Brangioji Fukuko,

Prašau atleisti — rašau laišką, pasiskolinusi Juki vardą. Deja, aš ne Juki. Manau, tu jau atspėjai, kas rašo — greičiausiai supratai vos atplėšusi voką. „Ak, tai ji“, — tarei sau ir supykus pridūrei: „Kokia akiplėša! Turėk tu man tiek įžūlumo pasinaudoti draugės vardu, kad perskaityčiau.“ Bet pagalvok, Fukuko, jei būčiau pasirašiusi savo vardu, jis būtų pamatęs ir laišką perėmęs. Net neabejoju. O man reikėjo, kad perskaitytum tu. Taigi, kaip supranti, kitos išeities tiesiog neturėjau. Tik nebijok — tikrai neketinu tavęs kaltinti dėl to, kas įvyko, ar maldauti užuojautos, jei to norėčiau, nepakaktų nė dešimt ar dvidešimt kartų ilgesnio laiško. Bet dabar nebėra jokios prasmės, tiesa? Ojo-jo-jo... Tikrai nėra. Beje, po viso to, ką teko išgyventi, tapau labai stipri. Žinai, aš jau nustojau be paliovos verkusi — nors turiu begalę priežasčių ir ašaroms, ir pykčiui. Bet nutariau nebegalvoti apie visa tai ir gyventi toliau — kuo džiaugsmingiau, kiek sugebu. Galų gale juk vienas Dievas žino, kas žmogaus laukia gyvenime, tad būtų paika nekęsti ar pavydėti kitiems vien to, kad jiems sekasi, ar ne?

Be abejo, suprantu, kad įžūlu šitaip rašyti laišką tau asmeniškai — gal nesu pakankamai išsilavinusi, bet tiek suvokiu. Mano paprašytas ponas Cukamotas ne kartą jam apie tai užsiminė, o jis nė girdėt nenori. Tad neliko nieko kito, tik kreiptis pagalbos į tave. Kai taip parašiau, atrodo, tarsi ketinčiau prašyti kažko neįmanomo, bet tau tai bus vieni niekai, iš tikrųjų. Man reikia tik vieno dalyko. Ir tai tikrai nereiškia, jog noriu, kad grąžintum jį. Ne, viskas nepalyginti paprasčiau. Man reikia Lili. Pasak pono Cukamoto, jis sutiktų ją atiduoti, bet tu vis prieštarauji.

Ak, Fukuko, nejau tai tiesa? Negi iš tiesų neleidi išpildyti vienui vienintelio mano noro? Fukuko, būk gera, pasvarstyk: atidaviau tau vyrą, kuris man buvo brangesnis už patį gyvenimą! Ir ne tik jį — palikau viską tuose laiminguose namuose, kuriuos mes sukūrėm kartu, kaip sutuoktiniai. Pasiėmiau tik įskilusį arbatos puodelį. Net iš to, ką atsinešiau už jo ištekėdama, man beveik nieko negrąžino! Aišku, gal ir geriau nematyti daiktų, kurie atgaivintų liūdnus prisiminimus, bet ar nemanai, kad bent Lili galėtumei man atiduoti? Nežadu kelti jokių neprotingų reikalavimų. Jau su viskuo susitaikiau — buvau sugniuždyta, paniekinta, sutrypta. Aš juk tiek paaukojau, negi per daug prašau mainais — vienos katytės? Tau ji tėra bevertis gyvulėlis, o kokią paguodą suteiktų man!.. Nenoriu pasirodyti verksnė, tačiau be Lili jaučiuosi tokia vieniša, kad vos begaliu ištverti... Juk visame pasaulyje neliko nieko, kam aš rūpėčiau, tik ta katė. Buvau visiškai sužlugdyta, negi nori, kad kentėčiau dar labiau? Negi esi šitokia žiauri ir tau nė trupučio negaila manęs, vienišos, nelaimingos?

Ne, ne, tu ne toks žmogus. Puikiai viską suprantu. Ne tu nenori atiduoti Lili, o jis. Taip, esu visiškai tikra. Jis ją myli. „Be tavęs apsieit galėčiau, — dažnai kartodavo, — bet be Lili? Niekada!“ Ir prie pietų stalo, ir lovoje jai būdavo daug dėmesingesnis nei man. Tai kodėl nepasako atvirai, jog nenori jos atiduoti? Kodėl visą kaltę verčia tau? Yra apie ką pagalvoti, Fukuko...

Taip, jis atsikratė manęs, senos ir bjaurios, ir pradėjo naują gyvenimą su tavim, mylima mergina. Kol buvo su manim, jam Lili reikėjo. Bet kam ji reikalinga dabar? Juk dėl jos vieni rūpesčiai. O galbūt netgi dabar jam kažin ko trūktų, jei nebeliktų jos? Ar tai nereiškia, kad tu, kaip kadaise aš, jam reiški mažiau už katę? Ak, atleisk, įsilingavau ir prišnekėjau daugiau nei norėjau!.. Esu tikra, jis nėra toks kvailas. Ir vis dėlto tai, kad stengiasi nuslėpti savo jausmus Lili, o kaltę verčia tau, gali reikšti, jog jis mažumėlę nerimauja... Varge, kokia aš kvailė, postringauju, tarsi tai būtų mano reikalas. Šiaip ar taip, pasisaugok, brangioji Fukuko. Negalvok: „Ak, tai tik katė“, nes galiausiai gali pajusti slystant žemę iš po kojų. Tikrai neduočiau tau blogo patarimo — šiuokart galvoju apie tave, ne apie save. Kaip galėdama greičiau paimk iš jo Lili. O jeigu nenorės atiduoti, ar nepasirodys dar labiau įtartina?..

Fukuko tai įsidėmėjo ir ėmė atidžiau stebėti Šiodzo elgesį su Lili. Žiūrėjo, kaip Šiodzas mėgaujasi savo sake, užkąsdamas marinuotom skumbrėm. Gurkštelėjo šiek tiek, tada pastatė puodelį ir pakvietė: „Lili!“ Suėmęs žuvį lazdelėmis, iškėlė aukštai į viršų. Lili tupėjo ant užpakalinių letenų, priekines pasidėjusi ant ovalaus valgomojo stalo krašto, ir nekrutėdama stebėjo žuvį lėkštėje priešais šeimininką. Buvo panaši į prekystalį ramstantį baro lankytoją ar vieną tų chimerų, žvelgiančių nuo Notrdamo katedros špilių. Pakėlus nuo lėkštės gabalėlį, Lili šnervės ėmė virpėti, o didelės, protingos akys, žvelgiančios aukštyn į tokią geidžiamą skumbrę, suapvalėjo, kupinos visai žmogiškos nuostabos.

Bet Šiodzas neketino lengvai pasiduoti. „Naaa ką?“ — viliojo, tabaluodamas žuvį Lili prieš pat nosį, tada staiga ėmė ir susikimšo ją į burną. Garsiai šliurptelėjo skumbrės užpilo, sutraškino trapius kauliukus ir žaidimą pradėjo iš naujo — su kita žuvele. Erzino katę, kaišiodamas jai panosėn žuvį, atitraukdamas, pakeldamas ir vėl nuleisdamas. Iškėlusi priekines letenėles ir plačiai išskėtusi jas į šonus tarsi vaiduoklis, Lili gaudė žuvį, svyrinėdama ant užpakalinių kojų. Jei grobis sustingdavo tiesiai virš galvos, katė įbesdavo į jį žvilgsnį ir staiga šokdavo aukštyn, bandydama sugriebti priekinėmis letenomis. Nepasiekdavo, krisdavo žemyn, po to vėl šokdavo į viršų. Taip it pašėlusi šokinėjo penkias ar dešimt minučių, kol galiausiai pavyko nutverti skumbrę.

Šiodzas vis kartojo ir kartojo šį triuką. Atiduodavo jai žuvį, pats nugerdavo gurkšnelį sakės ir, ragindamas „Lili“, vėl iškeldavo aukštyn kitą jauką. Iš pradžių Šiodzo lėkštėje gulėjo dvylika ar trylika skumbrių, visos apie poros colių, jis pats tesuvalgė gal tris ar keturias. Visas kitas, prieš tai nusiurbęs marinatą, paprasčiausiai atidavė Lili.

— Oi, oi... Ooo! Skauda! — sustugo Šiodzas: Lili liuoktelėjo jam ant pečių ir suleido nagus.

— Lipk žemyn! Šok nuo manęs!

Baigėsi rugsėjis, ir vasaros kaitra jau slopo, bet Šiodzas, kuris kaip dauguma stambių žmonių nepakentė karščio ir buvo linkęs prakaituoti, žemą stalelį buvo pasistatęs pakraštyje verandos, praėjusio potvynio apneštos dumblo sluoksniu. Sėdėjo ant stalo, vilkėdamas tik linines puskelnes ir apatinius marškinius trumpomis rankovėmis, pilvą susijuosęs vilnone juosta. Jo pečiai, ant kurių užšoko Lili, buvo mėsingi ir apvalūs tarsi kalvos; kad nenuslystų, jai, žinoma, teko įsikibti nagais. Kai šie pervėrė plonus medvilninius marškinius ir susmigo į Šiodzo kūną, jis vėl riktelėjo iš skausmo.

— Ei, lipk žemyn!.. — sušuko, stipriai kresteldamas pečius ir palinkdamas į šoną, taip ragindamas ją nušokti. Bet katė, nutarus išsaugoti patogią padėtį, tik dar giliau suleido nagus, ant Šiodzo marškinių išplito kraujo dėmelės.

Nors ir burnodamas dėl to, kokia ji „laukinė“, iš tiesų jis niekada rimtai nepykdavo. Lili, atrodė, tai puikiai suprato, nes murkdama švelniai trindavosi jam į skruostą, o pastebėjusi, kad burna prikimšta žuvies, drąsiai kišdavo savo snukutį prie šeimininko lūpų. Jei Šiodzas liaudavosi kramtęs ir liežuviu išstumdavo lauk žuvies gabalėlį, Lili vikriai pasukdavo galvą ir čiupdavo kąsnį. Dažniausiai prarydavo jį iš karto; retkarčiais patenkinta kruopščiai nulaižydavo žuvies likučius aplink Šiodzo burną. O būdavo, katė su šeimininku net varžydavosi dėl to paties kąsnio, kiekvienas traukdamas savo pusėn. Tada Šiodzas vaidindavo supykusį — niurzgėdavo ir šūkaudavo, raukydavosi, išdarinėdavo grimasas ir net spjaudydavosi. Bet iš tiesų jam, regis, būdavo taip pat smagu kaip Lili.

Norėdamas atsikvėpti nuo tokių varginančių žaidimų, retsykiais ištiesdavo puodelį, kad jam pripiltų sakės.

— Ei, kas yra? — staiga susirūpinęs pažvelgė į žmoną, kuri lig šiol buvo puikios nuotaikos, o dabar stebeilijo į jį įdėmiai, susikišusi rankas į rankoves, ir nė neketino įpilti laukiamo gėrimo.

— Baigėsi sakė? — paklausė nedrąsiai, su nepatiklia nuostaba žvelgdamas žmonai į akis ir lėtai atitraukdamas puodelį.

Ji atrodė rami ir pasitikinti savim, kai pareiškė:

— Noriu apie šį tą su tavim pasikalbėti, — ir paniurus nutilo.

— Ką?.. Apie ką?

— Noriu, kad atiduotum tą katę Šinako.

— Bet... kodėl?

Taip imti ir nei iš šio, nei iš to pareikalauti tokio dalyko, — na, tiesiog nežmoniška, pamanė Šiodzas ir akimirką piktai mirksėjo; bet žmona, regis, nebuvo nusiteikusi juokauti, tad jis nebežinojo, nei ką galvoti, nei ką daryti.

— Bet kodėl, ir taip staiga?

— Nesvarbu kodėl, atiduok jai tą katę! Rytoj paskambink ponui Cukamotui ir viską sutvarkyk.

— Kam šito reikia?

— Vadinas, nesutinki?

— Palauk! Kaip galiu sutikti, jei net nepaaiškini man kodėl? Ar pyksti dėl ko nors? Ar aš ką padariau?

Negi Fukuko pavyduliauja Lili? Akimirką svarstė apie tai, bet nutarė, jog nesąmonė. Galų gale juk pati Fukuko kates myli. Dar gyvendamas su pirmąja žmona Šinako, Šiodzas kartais užsimindavo, kad žmona pavyduliauja katei, ir Fukuko dažniausiai su panieka pašiepdavo tokias kvailystes. Jau anuomet, prieš ateidama į jo namus, ji puikiai žinojo, kaip Šiodzas myli kates. O vos atsikrausčiusi ir pati neslėpė meilės Lili, nors, aišku, ne taip aistringai kaip Šiodzas. Nė žodeliu nėra papriekaištavusi, kad ši trinasi aplink jiedviem valgant, kaip ir šiandien. Paprastai, kaip ir šiandien, Šiodzas neskubiai siurbčiodavo savo vakarinį butelį sakės ir žaisdavo su Lili, o Fukuko linksmai stebėdavo jų triukus, tarsi cirke, kartais net pati numesdavo katei vieną kitą gabalėlį žuvies ar ją pašokdindavo. Taigi Lili dar labiau sutvirtino ką tik susituokusios poros ryšį, jų vakarienės drauge būdavo be galo malonios ir smagios; Lili tikrai nekėlė jokių rūpesčių ar nepatogumų. Tai kas atsitiko? Dar vakar viskas buvo gerai — net ir dabar, kol Šiodzas išgėrė penkis ar šešis puodelius. Gal jis ką netyčia pasakė ir užgavo žmoną, kad taip staiga viskas pasikeitė? O gal ji ėmė gailėtis Šinako? Ar ne todėl pareikalavo atiduoti katę buvusiai žmonai?

Teisybė, išeidama Šinako prašė Lili kaip savo dalies ir vėliau dar keletą kartų kreipėsi dėl jos į Cukamotą. Bet Šiodzas nutarė, jog šio klausimo net neverta svarstyti, ir atkakliai išsisukinėjo. Iš to, ką kalbėdavo Cukamotas, buvo aišku, kad Šinako, nors nesigaili palikusi tokį beširdį vyrą, kuris išvarė savo žmoną iš namų ir jos vieton atsivedė kitą moterį, kažkodėl negali jo pamiršti. Kad ir kaip stengėsi nekęsti, supykti, tai paprasčiausiai buvo neįmanoma. Todėl norėjo turėti ką nors, kas jį primintų. Ar negalėtų gauti Lili lyg atminimo dovanos? Teisybė, kai gyveno drauge, buvo skaudu, kad Šiodzas rodo tiek meilės katei, dėl to kartais ir žmoną nuskriausdavo; bet dabar bet kokia smulkmena iš senųjų namų žadino prisiminimus — o ypač Lili! Šinako norėjo turėti bent jau Lili, sykį nėra vaikelio, kurio jie taip ir nesusilaukė, kad galėtų atiduoti visą savo meilę. Tai bent iš dalies nuskaidrintų jos liūdną ir vienišą gyvenimą...

— Suprantate, — baigdavo kalbą Cukamotas, — jai rūpi tik katė, pone Iši. Neįmanoma jos nesigailėti, tiesa, kai matai, kaip jaučiasi, ir visa kita...

Tačiau Šiodzo atsakymas būdavo vis tas pats:

— Negalima tikėti nė vienu šios moters žodžiu.

Šinako mokėjo atkakliai derėtis, be to, buvo labai gudri — niekada negalėjai žinoti, kas dedasi jos galvoje. Kad ir ką sakytų, negalima priimti už gryną pinigą. Štai ir dabar tie švelnūs žodžiai apie tai, kaip ilgisi Šiodzo, kaip myli Lili, — įtartina, kai šitaip prabyla nejautrus, užsispyręs žmogus. Myli Lili, kurgi ne! Kodėl turėtų mylėti? Greičiausiai tenori išsigabent ją kur nors ir kankinti, vien iš piktumo. O gal ji siekia atkeršyti Šiodzui, atimdama tai, kas jam labai brangu. Ne, jai tai būtų pernelyg vaikiškas kerštas. Šiaip ar taip, naivokas Šiodzas negalėjo suprasti tikrųjų jos ketinimų, tai kėlė dar didesnį apmaudą ir nerimą. Kas ji tokia, kad drįsta kelti šitokius savanaudiškus reikalavimus? Be abejo, jis buvo pažeidžiamas, ypač dėl to, jog norėjo, kad Šinako kuo greičiau išsidangintų iš namų. Todėl ir patenkino didžiumą jos pageidavimų. Bet būtų tikras kvailys, jei dabar leistų jai pasiimti Lili — to betrūko! Taigi Šiodzas ir toliau atremdavo net primygtiniausius Cukamoto prašymus, kaip paprastai gindamasis gausybe miglotų argumentų ir atsiprašinėjimų. Fukuko, suprantama, tokiam elgesiui visiškai pritarė; tiesą sakant, laikėsi net griežtesnės pozicijos negu vyras.

— Tai pasakyk man priežastį! Nesuprantu, ką visa tai reiškia.

Šiodzas paėmė sakės butelį ir įsipylė dar vieną puodelį. Tada skambiai pliaukštelėjo per šlaunį, suirzęs apsidairė po kambarį ir tarė tarsi pats sau:

— Ar spiralių nuo moskitų neturim?

Temo, ir nuo gretimos medinės tvoros garsiai zyzdamas verandos link artinosi moskitų debesėlis. Lili gulėjo susirangiusi po stalu, atrodė net pernelyg patenkinta. Bet kai tik jųdviejų pokalbis ėmė suktis apie ją, liuoktelėjo sodan, prasmuko pro tvoros apačią ir dingo — tarsi demonstruodama katinišką subtilumą. Įspūdis buvo komiškas, nors iš tiesų Lili, sočiai priėdusi, visuomet kuriam laikui prapuldavo.

Fukuko, netarusi nė žodžio, nuėjo virtuvėn ir grįžo su spirale nuo moskitų, uždegusi padėjo ją po stalu. Tada, jau švelnesniu balsu, paklausė:

— Tu visas skumbres sušėrei katei, ar ne? Pats suvalgei vos dvi ar tris.

— Neprisimenu.

— Aš skaičiavau. Lėkštėje buvo trylika žuvų. Lili suėdė dešimt, taigi tu suvalgei tris.

— Na ir kas?

— Manai, kad tai nieko tokio? O tu pagalvok. Ne, aš tikrai nežadu pavyduliauti kažkokiai katei. Bet primygtinai prašei pamarinuoti skumbrės, nes tu ją labai mėgsti, nors sakiau, kad negaliu jos pakęsti. Po to, pats beveik nevalgęs, viską sušeri katei!

Štai kas slėgė Fukuko širdį...

Miestuose palei Osaka-Kobės geležinkelio liniją Nišinomijoje, Ašijoje, Uadzakyje, Sumijošyje — stauridės ir sardinės, žvejojamos čia pat, vandenyne, būdavo pardavinėjamos beveik kasdien, „ką tik sugautos“, kaip tikindavo nuo durų prie durų vaikštantys žuvų pardavėjai. Kibirėlis kainuodavo nuo dešimties iki penkiolikos senų ir jo užtekdavo pamaitinti trijų keturių asmenų šeimą. Kai prekiauti sekdavosi, per dieną pasirodydavo net keletas pardavėjų. Nors artėjant rudeniui žuvelės didėdavo, vasarom jos tesiekdavo vos colį, tos mažiausios netiko nei kepti, nei virti pasūdytam vandenyje. Jas buvo galima tik paprastai apskrudinti, pamarinuoti su sojos padažu ar actu ir valgyti su visais kaulais, apibarsčius tarkuotu imbieru. Fukuko nepakentė šitaip ruoštos žuvies, jau vien dėl to, kad nemėgo sojos ir acto marinato. Jai patiko šiltas riebus maistas, o šaltas ir sprangus, toks kaip marinuotos stauridės, varydavo į neviltį. Fukuko kaip paprastai ėmus maištauti, Šiodzas pasiūlė pasigaminti tai, ką mėgstanti. O jis norįs skumbrių ir paruoš jų pats. Kai pasirodė žuvies pardavėjas, pasikvietė jį ir nusipirko žuvies.

Fukuko buvo Šiodzo pusseserė; jai tikrai nereikėjo stengtis įtikti sunkaus būdo anytai, ypač turint galvoje aplinkybes, kuriomis tapo jo žmona. Tad jau nuo antros jų bendro gyvenimo dienos elgėsi kaip tinkama. Ir vis dėlto jai buvo neištveriama stovėti ir žiūrėti, kaip vyras darbuojasi virtuviniu peiliu, todėl galiausiai, nors nepatenkinta, pamarinavo tą žuvį jiems abiem. Baisiausia, kad skumbrę valgė jau penktą ar šeštą dieną iš eilės. Prieš dvi ar tris dienas jai staiga toptelėjo — juk Šiodzas nevalgo maisto, kurį, nepaisydamas žmonos nepasitenkinimo, reikalauja gaminti; maža to, jis viską sušeria katei! Kuo daugiau apie tai galvojo, tuo darės aiškiau: skumbrės mažutės, kauliukai trapūs, lengvai sukramtomi, jų nereikia darinėti ir galima valgyti šaltas; jų galima nusipirkti pigiai ir daug — kitaip tariant, idealus ėdalas šerti katei kasdien. Tai ne jos ir ne Šiodzo, o katės mėgstamiausias patiekalas! Šiuose namuose vyras, nekreipdamas dėmesio į žmonos pageidavimus, valgiaraštį sudaro atsižvelgdamas į savo augintinę. Fukuko buvo pasirengusi aukotis dėl vyro, atsisakyti savo pomėgių, o iš tiesų, pasirodo, maistą gamino katei; ji tapo katės kompanione.

— Neteisybė! Aš visada ketinu valgyti pats, bet kad Lili vis lenda, galiausiai ir sušeriu jai vieną po kitos.

— Koks melagis! Tik apsimeti, kad jas mėgsti, iš tikrųjų nori pamalonint Lili. Tau katė už mane svarbesnė!

— Ką čia dabar kalbi? — Šiodzas spjaute išspjovė žodžius, reikšdamas pasipiktinimą, bet paskutinis Fukuko kaltinimas jį pribloškė.

— Ar aš tau svarbesnė už ją?

— Be abejo! Nekvailiok.

— Tuomet įrodyk, gana tų kalbų. Kaip man tavim tikėti?

— Gerai. Nuo rytojaus skumbrės nepirksiu. Turėtum būti patenkinta.

— Ne tai svarbu, atsikratyk Lili! Kai nebebus katės, viskas susitvarkys.

Ne, ji negali kalbėti rimtai. Bet pro pirštus į tai žiūrėti nevalia, kitaip dar labiau įsius. Šiodzas išvargęs atsisėdo taisyklingai — keliai suglausti, palinkęs į priekį, rankos mandagiai sudėtos ant kelių — ir pratarė pasigailėjimą keliančiu, maldaujamu balsu:

— Nori pasakyti, galėtum išsiųsti ją ten, kur, juk žinai, bus tikrai skriaudžiama? Kaip galėjai sugalvot tokį žiaurų dalyką? Nereikia šitaip kalbėti...

— Matai? Ta katė tau svarbesnė už mane. Klausyk, jei nieko nesiimsi, aš išeinu!

— Nekvailiok...

— Nesirengiu varžytis su kažin kokiu gyvuliu!

Staiga jos akyse susitvenkė ašaros — turbūt iš pykčio. Rodės, pati Fukuko dėl to nustebo, nes paskubom nusigręžė nuo suirzusio vyro.

Tą rytą, gavus laišką Jukiko vardu, pirma Fukuko mintis buvo, kad Šinako elgiasi tiesiog bjauriai, taip mėgindama sukiršinti ją su Šiodzu. Negi ji rimtai manė, kad Fukuko tokia kvaila ir leisis akivaizdžiai mulkinama? Planas buvo aiškus — priversti Fukuko taip sunerimti dėl Lili, kad galiausiai su džiaugsmu jos atsisakytų. Tada Šinako plotų rankomis ir kalbėtų: „Na, tik pažiūrėkit! Pavyduliauji katei, ar ne? Anksčiau šaipydavais iš manęs, bet, regis, dabar ir pati nebesi tokia jau tikra dėl savo vyro!“ O gal tikėjosi, kad laiškas bent jau sudrums šeimos ramybę — tas būtų labai patikę Šinako. Bet Fukuko sugriaus jos planus: geriausia būtų įrodyti tai moteriai, koks bereikšmis jos laiškas, pademonstravus, kad laiminga santuoka tapo dar laimingesnė. Jie aiškių aiškiausiai leistų suprasti, kad abu vienodai myli Lili ir iš tiesų nė nesvarsto galimybės atiduoti ją Šinako. Taip, šitaip derėjo ir pasielgti!

Deja, laiškas atėjo netikusiu metu, kai kelių dienų skumbrės dieta buvo smarkiai pagadinusi Fukuko nuotaiką, ir jai labai magėjo — tik šį kartelį — kaip reikiant pamokyti Šiodzą. Iš tikrųjų ji nebuvo tokia kačių mylėtoja, kaip įsivaizdavo jos vyras. Simpatijos buvo priverstinės, nulemtos dviejų aplinkybių: ji troško prisitaikyti prie Šiodzo pomėgių ir paerzinti Šinako. Tiek save, tiek kitus įtikinėjo, kad iš tiesų myli kates; ypač anuomet, kai dar nebuvo įsikūrusi Šiodzo namuose, bet jau rezgė planus su O-rin, savo būsima anyta, kaip atsikratyti Šinako. Netgi tapusi Šiodzo žmona įsigudrino išsaugoti kačių mylėtojos reputaciją — tereikėjo atvirai rodyti susižavėjimą Lili. Tačiau pamažu šito žvėriūkščio buvimas namuose jai ėmė darytis nepakenčiamas.

