurepečkojo tolyn, ketindamas apeiti dabitą iš užpakalio. Šitaip pagal visas taisykles šliaužti jam buvo ir juokinga, ir nejauku.

Pasiekęs tikslą, Bebras atsigulė taip arti Tatokano, kad be niekur nieko galėjo jį pasiekti ranka. Bet gal iš kur nors priešai jį stebi, ir jis tuoj pat išsiduos, jei tik pamėgins ką daryti? Tačiau jis vis tiek negalėjo sėdėti rankas sudėjęs šalia to tuščiagalvio drimbos kiek pasikėlė už jo nugaros, nutvėrė nieko nenujaučiantį indėną už gerklės ir pamažu pargriovė žemėn. Užpultasis nesigynė, nesispardė, nė nemėgino griebtis ginklo, tik klusniai atsigulė į žolę ir įdėmiai pažvelgė į Bebrą.

— Tokio kaip gyvas nesu sutikęs, — tarė Bebras, netekęs kantrybės. Jis paleido belaisvį ir lyg niekur nieko atsigulė šalia. — Tai kokio velnio čia riogsai kaip kelmas?

— Tavęs laukiau, — linksmai atsakė Tatokanas.

— Manęs laukei?

— Taip. Tu sakei, kad galiu ateiti. Ar išsaugojai manąją generolo uniformą?

Bebras tyliai sudejavo. Staiga jam dingtelėjo mintis, kad tas prerijų šunėkas su cilindru ant galvos, ko gero, bus susitikęs su vadu Tokei Ito.

— Žinai, — tarė jis, — koks buvai kvailas, toks ir likai. Apie tavo uniformą mes paskui pašnekėsime, ji dabar mums ne galvoj. Geriau pasakyk, kaip čia atsiradai!

— Per lietų atbėgau. Fredas Klarkas, Rudoji Lapė, tiksliai nupasakojo, kur man atsisėsti. Jis sakė, kad tu čia, liepė man tavęs palaukti.

Bebras išpūtė akis.

— Šitaip. Vadinasi, Rudoji Lapė buvo prie šaulių ir matė mane.

— Taip. Jis sakė, kad tu esi narsus karys ir man būtų garbė vesti merginą iš tavo palapinės.

Bebras nusispjovė, nors gulint aukštielninkam tai padaryti buvo ne taip paprasta.

— Šitaip. O paskui pasiuntė tave čionai?

— Taip. Jis sakė, kad galiu pas jus pasilikti.

— Ar gali pas mus pasilikti, nuspręs Tokei Ito, o ne Rudoji Lapė, supratai?

Generolas sunerimo.

— Tu gi man prižadėjai!

Bebrui pradėjo darytis bloga nuo tokių kalbų.

— Taip tai taip, — gynėsi jis, — bet reikėjo ateiti anapus Minisosės, po mėnesio, kai nebeteks galios tavo priesaika Ilgiesiems Peiliams. O ką tu dabar čia veiksi? Eik ir pasižiūrėk, koks patvinęs visas slėnis. Gal nori šiąnakt plaukti anapus?

— Ne, ten aš neplauksiu. — Dabita Edis nusišypsojo.

— Pagaliau prašnekai protingai, buvęs uniformos šeimininke. Galiu tik tiek pasakyti, kad net Tokei Ito turėjo gerai pakovoti su tais vandenimis.

— O! Juk jis dar nepersikėlė į aną pusę?

— Jis jau šiauriniame krante! Jo jau nebepagausite!

Edis pajudino žiaunas ir pavartė akis.

— Bet juk tai bailumas, — tarė jis paskui, — pirmam persikelti į kitą krantą, o jus palikti čia!

Bebras prisislinko arčiau.

— Dar nors Vienas žodis... ir daugiau tau nereiks šnekėti!

Edis-Tatokanas, atrodo, visiškai sutriko.

— Mes manėme, kad jis tebėra čia. Tada būtum galėjęs su juo pasikalbėti.

— Aš dar daug kartų ir ilgai kalbėsiuos su Tokei Ito, kai mes visi persikelsime per Misūrį.

— Bet jūs nepersikelsite, jeigu Fredas Klarkas nenorės.

Edis mikčiojo. Matyt, stengėsi prisiminti, kas jam buvo iš anksto įkalta į galvą.

— Pagyvensim — pamatysim. Su savo keliais šautuvais jūs mūsų nepagąsdinsite.

— Mūsų daug ir mes stiprūs! — grasino dabišius generolo tonu. — Prie mūsų prisidėjo fermeriai ir gyvulių augintojai, pabėgę iš slėnių nuo potvynio. Jie bijo, kad Tokei Ito neišžudytų jų moterų ir vaikų ir nepagrobtų margųjų bizonų. Jie žino, kad Tokei Ito kerštingas kaip sužeistas lokys.

— Kerštauti jis turi dėl ko, tu rupūžgalvi. Jūs tai žinote, todėl bijote jo ir tikite visokiais bobų plepalais.

— Bet prieš jus jie nenusiteikę. — Edis-Tatokanas pradėjo kalbėti greičiau. Matyt, jis atsipeikėjo ir įėjo į vėžes. — Jūs niekam nepadarėte blogo ir galite grįžti į rezervatą arba bėgti į Kanadą. Fredui Klarkui tas visai nesvarbu. Fredas yra didis karys. Jis nori tik vieno — Tokei Ito skalpo.

Bebro veidas ėmė trūkčioti, tai buvo negeras ženklas, tačiau jaunasis indėnas to nepastebėjo. Lyg niekur nieko jis kalbėjo toliau:

— Tai mat kaip yra. Jūs pavogėte Ilgajam Peiliui Ročui daug mustangų, bet jis atleis jums, kai tik juos grąžinsite. Tada galėsite eiti, kur norite.

— Be Tokei Ito?

— Taip. — Edis-Tatokanas darėsi vis kalbesnis. — Gudrusis Bebras — galvotas vyras, ir todėl Rudoji Lapė siūlo jam pasikalbėti su Tokei Ito. Jūs visi bijote Tokei Ito. — Vyriokas nuleido balsą. — Bet tam, kuris jo nebijo, jis pasiduoda. Ar tu tai žinai?

Bebras susiraukęs tylėjo.

— Ar jis jums to nepasakojo? Įsivaizduoju. Šonka jam pasakė, kad jis išdaviko sūnus. Jis tylėjo kaip žuvis ir nieko nedarė, kai norėjome patikrinti, ar jis neturi ginklų. Aš apčiupinėjau jį...

Paliesti žmogų pagal indėnų papročius reiškė jį nugalėti.

Mėnesienoje Tatokanas nepastebėjo, kokį įspūdį padarė Bebrui jo žodžiai, jis kuo ramiausiai varė toliau:

— Kas Tokei Ito nebijo, tam jis neturi jokios galios. Tu turi pareikalauti, kad jis mums pasiduotų. Tada jūs būsite laisvi ir tapsite mūsų broliais.

