IŠLEISTUVĖS

Buvo rytas, ir Džo Braunas sėdėjo barake savo kambarėlyje. Šį kartą barakas buvo pastatytas gerokai toliau į vakarus, negu prieš trejus metus, ir į statybos aikštelę, kur dirbo čia gyvenantys darbininkai, jau ėjo geležinkelis. Štai ir dabar visi laukė prekinio traukinio — jis atvažiuos ateinančią naktį, o kitą dieną vėl išvažiuos.

Braunas buvo vienas savo kambarėlyje, sėdėjo ant sudedamosios lovos ir rūkė jau trečią cigarą. Savo darbą jis užbaigė, visus planus ir apskaičiavimus perdavė įpėdiniui ir šią paskutinę dieną prerijose, kur ėjo transkontinentinio geležinkelio statyba, nebeturėjo ko veikti. Rytojaus dieną jis išvažiuos prekiniu traukiniu į rytus — gavo pakvietimą atvykti į vyriausiąją statybos valdybą ir ten vadovauti baigiamiesiems geležinkelio tiesimo darbams. O tų darbų ten jo laukė nemažai — ir techninių, ir organizacinių. Geležinkelis buvo tiesiamas vienu metu iš rytų ir vakarų; abi linijos turėjo susijungti Uoliniuose kalnuose, ir kadangi dvi skirtingos bendrovės lenktyniavo, kuri pirmoji pasieks tikslą, tai darbai buvo vykdomi tokiu pašėlusiu tempu, kad kartais atsitikdavo netikėčiausių dalykų. Braunas buvo pakankamai energingas ir patyręs, todėl geležinkelio statybos vadovybė jį dabar ir prisiminė.

Džo dar kartą perskaitė pakvietimo raštą ir vėl įsikišo į kišenę. Jis buvo nepratęs būti be darbo. Viena vienintelė diena pasitaikė, kada jis nebeturi ko veikti, ir štai jau iš pat ryto neranda sau vietos. Savo įpėdiniui jis viską išaiškino, tiesa, būtų labai įdomu sužinoti, ar tas gerai suprato savo pareigas, bet negi dabar eisi ir klausinėsi. Džo tiesiog nežinojo, kaip reikės prastumti tas ne tiek laisvas, kiek dykas valandas. Henrio dabar neprisišaukti. Jis organizuoja šį vakarą Džo Braunui išleistuves. Stovyklos viršininkas Teiloras užsiėmęs. Inžinieriai taip pat turi darbo. Žvalgai išjojo pasitikti prekinio traukinio, kad pakeliui jo neužpultų indėnai. Visi ką nors veikia, tik jis, Džo Braunas, sėdi savo kambarėlyje ir rūko. Džo jautėsi kaip koks kalinys, kuriam neleidžiama dirbti. Paskutiniai metai buvo labai sunkūs, ir tas visiškai ištampė jam nervus. Jis būtų mielai iš, pat labo ryto pasigėręs, jeigu tik kas būtų atnešęs degtinės. Bet, atrodo, ir pardavėja Deizė jį pamiršo. Rytoj jis išvažiuoja, ir jai teks pasiieškoti naujų klientų, kurie negailės arbatpinigių.

Džo Braunas nusispjovė. Daug negalvodamas, jis spjovė tiesiai ant grindų, juk tame kambarėlyje jam beliko permiegoti tik vieną naktį. Ne, tame kambarėlyje jam išvis nebeteks miegoti, juk ateinančią naktį praleis ūždamas su draugais. Paskui kartu su Henriu sės į traukinį, einantį į rytus... į miestą, o mieste yra raštinė, joje — viršininkai, kurie niekada nėra matę laukinių Vakarų... be to, mieste gyvena šeima, kuri Džo vargu ar bepažins...

Braunas dar kartą nusispjovė, paskui atsidarė langą ir pažvelgė laukan. Vėjas nešiojo kieme dulkes, ir Džo žinojo, kad mieste pasiges šio prerijų vėjo ir šių dulkių.

Vis dėlto Deizė jį pamatė ir atspėjo jo norą. Virtuvės lange pasirodė jos veidas, o netrukus, nešina buteliu, prie Brauno kambarėlio lango priėjo ir ji pati. Deizė buvo labai jauna, jos oda riebi, plaukai seniai neplauti, bet akys linksmos, nosis trumpa ir įžūli.

— Jau dabar gersi? — paklausė ji ir, padavusi inžinieriui butelį, paėmė iš jo pinigus, spėjusi permesti juos akimis ir nustatyti, kad Džo šiandien dosnus.

— Atsisveikinimo skausmas, Deize.

— Aš visai ne Deizė. Kam kam, o tau tai tikrai ne. Mano vardas Vikė.

— Vikė tau netinka. Degtinė numalšina atsisveikinimo skausmą... Deize. Atsinešk ir sau taurelę!

— Gerti aš kol kas dar neišmokau, tai senukų darbas. Be to, nežinau, kas yra atsisveikinimo skausmas, ir man nėra reikalo malšinti jo degtine.

— Tavo metų aš irgi buvau toks akiplėša. Kaip eina laikas.

— Jeigu tu ir šiandien vakare trauksi tokią liūdną dainelę, bus visai nuobodu!

Džo patraukė kliuksnį tiesiai iš butelio.

— Šio vakaro nuotaika ne nuo manęs priklausys. Tai bus tik proga visiems pasigerti!

— Gerai, jei tik tuo viskas ir baigsis.

— Kodėl gi turėtų nesibaigti... O ką tu turi galvoje?

— Aš dar neužmiršau, kaip paskutinį kartą jie badėsi peiliais. Negaliu matyti kraujo. Tiesiog bloga darosi. Kai prisimenu, kaip Mekis maurojo, kada peilio geležtė smygsojo jam virš ausies kaip raštininkui pieštukas, tai ir dabar dar vemti verčia.

— Mat, kokia tu jautri! Gal tada važiuojam kartu į miestą?

— Jokiu būdu. Niekados. Mekis...

— Ak, štai kas. Bet aš nemanau, kad šiandien vėl kiltų tokios pjautynės. Mes pradėsime gerti apie pusiaunaktį, kai atvažiuos traukinys. Iki to laiko turime būti blaivūs. O nuo vidurnakčio ligi ryto... tikras pasienio gyventojas dar niekada nėra visiškai nusigėręs! O kai dėl ilgosios Lilės, tai čia viskas aišku — tik vienas mušeika Bilis turi į ją teisę.

— Tikėkimės, kad tuo viskas ir baigsis. Taigi iki vidurnakčio!

Deizė-Vikė šelmiškai sukikeno ir nubėgo atgal į virtuvę. Džo Braunas patraukė porą gurkšnių viskio ir išėjo į lauką pasivaikščioti. Negi tupės visą dieną kambary.

Pasiekęs geležinkelį, jis ilgai stovėjo prie bėgių ir žiūrėjo į rytų pusę, kur geležinkelio tiesimo darbai jau buvo baigti. Taip jam bestovint, staiga pasigirdo arklių kanopų dundėjimas, o netrukus pasirodė ir patys raiteliai — priekyje Džimas, už jo dar trys vyrai, tarp kurių Džo atpažino mušeiką Bilį ir mažiuką purvinais drabužiais žmogelį. Buvo matyti, kad visų arkliai labai pavargę. Raiteliai perkirto geležinkelį ir žingine pasuko stovyklos link. Prijojęs Džo Brauną, Džimas sustojo. Kiti irgi sustabdė arklius.

— Labas rytas, — pasisveikino Rudasis Džimas. — Jau atsikėlei, būsimasis transkontinentinio geležinkelio vyriausiasis inžinieriau?

— Atsikėliau, — atsakė Džo, taikydamasis prie Džimo tono. — Bet visai be reikalo! Vis tiek nėra kas veikti. Skaičiuoti geležinkelio pabėgius, žolės stiebelius prerijose ar lentas kambary — juk tai tas pats galas.

— Norėčiau ir aš kada šitaip neturėti darbo. Bet pamatysi, vėl bus didelė velniava! Aplink pilna užmaskuotų pėdų...

— Negi dakotai sumanė dalyvauti mano išleistuvėse?

Džimas nei iš šio, nei iš to dirbtinai nusijuokė, bet iš tikrųjų tai buvo ne juokas, o pašaipa.

— Galimas daiktas! Turbūt, dakotai mano, kad jie iš tikrųjų čia reikalingi ir tau kažko trūks, jeigu jie nepasirodys. Ar nenori vėl paragauti žuvies iš upelio dakotų krašte?

— Liaukis šitaip juokavęs.

— Iki pasimatymo vidurnaktį! Tikiuosi, ne anksčiau. Noriu išsimiegoti. O, kad traukinys būtų jau čia! Tada galėčiau lengviau atsikvėpti.

Džimas paspaudė savo arklį, kiti nusekė paskui jį, Džo liko vienas prie geležinkelio.

Kiekvienas indėnų užpuolimas — tai ne tik pavojus, bet ir laiko gaišinimas. O gaišti nevalia nė valandos, nes tada konkurentai anksčiau užbaigs savo liniją, ir bendrovė, kuriai dirba Džo, tiek ir tematys pažadėtą premiją. Džo nejučiom ėmė atidžiau žvalgytis ir klausytis, nors šiuo dienos metu to visai ir nereikėjo.

Atjojęs į aikštę, aplink kurią stovėjo palapinės ir barakai, Rudasis Džimas nušoko žemėn ir paliepė kartu atjojusiems vyrams nuvesti savo ir mušeikos Bilio arklius. Biliui žvilgsniu davė ženklą sekti iš paskos.

Rudasis Džimas gyveno barake vienas. Niekas nežinojo, kokiais keliais jam pavyko išsikovoti šitokią privilegiją, kuri buvo nepasiekiama net inžinieriams arba stovyklos viršininkui, tačiau niekas dėl to nekėlė balso. Kambarėlis buvo labai mažytis, bet Džimas dar padarė jame dvigubas sienas. Kam jam šito prireikė, taip pat niekas nežinojo. Jeigu kas jo paklausdavo, Rudasis Džimas sakydavo, jog naktimis taip baisiai sapnuojąs, kad paprastą sieną galįs lengvai kumščiu pramušti.

