BELAISVIS

Kalėdos ir saulės grąža jau praėjo. Dienos buvo ilgesnės negu naktys, bet šalčiai, gana vėlai spustelėję, vis dar nenorėjo trauktis, ir atšiaurių prerijų gyventojai dar tikėjosi sulauksią nemažai sniego. Blokhauzo stotyje prie Najobreros buvo tuščia ir nyku. Pitas, apsitūlojęs kailiniais, ėjo sargybą bokšte. Apačioje plytėjo banguotos prerijos, čia smėlėtos, čia apaugusios žema žole, šalimais tekėjo nusekusi upė pavasario ir rudens potvynių išgraužtais krantais, bet Pitas viso to beveik nė nematė, tik spoksojo įsmeigęs akis į tolį, kur sūkuriavo smėlio kruopelytės ir sniego kristaliukai. Taip bežiūrėdamas staiga prisiminė dieną, kai pirmą kartą atjojo į šį atramos punktą prerijose. Ir tada pagal kalendorių jau buvo pavasaris, bet ir tada dar siautėjo pūgos. Dabar Pitas prisipažino sau, kad per praėjusius metus ir Randalio forte prie Misūrio, ir čia, prie Najobreros, jis patyrė daugiau blogo negu gero. Todėl norėjo kuo greičiau mesti darbą čia ir persikelti į naujojo dakotų rezervato agentūrą. Gal ten pavyks geriau įsikurti. Rudoji Lapė, tas šilto ir šalto matęs sukčius, lyg ir kalbėjo, kad ten būsiąs visai kitas gyvenimas.

Tuo metu, kai Benosis Pitas ėjo sargybą, saugodamas jau kuris laikas niekieno nebeužpuldinėjamą blokhauzą, komendanto kambaryje sėdėjo kapitonas Antonis Ročas, taipogi paskendęs panašiose mintyse. Jis irgi troško kuo greičiau palikti Najobrerą; manydamas, jog puikiai įvykdė savo pareigas kare su indėnais, tikėjosi, kad vyresnybė perkels jį į kokią nors gerą įgulą toliau nuo šių vietų.

Antonis Ročas kaip paprastai vilkėjo gražiai gulinčią, švarutėlę uniformą. Jo veidas buvo lygus, nagai gerai prižiūrėti. Kapitonas atsilošė ir dar kartą pasidžiaugė, kad krėslas, kurį pasidirbdino, puikiai tinka jo figūrai. Dešinėje rankoje jis laikė atverstą užrašų knygutę, kairiąja išsiėmė iš burnos cigaretę ir pasilenkęs užspaudė ją peleninėje; paskui pasičiupo pieštuką, tačiau tas pasirodė jam pernelyg bukas, todėl padėjo į šalį ir susirado kitą.

Kapitonas jau buvo berašąs į knygutę naujas pastabas, bet tuo metu viesulas sudrebino aštriatvorę ir medinių pastatų sienas. Sutirtėjo lango stiklai. Ročas metė į langą piktą žvilgsnį ir su pieštuku bei užrašų knygute rankoje ėmė rikiuoti savo mintis.

„1877 metai. Balandžio dvidešimt pirmoji.

Pagaliau galime pasidžiaugti pergale. Priešiškai nusiteikę dakotai visiškai sumušti ir suvaryti į rezervatą“.

Įsigilinęs į savo mintis, Ročas išbraukė knygutėje vieną vietą — išbraukė tiesiu, gerai apskaičiuotu brūkšniu — ir vėl pridėjo pieštuką.

„Antrą išbrauksime Samuelį Smitą, garbingąjį ir sąžiningąjį majorą, kuris dar mėgino užstoti tas raudonodes kiaules. Jis mirė ir galutinai užleido man savo vietą. Kelti jam bylą jau nebėra reikalo“.

Antonis užbraukė antrą brūkšnį, pamažu, žiauriai, su pasimėgavimu. Jis dar gerai prisiminė, kaip velionis majoras peršovė jam dešinę ranką — dar ir šiandien tebėra randas. Ir štai dabar ši ranka gali išbraukti Samuelio Smito vardą. Pieštukas vėl palietė popierių.

„Trečią išbrauksime Ketę Smit, majoro dukterį, buvusią mano sužadėtinę, buvusią malūnų savininkės ir našlės Betės Džonson turtų paveldėtoją, šiandien nebeturinčią jokių teisių į turtą, mano atstumtą, apskritai visiškai nebereikalingą. Artimiausia proga ji bus išsiųsta atgal prie Misūrio...“ Ročas nubraukė nerūpestingą, ne visai tiesų brūkšnį.

„Ketvirtą...“

Antonis Ročas nespėjo baigti minties.

Kažkas atidarė laukujės komendanto kambario duris. Įsiveržęs vėjo gūsis išžarstė iš peleninės cigaretės pelenus ir sušiaušė pomada suteptus kapitono plaukus. Stambus vyriškis, nuo galvos iki kojų apsirengęs odiniais drabužiais, įėjo į kambarį ir, įveikęs vėjo pasipriešinimą, šiaip taip vėl uždarė duris. Trankiais žingsniais jis priėjo prie rašomojo stalo ir nė nepasisveikinęs numetė Ročui ant stalo portfelį su skubiu paštu. Paskui sudribo ant suolo pasienyje, ištiesė kojas ir išsitraukė pypkę.

Kapitonui Ročui pašoko pyktis. Tačiau jis susitvardė, santūriai nupūtė nuo stalo pelenus ir, įbedęs akis į savo knygutę, vėl ėmė kalbėtis su savimi, tik dabar jau balsu, tartum to kito čia nė nebūtų.

— Ketvirtą išbrauksime tą belaisvį indsmeną! — Ir parodė pieštuku į dangtį grindyse. — Tas tipas ten apačioj paskelbė bado streiką ir jau visa savaitė nieko neima į burną.

Žmogus odiniais drabužiais užsidegė pypkę ir ėmė ją sūpuoti, nukoręs dešiniajame lūpų kamputyje, paskui susigavo musę, sutraiškė ją ir stipriu smakru kinktelėjo Ročui, kad tas liautųsi šnekėjęs, verčiau atplėštų laiškus.

Antonis Ročas, pats nežinodamas kodėl, paklausė to raginimo. Jis atsegė portfelį, pasiėmė nuo stalo peilį popieriui pjaustyti, labai rūpestingai atplėšė vokus ir išėmė laiškus. Atidžiai juos perskaitęs, suraukė nosį, vieną laišką ištiesė ant ąžuolinio stalo, o kitus vėl sulankstė. Jo blyškūs skruostai paraudo.

— Įsakymas paleisti! — sušnypštė Ročas, pabrėždamas paskutinį žodį.

Vyriškis odiniais drabužiais nykščiu parodė į rūsio dangtį.

— Paleisti? Ar tik ne tą, iš rūsio?!

Antonis Ročas piktai šyptelėjo.

— Ir šitą laišką man atneša ne kas kitas, o Rudoji Lapė!