Bebras kol kas dar netarė žodžio.

— Dabar tu supranti? Aš galėsiu grįžti pas jus tik tada, kai Tokei Ito nebebus gyvo. Jis nepakęstų manęs jūsų palapinėse, nes neužmirš, kad mačiau jį visiškai bejėgį. Bet kai jo nebeliks... Medaus Gėlė taps mano žmona!

Bebras laikė rankoje kuoką.

— Štai! Pasižiūrėk į šitą. Tu mirsi!

Tatokanas buvo bešokąs bėgti, tačiau Bebras nutvėrė jį ir vienu vieninteliu smūgiu nutraukė tuščiagarbio išdaviko gyvybę.

Karys nutempė negyvėlį per žolę ir numetė nuo pakriaušio į šėlstančią upę. Pasigirdo pliaukštelėjimas, ir kūnas pradingo vandenyje.

Paskui Bebras vėl sugrįžo į savo vietą šlaite ir toliau stebėjo priešus.

Tuo metu, kai Bebrui atsitiko tas keistas ir nemalonus įvykis, Četansapa stovėjo vakariniame įlankos kampe ir žiūrėjo į patvinusią upę. Ji vis dar tebebuvo tokia pat nirtulinga ir bjauri, vis taip pat tebeplūdo tarp aukštų šlaitų žemyn. Četansapai už nugaros tyliai ir liūdnai skambėjo raudos — tai Lokės giminė raudojo savo artimųjų, žuvusių per lietų nuo baltųjų kulkos. Ohitika kaukė, užvertęs galvą į dangų. Pabrukęs uodegą, jis vis dar tebetupėjo toje pačioje vietoje, kur Lokės Berniukai buvo įsėdę į valtį.

Četansapa anksčiau už šunį pastebėjo grįžtantį plaukiką. Sudiržusiame jo veide pasirodė šypsena. Nebuvo abejonės, kad tas plaukikas — ne kas kitas, kaip Tokei Ito.

Dabar ir Ohitika jį pastebėjo. Nesitverdamas džiaugsmu, šuo kurį laiką sukosi aplinkui, paskui leidosi pasroviui, tartum pasiryžęs šokti į vandenį ir plaukti pasitikti savo šeimininko. Tik pastebėjęs, kad srovė smarkiai neša į šalį, pasuko atgal ir visas šlapias šlaputėlis vėl sugrįžo sausumon.

Tokei Ito palietė kojomis žemę ir išlipo į krantą. Nuo jo žliaugė vanduo. Galva ir pečiai buvo aplipę purvais; jis nusibraukė juos ranka.

Pamažu abu vyrai patraukė stovyklos link, ir Juodasis Sakalas pranešė vadui, kas per tą laiką čia atsitiko.

Ant kranto dar stovėjo vienas kitas berniukas ir senis, tarp jų ir Havandšita. Moterys ir vaikai nemiegojo, visi žiūrėjo į sugrįžtantį vadą. Ir Blykčiojanti Audra, išsiritusi iš savo apklotų, stovėjo šlaite. Pakvaišęs Ohitika, norėdamas pasidalyti džiaugsmu, kebėkštelėjo ant jos šlapiomis letenomis. Mergaitė piktai nuvijo jį šalin, nes dabar ištempusi ausis klausėsi, ką Četansapa pasakys Mongšongšai.

— Hapeda ir Časkė aname upės krante, — pasakė jis.

Mongšongša atsitiesė kaip žolės stiebelis, po ilgos sausros suvilgytas lietaus. Blykčiojanti Audra greitai užsidengė veidą rankomis ir nusisuko. Ji gėdijosi parodyti savo džiaugsmą ir nubėgo šalin. Juodasis Sakalas dar girdėjo, kaip mergaitė pasišaukė savo draugę Driežo Galvą, — tik jai norėjo pasipasakoti, ką sužinojo. Ir Juodasis Sakalas su palengvėjimu nusišypsojo. Jis buvo iš širdies dėkingas vadui, kad šis perkėlė berniukus per upę, kur jiems nebegresia pavojus, bet apie tai kalbėti dabar buvo ne laikas.

Četansapa laukė ir matė, kaip Tokei Ito apsisupo odinę antklodę ir gerai įsitrynė, kad ant kūno neliktų nė lašelio vandens. Uinona pritaisė dubenį mėsos. Jei Juodasis Sakalas neklydo, tai buvo gabalas lokio letenos. Per šalčius mėsa gerai išsilaikė, paskui įgavo šiokį tokį kvapą, gal ir kirminukas vienas kitas atsirado, bet tai niekis.

Tokei Ito daug nesiprašydino ir kibo valgyti. Pasistiprinęs padavė dubenį Sitopanakei. Četansapa stebėjo, kaip mergina atlieka šią paprastą paslaugą. Siksikų vado dukters judesiai buvo labai išdidūs ir kartu nuolankūs. Įdomu, ar ir Tokei Ito tai pastebėjo? Vadas tuoj pat atsistojo ir paprašė paduoti jo šautuvą, tačiau sužinojęs, kad Vilko Galva iššaudė paskutinius šovinius, be žodžių pasiėmė lanką su strėlėmis ir kartu su Četansapa nuėjo ant kalvos apsižvalgyti.

Diena praslinko slegiančioje tyloje. Aplink buvo tik molinas vanduo, pradedančios žaliuoti pievos ir mėlynas dangus. Mustangai pešiojo žolę. Moterys tylėjo ir laukė. Į pavakarę prie Blykčiojančios Audros priėjo Uinona, padavė ryšulėlį mėsos ir liepė, kai tik sutems, atsargiai nueiti paupin ir nunešti maistą Gudriajam Bebrui.

Blykčiojanti Audra palaukė, kol nusileido saulė ir vakaro prieblanda virto nakties tamsa. Tada skubiai nubėgo prie upės ir palei moliną vandenį, laižantį pakrantės žolę, pasileido prie savo dėdės slėptuvės. Bebras kartu su delavaru ją buvo kiek pagilinę. Dabar jis sėdėjo tenai vienas; delavaras, matyt, vėl buvo išėjęs į žvalgybą.

Bebras maloniai pažvelgė į mergaitę ir įsitraukė ją pas save.

— Tai ką čia atnešei? Gal seną kuiną? — pajuokavo jis, tačiau Blykčiojanti Audra pro tuos juokus pajuto liūdesį ir suprato, kad jos dėdei valgis dabar ne galvoj.

Bebras išvyniojo ryšulėlį, pauostė mėsą, paskui vėl suvyniojo ir, nubrukęs į duobės kampą, užbėrė žemėmis.

— Palauksiu, kol sugrįš Vilko Galva, — tarė jis.