Džimo kambarėlio durys buvo užrakinamos. Džimas atidarė jas. Langas buvo uždengtas nepermatoma muslino skara, tačiau negalėjai pasakyti, kad viduje būtų tamsu. Bebarzdis rudaplaukis skautas įleido Bilį pirma ir, neuždaręs durų, tarė jam:

— Sėskis, aš tuoj grįšiu.

Bilis atsisėdo ant lovos.

— Kur eini? — paklausė jis. — Gal atneši išgerti?

— Ne, tu viskio statine. Einu atsivesti Karolio Didžiojo.

— Ko? Ką tu pasakei?

— Tu labai teisingai išgirdai. Jis atvyko čia vakar.

— Ir aš...

— Ir tu, jo geriausias draugas, sužinojai tai tik iš manęs. Toks jau tas gyvenimas. Na, tai aš tuoj!

Ir Džimas pradingo.

Bilis kažką suniurzgė ir užsidegė pypkę. Visą naktį ir dieną jis praleido žvalgyboje ir buvo pavargęs kaip šuo. Jeigu jau negalima eiti gulti, tai gerai būtų bent išgerti. Tikriausiai ir Karolis Didysis apie tą patį svajoja! Juk jie taip ilgai nesimatė, reikėtų aplaistyti susitikimą.

Netrukus Džimas atsivedė Karolį Didįjį ir pasodino jį šalia Bilio. Paskui ištraukė iš palovio mėsos ir butelį brendžio.

Kai visi trys pavalgė ir išgėrė, Bilis paklausė Karolį Didįjį, su kuriuo kadaise drauge dirbo žvalgu:

— Iš kur tu dabar staiga vėl atsiradai? Nesuprasi tavęs — čia nei iš šio, nei iš to pradingsti, čia ir vėl pasirodai. Keistas tu žmogus!

— Nusibodo Šiaurėje. O be to, ir tavęs pasiilgau.

— Taip tavim ir patikėsiu! Manai, nemačiau, kaip bedantis Benas, tas sukčius, tada tave išrengė? Vien už ačiū jis šito, žinoma, nedarė! Arklys, šautuvas, revolveris, drabužiai. — o tu jam negalėjai už tai nė sudilusio cento sumokėti!

Rudasis Džimas nusišiepė — kažkaip iš aukšto, bet kartu ir įtariai.

— Čarlzai, — įsiterpė jis. — Ką aš girdžiu? Benas davė tau daugiau, negu aš buvau prašęs! Tu, mielasis, kažką susitarei be mano žinios ir, turiu pasakyti, padarei didžiausią kvailystę savo gyvenime.

Karolis Didysis jautėsi nejaukiai tarp savo pašnekovų. Kai jie pradėjo kalbėti apie senas istorijas, jam kilo noras pasiųsti juos abu po velnių. Tačiau šito padaryti jis negalėjo — jeigu jau drįso vėl pasirodyti Pietuose, tai reikia taikstytis ir su senaisiais draugais.

— Aš nežinau, apie ką tu kalbi, — tarė jis Džimui.

— Aha, nežinai. Tada aš tau paaiškinsiu. Tai tu užkorei mums ant sprando Harį. Ir kaip tau atėjo į galvą mintis vėl partempti tą prakeiktą raudonodį vaikėzą iš juodakojų. Aš buvau tėvą ir sūnų labai gražiai išskyręs: Topas čia, Haris ten, o tu juos vėl suvedei į krūvą. Kvailesnio daikto iš tikrųjų negalėjai sugalvoti! Matyt, įsikalei sau į galvą, kad gali mulkinti Harį taip, kaip aš Topą?

— Ką? Aš juk niekados...

— Geriau patylėk. Aš žinau visą istoriją. Aš esu Topo draugas, nepamiršk šito! Ir jeigu tu nori čia ramiai gyventi, tai nebandyk man daugiau dumti akių. Kam kam, tik jau ne man! Šiaip ar taip, Haris dabar čia; kaip koks kibis laikosi jis Įsitvėręs savo tėvo ir nuodija mums gyvenimą. Kas nors turi nutikti, jei ne, mes išvis nieko nelaimėsime. Penkeri metai...

— Kaip penkeri metai?

— Penkeri metai, kaip tiesiamas čia geležinkelis, — išsisuko Džimas. — Kitąmet jis bus baigtas. Tada tai užplūs čia minios... Mums reikia prieš tai susišluoti visą gerą. Jei ne, tai galim susikrauti savo mantą ir keliauti sau.

— Apie kokį gerą tu čia šneki?

— Jeigu judu nebūtumėte tokie velniškai nepatikimi, galėčiau kai ką aiškiau pasakyti. Bet kol kas pasakysiu tik tiek: su vienu Topu galima būtų šį tą nuveikti. Bet vaikėzą reikia pašalinti!

Karolis Didysis ir Bilis, sėdintys iš kairės ir dešinės, akies krašteliu stebėjo Rudąjį Džimą.

— Aha, — tarė Bilis.

— Aha! — tarė Čarlzas. — Vadinasi, Topas kai ką žino. Tai ko tu pats vienas nesusiglemžei aukso? Juk turėjai penkerius metus laiko, be to, Topas — tavo draugas!

— Aš ir pats tai žinau. Bet pirmiausia turime išmušti Topui iš galvos kvailą įsitikinimą apie indėno garbę, patraukti jį savo pusėn, kad eitų su mumis išvien, kitaip nieko nebus, o vaikėzą reikia iš anksto pašalinti iš kelio, nes jis manęs nekenčia ir niekada nieko iš jo neišgausi. Tai aišku kaip dukart du.

— Tai pasiųsk vaikiščią į aną pasaulį! Juk tau nesunku tai padaryti, — pareiškė Bilis.

— Aš pažadėjau Topui jo neliesti.

— Tai gal tu niekada gyvenime nesi pažeidęs duoto žodžio, a? Pamanykit, Rudasis Džimas — džentelmenas!

— Pavartyk truputėlį savo smegenis, jeigu jos dar visai nepraskydo nuo degtinės, ir tada gal kai ką suprasi! Jeigu aš nudaigosiu berniuką — prarasiu senį. Taip neišeina, kaip tu savo kvaila galvele įsivaizduoji. Mums reikalingas Topas! Jis vienas! Ir ne kaip priešas, o kaip draugas.

— Na gerai. O ką tu duosi, jeigu mes berniuką patyliukais sudorosime?

— Jūs vieni du šito neįstengsite padaryti.

— Oho! Nesutvarkysiu šito ilgaplaukio vaiko! Aš su juo viena ranka susidorosiu!

— Per daug nešokinėk, Bili! O be to, jeigu nori žinoti, tas jaunasis indsmenas nėra vienišas, ir todėl tu jo vienas nesudorosi.

— Jis niekada nesiskiria su savo tėvu.

— Tai dar ne viskas. Jis pasidarė tikras gaujos vadas, tas Haris. Kitaip viskas būtų jau seniai sutvarkyta, patikėk manim.

— Jis? Gaujos vadas? Tai kaip aš nieko nepastebėjau!

— Tokios tavo kalbos kaip tik ir rodo, kad Haris už tave gudresnis. Jis veikia kaip tikras indsmenas. Jų mokyti nereikia, kaip suburti krūvon vienminčius, kad ničniekas to nepastebėtų. Aš jau žinau apie tuziną vyrų, kurie, Hariui tik švilptelėjus, stotų jo pusėn. Bet, atrodo, jų yra ir daugiau. O mūsų tarpe yra vienas plepys, nes ką tik aš užsimoju padaryti, žiūrėk, po poros valandų Haris jau viską žino. Taigi bent jūs laikykit liežuvį už dantų. Nepamirškit, kad nuo jo akių niekur nepasislėpsi, ir jei tik kas, jis tuoj stveriasi peilio.

— Hm! — numykė Bilis.

— Hm! — suniurnėjo Čarlzas.

— Ir kas iš to? — paklausė Bilis. — Kam tu mums pasakoji visą šį romaną?

— Šiąnakt Džo išleistuvės, tai būtų gera proga. Aš dar gerai nežinau, kaip... bet...

— Ne, — pasipriešino Bilis. — Tik jau ne visų akyse!

— Tik viešai. Tai turi atsitikti per muštynes.

— Bet jis neis į išgertuves. Kaip tu jį ten atitempsi?

— Tai jau Džo reikalas. Juk jo išleistuvės! Haris neatsisakys jose dalyvauti.

— Ar Džo galima apie tai prasitarti?

— Ne! Jokiu būdu!

— Na gerai. Sakykim, Haris ateis. Bet ten bus ir tėvas!

— Užtat reikia surasti tokią dingstį, kad tėvas patikėtų, jog mums iš tikrųjų reikia su Hariu išsiaiškinti.

— Bet surask tokią, kad geras!

— Tai visai paprasta.

— Ak šitaip?!

— Taip. Tu, Bili, niekada neišmoksi pažinti indsmeną. Topas be galo myli savo vaiką, ir kaip tik dėl to yra vienas dalykas... vienas dalykas, kurį paminėjus senis pradeda siusti.

— Ir kas tai per dalykas?

— Jis nepasitiki Hariu. Tai sena kvaila istorija, Topas yra man apie tai pasakojęs. Kadaise, sužinojęs, kad ruošiamasi atkeršyti Lokės giminei, kuri, užnuodijusi upelio vandenį, išguldė vos ne visą mūsų ekspedicijos grupę, berniukas nubėgo pas saviškius įspėti savo sesers ar motinos... juk Topas ir Haris kilę iš „Lokės sūnų“ palapinių... Topui jau visam laikui užkirstas kelias ten grįžti; jis yra ištremtas, nes susidraugavo su manim... bet jis bijo, kad Haris jo nepamestų ir nesugrįžtų į savo giminę...

— Ir neišduotų mūsų? Kaip tik apie tai aš jau seniai galvojau!