Tai buvo vakarietiškos veislės, švelnaus it šilkas kailiuko daili katė, neįprastai elegantiškos išvaizdos ir bruožų. Kai pirmą kartą viešėdama namuose Fukuko pasiėmė Lili ant kelių, pagalvojo: „Kokia miela katė! Keista, kad toji Šinako jos nemėgsta... Nors galbūt vyro meilę praradusią moterį skaudina net ir šeimos katė!“ Taip galvojo ne iš pagiežos — tada, kai sėdėjo ir glostė katę, Fukuko iš tiesų taip atrodė. Bet dabar, kai ji pakeitė Šinako kaip šių namų šeimininkė, buvusios konkurentės požiūris anaiptol nebeatrodė juokingas. Aišku, su ja niekas nesielgė taip, kaip kadaise su Šinako; ne, Šiodzas ja labai rūpinosi. Tik ta jo meilė katėms buvo gana neįprasta; tiesiog besaikė. Šiaip mylėti kates — nieko bloga, bet šerti katę žuvim iš savo burnos ar tampytis įsikandus kąsnelį lyg virvės traukimo varžybose (ir dar savo žmonos akivaizdoje) — to jau buvo per daug.

Tiesą pasakius, netgi tai, kad Lili visada tupėdavo prie vakarienės stalo, Fukuko erzino. Jos anyta buvo pakankamai taktiška — pavakarieniavus anksčiau, ji lipdavo į antrą aukštą, palikdavo Fukuko su vyru mėgautis vienas kito draugija; bet tada atsėlindavo katė, ir Šiodzas visą dėmesį skirdavo jai. Kartkartėm jau atrodydavo, kad katė, ačiū Dievui, nepasirodys, bet vos pasigirdus atlenkiamų valgomojo stalo kojų bilstelėjimui ar indų tarškėjimui, Lili kaipmat atsirasdavo. Tais retais atvejais, kai nesiteikdavo pasirodyti, Šiodzas susinervinęs garsiausiai šaukdavo: „Liliii... Liliii...“ Užbėgdavo į antrąjį aukštą, grįždavo prie užpakalinių durų, išlėkdavo net į gatvę, vis kviesdamas ir kviesdamas ją vardu, kol pagaliau ši atsirasdavo.

— Ji tuoj pareis. Gal išgertum lašelį sakės? — ragindavo Fukuko ir kilsteldavo šiltą gertuvę; bet jis dvejodavo, negalėdamas nurimti. Tokiom akimirkom jis galvodavo tik apie Lili, jam ir į galvą neateidavo pasidomėti, ką apie tai mano žmona.

Ir tas Lili atslinkimas į jųdviejų lovą naktį — į tai Fukuko anksčiau irgi ne per daug kreipė dėmesio. Šiodzas buvo laikęs tris kates, bet tik Lili, kaip išdidžiai kalbėdavo jis, yra tokia protinga, įsigudrina pralįsti po tinkleliu nuo moskitų. Tai buvo tiesa: priplojusi galvą prie tatamio, katė pralįsdavo pro tinklelio apačią. Paprastai susirangydavo šalia Šiodzo čiužinio; bet kai būdavo žvarbu, užsiropšdavo ant antklodės ir nuo pat pagalvės braudavosi gilyn, lįsdavo taip, kaip po moskitų tinkleliu. Tiesą sakant, vyras ir žmona negalėjo turėti absoliučiai jokių paslapčių nuo Lili.

Ir vis dėlto Fukuko pavyko nuslėpti, ką iš tiesų jaučia katei, iš dalies dėl to, kad nepasitaikė progos nusimesti kačių mylėtojos kaukės ir parodyti, kaip jos nemėgsta, o iš dalies dėl tuštybės — galų gale jos varžovė viso labo katė. „Lili jam tėra žaisliukas, myli jis mane. Be manęs prapultų. Nedera elgtis kvailai, nedera daryti to, kas jo akyse mane pažemintų. Turiu nusiraminti ir liautis kaltinusi šį niekuo dėtą padarą.“ Tad ji stengėsi pakeisti požiūrį ir derintis prie vyro norų. Bet Fukuko iš prigimties buvo ne toks žmogus, kuris gali ilgai kentėti, sunku buvo tikėtis, kad ji taikstysis su tokia padėtimi. Kaip tik tada, kai jos nepasitenkinimas ėmė pamažu augti, retkarčiais tai buvo galima įžiūrėti net jos veide, nutiko tas incidentas su marinuotom skumbrėm. Jos vyras, norėdamas pamaloninti katę, primygtinai reikalavo patiekalo, kurio ji pati stačiai nekentė, apsimesdamas, kad žuvies nori pats, veidmainiškai siekė jos pritarimo. Abejonių neliko — ant svarstyklių lėkščių atsidūrus žmonai ir katei, nusvėrė katė. Ji dar bandė nekreipti dėmesio, bet dabar jis tiesiog pabadė nosimi. Tuštybė išgaravo kaipmat.

Šinako laiškas lyg ir turėjo pakurstyti jos pavydą, bet nutiko kaip tik atvirkščiai — jis numaldė kunkuliuojančias emocijas, kurios, rodės, tuoj tuoj prasiverš. Jei ne laiškas, Fukuko vieną kartą būtų pareikalavusi apsispręsti dėl nepageidaujamo Lili gyvenimo namuose — ji jautė, kad daugiau nebeištvers nė dienos, jei neišsiųs tos katės Šinako. Bet atiduoti katę dabar, kai toji moteris pamėgino sudrumsti vandenį tuo klastingu laišku, buvo tiesiog neįsivaizduojama — tai būtų tolygu kapituliacijai. Kitaip tariant, Fukuko draskė apmaudas tiek savo vyrui, tiek Šinako: kuris jausmas bus stipresnis? Jei apie laišką papasakotų vyrui, atrodytų, jog pasidavė Šinako kurstoma (nors taip visai nėra); tad nenorėdama apsijuokti saugojo paslaptį. Beliko nutarti, kurio ji nekenčia labiau. Priemonės, kurių ėmėsi Šinako, ją, žinoma, siutino, bet jos vyro elgesys buvo tiesiog nedovanotinas. Ypač dėl to, kad kartojosi diena iš dienos — tai varė iš proto. O dar tas Šinako perspėjimas: „Pasisaugok... Kitaip ir nepastebėsi, kaip galiausiai pralaimėsi Lili...“ — jis padarė didesnį įspūdį, nei buvo galima tikėtis. Aišku, ji nė akimirką negalvojo, kad galėtų nutikti kas nors panašaus; bet jeigu pavyktų išgrūsti Lili iš namų, nebereikėtų jaudintis dėl tokių nesąmonių. Antra vertus, taip pasielgusi ji suteiktų didžiausią malonumą savo varžovei, o tokia mintis buvo nepakeliama. Kai priešiškumas Šinako paimdavo viršų, nutardavo geriau taikstytis su kate nei leistis įviliojama į klastingas tos moters pinkles. Iki pat šio vakaro, kol susėdo prie stalo, ji neramiai blaškės, negalėdama apsispręsti. Bet stebėdama įprastą žaidimą ir skaičiuodama skumbres, viena po kitos dingstančias iš lėkštės, staiga prarado savitvardą ir nusprendė: vyras nusipelnė, kad išlietų ant jo savo pyktį.

Iš pradžių barėsi daugiau iš įsiūčio, nė neketindama įvykdyti savo grasinimų išgrūsti Lili iš namų. Bet Šiodzo reakcija viską komplikavo, ji nulėmė ginčo baigtį. Kadangi Fukuko išties turėjo priežasčių ant jo širsti, Šiodzui geriausia buvo sutikti su viskuo, ko ji prašo, be ginčų. Jei būtų geranoriškai leidęs jai elgtis kaip tinkamai, iš karto būtų pasijutusi geriau ir greičiausiai nebebūtų taip atkakliai reikalavusi savo. Bet Šiodzas bandė pateisinti tai, kas nepateisinama, ir apskritai neigti problemą. Toks jau netikęs įprotis: jis niekam niekada nesugebėdavo ryžtingai pasakyti „ne“. Jis bet kokia kaina stengdavosi neįskaudinti, bandydavo išsisukinėti, kol jo nepriremdavo prie sienos; o tada, kritiniu momentu, pakeisdavo nuomonę. Galėdavo apsimesti, kad su viskuo sutinka, bet niekada tiesiai nepasakydavo „taip“. Atrodė baikštus, bet kartu savotiškai suktas ir užsispyręs. Fukuko negalėjo nepastebėti, kad jis, pakankamai lengvai pasiduodantis įtikinėjimams dėl kitų dalykų, prabilus apie Lili, stengdavosi išsisukti sakydamas: „Argi tai svarbu?.. Juk tik katė“, — ir nenusileisdavo. Akivaizdu, jo meilė Lili buvo stipresnė, nei Fukuko įsivaizdavo. Ir šitą problemą būtinai reikėjo išspręsti.

— Klausyk, Šiodzai... — prakalbo ji tą vakarą, palindusi po tinkleliu nuo moskitų. — Ei, atsisuk ir paklausyk!

— Oi, aš toks apsnūdęs... Leisk pamiegoti...

— Neleisiu. Kol nesutarsime dėl katės.

— Ar būtinai šįvakar? Palaukim rytojaus...

Kieme, pastogėje, kabanti lemputė pro keturis jų krautuvėlės vitrinos langus blankiai apšvietė visą kambarį, prieblandoje ryškėjo baldų ir kitų daiktų kontūrai. Šiodzas gulėjo ant nugaros, nusimetęs antklodę, bet vos prakalbęs apsivertė ant šono ir nusigręžė nuo žmonos.

— Nenusisuk nuo manęs!

— Būk gera, leisk miegoti. Vakar pro tinklelį įsmuko moskitas, kiaurą naktį nesumerkiau akių.

— Tai gal padarysi, ko prašau? Jei taip nori miego, skubiau spręsk!

— Dieve, kokia tu žiauri... Ką spręsti?

— Nemanyk, kad pavyks apkvailint mane su tuo savo miegu. Atiduosi Lili ar ne? Noriu dabar pat išgirsti atsakymą.

— Rytoj... Nuspręsiu rytoj... — tarė Šiodzas ir ėmė kvėpuoti giliai, lygiai, tarsi miegodamas.

— Paklausyk! — Fukuko staiga atsisėdo ir, atsisukus į Šiodzą, smarkiai gnybtelėjo jam į užpakalį.

— Oi! Ką darai?

— Tu! Visas subraižytas Lili, o mano gnybtelėjimas skauda?

— Aii! Liaukis!

— Ak, tai dar niekis... Jei katė gali tave draskyti, tai galiu ir aš... Išakėsiu nuo galvos lig kojų!

— Oooi!... O Dieve... Baik!

Šiodzas rėkdamas šoko iš lovos, bandydamas apsiginti nuo žmonos. Stengėsi garsiai nešaukti, kad viršuje neišgirtų motina. O Fukuko puolė toliau — tai gnaibėsi, tai braižėsi — negalėjai nuspėti, ko griebsis. Veidas, pečiai, krūtinė, rankos, šlaunys — kabinosi visur, ir kai tik Šiodzas mesdavosi į šalį, mėgindamas jos išvengti, namą sudrebindavo duslus smūgis.

— Ar tai patinka?

— Oi, būk gera... Liaukis!

— Gal dabar pabudai?

— Pabudau, pabudau... Oi!.. Skauda!

— Puiku. Tai laukiu atsakymo — taip ar ne.

— ... Skauda!

Šiodzas raukėsi, trynė įvairias kūno vietas, bet į klausimą neatsakė.

— Užsispyrei, ar ne? Dar pajuokauk ir sulauksi štai ko, — šaukė Fukuko, dviem ar trim nagais iš visų jėgų rėždama jam per skruostą.

Šįkart Šiodzui, regis, tikrai skaudėjo ir jo „Ai“ buvo išties ašaringas. Net Lili sukrėsta smuko lauk pro tinklelio apačią.

— Kodėl tu taip su manim?

— Cha! Kadangi viskas dėl Lili, tau turėtų patikti.

— Kodėl šitaip elgies?

— Kaip noriu, taip elgiuos, ir elgsiuos, kol neapsigalvosi. Na, tai kurios ketini atsikratyti — Lili ar manęs?

— Ar aš kada sakiau, kad noriu tavęs atsikratyti?

— Tai atiduosi Lili?

— Nesirenku nei vienos, nei kitos...

— Oi, nieko nebus — teks apsispręsti.

Fukuko sugriebė jį už ančio ir ėmė kumščiuoti į krūtinę.

— Na, tai kurią rinksies? Atsakyk... Tuojau pat! Dabar!

— Nereikia taip šiurkščiai.

— Kad ir kaip, šiąnakt aš nuo tavęs neatstosiu. Tad laukiu atsakymo, — galvok greičiau!

— Gerai jau, gerai, tebūnie kaip nori. Atiduosiu Lili.

— Iš tikrųjų?..

— Taip, iš tikrųjų, — Šiodzas užmerkė akis ir nutaisė rimtą, ryžtingą miną. — Tik prašau palaukti savaitę. Nepyk, kad taip kalbu, bet ji dešimt metų mūsų šeimoje pragyveno. Negi manai, kad galiu taip imti ir išmesti ją šiandien pat — tai kas, kad tik gyvulėlis. Leiskim jai čia pabūt dar savaitę, noriu pašerti mėgstamu ėdesiu ir kiek galima palepinti — tada nesijausiu taip bjauriai, kad atiduodu. Na, ką pasakytum? Juk tiek laiko pajėgtum nerūstauti ir būti jai maloni, tiesa? Skriaudžiamos katės gali pasidaryt labai bjaurios...

Šiodzas prašė taip nuoširdžiai, kad ji tiesiog negalėjo atsakyti:

— Gerai, tik vieną savaitę.

— Žinoma.

— Duokš ranką...

— Kam? — žiojosi klausti Šiodzas, bet Fukuko savo mažuoju piršteliu susikabino su jo, taip užtvirtindama sandėrį.

— Mama...

Vieną vakarą, po dviejų ar trijų dienų, kai Fukuko išėjo į netoliese esančią viešąją pirtį, Šiodzas paliko prekystalį, už kurio stovėjo, ir pasuko į gyvenamąsias patalpas gilumoje — ten prie nedidelio stalelio vakarieniavo jo motina. Palinkęs prie jos neryžtingai pratarė:

— Mama, norėčiau paprašyti nedidelės paslaugos.

Motina susikūprinusi sėdėjo prie stalo ir valgė įprastą vakarienę — kaip visada šalti ryžiai (kas rytą verdami, kol virsta skysta koše, tada paliekami moliniame dubenėlyje iki vakaro) su pasūdytais jūros dumbliais.

— Žinai, Fukuko staiga pareiškė, kad nebegali pakęsti Lili, ir nori, kad atiduočiau ją Šinako...

— Taip, vakar judu kėlėt nemenką triukšmą.

— Tu girdėjai?

— Kai vidury nakties šitaip baladojotės?.. Iš pradžių maniau, kad prasidėjo žemės drebėjimas. Ir viskas dėl katės?

— Taip, žiūrėk... — Šiodzas paraitojo rankoves ir ištiesė jai rankas, kad apžiūrėtų. — Matai, aš visas sudraskytas, vienos mėlynės. Va, net ir ant veido.

— Už ką ji tave šitaip...

— Iš pavydo. Beprotybė... Sako, pavydi, kad aš per daug myliu Lili. Gali įsivaizduoti tokį dalyką? Jai turbūt visai pasimaišė.

— Šinako juk irgi skųsdavosi dėl to, tiesa? Tu taip myli tą katę, kad bet kuri pavydėtų.

— Hm!

Šiodzas nuo mažų dienų buvo pratęs, kad motina jam nuolaidžiauja, šis įprotis niekur nedingo ir dabar. Papūtė šnerves kaip išpaikintas vaikas ir irzliai atrėžė:

— Ak, mama, tu visada palaikai Fukuko.

— Pala, Šiodzai, nesvarbu, apie katę ar žmogų kalbame: jei pernelyg daug dėmesio skiri kažkam kitam ir visai pamiršti savo nuotaką, nėra ko stebėtis, kad jai tai nepatinka.

— Nieko panašaus! Aš visą laiką galvoju apie Fukuko. Ji man reiškia daugiau nei kas kitas.

— Na, tai kodėl nenusileidi dėl šitokio menkniekio?.. Ji man viską papasakojo.

— Kada spėjo?

— Kalbėjom apie tai vakar. Sakė, kad nebegali pakęsti Lili namuose ir kad tu pažadėjai atiduot ją Šinako po penkių ar šešių dienų... Teisybė?

— Na, taip. Ko gero. Kaip tik dėl to ir norėjau su tavim pasitarti. Ar negalėtum pasikalbėt su ja, įtikinti, kad mums nereikėtų griebtis tokių griežtų priemonių?

— Sako, jei netesėsi pažado, ji išeis.

— Tik grasina.

— Galbūt, bet jeigu jai taip svarbu, kodėl negali sutikti? Bus bėdos, jei nesilaikysi žodžio.

Šiodzas nutaisė rūgščią miną, papūtė lūpas ir nudelbė akis į grindis. Jis vylėsi įtikinsiąs motiną, kad ši perkalbėtų Fukuko, o viltys nuėjo perniek.

— Nepamiršk, kokia ji, gali imt ir pabėgti. Bet tai dar būtų nieko; negaliu leisti, kad tėvas uždraustų jai čia likt vien dėl to, jog vyrui labiau rūpi ne jaunamartė, o katė! Taigi mano padėtis nepavydėtina.

— Vadinas, tu irgi manai, kad turėčiau atsikratyti Lili?

— Atiduok ją Šinako kuriam laikui, kol Fukuko šiek tiek aprims. Tada, nutaikęs tinkamą progą, kai Fukuko bus geriau nusiteikusi, galėsi susigrąžinti. Tik taip galima viską išspręst, brangusis.

Senoji ponia žinojo: sykį katė bus atiduota, Šinako tikrai nesutiks jos grąžinti, o jei ir sutiks, Šiodzui nebus leista jos pasiimti. Bet Šiodzui visai patiko būti išpaikintu sūneliu, o motina be paliovos stengėsi juo manipuliuoti, kalbėdama tai, kas nuramintų susidarius kebliai situacijai, pataikaudama jam kaip sunkaus būdo vaikui. Galų gale visada pasiekdavo, kad sūnus pasielgtų taip, kaip jai naudinga.

Ji užsispyrusi vilkėjo senamadišką kimono ir berankovį apsiaustą su lengvu medvilniniu pamušalu, kad būtų šilčiau, nešiojo megztas kojines be pirštų, nors jauni žmonės jau rinkdavosi šaržo drabužius. Smulkaus ir gležno sudėjimo, atrodė tarsi senutė, jau išeikvojusi visą savo energiją; tačiau jos protas tebebuvo aštrus: ką darydama ar sakydama, ji niekad neapsirikdavo. Kaimynai net pakalbėdavo, kad „senoji ponia daug veiklesnė už savo sūnų“. Žmonių nuomone, būtent ji grojo pirmu smuiku išvarant iš namų Šinako, o pats Šiodzas vis dar jaučiąs savo pirmajai žmonai šiltus jausmus. Vienaip ar kitaip, daugelis kaimynų ponios Iši nemėgo ir iš esmės palaikė Šinako. Į tokias pastabas ponia Iši atrėždavo, jog anyta gali baisiausiai nemėgti marčios, bet jeigu sūnus patenkintas, ši niekad neišsikraustys ir nesileis išvaroma. O jeigu jau šitaip nutiko, tai, žinoma, tik dėl to, kad Šiodzui iki gyvo kaulo atsibodo ir ji, ir jos elgesys. Be abejo, tai buvo tiesa. Bet abejonių nekėlė ir tai, kad be savo motinos ir Fukuko tėvo pagalbos Šiodzui niekada nebūtų užtekę drąsos pačiam išvaryti žmoną.

Tiesą sakant, ponia Iši kažin kodėl nuo pat pradžių nerado bendros kalbos su Šinako. Marti, stipraus ir kieto būdo, stengėsi nedaryti jokių klaidų, kad nesuteiktų progos ją kritikuoti, kaip įmanydama bandė įtikti savo anytai — taip buvo priimta. Tačiau ponią Iši toks pabrėžtinai nepriekaištingas elgesys erzino: „Atrodo, lyg apskritai neturėtų jokių ydų, bet iš jos pusės nejaučiu nė menkiausios šilumėlės... Matot, jai iš prigimties trūksta to švelnumo, meilumo, kai nuoširdžiai norima vyresnio žmogaus gyvenimą padaryti malonesnį — štai kur bėda.“ Tai, kad abi moterys — tiek anyta, tiek marti, — stiprios asmenybės, ir tapo jų nesutarimo priežastimi. Vis dėlto pirmus pusantrų metų atrodė, jog viskas klostosi pakankamai neblogai, bent jau iš pažiūros. Bet vėliau ponia Iši ėmė važinėti pas vyresnįjį brolį (Šiodzo dėdė buvo vardu Nakadžima, gyveno Imadzu), pasilikdavo ten dvi ar tris dienas, aiškindama, kad jai nemaloni marčios draugija. Kai ilgiau negrįždavo, Šinako tekdavo važiuoti į Imadzu žiūrėti, kaip toji laikosi, vien tam, kad išgirstų: „Keliauk namo ir atsiųsk Šiodzą manęs pasiimti!“ Kai Šiodzas atvažiuodavo, jo dėdė, pusseserė Fukuko ir motina suvienydavo jėgas, stengdamiesi kuo ilgiau jį užlaikyti, kartais net iki sutemų. Šiodzas neaiškiai nujautė, kad visa tai turi kažkokią slaptą priežastį, bet vis dėlto, sulaukęs Fukuko pasiūlymo, mielai visur eidavo — į beisbolo rungtynes Košieno stadione, į paplūdimį maudytis, į Hanšino parką. Jis plaukė pasroviui, nešamas gyvenimo malonumų, kol galiausiai pajuto įsipainiojęs į labai keistus santykius su savo pussesere.

Jo dėdė užsiėmė saldumynų gamyba ir pardavimu; be nedidelio fabrikėlio Imadzu, jam priklausė penki ar šeši namai prie valstybinio greitkelio, kuriuos pasistatė nuomai. Nors buvo gana pasiturintis, galvos skausmą kėlė duktė. Galbūt taip nutiko dėl to, kad ji labai anksti neteko motinos. Kad ir kaip būtų, viduryje antrų mokslo metų ji metė mokyklą (metė, o gal buvo paprašyta palikti) ir niekaip nesugebėjo susitvarkyti gyvenimo. Bent du kartus buvo pabėgusi iš namų, šios naujienos pateko į Kobės laikraštį, taigi jos perspektyvos susirasti vyrą tapo labai miglotos. Be to, ir ji pati visai netroško nutekėti į tvirtą, garbingą šeimą. Taigi dėl visų šitų priežasčių Nakadžima labai troško kaip nors sutvarkyti Fukuko ateitį — faktas, kurį Iši O-rin netruko pastebėti. Fukuko jai buvo tarsi duktė; žinojo, kokia tai mergina, ir nesijaudino dėl jos charakterio trūkumų. Be abejo, ne itin malonu gauti „palaidą“ marčią, bet šiuo metu ji buvo sulaukusi tokio amžiaus, kai galima tikėtis daugiau atsakingumo. Nepanašu, kad turėdama vyrą, būtų jam neištikima — o net jei būtų, ne taip jau labai svarbu. Svarbiausia, kad du iš nuomojamų namų prie greitkelio priklausė jai, tai reiškė šešiasdešimt trijų jenų pelną kas mėnesį. Kadangi namus Nakadžima perrašė jai prieš kokius porą metų, pajamų, O-rin apskaičiavimais, turėtų būti susikaupę apie tūkstantį penkis šimtus dvylika jenų, be palūkanų. Tiek Fukuko ir atsineštų kaip kraitį ir dar kas mėnesį gautų šešiasdešimt tris jenas nuomos mokesčio. Viską padėjus į banką, po kokių, sakykim, dešimties metų, jau turėtum apvalią sumelę. Tokios mintys sukosi O-rin galvoje.

Aišku, jai pačiai tikrai nebuvo prasmės gvieštis turto, gal keleri metai teliko; bet kaipgi jos bejėgis sūnus? Kaip jis ketina išgyventi visus ateinančius metus? Neišsprendus šitos problemos, ji negalėtų ramia širdimi numirti. Dabar, kai atidarytas Hankiu geležinkelis ir naujasis plentas, senuoju Ašijos keliu kasmet važiuodavo vis mažiau automobilių, taigi nebuvo ko tikėtis ir vargti, stengiantis čia išlaikyti jų virtuvės reikmenų krautuvėlę. Norėdami išsikelti kitur, krautuvę būtų turėję parduoti; bet net jei, sakykim, pavyktų tai padaryti, ji neturėjo jokio aiškaus plano — nei kur išvažiuoti, nei kokiu verslu užsiimti. Šiodzas iš prigimties tokiais dalykais rūpintis nesugebėjo — jis ne per daug krimtosi dėl to, kad gali likti beturtis, ir tikrai nesivargintų imdamasis kokio verslo. Būdamas trylikos ar keturiolikos dirbo kurjeriu Nišinomijos banke ir mokėsi vakarinėje mokykloje; vėliau dirbo patarnautoju Aoki golfo treniruočių lauke. Kiek vyresnis stojo mokytis virėjo padėjėju. Bet niekur ilgai neištvėrė. O kol taip švaistė savo laiką, mirė tėvas. Nuo tada jis sėdi namuose kaip virtuvės reikmenų krautuvės savininkas — visą vargą palikęs motinai. Užuot kaip kiti vyrai ieškojęs kokio darbo, vis svaičioja apie tai, kaip prie plento atidarys „kavinę-klubą“, ir tikisi, kad dėdė parems jį pinigais, kol atsistos ant kojų. Be šito, jis dar mėgo auginti kates, žaisti mažąjį biliardą, krapštinėtis su bonsais ir pigiose kavinėse flirtuoti su padavėjomis.