Blykčiojanti Audra galėjo eiti, bet kadangi jie buvo vieni su dėde, ji pažvelgė į jį maldaujančiomis akimis — gal pasakys jai kokį žodelį.

— Na, tai kas girdėti? Papasakok, ką tu žinai, — tarė Bebras ir pro stebėjimo plyšį ėmė žvalgytis po prerijas; lygumos skendėjo mėnesienoje, tik griovose buvo visiškai tamsu.

— Žinau, kad vačičunai daugiau nebešaudo, kad Kalno Griaustinis buvo pas juos ir kad Tokei Ito...

— Ginklai ilsisi ligi rytojaus vakaro, — tarė Bebras, žvelgdamas pro savo plyšį. — Jeigu ligi to laiko Rudoji Lapė negaus iš mūsų Tokei Ito, vačičunai vėl pradės šaudyti.

— Bet mes juk neišduosime vado dar kartą! — tvirtai ir beveik grėsmingai sušuko mergaitė.

— Ne, mes jo neapleisime! — pasakė Bebras, bet jo balsas mergaitei kažkodėl nepatiko.

— Leisk ir man pažiūrėti, — paprašė ji.

Bebras, smarkiai susilenkęs, pasitraukė nuo stebėjimo plyšio ir užleido vietą mergaitei. Blykčiojanti Audra pasistiebė ir ėmė dairytis. Pietų pusėje buvo matyti kelios arklių grupės. Raiteliai buvo nusėdę ir tikriausiai gulėjo žolėje.

Blykčiojanti Audra ėmė skaičiuoti.

— Bet kiek jų daug. Ar jie visados buvo taip arti mūsų?

Arkliai, nors ir vos įžiūrimi tamsoje, Blykčiojančiai Audrai pasirodė visai arti — juk ji pažino, kad tai arkliai, be to, į juos galėjai prisitaikyti, vadinasi, jie čia pat.

— Ne, jie ne visados buvo taip arti. Bet nuo to laiko, kai nutilo ginklai, tie kojotai labai įsidrąsino ir prisislinko arčiau.

— Taip, — tarė mergaitė, — tada kovosime ir, jeigu nelaimėsime, žūsime. Aš tik mergaitė, bet sakau tau — dabar aš visai nebijau. Juk Lokės Berniukai jau aname krante.

— Taip, tas tai gerai.

Blykčiojanti Audra išlipo iš duobės ir vėl nubėgo į stovyklą.

Praėjo ir ši naktis. Kai prašvito, Blykčiojanti Audra pagalvojo, kad štai dabar ir išaušo toji diena, kai pasibaigs paliaubų terminas.

Blykčiojanti Audra rūpestingai sulankstė antklodę ir kartu su Uinona, Sitopanake ir Šaipiąja Šarka nuėjo prie įlankos apsišvarinti. Ir šiandien ji lygiai ir gražiai pynėsi kasas. Pindamasi plaukus, vis žiūrėjo į vandenį. Jis buvo per kokią plaštaką nuslūgęs. Nusekusiose vietose šėpsojo aptrešusi žolė, ten, kur jos buvo kiek tirščiau, juodavo žemių ir įvairiausių šapų sąnašos. Dvokė dvėsena. Kai atūždavo banga nuo pat upės slėnio, dumblinas vanduo vėl pakildavo iki pirmykščio lygio ir vėl imdavo lankstyti karklų šakas, ką tik išnirusias iš vandens.

Moterys grįžo atgal ir susėdo savo įprastinėse vietose tarp valčių. Vienodu ritmu viršum vandenų sklido Havandšitos burtų giesmė. Blykčiojanti Audra užmiršo visas abejones ir įsiklausė į jos liūdną melodiją. Giesmėje buvo kalbama apie Lokę, ji tai gerai suprato, ir ta giesmė turėjo būti labai sena.

Mergaitė susimąstė. Norint, kad Didžioji Lokė padėtų, reikia būti tyram ir narsiam. Ji atsikėlė ir nuėjo pas savo draugę Driežo Galvą. Toji kaipmat pakilo ir atbėgo Blykčiojančios Audros pasitikti. Abi mergaitės paėjo galiuką upės šlaitu ir, pamačiusios, kad dabar tikrai yra vienos, sustojo.

Juodvi tyliai pasišnabždėjo ir prisiekė viena kitai savo broliams ir seserims visada sakyti tik teisybę ir visą dieną nieko nevalgyti. Paskui, susiėmusios už rankų, sugrįžo atgal į stovyklą. Burtų giesmė vis tebeaidėjo brėkštančio ryto tyloje.

Draugės susėdo šalia Untšidos. Untšida buvo išmintinga, ji mokėjo net su lokiais susikalbėti; jos prieglobstyje galėjai jaustis saugus. Dabar senutės veidas žvilgėjo juoda spalva — ji buvo išsitepusi pelenais, nes pasninkavo. Blykčiojanti Audra ir Driežo Galva taip pat paprašė pelenų. Jos pasiėmė jų iš ugnies nešiotojų, kurie išskobtame beržo kamiene atnešė negęstančią ugnį nuo Arklių upelio per rezervatą ligi pat didžiųjų Dumblinųjų Vandenų. Vėl susėdusios šalia Untšidos, mergaitės prisidėjo ranką prie lūpų ir slaptingai kreipėsi į Didžiąją Paslaptį. Prie jų prisijungė Uinona ir Sitopanakė. Visų mintys dabar turi būti nukreiptos viena linkme. Tada galbūt pavyks įveikti piktą priešą.

Laikas bėgo greitai nelyginant vanduo.

Kai atėjo pietūs ir arkliai nustojo ganęsi, į stovyklą sugrįžo Bebras, lyg ir labiau šlubuodamas negu paprastai. Jis nuėjo prie mustangų. Bėris, kuriuo Bebras dažniausiai jodinėdavo, pamatęs ateinantį šeimininką, atsistojo. Bebras atsirėmė į arklį ir ėmė taršyti jo tamsius karčius. Jis laukė.

Ir nors stovykloje beveik niekas nepajudėjo, žmones pagavo nesuprantamas nerimas. Havandšita nutilo ir įsmeigė akis į kalvos viršūnę, kur kariai, pasislėpę žolėje, ėjo sargybą. Ten pasirodė Četansapa, nuo upės slėnio artėjo Vilko Galva. Delavaras neskubėjo, jo veide ir visoje laikysenoje taip pat galėjai įskaityti neapsakomą sielvartą, kurį matant baisu buvo ko nors ir klausti.