— Jei tik kas mestų jam įtarimą, tuoj pat viskas būtų aišku.

— Bet kas gi tai padarys? — paklausė Karolis Didysis.

— Tik tai ne kuris nors iš mūsų! — sušuko Bilis.

— Žinoma, ne iš mūsų, — pritarė Džimas. — Koks nors niekuo dėtas žmogelis.

— Gal Mėkis? — pasiūlė Bilis.

— Jeigu tik jis nebijos, — suabejojo Džimas. — Tavo peilis už ausies, Bili, jam labai netiko.

— Užtat dabar žino, koks aš stiprus. O be to, jis kvailas.

— Taip, kvailumo tai jis kvailas. Todėl nereikia, kad viską žinotų. Užtenka, kad girtas patvirtintų, jog Haris turi slaptų ryšių su Lok ės gimine...

— Hm! Neblogai. O gal iš tikrųjų taip yra. Tarp kitko, vienas klausimas: kam tu pasakojai Džo tokius baisius dalykus apie užmaskuotus pėdsakus? Juk mes nieko neaptikome, ničnieko! Nė mažiausio įtartino ženklo!

— Dėl to ir neradome, kad jie užmaskuoti.

— Neplepėk nesąmonių. Sakyk, ko tu tuo sieki?

— Tai tu vis dar nesupranti?

— Jau, atrodo, pradedu susigaudyti.

— Pagaliau!

— Ką darys Haris, jeigu Mekis apkaltins jį išdavyste?

— Tai pataikys Hariui į pačią jautriausią vietą. Ir jis iškart paleis kulką arba smeigs peiliu — nelygu kokia bus situacija. Ir tada mes šoksime keršyti už nužudytą Mekį.

— Vadinasi, mes turime būti keliese, o Harį reikia jau iš anksto atskirti nuo draugų.

— Tai ir yra svarbiausia. Kai mes jį sudorosime, draugai nedrįs nė pajudėti. Jie palaiko Harį tik todėl, kad tai jiems paranku. O kokia gi nauda iš lavono?

— Tu nepažįsti visų jo draugų.

— Žinoma, ne, užtat mes savo tarpe visus pažįstame. Bus aštuoni ar dešimt vyrų, ir gana.

— O jeigu jis išliks gyvas?

— Mes liepsime jį suimti kaip žudiką ir rytoj traukiniu pasiųsime į miestą teisman. Su indsmenais ten niekas per daug nesiterlioja, o kalėjime indėnas neištvers nė dvejų metų.

Bilis dar kliuktelėjo degtinės.

— Na, užteks gerti, — tarė Džimas. — Paskui dar prišnekėsi ko nereikia.

— Iki vidurnakčio užteks, prisiekiu savo dvidešimt šešiom laimėtom kovom. Šiandien gal jau bus dvidešimt septintoji!

— Laikas būtų! Šitaip ilgai nieko doro nenuveikei. Na, bet gana plepėti. Patys žinote, ką reikia daryti.

Džimas išgrūdo abu savo svečius, nusiavė batus, norėdamas šiek tiek pravėdinti kojas, ir išsitiesė lovoje.

Kol Rudasis Džimas miegojo, Bilis nusivedė Karolį Didįjį į didžiulę palapinę, kurioje buvo sukrautos statinės ir dėžės su maistu. Viename tuščiame kampe buvo įsikūręs Bilis Ir dar du vyrai. Kampas buvo atitvertas dėžėmis ir statinėmis, kad į jį taip lengvai nepatektų koks nepageidaujamas svečias, vidus užverstas antklodėmis, degtinės buteliais, alaus bokalais, mėsos puodais ir kitokiais griozdais.

— Žiurkėno lizdas! — nusišaipė Čarlzas.

— Ne, lapės ola. Nusnūsiu porą valandų. O ką tu žadi veikti?

— Nė pats dar nežinau. Ką galima šiame krašte prasimanyti, turint porą valandų laiko?

— Pabūk kartu su Džo. Ar tu jau matei jį?

— Ne. Šiandien jis dar nepasipainiojo man po kojomis.

— Tai nueik pas jį. Jis visada turi cigarų.

— Galiu ir nueiti. Saldžių sapnų!

Karolis Didysis dar kartą atidžiai nužvelgė palapinę su maisto produktais ir nubindzino per stovyklą, kur gyvenimas virte virė. Jau iš tolo jis pamatė Džo, vis dar tebestovintį prie geležinkelio. Apie vidurdienį vėjas aprimo, dulkės nusėdo, bet dangus tebebuvo apniukęs. Padūmavęs oras išsisklaidė po apylinkės, ir Uolinių kalnų grandinė tolumoj atrodė veikiau panaši į rūko draiskanas, negu į tvirtas uolas.

Ilgšis su riestais ūsais beveik minutę išstovėjo šalia inžinieriaus, kol tas jį pagaliau pastebėjo. Džo Braunas buvo visiškai paskendęs savo mintyse.

— Ak... tai tu! — tarė jis ir nužvelgė Čarlzą nuo galvos ligi kojų — nelabai draugiškai, bet ir nepriešiškai. Karolio Didžiojo kaip žmogaus inžinierius visiškai nevertino, tačiau, šiaip ar taip, jis suvaidino tam tikrą vaidmenį šiame pavojingame žaidime, kurio sėkminga baigtis jau visai čia pat, todėl, tai prisiminęs, Džo pasveikino žvalgą — kaip kokį kažkada naudingą baldą, netikėtai vėl aptiktą sendaikčių sandėliuke.

— Reikia ir man pažiūrėti, kaip čia baigsis tas mūsų kadaise bendrai pradėtas darbas, — meilydamasis tarė Karolis Didysis.

Džo Braunui tas nepatiko, bet vis dėlto jis pavaišino Čarlzą cigaru.

— Taip, taip, — išsiblaškęs atsakė inžinierius. — Tikėkimės, kad paskutiniais metais viskas greičiau eis.

— Jūs rytoj išvažiuojat?

— Taip, traukiniu.

— Šiąnakt bus išleistuvės? — pasiteiravo Čarlzas, nors ir pats viską žinojo.

— Tu irgi būtinai ateik, Karoli Didysis.

— Tiesą sakant, mes keturiese turėtume sėdėti kartu: jūs, Henris, Bilis ir aš — ne nuogi, kaip anąkart, bet kaip tie keturi... nagi tie keturi...

— Kurie negėrė nuodingo vandens. Tai tu prieik prie mūsų stalo! Topas, kuris paskui surado mus keturis, irgi turėtų būti drauge.

— Girdėjau, Topo vaikis vėl čia?

— Jau seniai juodu vėl kartu. Ir jį paimsime. Dar kartą prisiminsim senus laikus!

— Nors jie ir nekokie buvo.

Džo nenorom nusišypsojo.

Iš prerijų vėl atšuoliavo raitelių būrys — antroji žvalgų grupė, vadovaujama jauno indėno. Karolis Didysis įsmeigė akis į jaunuolį. Jis vos begalėjo jį atpažinti. Haris buvo ne tik išaugęs— per paskutinius ketverius metus jis labai pasikeitė.

Džo pašaukė indėną, ir šis su savo širmiu prijojo prie inžinieriaus, o jo palydovai tuoj pat išsisklaidė tarp palapinių ir lentinių pašiūrių. Jeigu Karolis Didysis tikėjosi, kad Maris ji pasveikins, tai labai apsiriko. Jaunasis indėnas žiūrėjo tik į Džo, laukdamas kokios pastabos ar klausimo, nors, tiesą sakant, ir jam per daug nesimeilino — stovėjo ramus, abejingas.

— Rytoj aš išvažiuoju, Hari, tu tai žinai, — tarė Džo. — Kai tik šiąnakt ateis traukinys, mes atšvęsime mano išleistuves. Kviečiu į jas ir tave su tėvu.

— Aš būsiu visą naktį žvalgyboje.

— Ar pavyko išaiškinti tuos įtartinus pėdsakus?

Indėnas ne iš karto atsakė, ir tas rodė, kad inžinieriaus klausimas jį nustebino.

— Aš nemačiau jokių įtartinų pėdsakų, — tarė jis pagaliau.

Dabar jau Džo nustebo. Jis irgi valandėlę patylėjo, o paskui atsakė:

— Juo geriau. Tai pasistenk šiąnakt ištrūkti, bent porai valandų. Aš tavęs lauksiu.

— Jei galėsiu, ateisiu, — pasakė jaunasis indėnas ir nujojo sau.

Džo ir Karolis Didysis nulydėjo jį akimis.

— Pakalbėkit su seniu, — patarė Čarlzas. — Jis atsives jį.

Džo Braunas nepatenkintas mostelėjo ranka, — atseit, nėra ko čia manęs mokyti. Stovykloje jis buvo didžiausias visų žvalgų viršininkas, nes turėjo didelę patirtį prerijose. Šiąnakt Džo norėjo taip išdėstyti jėgas, kad porai trejetai valandų galėtų suburti aplink save senuosius prerijų vilkus.

— Keista, — tik sumurmėjo sau panosėje. — Vienas fantazuoja apie kažkokią didelę kiaulystę, o kitas sakosi išvis ničnieko nematęs.

— Iš tikrųjų keista, — patvirtino Čarlzas.

Džo norėjo atsikratyti Karolio Didžiojo. Todėl paliko jį prie geležinkelio ir sugrįžo į savo kambarį: Ten jis rado Henrį.

Jaunasis inžinierius tiesiog nesitvėrė savo kailyje iš nekantrumo.

— Na ir puiku bus šiąnakt, Džo! Aš atstačiau smuikininką, kuris visada čirpina lyg miegodamas. Sandėlyje aptikau čigoną— ir dar kokį čigoną, Džo! Na, tas tai pagros! Vaišės jau ruošiamos. Dalį išlaidų ūkvedys nurašys. O rytoj pieš galų gale paliksime šią nusibodusią stepę. Kaip aš džiaugiuosi!

Džo nusišypsojo — taip maloniai, kiek tik leido jo surukęs kaip naginė veidas.