Žmogus odiniais drabužiais pašoko nuo suolo, priėjo prie Ročo ir išspjovė pypkę ant ąžuolinio, gaisro kiek apdeginto stalo.

— Jeigu būčiau žinojęs, kas ten parašyta! Prakeikti skystapročiai, bukagalviai! Šitą... — jis vėl parodė nykščiu į rūsio dangtį, — ...šitą... paleisti?!

Ročas įsikando naują cigaretę. Jis buvo labai susinervinęs, ir jam tik iš trečio karto pavyko ją užsidegti.

— Juk tu Rudoji Lapė! Ko dabar klyki kaip žinduklis!

Bet Rudoji Lapė nesiliovė plyšojęs.

— Kvaili per visą pilvą tie miesto ponai! Sėdi prie savo rašomųjų stalų ir nežino, ką daro! Kas jau kas, o aš pažįstu prerijas ir tą vaikėzą ten, apačioje: nuo jo kulkos ir peilio niekur nepasislėpsi, tai medžiotojo instinktas, vado išdidumas ir kerštas, kerštas viename asmenyje!

Rudoji Lapė trenkė koja į grindis.

Su pasitenkinimu žiūrėdamas, kaip siunta Rudoji Lapė, Antonis Ročas kiek apsiramino. Jis prabilo lėtai, pabrėždamas kiekvieną žodį:

— Tai tu nudaigojai jo senį, ne aš.

— Tačiau tu, Antoni Ročai, liepei jį suimti, kai atjojo su mumis tartis. Jeigu tas vaikėzas dar kartą išeis į laisvę, naktimis tau sapnuosis ilgas jo peilis, Antoni!

Ročas sukluso.

— Užtektinai turėjai laiko padaryti jam galą! — Jis nukrėtė pelenus ir vėl susitvardė. — Įsakymas yra įsakymas... aš jį įvykdysiu. Visa kita... tavo reikalas.

— Deja, ne tik mano, bet ir jo. — Rudoji Lapė vėl pamėgino sugauti musę, tačiau ši paspruko. — Pažiūrėsim. Viena aišku, Antoni Ročai: tu neleisi, kad tas vaikėzas gyvas išeitų iš rūsio. Supratai?

Rudoji Lapė vėl pasiėmė pypkę.

Ročas kiek virpančiais pirštais sukiojo pieštuką.

— Elkis kaip pridera, prerijų vilke. Aš dar esu kapitonas, o tu — niekas. Mūsų pokalbis baigtas. O dabar pašauk Tobiją.

Rudoji Lapė nepatenkintas papūtė lūpas.

— Gerai, bet žinok, paskutinį kartą mane siuntinėji! Karas su indėnais baigėsi, ir aš metu žvalgo darbą. Rezervate reikalingas geras vertėjas, kuris mokėtų dakotų kalba susišnekėti su Šėlstančiu Žirgu ir jo žmonėmis, o jeigu kada reikės, galėtų pašaudyti. Aš išeinu ir pasiimu su savimi Benosį Pitą. Lik sveikas, Antoni, lindėk savo būdoje, apsuptoje aštriatvore!

Rudoji Lapė iškratė pypkės pelenus tiesiai ant stalo. Jo rudi plaukai ant sprando pasišiaušė kaip įerzinto šuns. Jis išėjo iš kambario ir užtrenkė duris.

Ročas vėl liko vienas. Jis atsistojo ir ėmė vaikštinėti po kambarį. Jį nervino netvarkingai pažerti ant stalo pypkės pelenai. Tačiau paimti ir nupūsti šitokią krūvą neleido orumas. Ak tas įžūlus niekšas! Ir dar šitas nelemtas laiškas! Apskritai neaišku, kaip buvo galima rašyti tokį laišką! Ročas pasikliovė savo vyresnybės palankumu; jis tikėjosi ir toliau greitai kilti karjeros laiptais.

Kapitonas sugrįžo prie stalo, išskleidė kitus du laiškus, kuriuos prieš tai buvo sulankstęs, ir paėmęs vieną už kampo, ėmė tąsyti lyg kokią negyvą pelę už uodegos.

Apie paaukštinimą šiame laiške nebuvo nė žodžio, perkeliamas tik į agentūrą... „svarbesni uždaviniai“... vėl į tas prasmirdusias prerijas pas prakeiktus indėnus!..

Ročas įkišo abu laiškus į voką. Reikės gerai išsiaiškinti, kaip čia iš tikrųjų yra. Trečias laiškas buvo ne iš Vašingtono ir rašytas ne tiesioginių kapitono viršininkų, o Randalio forto komendanto, kuris norėjo atkreipti Ročo dėmesį į kažkokio pono Moriso intrigas. Gal vis dėlto, aiškiau informavus atitinkamas įstaigas, dar galima būtų šiek tiek pakeisti tuos gana netikėtus ir nemalonius įsakymus bei nutarimus.

Bet kodėl neateina Tobijas?

Antonis Ročas paskambino varpeliu, stovinčiu ant apanglėjusio stalo nuo tų laikų, kai komendantas buvo Smitas. Varpelis nenukentėjo nei per kovas, nei per gaisrą, liko toks pat dailus ir tvirtas kaip pats kapitonas, ir kiekvienoje rankoje skambėjo pageidaujamu tonu.

Įėjo Tobijas. Šis indėnų žvalgas, kapitono akimis žiūrint, buvo praėjusių laikų rekvizitas, bet ir taikos dienomis šen bei ten reikalingas — visada paslaugus, ne plepys. Ročas priprato prie jo ir dažnai pakišdavo kokį dolerį, stengdamasis užsitikrinti visišką indėno ištikimybę ir norėdamas pigiai pasirodyti esąs didelis ponas.

Kapitonas atsisėdo, užsidegė trečią cigaretę, gražiais ratiliukais išleido dūmus ir vėl atsilošė krėsle.

— Tobijau! Koks idiotas vėl išplepėjo apie tą prakeiktą vaikėzą mūsų rūsyje?

— Tai iš tikrųjų galėjo padaryti tik idiotas, kapitone.

— Kas per vienas tas ponas Morisas?

— Toks pakvaišęs dailininkas, kapitone, jis visada piešdavo indėnus.

— Tas kvaiša kišasi ten, kur nereikia. Ar jis yra piešęs ir šito Hario Tokei Ito portretą?

— Gal piešė, kapitone, o gal ir ne. Nežinau.

— Atėjo įsakymas paleisti tą raudonodę kiaulę iš rūsio. Pašauk man felčerį!

— Klausau, kapitone!

— O po pusvalandžio panelę Ketę Smit.

— Klausau, kapitone.

Tobijas, kaip buvo įsakyta, atvedė felčerį. Kapitonas Ročas nemėgo šio žmogaus, nes, jo nuomone, praėjusį pavasarį jis labai negrabiai gydė peršautą jo ranką. Bet dabar kaip tik toks nevykėlis ir buvo reikalingas.