O kai pagaliau pasirodė Tokei Ito ir Kalno Griaustinis, oras tarsi suvirpėjo nuo įtampos. Jų nugaros ir krūtinės buvo nuogos, išteptos raudonais dažais — kraujo spalva. Tačiau kraujo spalva nereiškė, kad tie vyrai ruošiasi žudyti kitus arba patys mirti. Raudonas kraujas nuo seniausių žmonijos laikų buvo ženklas gaivalingos gyvybės, besistengiančios nugalėti mirtį. Kovoje vyrams kaip tik reikėjo tokios jėgos, ir todėl dažytis raudona spalva buvo daugelio genčių paprotys.

Kai vadai pasiekė senąjį burtininką, ten jau stovėjo Juodasis Sakalas, Šunktokeča ir Bebras.

Tokei Ito balsas nuskambėjo ramiai ir tyliai.

— Aš liepiau jus pašaukti, — išgirdo jį kalbant penkios moterys, — tad žinokite, ką aš nusprendžiau. Ginklai ilsėsis, kol nusileis saulė, jūs tai žinote. Tada vėl prabils vačičunų Paslaptingosios Geležys, nors ir išduotumėt Rudajai Lapei Tokei Ito, Matotaupos sūnų. — Vadas valandėlę patylėjo. — Aš liepiau pasakyti Fredui Klarkui, — kalbėjo jis toliau, — kad sutinku su juo pasikalbėti. Jeigu ir jis sutinka, tegu praneša man ne vėliau kaip per valandą po pietų. Jo pasiuntinys ką tik buvo čia. Jūs matėte jį ateinantį ir išeinantį.

— Geriau matyti išeinantį negu ateinantį, — tarė Četansapa.

Vadas nuleido jo žodžius negirdomis.

— Fredas Klarkas atjos prie pietinės kalvos papėdės, kai tik pamatys mane ateinanti. Noriu išklausyti jį ir duoti jam atsakymą. Dabar aš ten ir einu. Jūs mane palydėsite.

Vado žodžiai skambėjo taip, lyg jis būtų kalbėjęs apie kažkokius tolimus įvykius. Jis užbaigė tokiu tonu, jog negalėjo būti ir kalbos apie kokį nors prieštaravimą. Stojo tyla, bet tyla dar nebuvo pritarimas. Četansapos akys svaidė žaibus. Tačiau vadas, nelaukdamas, kol šis ką pasakys, kaip kirviu nukirto:

— Jūs palydėsite mane ir išklausysite, kas ten bus kalbama. Aš įsakau jums.

Niekas neatsakė nė žodžio. Jis pagarbiai atsisveikino su Havandšita ir, Kalno Griaustinio lydimas, nužingsniavo išilgai šlaito prie arklių. Atsistojo ir Četansapa, Vilko Galva bei Čapa, tačiau jie kol kas nejudėjo iš vietos.

Abu vadai ėjo pro paruoštas plaukti valtis, pro moteris ir vaikus. Blykčiojanti Audra nuleido akis. Ji matė vado kojas, apautas Uinonos siūtais mokasinais. Žingsniai nutilo. Vadas sustojo prie mergaitės.

— Ar Blykčiojanti Audra bijo? — paklausė jis.

Mergaitė atsistojo.

— Ne, — atsakė ji tvirtai ir su kažkokiu jai pačiai dar negirdėtu pasitikėjimu. — Tokei Ito, mūsų vadas ir Didžiosios Lokės sūnus, privers Matotaupos žudiką stoti į kovą. Jis nužudys savo tėvo žudiką, nes mirtis yra teisinga bausmė. Tokei Ito perkels mus per Dumblinuosius Vandenis į naują gyvenimą.

Mergaitė ir pati stebėjosi, kad ištarė šiuos žodžius visai aiškiai, nedrebėdama ir nemikčiodama. Matyt, ir abu vadai, ir paskui juos atėję kiti kariai ne mažiau nustebo, išgirdę šitaip drąsiai ją kalbant, nes atidžiai ir rimtai žiūrėjo į mergaitę, ir paskui jau niekas daugiau neabejojo.

Kariai nuėjo su savo vadu prie arklių. Blykčiojanti Audra vėl tyliai atsisėdo į savo vietą ir žiūrėjo vyrams pridurmu. Ji pajuto, kaip Untšida perbraukė jai per plaukus ir pasakė: „Gerai“.

Kariai užsėdo ant arklių, užjojo šlaitu aukštyn ir pasileido į plačiąsias prerijas.

Saulė švietė iš pietų ir siuntė savo spiginančius spindulius raiteliams tiesiai į akis. Vilko Galva jautė, kaip nesitveria savam kaily per dienas nusistovėjęs jo keršis, kaip jis trykšta energija ir žvengdamas vis lipa geltajam eržilui ant kulnų. Jam labai magėjo apgręžti savo arklį atgal. Tačiau jis pasirinko vadu Tokei Ito, ir Tokei Ito pasakė žodį. Vilko Galva pakluso. Arkliai lėkė kaip viesulas. Toli nutįsusi aukštuma greitai skriejo raiteliams pro šalį. Ji atrodė rami ir neliesta. Tik kariai, žinantys, kur išsidėstę jų draugai, matė jų slaptas pozicijas. Pietų pusėje, toli toli, delavaras netrukus pastebėjo priešų raitelius. To būrio vidury dabar kilo sambrūzdis. Paskui atsiskyrė trys taškeliai ir, greitai didėdami, ėmė artėti prie dakotų.

Vilko Galva, jodamas antras iš eilės, stengėsi neišleisti iš akių artėjančių raitelių. Jis jau įžiūrėjo didžiulę plačiakraštę jų vado skrybėlę. Tas raitelis jojo ant gražaus sarčio. Vilko Galva atpažino, kad tai tas pats arklys, ant kurio kadaise sėdėjo majoras Smitas.

Žudikas vis dėlto išdrįso pasirodyti. Šuoliuojantys mustangai sparčiai artėjo.

Štai raiteliai staigiai patraukė pavadžius ir sustabdė arklius. Abu vadai labai tiksliai apskaičiavo kryptį ir sustojo tiesiai vienas priešais kitą. Iš paskos išsirikiavo jų palydovai. Buvo tylu tylu. Tik nieko nenujaučianti bitė dūzgė, skraidydama nuo žiedo prie žiedo; visi ją girdėjo, nes niekas netarė nė žodžio, net nepasisveikino.

Abiejų priešų palydovai lyg susitarę tuo pačiu metu pasuko arklius į dešinę ir į kairę, pridengdami iš šonų savo vadus. Juodasis Sakalas ir Kalno Griaustinis atsistojo Tokei Ito iš kairės, Vilko Galva ir Gudrusis Bebras — iš dešinės.

Dabar delavaras galėjo netrukdomas stebėti priešus: Rudąją Lapę — vidury, Šonką — iš dešinės nuo jo, liesą, ištįsusį prerijų medžiotoją — iš kairės. Delavaras pažinojo šį medžiotoją dar iš tų laikų, kai Kanados pasienyje tarnavo baltiesiems žvalgu. To žmogaus pravardė buvo Karolis Didysis.