— Svarbu, kad kažkas džiaugiasi, o savo ruožą mes spėsim užbaigti. Ir premija kitais metais bus mūsų!

— Turi būti, Džo. O dabar atleisk! Aš baisiai neturiu laiko. Tik viena dar pasakyk: su kuo tu norėtum sėdėti prie vieno stalo?

— Su kuo nors iš viršininkų, to juk neįmanoma išvengti. Be to, norėčiau, kad su mumis būtų ir senieji prerijų draugai, kurie dar nepamiršo, kaip mums kadaise klojosi.

— Vadinasi... vadinasi... Hm! Žinai, ko ko; o jau mušeikos Bilio tai aš nepageidauju prie savo stalo. Tomo jau nebėra...

— Irgi teisybė. Sustumk du stalus į krūvą. Mes ir viršininkai susėsime prie vieno stalo, o senieji žygio draugai — prie kito.

— Topas irgi?

— Topas ir Haris.

— Haris vėl nesutiks. Jis nekenčia baltųjų.

— Ak tas užsispyrėlis, kadaise jis išgelbėjo man gyvybę...

— Jis... tau?..

— Et, sena kvaila istorija.

Džo nežinojo, kad kalba tais pačiais žodžiais, kaip neseniai Rudasis Džimas. Jis valandėlę patylėjo, bet paskui nusprendė daugiau išsipasakoti.

— Tai atsitiko per baudžiamąją ekspediciją prieš Lokės giminę. Hario jaunesnysis brolis, gyvenęs indėnų stovykloje, dar beveik vaikas, šoko ant manęs su peiliu... aš šito nesitikčiau... bet Haris paskutinę akimirką parbloškė jį... turbūt, tą padaryti jį privertė tėvo žvilgsnis... Na, bet gana šitų kalbų! — Pamatęs jaunojo Henrio sutrikusiame veide nepasitikėjimą, Džo nutilo. — Haris turi šį vakarą ateiti, — tik tiek tepridūrė jis. — Perduok jam nuo manęs linkėjimų ir pasakyk, kad dalyvavimas išleistuvėse taip pat įeina į jo tarnybines pareigas.

— Gerai, jei taip, tai aš jau žinosiu, ką daryti.

Henris, dorai nesusigaudydamas, ką reiškia šitokios Džo kalbos, išėjo, prieš tai pasiėmęs nusiraminimui cigarą iš Džo atsargų.

Visų pirma jis dar kartą užbėgo į baraką, kur buvo virtuvė. Savimi pasitikintis virėjas čia tvarkė puodus ir virtuvės darbininkes, tarp kurių buvo trys negrės ir viena sena indėnė. Čia jis sutiko Karolį Didįjį, kuris kalbėjosi su viena baltąja virtuvės mergina ir nė nemanė greitai baigti, nors virėjas ir dėbčiojo į jį piktu žvilgsniu.

— Na, gerai, gerai, — pagaliau sušuko mergina, — o dabar mauk iš čia!

Karolis Didysis patenkintas pasiraitę ūsus, linktelėjo Henriui kaip senam pažįstamam ir išdidžiai išėjo iš virtuvės.

Henris dar kartą pasiteiravo virėją, ar jis iš stovyklos vyresnybės gavo viską, ko norėjo, paskui nuėjo prie indėnų palapinės stovyklos pakrašty, kur gyveno Topas ir Haris.

Įsmukęs pro palapinės angą, jis akis į akį susidūrė su Harka, kuris iki šiol, matyt, gulėjo ant bizono odos, bet dabar pasitiko ir pasveikino svečią jau stovėdamas. Henris, dvidešimt penkerių metų amžiaus, buvo visa galva žemesnis už augalotą septyniolikmetį indėną. Jaunasis inžinierius per daug nesidomėjo žvalgu. Retkarčiais atnešdavo jam kokią knygą, jeigu Haris panorėdavo pasimokyti skaityti, kartais parūpindavo žemėlapių mainais už kailius. Bet tai buvo daugiau dalykiniai ryšiai. Dabar, paskutinę dieną prerijose, Henris kiek atidžiau įsižiūrėjo į indėną. Iš pažiūros šis vyriokas nebuvo panašus į jauną žmogų. Liesame veide labai krito į akis aukšta kakta, lenkta nosis ir išsišovę skruostikauliai. Blakstienos visada buvo užmerktos, paliktas tik plyšelis, kad matytų, kas dedasi aplink, bet kitas negalėtų pastebėti jų išraiškos. Henris jautėsi nei šiaip, nei taip prieš tą jaunuolį. Būdamas ne perdaug geros galvos, jis nežinojo, kaip suprasti tas prieštaringiausias kalbas ir paskalas: „geriausias žvalgas“ ir „išdavikas“, „gyvybės išgelbėtojas“ ir „brolžudys“; jis nemokėjo surasti bendros kalbos su Hariu.

— Džo Braunas kviečia tave ir tavo tėvą šiąnakt į išleistuves. Dalyvavimas iškilmėse įeina į jūsų tarnybines pareigas, — pasakė jis griežtoku tonu.

Indėnas per daug nekreipė dėmesio į šitokį jo toną. Jis atsakė trumpai ir aiškiai:

— Eidamas tarnybines pareigas, aš negeriu. Ir apskritai negeriu. Vadinasi, jeigu ateisiu, kils nesusipratimų, na, bet jeigu Džo Braunas to pageidauja, aš būsiu išleistuvėse — tik jeigu to panorės ir mano tėvas.

— O kada grįš Topas?

— Vakare.

— Gerai! Mes laukiame jūsų, kai tiktai traukinys laimingai pasieks stotį.

Henris išeidamas pasijuto daug lengviau, negu įeidamas. Ir ne tik dėl to, kad nejautė prielankumo Hariui, — palapinės gilumoj jis pastebėjo sėdinčią būtybę, kurios išvaizda jį tiesiog sukrėtė. Atrodo, tai būta indėnės. Senos ar jaunos, sunku pasakyti. Jos veidas buvo tiesiog nepanašus į žmogaus. Ausys ir nosis nupjauta, senos žaizdos negražiai surandėjusios. Ji sėdėjo palapinės gilumoj kaip kokia medinė statula, uždengta juoda medvilnine skepeta. Išėjęs iš palapinės, inžinierius nejučiom nusipurtė.

Haris taip pat džiaugėsi, kad išsinešdino tas neprašytas svečias. Jaunasis indėnas daugiau nesigulė, tik sėdėjo ant bizono odos ir galvojo.

Galutinai apsisprendęs, jis išėjo iš palapinės ir patraukė į parduotuvę. Parduotuvė buvo paprasčiausias kioskas, įrengtas viename barake su užstumiamu langeliu. Prekės čia buvo pardavinėjamos komisiniais pagrindais, labai brangios. Kadangi kitos krautuvės nebuvo, pirkėjų vis tiek netrūko. Haris kantriai palaukė, kol apsirūpino prekėmis visi, net tie, kurie atėjo po jo, o paskui paprašė tabako pypkei, — tiek, kiek paprastai pirkdavo, — ir užmokėjo mažytį pinigėlį, išėmęs jį iš indėniškais raštais išsiuvinėto odinio kapšelio. Pinigų kapšelis iš vidaus buvo pusiau žalias, pusiau raudonas.

Indėnas laikė atidarą kapšelį, kad pardavėja matytų jo žaliąją pusę. Tai buvo nebylus klausimas, ir pardavėja, pusiau indėnė, jauna, juodaplaukė, rudaodė, parodė eilę baltų dantų, nusijuokė ir dakotų kalba pasakė:

— Senelė labai budriai seka. Vakare ji eis su anūke atsinešti vandens.

— Ak, tai dėl pasimatymo tariatės? — išgirdo Haris už nugaros klausimą ir tuoj pat pažino Mekio balsą.

— O ką? Gal tu norėjai paskirti jai pasimatymą? — savo ruožtu paklausė jis.

— Ne, ne, maišyto kraujo moterys man nepatinka. Džiaugiuosi tik, kad tu pagaliau užkibai.

Jaunasis indėnas ironiškai nusišypsojo, bet taip, kad pašnekovas šito nepastebėtų, ir nuėjo sau.

Jis nunešė tabaką į palapinę, atidavė jį suluošintai indėnei, kad pasaugotų, išrūkė pypkę ir vėl atsigulė miegoti. Ligi vakaro dar buvo daug laiko.

Prabudo Jau temstant ir susirūpino arkliu, kuris buvo pririštas lauke. Atrišo jį ir nujojo pagirdyti upelyje, kuriame dar šiek tiek sruveno vandens, — bet per daug nuo stovyklos nenutolo, sustojo per tokį atstumą, kad girdėtų balsų erzelynę, indų barškėjimą virtuvėje ir palapinėje, kur buvo laikomos maisto atsargos, užuostų kvapus, sklindančius iš didelių katilų, verdančių visiems tą patį srėbalą, justų suskretusių drabužių ir žmonių kūnų tvaiką. Dvelkė vakaro vėjas; vakaruose virš violetine skraiste apsigaubusių kalnų dar spindėjo šviesus žaros ruožas. Danguje sužibo pirmosios žvaigždės.

Senelė, apie kurią pirma kalbėjo pardavėja, jau buvo čia.