— Noriu žinoti jūsų nuomonę apie mūsų belaisvio sveikatą, — pareiškė jaunasis komendantas felčeriui. — Tobijau, pakelk dangtį, nuleisk kopėčias ir nešdinkis sau!

— Kur raktas, kapitone?

— Raktas... ak taip! — Ročas mostelėjo ranka į sieninę spintelę. — Ten! Atidaryk... taip... kairėje, mažoje dėžutėje. Radai?

Tobijas surado mažą raktelį. Po to nepavykusio mėginimo išlaisvinti kalinį rūsys po komendanto kambariu buvo labai saugomas. Ročo įsakymu buvo užmūryta anga į kiemo pusę. Dangtis apkaustytas geležiniais vyriais ir užrakintas kabamąja spyna. Dabar Tobijas atrakino spynas ir pakėlė sunkų dangtį. Paskui nuleido kopėčias ir pasitraukė, kaip buvo įsakyta.

Ročas atsistojo.

Felčeris, barzdotas vyras, pirmas ėmė leistis kopėčiomis į rūsį. Ročas sekė iš paskos, stengdamasis nesusitepti švarutėlės uniformos.

Nusileidęs į rūsį ir apsipratęs su tamsa, kapitonas įsmeigė akis į indėną.

Dakotas stovėjo kiek pakreipęs galvą į angą, pro kurią iš kiemo krito melsvos šviesos ruoželis, abiem vyrams atsukęs nugarą...

Felčeris Votsonas priėjo prie indėno. Dakotas buvo visa galva aukštesnis už abu lankytojus. Jis tebenešiojo tuos pačius drabužius, su kuriais buvo suimtas, — gausiai išsiuvinėtą švarką, diržą, ledžingus ir mokasinus. Jo plaukai ir odiniai drabužiai buvo baisiai dulkini ir ištepti krauju, dabar jau išdžiūvusiu ir suskretusiu. Rankos surištos už nugaros, šlaunys apjuostos grandine, o kojos surakintos taip, kad galėtų vaikščioti tik mažyčiais žingsniukais. Felčeris atsistebėti negalėjo, kad šitaip sukaustytas žmogus ligi šiol tebėra gyvas. Juk turėjo sutrikti medžiagų ir kraujo apykaita, dieną naktį kankinti skausmai, pykinimas, svaigulys.

— Ei! — pašaukė indėną Ročas.

Jaunasis vadas neatsiliepė. Stovėjo sau kaip stovėjęs — sustingęs lyg pagautas erelis.

Votsonas davė Ročui ženklą nesivarginti be reikalo. Jis nusmaukė belaisviui nuo pečių švarką ir pažvelgė į susibaigusį veidą, kaulėtas rankas ir visiškai išdžiūvusį kūną. Paskui paklausė krūtinę, nugarą ir pajuto, kad belaisvis dega karščiu. Širdis plakė smarkiai ir nelygiai, plaučiai sunkiai gaudė orą.

— Prasideda pleuritas ir plaučių uždegimas, na ir atitinkama temperatūra, — pranešė kapitonui felčeris. — Be to, sunkus bronchitas. O gal jau ir džiova, bet tiksliai galėčiau pasakyti tik papildomai apžiūrėjęs ligonį.

— Dėkoju! Kol kas ir to užtenka. Ar gresia pavojus gyvybei?

— Jeigu tuoj pat nenuimsime grandinių ir neperkelsime iš rūsio, indėnas ilgai netvers.

— Aš prašau jus ne patarti, o nustatyti diagnozę.

Tačiau Votsonas nekreipė dėmesio į šią pastabą.

— Indėnas, atrodo, seniai nematęs nė lašo vandens. Kodėl jam neduoda atsigerti?

— Įsakysiu ateityje to nepamiršti.

— Ir apšvarinti čia galėtų. Jau vien tie nešvarumai — tikra kankynė.

— Indėnai mėgsta nešvarą. Nepamirškit, Votsonai, kad mes čia laikome uždarę ne garbingą vadą, o pabėgusį žvalgą ir niekingą žudiką. Jis žudė iš pasalų ne tik eilinius karius, bet ir karininkus, todėl greita mirtis jam būtų per lengva bausmė.

— Buvo karas.

— Maištas — norėjote pasakyti! Patarčiau jums, Votsonai, išmesti iš galvos neteisingas velionio atsargos majoro Smito pažiūras. Priešingu atveju galite susilaukti nemalonumų!

Ročas buvo labai nepatenkintas felčerio elgesiu ir daugiau su juo nebesileido į kalbas. Jis pirmas užlipo kopėčiomis aukštyn. Felčeris užkopė iš paskos, ištraukė kopėčias ir uždarė dangtį. Ročas vėl padėjo raktą į dėžutę sieninėje spintoje.

Felčeris, netaręs daugiau nė žodžio, išėjo iš kambario. Kapitonas atsisėdo į savo krėslą ir tik dabar pamatė priešais Ketę Smit. Mergina stovėjo atsirėmusi į sieną. Ročas buvo visai užmiršęs, kad liepė Tobijui ją pakviesti.

— A, panelė Smit!

Ketės veidas buvo išblyškęs, rankose, rodos, nė laso kraujo. Ji vilkėjo paprastais juodais drabužiais — dar tebenešiojo gedulą po tėvo mirties.

— Jūs truputį per anksti atėjote, panele Smit... Mes ką tik apžiūrėjome belaisvį, dėl kurio kadaise taip sielojosi jūsų tėtušis.

Ketė nieko neatsakė. Ji laukė.

— Panele Smit, mūsų kalba bus trumpa. Sėskitės! — Dabar Ročas kalbėjo lyg koks mokytojas su mokinuke.

Ketė nė nekrustelėjo, lyg būtų nenugirdusi kvietimo sėstis.

Ročas sukiojo cigaretę tarp pageltusių pirštų. Iš tolo, truputį nedrąsiai jis pradėjo aiškinti:

— Jūs suprantate...

— Žinoma, — Ketė ramiai ištarė šį žodį. Neatrodė, kad ji jaudintųsi, kalbėdama su savo buvusiu sužadėtiniu.

Ročas stebėjo merginą su panieka ir jam būdingu įžūlumu.

— Jūs suprantate...

— Aš jau prieš metus supratau, Ročai, kad jūs niekšas. Per jūsų intrigas žuvo mano tėvas. — Ketė kalbėjo ramiai, paprastai. — Šiandien aš taip pat žinau, kad jūs mažas... labai vidutiniškas niekšelis. Aš išeinu.

Žodis „vidutiniškas“ pataikė Ročui į jautri vietą. Ir jis rėžė atgal:

— Puiku! Dėl kelionės aš jau pasirūpinau. Po poros savaičių būkite pasiruošusi. Palikimo ar kitokio aprūpinimo jums, kaip Smito dukteriai, nėra ko tikėtis. Galbūt galėsite dirbti skalbėja arba rasite kokį kitą sau tinkamą užsiėmimą...

— Jūsų paslaugų man nereikia, kapitone.