Abi pusės vis dar tylėjo. Vilko Galva pažvelgė į Tokei Ito. Vadas buvo visiškai ramus — žiūrint į jo laikyseną, atrodė, kad šitaip jis gali tylėti ne tik valandų valandas, bet ir dienų dienas. Net jo kraujas, rodos, sustingo iš abejingumo ir nebetekėjo gyslose. Rankos be jokios įtampos laikė šautuvą, padėtą skersai arklio nugaros. Virš riešų vis dar buvo matyti grandinių žymės.

Delavaras žinojo, kad nekantrumu nesitveriantis baltasis turės pirmas nutraukti šią tylą.

Rudoji Lapė nušoko nuo arklio. Dunkstelėjo į žemę jo sunkūs batai; tai buvo pirmas garsas, pasigirdęs per tą laiką, kai susitiko šios abi grupės. Rudoji Lapė nusivožė nuo galvos skrybėlę — pasirodė jo galingas kiaušas su rudais kaip lapės kailis plaukais — ir, žengęs tris žingsnius, priėjo prie dakotų vado. Tokei Ito sėdėjo kaip sėdėjęs ant arklio ir žiūrėjo iš aukšto į savo priešą. Dešine ranka jis gniaužė pavadį, nes geltis jau mėgino kartą įkąsti prisiartinusiam priešui ir dabar suskliautęs ausis tykojo naujos progos pagriebti dantimis tą nenaudėlį.

Rudoji Lapė kimiai, dirbtinai nusijuokė. Jo lūpos prasišiepė, ir pasirodė geltoni dantys.

— Po perkūnais, — tarė jis, — tas karčiuotas velnias mage dar pažįsta. Mudu niekaip negalėjome sutarti... — Ir numojo ranka. — Buvo tokie laikai...

Jis sučiaupė lūpas ir primerkė akis, kad neišsprūstų koks neapgalvotas žodis ar neužmaskuotas žvilgsnis.

— He! — sušuko jis labai garsiai toje tyloje. — Tu čia, Hari! Na ir gerai. To aš ir tikėjausi. Žinai, kokie reikalai?

— Ne. — Tokei Ito balsas skambėjo atžariai ir pašaipiai.

— Ne? Ar plaušais apsimuturiavęs tavo pasiuntinys, — jis parodė į juodaodį, — dar neišdrįso tau pranešti tos naujienos? Na gerai, tada aš pats pasakysiu, kokie čia dalykėliai. — Rudoji Lapė vis dar kalbėjo labai garsiai, beveik rėkdamas. — Jūs norite persikelti per Misūrį! Bet tu ne aklas, matei jį. Visas slėnis — viena srovė. Greičiau kaip per dešimt dienų vanduo nenuslūgs. Dešimt dienų — ilgas laiko tarpas. Man jų užteks. Mes šovinių turime, o jūs — ne. Jums trukdo bobšės ir vaikigaliai. Aišku, viskas labai aišku. Jeigu aš panorėsiu, iš jūsų liks tik krūva lavonų. Bet aš nenoriu... aš noriu tik tavęs. Na tai eime, drauguži! Šiandien atsiskaitome, ir tarp mūsų baigta.

Tokei Ito nieko neatsakė.

— Tai vis dar nesiryžti? — Rudajai Lapei iš burnos dribo seilės lyg kraujo ištroškusiam šuniui. — Vis nesiryžti? Aš suprantu, nelengva apsispręsti, mano mielasis. Truputį prisibijai, a?

Vadas tylėjo.

— Ir su tavo tylėjimu netoli tenuvažiuosi. Tiesa, tai gražu ir garbinga, be to, tu apskritai tiesus vadas... neblogų tėvų... tą aš žinau. Ir Topas, tavo senis, blaivas būdavo toks kaip tu dabar. Nepalaikyk už bloga! Kai tik pamatau tave, vis prisimenu senus laikus. Šiaip ar taip, geri buvo laikai. Galėtume tarpais apie juos pasikalbėti ten, rezervate, jeigu eitum su manim, supranti?

Vadas tylėjo kaip žemė.

— Na, aš tau paaiškinsiu, kaip yra.

Rudoji Lapė atsilapojo odinį švarką. Vilko Galva pamatė jo rankas, stiprius, kaulėtus čiuptuvus. Jais jis atsilapojo švarką ir kairiojoje krūtinės kišenaitėje surado laišką.

— Štai, imk ir skaityk.

Tokei Ito nė nekrustelėjo. Jo ranka kaip ir pirma tvirtai laikė pavadžius.

— Ką? Nenori? — Rudoji Lapė vėl įsikišo laišką ir užsisagstę švarką, pamažu ir rūpestingai, lyg uždarydamas tvirtovės vartus. — Tu dar prašysi manęs, kad duočiau paskaityti šį laišką, bet bus jau per vėlu.

Stipriais pirštais jis užsegė paskutinę sagą, ir iš jo akių blykstelėjo žalsva šviesa.

— Šunsnukis! — suriaumojo jis, ir jo kakta staiga paraudo nuo plūstelėjusio kraujo. — Argi nieko negirdėjai apie žinią, kurią perdaviau per tą tavo susilaižiusį bendrą? Tu gali ateiti, garbusis Tokei Ito, ir vaidinti vadą rezervate. Tą dieną, kai aš tave ten atgabensiu, man irgi bus šventė. Tik vėl nesakyk „ne“, Hari, patariu tau! Kartą tu jau pasakei man „ne“ ir pasigailėjai! Nemėgink to daryti antrą kartą! Nuo mano bausmės dar niekas neišsisuko! — Pabaisa šlykščiai nusikvatojo. — Štai, pažiūrėk į mano kumelę, pažįsti ją? Kadaise ji buvo tavo užtarėjo, to majoro žilais plaukais. Jis irgi norėjo prieš mane kovoti! He! Jis negyvas! Žemėje vėsu, ten jis ir guli. Vandenys šniokščia kaip pasiutę, gal jie vėl jį išrausė. Čia nepadės nei kryžius, nei kardas! — Rudoji Lapė vėl nusikvatojo.

Tokei Ito lūpos neištarė nė garso. Galėjai net suabejoti, ar jis išvis klausosi visų tų šnekų.

Delavaras įsmeigė akis į kumelę, stovinčią už Rudosios Lapės. Kadaise ji priklausė majorui Samueliui Smitui, tai buvo gražus tamsus žvitriaakis gyvulys, tokio reikia paieškoti. Tačiau dabar jos paslėpsniai buvo aptaškyti krauju, ir Vilko Galva baisiausiai įnirtęs pažvelgė į sunkius dabartinio jos raitelio pentinus. „Šunsnukis, — pagalvojo, — žudikas...“ Jis niekaip negalėjo atitraukti akių nuo gyvulio, kuriam dažnai įmesdavo pašaro. Kumelė pakėlė galvą ir pastatė ausis. Gal ir ji pažino žvalgą?