Vėliau, prieš kokius ketverius metus, būdamas dvidešimt šešerių, jis vedė Šinako, kuri Ašijos kalvose dirbo turtingos šeimos tarnaite. Juos suvedė Cukamotas, vietinis tatamių pynėjas. Po vedybų šeimos verslas sekėsi vis prasčiau, kas mėnesį darėsi vis sunkiau sudurti galą su galu. Kadangi Ašijoje gyveno jau antra jų karta, kurį laiką vietinėse krautuvėlėse buvo galima pirkti skolon, bet kasmėnesinis žemės nuomos mokestis — penkiolika senų už keturis kvadratinius jardus — nemokėtas jau beveik dveji metai, susikaupė didesnė nei šimtas dvidešimt jenų skola. Ir jokių prošvaisčių, kad galėtų ją sumokėti. Šinako žinojo, jog iš Šiodzo pagalbos tikėtis neverta, taigi stengėsi papildyti šeimos pajamas siūdama namuose. Ir ne tik — ji ėmė pardavinėti savo kraitį, susipirktą iš ilgai taupyto menkučio tarnaitės atlyginimo. Netrukus daugelio daiktų nebeliko. Po viso to ją išvaryti buvo išties labai žiauru — nieko nuostabaus, kad visi kaimynai ją užjautė. Bet O-rin manė taip: kas turi būt padaryta, tas turi būt padaryta; o tai, kad per keletą metų ji taip ir nesusilaukė vaikų, buvo labai tinkamas pasiteisinimas. Fukuko tėvui savo ruožtu patiko mintis, kad jo duktė pagaliau susiras namus. O jei tuo pačiu galės išgelbėti sūnėno šeimą nuo finansinių nepriteklių — na, dėl to visiems tik geriau! Žinodama tokias jo mintis, O-rin dar ryžtingiau siekė įgyvendinti savo planą.

Taigi Šiodzo ir Fukuko meilę kurstė jų abiejų tėvai. Bet ir be tėvų pagalbos tai būtų galėję nutikti, nes Šiodzas buvo malonus vyras. Ne ypatingas gražuolis, bet net tokio amžiaus sulaukęs kažin koks vaikiškas, be to, labai gero būdo. Kaip tik dėl to jį mėgo damos ir džentelmenai, besirenkantys golfo aikštyne, o metų viduryje ir gale, per dovanų teikimo sezoną, arbatpinigių jis gaudavo daugiau nei kuris kitas. Kavinėse taip pat buvo mėgstamas, tad netrukus išmoko laisvalaikį leisti tingiai ir nerūpestingai, beveik neišleisdamas pinigų. Tingumas neišvengiamai virto įpročiu.

Kad ir kaip būtų, O-rin kruopščiai rengė savo planus ir sugebėjo sūnui gauti šią žavią jauną nuotaką su puikiu, nemenku kraičiu; taigi jiedviem su Šiodzo tereiks pasistengti, kad jaunoji ponia kur nors neišplasnotų — ji buvo lengvabūdiškas sutvėrimas. Esant tokiai situacijai, ar galėjo kam nors rūpėti katė? Be to, giliai širdyje O-rin šis žvėriūkštis buvo mirtinai įkyrėjęs. Iš pradžių Lili priklausė vakarietiškam restoranui Kobėje, kur Šiodzas gyveno ir mokėsi. Kai metė šį darbą, parsivežė ir ją; ir kokie purvini pasidarė namai! Šiodzas tvirtino, kad jo katė „niekada neteršia“, visad, kai šaukia gamta, eina į savo smėlio dėžutę.

Taigi, neįtikėtina, bet ji atkakliai grįždavo namo, į dėžutę, net tada, kai būdavo išėjus pasibastyti. Savaime suprantama, dėžė dvokė, ir ta klaiki smarvė persmelkė visus namus. Be to, Lili turėjo įprotį smėliu aplipusiu pasturgaliu šlaistytis po kambarius, palikdama pėdsakus ant visų tatamių, per kuriuos keliaudavo. Smarvė ypač stipriai jausdavosi lietingomis dienomis, kai viduje būdavo tvanku. Tokiomis dienomis Lili, grįžusi iš pasivaikščiojimų po kiemą, prinešdavo purvo ir pripėduodavo visus namus.

Šiodzas dar girdavosi, kokia ji protinga — sugeba pašokusi atsidaryti duris, pertvaras ir popierines širmas, visai kaip žmogus. Atidaryti atidarydavo, bet vis dėlto buvo gyvulys ir uždaryti nepajėgdavo. Todėl vėsiomis dienomis kam nors tekdavo vaikščioti jai iš paskos ir uždarinėti visas duris, pertvaras bei širmas. Bjauriausia, kad popierinėse širmose jos nagai palikdavo begales skylių, o medinės durys buvo visos subraižytos. Dar vienas nemalonus dalykas — žuvis, žalia, troškinta arba kepta, — jos nebuvo galima palikti be priežiūros nė menkiausiai akimirkai, kad nesurytų. Net kol dengiamas stalas, nors tai ilgai netrunka, tokį maistą tekdavo slėpti spintelėje ar uždengtoje lentynoje. Bet visų blogiausia buvo tai, kad Lili, puikiai kontroliuodama savo antrąjį galą, nesugebėjo to daryti su priešingu: kartais imdavo ir apsivemdavo. Vis dėl Šiodzo aistros versti ją prie stalo išdarinėti akrobatinius triukus. Jis mėtydavo skanius kąsnelius, kol ši prisikimšdavo; po vakarienės išnešus stalą, ant grindų paprastai likdavo daugybė plaukų gniutulų, pusiau sukramtytų žuvų galvų ir uodegų.

Vis dėlto, nors Lili ir jos įpročiai O-rin keldavo daug vargų, — kol į šeimą neatėjo Šinako, būtent Šiodzo motina tvarkė namus ir gamino maistą — ji su tuo taikstėsi, dėl vieno įvykio, nutikusio prieš penkerius ar šešerius metus. Tada buvo įkalbėjusi Šiodzą atiduoti katę bakalėjininkui iš Amagasakio; bet vieną dieną, po mėnesio, Lili pasirodė namuose Ašijoje, parėjusi šitokį kelią. Jeigu taip grįžtų šuo, nebūtų ko stebėtis, bet tai, kad katė sukorė dešimt penkiolika mylių iš meilės savo ankstesniam šeimininkui, iš tiesų sujaudino širdį. Po to įvykio Šiodzas dar stipriau prisirišo prie Lili, ir net jo motina, regis, ėmė jausti tam tikrą švelnumą. O galbūt tiesiog suprato, kad ši katė kažin kokia ypatinga; šiaip ar taip, ji liovėsi įkalbinėti Šiodzą jos atsikratyti. Vėliau, kai atsikraustė Šinako, Lili buvimas tapo net parankus O-rin — kaip priemonė pakankinti marčią (Fukuko, aišku, šita mintis irgi visai patiko). Tiesą sakant, O-rin net savotiškai mylėjo katę.

Todėl Šiodzas buvo priblokštas, supratęs, kad motina ginče dėl Lili staiga stojo Fukuko pusėn.

— Net jei išvešim Lili, ji vis tiek sugrįš, — bandė aiškinti. — Juk tą kartą grįžo iš Amagasakio.

— Taip, bet šį kartą ne visai svetimam atiduodame, tad kas žino, kaip pasielgs. O jeigu sugrįš, visada galim ją pasilikti. Dabar vis dėlto atiduok...

— O, kokia nesąmonė... Aš nežinau, ką daryti.

Šiodzas kelis kartus atsiduso ir ketino vėl bandyt įtikinti motiną, bet gatvėje netikėtai pasigirto žingsniai. Fukuko grįžo iš viešosios pirties.

— Juk suprantat, Cukamotai, tiesa? Neškit kiek įmanoma atsargiau — pasistenkit, kad netabaluotų. Kates irgi gali užsupti, žinot.

— Žinau... Ne pirmą kartą vežu.

— A, ir dar šitai, — Šiodzas ištiesė nedidelį plokščią paketėlį, įvyniotą į laikraštį. — Matau ją paskutinį kartą, suprantat, norėjos kuo nors labai skaniai pavaišinti, surengt lyg ir išleistuves. Bet jei prišerčiau prieš kelionę, tikrai sutriktų virškinimas. Ji mėgsta vištieną, tai aš nulėkęs nupirkau kiek ir išviriau. Būkit geras, nuvažiavęs pas Šinako, būtinai pasakykit, tegul tuojau pat atiduoda Lili.

— Gerai. Ir pakeliui labai ja rūpinsiuosi, tad nesijaudinkit... Ar jau viskas?

— Luktelkit, — Šiodzas pakėlė krepšio dangtį ir ištraukė katę, norėdamas paskutinįkart pamyluoti. — Lili, — prabilo, glausdamas veidą prie jos snukučio, — katyte, pasistenk ten nuvažiavus būti gera, daryk, ką lieps. Ji žadėjo būt malonesnė negu anksčiau. Ji tave myli ir pasirūpins tavim, nėra ko jaudintis. Gerai?.. Supranti?

Lili, kuriai visai nepatiko, kad ją ištraukė, kaip pašėlusi mojavo letenomis ir stengėsi ištrūkti iš pernelyg meilaus Šiodzo glėbio. Įkišta atgal krepšin, du ar tris kartus grybštelėjo, stuktelėjo į dangtį ir staiga nurimo, tarsi susitaikiusi su nelaisve. Šiodzui dėl to pasidarė dar liūdniau.

Norėjo palydėti ją iki autobuso stotelės, bet Fukuko artimiausiom dienom ir žingsnį iš namų žengti buvo uždraudusi (nebent į viešąją pirtį). Todėl, kai Cukamotas išėjo nešinas krepšiu, Šiodzas liko vienišas sėdėti krautuvėlėje, jautėsi labai prislėgtas.

Žmona uždraudė eiti iš namų, nes bijojo, kad paliktas savo valiai, nerimaudamas dėl Lili jis gali nuklysti ir kaimynystėn, kur gyveno Šinako. Tiesą sakant, Šiodzui išties labai magėjo tai padaryti. Patikli pora tik atidavusi katę pradėjo įtarti tikruosius Šinako kėslus.

Negi tikrai? Šinako ketino prisivilioti jį, o Lili — tik jaukas? Negi ji mano, kad pastebėjusi Šiodzą slampinėjantį netoli namų, galėtų jį savo moteriškais kerais suvilioti ir vėl susigrąžinti? Vien nuo šios minties Šiodzui pašokdavo apmaudas dėl buvusios žmonos klastos; tuo labiau jis nerimavo dėl Lili, kuri tapo tokių intrigų auka. Beliko viltis, jog Lili ištrūks iš Šinako namų Roke, prie Hankiu geležinkelio, ir grįš kaip prieš keletą metų grįžo iš Amagasakio. Tiesą sakant, būtent dėl to, kad Lili galėtų įsidėmėti kelią, kuriuo bus vežama, ir juo grįžti, Šiodzas taip prašė Cukamoto, užsivertusio darbais po paskutinio, ką tik praūžusio potvynio, pasistengti atvykti ryte, ne vakare. Ir šiandien Šiodzas aiškiausiai prisiminė tą kartą, prieš daugelį metų, kai Lili grįžo iš Amagasakio. Buvo rudens vidurys, aušo, kai Šiodzą iš snaudulio pažadino pažįstamas „miau, miau...“ Tuomet jis dar buvo viengungis ir miegodavo viršuje, o jo motina — pirmame aukšte. Tokią ankstyvą valandą langinės tebebuvo uždarytos; bet kažkur čia pat kniaukė katė; Šiodzas pusiaumiegom įsiklausė — tas balsas jam baugiai priminė Lili. Jau mėnuo, kai ją išvežė į Amagasakį, kaip galėtų čia būti? Bet kuo ilgiau klausėsi, tuo labiau panašėjo į ją. Ant skardinio stogo, ties jo kambariu galiniame kieme, girdėjosi krebždesys ir tapsenimas... Paskui tiesiai po jo langu... Jis privalėjo išsiaiškinti. Pašoko iš patalo ir stumtelėjęs atvėrė langines. Priešais, ant stogo, klaikiai išsekusi, bet su niekuo nesupainiojama pirmyn atgal nenustygdama marširavo Lili!

Šiodzas, vos įstengdamas patikėti savo akimis, atsargiai šūktelėjo:

— Lili...

— Miau, — atsakė, žvelgdama į viršų savo didelėmis, mielomis akimis, išplėstomis iš laimės.

Atėjo tiesiai po erkerio langu, prie kurio jis stovėjo; kai persisvėrė ir pamėgino paimti, nėrė į šoną, pasitraukė per kokias dvi tris pėdas priešingon pusėn. Bet toliau nebėgo, išgirdus kviečiant „Lili!“, atsiliepdavo „miau“ ir pritykindavo artyn. Šiodzas vėl siekdavo, o ji vėl išsisukdavo. Kaip tik dėl šitokio būdo katė taip patiko Šiodzui. Juk turėjo jį mylėti, jei ryžosi tokiems išbandymams ir parėjo. Ir štai saugiai pasiekusi namus, grįžusi į senąją šeimą, žvelgia į akis savo šeimininkui, kurio nematė šitiek savaičių, o kai šis ištiesia rankas, ką ji daro? Bėga. Greičiausiai, žinodama, kaip ją myli, mėgavosi jį erzindama; o galbūt susitikus po tokio ilgo išsiskyrimo jautėsi nejaukiai ir taip elgėsi iš drovumo. Kad ir kaip ten buvo, Lili vis laigė po stogą, kartodama „miau“ kas kartą, kai Šiodzas pakviesdavo ją vardu. Netruko pastebėti, kokia ji sulysusi, geriau įsižiūrėjęs pamatė, kad kailis jau neblizga taip, kaip prieš mėnesį. Galva ir uodega apskretę purvu, o visa apkibus kuokštais pampos žolės. Ją paėmęs bakalėjininkas garsėjo kaip kačių mylėtojas, tad vargu ar būtų ją šitaip nustekenęs. Ne, apgailėtina Lili būsena akivaizdžiai liudijo „vargus ir negandas“, kurias jai teko iškęsti vienai grįžtant iš Amagasakio. Turėjo eiti pernakt, jei namus pasiekė tokią ankstyvą valandą — bet kelionė truko tikrai ilgiau. Iš svetimų namų išsmukusi prieš kelias dienas, greičiausiai ėjo ne vieną naktį. Vieniša klaidžiojo tamsiais šunkeliais, nežinodama, kur jie nuves, kol galiausiai pasiekė namus... Pampos žolių kuokštai rodė, kad ji aplenkė vieškelį, šalia kurio pilna gyvenamųjų namų ir kitų pastatų. Kaip žvarbūs priešaušrio ir sutemų vėjai turėjo išvarginti katę, kuri iš prigimties negali pakęsti šalčio. O tuo metų laiku paprastai pliaupia liūtys, tad kartais jai tekdavo lįsti tankmėn slepiantis nuo lietaus ar sukti per laukus, vengiant persekiojančių šunų. Pasisekė, kad liko gyva po tokios kelionės.

Galvodamas apie tai, Šiodzas troško priglausti Lili ir švelniai paglostyti, todėl vis stengėsi ją pasiekti. Lili, nors dar šiek tiek atsargi, pamažu ėmė glaustytis Šiodzui prie rankų, ir galiausiai jos šeimininkas galėjo patenkinti savo norą.

Vėliau Šiodzas sužinojo, kad iš Amagasakio Lili buvo pasprukusi beveik prieš savaitę. Net ir dabar, po tiek metų, negalėjo pamiršti jos balso ir akių tą rytą. Ir daugybė kitų prisiminimų; kad ir ta diena, kai pirmą kartą katę parsivežė iš Kobės. Tada atsisakė virėjo pagalbininko vietos Šinkokene ir grįžo į Ašiją. Tais metais jam sukako dvidešimt; neseniai buvo miręs tėvas, kaip tik rengėsi keturiasdešimt devynių dienų paminėjimui. Šiodzas restorano virtuvėje laikė trispalvę katę, o šiai pastipus įsitaisė juodą kaip degutas katiną, vardu Blekis. Vieną dieną vyriškis iš mėsinės papasakojo apie mielą katytę, europinės veislės, kokių trijų mėnesių, kurią siūlė pasiimti; tai buvo Lili. Išėjęs iš restorano, Blekį Šiodzas paliko, bet naująją katę neištvėręs pasiėmė. Parsivežė ją namo į Ašiją, atsargiai įtaisęs pasiskolinto vežimėlio kampe, šalia pinto lagamino.

Pasak mėsinės šeimininko, anglai tokias kates vadina „vėžlio kiauto“ spalvos, ir išties žvilgančiomis ryškiai juodomis dėmėmis išmargintas rudas kailis priminė nugludintą vėžlio kiautą. Šiodzas niekada anksčiau nebuvo turėjęs tokios mielos katės su šitokiu nuostabiu kailiu. Europinės katės paprastai nėra tokios kaulėtos, išsišovusiom mentim kaip japoniškos; jų kūnas dailus, elegantiškas, tarsi gražios moters švelniais nuolaidžiais pečiais. Japoniškų kačių galvos pailgos, siauros, o Lili galvytė nedidelė ir kompaktiška. Snukis — tartum apverstas moliusko kiautas, rėminantis nuostabiai gražias aukso spalvos akis ir išraiškingai virpčiojančią nosį. Bet ne katytės kailis, snukis ar kūnas šitaip pakerėjo Šiodzą. Ne išvaizda svarbu, buvo matęs ir persiškų, ir Siamo kačių, kurios gal net gražesnės. Labiausiai žavėjo Lili charakteris. Į Ašiją parsivežė dar visai mažutę, tokią mažą, kad tilpo viename delne, bet jau buvo pasiutusi nutrūktgalvė, priminė septynerių ar aštuonerių metų mergytę, pradinės mokyklos mokinę, tokios būna ypač padykusios. Tada buvo daug mitresnė nei dabar, sugebėdavo pašokti į viršų tris keturias pėdas, šeimininkui per pietus jai virš galvos iškėlus gardų kąsnelį. Sėdinčio ranką pasiekdavo taip lengvai, jog dažniausiai jam tekdavo liautis valgyti ir atsistoti, kad žaidimas būtų įdomesnis. Tokių akrobatinių triukų ją ėmė mokyti vos parsivežęs. Lazdelėm suimtą maisto kąsnelį po truputį keldavo vis aukščiau — tris pėdas, keturias pėdas, vėliau penkias — ir Lili kas kartą sėkmingai pasiekdavo. Galiausiai ji įsikirsdavo į Šiodzo kimono, daugmaž kelių aukštyje, per jo krūtinę vikriai užsliuogdavo ant pečių ir ištiesta ranka, lyg žiurkė per gegnę, pasiekdavo pačius valgomųjų lazdelių galiukus. Kartais ji šokdavo ant užuolaidų krautuvės vitrinoje ir ropšdavosi į viršų, beveik iki palubės, lakstydama iš vienos pusės į kitą, o tada kabarodavosi žemyn, vėl pakibusi ant užuolaidų. Tą žaidimą kartodavo vis iš naujo, sukdamasi tarsi vandens ratas.

Nuo pat mažų dienų buvo žavaus ir išraiškingo snukučio; akys, virpančios šnervės ir kvėpavimas atskleisdavo jos nuotaikų kaitą, visai kaip žmogaus. Didelės, šviesios akys dažniausiai neramiai klaidžiodavo; ar nusiteikusi meiliai, ar šelmiškai, ar ko nors užsigeidusi, ji visada išlikdavo miela. Šiodzui būdavo juokinga, kai ji supykdavo: tokia mažutė išriesdavo kuprą ir pašiaušdavo šerius kaip visos katės, uodegą pastatydavo stulpu ir pasišokinėdama, mažom letenėlėm drėksdama grindis, ji niršiai spoksodavo į savo priešą. Panėšėdavo į vaiką, kuris mėgdžioja suaugusįjį, nė vienas, ją tokią matydamas, negalėdavo išturėti nesijuokęs.

Negalėjo Šiodzas pamiršti ir to švelnaus, nepakartojamo Lili žvilgsnio, kai ji pirmąkart atsivedė kačiukų. Vieną rytą, praslinkus gal pusmečiui po atvykimo į Ašiją, ji ėmė sekioti Šiodzą po namus, skausmingai miauksėdama — jautė, kad atėjo laikas kačiuotis. Kartoninėje dėžėje nuo gėrimų įtiesęs paklotą, pastatė ją sandėliuko gilumoje. Tada pakėlė katę ir nunešė į guolį. Ilgai dėžėje neištvėrė, netrukus atsidarė sandėliuko duris ir vėl kniaukdama sekiojo paskui jį, nesitraukdama nė per žingsnį. Jos balsas nebuvo toks, kokį buvo įpratęs girdėti. Aišku, ji kniaukė „miau“, bet tas „miau“ buvo kitoks, reiškiantis kažką ypatinga. Atrodė, tarsi sakytų: „Ak, ką man daryti? Staiga pasijutau prastai... Aš bijau, man darosi kažkas keista... Niekada anksčiau nesu šito patyrusi! Kaip manai, kas tai galėtų būti? Ar man nieko bloga nenutiks?.. Ar nenutiks?“

Kai Šiodzas perbraukęs ranka jai per galvą pasakė: „Nėra ko nerimauti. Tu tuojau tapsi motina, tik tiek“, — ji padėjo priekines letenėles jam ant kelio, lyg įsitverdama, išlemeno vieną „miaauu“ ir pažvelgė taip, tarsi iš paskutiniųjų stengtųsi suprasti, ką jis sako. Šiodzas nunešė ją atgal į sandėliuką ir paguldė dėžėn. „Būk čia, gerai? Tau negalima išeiti. Gerai? Supranti?“ Baigęs šią trumpą kalbą, jis uždarė duris ir jau stojosi, kai pasigirdo dar vienas gailus „miaaauuu“. Tarsi maldautų: „Palauk truputį. Neišeik.“ Šiodzo širdis sugrudo ir jis šiek tiek pravėrė duris, norėdamas žvilgtelėti. Tolimiausiame sandėliuko kampe, užverstame krūvomis lagaminų ir skudurų ryšuliais, stovėjo dėžė, iš kurios kyšojo Lili galva. „Miaauu“, — suvirko, žvelgdama į jį. „Tik paprastas žvėrelis, — pagalvojo Šiodzas, — o kiek meilės tose akyse!“ Keista, bet sandėliuko prieblandoje spindinčios Lili akys visai nebepriminė tos mažos padykusios katytės. Tą akimirką jos pasidarė iš tiesų moteriškos, sklidinos neapsakomo liūdesio ir vilionės. Šiodzas nebuvo matęs gimdančios moters; bet neabejojo, jeigu jauna ir graži, ji lygiai taip pat, šitokiu skausmingu, priekaištingu žvilgsniu kviestųsi savo vyrą. Kiek kartų uždaręs sandėliuko duris jau sukdavosi eiti, bet ir vėl grįždavo pasižiūrėti; ir kas kartą Lili kyštelėdavo iš dėžės galvą ir žvilgteldavo į jį, tarsi slėpynių žaidžiantis vaikas.

Tai nutiko prieš gerą dešimtmetį, Šinako namuose atsirado tik po šešerių metų. Taigi visą tą laiką Šiodzas gyveno antrame Ašijos namo aukšte ir katė buvo visa jo draugija (aišku, be motinos). Girdėdamas žmones, nieko neišmanančius apie kačių charakterį, kalbant, jog katės ne tokios prieraišios kaip šunys, kad jos bejausmės ir savanaudės, visada tyliai pagalvodavo, ar įmanoma suprasti katės žavesį ir meilumą, jei nesi taip, kaip jis, daugybę metų pragyvenęs su viena. Nes visos katės yra savotiškai drovūs padarai: kitam matant jos niekada neparodys savo meilės ar prieraišumo šeimininkui, greičiau linkusios demonstruoti keistą oficialumą. Lili taip pat nekreipdavo į Šiodzą dėmesio ar net bėgdavo šalin šaukiama, jei šalia būdavo motina. Bet kai jie likdavo dviese, nekviečiama šokdavo jam ant kelių ir nesidrovėdama meilindavosi. Dažnai priglausdavo kaktą Šiodzui prie veido ir iš visų jėgų stumtelėdavo arba nulaižydavo savo šiurkščiu liežuviu — skruostus, smakrą, nosies galiuką, aplink burną — visur.

Naktimis visada miegodavo šalia jo ir rytą žadindavo. Tada irgi nulaižydavo visą veidą. Vėsiu oru lįsdavo po antklode greta Šiodzo pagalvės, o tada brukdavosi gilyn į patalus. Įsitaisydavo prie Šiodzo krūtinės, nušliauždavo iki paslėpsnių arba priglusdavo prie nugaros, — ten, kur rasdavo patogią vietą miegoti. Net galų gale įsitaisiusi, dažnai keisdavo padėtį, pasijutusi nors kiek nepatogiai. Bet labiausiai, regis, mėgo gulėti atsigręžus į Šiodzą, pasidėjusi galvą ant jo rankos ir priglaudusi snukutį prie krūtinės; tačiau vos šiam krustelėjus, kildavo ir vėl kasdavosi kita kryptimi, ieškodama patogesnės vietos. Todėl jai įsibrukus lovon, Šiodzas vieną ranką ištiesdavo lyg pagalvę ir stengdavosi miegoti, kiek įmanoma mažiau judėdamas, kad jai būtų patogiau. Taip įsitaisęs, kita ranka galėdavo glostyti kaklą, ten, kur katėms labiausiai patinka; Lili akimirksniu atsakydavo patenkintu murkimu. Net krimstelėdavo į pirštą, švelniai suleisdavo nagus arba apseilėdavo — tai vis ženklai, rodantys, kokia ji laiminga.

Kartą, kai Šiodzas gulėdamas pagadino orą, ant antklodės netoli lovūgalio mieganti Lili krūptelėjusi pabudo ir, greičiausiai pamaniusi, kad ten slepiasi kažkoks neaiškus keisto balso žvėris, ieškodama ėmė raustis pataluose, baisiausiai susijaudinusi, pilnom įtarimo akim.

O kitą kartą jis bandė pakelti Lili, kai jai to visai nesinorėjo: katė ištrūko iš rankų ir nusikabarojo žemyn, tvokstelėjusi jam tiesiai į veidą klaikia smarve. Atvirai kalbant, Šiodzas netyčia abiem rankom buvo sugriebęs Lili už pilvo, sprogstančio nuo ką tik suėsto maisto. Nelaimei, tą akimirką jos uodega kaip tik atsidūrė ties veidu, ir tas „gelmių kvapas“ driokstelėjo į jį. Dvokas buvo toks, kad net kačių mylėtojas Šiodzas, riktelėję „Fui!“, buvo priverstas sviesti ją ant grindų. Ko gero, kaip tik toks kvapas turimas galvoje, sakant „išleido paskutinę smarvę“. Vienu žodžiu, smarvė buvo sunkiai ištveriama, o sykį pakutenusi nosį, kankino kiaurą dieną, — nei nuvalysi, nei nušveisi, nei su muilu nuplausi.