Mergina nusisuko nuo Ročo ir dar kartą apsidairė po kambarį, kur praėjusį pavasarį buvo niekšiškai suimtas indėnų pasiuntinys ir kur jos tėvas, majoras Samuelis Smitas, paskutinį kartą griežtai susikirto su Rudąja Lape, Antoniu Roču ir jo globėju pulkininku Džekmanu.

Tada šiame apytuščiame kambaryje dar nebuvo krėslo. Ročas liepė vienoje ąžuolinio stalo pusėje išardyti suolą, kad galėtų ten pasistatyti krėslą. Visame forte jautėsi Ročo šeimininkavimo pėdsakai, net oras, rodos, buvo užnuodytas jo alsavimo. Mergina išėjo iš kambario.

Audra jau nebe taip siautėjo. Ketė užsigobė ant galvos šalį ir nuėjo per kiemą prie didžiųjų aštriatvorės vartų. Sargybiniai be niekur nieko ją praleido. Jie žinojo, kad Ketė kiekvieną dieną eina anapus tvoros aplankyti tėvo kapo.

Ji nuėjo ten ir šiandien. Tai buvo paprastas, kuklus kapas — be gėlių, be vainiko. Mergina sustojo prie medinio kryžiaus. Ant jos pečių, ant galvos baltavo kelios snaigės. Paskendusi prisiminimuose apie tėvą, ji žiūrėjo į tolį ir nieko aplink nematė.

Kai netikėtai pasirodė Tobijas, ji krūptelėjo ir staiga pajuto, kad jos rankos kaip ledinės ir visas kūnas pašiurpęs nuo šalčio.

— Grįžkite į fortą, mis Kete. — Žvalgas kalbėjo su ja kaip vyresnysis brolis su seserim. — Pasakysiu jums svarbią naujieną. Vakare užeisiu pas jus. Jūs turite mums padėti.

— Gerai, Tobijau.

Ketė vėl grįžo į fortą ir užsidarė savo kambaryje. Tai buvo tas pats kambarys, kuriame mirė jos tėvas. Ji paėmė į rankas siuvinį. Reikia dar šį bei tą pasitvarkyti, jeigu jau ruošiasi visam laikui iš čia iškeliauti.

Šiek tiek padirbėjusi, Ketė pavargo, tad padėjo siuvinį į šalį ir užsižiūrėjo į paveikslą, kuriame buvo nupiešusi tėvo kapą. Paskui išsitraukė gerai paslėptą laišką. Rašysena buvo negrabi, bet aiški. Tas laiškas buvo Adamo, kuris užstojo Samuelį Smitą ir norėjo išlaisvinti išdavikiškai suimtą indėną. Paskui kartu su savo bičiuliais Tomu ir Teo turėjo bėgti nuo Ročo. Laiške buvo rašoma, kad Ketė lauktų tolesnių žinių. Adamas sakėsi padėsiąs, kai tik ji apleis fortą.

Laiškas buvo rašytas prieš kelis mėnesius. Tobijas tada slapta perdavė jį Ketei. Kažin ar ir dabar Adamas apie ją tebegalvoja?

Mergina susirado kitą darbą. Belaukiant labai prailgo diena. Pagaliau šiaip taip atėjo vakaras. Iš apniukusio dangaus į sutemų gaubiamą žemę dar krito dulsvai mirguliuojančios pavienės snaigės. Ketė girdėjo, kaip įgula ėjo valgyti, nugirdo keletą žodžių ir šūksnių, nuaidėjo kažkieno sunkūs žingsniai, paskui viskas nutilo. Mergina nedegė lempos, laukė Tobijo tamsiame kambaryje.

Galiausiai durys prasivėrė, ir į kambarį be garso įslinko Tobijas. Jis prigludo prie sienos atokiau nuo lango. Ketė užtraukė užuolaidą.

— Ką sakė Votsonas dėl dakoto? — paklausė Tobijas. — Jūs turėjote viską girdėti. Rūsio anga buvo atvira. Jūs jau buvote komendanto kambaryje, kai Ročas su Votsonu apžiūrinėjo belaisvį rūsyje.

— Gali manęs neįkalbinėti, Tobijau. Aš pasakysiu tau, ką girdėjau. Ir kodėl turėčiau nuo tavęs slėpti? Jeigu Tokei Ito ir toliau liks surakintas rūsyje, jo dienos suskaitytos. Dabar jie žada duoti jam bent atsigerti.

— Yra atėjęs įsakymas jį paleisti. Tai iškovojo Morisas, dailininkas. Jis pažinojo Tokei Ito dar vaiką, kai šis gyveno savo tėvo palapinėje. Ročas žada pasiųsti raštą ir pasitikrinti, ar čia nėra kokios klaidos. Taip jis nori laimėti laiko, kad galėtų paskleisti melagingas žinias. Aš esu pasiuntinys ir pažįstu baltuosius. Įsakymas yra įsakymas, ir to, kas parašyta juodu ant balto, jie niekada neatšauks. Jie patvirtins, kad įsakymas paleisti yra teisingas, ir Ročas gaus pylos, kad neįvykdė jo laiku.

— Bet ligi tol Tokei Ito numirs.

— Indėnas miršta tik tada, kai nori mirti. Kete, jūsų tėvas garantavo Tokei Ito, kad po derybų jis galės laisvas išjoti iš šio forto. Jūs privalote pasakyti Tokei Ito, kad yra atėjęs įsakymas jį paleisti. Tada jis vėl pajus norą gyventi.

— Aš privalau jam tai pasakyti?

— Taip. Jūs! Jūs vienintelė turite antrąjį komendanto kambario raktą. Be abejo, radote jį tarp tėvo daiktų.

— Taip. Radau. Galiu jį tau atiduoti.

— Ne. Man reikia joti su Ročo laišku į Randalį. Mano mustangas jau stovi kieme. Ir taip daug laiko sugaišau — norėjau pirma su jumis pakalbėti. Nueikite naktį į komendanto kambarį ir nusileiskite į rūsį. Raktas nuo dangčio sieninėje spintelėje — jūs juk matėte. Jeigu kas užklups, pasakykite, kad jus persekioja tėvo dvasia, ji ir atvedė jus čionai. Niekas jūsų nebaus, jeigu kas ir nepasisektų. Blogiausiu atveju išsiųs iš forto, ir viskas, o šito jūs ir taip neišvengsite. Nukentėti gali tik belaisvis, todėl turite būti labai atsargi. Ročas tik ir ieško dingsties nužudyti dakotą, kol jis dar tebėra jo rankose.

— Tobijau! Ne tik Ročas miega kambaryje viršum rūsio. Komendanto kambaryje dar budi sargybinis!

— Bet šiąnakt jo nebus. Aš tam vyrukui pranešiau, kad šiąnakt jis ten nesimaišytų. Sakiau, šitaip pageidauja Ročas — nori prieš jums išvykstant naktį pasimatyti su jumis savo kambaryje.

— Tobijau! Tu iš proto išsikraustei!