Haris slapčia stebėjo šią indėnę, storą seną moterį, kuri kiauras dienas dirbo virtuvėje ir tokiu būdu prasimaitindavo pati ir išlaikydavo savo anūkę, kurią dabar kaip tik turėjo su savimi atsivedusi. Tai buvo kokių ketverių metų mergaitė. Ji taškėsi sekliame upelio vandenyje, o senoji ženklų kalba kažką kalbėjo, bet tik ne mergaitei, kaip galėjo pagalvoti nieko nenumanantis pašalinis stebėtojas, o Hariui, vadindama jį indėnišku jo vardu — Harka. Ji pranešė jam, kad Karolis Didysis pasikvietė į išleistuves jauną baltaodę virtuvės darbininkę, užsimindamas jai, kad šiąnakt netruksią pavalgyti bei išgerti ir apskritai būsią labai linksma. Tačiau iš vieno kito žodžio senoji supratusi, kad vyrai yra sumanę kažkokį nelabą darbą. Jaunasis indėnas apsidairė aplinkui, bet, įsitikinęs, kad niekas jų nestebi, atsakė senajai moteriškei, — taip pat ženklų kalba: „Tegu Rusvoji Barzda ateina su visais mūsų broliais.“

Senė suprato. Ji pasišaukė mergaitę, liepė jai apsirengti ir, palikusi Harką su arkliu paupy, sugrįžo atgal į stovyklą. Gyveno ji kartu su negrėmis bendrame kambaryje šalia virtuvės. Čionai ir atvedė savo anūkę. Paskui iš senos dėžės, kurioje laikė mantą, išsitraukė sulopytą drobinį vyrišką švarką ir, nešina juo, nuėjo į raštinę, kur buvo sudarinėjami algalapiai. Rusvabarzdis vyriškis — su barzda jis atrodė senesnis, negu iš tikrųjų buvo, — kaip tik šlavė raštinę. Senė paėmė iš jo šluotą ir atrėmė ją į sieną, paskui padėjo ant stalo sulopytą švarką ir pasakė:

— Atsivesk į išleistuves visus savo draugus. Haris ateis.

Vyriškis pasiėmė savo drabužį, padėkojo ir išėjo iš raštinės. Lauke jis užsivilko švarką ir, pasižiūrėjęs į žvaigždes, suprato, kad dar ankstus vakaras, kad turi dar daug laiko, bet ne tam, kad tuščiai bastytųsi, o kad galėtų ramiai viską apgalvoti. Lyg šiaip sau jis nudūlino prie geležinkelio, kaip tik ton vieton, kur turėjo sustoti laukiamasis traukinys, ir sutiko ten vieną traperį, kuris su šautuvu ant peties ėjo sargybą.

— Mes sėsime kartu su Hariu, šiąnakt, per išleistuves, — pasakė jis lyg tarp kitko ir pasiteiravo, ko turėtų atvežti traukinys. Kai kiek tolėliau abu pamatė Rudąjį Džimą, rusvabarzdis nuėjo sau. Džimas kol kas jo dar neatpažino, bet rusvabarzdis ir nesistengė per daug maišytis jam po akių. Prieš trejus metus per vieną geležinkelio darbininkų streiką Rudasis Džimas vos nesuvarė jam kulkos į kaktą. Tada Maklinas buvo atleistas, bet paskui užsiaugino barzdą, kad jo neatpažintų, ir, prisidengęs svetima pavarde, vėl įsidarbino. Raštininkas žiūrėjo į jį kaip į savo tarną ir gerokai išnaudojo, pavesdamas sudarinėti visokiausius sąrašus. Todėl Maklinas gerai žinojo daug tokių dalykų, kurie, stovyklos vadovybės nuomone, jam visiškai neturėjo rūpėti. Iš jo Harka sužinojo, kiek Džimas gauna pinigų apmokėti žvalgų grupei, susidedančiai iš šešių žmonių, ir nuo to laiko Džimas turėjo labiau pakratyti kišenę. Jų pokalbis buvo trumpas ir aiškus, ir už tai Džimas dar labiau neapkentė Harkos.

Kol rusvabarzdis slankiojo po stovyklą, jaunasis indėnas grįžo prie palapinės ir vėl pririšo savo mustangą. Čia jau stovėjo ir ėdė tėvo keršis. Vadinasi, Matotaupa jau sugrįžo iš žvalgybos. Įėjęs į palapinę, Harka rado tėvą bemiegantį. Jis atsisėdo ir ėmė laukti, kol tėvas po trijų valandų pats pabus.

Suluošinta indėnė, išlindusi iš palapinės gilumos, įkūrė ugnį ir pakepino Matotaupai antilopės mėsos.

Šakos tyliai spragsėjo liepsnose, ant iešmo skaniai kvepėjo kepsnys. Matotaupa sėdėjo prie ugnies priešais Harką.

— Ar ką nors radai? — paklausė Matotaupa sūnų dakotų kalba. Jis žinojo, kad moteris palapinėje jo nesupras, nes buvo kilusi iš seminolų.

— Ne, nieko neradau, — atsakė Harka.

— Aš irgi ne. Matyt, dabar jie liausis puldinėję.

Kepsnys buvo skanus. Matotaupa kibo valgyti.

— Buvo atėjęs Henris, — pranešė Harka. — Kvietė mudu į Džo išleistuves, kai tik laimingai atvažiuos traukinys.

— Nueisim.

— Aš negeriu. Jie pradės iš manęs tyčiotis, ir mes susikivirčysime. Ar ne geriau būtų, jeigu likčiau palapinėje?

Matotaupa valgė toliau, bet antilopės mėsa jau atrodė, nebe tokia skani, kaip iš pradžių. Nors Harka labai ramiai ištarė „aš negeriu“, vis dėlto jo tonas suerzino tėvą, nes tuose žodžiuose Matotaupa išgirdo klausimą: „O tu ar gersi?“ Ir nors Harka balsu šito nepasakė, tačiau Matotaupa viską suprato, ir tas uždavė jam širdį.

— Dakotų karys visuomet gerbia šeimininkų papročius, — tarė jis pagaliau. — Be to, negerai, kad tu nepratęs gerti. Užtektų poros taurelių, ir jau būtum po stalu.

Harka nieko neatsakė.

— Prieš tris dienas čia buvo atvykę svetimi žmonės, tu tai žinai, — prašneko Matotaupa jau apie ką kita. — Aš šį tą išmainiau ir šiandien per išleistuves galėsiu pavaišinti mūsų draugus.

Harka tylėjo, bet jo žvilgsnis klausė: „Nejau negali kitaip pasirodyti?“

Matotaupa atsakė į neištartą Harkos klausimą:

— Mūsų tėvai priklausė oglalos grupei, tai buvo žmonės, kurie dosniai dalijo savo turtą. Aš nesu elgeta, kuris visą laiką tik ima, man atrodo, kad ir mano sūnus nenorėtų toks būti.

Harka ir dabar nieko neatsakė.

Pavalgęs Matotaupa vėl atsigulė miegoti. Į žvalgybą jis turėjo eiti tik kitą rytą. O Harkai jau dabar laikas buvo ruoštis kartu su gavo vadovaujama grupe. Atėjus traukiniui, apie vidurnaktį, jis ketino vėl grįžti į stovyklą. Paskui Džo nuspręs, ką jam toliau daryti. Gal iki to laiko inžinierius pats supras, kad vis dėlto geriau būtų, jeigu Harka ir antrą nakties pusę liktų geležinkelio sargyboje.

Harka buvo iš anksto susitaręs su savo trim vyrais, kad naktį jie eis į žvalgybą pėsti. Todėl paliko savo širmį prie palapinės. Traukinio sustojimo vietoje jis susitiko su jaunu prerijų žvalgu ir dviem pauniais. Daug aiškintis nebuvo ko. Visi keturi nebe pirmą kartą drauge ėjo į žvalgybą, žinojo, kokiais signalais palaikyti tarp savęs ryšį bet kuriuo dienos ir nakties metu, be to, iš anksto buvo susipažinę, kokį ruožą šiąnakt reikės saugoti. Nors Harka buvo jauniausias, bet taip savaime išėjo, kad jis tapo jų vadovu. Visi trys pasikliovė Harka, ir jaunasis prerijų žvalgas, kuris oficialiai buvo atsakingas už grupę, perleido visą atsakomybę indėnui.

Ketveriukė jau buvo beišeinanti, bet tuo metu pasirodė Karolis Didysis su Mekiu ir valandėlę juos sulaikė.

— Juk tai jis, — tarė Mekis Karoliui Didžiajam.

Čarlzas atsisuko į Harį.

— Vyruti, argi tu manęs neatpažįsti?

— Atpažįstu, kur neatpažinsi.

— Kaipgi tau sekasi?

— Gerai.

— Vis dar truputėlį neramu čia. Kaip ten Lokės giminė?

— Jokių pėdsakų.

— Jokių pėdsakų? Žiūrėk tu man. Ar jie iš tikrųjų ruošiasi atsitraukti, ar čia kokia jų klasta?

— Labanaktis! — tarė Haris, paliko Karolį Didįjį ir su savo trim žvalgais patraukė šiaurės kryptimi į prerijas.

Karolis Didysis ir Mekis palydėjo žvilgsniu keturis žvalgus, kol jie pasislėpė už kalvos, bet Karolis Didysis vis dar nejudėjo iš vietos. Mekis norėjo jau eiti sau.

— Ko dar stovi? — paklausė šis Čarlzą.

— Ar tu nieko nepastebėjai?

— O ką?

— Kaip staiga nutraukė kalbą tas raudonodis.

— Tie indsmenai visada keistai elgiasi.

— Galėjo juk atsakyti. Bet jis nemėgsta, kai kas teiraujasi apie Lokės giminę. Ar tu šito nepastebėjai?

— Gal ir pastebėjau. Bet man tas nerūpi!

— Vieną gražią dieną tas gali mums visiems taip parūpti, kad geriau ir nereikės.

— Nesuprantu, ką tu nori tuo pasakyti.

— Jis kilęs iš Lokės giminės. Velniai žino, kokius ryšius su ja ir šiandien dar palaiko.

— Tu taip manai?

— Aš nesakau, kad taip iš tikrųjų yra. Bet kai pagalvoju, kaip jie norėjo mus visus nunuodyti... tai jau geriau koks tik nori žvalgas, bet tik ne iš tos giminės!

Mekis nusispjovė.

— Man tie indsmenai išvis nepatinka. Girdėjau, kad ir jie šiąnakt dalyvaus išleistuvėse. Ir kam? Betrūksta tik, kad Džo Braunas pasikviestų dar kokį juoduką!

— Visko gali būti. Mums reikia labiau laikytis išvien.

Abu vėl sugrįžo į stovyklą.