Kas kartą susiginčijęs su Šinako dėl Lili, Šiodzas mėgdavo sarkastiškai pasakyti: „Matai, mes su Lili tokie artimi, kad galim uostyt viens kito bezdalus!“ Drauge praleidus dešimt metų, pajuntamas iš tiesų nepaprastai stiprus ryšys, net ir su kate. Keisčiausia, kad Lili jam iš tiesų buvo artimesnė nei kuri iš žmonų. Taip jau nutiko, kad su Šinako kaip vyras ir žmona išgyveno pustrečių metų, apskritai kartu vos ketverius metus. O Fukuko šeimininkavo namuose dar tik mėnesį. Taigi nieko keista, kad būtent su Lili, kuri tiek metų šalia, jį siejo daugybė prisiminimų; tiesą sakant, praeityje ji buvo viena svarbiausių Šiodzo gyvenime. Ar reikia stebėtis, jog vien mintis, kad po šitiek metų reikia ją atiduoti, kėlė šitokį širdies skausmą? Tikrai be reikalo žmonės vadino jį ekscentriku ar pakvaišusiu dėl kačių, tarsi būtų visai pametęs protą. Jam buvo gėda, kad šitaip lengvai pasidavė, kad pasirodė esąs toks silpnas, bejėgis ir atidavė savo brangiausią draugę kitam, tarsi ji nieko nereikštų, vien dėl to, kad Fukuko užsikepė ir pritarė mama. Kodėl nepabandė joms išmintingai paaiškinti, drąsiai ir tiesiai, kaip tikras vyras? Kodėl nė vienai neatkirto kiečiau, nei žmonai, nei savo motinai? Aišku, jis vis tiek galėjo nieko nepešti ir viskas būtų pasibaigę taip pat, bet taip lengvai, be kovos pasidavęs, jis neatliko savo pareigos Lili.

Kai pagalvoja, kad Lili galėjo ir negrįžti iš Amagasakio... Tą kartą jis pats sutiko atiduoti ją kitai šeimai, taigi būtų tekę su tuo susitaikyti. Bet tą rytą, kai jam galiausiai pavyko nutverti Lili, miauksinčią ant skardinio stogo, kai laikė ją glėbyje, trindamasis skruostu į jos snukutį, galvojo: „Kokį baisų dalyką aš padariau! Pasielgiau nežmoniškai žiauriai. Daugiau niekada niekam jos neatiduosiu, kad ir kas nutiktų... Laikysiu ją iki galo.“ Prisiekė ne tik sau, — jautė, kad davė tvirtą pažadą ir Lili. O dabar, prisimindamas, kaip antrą kartą jos išsižadėjo, pats išsigando savo beširdiškumo.

Dar liūdniau buvo dėl to, kad per paskutinius porą trejetą metų Lili ėmė senti, karšaties ženklai darėsi akivaizdūs — pasikeitė elgesys, žvilgsnis, spalva, net kailis. Nėra ko stebėtis: kai parsivežė ją namo tais rateliais, Šiodzas tebuvo dvidešimtmetis jaunuolis; kitais metais jam bus beveik trisdešimt. Kačių gyvenime dešimt metų, ko gero, būtų galima lyginti su penkiasdešimčia ar šešiasdešimčia. Tad visiškai natūralu, jog Lili prarado ankstesnį savo gyvumą; ir vis dėlto Šiodzas, žiūrėdamas į Lili, įdubusiais šonais, nuleista galva ir svirduliuojančią, jautė neapsakomą liūdesį — jis dar prisiminė, tarsi tai buvo vakar, kaip katytė kabarodavosi užuolaidom iki lubų ir išdarinėdavo triukus ant įtemptos virvės. Lyg jam asmeniškai būtų demonstruojama budizmo tiesa, kad „visa pasaulyje praeina“.

Daug ženklų liudijo spartų Lili silpnėjimą: net ir tai, pavyzdžiui, kad ji nebesugebėdavo taip lengvai pašokti prie Šiodzo aukštyn pakelto kąsnio ir jo nutverti. Beje, šokdavo ji visada, ne tik maitinama, — tereikėdavo ką nors parodyti. Tačiau kiekvienais metais tų šuolių vis mažėjo, mažėjo ir jų aukštis. Pastaruoju metu pamačiusi jauką, jei būdavo alkana, pirmiausia stengdavosi išsiaiškinti, ar tai jos mėgstamas skanėstas, ar ne, ir tik tada šokdavo; bet net ir tada iškelti reikėdavo ne aukščiau kaip pėdą ar panašiai virš jos galvos. Jeigu nors truputį aukščiau, ji nesiryždavo šokti — arba ropšdavosi per Šiodzo, arba, kai net tai jau būdavo per sunku, paprasčiausiai stebeilydavos į jį liūdnomis alkanomis akimis, krutindama nosį. „Būk man geras. Aš mirštu iš bado ir mielai šokčiau. Bet būdama tokio amžiaus tiesiog nebeįstengiu to padaryti. Tad meldžiu, nebūk žiaurus; numesk man jį — dabar pat.“ Maldaudavo be žodžių, tarsi žinodama, kokia minkšta jos šeimininko širdis. Tokio pat liūdesio sklidinos Šinako akys Šiodzo per daug nesujaudindavo; bet kai taip žvelgdavo Lili, jį kažin kodėl užplūsdavo neįprastas gailestis.

Kadaise buvo tokia žavinga ir guvi katytė — kada gi jos akyse atsirado tas graudus žvilgsnis? Ko gero, tuomet, kai rengėsi atsivesti pirmąją vadą ir kaišiojo savo galvą iš kartoninės dėžės sandėliuko kampe, bejėgiškai žvelgdama į jį. Nuo tos dienos jos akis temdė liūdesio šešėlis, kuris senstant pamažu darėsi vis tamsesnis. Žiūrėdamas į Lili, Šiodzas kartais pagaudavo save galvojantį: kaip čia yra, mažas, kad ir protingas, gyvulėlis, o turi tokį, regis, kupiną prasmės žvilgsnį: ar tom akimirkom ją tikrai kankina liūdnos mintys? Tokios širdį draskančios išraiškos nematė nė vienos iš anksčiau laikytų kačių, trispalvės ir Blekio, snukiuose — galbūt jie tiesiog buvo tam per kvaili. Lili būdas nei melancholiškas, nei niūrus. Jauna ji buvo baisiai padūkusi ir net tapusi motina mielai veldavosi į peštynes; užsispyrusi, kartais net nesutramdoma katė. Bet kai prieidavo prie savo šeimininko, prašydavosi paglostoma ar nuobodžiaudama drybsodavo šildydamasi saulėje, jos akys prisipildydavo giliausio liūdesio. Kartais net sudrėkdavo, lyg nuo ašarų. Kai buvo jaunesnė, tas drėgnas akių žvilgesys neretai atrodydavo kiek geidulingas. Bet senstant jos didelės šviesios akys apsiblausė, kampučiuose kaupdavosi traiškanos. Toks akivaizdus liūdesys, kad būdavo skaudu žiūrėti.

Ko gero, jos akys iš prigimties tokios nebuvo, pasikeitė dėl aplinkos, kurioje užaugo. Juk dažnai žmonių, kuriems tenka daug iškentėti, veidai ir charakteriai keičiasi, kodėl taip negalėtų nutikti katėms? Kuo daugiau Šiodzas apie tai galvojo, tuo kaltesnis jautėsi prieš Lili. Visą tą ilgą dešimtmetį ji nugyveno vieniša ir liūdna, jis buvo vienintelis draugas. Žinoma, mylėjo ir rūpinosi; bet namuose, į kuriuos ją parsivežė, gyveno tik jis su motina, — jie nė iš tolo nepriminė džiaugsmingo Šinkokeno virtuvės bruzdesio. O vėliau, kadangi motina jos nepamilo, jiems su Lili beliko mėgautis viens kito artumu nuošaliame kambarėlyje viršuje. Taip prabėgo šešeri metai, tada į namus įžengė Šinako, jo nuotaka; ši įsibrovėlė su Lili elgėsi beveik kaip su priešu, paversdama jos gyvenimą nemalonia ir žeminančia kankyne.

Dar didesnė kaltė Šiodzą graužė dėl kitko. Juk būtų galėjęs leisti Lili bent jau kačiukus užauginti, bet jis buvo nusprendęs kitaip — stengdavosi kuo greičiau, vos jiems atsiradus, surasti šeimininkus, kad tik nė vienas neliktų Išių namuose. Nepaisant to, Lili ir toliau vesdavo vaikus. Paprastai katės sulaukdavo dviejų vadų, o Lili per tą patį laiką atsivesdavo tris. Šiodzas nė nenutuokė, kas jos partneris, kačiukai būdavo mišrūnai, bet kadangi dažniausiai išsaugodavo menką vėžlio kiauto atspalvį, norinčių juos priglausti netrūkdavo. Vis dėlto kartais Šiodzui tekdavo kelis išnešti jūros pakrantėn arba palikti po pušimis prie Ašijos upės pylimo. Nereikia nė sakyti, tai buvo daroma rūpinantis mamos ramybe; o pats Šiodzas galvojo, jog spartus Lili senėjimas gali būti susijęs su tokia daugybe vadų. Jis negalėjo apsaugoti jos nuo nėštumų, todėl stengėsi padėti nors taip — kad nereikėtų auginti šitiek kačiukų. Būtent dėl to taip elgėsi. Ir iš tikrųjų, sulig kiekviena vada Lili akivaizdžiai pasendavo. Vėl išvydęs nukarusį it kengūros pilvą ir tą graudų jos žvilgsnį, Šiodzas liūdnai priekaištaudavo: „Tu, kvaila kate. Jei taip lakstysi be paliovos, pati nepastabėsi, kaip virsi senučiuke.“ Katiną jis būtų sterilizavęs, bet veterinaras perspėjo, kad katėms tokia operacija daug sudėtingesnė. „Ar negalima jos atlikti rentgeno spinduliais?“ Žmogus tik pasijuokė iš pasiūlymo. Šiodzas darė viską, kad Lili būtų geriau; jis tikrai nenorėjo jos skriausti. Deja, negalėjai paneigti — netekusi visų savo palikuonių, ji virto vieniša nelaiminga kate.

Žvelgdamas praeitin Šiodzas suvokė, kiek daug Lili teko dėl jo iškentėti. Ji šitiek metų teikė jam paguodą, o pačios gyvenimas tikrai nebuvo malonus. Ypač paskutinius porą metų, kai prasidėjo Šiodzo ginčai su žmona, ėmė trūkti pinigų, dėl to dažnai kildavo buities problemų, į kurias kažkodėl visada būdavo įpainiojama ir Lili, — katę tai išmušė iš vėžių, ji nebesuprato, kokia jos vieta šeimoje, nebežinojo, kaip elgtis.

Kai motina įsitaisė kviestis Šiodzą pargabenti ją iš Fukuko namų Imadzu, kaip tik Lili, ne Šinako, bandydavo jį sulaikyti, kad nevažiuotų, kabindamasi į kimono skvernus, spoksodama maldaujančiomis akimis. Kai nupurtęs ją vis tiek susiruošdavo vykti, sekdavo paskui kelis kvartalus, tarsi šuo. Ir Šiodzas iš Imadzu stengdavosi grįžti kaip galima greičiau, graužiamas nerimo ne dėl Šinako, bet dėl Lili. Jei tekdavo likti dvi tris dienas, grįžęs galvodavo, kad ji pasidarė dar nelaimingesnė nei visada — o gal taip tik atrodė?

Ko gero, Lili nebeilgai liko vargti šiame pasaulyje... Pastaruoju metu jį dažnai apnikdavo neramios mintys — keletą kartų net sapnavo, kad ji nugaišo. Šiodzas tuose sapnuose skęsdavo širdgėloje, tarsi būtų netekęs tėvo, brolio ar sesers, pabusdavo šlapias nuo ašarų; ėmė galvoti, kad iš tikrųjų netekęs Lili jaustųsi toks pat sugniuždytas skausmo kaip sapnuose. Apnikus tokioms mintims, jį vis užplūsdavo neviltis, gėda ir pyktis: kaip jis galėjo taip nuolankiai ją atiduoti? Kartais tai iš vieno, tai iš kito kampo jauste jausdavo priekaištingą jos žvilgsnį, įsmeigtą į jį. Aišku, dabar jau vėlu atgailauti, bet kaip jis galėjo būti šitoks žiaurus, išvežti tą seną liūdną padarėlį? Kodėl neleido jai baigti gyvenimo čia, namuose, ramybėje?..

— Žinai, kodėl Šinako taip užsikepė tos katės? — šiek tiek sutrikusi paklausė Fukuko tą vakarą, žvelgdama į savo vyrą per vakarienės stalą.

Šiodzas sėdėjo liūdnai siurbčiodamas savo sakę, kambarys atrodė keistai tylus ir tuščias.

— Hmmm... Nežinau... — atsiliepė, veidas neįskaitomas, it su kauke.

— Galvoja, jei turės Lili, tu ateisi jos aplankyti. Tik dėl to, nemanai?

— Tikrai ne. Kokia nesąmonė...

— Neabejoju. Šiandien staiga supratau, tik dabar... Žiūrėk, kad nepasiduotum jos klastai!

— Ne, ne, nesijaudink, to nebus.

— Tu įsitikinęs?

— Nėra reikalo dėl to kelti šitokio triukšmo, — pasakė Šiodzas, abejingai nusijuokdamas ir gurkšteldamas sakės.

— Na, tai aš jau keliausiu — šiandien turiu daug darbo, — Cukamotas pastatė krepšį prieangyje ir išėjo.

Šinako užsinešė jį viršun stačiais, siaurais laiptais ir įėjo į mažutį — vos keturių su puse demblio1 — kambarėlį antrame aukšte, kuris buvo jai skirtas. Patikrino, ar stumdomos durys ir lango stiklas gerai uždaryti, tada padėjo krepšį ant žemės viduryje kambario ir pakėlė dangtį. Gana keista, bet Lili nė nebandė tuojau pat šokti iš ankšto narvo. Ji ištiesė kalą ir ėmė žvalgytis po kambarį. Tik po kurio laiko drįso lėtai, atsargiai išlipti, ėmė šniukštinėti aplinkui, — tokioj situacijoj šitaip elgtųsi dauguma kačių.

— Lili.

Šinako pašaukė ją du ar tris kartus, bet nesulaukė jokio atsako, tik trumpo, abejingo, probėgšmais mestelėto žvilgsnio. Katė priėjo prie kambario durų, prie sandėliuko, tyrinėjo jų kvapus; tada pasuko prie lango, apuostė visus stiklus, vieną po kito. Grįžo prie Šinako siuvamosios mašinos, pagalvėlės, matavimo liniuotės ir kelių drabužių, kuriuos ji buvo pradėjusi siūti. Viskas kambaryje buvo apžiūrėta be galo atidžiai. Tuomet Šinako prisiminė paketėlį su vištiena, kurį buvo įdavęs Cukamotas, ir vis dar suvyniotą į popierių pabandė padėti Lili ant tako; bet katės, regis, tai nesudomino, — prieš nusigręždama pauostė trumpiau nei ką kitą. Po katės kojomis baugiai šiureno tatamis, ji baigė tyrinėti kambarį, tada grįžo prie stumdomų durų ir pabandė jas letenomis atidaryti.

— Lili, dabar tu esi mano katė ir negali niekur bėgti! — Šinako pastojo jai kelią, ir Lili vėl ėmė žingsniuoti po kambarį, skleisdama tą neįprastą šiugždesį.

Patraukė prie šiaurinio lango, užsiropštė ant dėžės, kurioje buvo sukrautos atraižos ir drabužių skiautės, ir, kiek įmanoma ištempusi kaklą, įsižiūrėjo į kiemą.

Buvo vienas tų šviesių rudeniškų rytų — tik vakar baigės paskutinė rugsėjo diena. Pūtė lengvas šaltokas vėjas, virpindamas penkių ar šešių dykvietėje už namo augančių tuopų lapus, mirguliavo baltos jų apačios. Tolumoje buvo galima įžiūrėti Majos ir Roko kalnų viršūnes. Ašijoje iš viršaus atsiverdavo visiškai kitoks vaizdas, ten kiek užmatai buvo pristatyta namų. Ką galėjo jausti Lili, taip žvelgdama pro langą? Netikėtai Šinako prisiminė, kaip dažnai jodvi su Lili Ašijos namuose būdavo paliekamos vienos. Kai Šiodzas su motina išvažiuodavo į Imadzu ir ilgokai negrįždavo, Šinako vieniša nykiai kimšdavo savo maistą — karštą arbatą su šaltais ryžiais, priviliota vakarienės garsų pasirodydavo Lili. A, tiesa, ji pamiršo pašerti katę — ši turbūt alkana. Pagailėjusi gyvo padaro, ji pasemdavo kiek mažučių džiovintų žuvelių, paprastai laikomų atsargai, užberdavo jų ant likusių ryžių ir padėdavo jai prieš nosį. Pripratusi prie daug prašmatnesnio maisto, Lili nerodydavo ypatingo džiaugsmo ar dėkingumo ir vos teikdavosi paragauti kąsnelį. Šinako pagaudavo pyktis, užuojauta, kurią lyg ir būdavo pajutusi katei, kaipmat išgaruodavo. Vakare Šinako patiesus fotoną laukdavo vyro — arba grįš, arba negrįš. Matydama, kaip Lili taisosi Šiodzo pataluose, tingiai išsitiesia visu kūnu, tarsi tai būtų jos teisė, Šinako pajusdavo kažką panašaus į neapykantą, ji šiurkščiai pakeldavo miegančią katę ir nuvydavo šalin.

Taigi savo pyktį anom dienom ji tikrai išgieždavo ant katės, negailėdama; o štai dabar ir vėl kuriasi viename kambaryje — ko gero, jas sieja kažkas dar iš ankstesnio gyvenimo. Kai Šinako, išvaryta iš namų Ašijoje, apsigyveno čia, antro aukšto kambaryje, ji lygiai taip pat stebeilydavo į kalnus pro šiaurinį langą, be galo ilgėdamasi savo vyro. Todėl galėjo suprasti, kaip dabar jaučiasi Lili, žvelgdama pro tą patį langą. Netikėtai Šinako pajuto plūstant ašaras.

— Lili, brangioji, eikš, žiūrėk, paragauk bent truputį... — ji atidarė sandėliuko duris ir išėmė kelis daiktus, kuriuos buvo paruošusi.

Cukamoto atviruką gavo prieš kelias dienas, tad šį rytą ji atsikėlė anksčiau ir nuėjo į pieninę parnešti šviežio pieno, po to paruošė kelis dubenėlius ir lėkštes, kad galėtų pradžiuginti savo seniai lauktą garbingą viešnią. Suprasdama, kad šiai ypatingai viešniai reikės ir smėlio dėžutės, vakar vakare išskubėjo pirkti negilaus plokščiadugnio indo. Tai buvo lengva; deja, ji neturėjo smėlio, teko keliauti už kokių penkių šešių kvartalų į statybų aikštelę, ten, slepiama tamsos, pasisėmė kiek smėlio, paprastai naudojamo betonui gaminti. Jį irgi padėjo sandėliuke.

Šinako išėmė pieną, lėkštelę ryžių su užbarstytom džiovintos pelamidės nuodrožom ir įskilusį glazūruotą dubenėlį. Dubenėlin įpylė pieno, o viduryje kambario patiesė laikraštį. Tada atplėšė iš Šiodzo gautą paketą, ištraukė virtos vištienos gabaliukus, įvyniotus į bambukų ūglius, ir kitus gardėsius. Galiausiai ėmė kviesti: „Liliii... Liliii“, — tarškindama dubeniu į pieno butelį. Tačiau katė liko prisiplojusi prie lango ir dėjosi negirdinti.

— Lili! — Šinako pradėjo irzti. — Ką tikiesi ten pamatyti? Ar neišalkai?

Kaip sakė Cukamotas, šį rytą katei ėsti nedavė, nes Šiodzas bijojo, kad vežamos jos neimtų pykinti. Jei taip, dabar turėtų kaulyti maisto; ją turėtų privilioti menkiausias lėkštės ar dubenėlio skimbtelėjimas. Bet, atvirkščiai, atrodė, kad ji net negirdi to garso ir išvis nesijaučia alkana. Negi taip trokšta ištrūkti? Šinako buvo girdėjusi apie garsųjį Lili sugrįžimą iš Amagasakio, taigi žinojo, jog kurį laiką reikia nenuleisti nuo jos akių. Ji tenorėjo, labai to laukė, kad katė paėstų ir nueitų į smėlio dėžutę. O kai iš pat pradžių Lili šitaip elgiasi, galima tikėtis, kad ji tikrai paspruks. Šinako žinojonorint įgyti gyvūnėlio pasitikėjimą, svarbiausia yra būti kantriai; nepaisant to, jai taip norėjosi greičiau pamatyti, kaip Lili ko nors paragauja, todėl pabandė jėga atitraukti katę nuo lango, nutempusi ją į vidurį kambario badė nosimi į kiekvieną dubenėlį iš eilės. Lili kaip pašėlusi spardėsi išleidusi nagus, ėmė draskytis, ir Šinako gavo nusileisti, paleido ją. Katė grįžo prie lango ir vėl užsilipo ant atraižų dėžės.

— Lili! Žiūrėk, čia visi tavo mėgstamiausi skanėstai, ar nematai? — Šinako atkakliai persekiojo katę, vaikščiodama pirmyn atgal su vištiena, pienu ir kitais gardėsiais, kaišiodama juos Lili po nosimi. Tačiau šiandien net mėgstamiausio ėdesio kvapas nedarė jai jokio įspūdžio.

Galų gale juk ne visai svetimam atiduota. Jos abidvi keletą metų pragyveno po vienu stogu ir dalijosi maistu; retkarčiais jas palikdavo dviese trim ar keturiom dienom, kol kiti viešėdavo Imadzu. O dabar ji Šinako šitokia abejinga! Galbūt vis dar pyko, nes retkarčiais ši ne itin gražiai su ja elgdavosi... Bet tai ir vėl įsiutino moterį... „Įžūlus mažas padaras!“ Jei ta katė įsigudrintų pasprukti, žlugtų ne tik jos kruopščiai regzti planai; daug blogiau, tie Ašijoje plotų rankom iš džiaugsmo: „Kaip apsikvailino“, — sakytų. Vis dėlto tai buvo kantrybės išbandymas, kurį dabar jai surengė katė; neliko nieko kito, tik laukti, kol priešininkė palūš. Kai priešais padėtas maistas ir dėžutė su smėliu, Lili niekaip nepajėgs atsilaikyti. Žinoma, ji užsispyrusi; bet anksčiau ar vėliau vis tiek išalks ir turės nueiti savo reikalais.

Pakaks žaidimų — Šinako laukė nelengva diena, turėjo daug siuvinių, kuriuos būtinai reikėjo pabaigti iki šio vakaro, o ji dar net į rankas nebuvo paėmusi. Prisiminusi tai, nuėjo prie siuvamosios mašinos. Paėmė vyrišką šilkinį kimono su pamušalu ir sėdo prie darbo; bet po kokios valandos vėl užplūdo nerimas dėl katės, retkarčiais vis užmesdavo į ją akį. Lili galiausiai nulindo į tolimiausią kambario kampą ir ten susiraitė, prisispaudus prie sienos, nejudėdama. Atrodo, gyvulėlis, o suprato, kad nėra jokios galimybės pasprukti, ir tokią mintį išmetė iš galvos. Panėšėjo į giliausiame liūdesyje skendintį žmogų, kuris atsisakė visų vilčių ir susitaikė su mirtimi. Šinako buvo nejauku į ją žiūrėti, galiausiai tyliai priėjo, norėdama įsitikinti, ar katė dar gyva. Pakėlė, pažiūrėjo, ar kvėpuoja, švelniai pabaksnojo. Kad ir ką darė, Lili nesipriešino; bet jos kūnelis liko sustingęs, kietas tarsi moliusko kiautas. Kokia užsispyrusi katė! Kai viskas taip klostosi, ar išvis kada nors apsipras, ar pripažins naujuosius namus? Greičiausiai ji apsimetinėjo, stebėjo Šinako ir laukė, kol ši praras budrumą. Elgėsi taip, lyg būtų susitaikiusi su likimu; bet ši katė, jeigu reikia, sugeba pati atsidaryti sunkias medines duris, taigi palikta viena laisvai galėjo iš čia pasprukti. Šinako suprato — jaudintis turi ne tik dėl Lili, kad ši paėstų ir nueitų dėžutėn, bet ir dėl savęs. Ar ji pati galės nulipti žemyn pavalgyti ar net nueiti į tualetą?

Atėjus vidurdieniui, kai jaunesnioji sesuo Hacuko jai šūktelėjo iš laiptų apačios, kad pietūs paruošti, Šinako atsiliepė ir pakilo. Kurį laiką neramiai pasiblaškė po kambarį. Galiausiai surišo tris muslinines juostas ir apjuosė jomis Lili per pečius ir pažastis, sukryžiavusi papilvėje. Kelis kartus užvyniojo ilgą medžiagos skiautę, patikrino, kad nebūtų nei pernelyg laisvai, nei per stipriai užveržta, ir sumezgė Lili ant nugaros tvirtą mazgą. Laikydama laisvą galą vėl ėmė vaikščioti po kambarį, kol šovė mintis pririšti jį prie elektros laido, kabančio nuo lubų. Tada, atlėgus nerimui, nulipo žemyn.