— Komendanto kambarys šiąnakt bus tuščias! Galite būti tikra. Jūs turite antrąjį raktą. Niekas jūsų nesulaikys.

Žvalgas negalėjo žinoti, kas dedasi Ketės širdyje, tamsoje jis nematė jos veido.

— Ką gi, sutinku, — tarė ji pagaliau. — Jeigu būtų gyvas mano tėvas, jis irgi tam pritartų.

— Gerai.

Bet Tobijas dar nėjo. Jis ištraukė laišką ir padavė Ketei.

— Jaunasis Adamas laukia, kada jūs paliksite fortą, — tarė jis. — Jis ims jus už žmoną, jeigu sutiksite persikelti kartu su juo į Kanadą. Adamas — doras žmogus. Pasitikėkite juo ir atidžiai perskaitykite laišką. Jūs juk pažįstate Adamą. Jis visada buvo už jūsų tėvą.

— Tikra tiesa, Tobijau. — Ketė atsiduso. — Ar tu dar sutiksi Adamą?

— Galiu perduoti jam jūsų atsakymą.

Kai Ročas ir felčeris uždarė rūsio angą, belaisvis sujudėjo. Jis paliko vietą, iš kur galėjo matyti angą, ir vėl atsistojo prie sienos. Grandinės sužvangėjo. Jam buvo bjauru gultis ant nešvarios aslos, todėl atsirėmė į sieną, pasiruošęs stačias praleisti naktį, kaip buvo pripratęs daryti gresiant pavojams prerijose. Bet dabar šitaip stovėti buvo sunkiau negu pirma. Netekęs daug jėgų, jis vos laikėsi ant kojų.

Lauke dejavo ir kaukė vėjas.

Tamsoje kažkas pleveno ir blizgėjo. Kelios paklydusios snaigės įskriejo pro angą ir pamažu nusileido į rūsį. Belaisvis lydėjo jas akimis, kol jos ištirpo, nukritusios ant žemės.

Nors indėnas buvo visai nusilpęs, tačiau nemiegojo. Nukarusiais pečiais stovėjo atsišliejęs į sieną ir pusiausnūda leidosi nešamas minčių ir karštligiškų vaizdų srauto. Galvojo apie savo palapinę, apie motiną ir seserį. Galvojo apie savo mustangą ir plačiąsias prerijas. Galvojo apie savo draugus, bet nesitikėjo jų daugiau pamatyti. Belaisvis girdėjo, kad jo gentis sumušta, išvaryta iš gimtųjų vietų ir visiškai pavergta. Visa tai piktdžiugiaudamas pranešė jam sargas. Jis girdėjo, kad ir pats jau yra pasiligojęs ir neilgai bepatrauks. Kai prieš kelias dienas belaisvis liovėsi valgęs, nes nuo grandinių svorio visiškai sutriko jo vidaus organų veikla, ir kai nė žodžiu neužsiminė, kad jam duotų atsigerti vandens, tada ir pats patikėjo, kad jo gyvenimas baigtas ir kad jis ne tik dedasi abejingas jį supančiai priešiškai aplinkai, bet dabar jau iš tikrųjų nebesirūpina, kas bus toliau. Bet kai atėjo Ročas su felčeriu, kalinys įsitikino, kad dar ne viskas jame mirę, kad kažkas yra dar gyva, ir tai jam pačiam buvo naujiena. Barzdotajam felčeriui jis apskritai nejautė jokio priešiškumo. Tačiau kai šis, kapitono Ročo palieptas, ėmė jį apžiūrinėti, belaisvis būtų įmanęs užmušti Antonį Ročą. Vadinasi, indėnas dar nebuvo visiškai palaužtas, jei kapitono Ročo balsas jį taip siutino.

Kai praėjo pirmosios nakties valandos, belaisvis pajuto, kad šiąnakt viršuje kažkas ne taip kaip visada. Ročas anksti nuėjo gulti; dakotas girdėjo, kaip subildėjo jo žingsniai ir girgžtelėjo durys; šitie garsai jam buvo gerai pažįstami. Kapitonas pradėjo knarkti, ir belaisvis vargais negalais užkando kosulį, nes viršuje išgirdo kažką įtartina ir norėjo gerai įsiklausyti. Sargybinis, kuris kiekvieną naktį budėdavo komendanto kambaryje, taip pat išėjo. Dakotas girdėjo, kaip jis uždarė duris. Slinko laikas, o sargybinis vis negrįžo.

Belaisviui kilo įtarimas, kuris, tiesą sakant, neapleido jo nei dieną, nei naktį. Jis manė, kad Ročas ruošiasi jį nužudyti, ir kiekvienu momentu laukė žudiko. Kodėl dabar išėjo sargybinis? Gal komendantas tyčia jį išsiuntė, kad paskui galėtų pasakyti, jog viskas atsitiko be jo žinios?

Galėjo būti jau apie vidurnaktį. Ročas vis dar tebeknarkė. Durys į komendanto kambarį vėl prasivėrė. Kažkas įėjo vidun ir uždarė duris. Pasigirdo žingsniai, lengvi, atsargūs. Ne, čia ne sargybinis. Sugirgždėjo lenta. Paskui ir vėl viskas nutilo, lyg kažkas būtų bijojęs išsiduoti.

Dakotas pajudino galvą. Savaites ir mėnesius kamuojamas skausmų, jis pasidarė nebe toks pastabus, tačiau šią akimirką sukaupė visą valią ir įsiklausė — pasigirdo kitas atsargus žingsnis.

Belaisvio būgštavimai išsisklaidė, nuotaika pagerėjo. Jeigu žudikas kapitono pavedimu ruoštųsi jį pribaigti, kam tada būtų reikalingas toks atsargumas. Dakotui vėl pabudo viltys, kurias jau seniai buvo palaidojęs.

Kas ten viršuje? Ko jam reikia? Ar pakels rūsio dangtį?

Viršuje buvo girdėti krebždesys. Dangtis truputėlį pakilo, bet tuoj ir vėl nusileido, lyg būtų per sunkus silpnoms rankoms, paskui dar sykį pajudėjo ir atsivožė visai. Belaisvis stovėjo kiek atokiau nuo angos ir negalėjo pažvelgti, kas dedasi viršuje, tik išgirdo, kaip subarškėjo kopėčios, o paskui pamatė, kaip jos pamažu nusileido į rūsį. Pasirodė dvi mažos kojos ilgais jojimo batais, atsargiai, pakopa po pakopos besileidžiančios žemyn.

Rūsio tamsą praskaidrino blausi mėnulio šviesa, ir dakotas pamatė merginą. Ji nusileido į rūsį, apsidairė ir priėjo prie belaisvio.

— Tu mane pažįsti, Tokei Ito, — tarė ji paprastai. — Aš — Ketė, Samuelio Smito duktė. Mano tėvas mirė. Aš taip pat iš čia išvykstu. Tobijas man pavedė prieš tai tau kai ką pasakyti.

— Taip? — Tai buvo daugiau lūpų krustelėjimas negu garsas.