Atėjo vidurnaktis. Pasitikti atvažiuojančio traukinio stotelėn prisirinko neįprastai daug vyrų, moterų ir merginų. Prekiniai traukiniai taip pat dar vaikščiojo nereguliariai. Būdavo, tai audra nuverčia juos nuo bėgių, tai bizonų kaimenė atsigula priešais garvežį, ir daryk ką nedaręs. Arba, žiūrėk, indėnai prisitaikę ima ir išardo bėgius. Mat, jie greit Suprato, kad garvežiai, tie paslaptingieji žvėrys, gali judėti tik bėgių taku, o atsidūrę ant žolės, netgi ant dulkėto bizonų tako, jie yra visiškai bejėgiai.

Traukinys turėjo atvežti ne tik medžiagų, bet ir atlyginimus bei maistą. Todėl visi nekantriai laukė jo pasirodant.

Kai nakties tyloje pasigirdo ratų dundėjimas ir stūmoklių čiuksėjimas, žmonės stotelėje ėmė džiaugsmingai rėkauti, o kai garvežys, pūškuodamas ir švilpdamas, išniro iš už paskutinio posūkio, vyrai ėmė ploti vieni kitiems per pečius ir sau per šonus, nes dabar buvo aišku, kad traukinys sėkmingai pasiekė savo tikslą, vadinasi, ir Džo išleistuves bus galima prideramai atšvęsti.

Garvežio mašinistas įjungė stabdį, ir traukinys sustojo. Krovėjų brigada jau stovėjo pasiruošusi ir tuoj kibo į darbą.

Džo Braunas susitiko Henrį ir stovyklos viršininką Teilorą.

— Vadinasi, paskutinę dieną viskas išėjo taip, kaip ir turi būti, — tarė inžinierius. — Taigi galime pradėti švęsti! Eime!

Netoliese stovėjo dar du kiti inžinieriai, vienas iš jų buvo Džo Brauno įpėdinis. Tie irgi prisijungė prie trejulės, ir grupelė pamažu nužingsniavo pagrindinės aikštės link, kur stovėjo milžiniška palapinė. Ten viskas jau buvo paruošta vaišėms: sustatyti stalai ir suolai, vidury įrengta pakyla, pakviesta kapela su naujuoju smuikininku čigonu. Kai į palapinę įėjo ši gerbiamų žmonių grupė, muzikantai užgrojo tušą, ir nuo visų stalų pasigirdo sveikinimo šūksniai. Palapinė greitai prigužėjo žmonių, ir balsų gaudesys susiliejo į vientisą triukšmą, kuriame sunku buvo išskirti atskirus garsus.

Stalai ir suolai stovėjo ratu palapinės pasieniais. Paskui ėjo tuščias tarpas, savotiškas koridorius, kuriuo galėjo laisvai vaikščioti šalia kits kito trys ar keturi žmonės. Kiti stalai sudarė vidury palapinės didžiulį stačiakampį, per kurį skersai ir išilgai ėjo siauri takai padavėjoms. Inžinierių ir stovyklos viršininko stalas stovėjo paskutinėje šio stačiakampio eilėje, palei pat platųjį koridorių. Priešingoje palapinės pusėje buvo įrengtas bufetas.

Ant stalo, prie kurio turėjo sėdėti Džo Braunas, kažkas uždengė staltiesę ir pamerkė gėlių. Šioje aplinkoje tai atrodė labai keistai, pasakytum, netgi kvailai. Henris apie tai iš anksto nieko nežinojo, bet dabar jis atrodė visiškai ramus, tartum visa tai būtų savaime suprantamas dalykas. Prie garbingųjų asmenų stalo sėdėjo Džo Braunas, jam iš kairės — jo įpėdinis, iš dešinės — stovyklos viršininkas. Jiems už nugarų buvo platus tuščias tarpas, ir padavėjai galėjo patogiai prieiti ir aptarnauti. Kiti inžinieriai, buhalteris, kasininkas, geležinkelio eksploatacijos viršininkas rado korteles su savo pavardėmis ant stalo, kurį Henris buvo jiems rezervavęs. Priėjo Deizė-Vikė ir pasiteiravo, ko ponai pageidautų. Džo užsakė visam stalui.

Kai inžinierius apsidairė, kur sėdės jo seni žygių draugai ir kiti nusipelnę žvalgai bei skautai, tai pamatė, kad jiems padėti du stalai truputį arčiau salės vidurio. Kruvinasis Bilis su savo ilgše Lile jau buvo čia. Netrukus atėjo Karolis Didysis, pasirodė ir Rudasis Džimas, augalotas, pečiuitas, apsirengęs naujais odiniais drabužiais, apsikarstęs visais ginklais, tik be šautuvo. Ir Čarlzas su Biliu turėjo po peilį ir revolverį. Paskui atėjo Matotaupa, lygiai susišukavęs ir naujai susipynęs plaukus; gyvatės oda, juosianti kaktą, buvo susegta ant pakaušio dviem erelio plunksnom, kurias buvęs indėnų vadas retai nešiodavo. Vilkėjo jis labai gražų siuvinėtą švarką, kuris palaidas krito viršum diržo. Siuvinių raštas ir spalvos rodė, kad tie pagražinimai — ne dakotų darbas. Šį švarką Matotaupa pasisiūdino vienoje paunių stovykloje. Tai žinojo tik vienas kitas, o iš baltųjų— niekas. Matotaupa buvo labai aukšto ūgio, šį vakarą jis atrodė pasitempęs, orus ir išdidus, tai galėjai matyti ne tik iš jo drabužių, bet ir iš visos laikysenos. Rudasis Džimas stebėjo indėną ir klausė savęs: kas gi čia jam vėl užėjo? Matotaupa apsidairė kaip koks vadas, priiminėjantis svečius, o ne kaip indėnas, labai nenoromis kviečiamas į panašius pobūvius. Įkandin tėvo tuoj pasirodė ir Harka, ne ką žemesnis už tėvą, tik dėl savo jaunų metų gerokai lieknesnis. Jis buvo be švarko, nes vasariško išvis neturėjo, buvo pasisiūdinęs tik žieminį, be kurio šalčių metu neįmanoma apsieiti. Matotaupa žinojo, kad, taip atkakliai priešindamasis įsitaisyti išeiginį vasarišką švarką, Harka nori parodyti savo panieką baltiesiems.

Nuogas berniuko kūnas buvo gerai įtrintas taukais, slidus kaip gyvatės, jis įsitrynė ne tik eidamas žvalgybon, bet ir po to, ruošdamasis į šias išleistuves. Ant pečių turėjo užsimetęs bizono odos antklodę, išpieštą Lokės giminės karo vado žygių vaizdais, tad niekas negalėjo matyti, kokie ginklai po ja slypi. Jaunasis indėnas pasirinko sau vietą, kad Džo Brauno ir inžinierių stalas būtų už nugaros, o visi skautai — prieš akis. Kadangi daugumas svečių dar nesėdėjo, tai ir Harka nesisėdo, tik stovėjo prie stalo, kad kas neužimtų jo pasirinktos vietos.

Užgrojo muzika. Čigonas, prieidamas prie svečių, sėdinčių arčiau pakylos, čirpino savo smuiką ir dainavo. Vienur kitur jau suskambo juokas, žmonės pradėjo gerti, sveikindami Džo. Tas atsistojęs dėkojo, tačiau kalbos sakyti nesiruošė.

Matotaupa priėjo prie Džo Brauno ir kažką jam pašnibždėjo. Inžinierius greitai pakėlė galvą, nustebęs, nudžiugęs, ir mostelėjo padavėjai, kurios riebi oda jau dabar, dar gerai neprasidėjus vaišėms, buvo išmušta prakaito.

— Deize, — tarė jis, — įsidėmėk pati ir pasakyk savo draugėm: tuodu stalus prieš mus vaišina Topas. Supratai?

Mergina abejodama pakėlė akis į Matotaupą.

— Jeigu tik svečiai prie tų stalų sužinos šitokią naujieną, Topai, tai rytoj iš pat ryto tu gausi tokią sąskaitą, kad už tuos pinigus galėtum nusipirkti visą fermą! Ar tu išgalėsi tiek mokėti?

Indėnas išdidžiai nusijuokė, truputėlį praskleidė odinį kapšiuką ir parodė merginai, kas yra viduje.

— Po šimts... Topai... tu... ir kas galėjo pagalvoti!

Deizė-Vikė visa paraudo, jos akys sublizgo, lyg ji būtų ten pamačiusi kokį stebuklą.

Matotaupa jau dabar padavė jai monetą.

— Tai tau, už darbą, — tarė jis.

Mergina tuoj pat atsidūrė prie nurodytų stalų ir sustojo prie Mekio, sėdinčio šalia Karolio Didžiojo.

— Prašom užsakyti, — tarė ji. — Už visus moka Topas!

Ši žinia buvo sutikta džiaugsmo šūkiais, ir tuoj pat iš visų pusių pasipylė užsakymai. Vikė turėjo gerai skaičiuoti ir po kelis sykius klausti, kad neužmirštų, ko kas pageidavo.

Karolis Didysis ir Bilis reikšmingai dirsčiojo į Rudąjį Džimą, bet tas nieko nematė, tik spoksojo įsmeigęs akis į Topą. Tačiau Harka visa tai pastebėjo. Jis paprašė Deizę-Vikę atnešti jam mėsos, o kai toji pasiteiravo, ko pageidautų dar, ramiai atsakė:

— Daugiau nieko.

Ant stalo kaip mat atsirado alaus ir degtinės. Padavėja pasišaukė į talką dvi drauges.

Netrukus svečiai įkaušo, ėmė varinėti tuščias kalbas ir vis gėrė į Matotaupos sveikatą. Dabar jau jis, o ne Džo, buvo visų dėmesio centre. Harka suvalgė savo kepsnį, bet į nuobodžias kalbas prie stalo nesileido. Matotaupa, nors ir visų sveikinamas, dar buvo neišgėręs pirmosios taurelės. Prieš duodamas pripilti antrą, jis mikliai šliukštelėjo likučius žemėn. Niekas kitas to nepastebėjo, tik Harka.