Vis dėlto, kol pietavo, vėl apėmė baimė, todėl pavalgė kaip galėdama greičiau ir užlipo aukštyn pasižiūrėti. Lili, vis dar pririšta, buvo nusibrukusi į tolimiausią kampą, čia susirangė, susigūžus į dar mažesnį kamuolėlį. Šinako buvo atėjusi mintis, ar ne geriau būtų jai kuriam laikui išeiti iš kambario. Galbūt palikta viena Lili paės, gal net atliks savo reikalus. Bent to Šinako tikėjosi; deja, nieko panašaus nenutiko. Skambiai pliaukštelėjusi liežuviu ji nuėjo ir atsisėdo prie savo siuvamosios mašinos, piktai dėbtelėjo į lėkštes su maistu, beprasmiškai sustatytas viduryje kambario, ir į švarutėlę dėžę, kurios smėlyje nesimatė nė menkiausio drėgmės pėdsako. Bet netrukus pagalvojo, kad pernelyg žiauru taip ilgai laikyti katę pririštą, ir atsistojusi perėjo per kambarį atrišti virvės. Tada, atsargiai paėmusi į rankas, pabandė Lili pamyluoti, paragino ką nors suėsti (nelabai ir tikėjosi, kad pasiseks). Į kitą vietą stumtelėjo smėlio dėžutę. Tai darė ne vieną kartą, kol galiausiai ėmė temti. Apie šeštą valandą Hacuko šūktelėjo iš apačios, kad paruošta vakarienė, ir Šinako vėl atsistojo su juosta rankoje. Visą dieną prasitąsiusi su kate, prieš užslenkant ilgai rudenio nakčiai suprato, kad siuvimo taip ir nepabaigė.

Vienuoliktą Šinako sutvarkė kambarį ir pririšo Lili. Paguldė ją ant dviejų didelių pagalvių, šalia padėjo maisto ir dėžutę su smėliu. Tada pasiklojo lovą, išjungė šviesą ir mėgino užmigti. Taip gulint galvoje sukosi įvairiausios mintys: kad tik Lili iki ryto ko nors paragautų — šiek tiek vištienos, lašelį pieno... Jei rytą pramerkusi akis išvystų bent vieną tuščią dubenėlį, nors kiek sudrėkusį smėlį dėželėje, kokia ji būtų laiminga! Tie galvojimai neleido Šinako užmigti, gulėdama tamsoje ji įdėmiai klausėsi, ar neišgirs Lili kvėpuojant; bet kambaryje buvo absoliučiai tylu, nė garselio. Tiesą sakant, buvo taip tylu, kad apėmė nerimas, ir ji pakėlė galvą nuo pagalvės. Pro langą smelkėsi blausi šviesa, bet kampas, kuriame būtų turėjusi miegoti Lili, skendėjo visiškoje tamsoje. Staiga prisiminusi ji siektelėjo virš galvos ir apgraibomis susirado laidą, įstrižai karantį nuo lubų. Truktelėjus jį, nusiramino — kitame gale kažkas yra. Vis dėlto, kad būtų tikriau, įjungė šviesą. Taip, Lili vis dar gulėjo ten, bet jos susitraukusi, susigūžusi figūrėlė atrodė ne ką linksmiau negu dieną. Maistas ir smėlio dėžutė taip pat buvo nepaliestos. Šinako pyktelėjus išjungė šviesą. Netrukus ji ėmė snausti; kai po kiek laiko prabudo, jau buvo išaušusi diena. Dėželėje ant smėlio kėpsojo didelis, su niekuo nesupainiojamas šūdas; o pieno ir ryžių indai buvo tuštutėliai.

— Nuostabu! — šūktelėjo Šinako... busdama iš sapno.

Ar iš tiesų tokia neįveikiamai sunki užduotis — savo pusėn palenkti katę? O gal Lili ypač užsispyrusio būdo? Be abejo, jeigu ji būtų mažas nekaltas kačiukas, apsiprastų lengviau. Bet sena katė tarsi senas žmogus — greičiausiai atsidurti visai naujoje aplinkoje, kur kitoks gyvenimas ir kitokie įpročiai, jai yra siaubingas sukrėtimas. Toks sukrėtimas gali ir pražudyti. Šinako, turėdama aiškų tikslą, apsiėmė rūpintis kate, kurios net nemylėjo; ir į galvą nešovė, kad teks šitaip vargti. Atrodė, tokių kančių ji tikrai nenusipelnė, net miegą prarado dėl gyvulio, kuris, tam tikra prasme, praeityje buvo jos priešas. Bet pagalvojusi apie tą ryšį, kuris juodvi susiejo, pyktis atlėgo; Šinako suprato, kad jos abi greičiausiai yra vertos užuojautos. Pagaliau juk tada, kai teko palikti namus Ašijoje ir atsikraustyti čia, jai irgi buvo labai sunku, leido dienas vieniša ir prislėgta šiame mažame antro aukšto kambarėlyje. Verkdavo per dienas ir naktis, kai sesuo ir svainis nematydavo. Dvi tris dienas visai neturėjo jėgų ir beveik nieko nevalgė. Tad ar reikia stebėtis, kad Lili taip pat skaudžiai ilgisi Ašijos. Šiodzas ją taip mylėjo ir lepino, jog būtų tiesiog negarbinga kitaip jaustis. Lili amžiuje būti išmestai iš įprastų patogių namų ir atiduotai žmogui, kurį net nelabai myli, — ko gero, be galo skaudu. Norėdama, kad Lili čia apsiprastų, Šinako privalėjo gerbti jos jausmus ir pasistengti, kad katė pajustų saugumą ir pasitikėjimą. Kas gali būti laimingas, verčiamas ėsti, kai širdis plyšta. O stumdama jai dėžutę su smėliu, Šinako tarsi sakė: “Jei nenori ėst, po velnių, tai nors myžtelėk!“ Išties ne itin malonus elgesys. Bet jei tai dar galima suprasti, pririšti Lili iš tiesų buvo nedovanotina. Jei nori, kad kas nors tavimi pasitikėtų, pirmiausia turi pasitikėti pats. Po viso to Lili turbūt tik dar labiau įsibaimino — net ir katė vargu ar gali norėti ėsti, šitaip suraišiota. Šlapintis, ko gero, irgi būtų gana sudėtinga.

Nuo tos dienos Šinako katės neberišo. Jeigu pabėgs, tai pabėgs, tuo viskas ir baigsis. Retkarčiais palikdavo Lili vieną penkioms ar dešimčiai minučių, ši ir toliau atkakliai gūžėsi savo kampe, bet, laimei, regis, nebebandė sprukti. Nors, kaip paaiškėjo, Šinako nusiramino per anksti. Kartą nulipo žemyn gal pusvalandžiui, įvairumo dėlei norėdama pasimėgauti tingiais, maloniais pietumis. Staiga antrame aukšte išgirdo kažin kokį garsą, užlėkusi pažiūrėti, duris rado pravertas per penkis colius. Lili greičiausiai išsmuko koridoriun, perbėgo šešių demblių kambarį pietų pusėje ir ten pro langą, kuris, nelaimei, buvo paliktas praviras, iššoko ant stogo. Neliko nė pėdsako.

Šinako jau ketino visa gerkle surikti, bet neišspaudė nė garso. Kai suprato, kad visos skausmingos jos pastangos nuėjo perniek, kad Lili vis dėlto paspruko, net nekilo minties ją gaudyti. Pajuto netgi savotišką palengvėjimą, tarsi būtų nusimetusi nuo pečių sunkią naštą. Matyt, nelabai temoka elgtis su gyvūnais, katė vis tiek anksčiau ar vėliau būtų pabėgusi. Iš tiesų ji dabar jautėsi daug ramesnė, ir su darbais, be abejonės, nuo šiol bus lengviau. Ir naktimis ramiau miegos.

Vis dėlto ji išėjo į kiemą, dykvietėn už namo, pasidairė šen bei ten, paieškojo tarp piktžolių, kviesdama: „Liliii... Liliiii...“ Šaukė kelis kartus, nors giliai širdyje žinojo, kad Lili tikrai nebūtų gaišusi laiko ir sėdėjusi ten, galiniame kieme.

Tą naktį, kai pabėgo Lili, ir kitą naktį, ir dar kitą Šinako, nors tikėjosi pasimėgauti ramiu nakties poilsiu, išvis negalėjo sumerkti akių. Ji buvo karšto būdo moteris, galbūt dėl to, nors tik dvidešimt šešerių, dažnai sunkiai užmigdavo. Kai dirbo tarnaite, jei nutikdavo kas nors nemalonaus, visai negalėdavo miegoti; ir atsikrausčius į sesers namus ilgą laiką ji naktimis miegodavo ne daugiau nei tris ar keturias valandas, gal dėl to, kad atsidūrė naujoje vietoje. Galų gale, prieš kokias dešimt dienų, pradėjo miegoti šiek tiek geriau. Tai kodėl po to vakaro ją vėl ėmė kamuoti nemiga? Gal per daug vargo su siuviniais, stengdamasi greičiau baigti darbus, kuriuos buvo apleidusi dėl Lili? Ilgas valandas prasėdėjo palinkus kairėn, sustingusiais pečiais ir visa įsitempusi.

Maža to, Šinako ėmė kankinti šaltis, nors dar tik spalio pradžia. Ji apskritai negalėdavo pakęsti žvarbaus oro, o dabar kojos ją tiesiog varė iš proto; nesušildavo net palindus po antklode. Netikėtai prisiminė, kaip pirmą kartą pajuto vyro abejingumą. Tai irgi buvo susiję su jos šaltmiryste. Šiodzas visada puikiai miegodavo, galėdavo užsnūsti vos atsigulęs į lovą, jau po penkių minučių, bet jį pažadindavo ledinių Šinako kojų prisilietimas. Įsiutęs liepdavo jai „gultis kitur“. Ilgainiui jie įprato miegoti atskirai, prie to prisidėjo ir ginčai dėl butelio su karštu vandeniu atvėsus orams. Viskas dėl to, kad Šiodzas buvo visiškai kitokio sudėjimo negu žmona — jis nuolat jausdavosi dvigubai šilčiau nei kiti žmonės. Ypač karštos būdavo kojos, tvirtindavo negalįs užmigti, jei nors šiek tiek neiškiša jų iš po antklodės, net ir žiemą. Todėl nepakentė, kai gaudavo gultis į karšto vandens buteliu sušildytą lovą, neišturėdavo nė penkių minučių. Be abejo, ne tai buvo pagrindinė jų nesantaikos priežastis; bet vis dėlto nepaneigiami fizinės prigimties skirtumai buvo puikus pretekstas vyrui ir žmonai miegoti skyrium.

Dabar Šinako rakino sprandą, skaudus stingulys sklido nuo dešinės kaklo pusės žemyn į petį. Bandė pasimasažuoti skaudamą vietą, apsivertė nuo dešiniojo šono ant kairiojo ir pasitaisė pagalvę. Kiekvienais metais vasarą keičiant rudeniui ją užklupdavo nesveiko danties apatiniam dešiniam žandikaulyje skausmas, ir praėjusią naktį jau pajuto kelis tvinksnius. Tiesą sakant, buvo girdėjusi, kad Roke žiemą būna šalčiau negu Ašijoje, nes vėjai čia pučia tiesiai iš kalnų. Netgi dabar, spalį, naktys jau buvo gana šaltos, taigi, nors abu miestai buvo įsikūrę tame pačiame rajone, tarp Osakos ir Kobės, Šinako jautėsi atsidūrusi kažin kokioje tolimoje kalnų šalyje. Susiraičiusi kaip krevetė, trynė viena į kitą sugrubusias nuo šalčio kojas. Gyvendama Ašijoje lovą pradėdavo šildyti tik spalio pabaigoje (net jei dėl to tekdavo ginčytis su vyru); bet šiais metais, kai šitoks oras, ko gero, reiks tiek nelaukti...

Praradusi viltį užmigti, Šinako uždegė šviesą ir pasiėmė naujausią žurnalo The Houswife’s Friend numerį, kurį buvo pasiskolinusi iš sesers. Atsigulusi ant šono ir pradėjusi skaityti, pamatė, kad lygiai pirma valanda nakties. Neilgai trukus išgirdo šnarant lietų, iš pradžių kažin kur toli, tik artėjantį, po to tiesiai viršum galvos. „Ak, liūtis“, — tarė sau, kai lietus įsismarkavo. Jis slinko virš namo, garsiai barbendamas į stogą, galiausiai pamažu ėmė rimti. Netrukus pliūptelėjo ir vėl. Įdomu, kur dabar Lili, galvojo Šinako... Gerai, jeigu pavyko grįžti į Ašiją; bet jei pasiklydo ir tokią naktį kaip ši ją užklupo lietus, tai permerks kiaurai. Šinako nebuvo sakiusi Cukamotui, kad dingo Lili, tai slėgė jai širdį nuo pat ano vakaro. Aišku, suprato, jog būtų geriau kuo greičiau jiems pranešti; bet vis atidėliojo, graužiama minties, kad sulauks tik sarkastiško atsakymo: „Apgailestaujam, ponia, Lili jau senokai grįžo, galit nebesijaudinti. Dėl jos patyrėte šitiek vargų, tad, manau, jums jos tikrai nebereikia.“

Antra vertus, jeigu Lili jau grįžo į Ašiją, jie tikrai nelauktų žinios iš Šinako, o patys susisiektų su ja. Bet kol kas nesulaukė nieko, vadinas, Lili greičiausiai kažin kur klaidžioja. Grįžti iš Amagasakio jai prireikė lygiai savaitės, bet Rokas nėra taip toli nuo Ašijos kaip Amagasakis, ir atgabenta čia buvo vos prieš tris dienas, taigi tikrai negalėjo pasiklysti. Nors paskutiniu metu ėmė matytis, kad Lili sensta: ji nebebuvo tokia nuovoki ir judesiai sulėtėjo. Galbūt dabar keliui, kurį anksčiau nueidavo per tris dienas, jai prireiktų ir visų keturių. Net jeigu taip, rytoj ar, blogiausiu atveju, poryt ji turėtų saugiai grįžti į Ašiją. Kai pagalvoja, kokie laimingi pasijus tiedu Ašijoje — ir kaip piktai džiūgaus! Greičiausiai ir Cukamotas prisijungs: „Na, tik pažiūrėkite. Ją ne tik vyras, bet net jo katė paliko!“ O taip... Sesuo ir svainis ten, apačioje, savo pirmam aukšte, galvos tą patį, neabejojo. Tiesą sakant, vos apie tai išgirdę šitaip kalbės visi — ji taps pajuokos objektu.

Virš stogo vėl ūžtelėjo liūtis, teškendama srovėmis, po to staiga pasigirdo dunkstelėjimas — kažkas trinktelėjo į langą. „Vėjas kyla. O Dieve.“ Bet kai tik nusmelkė ši mintis, kažkas, sakytum, kiek per sunkus, kad būtų vėjas, vėl du kartus dunkstelėjo į stiklą, ir Šinako išgirdo iš kažkur atsklindant silpną „miau“. Tikrai ne dabar, tik ne tokią vėlyvą naktį... negali būti... Apstulbusi, bijodama, kad tai vis dėl pertemptų nervų, ji įsiklausė. „Miau“. Štai ir vėl; ir iškart po to dar vienas bilstelėjimas į langą. Šinako pašoko, pripuolusi atitraukė užuolaidą. Dabar aiškiausiai lauke išgirdo „miau“; dar kartą kažkas garsiai trinktelėjo ir šmėkštelėjo tamsus šešėlis. Negi tikrai?.. Ar taip gali būti?.. Ji pažino tą balsą. Nuo tada, kai Lili apsigyveno jos kambarėlyje antrame aukšte, nebuvo girdėjusi jo nė kartelio, bet puikiai prisiminė dar iš dienų Ašijoje.

Paskubom atrakinusi ir atplėšusi langą, ji persisvėrė ir įdėmiai įsistebeilijo į tamsoje skendintį stogą, šviesa tesklido nuo kambaryje virš galvos kabančios lempos. Akimirką matė vieną juodumą. Ko gero, Lili turėklais užsikabarojo ant mažučio pusbalkonio ir kniaukdama daužėsi į langą. Taip būtų galima paaiškinti tą duslų bilsnojimą ir prieš akimirką šmėstelėjusį tamsų šešėlį; bet kai langas buvo atidarytas iš vidaus, katė greičiausiai paspruko.

— Liliii... — Šinako šūktelėjo į tamsą, stengdamasi nepažadinti poros apačioje.

Šlapios stogo čerpės dar blizgėjo, vadinas, ji buvo pakliuvusi į liūtį, praūžusią prieš valandėlę; nors dabar, žvelgiant į vaiskų nakties dangų ir spindinčias žvaigždes, tai atrodė beveik neįtikima. Tiesiai priešais kilo lygus, juodas it degutas Majos kalno šlaitas, lynų kelio vagonėlių šviesos seniausiai buvo išjungtos, bet kažkas spingsėjo viešbutyje, pačioje viršūnėje. Vienu keliu atsirėmusi į žemą balkonėlį, ji pavojingai persisvėrė laukan virš stogo ir vėl pašaukė: „Liliiii...“ Jai atsakė „miau“, ir dvi žėrinčios akys pamažu per čerpes ėmė artintis Šinako link.

— Lili!

— Miau.

— Lili!

— Miau.

Ji vis šaukė ir šaukė ją vardu, ir kas kartą Lili atsiliepdavo. Anksčiau taip niekada nesielgdavo. Atrodė, katė supranta, kas iš tiesų ją myli ir kas paslapčia nemėgsta; nes Šiodzo kviečiama atsišaukdavo visada, o Šinako tiesiog ignoruodavo. Šiąnakt ji ne tik teikėsi atsiliepti šitiek kartų, bet jos balsas palengva darėsi keistai švelnus ir koketiškas. Sustojo tiesiai po turėklais, žvelgdama į Šinako savo žaliomis, švytinčiomis akimis, lėtai mindžikuodama, po to šiek tiek pasitraukė. Nebuvo jokių abejonių, šis ypatingas tonas iš dalies reiškė atsiprašymą, kad anksčiau nelabai draugiškai elgėsi su žmogumi, kurį ne itin mėgo, bet kurio palankumo nuo šiol tikėjosi. Katė buvo nutarusi leisti Šinako suprasti, kad jos jausmai visiškai pasikeitė ir dabar ji teiksis maloniai priimti ponios globą ir apsaugą.

O Šinako jautėsi laiminga kaip vaikas, pirmą kartą sulaukusi tokio meilaus ir draugiško katės atsako. Bet, nors ir toliau kvietė, pagauti vis nesisekdavo. Nutarė pasitraukti nuo lango ir pažiūrėti, kas bus; ir iš tiesų — galiausiai Lili vikriai liuoktelėjo į kambarį. Tada, kas visiškai apstulbino Šinako, priėjo tiesiai prie jos, sėdinčios ant lovos krašto, ir padėjo savo priekines letenas į skreitą.

Ką tai galėtų reikšti?.. Šinako sėdėjo priblokšta, o Lili žvelgė į ją pilnu liūdesio žvilgsniu, glaustėsi prie krūtinės, baksnojo kakta flanelinių moters naktinių apykaklę. Nejučia Šinako skruostu pasitrynė į Lili galvą; o netrukus katė jau laižė jos smakrą, ausis, nosies galiuką, aplink burną — visur. Šinako buvo girdėjusi pasakojant, kad likusi viena su šeimininku katė kartais bučiuoja jį ir trinasi snukiu į jo veidą, demonstruodama savo meilę visai taip pat, kaip žmonės. Ar apie tai jie kalbėdavo? Kai Šiodzas niekam nematant džiaugdavosi Lili, ar jie taip elgdavosi? Šinako uodė tą specifinį, silpną katės kailio kvapą, veidą kuteno šiurkštaus liežuvio prisilietimai. Netikėtai pajuto švelnumo antplūdį ir, sukukčiojusi „Lili“, stipriai suspaudė ją glėbyje. Nors tokia susijaudinusi, pastebėjo, kad vietomis Lili kailis blyksi šalta drėgme. Ak, vadinas, tas lietus ją buvo užklupęs... Dabar Šinako suprato.

Ir vis dėlto, kodėl Lili nutarė grįžti čia, nenuėjo į Ašiją? Galimas daiktas, pasprukusi ji patraukė namo, bet po to pasiklydo ir pasuko atgal.

Klaidžioti tris dienas, bandant pasiekti namus, iki kurių mažiau nei dešimt mylių, vien tam, kad galiausiai pasiduotų ir grįžtų — tokiai katei kaip Lili pernelyg kvaila; nebent ji, vargšelė, būtų visai nusenusi. Būdas galbūt toks pat tvirtas kaip kadaise, todėl ir spruko; bet akys, uoslė ir atmintis dvigubai silpnesni nei anksčiau, gal nebesugebėjo prisiminti, kaip buvo atgabenta iš Ašijos, kokiais keliais vežta, iš kurios pusės. Paklaidžiojusi šen ir ten, visiškai pasimetusi, matyt, galiausiai nutarė sukti atgal. Senais laikais, nusprendus kur nors patekti, ji trūks plyš eidavo pirmyn, per ugnį ir vandenį. O dabar pasitikėjimas savo jėgom buvo išblėsęs; atsidūrusi nepažįstamoje vietoje, ji prarado narsą ir kojos ėmė drebėti. Greičiausiai Lili negalėjo toli nueiti ir kurį laiką bastėsi po Roko apylinkes. Jei taip, laisvai galėjo slapstytis kur nors netoli Šinako lango antrame aukšte... praeitą naktį ir užpraeitą... spoksodama vidun, svarstydama, ar reikėtų prašytis priimamai atgal, ar ne. Be abejo, šiąnakt ji irgi nemažai laiko praleido čia, gūždamasi tamsoje ir apie tai galvodama, o miauktelėti ir bilstelėti į langą nutarė, nes kambaryje, vos prasidėjus liūčiai, netikėtai užsidegė šviesa.

Bet kokiu atveju, gerai, kad ji grįžo. Aišku, ji taip pasielgė susidūrusi su netikėtais sunkumais, bet dabar bent jau aišku, kad Šinako ji visai svetima nelaiko. Ar ne keistas šeštas pojūtis privertė Šinako kaip tik šią naktį uždegti šviesą ir skaityti žurnalą tokiu vėlyvu metu? Ir ne tik tai — pastarųjų trijų naktų nemigą lydėjo miglota nuojauta, kad Lili sugrįš. Ši mintis išspaudė ašaras, ir ji vėl apkabino katę: „Ak, Lili, Lili... Daugiau niekada neišeik, niekada!“ Visą tą laiką katė tupėjo neįprastai tyliai, akivaizdžiai patenkinta, Šinako spaudė ją glėbyje, kiek norėjo.

Dabar moteris neįtikėtinai aiškiai suvokė, ką jaučia ši tyli sena katė melancholiškomis akimis.

— Žinau, tu išalkusi, tik šįvakar jau per vėlu. Jei pasirausčiau virtuvėje, turbūt pavyktų ką nors surasti; bet čia ne mano namai, supranti? Teks palaukti rytojaus ryto.

Kalbėdama Šinako trynėsi skruostu į Lili galvą; galiausiai paleido katę ir užvėrė langą, kurį per didelį susijaudinimą buvo visai pamiršusi. Sukrovė pagalves ir iš sandėliuko atnešė Lili smėlio dėžutę (ten ji nenaudojama stovėjo nuo to nelemto vakaro). Visą tą laiką Lili sekiojo iš paskos, pindamasi Šinako tarp kojų. Jei moteris bent akimirką stabtelėdavo, Lili puldavo prie jos ir, palenkusi galvą, trindavosi ausimi Šinako į blauzdą.

— Taip, taip, suprantu... Nagi, eik šen, miegok... Štai taip, — nešdama Lili ant jos pagalvėlių Šinako tyliai niūniavo.

Tada paskubom išjungė šviesą ir įsliuogė į savo lovą. Tačiau nepraėjus nė minutei kažkur visai šalia pagalvės užuodė pažįstamą dulkėto kailio kvapą; ir minkštas, aksominis plaukuotas padaras tyliai ėmė brautis po jos antklode. Lili kišo galvą, kasdamasi kelią žemyn, į lovūgalį, ten kurį laiką kuitėsi, po to vėl ėmė kabarotis į viršų. Padėjusi galvą ant Šinako naktinių krūtinės, liovėsi muistytis ir netrukus pradėjo murkti, labai garsiai ir palaimingai.

O taip — Šinako dažnai girdėdavo Lili šitaip murkiant, kol dar miegodavo su Šiodzu vienoje lovoje; gulėdavo pakraštėlyje ir klausydavosi, graužiama begalinio pavydo. Jei šį vakarą murkimas atrodo garsesnis nei paprastai, ar tai reiškia, kad Lili ypač gerai nusiteikusi? O gal jis tiesiog garsesnis, nes ji murkia visai šalia, tavo lovoje? Pirmą kartą pajutus šaltą, drėgną Lili nosį ir neįprastai švelnias, putlias jos letenų pagalvėles prie krūtinės, Šinako širdį apėmė sumaištis — jai buvo keista, bet tuo pat metu jautėsi laiminga. Tamsoje apgraibomis ėmė glostyti Lili sprandą, į tai katė atsakė dar garsesniu murkimu ir netikėtai krimstelėjo Šinako į smiliaus galiuką, gana stipriai, liko dantų žymės. Nors niekad anksčiau nebuvo šito patyrusi, ji žinojo, kad tai ypatingos laimės ir pasitenkinimo ženklas.

Jau kitą dieną pasidarė aišku, kad Lili tapo ištikima Šinako draugė ir visa širdimi ja pasitiki. Pienas, džiovintos pelamidės nuodrožos su ryžiais — viskas buvo priimama su džiaugsmu; ir smėlio dėželėje bent keletą kartų per dieną rasdavo katės išmatų. Nors dėl to keturių su puse demblių kambarys nuolat būdavo sklidinas nemalonaus kvapo, Šinako netruko pajusti, kad tai kelia daugybę netikėčiausių prisiminimų. Atrodė, lyg kažin kaip vėl būtų grįžusios laimingosios Ašijos dienos. Nieko keista: tuose namuose nuo ryto iki vakaro tvyrojo šitoks kvapas. Juo persisunkusios buvo visos stumdomosios pertvaros, kiekviena sija, sienos ir lubos. O juk ji ketverius metus pragyveno su vyru ir anyta, taikstėsi su įvairiausiais erzinančiais, nemaloniais dalykais, visą laiką kvėpuodama tuo pridvisusiu oru. Ir vis dėlto, nors tuomet keikdavo tą siaubingą dvoką, kokius mielus prisiminimus jis kėlė dabar! Tada nekentė katės iš dalies dėl tos smarvės; dabar dėl tos pačios priežasties tik labiau ją mylėjo. Nuo tada Šinako beveik kasnakt miegodavo su Lili glėbyje ir nepaliovė stebėtis, kaip ji kadaise galėjo nekęsti šio mielo, romaus padarėlio. Pačiai ėmė atrodyti, kad tada ji buvo labai žiauri ir pikta moteris — tiesą sakant, tikra pabaisa.