— Karas pasibaigė. Atėjo įsakymas tave paleisti. Ne vėliau kaip po dviejų savaičių Ročas gaus į savo užklausimą atsakymą, kad įsakymas turi būti įvykdytas. Jį parneš Tobijas. Tu būsi laisvas.

Žodis „laisvas“ nuskambėjo kaliniui kaip kovos šūksnis, kurį išgirdęs vyras pašoka iš miegų. Vadas kaipmat atgavo valios stiprybę ir, neleisdamas pasireikšti jausmams, sutelkė visas savo mintis. Jis turi išklausinėti, gali išklausinėti. Tai buvo pirmasis jo ginklas, kurio dabar galėjo stvertis.

— Kaip baigėsi karas?

— Jūsų pralaimėjimu, vade. Tiesa, iš pradžių jūs laimėjote stambių pergalių. Jūsų vadai Sėdintis Jautis ir Šėlstantis Žirgas sumušė generolo Kusterio kariuomenę, žuvo ir pats Kusteris. Liko gyvas tik vienas vienintelis skautas ir vienas mulas. Jūs nugalėjote ir generolus Kruką, Bentiną ir Reno, jie buvo priversti trauktis. Bet paskui jūsų vyrams baigėsi šaudmenys. Jie turėjo sudėti ginklus.

— Kur Rudoji Lapė?

— Išjojo į agentūrą. Dirbs ten vertėju.

— Kaip sekasi Adamui?

— Jis pabėgo, kai jie aptiko pas tave jo dildę. Žada keltis į Kanadą. Nebenori likti valstijose, kur buvo nužudytas jo tėvas.

— Nužudytas tėvas? Kaipgi tai atsitiko?

— Senukas negalėjo ir nenorėjo antrą kartą mokėti už žemę, kurią nupirko iš dakotų ir pavertė dirbamais laukais. Todėl jie atėmė iš jo fermą. Jis sakė, kad tai neteisybė. Kai buvo išvaryti dakotai ir atėjo Ilgieji Peiliai, senis pakėlė prieš juos ginklą. Paskui pabėgo. Jie pagavo jį ir pagal savo paprotį apipylė karšta derva, paskui plunksnomis ir pjudė, kol žmogus krito negyvas. Baltieji irgi moka kankinti.

— Žinau. O iš ko gi Adamas mano gyventi Kanadoje?

— Žada iš kailių bendrovės pasiskolinti spąstus ir kartu su Tomu ir Teo gaudyti bebrus. Jeigu pavyks vėl gauti žemės, augins gyvulius ir versis žemdirbyste. Jo likimas panašus į raudonodžių — stumdomas iš vietos į vietą ir nelaikomas visateisiu žmogumi.

— Bet vis dėlto jis nenori būti indėnu. Kartą jis man tai sakė.

Ketė pagalvojo.

— Adamo oda balta, o akys mėlynos, tačiau šiandien jis būtų jūsų brolis, jeigu galėtų kartu su jumis gyventi. Bet negali. Į rezervatą mums, baltiesiems, nevalia kelti kojos.

— Ar jis dar tebėra kur netoliese?

— Taip. Kartu su Teo ir Tomu laukia manęs.

— Adamas kalbėjo tokius žodžius kaip dabar tu man, bet vis dėlto jis mus niekino, kad neauginame gyvulių ir nedirbame žemės.

— Jūs šito išmoktumėte, — atsakė Ketė. — Adamas šiandien mielai jus pamokytų, jeigu tik kas jam leistų.

Kieme pasigirdo žingsniai. Mergina pasitraukė atgal prie kopėčių. Žingsniai nutolo.

— Dabar eik! — paragino Ketę belaisvis. — Tavęs niekas neturi pastebėti. Tu ir taip parodei didelę drąsą.

— Einu. Tu esi mūsų brolis. Kai būsi laisvas, atvyk į Kanadą. Ten tavęs niekas nepersekios. Mes būsime pasienyje netoli miškingųjų kalnų.

— Pasakyk Tobijui: aš stengsiuosi išlikti gyvas. Hau... O dabar eik.

— Lik sveikas!

Ketė greitai užlipo kopėčiomis ir ištraukė jas iš rūsio. Tada nuleido dangtį. Belaisvio ausis pasiekė jos lengvi, atsargūs žingsniai. Galiausiai jis išgirdo, kaip ji atidarė ir vėl uždarė laukujės duris. Paskui viskas nutilo.

Dakotas įsidėjo galvon, ką jam sakė Ketė Smit. Dabar jam tik dvidešimt ketveri metai, ir štai prieš akis vėl iškilo uždavinys.

Nuo šios dienos jis pradeda kovoti, kad ištvertų dar dvi savaites, nepalūžtų per tas dienas ir naktis, kol Ročas turės jį paleisti.

Belaisvis įtempė raumenis, kad ne taip spaustų grandinės. Valgė dabar net per jėgą, kad tik sargas vėl nenustotų davęs vandens. Geležinėmis valios pastangomis reguliariai kaitaliojo budėjimo ir miego valandas.

Po poros savaičių, vieną niūrią popietę, nerangusis sargas atėjo pas belaisvį anksčiau negu paprastai. Vakarieniauti dar buvo ne laikas, be to, jis nieko su savimi neatsinešė. Atsistojęs priešais dakotą, išsitraukė iš kišenės du raktus ir parodė belaisviui.

— Tau reikia eiti pas komendantą, — tarė jis, — pas kapitoną Ročą. Tik, žiūrėk, elkis padoriai. Nuo to priklausys tavo tolesnis likimas.

Jis atrakino grandines ir nuėmė nuo kojų pančius. Dakotas neparodė, kokį pajuto palengvėjimą.

— Šitaip, — tarė nerangėlis ir išsitraukė pistoletą, — dabar marš, lipk kopėčiomis. Tik nesugalvok kokių kvailysčių. Ten viršuje jau laukia keli vyrai, jie tave priims.

Dakotas be žodžių pakluso. Jis bijojo, kad priešai neapkaltintų jo mėginimu pabėgti ir nenušautų. Bet neklausyti jų įsakymų taip pat negalėjo — tada jie nušautų jį kaip tik dėl to.

Įėjęs į komendanto kambarį, jis pamatė prie rašomojo stalo sėdintį Ročą. Keturi dragūnai su pistoletais rankose saugojo kapitoną, kad paleistas belaisvis iš neapykantos ir nevilties jam ko nepadarytų. Kapitonas kaip paprastai sėdėjo atsilošęs ir laikė tarp gelsvų pirštų cigaretę. Jo veide galėjai išskaityti viską, ką jaučia triumfo akimirką piktas, karjeros trokštantis žmogus. Kai indėnas krauju suskretusiais, dulkėtais drabužiais sustojo priešais, Ročas suraukė nosį.

— Ko čia atvedei man tą berną tokį suskretusį ir pasmirdusį! — suurzgė jis ant sargo. — Galėjai pirma bent užpilti vieną kitą rėčką vandens. Dabar jau tiek to, — pridūrė, — pasistengsime kuo greičiau baigti su juo šneką.