Po valandos daugumas svečių jau buvo apgirtę. Prie kai kurių stalų jau skambėjo dainos. Stovyklos viršininkas Teiloras pradėjo pasakoti savo gyvenimo nuotykius. Brauno įpėdinis piešė drąsias ateities perspektyvas ir svajojo apie tris geležinkelio linijas, einančias skersai visą kontinentą. Henris ilgesingai kalbėjo apie gyvenimą mieste. Džo Braunas tyliai gėrė sau vienas ir staiga pasijuto niekam nebereikalingas. Pamatęs, kad prie Topo ir Džimo stalo atsirado laisva vieta, jis persėdo tenai. Netrukus jo pavyzdžiu pasekė ir Teiloras.

— Tegu jie ten sau sėdi, tie naujokėliai, — tarė jis, — mane turi supti prerijos ir tikri vyrai! Toks jau mano įprotis.

Vyrai netrukdė jam kalbėti, ir nors prie šio stalo nelabai kas jo klausėsi, tačiau Džo bent žinojo, kad pasakoja išmanantiems žmonėms. Matotaupa buvo pakankamai mandagus ir retkarčiais šio to paklausdavo, parodydamas, kad klausosi jo kalbos.

Rudasis Džimas buvo dar visiškai blaivas, nors gėrė daugiau už visus kitus. Kruvinasis Bilis barėsi su ilgše Lile. Jam ir vėl prabudo pavydas. Mekis pradėjo girtis, ir Karolis Didysis jį uoliai palaikė.

Matotaupa ligi šiol buvo išgėręs ne daugiau kaip pusę taurės. Harka žinojo, kad tėvas šitaip laikosi tik dėl jo. Jis pirmą kartą sėdėjo prie vaišių stalo, ir Matotaupa norėjo šį pirmąjį kartą įrodyti sūnui, kad buvęs indėnų vadas gali būti dosnus ir kartu neprarasti savo orumo. Šitoks vaidmuo jam pačiam vis labiau ir labiau patiko. Juk kadaise jis buvo pripratęs kasdien būti dėmesio centre ir dabar, matydamas, kaip stalo draugai jam pataikauja ir beria komplimentus, vėl pajuto seniai bepatirtą pasitenkinimo jausmą.

Buvo jau trečia valanda po vidurnakčio. Harka trumpai pasakė Džo Braunui eisiąs į savo ruožą ir paskutines nakties valandas, kada ypač pavojingi netikėti indėnų antpuoliai, praleisiąs sargyboje. Inžinierius sutiko, nes iš Harkos čia vis tiek buvo maža naudos. Džo Braunui leidus, negalėjo prieštarauti ir Matotaupa, tad Harka jau buvo patyliukais bekyląs nuo stalo.

Bet tuo metu prie jo priėjo Mekis su taurele rankoje.

— Išgerk!

— Pats gerk, — atsakė jaunasis indėnas ir patraukė plačiuoju taku durų link. Bet, nuėjęs už trijų stalų, išgirdo, kaip Mekis, iškėlęs taurelę, suriko jam iš paskos:

— Sakau, išgerk, tu prakeiktas berniūkšti! Tai gal atsisakysi?

Harka norėjo ir toliau nepaisyti rėksnio priekabių, bet tuo metu jam kelią pastojo keturi vyrai. Jaunasis indėnas metė žvilgsnį į savo draugus. Tie buvo pasiruošę jam padėti. Be to, jis suprato, kad norėdamas galėtų lengvai pasprukti iš palapinės, nors tie keturi ir stovėjo jam skersai kelio. Užtektų tik stryktelėti per stalus šalimais, ir niekas iš svečių, sėdinčių prie tų stalų, nespėtų jo nutverti. Numatęs šią galimybę, Harka valandėlę stabtelėjo.

— Aš nieko neatsisakau. Negeriu, ir tiek. Gerk pats sau į sveikatą!

Tuos žodžius jis pasakė ramių ramiausiai, lyg nieko ypatingo negalvodamas.

— Tai ir eik sau, asile, jeigu neišmanai, kas skanu!

Harka šyptelėjo. Jeigu tik toks iššūkis, tai neverta ir prasidėti. Matyt, apgirtęs Mekis kažką padarė ne taip, kaip tikėjosi jo bendrai. Bet štai vienas kažką šnipštelėjo jam į ausį.

— Taigi, taigi, eik pas savo dakotus. Jie jau laukia tavęs! — staiga nei iš šio, nei iš to suriko Mekis. — Kaip tik šiuo laiku jie ir pradeda laidyti degančias strėles!

To užteko. Prie gretimų stalų tuoj nutilo kalbos. Žodžiai „dakotai“ ir „degančios strėlės“ kaip žaibas pervėrė visų sąmonę. Juk jie sėdi palapinėje, o palapinė stovi prerijose, dėl kurių vis dar vyksta kova. Negi saviškių tarpe yra išdavikų?

Akies mirksniu Harka atšoko atgal ir taip skėlė Mekiui į veidą, kad tas net susverdėjo. Paskui tuoj pat atsidūrė šalia tėvo. Po bizono odos antklode jis jau seniai laikė suspaudęs ginklą. Dabar išsitraukė revolverį ir atstatė jį ne į Mekį, o į Džimą.

— Liepk jiems pasitraukti iš kelio! — tarė jis tyliai. — Jei ne, šausiu.

Rudasis Džimas žinojo, kad Harka visada atspėja jo užmačias, todėl ir dabar suprato, kad iš jo plano nieko neišėjo.

Jis truputėlį kilstelėjo rankas, rodydamas, kad neketina griebtis ginklo, ir garsiai tarė:

— Bili, sutvarkyk Mekį. Tas kvailys visada pridaro triukšmo! Anąkart dėl tavo Lilės, dabar štai su Harka susikivirčijo. Išmesk tą prisiputusią kiaulę lauk!

Nors ir labai apgailestaudamas, kad viskas taip nevykusiai išėjo, Bilis suprato, ko nori Džimas. Mekiui iš nosies bėgo kraujas. Bilis su Karoliu Didžiuoju nutvėrė nelaimingą savo planų vykdytoją ir išmetė iš palapinės. Deizė-Vikė aimanuodama išbėgo iš paskos.

— Paslėpk revolverį! — paliepė Matotaupa sūnui.

Harka pakluso ir vėl paslėpė dešinę ranką po bizono odos antklode.

— Tai aš einu, — tarė jis kimiai.

Harka netrukdomas išėjo.

Jo draugai nepastebimai jam šyptelėjo.

Matotaupa, Džimas ir Džo vėl susėdo.

— Kas gi čia buvo? — paklausė Teiloras, stovyklos viršininkas.

— Laukiniai Vakarai, — paaiškino Džo. — Dar viena istorija jūsų repertuarui.

— Nelabai suprantu, kas atsitiko.

— Mekis pasigėrė, ir tiek, — tarė inžinierius. — Jis ir pats nesuprato, ką daro. Tai kaipgi mes suprasime?

— Bet pavojus niekam negresia?

— Ne, ne!

— Ar tik čia nebuvo tavo sūnus? — paklausė Teiloras Matotaupą.

— Hau, mano.

— Berniukas man patiko. Jis negeria, moka išsisukti iš keblios padėties ir rimtai žiūri į savo tarnybą. Tokių žmonių mums kaip tik ir reikia.

— Taigi išgerkim į Hario sveikatą, nors jo čia ir nėra! — sušuko Džimas, ir jo akys sublizgėjo.

Šį kartą Matotaupai nebuvo kaip išsisukti.

— Tu labai geras, — tarė jis Džimui dakotų kalba, kad niekas kitas nesuprastų jo žodžių. — Geresnis, negu mano sūnus to vertas.

— Kaip tai „labai geras“, — paklausė Džimas, dėdamasis kilniaširdžiu. — Berniukas nervingas. Jam septyniolika metų. Tokiame amžiuje beveik visi tokie. Todėl į jų išsišokimus reikia žiūrėti ramiai, nesikarščiuoti.

Džo ir Teiloras vėl sugrįžo prie stalo, kur sėdėjo kiti inžinieriai.

— Tik viena vienintelė sukruvinta nosis, — tarė Henris. — Šį kartą palyginti gana gerai baigėsi.

Išgertuvės tęsėsi toliau. Bilis šoko su Lile. Vikė vėl uoliai ėjo savo pareigas. Dabar ji buvo rami, nes žinojo, kad Mekiui neatsitiko nieko blogo ir netrukus jis vėl bus čia.

Tik vienas žmogus dabar atrodė susijaudinęs, netgi labiau susijaudinęs, negu tą akimirką, kai kilo netikėtas kivirčas. Tas žmogus buvo Matotaupa. Dabar jis gėrė nesivaržydamas, skubiai išlenkė taurę ir padavė vėl pripilti.

— Kas gi tau pasidarė? — paklausė Džimas.

— Nieko. Aš dar eisiu į žvalgybą.

— Ar jūs visi iš proto išsikraustėte?! — užprotestavo Bilis. — Džo išleistuvių kitą kartą nebebus! O į žvalgybą dar ir taip prisivaikščiosite!

Bet Matotaupa vis tiek pakilo. Jis mandagiai atsisveikino su Džo, atsiskaitė su Deize, pažadėdamas rytojaus dieną užmokėti ir už tai, kas dar bus išgerta be jo, ir pamažu išėjo. Džimas palydėjo jį akimis, o kai Matotaupa dingo iš palapinės, pašoko nuo stalo ir puolė indėnui iš paskos. Sutiko jis jį einantį į indėnų palapinę, kur Matotaupa, matyt, norėjo palikti savo išeiginį švarką ir, ko gero, pasiimti arklį.

— Topai, sakyk man, ką tu dabar manai daryti? — paklausė baltasis įsiteikdamas.

— Nieko aš nemanau daryti, žadu eiti į žvalgybą, ir tiek, — atsakė indėnas.

— Ar tau atrodo, kad mums gresia pavojus?