Būtina kelis žodžius pasakyti apie Šinako motyvus, kodėl pasiuntė Fukuko tą nemalonų laišką dėl katės, o po to taip primygtinai spaudė per Cukamotą ją atiduoti. Jeigu nuoširdžiai, buvo šiokių tokių blogų ketinimų ir paprasčiausios piktdžiugos drumsčiant ramybę, taip pat ir menkutės vilties, kad Šiodzas, pasiilgęs Lili, gali apsilankyti Roke. Bet iš tiesų jai rūpėjo ne tokie trumpalaikiai laimėjimai ir malonumai, ji siekė daug daugiau: Šinako numatė, kad po pusmečio ar po metų dvejų — vėliausiai — Šiodzas ir Fukuko ims rimtai nesutarti. Jos pačios santuoka su Šiodzu buvo klaida, kurią padarė patikėjusi įtikinamom Cukamoto, jų piršlio, kalbom. Dabar, jau žinodama, koks tingus, niekam tikęs, silpnavalis yra jos vyras, suvokė, jog gal net geriau, kad buvo jo atstumta. Ir vis dėlto suprasdama, kad jiedu, vyras ir žmona, ne šiaip atsibodo vienas kitam, bet žmonės iš pašalies tiesiog sėkmingai įgyvendino savo planą ir ją išgrūdo, jautėsi pažeminta, negalėjo ramiai su tuo susitaikyti. Nors jei imtų ir taip tiesiai visiems išrėžtų, Cukamotas, o ir kiti, jei nepasakytų į akis, tai bent pagalvotų, jog taip kalba dėl įžeistos savimeilės. „Be abejo, tavo santykiai su anyta nebuvo idealūs, — taip ir girdėjo, — bet ir su vyru nelabai sutarėte, tiesa? Vadinai jį idiotu, elgeis lyg su atsilikusiu mažvaikiu; jis skundėsi, kad tu egoistė, valdinga, kad laikai po padu. Visi, matydami, kaip be perstojo baratės, galėjo numanyti, jog niekada nerasite bendros kalbos. Šiaip ar taip, jei nuoširdžiai būtų tave mylėjęs, kad ir kaip spaudžiamas „iš šalies“, vyras nebūtų susiradęs kitos moters.“

Bet žmonės taip kalbėjo ar galvojo tik dėl to, kad nesuprato, koks iš tiesų yra Šiodzas. Šinako matė, jei kas „iš šalies“ pakankamai stipriai spūsteldavo, jis niekaip nesugebėdavo pasipriešinti. Buvo silpnabūdis — gal net „bestuburis“, toks būtų tikslesnis žodis: kas nors pasakė, kad tas žmogus geresnis už kitą, jis be ginčų sutiko. Tikrai nebuvo iš tų vyrų, kurie susiranda naują moterį, o tada atsikrato žmonos — neturėjo tiek drąsos. Šinako niekada nepuoselėjo iliuzijų, kad yra be proto mylima, bet vis dėlto ir nekenčiama niekada nesijautė; taigi, jei aplinkiniai nebūtų pakišę tokios minties ir patys nepradėję šitos istorijos, jų santuoka nebūtų iširusi. Visos nelaimės tik dėl O-rin, Fukuko ir Fukuko tėvo intrigų bei planų. Giliai širdyje ji jautė maudžiantį apmaudą dėl to, kad jos santuoką faktiškai išardė svetimi. Brandesnė moteris, ko gero, būtų susitaikiusi su tuo, kas nutiko, o Šinako tiesiog negalėjo palikti visko taip, kaip yra.

Bet jeigu jautėsi tokia stipri, kodėl nieko nesiėmė tada, kai O-rin ir kiti pradėjo veikti, juk miglotai kažin ką nujautė?.. Ir kodėl bent kiek rimčiau nepasipriešino, galiausiai supratusi, kad tuoj bus išvaryta? Žmonės kalbėjo, kad rezgant sąmokslus ir intrigas ji galėtų būti lygiavertė varžovė savo anytai, tai kodėl gi nuleido vėliavą ir tyliai, be kovos pasidavė? Jai, tokiai atkakliai, tai buvo nebūdinga.

Kad ir kaip ten būtų, taip elgtis ji turėjo savų sumetimų. Tiesą sakant, tokioje situacijoje atsidūrė dėl to, kad iš pradžių buvo per daug neatsargi. Nesuprato, koks pavojus gresia jos santuokai, manydama, kad O-rin šitos pernelyg seksualios, moralės normų nepaisančios jauniklės rimtai nevertina kaip galimos savo sūnaus žmonos, ir nė neabejodama, kad nepastovaus būdo, „lengvo elgesio“ Fukuko ilgai su tokiu vyru kaip Šiodzas neištvertų. Nors šiek tiek apsiriko skaičiuodama, jos nuomonė, kad tiedu ilgai kartu neišbus, nepasikeitė. Be abejo, Fukuko buvo jauna ir tokio tipo, kokios patinka vyrams. Rimtu išsilavinimu pasigirti negalėjo, bet metus kitus lankė mergaičių vidurinę mokyklą. Visų svarbiausia, ji atsinešė nemenką kraitį. Puota taip kruopščiai paruošta, jog vargu ar buvo galima tikėtis, kad Šiodzas savo valgomąsias lazdeles sviestų į šalį; nėra abejonių — kurį laiką jis jausis esąs labai laimingas vyras.

Bet Fukuko netrukus turėtų patirti, kad Šiodzas jos patenkinti nesugeba, ir negaišuodama susiras kitų, kurie sugebės. Ne, Fukuko tikrai ne vienmylė moteris; tai seniai visiems buvo žinoma, ir ateityje niekas nepasikeis. Kai taps pernelyg akivaizdu, net lengvabūdžiui Šiodzui teks kažkaip reaguoti, ir O-rin turės jaustis nuvilta. Net jeigu Šiodzas užmerktų akis, O-rin, garsėjanti kaip įžvalgi moteris, tikrai nenuleis nemačiom to, kas vyksta. Be abejo, godumas turėjo nemenką įtaką tokiam O-rin apsisprendimui, taigi greičiausiai ji manė daranti tai, kas būtina.

Šinako nusprendė, kad neverta pradėti kovos, kuri — iš anksto aišku — būtų beprasmiška; atrodė, geriau leisti priešams laimėti šį mūšį, o po to tyliai regzti planus dėl ateities. Ji nepasidavė, anaiptol; bet elgėsi atsargiai ir niekam nė žodeliu neprasitarė apie tikruosius savo jausmus, net Cukamotui. Iš pažiūros stengėsi atrodyti labai nelaiminga, kad sulauktų užuojautos, nors širdyje buvo tvirtai nusprendusi grįžti į Ašiją, bet kokia kaina. Parodys jiems visiems! Tik ši viltis ir padėjo jai viską ištverti.

Be to, teko pripažinti, kad negali prisiversti nekęsti Šiodzo, nors jos nuomone, šis buvo absoliučiai nepatikimas. Nesugebėdamas pats priimti sprendimų, jis blaškydavosi, linkdamas tai į dešinę, tai į kairę, nelygu, ką kalbėdavo šalia esantys žmonės. Ta kompanija akivaizdžiai manipuliavo juo ir versle. Šitaip galvodama, ji negalėjo nejausti gailesčio ir nerimo — lyg stebėtų kūdikį, bandantį žengti pirmuosius savarankiškus žingsnius. Nepaisant visko, jis buvo kažin koks vaikiškai nekaltas. Jei vertintum kaip normalų suaugusį vyrą, toks elgesys tikrai erzintų; bet jei elgiesi kaip su žmogum, kuris nėra tau lygus, atsiveria švelni, maloni, žavinga jo prigimties pusė. Šinako jautėsi beviltiškai susaistyta su juo būtent tokiais santykiais, todėl ir paaukojo visus bent kiek vertingesnius daiktus, kuriuos atsinešė kaip kraitį. Tada, iš esmės palikę nuogą ir pliką, ją išmetė lauk. Kaip tik dėl to, kad tiek daug atidavė Išių šeimynai, jautėsi taip įskaudinta. Ar ne ji, „silpna moteris“, paskutinius porą metų uždirbdavo daugiau nei pusę visų šeimos pajamų? Jų laimei, puikiai valdė adatą su siūlu ir priimdavo užsakymus iš kaimynų. Dirbdama iki vėlumos, kažkaip įsigudrindavo padėti jiems išsiversti. Ką būtų darius O-rin su savo didžiom pretenzijom, jeigu ne jos darbas ir pajamos? O-rin kaimynų buvo nemėgstama, žinodami Šiodzo būdą, ir juo niekas nepasitikėjo, taigi vietiniai krautuvininkai būtų griežtai reikalavę sumokėti galybę laiku negrąžinamų skolų. Tik tai, kad žmonės užjautė Šinako dėl jos sunkios padėties, leido Išiams išgyventi ir sąskaitas apmokėti metų pabaigoje.

O tie abudu, nedėkingieji motina ir sūnus, apakinti godulio parsitempė šitokią moterį! Be abejo, įsivaizdavo esą labai gudrūs, rambų jautį išmainę į gražuolį žirgą; bet tegul palaukia, pamatysim, ar ji sugebės deramai rūpintis namais. Puiku, žinoma, kad atsinešė tokį kraitį, bet kaip tik dėl to greičiausiai bus valdingesnė, savavalė žmona, o Šiodzas taps dar tingesnis, tikėdamasis garantuotų jos pajamų. Galų gale visi trys naujosios šeimos nariai pasijus apvilti, dėl to prasidės nepabaigiami ginčai. Tada Šiodzas pagaliau suvoks tikrąją buvusios žmonos vertę: „Šinako niekada nebuvo tokia apsileidusi... Pameni, tą kartą jį darė tai ir tai, ar kitą kartą, kai darė taip ir anaip?..“ Ir ne tik Šiodzas — taip, net O-rin gaus pripažinti suklydusi ir gailėsis savo poelgio. O ta kita moteris, nugyvenusi namus, paprasčiausiai ims ir pabėgs. Šinako neabejojo — būtent taip baigsis ši nevykusi istorija; ji galėjo užtikrinti. Sunku patikėti, kad Išiai šito nesupranta — kai kurie žmonės tokie akli! Karčiai nusijuokusi, ji nutarė paprasčiausiai laukti. Bet, kaip visada apdairi, nusprendė apsidrausti ir, kol lauks, pasiimti Lili.

Pagal oficialų išsilavinimą Šinako visada jautėsi kiek prastesnė už Fukuko, ši bent jau keletą metų buvo lankiusi vidurinę mokyklą. Bet jei tektų lygintis nuovokumu, buvo tikra, pralenktų tiek Fukuko, tiek O-rin; kai galvon šovė mintis pasiimti Lili, jautėsi be galo patenkinta savo sumanumu. Nekilo abejonių — jeigu turės Lili, Šiodzas, galvodamas apie katę, neišvengiamai prisimins ir ją, jo gailestis praradus Lili nesąmoningai virs gailesčiu dėl Šinako. Šitaip bus išsaugotas tam tikras emocinis ryšys; o kai santykiai su Fukuko ims prastėti, jo mintys su meile ir ilgesiu ims suktis apie Lili, kartu ir apie buvusią žmoną. Daugelis žmonių, girdėdami, kad ji antrą kartą neištekėjo, gyvena vieniša, tik su kate, ims jos gailėtis; Šiodzas tikrai šitą pastebės. Dėl to jo nepasitenkinimas Fukuko turėtų tiktai išaugti; taip Šinako, nieko nedarydama, galės sėkmingai išardyti jų santuoką ir pagreitinti savo sugrįžimą pas Šiodzą... Aišku, būtų nuostabu, jei viskas taip idealiai pavyktų — bent jau tikėjosi, kad taip ir klostysis. Buvo likus tik viena problema: ar Ašijos gyventojai lengvai sutiks atiduoti katę. Šinako neabejojo, kad jai pasisektų, jeigu sugebėtų konkurentės širdyje sužadinti bent menką pavydą. Todėl laiškas, kurį išsiuntė Fukuko, buvo parašytas labai kruopščiai, gerai viską pasvėrus; tai ne šiaip paprasta piktdžiuga ar ramybės drumstimas. Nors tie nelaimingi kvailiai Ašijoje net neįsivaizdavo tikrųjų priežasčių, kodėl ji prašo katės, kurios nė nemyli. Pagalvojusi, kaip jie visi ten nervinasi, vaikiškai pyksta, kaip kvaršina galvas kvailom teorijom spėliodami jos motyvus, jautė begalinį savo pranašumą.

Susiklosčius tokiai situacijai, tiek nusivylimas, pabėgus vertingajai katei, tiek džiaugsmas, kai ši netikėtai grįžo, buvo vienodai stiprūs; ir išties galėjo atrodyti, kad šie jausmai kyla ne dėl nuoširdžios meilės Lili, o dėl Šinako rezgamų ateities planų. Tačiau nuo tos nakties, kai grįžo katė, jųdviejų gyvenimas antrame aukšte gana netikėtai pasikeitė. Kas naktį, gulėdama lovoje su tuo mažu pūkuotu padarėliu glėbyje, Šinako vis stebėdavosi, kokia iš tiesų miela gali būti katė, ir negalėjo suprasti, kaip anksčiau to nematė. Tokios mintys ją graužė, širdį užplūsdavo gailestis. Ašijoje ji iš pat pradžių pajuto nemeilę katei, todėl liko abejinga Lili kerams. Nemeilę, be abejo, žadino pavydas; vien dėl to Lili, anuomet tiesiog žavinga, atrodė nepakenčiamai bjauri. Nekentė katės dėl to, kad ši vėsiomis naktis įsibrukdavo į jos vyro lovą, ir pyko ant Šiodzo, kam šis leidžia. Dabar pagalvojusi supranta, kad nebuvo nei dėl ko nekęsti, nei dėl ko piktintis. Ar pačios pastaruoju metu, kai liko miegoti viena, nekamavo šaltis? Kačių kūno temperatūra aukštesnė negu žmogaus, jos šalčiui dar jautresnės. Sakoma, karšta katėms būna tik tris dienas per metus, pačiam vidurvasary. Tai ko stebėtis, kad tokią senstelėjusią katę kaip Lili vėlų rudenį vilioja kieno nors guolio šiluma? Bet svarbiausia, kokia nuostabiai šilta pasidarė Šinako lova dabar, kai miegodavo su Lili. Kitais metais tokiu laiku jau būtų negalėjusi tverti be butelio su karštu vandeniu; o šiemet nejautė nė menkiausio šalčio ir nereikėjo jokio butelio — vien dėl Lili! Sulig kiekviena naktim jai darėsi vis sunkiau įsivaizduoti, kaip galėtų gyventi be Lili.

Anksčiau Šinako nemėgo Lili ir dėl šios egocentriškumo, už tai, kad su kiekvienu žmogumi elgdavosi skirtingai — trumpiau tariant, už tai, kad buvo veidmainė. Bet taip nutiko dėl to, kad jai pačiai trūko meilės. Katės vadovaujasi sava išmintimi — jos iš karto supranta, ką jaučia kitas. Lili elgesys tai įrodė: kai tik Šinako požiūris pasikeitė, kai pajuto nuoširdžią meilę, katė tuojau pat grįžo ir tapo tikriausia drauge, kiek įmanoma. Tiesą sakant, Lili gal net greičiau už pačią Šinako pajuto, kad jausmai pasikeitė.

Šinako suvokė, kad lig šiol ji niekam niekada nėra jautusi ar rodžiusi tokio švelnumo — nei žmogui, nei juo labiau katei. Ko gero, O-rin ir kitų žmonių nuolatos vadinama kietaširde, buvo pati tuo įtikėjusi. Bet kai pagalvojo, kiek pastarosiom dienom vargsta dėl Lili, nustebo, nesuprasdama, kur šitiek laiko slypėjo tas jos švelnumas. Prisiminė, kaip su nuostaba stebėdavo Šiodzą, kuris visada pats rūpindavosi kate: kasdien patiekdavo ėdesio; kas dvi tris dienas eidavo į paplūdimį parnešti švaraus smėlio į dėžutę, radęs laisvesnę minutę šukuodavo ir rankiodavo blusas; kaip greitai reaguodavo vos pastebėjęs sausą nosį, skystas išmatas ar besišeriantį kailį. Bent kiek jai sunegalavus, iškart sugirdydavo reikiamų vaistų. Matydama jį tokį dėmesingą, Šinako vis labiau ir labiau irzdavo: „Tik pažiūrėkit, kaip tas tinginio pantis tupinėja aplink savo katę!“ O dabar pati lygiai taip pat stengėsi dėl Lili. Maža to, darė tai svetimuose namuose. Ji sutiko mokėti seseriai ir svainiui už valgį, tad nebuvo visiškai nuo jų priklausoma, žeminančioje padėtyje; vis dėlto katę ji laikė ten, kur pati nesijautė visai kaip namie.

Jei būtų savo namuose, galėtų virtuvėje parinkti Lili maisto likučių; bet čia tai neįmanoma, taigi tekdavo nusukinėti katei savo maisto arba eiti į turgų ir ką nors pirkti specialiai jai. Šinako padėtis buvo tokia, kad privalėjo nežmoniškai taupyti, net menkiausios sumos, išleidžiamos Lili maistui, reikšdavo begalinę jos auką. Kita bėda — smėlio dėžutė. Ašijoje jų namas stovėjo vos penki šeši kvartalai nuo jūros, tad smėlio rasti buvo lengva; bet Rokas prie Hankiu geležinkelio, labai toli nuo pakrantės. Iš pradžių du ar tris kartus Šinako pavyko sukrapštyti kiek smėlio gretimose statybose, bet pastaruoju metu, deja, nebesisekė nieko rasti. Jei palikdavo smėlį nekeistą, sklisdavo baisi smarvė, prasiskverbianti net į pirmąjį aukštą, dėl ko jos giminaičiai jausdavosi nelaimingi. Todėl tekdavo slinkti iš namų vėlai vakare su semtuvu rankoje ir braižytis po kaimyninius laukus, ieškant žemių, arba vogti smėlį iš po vaikiškos šliaužynės vietinės pradžios mokyklos žaidimų aikštelėje. Tokiais vakarais neretai susidurdavo su skalijančiais šunim ir keistais, regis, ją sekančiais vyrais. Bet dėl Lili ji galėjo viską ištverti, niekas kitas tikrai nebūtų privertęs jos leistis į šitokius nemalonius žygius.

Ji nepaliovė klausus savęs, kodėl anksčiau, kai gyveno Ašijoje, nesugebėjo parodyti bent pusės tiek meilės tam mažam padarėliui. Jeigu tik būtų pasistengusi, gal ir santuoka nebūtų iširusi ir nebūtų tekę šitaip kankintis. Kaip skaudžiai dabar gailėjosi. Suprato, jog neteisinga kaltinti ką nors kitą — pati dėl visko kalta. Vyras ėmė nekęsti dėl to, kad ji iš tų moterų, kurios nesugeba mylėti net šitokio mielo, nekalto gyvūnėlio. O tie „iš šalies“ sugebėjo pasinaudoti tokiu rimtu jos trūkumu.

Atėjus lapkričiui pastebimai atvėso prieš aušrą ir temstant, naktimis vėjai kartais pūsdavo tiesiai nuo Roko kalno, pro plyšius ir durų įtrūkimus skverbdamiesi vidun, į namą. Šinako su Lili lovoje glaudėsi dar arčiau viena kitos, stipriai prisispaudusios, drebėdamos iš šalčio. Galų gale, ilgiau nebegalėdama tverti tokios žvarbos, Šinako pasiėmė karšto vandens butelį — dideliam Lili džiaugsmui. Naktimis moteris gulėdavo jaukiame savo patale, sušildytam karšto vandens butelio ir Lili kūnelio, ir klausydavosi palaimingo katės murkimo. Prikišdavo burną prie pat katės ausies, kai ši gulėdavo susirangius į kamuoliuką jai ant krūtinės, ir šnabždėdavo: „Tu mylėjai daug stipriau negu aš, ar ne?“; arba „Dabar ir tu vieniša, ir dėl to kalta aš... Atleisk, Lili...“; arba „Bet jau nebeilgai liko laukti. Pakentėk dar truputėlį ir pamatysi — abi galėsime grįžti į Ašiją, kartu. Ir šį kartą mes visi trys puikiai sutarsime...“ Jei staiga imdavo tvenktis ašaros, paskubom truktelėjus antklodę užsiklodavo galvą, nors juodžiausioje kambario tamsoje vidury nakties jos negalėjo matyti niekas, tiktai Lili.

Kai Fukuko pranešė, kad ketina vykti į Imadzu aplankyti saviškių ir truputį po ketvirtos popiet išėjo iš namų, Šiodzas, kuris galinėje verandoje krapštinėjosi prie orchidėjų sodinukų, lyg tik to būtų laukęs, staiga pakilęs šūktelėjo virtuvės pusėn:

— Mama...

Motina skalbė ir per vandens teškenimą greičiausiai jo neišgirdo. Todėl šūktelėjo dar kartą, garsiau:

— Mama!.. Prižiūrėk už mane parduotuvę, gerai?.. Aš trumpam išeinu.

Teškenimas ir trinksėjimas staiga liovėsi, už popierinės pertvaros pasigirdo jos tvirtas balsas:

— Ką sakei?

— Aš trumpam išeinu.

— Kur?

— Čia pat.

— Ko?

— Ar būtina mane šitaip kamantinėti?

Šiodzas akimirksniu išpūtė šnerves tarsi aikštingas vaikas. Po to, geriau pagalvojęs, atsiliepė lakiau jam įprastu mažo-gero-berniuko balsu:

— Nesupyksi, jei nueisiu truputį pažaisti biliardo, kokį pusvalandį, ką, mama?

— Juk žadėjai biliardo nežaisti?

— Ak, liaukis, tik šį kartą... Jau dvi savaitės nebuvau niekur išėjęs... Išleisk... Prašau.

— Nežinau, ar derėtų tau eiti. Paklausk Fukuko, kai grįš.

— Bet kodėl?

Motina, tupėdama prie skalbinių geldos namo gale, iš neįprastai aštraus tono suprato, kad sūnus pyksta, lengvai galėjo įsivaizduoti tą išlepinto, lūpas patempusio vaiko miną.

— Kodėl kaskart, sumanęs ką nors daryti, privalau klausti žmonos? O tu, neatsiklausus Fukuko, negali pasakyti, gerai tai ar blogai?

— Galiu, žinoma; bet ji primygtinai prašė nenuleisti nuo tavęs akių...

— Vadinas, tu jai šnipinėji!

— Nekvailiok.

Nebekreipdama į jį dėmesio, ji toliau energingai ėmėsi trinti ir skalauti.

— Tu mano motina ar Fukuko? Kurio? Hm? Kurio?

— Liaukis. Taip šūkauji, gal nori, kad kaimynai išgirstų?

— Tai palik tą skalbimą ir ateik trumpam pas mane.

— Gerai jau, gerai, laikysiu liežuvį už dantų. Eik, kur nori... Man nerūpi!

— Ne, mama, nekalbėk šitaip. Ateik čia minutėlę, gerai?

Ką jis sugalvojo? Šiodzas staiga įpuolė virtuvės prieangin, kur ji vis dar tupėjo prie kanalizacijos vamzdžio, ir suėmęs už riešų, aplipusių muilo putomis, tikrąją ta žodžio prasme nusitempė į savąją namo pusę.

— Va. Puiki proga šį tą tau parodyti.

— Ko čia keli tokį triukšmą?

— Pažiūrėk į šitai!

Šiodzas atidarė drabužinės duris vidiniame šešių demblių kambaryje, čia jie su Fukuko buvo įsirengę svetainę, ir parodė didelę šūsnį raudonų skudurų, sugrūstų į tamsią ertmę tarp pinto lagamino ir komodos, stovinčios tolimiausiam kampe.

— Kaip manai, kas čia?

— Kas?..

— Nešvarūs Fukuko skalbiniai. Ji savo daiktus grūda čia, vieną ant kito. Ji niekada nieko neskalbia, ir purvini skarmalai tiesiog gula į krūvą, net komodos stalčių atitraukti nebeįmanoma!

— Keista... Aš pati jos drabužius atiduodu skalbyklon, taigi...

— Bet jos apatinių tu juk neatiduodi!

— Ooo. Tai čia... apatiniai?

— Būtent! Matai, kokia ji apsileidusi — o juk moteris! Tikras siaubas. Tu, aišku, irgi pastebėjai, bet jai niekada nė žodeliu nepriekaištauji. Mane seki visą laiką, o Fukuko — kas kita, kad ir ką darytų, apsimeti, kad nieko nepastebi. Argi ne taip?

— Iš kur aš galėjau žinoti, kad čia sugrūsti tie drabužiai?..

— Mama! — apstulbęs riktelėjo Šiodzas, nebegalėdamas susivaldyti. O-rin įšliaužė į drabužinę ir ėmė traukti iš ten nešvarius skalbinius. — Ką tu darai?

— Pamaniau, kad reiktų truputį aptvarkyti, mielasis.

— Liaukis! Jie purvini. Liaukis tuojau pat!

— Nekreipk dėmesio, mielasis. Palik tai man.

— Ką tai reiškia? Anyta renka nešvarius savo marčios skalbinius? Aš neprašau tavęs šito daryti, mama; aš prašau priversti susitvarkyt Fukuko!

O-rin elgėsi taip, lyg jo negirdėtų. Išsitraukusi iš blausios drabužinės gilumos penkis ar šešis raudonus angliškos medvilninės flanelės ryšulius, suėmė abiem rankom ir, nusinešus į virtuvės prieangį, sumetė į geldą.

— Ketini juos skalbti už ją?

— Dėl to nesijaudink — tai ne vyrų reikalas.

— Kodėl bent apatinių baltinių nepalieki jai pačiai išsiskalbti — gal paaiškintum, mama?

— Ak, patylėk! Aš tik sukroviau į vonelę ir užmerkiau. Kai pastebės, Fukuko pati susipras ir išsiskalbs, pamatysi.

— Tai kvaila. Ji ne iš tų, kurios „pastebi“.