Kapitonas žiūrėjo į dakotą kaip į turguje deramą gyvulį.

— Atrodo, tu smarkiai pasiligojai, džiova ar kažkas panašaus, — tarė jis, neslėpdamas pasitenkinimo. — Felčeris, šiaip ar taip, įtaria džiovą. Vašingtone nebeliko jokios abejonės, kad tave reikia paleisti, jeigu atėjai į protą ir pasirašysi sutinkąs gražiuoju pasitraukti į rezervatą. — Ročas sukiojo rankose kažkokį raštą. — Na, tai kaip? Apsisprendei?

— Kad pats pasitrauksiu į rezervatą?

— Taip, žinoma. Už savo gentį tau nebereikia pasirašyti. Ji jau seniai ten.

— Aš nesipriešindamas pasitrauksiu į rezervatą.

— Puiku. Mat kaip sveika kelis mėnesius pasėdėti rūsyje! Visai kitas žmogus! — Ročas pakišo dakotui raštą. — Štai! Pasirašyk!

Kadaise, ilgą laiką bendraudamas su baltaisiais, indėnas išmoko skaityti. Dabar jis rūpestingai studijavo raštą, kurį turėjo pasirašyti. Ten iš tikrųjų buvo pasakyta tik tai, ką kalbėjo Ročas. Dakotas stačiomis pasirašė.

— Savo ginklų negausi. Dabar tu iš laukinio pasidarysi civilizuotas žmogus. Rytoj anksti iškeliaujate. Tobijas turi nunešti į Robinzono fortą laišką, galės kartu paimti ir tave. Kuiną tau grąžiname, vis tiek nėra ką su tuo žvėrim daryti. Žiūrėk, kad pasiimtum ir kitą plėšrūną, juodąjį vilką, kuris neduoda nė pasisukti apie fortą. Sako, tai tavo šuo?

Dakotas gūžtelėjo pečiais.

Ročas apsidairė.

— O kurgi Tobijas? — paklausė jis. — Juk jam buvo įsakyta čia ateiti.

Durys prasivėrė, įėjo indėnas.

— Aha, Tobijas! Štai tavo globotinis. Jis keliauja į rezervatą. Paimk jį rytoj kartu. Šiąnakt galės pernakvoti su tavim blokhauze.

— Hau.

Netarę daugiau nė žodžio, abu indėnai išėjo iš kambario. Lauke jau buvo prietema. Keli kareiviai ir žvalgai, stovintys kieme, neslėpdami smalsumo pasižiūrėjo į paleistą belaisvį, ir šis išgirdo juos šnekant:

— Dabar jį bepigu ir paleisti. Kiekvienam aišku, kad neilgai bepatrauks.

— Jis išvis nevertas paleisti. Gerai prisimenu, kaip patamsiais nusmeigė leitenantą Vornerį.

Dakotas užkando smaugiantį kosulį.

Tobijas nuvedė jį į blokhauzą, kur miegojo forto įgula. Niūrioje patalpoje spingsojo dvi žibalinės lempos. Delavaras pasirausė savo migyje kambario kampe ir padavė dakotui pemikano. O kai Tokei Ito atgavo savo senąją pypkę, jo veide šmėstelėjo šypsena.

Vakare į blokhauzą susirinko įgulos vyrai. Vieni kalbėjosi, kiti rūkė, treti žaidė. Daugelis net nekreipė dėmesio į abu indėnus, bet viena grupelė senų karių, dar dalyvavusių žiauriose kovose dėl šio forto, svaidė į indėną rūsčius žvilgsnius ir laidė piktas pastabas.

— Ko tai pasmirdusiai kiaulei čia reikia?

— Gal jis papasakos mums, kaip nužudė Džordžą, Maiką ir kitus!

— Atimkit iš jo skiltuvą, jei ne, šiąnakt vėl išlėksime į orą.

Dakotas dėjosi negirdįs tų kalbų. Delavaras, bijodamas, kad nekiltų konfliktas ir kareiviai nenulinčiuotų paleisto belaisvio, pasiūlė:

— Eime prie arklių!

Dakotas greitai pakilo, ir abu indėnai išėjo iš blokhauzo. Sargyba prie vartų juos praleido. Anapus tvoros buvo aptvaras, kuriame keli arkliai pešiojo parudavusią žolę. Tik geltas eržilas stovėjo nukoręs galvą ir neėdė. Dakotas tyliai pašaukė jį. Sulysęs geltis, kurio nugara buvo baisiausiai sučaižyta, pakėlė galvą, pastatė ausis ir šuoliais prilėkė prie tvoros. Jis priglaudė švelnias šnerves prie skruosto raiteliui, kurį vienintelį galėjo pakęsti ant savo nugaros, ir dakotas ėmė glostyti jam kaktą.

Indėnai iš žvilgsnio suprato vienas kitą. Tobijas atšovė aptvaro kartis, ir abu išsivedė savo arklius.

Jie išjojo į prerijas. Pasidairyti po šio krašto platybes buvo pirmas išlaisvinto vado noras.

Nujoję toli nuo forto, kad niekas jų negirdėtų ir nematytų, abu sustojo. Dakotas turėjo stipriai laikyti savo geltį — jis veržte veržėsi į laisvę, norėdamas kuo greičiau ištrūkti į jam pažįstamas prerijas pietvakariuose.

Ore šmėseliavo snaigių kristaliukai, čia blykstelėdami tamsoje, čia vėl pranykdami. Debesų properšose žibėjo žvaigždės, tolimos kaip prieš tūkstančių tūkstančius metų. Pilnas mėnuo, nakties valdovas, kilo dangaus skliautu iškilmingai skrosdamas tamsą ir šviesdamas ją grėsmingu raudoniu. Aplink plytėjo tuščios prerijos. Jų sūnūs, dakotai, buvo išvaryti, o iš naujųjų šeimininkų dar niekas neparodė noro kurtis šiose nederlingose žemėse. Pagaliau žvilgsnis ėmė klaidžioti pilkomis smėlio kalvomis, skurdžia žole apaugusiomis aukštumėlių keteromis ir slėniais. Upės pakrantėje sviro nuskurdę gluosniai.

Vadas paskutinį kartą matė savo didžiąją tėvynę. Rytoj rytą jis išjos į rezervatą.

Jis pravėrė lūpas, ir per tolimas stepes nuaidėjo tyli, dusli rauda. Jos garsai maišėsi su piktu vėjo šniokštimu.

Ilgai rypavo vienišas vadas, nuolat pertraukiamas kosulio, ir benamis delavaras dakoto raudoje girdėjo ir savo skundą.