— Tu užsispyręs raudonodis, — vėl ėmė šnekėti tylinčiam vadui Rudoji Lapė, — ir tavo liežuvis, regis, visiškai suparalyžiuotas. Tai kokia gali būti kalba su nebyliu. Matyt, tarp mūsų viskas baigta. — Jis nusigręžė nuo Tokei Ito ir žengė žingsnį prie Bebro ir Vilko Galvos. — Prieš jus aš nieko neturiu, — tarė jis šaižiu balsu. — Galite grįžti į rezervatą arba keltis per Misūrį ir bėgti į savo Kanadą. Tik štai šito, — jis parodė į vadą, — šito tai jau nepasiimsit sykiu. Jo laukia kartuvės.

Vilko Galva užsimojo smogti, bet Rudoji Lapė nutvėrė jį už riešo, suspaudė lyg geležiniais gniaužtuvais ir su pašaipa dėbtelėjo jam į veidą. Tai buvo trumpa tyli kova, tik ranka prieš ranką. Vilko Galva jautė savo silpnumą, jam buvo nesmagu ir nežmoniškai pikta. Jį išmušė prakaitas.

Rudoji Lapė jį paleido.

— Mes suprantame vieni kitus! Jūs galite pagalvoti. Už skalpą, — jis dar kartą begėdiškai mostelėjo ranka į Tokei Ito, — už jo skalpą bus gerai sumokėta. Kas man jį atneš — kelionė į Vašingtoną ir du šimtai dolerių. Jūs turite laiko ligi rytojaus ryto. Tai paskutinis mano terminas. Bet būtų geriau, jeigu paskubėtumėt. Mano medžiotojai irgi žino kainą. — Rudoji Lapė apsisuko ir vėl priėjo prie Tokei Ito. — Tu irgi paskutinį kartą pagalvok! Argi jie visi dabar turi mirti tik dėl to, kad esi bailys? Kai baltieji kadaise nugalėjo didįjį vadą Pontiaką, jis be baimės sutiko mirti nuo vieno savo raudonodžio brolio rankos... — Rudoji Lapė priėjo prie savo arklio. — Tam raudonodžiui tada irgi buvo gerai už tai sumokėta, — tarė jis Vilko Galvai. — Dėl aukso tau nėra ko ilgiau pas jį pasilikti. Dabar tu gali jo gauti iš mūsų.

Delavaras tiesiog negalėjo į tą pašlemėką žiūrėti.

Rudoji Lapė užšoko ant arklio ir taip suvarė pentinus jam į pašones, kad tas atsistojo piestu. Kairiąja ranka jis laikė pavadžius, o dešiniąja sugniaužė didelę odinę skrybėlę. Pakilęs vėjas ėmė taršyti jam plaukus.

— Niekšas! — sušuko jis apsiputojęs vadui Tokei Ito. — Tai ko tu čia atėjai? Gal aš tau pelė, su kuria gali žaisti kaip nori, tu pasmirdęs raudonodi? Kokio velnio čia atjojai gaišinti man laiką, jeigu nenori kalbėti?

Rudoji Lapė vėl atleido arklį. Gal vado veide šmėkštelėjo koks šešėlis, kurio kariai nepastebėjo, tačiau jis atkreipė priešo dėmesį.

— Hari?!

— Aš pasiduodu jums.

Raitelis ant sartos kumelės lyg švilptelėjo, lyg kažką sušuko.

— Hari?.. — Pats nežinodamas, ką daro, jis užsivožė ant pakaušio plačiakraštę skrybėlę. — Tai eime.

— Po šešių dienų, kai visi genties kariai su savo žmonomis ir vaikais persikels į aną upės krantą. Aš lauksiu tavęs prie šios kalvos. Su ginklais. Hau.

Rudoji Lapė išsprogino akis.

— Tau galvoj negerai? Manai, aš noriu su tavim kovoti?

— Tu turėsi su manim kovoti. Su manim ir mano kariais arba su manim vienu. Rinkis!

Rudoji Lapė mėgino juoktis, bet pro dantis išsprūdo tik kažkoks amtelėjimas.

— Tu man komanduoji, berniuk?

— Aš pasakiau.

— Na, tegu bus, kaip tu nori, kojote, aš atjosiu su ginklais, aš sutinku! Po šešių dienų! Aš būsiu čia!

Rudoji Lapė nusijuokė. Dabar jo juokas vėl nuskambėjo garsiai ir šaižiai.

— Gerai, berniuk, aš sutinku! Tu nebeturi daugiau nė vieno šovinio. O tavo peiliūkščio ir strėlių aš nebijau. Tik ateik, aš irgi ateisiu, ateisiu taip pat vienas! Tavo skalpas, gali sakyti, jau mano! — Jis dar kartą atsisegė kišenę ir ištraukė skalpą su juodais žilstelėjusiais plaukais. — Matotaupos skalpas! Dabar bus čia ir tavo! Gerai?

— Mes kovosime.

— Gerai, mielas Hari!

Rudoji Lapė pasikėlė balne ir, tikras savo pergale, pašaipiai mostelėjo skrybėle. Paskui apgręžė kumelę ir nurūko atgal į plačias pietines prerijas.

Jo palydovai apstulbo, taip staiga likę vieni. Nežinodami, ką daryti, valandėlę jie dar piktai spoksojo į dakotus, paskui apgręžė arklius ir, gerokai atsilikę, nujojo paskui savo šeimininką ir vadą.

Delavaras girdėjo duslų kanopų dundėjimą ir matė besiplaikstančias ilgas arklių uodegas. Tolstantys raiteliai ėjo vis mažyn ir mažyn, galiausiai tolumoje susiliejo su saviškių virtine. Vilko Galva dar lyg ir matė, kaip tie trys raiteliai nusėdo nuo arklių, paskui ir jo aštriose akyse viskas susiliejo išvien.

Tokei Ito nejudėdamas tebestovėjo savo vietoje. Atrodo, jis irgi žiūrėjo, kol raiteliai pradingo iš akių. Tik tada pasuko savo geltį, ir jo juodos akys įdėmiai nužvelgė draugus.

— Jūs viską girdėjote.

— Taip, — atsakė Četansapa, — ir mes su tavim pasitarsim, ką mums daryti.

Vadas suraukė antakius.

— Nėra čia ko tartis. Jūs keliatės į kitą krantą su visomis mūsų palapinėmis. Niekas jūsų neužpuls. Aš pasilieku čia atkeršyti už savo tėvą Matotaupą ir sulaikyti priešų, kol jūs anapus sienos pasieksite miškingus kalnus.