Nors patikintas, jog Fukuko išsiskalbs drabužius vėliau, Šiodzas neabejojo, kad motina ketina tai padaryti už ją, ir vien pagalvojęs apie tai, dar labiau susierzino. Nepasivarginęs persirengti prastų darbinių drabužių, tarpduryje įsispyrė į sandalus mediniais padais, šoko ant savo dviračio ir išlėkė.

Jis pirma nemelavo, sakydamas, jog nori eiti žaisti biliardo; bet dabar buvo toks sudirgęs, kad to nė nebeprisiminė. Piktai tilindžiuodamas dviračio skambučiu išlėkė, neturėdamas jokio konkretaus tikslo, patraukė tiesiai, taku palei Ašijos upę, naujojo plento link. Pervažiavęs Narihiros tiltą, pasuko dviračio vairą Kobės pusėn. Dar nebuvo nė trijų, bet tolumoje, ten, kur pradingsta plentas, jau leidosi vėlyvo rudens saulė. Vakaruose per visą horizontą išsidriekė platus sodrios spalvos lankas, o saulės spinduliai krito beveik lygiagrečiai su kelio paviršiumi. Tiek žmonės, tiek mašinos buvo užlieti rausvos šviesos ir pravažiuodami mesdavo nepaprastai ilgus šešėlius. Šiodzas mynė tiesiai į saulę, todėl turėjo pakreipti galvą ir žiūrėti žemyn, kad neakintų spindintis grindinys, jis švytėjo it plienas. Buvo jau pravažiavęs viešąjį Morio turgų ir artėjo prie Šiodžio autobusų stotelės, kai netikėtai anapus bėgių prie ligoninės sienos pastebėjo Cukamotą, tatamių pynėją, įnikusį į darbą — siuvo demblį, kuris gulėjo pieš jį ant žemos pakylos. Šiodzas pasuko jo link, stengdamasis atrodyti linksmesnis, nei iš tiesų buvo.

— Labai užsiėmęs? — paklausė.

— O, sveikas gyvas, — atsiliepė Cukamotas, pakėlęs į jį akis, bet siuvinio nepadėjo. Staigiai smeigdavo adatą į tatamį ir vėl traukdavo, darbavosi taip energingai, lyg būtų nusprendęs iki saulei nusileidžiant pabaigti. — Kur susiruošėt tokią valandą?

— Ai, nieko konkretaus. Šiaip važiavau keliu...

— Norėjot apie ką nors su manim pasikalbėti?

— Ne, nieko tokio, — atsakė Šiodzas ir pats apstulbo, bet buvo per vėlu, taigi, išspaudęs dviprasmišką šypsenėlę, nuo ko ant kaktos susimetė kelios nelygios raukšlės, tarė: — Tiesiog važiavau pro šalį, tai nutariau pasisveikinti...

— Aišku.

Cukamotas tuoj pat nuleido žvilgsnį ir siuvo toliau, lyg parodydamas, kad šis vyrukas su dviračiu, stovintis priešais, galėtų ir netrukdyti. Šiodzo nuomone, Cukamotas, kad ir kaip užsiėmęs, galėtų bent pasiteirauti „Kaip pastaruoju metu sekasi?“ arba „Ar jau pripratot, kad namuose nebėra Lili?“ arba ko nors panašaus, tikrai neskaudėtų. Jautėsi užgautas. Juk kiek galėdamas stengėsi nuslėpti nuo Fukuko, kaip ilgisi Lili: saugodavosi, kad jos akivaizdoje neišsprūstų nė menkas „Li“, jau nekalbant apie „Lili“. Tokia nežabota jo meilė turėjo būti gniaužiama giliai viduje; ir štai netyčia sutikęs Cukamotą, jis iš tiesų tikėjosi radęs užjaučiantį klausytoją, kuriam galėtų išlieti visą susikaupusią gėlą ir šitaip palengvinti širdį. Negi Cukamotas nesupranta, kad derėtų Šiodzui ištarti kelis guodžiančius žodžius ar bent jau atsiprašyti, nes nuo tos dienos nė karto nebuvo pas jį užsukęs? Dėl to, kad Šiodzui sutikus atiduoti Lili Šinako, Cukamotas tvirtai pažadėjo kartkartėm aplankyti katę, pažiūrėti, kaip su ja elgiamasi. Turėjo įvertinti situaciją Roke ir viską pranešti jam. Žinoma, tai buvo tylus jųdviejų susitarimas, kruopščiai slepiamas nuo O-rin ir Fukuko. Tik su šia sąlyga Šiodzas sutiko atsisveikinti su savo brangiąja Lili; o Cukamotas nė karto neištesėjo pažado! Pasinaudojo kito patiklumu, paskui apsimetė, kad apie tai nieko nežino.

O gal jis ir neapsimetinėjo naivuoliu, paprasčiausiai buvo pernelyg įsitraukęs į kasdieninį darbą, kad rūpėtų kitų jausmai. Šiodzui labai magėjo pasinaudoti šiuo netikėtu susitikimu ir atvirai pasakyti, ką galvoja. Bet kai priešais tave taip užsiėmęs žmogus, nelengva nei iš šio, nei iš to pradėti kalbą apie savo katę. O jeigu išdrįstų, ar nebus taip, kad aprėktas liks jis, o ne tas kitas, kuris to vertas?

Šviesa palengvėle blėso, Šiodzas stovėjo sutrikęs, akivaizdžiai pakerėtas didelės adatos Cukamoto rankoje — vienintelio daikto, kuris vis blykstelėdavo, pagavęs paskutinius šviesos atšvaitus. Šiame rajone, nors jis palei valstybinį plentą, namų nedaug. Pietuose matėsi tvenkinys, ten varlės jau sukilo vakarienės, o šiaurėje stūksojo didelis akmeninis „Vieškelio Džidzo“. Šis budistų mirusiųjų sielų vedlys buvo visai naujas, ką tik pastatytas žuvusiems automobilių avarijose šiame kelyje atminti. Anapus ligoninės plytėjo ryžių laukai, o už jų tolumoje kilo kalnai, besidriekiantys palei Hankiu geležinkelį. Vos prieš akimirką jų daugiasluoksnės klostės aiškiai matėsi giedrame mėlyname danguje; dabar juos po truputį ėmė gaubti skysta, pilkšva prieblandos migla.

— Na, tai aš jau važiuosiu...

— Užsukit kada...

— Netrukus užsuksiu, kai turėsiu daugiau laiko.

Uždėjęs vieną koją ant pedalo, Šiodzas nedrąsiai žengė du tris žingsnius, bet vėl grįžo, tarsi negalėdamas susitaikyti su mintim, kad viskas taip ir paliks:

— Klausykit, atleiskite, kad trukdau, bet vis dėlto norėjau kai ko jūsų paklausti.

— O?.. Ko gi?

— Ketinu užsukti į Roką...

Cukamotas, kuris kaip tik stojosi baigęs darbą, nusviedė tatamį ant pakylos ir apstulbęs perklausė:

— Ką ketinat daryti?

— Na, matote, aš juk visiškai nežinau, kaip ji nuo tada laikosi...

— Gal juokaujat? Elkitės kaip vyras — palikite ją ramybėje!

— Jūs nesuprantate, Cukamotai. Viskas ne taip.

— Juk prašiau tada viską gerai apgalvoti. O jūs atsakėt: „Aš tos moters nė trupučio nepasiilgsiu. Man darosi bloga vien pažvelgus į ją.“

— Palaukite, Cukamotai. Ne apie Šinako kalbu — apie katę.

— Sakot, apie katę? — netikėtai tatamių pynėjo veidą nutvieskė šypsena. — Aa, katė... Suprantu.

— Taigi. Jūs prisimenate, ar ne? Žadėjote retkarčiais vis užsukti pažiūrėti, ar Šinako ja gerai rūpinasi.

— Aš taip žadėjau? Na, kad ir kaip, šiais metais buvau baisiai užimtas, tiek nuostolių po to potvynio, tad...

— Ak, suprantu; todėl ir neprašau, kad dėl manęs ten nueitumėte.

Ši pastaba turėjo nuskambėti gana sarkastiškai, bet klausytojas, regis, nepastebėjo.

— Vis nepamirštate tos katės, a?

— Kaip galėčiau pamiršti? Nuo tada, kai ją išsinešėt, mane kamuoja baisus nerimas. Gal ta Šinako su ja blogai elgiasi? Ar Lili jau ten apsiprato? Net košmarus ėmiau sapnuoti. O Fukuko akivaizdoje nė prasižioti apie tai negaliu, todėl man vis sunkiau ir sunkiau — šičia... — Šiodzas dunkstelėjo sau į krūtinę ir vos susilaikė nekukčiojęs. — Tiesą sakant, norėjau nors kartą pats nuvažiuoti ir pažiūrėti, bet jau kokį mėnesį jos beveik neišleidžia manęs vieno iš namų. Be to, labai nesinorėtų sutikti Šinako... Kaip manote, ar galėčiau kaip nors prasmukti vidun ir pamatyti Lili, kad Šinako nesužinotų?

— Ko gero, būtų sunku, — Cukamotas uždėjo ranką ant tatamio, gulinčio ant pakylos, tarsi rodydamas, kad jam šis pokalbis jau pakyrėjo. — Jus vis tiek pastebės. Ir jei žmonės pamanys, kad ketinote lankyti ne katę, užvirs tikra pekla.

— Oi, tikrai nenorėčiau, kad kas šitaip galvotų.

— Tai ir pamirškit. Jei ką nors atiduodi, — viskas, nesvarbu, kaip po to jautiesi... Juk suprantat, teisybė, Iši?

— Klausykit, — pradėjo Šiodzas, neatsakydamas į Cukamoto klausimą, o nusukdamas kalbą kitur. — Kur Šinako būna — antrame ar pirmame aukšte?

— Antrame, regis; bet, aišku, kartais nulipa ir žemyn.

— Ar niekada neišeina iš namų?

— Nežinau... Ji užsiima siuvimu, tad, manau, daugiausia būna namuose.

— Kada ji eina į pirtį?

— Negaliu žinoti.

— Aišku... Ką gi, atleiskit, kad sutrukdžiau.

— Iši! — šūktelėjo Cukamotas pavymui, tepamatęs dviračio galą, — kol tatamių pynėjas pakėlė savo rankų darbą nuo pakylos ir atsistojo, Šiodzas buvo spėjęs nuvažiuoti tris keturis jardus. — Jūs rimtai žadate ten važiuoti?

— Dar nežinau, ką darysiu, šiaip ar taip — nuvažiuosiu pasižvalgyti.

— Kaip žinot, bet po to nelėkite pas mane, jei prisidirbsit bėdų.

— O jūs neprasitarkit Fukuko ir mano mamai, gerai?

Ir Šiodzas pervažiavo bėgius, sukinėdamas galvą iš vienos pusės į kitą.

Kažin ar jam pavyktų viską padaryti taip, kaip tikėjosi — kaip nors gudriai išvengti susitikimo su Roko gyventojais, bet pamatyti Lili? Laimė, už namo buvo dykvietė, prižėlusi aukštų piktžolių ir tuopų, ten galima pasislėpti; tereikėtų kantriai palaukti, kol Lili išeis į kiemą. Deja, taip sutemo, kad net jei pasirodytų, būtų nelengva ją pastebėti. Be to, netrukus iš darbo turėtų grįžti Hacuko vyras, ir virtuvėje šurmuliuoja žmonės, ruošiama vakarienė; o lindėti dykvietėje per amžius, paslapčia, tarsi koks įsilaužėlis, irgi negali. Ko gero, būtų geriausia grįžti čia kitą dieną, kiek anksčiau. Bet šiandien Šiodzui svarbiausia buvo ne pamatyti Lili; labiausiai džiugino tai, kad pirmą kartą po geros pertraukos išėjo ten, kur norėjo, be žmonos žinios. Fukuko reguliariai važiuodavo į tėvo namus, kad iškaulytų iš jo kiek kišenpinigių, bet tai darydavo tik du kartus per mėnesį — apie dešimtą ir penkioliktą dieną. Ten ją visada kviesdavo pasilikti vakarienės, taigi į Ašiją grįždavo tik apie aštuntą ar devintą anksčiausiai. Šiandien buvo viena tų dienų, ir Šiodzas žinojo, kad laisve gali džiaugtis dar tris keturias valandas. Jeigu pasiryžtų kęsti alkį ir šaltį, tuščiam kieme galėtų lindėti mažiausiai porą valandų. Galbūt tada jam pavyktų sutikti Lili, jei, kaip tikėjosi, ši nepamiršo seno įpročio po vakarienės eiti pasivaikščioti. Taip, dar prisiminė — katė mėgdavo susirasti vietą, kur auga žolė, ir paėdusi sukramtyti keletą žalių stiebelių; taigi dykvietė, kaip susitikimo vieta, atrodė pati tinkamiausia.

Tokios mintys sukosi jo galvoje, kai pravažiavęs Konano mokyklą stabtelėjo priešais Kukusuido radijo prekių parduotuvę. Žvilgtelėjęs vidun įsitikino, kad šeimininkas ten, tik tada atvėrė stiklines duris namo viduryje ir pasisveikino: „Geros dienos.“

— Labai atsiprašau, — tęsė, — norėjau paklausti, ar negalėtumėt paskolinti man dvidešimt senų.

— Ar dvidešimties senų pakaks?

Krautuvininkas, be abejo, pažino Šiodzą; bet apsimetė abejojąs, gal norėjo parodyti, kad jiedu nėra pakankamai artimi, kad būtų galima taip netikėtai užsukti ir lyg niekur nieko prašyti pinigų. Antra vertus, kaip atsisakysi paskolinti tokią menką sumą, taigi iš savo nešiojamojo seifo paėmė dvi monetas po dešimt senų ir, netaręs daugiau nė žodžio, įdėjo jas į ištiestą Šiodzo ranką. Jaunasis vyras per gatvę nubėgo tiesiai į Konano turgų ir nusipirko pakelį pupelių košės ir ryšuliuką, susuktą į bambukų lapus, kurį įsikišo vidinėn kišenėn.

— Ar nepyksit, jei truputį pasinaudosiu jūsų virtuve? — paklausė grįžęs į radijo prekių parduotuvę.

Šiodzas, regis, buvo gerai išauklėtas, bet kitais žmonėmis naudodavosi be skrupulų. Buvo įpratęs prašinėti panašių paslaugų, todėl krautuvininkui pasiteiravus: „O kam?“, jis paprasčiausiai atsakė: „Noriu šį tą paruošti“, šyptelėjo vyriškiui ir patraukė tiesiai virtuvėn. Neišvyniojęs vištienos paketėlio, padėjo jį aliuminio keptuvėn, pilnon vandens, uždegė krautuvininko dujinę viryklę ir ėmėsi virti. Po to kokį dvidešimt kartų padėkojęs ir labai atsiprašęs, dar paklausė, ar jam nepaskolintų lempos dviračiui:

— Nesmagu, kad taip jums trukdau, bet gal padarytumėt man šią, paskutinę, paslaugą, ką?

— Žinoma, galit pasiimti, — atsakė žmogus ir iš parduotuvės gilumos atnešė seną popierinį žibintą, paliktą kažkokio tiekėjo, su užrašu „Mijoši-ja iš Uodzaki-čio“.

— Oho, koks senoviškas!

— Nelabai man jo reikia. Grąžinsit, kai tamstai bus patogu.

Kadangi lauke dar nebuvo visai sutemę, Šiodzas išvažiavo užsikišęs žibintą už rėmo. Pasiekęs didelę iškabą „Kelias aukštyn. Čia prasideda Roko kalnas“, tiesiai prieš Roko Hankiu geležinkelio stotį, dviratį paliko prie arbatos krautuvėlės kampo ir ėmė kopti ne pernelyg stačiu šlaitu, vedančiu link jo ieškomo namo, už trijų ar keturių kvartalų į viršų. Apėjęs namą iš šiaurinės pusės, susirado dykvietę, pritūpęs ant kulnų įsitaisė tankiame kokių dviejų trijų pėdų aukščio žolių ir piktžolių sąvašyne ir apimtas jaudulio sulaikė kvapą.

Šiodzas planavo kantriai laukti, sakykim, kokias porą valandų, kramsnodamas pupeles, kurias nusipirko sau. Jei Lili pasirodys, atiduos vištieną, kaip ypatingą gardėsį, ir galbūt kiek pasidžiaugs ją priglaudęs — gal užšoks jam ant peties ir nulaižys burną — pirmą kartą po tiek savaičių.

Jei būtų žinojęs, kuo baigsis šiandieninis ginčas su motina, būtų apsivilkęs apsiaustą; bet iš namų išlėkė paskubom, o tai, kad pasuko keliu į vakarus ir susitiko su Cukamotu, — gryniausias atsitiktinumas, bet kaip tik dėl to atsidūrė tokioj tolybėj. Po storos medvilnės drabužiais buvo pasivilkęs tik vilnonius apatinius marškinius, todėl jam iš tiesų buvo šalta. Įtraukė galvą į pečius ir pažvelgė į dangų, šis jau buvo nusėtas mirgančių žvaigždžių. Šaltos žolės braižė kojas, basnirčia įspirtas į medinpadžius sandalus; perbraukęs ranka per pečius ir kepurę, suprato, jog krenta didelė rasa. Na, tai nėra ko stebėtis, kad taip sužvarbo! Jei pratupės čia visas dvi valandas, greičiausiai susigriebs slogą... Bet nuo virtuvės atsklido kepamos žuvies kvapas, ir Šiodzas neabejojo, — Lili taip pat jį turėjo užuosti ir bet kurią akimirką gali išnirti iš vienos ar kitos pusės. Apėmė keistas nerimas, kai tyliai ėmė kviesti: „Liliiii... Liliiii.“ Vis stengėsi sugalvoti kokį ženklą, kurį galėtų suprasti tik katė, bet ne namuose esantys žmonės.

Priešais piktžolių sąvašyną, kuriame gūžėsi, augo tanki maranta, jos lapuose retkarčiais vis kažkas blykstelėdavo. Greičiausiai rasos lašelis ar kas panašaus, atspindintis tolimą lempos šviesą. Šiodzas tai puikiai suprato, bet kas kartą širdis krūtinėje krūptelėdavo — o gal tai spindinčios Lili akys: „Ar ten ji? O, kaip būtų nuostabu!“ Vien nuo tos minties širdis imdavo daužytis, o pilve pajusdavo keistą šaltuką; bet jau po akimirkos gaudavo nusivilti.

Gali pasirodyti keista, bet Šiodzas dar niekada nebuvo išgyvenęs tokio jaudulio ir nekantros, net bendraudamas su kitais žmonėmis. Kvailioti su kavinės padavėjomis — tiek ir tesugebėjo. Kažką panašaus į meilės nuotykį patyrė tada, kai slapta nuo Šinako susitikinėdavo su Fukuko. Taip, tas malonus, kutenantis, keistai trikdantis ir miglotas jausmas buvo panašiausias į meilę. Tačiau juos vienas kitam į glėbį stūmė motina ir Fukuko tėvas, sudarę stiprų frontą prieš Šinako, tad jiedviem nereikėjo labai ir vargti — nesigūžė žvarbioje vakaro rasoje ir pupelių košės iš bado nevalgė! Kaip tik dėl to jų santykiams su Fukuko visada trūko kažin kokio rimtumo: niekada troškimas ją pamatyti ar sutikti nebūdavo toks stiprus kaip tai, ką dabar jautė laukdamas Lili.

Šiodzas suvokė, kad abidvi — ir motina, ir žmona, — elgiasi su juo kaip su vaiku, gal net šiek tiek atsilikusiu, kuris niekaip negalėtų gyventi savarankiškai; ir dėl to buvo labai nelaimingas. Bet draugo, kuriam galėtų išlieti širdį, jis neturėjo; o verčiamas nuolat užgniaužti nuoskaudą, ėmė jaustis kažin koks vienišas ir bejėgis. Tai tik sustiprino jo meilę Lili. To vienišumo negalėjo suprasti nei Šinako, nei Fukuko, netgi jo motina — tik Lili tuo savo liūdnu žvilgsniu sugebėdavo pramušti kiautą ir suteikti ramybę. O Šiodzas buvo įsitikinęs, kad jis vienintelis supranta jos sielvartą, liūdesį, kurį katė, nemokėdama išreikšti žmonėms, slėpė giliai širdyje. Jau daugiau nei keturiasdešimt dienų, kai jie atskirti vienas nuo kito. Iš pradžių, teisybė, jis stengėsi apie tai negalvoti, kaip galima greičiau susitaikyti su ta netektimi. Bet apmaudas motinai ir dabartinei žmonai vis augo, o progų išlieti tą gniaužiamą pyktį pasitaikydavo vis rečiau ir rečiau. Kaip tik dėl to vėl sukilo Lili ilgesys, ir nebegalėjo jo numaldyti. Nėra ko stebėtis, kad Šiodzo padėtis — tas jo veiklos reguliavimas, griežta izoliacija, kurios buvo verčiamas laikytis, — tik dar labiau kurstė meilę prarastai katei. Net jei pats norėjo ją pamiršti, jam nebuvo suteikta tokia galimybė.

Dar viena priežastis nerimauti buvo ta, kad negaudavo jokių žinių iš Cukamoto. Galų gale juk šitiek prisižadėjo, kodėl neužsuka? Jeigu pernelyg užsiėmęs darbais, tai nieko nepadarysi; bet vargu ar vien dėl to — o jeigu Cukamotas ką nors slepia, nenori jo jaudinti? Galbūt Šinako su Lili elgiasi bjauriai ir dabar ši yra baisiai suvargusi, kankinama kokių negalių... Arba galėjo pasprukti ir pasiklysti nežinia kur... Gal ji susirgo ir padvėsė ten, Roke. Kas dabar žino? Nuo tada, kai išvežė Lili, Šiodzas dažnai sapnuodavo tokius sapnus. Staiga pabudęs šokdavo viduryje nakties — lyg girdėjęs kažkur netoliese kniaukiant, apsimesdavo, kad eina į tualetą, ir tyliai atsikėlęs praverdavo langines. Keletą kartų taip apsigavęs, krečiamas baugaus drebulio ėmė galvoti, ar balsas, kurį jis girdi, ir figūra, kurią mato sapnuose, nėra Lili vaiduoklis. Gal ji paspruko iš Roko, kur nors šalikelėje nusibaigė, ir į šeimininko namus besūgrįžo tik jos dvasia?

Vis dėlto nei pagiežingoji Šinako, nei galbūt neatsakingas Cukamotas tikrai netylėtų, jeigu Lili būtų nutikę kas nors iš tiesų baisaus. Vadinasi, tai, kad nesulaukia jokių žinių, rodo, kad viskas yra gerai! Kiekvieną kartą, kai apnikdavo tos neramios mintys, Šiodzas šitaip stengdavosi jas nuvyti. Be to, nors kankinamas nerimo, jis turėjo dar vieną rimtą priežastį sąžiningai laikytis žmonos draudimo eiti į Roką: ne vien dėl to, kad jį taip griežtai saugojo, — pats buvo nusprendęs nepakliūti į Šinako paspęstus spąstus. Jis ir dabar nelabai suprato, kokių tikslų ji siekė pasiimdama Lili; bet įtarė, jog Cukamotui galėjo būti patarta nepranešinėti jokių naujienų: galbūt šitaip tikėjosi sužadinti tokį nerimą, kad jis pasiduotų pagundai ir ateitų į Roką. Nors ir labai magėjo kaip nors įsitikinti, ar Lili viskas gerai, bet tebūnie prakeiktas, jei leisis tai klastingai moteriai įvilioti jį į pinkles.

Vien įsivaizdavus tą pasipūtusią, supratingą miną, kurią, neabejojo, jinai nutaisytų — „Ak, tai galų gale atėjai!“ — jį užplūdo pasišlykštėjimas. Bet ir pats Šiodzas nuolat naudodavosi mažom gudrybėm, buvo meistriškai įvaldęs sugebėjimą demonstruoti silpnumą — dėdavosi esąs toks žmogus, kuris padarys viską, ką kiti lieps. Būtent tai jam leido atsikratyti Šinako: iš pažiūros atrodė tarsi lėlytė Fukuko ir O-rin rankose, tačiau iš tiesų Šinako jis nekentė labiau nei visi likę kartu sudėjus. Net ir dabar neabejojo, kad pasielgė teisingai, kad ji buvo to verta; nejautė nė menkiausio gailesčio. O šią akimirką ji greičiausiai sėdi ana tam kambary antrame aukšte, už lango, kuriame dega šviesa. Gūžiantis tarp piktžolių ir žiūrint į šviesą, tas pašaipus, supratingas jos veidas vėl šmėkštelėjo prieš akis ir sužadino dar stipresnį pasibjaurėjimą.

Atvažiavęs šitokį kelią, prieš grįždamas į Ašiją norėjo bent išgirsti meilųjį Lili „miau“, kad ir iš tolo. Vien žinojimas, kad jai nieko neatsitiko, nuramintų įsiaudrinusias mintis, ir kelionė būtų ne veltui. O jeigu dar truputį daugiau, jeigu jis tyliai įslinktų į virtuvės prieangį ir žvilgterėtų vidun... Jei pasiseks, gal pavyks išsikviesti Hacuko laukan ir šnektelėti akis į akį, atiduos jai atsineštą vištieną ir sužinos, kaip laikosi Lili... Bet šitas malonias svajas išsklaidė šviesa lange ir to veido prisiminimas. Šiodzui ėmė virpėti keliai. Jeigu bus neatsargus, Hucuko gali ne taip suprasti ir pakviesti seserį iš antrojo aukšto. Arba vėliau būtinai jai papasakos. „Na štai, mano planas pradeda veikti“, — pasakys Šinako patenkinta, kaip ji moka. Ne — jis nieko panašaus nedarys!

Taigi teks toliau kantriai tupėti dykvietėje ir laukti, kol nusišypsos laimė ir Lili eis pro šalį. Antra vertus, jau taip ilgai bergždžiai laukė, kad norėjosi nuleisti rankas. Ir pupeles jau visas suvalgė. Be to, buvo tikras, praėjo pusantros valandos, ir darėsi neramu, kas laukia grįžus į Ašiją. Jei rastų tiktai motiną, tai nieko baisaus; bet jei Fukuko grįš pirma — neleis jam eiti miegoti, ir galiausiai jis visas bus nusėtas mėlynių. Bet labiau gąsdino mintis, kad po to jis būtų dar griežčiau saugomas.