Bet štai indėno daina tarsi pažadino miegančią žemę. Ant vienos kalvos, apšviestos mėnesienos, pasirodė neaiškus šešėlis. Tai buvo vilkas, bet kitoks negu visi vilkai, — didesnis ir tamsesnis. Tas perkaręs žvėris pražiotais nasrais ir žibančiomis akimis išniro kaip vaiduoklis, kuris norėdamas gali pakilti ir nuskristi oru. Tačiau jis liko ant žemės ir pamažu, žingsnis po žingsnio, ėmė slinkti artyn prie to duslaus balso, pasakojančio vėjui ir vilkams apie dakotų žygius ir likimą.

Vadas pažino, koks čia vilkas, bet nejudėjo iš vietos ir tyliai traukė savo raudą, o jo balsas masino žvėrį kaip galingi burtai. Dar urgzdamas, iššiepęs dantis, slinko juodasis vilkas artyn. Pagaliau ėmė mindžikuoti vietoje, urzgimas virto inkštimu, žvėris atsigulė.

Kai vadas nutilo, vilkas viauktelėjo ir jautria nosim vis uostinėjo orą.

— Ohitika!

Šuo šoko ant dakoto, ir tas turėjo gerai įsispirti, kad neparvirstų. Žvėris garsiai sustūgo. Geltis irgi pažino juodąjį vilkinį šunį. Jis suprunkštė ir ėmė rupšnoti sausą žolę.

— Pagaliau jis vėl čia, — tarė delavaras.

Vėlai sugrįžo indėnai iš prerijų. Jie nejojo į fortą, o apsistojo aptvare prie arklių. Sargyba jais nesirūpino. Delavaras grąžino dakotui dviašmenį durklą išpjaustinėta rankena.

— Štai, — tarė jis, — tai vienintelis ginklas, kurį tau leidžiama turėti. Aš ištraukiau jį iš pulkininko Džekmano lagamino jam išvažiuojant. Jis pasigedo jo tik grįžęs į savo įgulą ir negalėjo patikrinti, kur dingo.

Dakotas įsikišo gerai pažįstamą ginklą į makštis.

Kitą rytą, kai forto įgula dar nebuvo sukilusi, abu indėnai jau stovėjo paupy ir ruošėsi maudytis. Prie jų priėjo vienas iš sargybinių, saugojusių arklius. Tai buvo pagyvenęs žmogus didele tankia barzda.

— Ką tu darai, — tarė jis paleistam belaisviui. — Vanduo upėje šaltas kaip ledas, o tu sergi. Nori pakratyti kojas vos išėjęs į laisvę? Užeik į blokhauzą. Duosiu tau šilto vandens.

Vadas nieko jam neatsakė ir, nepaisydamas perspėjimo, šoko į upę.

— Kur tai matyta! Šitokia beprotybė! — Barzdyla apgailestaudamas palingavo galvą. — Tie laukiniai neturi nė krislelio proto.

— Dakotai kitaip nė neįsivaizduoja maudymosi, — paaiškino Tobijas. — Tiesa, jie mėgsta išsigarinti, bet galas visada būna vienodas — šoka upėn.

— Taip, galas, teisingai pasakyta! — Geraširdis seniokas vėl nuėjo prie arklių.

Tobijas taip pat šoko į seklų vandenį. Paskui abu išlipo ant kranto ir įsitrynė smėliu. Karščiuojantis dakoto kūnas virpėjo it epušės lapas, širdis daužėsi krūtinėje, bet kai jis nusigramdė visą purvą — daiktais, kur kitaip negalėjo, net su visa oda, — pasijuto kaip žmogus, paleistas iš kankinimų.

Delavaras davė dakotui naujus indėniškus ledžingus, mokasinus ir šlaunų prijuostę. Jaunasis vadas viską priėmė, tačiau iš senosios aprangos pasiliko vampumą ir krauju apskretusį šventinį švarką.

Kadangi abu indėnai dabar buvo vieni, dakotas paklausė savo gimtąja kalba:

— Kaip mano vardas galėjo pasiekti Vašingtoną?

— Dailininkas Morisas, dakotų vadinamas Toli Skraidančiu Paukščiu Paslaptingąja Lazdele, tave užtarė. Jis visada buvo dakotų draugas ir, kadangi niekuo daugiau jums negalėjo padėti, tai norėjo bent tave išgelbėti.

— Kaip gyvuoja Ketė Smit?

— Prieš dešimt dienų ji pasinaudojo proga ir išjojo kartu su viena prekeivių šeima. Ročas ją išleido: džiaugėsi, galėdamas atsikratyti. Pakeliui ją pasitiks Adamas ir paglobos. Man rodos, jis žada imti ją už žmoną.

Kai išaušo rytas ir sukruto forto įgula, indėnai jau jojo į rezervatą. Juodasis vilkinis šuo bėgo kartu. Tobijas nurodė, kuria kryptimi reikės keliauti, priekyje jojo dakotas, kad geltis kaip paprastai būtų pirmas. Kaip gerai raitelis ir arklys pažinojo šias vietas! Tai buvo tos pačios pievos ir smėlynai, aukštumėlės ir kalvų virtinės, kuriomis Lokės giminės karo vadas daugiau kaip dvejus metus sėkmingai vedė savo vyrus į kovą prieš grobikus, apsistojusius prie Najobreros.

Delavaras, kurio keršis net nevaldomas klusniai sekė paskui priekinį arklį, žiūrėjo į priešais jojantį raitelį ir jo geltą mustangą. Jis matė tik juodą dakoto plaukų kupetą, plaikstomą vėjo, kraujo ir purvo prisigėrusį švarką, liesą, raumeningą ranką, kartkarčiais tramdančią geltį, kad per daug neatsiliktų keršis. Koks likimas laukia šio žmogaus? Ką jis dabar galvoja? Ar jam užteks kantrybės sėdėti rezervato palapinėse ir laukti, kol kas duos pavalgyti?

„Visagalė Paslaptis sukūrė mane indėnu, bet ne agentūros indėnu“, — pasakė Tatanka Jotanka per derybas su Ilgaisiais Peiliais jų generolams. Tie žodžiai tiko ir Tokei Ito.

Kai apie pietus raiteliai valandėlę sustojo pailsinti arklių, dakotas atsigulė ant kailinio patiesalo šalia Tobijo, ir dabar žvalgas pasakė tai, ką, jo nuomone, turėjo pasakyti:

— Jei nori pabėgti, Tokei Ito, kol dar nepasiekėme rezervato, aš tau netrukdysiu.

— Ar tu manai, kad iš rezervato aš nebegalėsiu pabėgti?

Delavaras pamėgino įskaityti dakoto žvilgsnį. Jame buvo justi kažkokia jėga, kažkoks tikrumas, bet ką visa tai reiškia, jis negalėjo suprasti. Todėl tiek tepasakė:

— Pabėgti daug kas gali. Tik nežino kur.

— Kur stovi mano brolių palapinės? Ar žinai?

— Rezervato šiaurės vakaruose, Blogosiose Žemėse.

— Vadinasi, rezervato pakraštyje, Juodųjų kalnų pusėję?

— Taip.

Dakotas valandėlę užmerkė akis. Po to, ką išgirdo, nenorėjo daugiau nieko klausinėti nei būti klausinėjamas.