— Taip, — pratrūko Četansapa, — ir leisiesi, kad tave nugalabytų ta galybė vačičunų, kurie tik ir laukia, kada galės susižerti pinigus už tavo skalpą. Manai, Juodasis Sakalas sėdės prie miškingųjų kalnų ant bizono kailio ir žiūrės rankas susidėjęs, kaip priešų gauja tave tąso, žudo ir maitoja nelyginant vilkų ruja, užpuolusi bizoną? Tu pasirinkai kelią, kuris daro garbę tavo vardui, o mums užtraukia gėdą! Žinok, aš tavęs neapleisiu!

— Ir aš tavęs neapleisiu! — karštai pareiškė Bebras. — Tiek to, tegu griūna mūsų palapinės ir žūna moterys, tik leisk mums mirti kaip vyrams! Visi su tuo sutinka! Geriau eiti į mirtį negu dar kartą išduoti Tokei Ito!

— Aš tavęs neapleisiu! — sušuko Vilko Galva. Bet tuoj pat pasigailėjo to savo uolumo, kuris nuskambėjo jo žodžiuose. Jis pamatė, kaip persimainė Tokei Ito veidas.

— Aš ištesėsiu savo žodį, ir jūs man nesukliudysite! Aš pasiūliau jums keltis per Dumblinuosius Vandenis į tą laisvą kraštą. Aš jus vedžiau, ir jūs ten pateksit su savo moterimis ir vaikais. Aš šito noriu. — Tokei Ito ir Četansapos žvilgsniai susitiko. — Tu prisiekei man šventąja pypke, Juodasis Sakale, Saulės Lietaus sūnau, kad nuvesi mūsiškius anapus sienos ir nebegrįši. Bet jeigu tu nusiteikęs prieš mane ir prieš mano žodžius, tai sakyk tiesiai. Tada aš pats pasidarysiu sau galą. Aš esu išdaviko sūnus, net tu man esi tai sakęs. Mano gyvenimas baigtas. Bet jums nevalia mirti.

— Jeigu mes neklausysime, tu pasidarysi sau galą? — kalbėjo Četansapa, susigėdęs ir pasipiktinęs. — Ne, Tokei Ito, jeigu mes tavęs paklausysime, tada tau jau tikrai galas. Juk ir tu pats netiki, kad galėsi pasprukti nuo tos gaujos tykančių kojotų, jeigu liksi čia vienas, norėdamas juos sulaikyti, kol mes pasieksime miškinguosius kalnus. Tai, ką tu sakai, vien tik žodžiai, bet ne teisybė.

— Četansapa, aš sakau tau teisybę. Jeigu jūsų balsai mane pašauks, aš pasistengsiu pasprukti nuo tos gaujos tykančių kojotų ir grįžti pas saviškius, kai tik jūs peržengsit sieną. Taip, aš pasistengsiu, jeigu žinosiu, kad esu jums dar reikalingas. Tada padarysiu viską, ką galėsiu, kad tik grįžčiau pas jus.

— Kas duos mums žinią, kaip tau čia pasisekė?

— Kalno Griaustinis, siksikas, galės pasilikti šiapus upės sargyboje ir pranešti jums, kaip man pasisekė. Jis ne dakotas. Dėl jo aš nedaviau vačičunams jokių įsipareigojimų.

— Tu privertei mane paklusti, vade. Tu paėmei mane, kai troškau mirti. Už savo gyvybę esu dėkingas tik tau.

Aš prisiekiu tau, kad nuvesiu mūsiškius anapus upės ir anapus sienos.

— Bus taip, kaip panorės Paslaptingoji Galia, — užbaigė vadas. — Četansapos narsa dar nedrįso abejoti nė vienas karys.

Tokei Ito atleido pavadžius, ir geltis nušuoliavo atgal prie didžiųjų Dumblinųjų Vandenų. Pavymui sekė tyliojo Kalno Griaustinio eržilas, o už jo — širmis, keršis ir bėris su savo raiteliais.

Sugrįžę į stovyklą, jie paleido arklius į kaimenę ir kartu su Tokei Ito nuėjo pas Havandšitą. Priesaikos pypkė ėjo iš rankų į rankas. Jos dūmas įtvirtino karių pasiryžimą keliauti į nežinomą kraštą; tai buvo savotiška priesaika klusniai vykdyti visus vado įsakymus.

Pypkė degino Vilko Galvai rankas — jis paskutinis patraukė ją ir vėl atidavė saugoti Uinonai. Paskui apsisuko ir išėjo įkandin Tokei Ito, kuris paliko senį vieną su savo mintimis. Vilko Galva kūprino paskui vadą. Šlaitas jam dar niekados neatrodė toks status, žėrinti vidurdienio saulė, regis, dar niekada taip baisiai nespigino. Kovos įkarštyje jis iššaudė paskutinius Tokei Ito šovinius, kai tas plaukė per upę, ir dėl Vilko Galvos kaltės vadas dabar turės kovoti strėlėmis prieš Rudosios Lapės kulkas!

Tokei Ito daugiau nė nežvilgtelėjo į savo draugus, jis matė vis dar sausas, tuščiai laukiančias odines valtis ir tarp jų pasninkaujančias moteris ir merginas. Untšida, Uinona ir Blykčiojanti Audra pakėlė akis į vadą, tačiau Sitopanakė nedrįso pažvelgti aukštyn, sėdėjo įbedusi žvilgsnį į žemę.

Kai po daugelio valandų atėjo vakaras, pasibaigė moterų ir vaikų pasninkavimo laikas. Driežo Galva nubėgo pas savo motiną, Blykčiojanti Audra pasiliko šalia Untšidos. Vado sesuo priglaudė mergaitę po savo antklode; naktis buvo šalta, tačiau Blykčiojančiai Audrai buvo šilta ir ji kietai miegojo.

Rytą ji paskaičiavo, kad iš šešių praėjo viena naktis ir kad penktąją jie iškeliaus.

Vanduo seko ne dienomis, o tiesiog valandomis. Iš vandens išniro pievos, išryškėjo ir įlankos krantai. Ten, kur neseniai tyvuliavo vanduo, dabar rudavo šlapia, ištižusi pernykštė žolė, tokia bjauri, palyginti su pradedančiomis žydėti pievomis, kurių nebuvo nusiaubusi viską naikinanti gamtos stichija. Vienur kitur kėpsojo su šaknimis išrauti medžiai. Moterys tempė šalin smirdančias prigėrusių laukinių gyvulių stipenas. Įsisiautėjusios upės šniokštimas slėnyje vis labiau slopo ir tolo. Kai vieną kartą Blykčiojanti Audra nubėgo prie įlankos krašto, pamatė didžiajame slėnyje kyšant kalvų viršūnes, pagal kurias nesunku buvo susigaudyti, kur yra tikroji upės vaga. Dumbliname gelsvame vandenyje plūduriavo įvairiausi augalai ir prigėrę gyvuliai — tiesiog nemalonu buvo žiūrėti. Ligi didžiosios kelionės dar buvo likusios dvi dienos.