Vis dėlto buvo keista, kad per pusantros valandos, kiek čia laukė, negirdėjo name nė menkiausio kniauktelėjimo. Ar galėtų būti, kad tie naktiniai košmarai, kuriuos paskutiniu metu taip dažnai sapnuoja, virto tikrove ir Lili nebėra? Jeigu žuvis, kurią neseniai užuodė kepant, buvo skirta šeimos vakarienei, tai ir Lili tuo pat metu turėjo ko nors gauti; o paėdusi tikrai būtų išėjusi kieman pakramsnoti žolės. Bet ji neišėjo, ir tai atrodė be galo įtartina...

Galiausiai, ilgiau nebetverdamas, Šiodzas pakilo iš piktžolių sąvašyno ir nusėlino prie galinės tvoros durų. Prigludęs prie plyšio medyje galėjo įžiūrėti, kad pirmojo aukšto langinės uždarytos. Kartkartėm jį pasiekdavo Hucuko žodžių nuotrupos, — ji greičiausiai guldė miegoti vaikus; be šito, daugiau nieko nebuvo girdėti. Jei pasisektų išvysti bent Lili šešėlį už antrojo aukšto lango, koks jaustųsi laimingas! Bet už stiklo, kiek galėjo matyti, nejudėdama kabėjo balta užuolaida, viršutinė jos dalis apšviesta menkiau negu apatinė. Turbūt Šinako, dirbdama iki vėlumos, nuleido viršuje kabančią lempą. Šiodzas įsivaizdavo idilišką sceną: moteris, įknibus į siuvinį lempos šviesoje, ir Lili, tyliai susirangiusi šalia jos, kietai įmigusi. Ilgą rudens vakarą rami lempos šviesa šiltu ratu gaubia Lili ir ją, tik jas dvi, visas likęs kambarys iki pat lubų skendi blausioje prieblandoje... Nakčiai gilėjant, katė pradeda vos vos knarkti, o moteris toliau tyliai siuva — graudi, bet jaudinanti scena...

Jei toks pasaulis slypėjo už lango — jeigu, kaip nors stebuklingai, Lili su Šinako tapo geriausios draugės — jei Šiodzas iš tiesų pamatytų tokį vaizdą, kokį įsivaizdavo — ar pavyktų užgniaužti pavydą? Tiesą pasakius, jei Lili pamiršo praeitį ir jaučiasi visai patenkinta dabartiniu gyvenimu, jis supyktų. Antra vertus, jeigu ją skriaustų ar būtų nugaišusi, jaustųsi dar baisiau. Kadangi ir taip, ir taip būtų negerai, gal geriau išvis nieko nežinoti...

Staiga pirmame aukšte išgirdo laikrodį mušant pusę valandos: „Bam...“ Jau buvo pusė aštuonių. Supratęs tai krūptelėjo, tarsi kas būtų pastūmęs. Žengė kelis žingsnius nuo tvoros, bet grįžo, išsitraukė iš kišenės vištieną, kurią buvo kruopščiai paslėpęs po drabužiais, ir ėmė vaikščiot su ja aplinkui, nuo medinių durų iki šiukšlių dėžės, pirmyn atgal. Norėjo palikti tokioje vietoje, kur Lili lengvai rastų: jeigu padės žolėse, gali užuosti koks nors šuo, o jei paliks tiesiog čia, gali pastebėti kas nors iš namiškių. Ar nėra kokio būdo, kaip galėtų... Ne, nebėra laiko tuo rūpintis. Jei po pusvalandžio — vėliausiai — negrįš namo, nėra jokios abejonės — kils dar vienas barnis. „Ir kurgi tamsta šlaisteis iki šitokios vėlumos, pone?“ Jis aiškiausiai įsivaizdavo Fukuko balsą, tarsi ši stovėtų greta, jos įniršusį veidą. Paskubomis atplėšė paketą ir padėjo jį tarp marantos lapų; išvyniotą bambukų ryšulėlį iš abiejų pusių prispaudė akmenukais, iš viršaus pridengė keliais lapais. Tada kiek įkabindamas nuskuodė per dykvietę iki arbatos krautuvėlės, kur buvo palikęs dviratį.

Tą vakarą Fukuko grįžo beveik dviem valandom vėliau už Šiodzą ir pasakodama Išiams, kaip nusivedė savo jaunesnįjį brolį į bokso varžybas, buvo ypač gerai nusiteikusi. O kitą dieną, pavakarieniavus kiek anksčiau nei įprasta, ji pareiškė: „Mes trumpam nuvažiuosime į Kobę“; ir vyras su žmona susiruošė į Džiurakukaną, Sinkaiči pramogų rajoną.

O-rin pastebėjo, kad po viešnagės pas tėvą Fukuko visada būdavo geros nuotaikos — nes po to kokias šešias septynias dienas kišenėje turėdavo pinigų. Tuomet leisdavo juos neskaičiuodama, paprastai bent porą kartų kviesdavo Šiodzą į kiną arba miuziklą. Kaip tik dėl to kurį laiką jiedu puikiai sutardavo, kaip bet kokia įsimylėjusi porelė. Bet po kokios savaitės, kai pinigai beveik išsekdavo, Fukuko imdavo dykinėti po namus, nieko neveikdama, tik užkandžiaudama ir skaitydama žurnalus; dar kartais koneveikdavo savo vyrą, kai manydavo, kad to reikia. Šiodzas savo ruožtu ištikimą ir mylintį vyrą vaidindavo tol, kol žmonos kišenės būdavo pilnos. Kai pinigai baigdavosi, pastebimai pasikeisdavo ir jo elgesys: pasidarydavo apatiškas, atsakinėdavo lyg nenoromis. Sunkiausia tokiomis dienomis būdavo O-rin, kurią ir sūnus, ir marti veldavo į savo ginčus. Nieko keista, kad kas kartą Fukuko išlėkus į Imadzu, O-rin pajusdavo begalinį palengvėjimą, žinodama, jog šeimoje kurį laiką bus ramu.

Ir dabar prasidėjo dar viena tokia ramybės savaitė. Vieną vakarą, prabėgus trims ar keturioms dienoms po apsilankymo Kobėje, Fukuko pareiškė vyrui, sėdinčiam kitapus vakarienės stalo, priešais ją:

— Tas filmas anądien buvo visai nieko vertas, tiesa? — ji mėgavosi sake ir aplink akis jau ryškėjo švelnus raudonis. — Ką apie jį manai? — toliau kalbėjo, paėmusi nuo stalo nedidelį buteliuką.

Šiodzas ištraukė jį jai iš rankų ir įpylė.

— Išgerk dar vieną.

— Ne, ne, nebegaliu... Aš jau girta.

— Na jau, tik vieną...

— Namuose gerti ne taip skanu. Sugalvojau — važiuojam rytoj kur nors!

— Būtų smagu... Taip, aš mielai važiuočiau.

— Savo kišenpinigių dar beveik ir neišnaudojau. Juk tą vakarą vakarieniavom namie, tik po to važiavom žiūrėti filmo. Taigi, pinigų pilna.

— Ir kur galėtume nuvažiuoti?

— Kažin, ką šį mėnesį rodo Takaradzukoje...

— Greičiausiai miuziklą.

Jeigu nuspręstų eiti į moterims skirtą reviu Takaradzukoje, Šiodzas galėjo tikėtis kaip reikiant pamirkti ten karštojoje versmėje; bet vis dėlto ši mintis jo pernelyg nesužavėjo.

— Jei dar liko tiek pinigų, ar negalėtume susirasti kokios smagesnės vietelės?

— Na, tai sugalvok kitą vietą...

— Gal važiuojam pažiūrėti rudeninių lapų?

— Kalbi apie Miną?

— Mine nieko gero — paskutinį kartą jis buvo visai užtvindytas. Manau, būtų smagu apsilankyti Arimoje... Šimtus metų ten nebuvome... Ką pasakysi?

— Taip, kada gi mes ten buvom?

— Prieš kokius metus... Ne, palauk. Ten klausėmės varlių, pameni?

— Tikrai. Vadinas, prieš pusantrų metų.

Mintys nunešė atgal, į tą laiką, kai jų meilė buvo tik prasidėjusi. Vieną dieną jie susitarė susitikti Takimičyje, paskutinėje geležinkelio magistralės stotelėje; po to Kobės-Arimos tramvajumi nuvažiavo į Arimą ir ten smagiai praleido pusdienį viršutiniame „Gošio-no-bo“ užeigos kambaryje. Abudu puikiai prisiminė tą malonią vasaros dieną, kai sėdėjo gerdami alų ir svaigdami nuo skaidraus kalnų šaltinio čiurlenimo.

— Tai ką, vėl įsitaisytume „Gošio-no-bo“ viršutiniame kambaryje?

— Dabar būtų net smagiau nei tą vasarą. Galėtume gėrėtis rudeniniais lapas, ilgai, neskubėdami maudytis karštoje vonioje, mėgautis vienas kitu iki pat vakarienės...

— O, taip... važiuojam! Tvarka, susitarėm!

Kitą dieną jie buvo suplanavę anksčiau papietauti, bet devintą valandą Fukuko dar net nebuvo pradėjusi ruoštis.

— Varge, tavo plaukai klaikūs, — pasakė žvelgdama į jį per veidrodį, prieš kurį sėdėjo.

— Gali būti. Jau kokios dvi savaitės negaliu nueit pas kirpėją.

— Tai gal dabar nulėk ir apsikirpk? Grįžk po pusvalandžio.

— Neįmanoma!

— Nenoriu rodytis žmonėms su tavim, kai šitaip atrodai. Paskubėk, lėk greičiau.

Šiodzas nubėgo pas kirpėją už kokio pusės kvartalo nuo savo krautuvėlės, rankoje spausdamas vienos jenos banknotą, kurį davė žmona. Viena laimė, kad prieš jį nebuvo nė vieno kliento, tad su kirpyklos savininku, atskubėjusiu iš galinio kambario, pasisveikino tardamas:

— Prašyčiau paskubėti.

— Kur nors išvykstate?

— Į Arimą, pažiūrėti rudeninių lapų.

— Bus labai smagu... Jūsų žmona irgi važiuoja?

— Taip. Ketiname anksčiau papietauti ir keliaut, tad ji liepė man nusikirpti plaukus ir grįžti po pusvalandžio.

Po pusvalandžio Šiodzas išlėkė iš kirpyklos, vargu ar spėjęs išgirsti linkėjimus, kirpėjo šūktelėtus pavymui: „Geros kelionės. Smagiai praleiskite laiką, pasilinksminkit!“ Sustojo prie savo namų ir, be galo laimingas, jau žengė per krautuvėlės slenkstį, kai netikėtai iš gilumos atsklidęs grėsmingas žmonos balsas privertė sustingti vietoje:

— O kodėl iki šiol tai slėpėte, mama, galima paklausti?.. Kodėl nepasakėt man, kad taip atsitiko?.. Gal tik apsimetat, kad mane palaikote, o iš tiesų visą laiką jam taip nuolaidžiaujate?

Iš ypač aštraus tono, kuriuo tai buvo pasakyta, Šiodzas suprato, kad Fukuko kaip reikiant įsiutusi. Jo motina akivaizdžiai jautėsi įvaryta į kampą. Ji bandė gintis, tarsteldama žodelį kitą, bet murmėjo taip tyliai, lyg nepasitikėdama savimi, ir Šiodzas beveik negalėjo girdėti, ką ji kalba. Tačiau Fukuko balsas aidėjo per visą namą.

— Ką?.. Tai dar nereiškia, kad jis ten buvo? Nejuokinkit manęs! Naudojasi kažkieno virtuve, kad išvirtų vištieną, o jūs sakot, kad ji galėjo būt skirta ne Lili?! Tai kam, manot, jis tą vištieną nešė, dėl Dievo meilės? O popierinis žibintas? Turėjot matyti, kaip jį parsinešė ir kažin kur užkišo... Jūs matėt, ar ne?

Fukuko niekada taip nesielgdavo — kad pultų jo motiną ir šitaip ant jos rėktų. Greičiausiai viskas dėl to, kad per pusvalanduką, kol Šiodzas kirposi, buvo užsukęs kas nors iš Kokusuido pasiimti pinigų ir pasiskolinto žibinto. Tiesą sakant, tą vakarą grįžęs namo su žibintu, kabaruojančiu ant dviračio, nutarė paslėpti jį ant aukščiausios lentynos sandėlio pašiūrėje, kad išvengtų nepatogių Fukuko klausimų. Nelaimei, motina turbūt apie tai žinojo, ir kai užsuko žmogus iš Kokusuido, nutarė žibintą atiduoti. Bet kodėl jis atvažiavo — juk sakė, kad Šiodzas galės grąžinti bet kada? Tas senas popierinis žibintas jam tikrai nėra taip labai reikalingas. Gal šiaip turėjo kokių reikalų netoliese... O gal supyko, kad negrąžino tų dvidešimties senų? Kažin, ar buvo pats senis, ar parduotuvės pagalbininkas? Tačiau Šiodzas vis tiek nesuprato, kam reikėjo pasakoti apie tą vištieną.

— Jei būtų tik katė, aš nieko nesakyčiau. Net jei sako, kad važiuoja aplankyti Lili, ten ne tik Lili — štai kas varo mane iš proto! Ir jūs, mama, — jūs manot, kad galit eiti su juo išvien, apkvailint mane ir lengvai išsisukti?

Šitaip smarkiai užpulta, net O-rin pritrūko žodžių ir buvo priversta trauktis. Kaip neteisinga, kad jo sena motina privalo kęsti nežaboto Fukuko pykčio protrūkius, šiaip jau skirtus jam, Šiodzui jos buvo gaila... Nors šiek tiek ir smagu: taip jai ir reikia. Bet kokiu atveju, neabejojo, jeigu būtų buvęs kambaryje kartu su jomis, Fukuko būtų išvis sužvėrėjusi; jausdamasis, lyg būtų ką tik išvengęs tigro nasrų, pasirengė sprukti laukan, vos pajutęs menkiausią pavojų.

— ... Ne, dabar man viskas aišku! Jūs leidot jam važiuoti į Roką, o dabar kuriat planus, kaip mane išgyvendinti.

Tuos žodžius tuoj pat palydėjo garsus trinktelėjimas.

— Palauk!

— Patraukit rankas!

— Kurgi susiruošei?

— Važiuoju namo. Pažiūrėsim, kuris iš mūsų kvailesnis...

— O Šiodzas? Jis gali grįžt bet kurią akimirką...

Iš trinksėjimų ir smūgių buvo galima spręsti, kad moterys pasistumdydamos artėja priekinės namo dalies link. Šiodzas, apimtas panikos, išlėkė gatvėn ir kiek įkabindamas skuodė penkis šešis kvartalus. Negalėtų pasakyti, kas nutiko vėliau: nelaukęs, kol sužinos, pasiekė autobusų stotelę naujajame valstybiname plente. Vienoje rankoje vis dar gniaužė monetas, gautas grąžos kirpykloje.

Buvo apie pirma valanda dienos. Šinako, ant kasdieninio kimono užsimetusi vilnonę skarą, greitu žingsniu išėjo per galines duris, paaiškinusi, kad nori nunešti greta gyvenančiam klientui siuvinį, kurį šį rytą buvo pabaigusi. Hacuko liko viena, sukosi virtuvėje, kai tyliai per kokią pėdą atsitraukė popierinė pertvara — tarpduryje uždusęs stovėjo Šiodzas ir spoksojo į kambarį.

— Oi, — riktelėjo ji, kone pašokdama.

Šiodzas vos vos linktelėjo, išspaudė šypseną ir pasakė:

— Hacuko! — pritildęs balsą ir nervingai gręžiodamasis paskubom kalbėjo toliau: — Šinako ką tik išėjo, ar ne?.. Mačiau ją kieme, bet ji manęs nepastebėjo. Slėpiausi ten, už tuopų.

— Ar dėl ko nors norėjai susitikti su mano seserimi?

— Tikrai ne! Atėjau aplankyti Lili, — dabar Šiodzo balsas pasikeitė, buvo sklidinas jausmo, kupinas skausmo ir liūdesio: — Hacuko, būk gera, pasakyk, kur ji? Atleisk, kad trukdau, bet leisk man ją pamatyti, nors kelias sekundes!

— Ar kur nors galiniam kieme jos nėra?

— Ir aš taip maniau, dairiausi, išstovėjau po tais medžiais beveik dvi valandas. Bet nemačiau jos nė pėdsako.

— Tai gal viršuje.

— Kaip manai, ar Šinako greitai grįš? Kur ji išėjo?

— Čia pat, išnešė kažkokį siuvinį. Už kokių trijų ar keturių kvartalų, tai ilgai neužtruks.

— Varge, ką man daryti? Kokia nesąmonė! — Šiodzas rėkte išrėkė žodžius, nusipurtydamas visu kūnu, ir treptelėjo koja. Paskui, sudėjęs delnus it maldai, paprašė: — Hacuko, būk gera, maldauju... Klausyk... Prašau tik vienos paslaugos. Atnešk ją man — prašau!

— O ką žadi daryti, ją pamatęs?

— Nieko nežadu daryti. Pamatysiu, kad jai viskas gerai, ir to pakaks.

— Juk neketini jos pasiimti, ką?

— Ar galėčiau ką nors tokio iškrėsti?.. Tik parodyk ją man, ir prisiekiu — daugiau niekada čia nebesirodysiu ir nedrumsiu jūsų ramybės.

Hacuko atrodė nustebusi, nudelbė Šiodzą kiaurai veriančiu žvilgsniu. Tada, netarusi nė žodžio, užlipo laiptais, bet netrukus vėl nusileido žemyn. Įkišusi galvą į virtuvę pranešė:

— Ji viršuje.

— Viršuje?

— Negaliu jos paimti, geriau nueik pats.

— Manai, nieko tokio?

— Nieko, tik paskubėk!

— Žinoma... Na, tai aš lipu.

— Greičiau!

Kopiant stačiais, siaurais laiptais, Šiodzui ėmė daužytis širdis. Buvo susijaudinęs, nes pagaliau jam leido pamatyti katę, rūpėjo, ar smarkiai bus pasikeitusi. Jautėsi laimingas, kad ji nežuvo kur nors šalikelėje ar nepaklydo, neprapuolė, o yra čia, saugiuose namuose. Tiktai graužė nerimas, ar nebuvo blogai prižiūrima, gal beliko vien kaulai ir oda... Aišku, per šitas šešias savaites jo tikrai nepamiršo; bet ar iš karto prieis su meile ir šiluma akyse? O gal bėgs nuo jo šalin iš drovumo, kaip elgėsi aną kartą?.. Kai dar gyveno Ašijoje, jam grįžus po dviejų ar trijų dienų, Lili kabindavosi ant jo ir nulaižydavo visą, tarsi sakydama, kad daugiau niekada niekur nebeišleis. Jeigu ir šį kartą taip elgsis, bus sunku ją palikti, kažin ar pajėgs ištverti...

„Štai ji...“ Užuolaidos buvo užtrauktos, neleido prasiskverbti skaisčiai popiečio šviesai. Šinako, kaip visada apdairi, turbūt užtraukė jas prieš išeidama. Todėl kambarys skendėjo blausiame šešėlyje. Prietemoje Šiodzas įžiūrėjo indą žarijoms iš Šigarakio dirbinių, o šalia — savo numylėtą Lili, tupinčią ant pagalvėlių krūvos, parietusią po savimi priekines letenas, susikūprinusią, mieguistom, pusiau užmerktom akim. Nebuvo tokia liesa, kaip baiminosi, o kailio blizgesys rodė, kad yra puikiai prižiūrima. Dar vienas ženklas, kad ja gerai rūpinamasi, — dvi pagalvėlės, akivaizdžiai skirtos jai; be to, regis, ji ką tik buvo baigusi užkandžiauti, gavus ir žalią kiaušinį — kiaušinio lukštas ir švariai išlaižytas ryžių dubenėlis stovėjo kampe ant kažkokio laikraščio. Šalia dėžutė su smėliu, visai tokia pat, kokią turėjo Ašijoje. Staiga Šiodzas užuodė specifinį kvapą, kurį per tiek savaičių buvo visai pamiršęs. Anksčiau juo buvo persismelkusios sijos, sienos, grindys ir lubos jo namuose; dabar jo buvo sklidinas šis kambarėlis. Liūdesys užgulė širdį ir gniaužiama gerkle pašaukė: „Lili!“ Katė, regis, pagaliau pastebėjo, kad jis čia, atmerkė apsiblaususias, abejingas akis ir metė Šiodzo pusėn be galo nedraugišką žvilgsnį. Dar giliau pabruko po savim kojas, per nugarą iki pat ausų nubėgo nervingas virpulys, tarsi jai būtų šalta, ir vėl užsimerkė, aiškiai rodydama, kad ji nori miegoti, ir miegoti viena.

Oras tą dieną buvo geras, bet vis dar žvarboka, tad Lili, ko gero, visai nepatiko mintis, jog reiktų trauktis nuo žarijų indo šono. Ir pilvas jos buvo pilnas, todėl pasijudinti buvo itin sunku. Šiodzas puikiai suprato, kodėl katė tokia ištižusi, jis buvo įpratęs prie retkarčiais jos demonstruojamo nedraugiškumo, tad per daug nenustebo. Bet pamatęs abejingas akis, smarkiai užtraiškanojusias kampučiuose, ir kaip ji gūžiasi, kažkaip keistai prislėgta, pajuto (o gal tik jo vaizduotė krėtė pokštus?), jog per tą trumpą jų išsiskyrimo laiką Lili siaubingai paseno — atrodė it pasmerkta mirčiai. Labiausiai sukrėtė tas jos žvilgsnis. Nors paėdusi ji dažnai atrodydavo apsnūdus, šiandien buvo kitaip: akys lyg sergančio žvėrelio, rasto šalikelėje visas gyvybingumas prapuolęs, absoliučiai išgaravęs.

— Ji tavęs neprisimena. Šiaip ar taip, ji tik gyvulėlis, — pasakė Hacuko.

— Nesąmonė. Ji apsimeta, kad manęs nepažįsta, nes mato dar kažkas.

— Kažin...

— Tikrai... Todėl nepyk, norėčiau, kad truputį palauktum čia ir leistum man uždaryti duris.

— Kam? Ką ketini daryti?

— Nieko. Aš tik noriu, na, truputį palaikyti ją ant kelių.

— Bet Šinako gali grįžt bet kurią akimirką.

— Hacuko, ar galėtum stebėti laiptus iš ano kambario ir pamačius ją iškart pasakyti man? Prašau... — Šiodzas uždėjo ranką ant durų ir dar kalbėdamas pamažu traukės į kambarį, palikdamas Hacuko anapus slenksčio.

— Lili, — pakvietė, priėjęs atsisėdo priešais ją.

Iš pradžių katė tik dėbtelėjo į jį piktai, tarsi sakydama: „Užsičiaupk! Aš saldžiai miegu pokaičio.“ Bet kai valė jai iš akių traiškanas ir pasiėmė ant kelių, glostė sprandą, regis, nerodė jokio nepasitenkinimo; po kiek laiko netgi pradėjo murkti.

— Kaip tau sekės, Lili? Ar gerai jautiesi? Ar ji tavim gerai rūpinasi... Hm?

Šiodzas apipylė ją meiliausiais žodžiais, tikėdamasis, kad ji prisimins ankstesnius žaidimus ir stumtelės įrėmusi kaktą ar nulaižys veidą. Bet Lili, kad ir ką jis kalbėjo, sėdėjo užsimerkusi, murkdama. Kantriai glostydamas jai nugarą, Šiodzas šiek tiek nusiramino ir pats, ėmė žvalgytis po kambarį. Kiekviena smulkmena rodė pedantišką švaruolės Šinako būdą. Kadaise, išeidama kur nors dviem trim minutėm, ji kruopščiai užtraukdavo užuolaidas, taip pat elgėsi ir čia. Maža to, nors nedidukas keturių su puse demblio kambariukas buvo pilnas įvairiausių daiktų — tualetinis staliukas, komoda su stalčiais, tai, kas reikalinga siuvimui, katės dubenėliai ir dėžutė su smėliu, — nesimatė nė ženklo netvarkos: viskas stovėjo savo vietose. Užmetęs akį į žarijų indą su įkištu žarstekliu, pamatytum, kad pelenai ant žioruojančių žarijų surausti lygiomis eilėmis. Netgi emaliuotas vaistų puodelis ant savo trikojo virš žarijų indo spindėjo taip, tarsi būtų ką tik nušveistas.

Bet labiausiai nustebino tie kiaušinio lukštai Lili dubenėlyje. Dabar Šinako privalėjo pati užsidirbti pragyvenimui, o tai išties turėjo būti nelengva. Tačiau ir skursdama ji stengėsi, kad Lili būtų gerai maitinama. Ir pažiūrėkit — Lili pagalvėlės gerokai storesnės negu pačios Šinako. Po galais, kaip ji sugeba šitaip rūpintis kate, kurios kadaise taip nekentė?

Šiodzas ėmė suprasti, jog dėl to, kad išvarė savo buvusią žmoną ir privertė šią katę iškęsti šitiek daug skausmo, kaltinti gali tik savo būdą. Ir dabar, šį rytą, negalėjo net į namus pareiti, atklydo tiesiai čionai. Jis klausėsi Lili murkimo, beveik trokšdamas nuo jos dėžutės kvapo, sukrėstas iki širdies gelmių. Taip, tai tiesa — gailėtis reikia abiejų — ir Šinako, ir Lili. Bet ar jis nėra dar labiau vertas gailesčio? Jis, neturintis namų, kuriuos galėtų pavadinti savais?

Tada pasigirdo skubūs žingsniai.

— Šinako jau prie kampo! — šūktelėjo Hacuko, atplėšdama duris.

— Dieve mano!

— Per užpakalines duris negalima. Per priekines — eik aplinkui, per priekines! Aš atnešiu tavo sandalus. Na, greičiau, greičiau!

Šiodzas nubildėjo laiptais žemyn ir metėsi prie priekinių durų. Įsispyręs į sandalus, kuriuos Hacuko buvo nusviedus ant žemės, išlėkė gatvėn. Išeidamas dar spėjo pamatyti šmėstelint Šinako, sukančios prie galinių durų, nugarą. Vos vos nesusidūrė! Vejamas keistos baimės, jis kiek įkabindamas pasileido priešingon pusėn.