Blykčiojanti Audra vėl sėdėjo stovykloje ir laukė. Ji būtų mielai pasikalbėjusi su Sitopanake ir paprašiusi papasakoti apie gyvenimą anapus Minisosės. Tačiau juodakojų vado sesuo taip pat buvo tyli ir liūdna, be to, ji nemokėjo dakotų kalbos. Blykčiojanti Audra dabar dažnai žvilgčiojo į tą juodakojų merginą, kuriai prieš kelias dienas tartum jautė neapykantą ir pavydėjo Uinonos draugystės. Dabar ji mylėjo šią merginą ir vis dažniau ją stebėjo, žinoma, tik slapčia, kad juodakojė šito nepamatytų. Sitopanake buvo labai išdidi ir liūdna kaip mirtis. Turbūt ji mylėjo vadą.

Kartą naktį — tai buvo paskutinė naktis prieš keliantis į aną krantą — Blykčiojanti Audra per sapną išgirdo keistą garsą, nelyginant vėjo dūzgenimą žolėje, nelyginant kažkokią nepažįstamą dainą, ir ta daina buvo tokia žavi ir švelni, kad mergaitė bijojo pabusti, norėjo tik klausytis ir klausytis to dainavimo. Tad klausėsi ir miegojo toliau. Rodos, matė dakotų merginą, kanoja išplaukusią į ežerą ieškoti savo mylimojo. Tačiau ta mergina rado tik savo mylimojo strėlinę, plūduriuojančią blizgančiame vandenyje... Tada ji šoko iš savo laivelio ir nusiskandino.

Kai Blykčiojanti Audra, pabudusi iš to sapno, pramerkė akis, danguje jau spindėjo pirmieji aušros gaisai, mėnulis ir žvaigždės buvo pablyškę. Slėnyje šniokštė vanduo. Šiaip visi dar miegojo; šunys irgi dar tebegulėjo susirangę ir paslėpę snukius gauruose. Atsikėlusi buvo tik viena liekna mergina; ji klūpėjo žolėje ir pynėsi ilgus, vešlius plaukus. Staiga apačioj, prie įlankos, iš prieblandos išniro šešėlis ir pamažu ėmė artėti. Mergina tartum išsigando. Ji susigūžė ir paslėpė veidą. Vyriškis pamažu, netardamas nė žodžio, bet nenuleisdamas nuo merginos akių, praėjo pro šalį. Jis nužingsniavo tolyn ir ėmė kilti šlaitu vis aukštyn, tartum kalnų liūtas, kuris tuoj tuoj duos šuolį...

Blykčiojanti Audra vėl užmerkė blakstienas ir kantriai laukė, kol ją pažadins. Bijojo, kad kas nesužinotų, jog ji jau seniai nemiega.

Paskutinė diena taip pat praėjo tyliai ir ramiai. Blykčiojanti Audra ir Driežo Galva vėl sėdėjo pas Untšidą; senoji motina pasakė mergaitėms, kad ateinančią naktį jie leisis į kelionę.

Kai paraudusi saulė pasislėpė už horizonto ir strazdai užtraukė vakaro giesmes, stovykloje dar buvo tyku, ramu. Arkliai ganėsi, šunys zujo aplinkui. Pilka vilkinė kalė laižė savo keturis jauniklius. Blykčiojanti Audra išsirinko vieną šuniuką, tokį juodą, ir pareiškė norinti turėti jį sau. Uinona jai pažadėjo, jei Tokei Ito sutiks. Mergaitė atsiduso ir paglostė kalę. Danguje sužibo pirmosios šeštos nakties žvaigždės. Vėjas pūtė nuo upės, ir tamsoje atrodė, kad vanduo dabar šniokščia garsiau negu pirma.

Untšida pakilo iš savo vietos. Tai buvo ženklas visiems ruoštis. Niekas nepratarė nė žodžio. Moterys ir merginos, paskirtos valtims nešti, paėmė tuos lengvus laivelius ir ilga vora patraukė žemyn į slėnį. Kitos, vaikų lydimos, nuėjo parsivesti arklių. Šunys lakstė aplinkui ir lojo, nes kažkur prerijose ir upės slėnyje amtelėjo keli kojotai. Blykčiojanti Audra ir Driežo Galva žinojo, kad tai ne kojotai, tai sutartiniai jų genties žvalgų ženklai. Mergaitės atsivedė abu dragūnų arklius ir be niekieno pagalbos užsėdo ant tų aukštų gyvulių. Arkliai klusniai ėjo ilga vora žemyn prie įlankos, tekšėdami brido per klanus, likusius nuslūgus potvynio vandeniui.

Pagrindiniame slėnyje dar buvo giliai vandens. Priekyje einančios moterys nuleido į pamažu tekantį vandenį savo laivelius, sudėjo į juos ryšulius ir jau varėsi irklais tarp kyšančių iš vandens kalvų. Raitelės dar tebebuvo ant arklių; vanduo siekė joms ligi kojų.

Šunys nuščiuvo ir šoko plaukti.

Didelė sraunuma ir tekančio vandens blizgėjimas rodė, kad čia prasideda tikroji upės vaga. Blykčiojanti Audra ir Driežo Galva tamsoje pamatė keletą raitų karių, tarp jų ir Četansapą ant savo trofėjinio širmio. Kariai stovėjo vandens apsemtoje upės pakrantėje.

Kita jų dalis dar tebebuvo prerijų prieigose, išsidėstę aukštumoje ir pasiruošę bet kuriuo metu stoti į kovą. Tačiau priešai nesirodė.

Blykčiojanti Audra ir Driežo Galva jojo pačiame voros gale.

Uinona atplaukė odiniu laiveliu atgal per upę paimti abiejų mergaičių. Jai plaukdami padėjo Čapa Garbiniuota Galva ir Antilopės Sūnus.

Kai Uinonos laivelis anapus upės vagos vėl pasiekė beveik stovintį pakrančių vandenį ir ramiai nuplaukė tarp stūksančių kalvų, Blykčiojančios Audros širdis ėmė smarkiai plakti. Ji dar kartą atsigręžė į pietiniame krante likusias aukštumas. Ten esantys raiteliai dabar apgręžė arklius ir ėmė leistis į slėnį, prie upės. Tačiau ne visi — vienas vienintelis ten pasiliko. Tai buvo tik juodas šešėlis juodoje naktyje.

Laivelis slydo vandens paviršiumi, varomas lengvų yrių. Pietinis krantas vis tolo ir tolo. Vienišo raitelio šešėlis vis labiau tirpo nakties tamsoje.

Tokei Ito liko vienas.