— Džo sakė, kad tu aptikai užmaskuotus pėdsakus. Aš jų nepastebėjau. Nepastebėjo ir Harka. Bet tos Mekio kalbos apie padegamąsias strėles... Mums reikia būti budriems. Kur tu matei pėdas?

— Tai buvo ne pėdos, o tik įtartinos žymės. Mano ruože, į žiemvakarių pusę. Lyg kas būtų nubėgęs į Harkos žvalgybos ruožą. Vadinasi, tu nieko negalėjai pastebėti. Ar tu dar grįši?

— Tikriausiai rytoj per pietus, kai Džo sės į traukinį.

— Gerai. Tai susitiksim prie traukinio!

Džimas nuskubėjo į didžiąją palapinę.

Matotaupa nuėjo į savo tipi. Jau iš tolo jis pamatė, kad abu mustangai tebestovi prie palapinės. Kai įėjo vidun, ten buvo tik tylioji indėnė.

Anglys ugniakure buvo pridengtos. Harkos bizono odos antklodė gulėjo sulankstyta savo vietoje. Vadinasi, jis buvo parėjęs ir vėl išėjo. Senasis šautuvas stovėjo kaip stovėjęs, Harka pasiėmė su savimi tik lanką.

Matotaupa nusivilko išeiginį švarką. Erelio plunksnas ištraukė iš gyvatės odos ir paslėpė, šautuvą pasiėmė su savim. Paskui išėjo iš palapinės ir patraukė prie geležinkelio. Šiuo metu ten nebuvo nė vieno žmogaus. Visa minia vyrų ir moterų, susirinkusių pasitikti traukinio, seniai išsiskirstė, vieni dalyvavo išleistuvėse, kiti grįžo prie savo darbo, treti nuėjo miegoti. Krovėjų brigada taip pat baigė savo darbą. Aplink buvo tuščia ir tylu, ir tik iš didžiosios palapinės, kurią neseniai paliko Matotaupa, sklido dainos, muzika ir balsų gaudesys.

Indėnas paėjo galiuką palei bėgius į rytų pusę, paskui pasuko stovyklos link, lyg ruošdamasis grįžti atgal. Bet vos tik pasiekė statinių ir lentų krūvas, kur buvo galima gerai pasislėpti, tuoj dingo tarp jų ir šliaužte kaip gyvatė pradėjo savo žvalgybą.

Šitokiu būdu Matotaupa labai iš lėto galėjo judėti į priekį, bet jis ir neketino toli šliaužti. Jam tik rūpėjo pasiekti Harkos saugomą ruožą, į kurį, kaip neaiškiai užsiminė Džimas, vedą priešo pėdsakai, tiksliau sakant, pasiekti kalvos viršūnę, kurią jis labai gerai pažinojo, nes grupės dažnai keisdavosi žvalgybos vietomis. Nuo šios kalvos jis galėjo matyti visą apylinkę ir padėti žvalgyboje Harkai.

Taip jis bent tikino save.

Taip jis tikino save be paliovos, bet pats negalėjo tuo patikėti. Įtarumas kaip kirminas graužė jam širdį. Harka sakė nematęs jokių pėdų, o Džimas kalbėjo apie neaiškias žymes, vedančias į Harkos ruožą. Ar buvo kada, kad Harka nepastebėtų kokio pėdsako? Matotaupai vis nedavė ramybės mintis, kad šitokie įtarimai kyla ne tik jam vienam. Mekis buvo girtas, tas teisybė. Bet juk girtas pasako tai, ką galvoja blaivas. Bet kaip galėjo Mekiui ateiti į galvą toks kaltinimas? Kas jam davė pagrindą taip galvoti? Džimas nieko nesakė. Jis nenorėjo skaudinti tėvo. Bet gailesčio jam nereikia. Jis tik nori žinoti tiesą, gryną, nuogą tiesą. Nori žinoti, ką veikia šią naktį jo sūnus Harka.

Matotaupa dairėsi aplink.

Maždaug po valandos jis pamatė, kaip Harka tamsoje nušliaužė prie kitos kalvos, užsliuogė į jos viršūnę ir, pasislėpęs žolėje, nukreipė akis į tą pusę, kur žiūrėjo ir tėvas.

Matotaupos širdis ėmė smarkiau plakti. Gal Harka su kuo susitaręs, gal jis čia ketina susitikti su kokiu priešu? Argi iš tikrųjų neatrodė įtartina, kad jis taip skubiai išėjo iš palapinės ir paliko vaišes? Argi nekeista, kad jau kuris laikas Lokės giminės kariai nesirodo arti stovyklos? Gal jie planuoja prieš žiemą stambesnį puolimą? Gal tik laukė, kol ateis traukinys, ir dabar tyko padegti ir nuniokoti pilnus atsargų sandėlius?

Matotaupos visas kūnas degė karščiu. Akys liepsnote liepsnojo. Degtinė ir įtarumas kaitino jį kaip ugnis. Jis pamatė, kad Harka sujudėjo. Jaunasis žvalgas nuslinko nuo kalvos viršūnės ir dingo Matotaupai iš akių. Tėvas svarstė, ar jam šliaužti ant tos kalvos, kur pirma buvo Harka, ar ne. Iš tos vietos, kur jis dabar gulėjo, buvo toliausiai matyti. Tad nusprendė pasilikti ir palaukti, gal Harka kur kitur pasirodys. Tačiau berniukas nesirodė ligi pat ryto.

Buvo ruduo, naktys ilgos.

Kai pradėjo švisti, Matotaupa susilenkęs nubėgo prie tos kalvos, kuri jam visą laiką taip rūpėjo. Ten jis surado vietą, kur naktį gulėjo Harka. Pamatė ir žymes, rodančias, kur berniukas šliaužė šlaitu žemyn. Bet tai buvo viskas. Daugiau nerado nė ženklo. Harka buvo geras prityrusio tėvo mokinys, ką ir besakyti, be to, jis dienų dienas nieko daugiau ir nedarė, kaip tik stengėsi pastebėti kitus ir neišduoti savęs. Šio meno jis buvo taip išmokęs, kad kitų žvalgų tarpe beveik neturėjo sau lygių, nors buvo dar visai jaunas, o gal kaip tik jaunystė ir leido jam tapti tokiu neprilygstamu savo srities meistru.

Kadangi naktis praėjo ramiai, Matotaupa kiek apsiramino. Sunkūs Mekio kaltinimai, mesti Harkai, tiesiogiai nepasitvirtino.

Matotaupa leidosi namo. Pūtė smarkus vėjas, ryto danguje tvyrojo dulkių debesys. Palapinių šonai buvo išsipūtę. Iš didžiosios palapinės vis dar sklido smuikų garsai. Žolėje tarp palapinių ir barakų knarkė keletas girtų vyrų.

Priartėjęs prie savo tipi, Matotaupą pamatė, kad arklių ten jau nebėra. „Matyt, Harka jau sugrįžo ir nuvedė juos į upelį pagirdyti“, — pagalvojo jis ir įėjo į palapinę.

Tylioji seminolė sėdėjo tipi gilumoje. Virš ugnies katile virė mėsos sultinys.

Matotaupa padėjo į vietą šautuvą ir nustėro. Šalia ugniakuro ant šviesios odinės antklodės gulėjo jo revolveris.

Matotaupa stvėrėsi už diržo. Revolverio dėklas buvo tuščias.

Dabar tėvas suprato, kodėl Harka pradingo nuo kalvos ir rūpestingai paslėpė savo pėdsakus, — jis ištraukė tėvui iš dėklo revolverį. Tai buvo meistriškas pokštas.

Matotaupa nepakėlė revolverio, kaip rado, taip ir paliko kol kas gulėti.

Jeigu tėvo ir sūnaus santykiai būtų buvę tokie pat tiesūs ir nuoširdūs, kaip kadaise, Matotaupa dabar būtų nusijuokęs, apsidžiaugęs ir kiekvienam gyręsis, kokį puikų žvalgą ir būsimą karį užauginęs, kad vos septyniolikos metų berniukas gudrumu jau pralenkia tėvą.

Bet gal ir dabar galima viską pakreipti į gerąją pusę? Jeigu Harka pamanė, kad tėvas norėjo jam padėti ir patikrinti tik, kaip jis eina žvalgo pareigas, tada Matotaupa gali drąsiai pagirti sūnų. Bet jeigu Harka po šios nakties suprato, kad tėvas jį įtaria, kaip ir tas girtas baltasis, tada... Matotaupai pasidarė baisu ir galvoti, kas būtų tada. Nors, tiesą sakant, galvoti nebuvo ir kada.

Jis išgirdo grįžtantį su arkliais sūnų. Išgirdo, kaip sukaukšėjo kirvis — Harka perkėlė į kitą vietą arklius, kad jie turėtų ko ėsti, ir šmurkštelėjo į palapinę.

Revolveris, kaip ir anksčiau, tebegulėjo ant odinės antklodės.

Tik dabar, Harkai įėjus, Matotaupa pasilenkęs pasiėmė ginklą ir įsikišo į dėklą. Tėvas mėgino nusišypsoti, bet tai buvo ne šypsena, o nebylus klausimas, ar sūnus leis jam šitaip išsisukti iš keblios padėties.

Harka pasiėmė seną bizono odos antklodę ir, netaręs nė žodžio, nuėjo miegoti. Tėvas tik akimirką žvilgtelėjo į sūnaus veidą, bet ir to užteko, kad suprastų, ką jis prarado.

Senstelėjęs indėnas valandėlę dvejojo, paskui išėjo iš palapinės ir dingo dulkių debesyje. Jis slankiojo po stovyklą, meluodamas sau, kad klaidžioja be jokio tikslo. Bet iš tikrųjų visą laiką suko vis artyn ir artyn prie didžiosios palapinės, iš kur dar tebesklido smuiko garsai. Pasiekęs angą, šmukštelėjo vidun. Išlaistyto alaus, tabako ir vėmalų tvaikas tvoskė jam į nosį. Dauguma stalų buvo jau laisvi. Tik prie vieno kito dar sėdėjo keletas ištvermingųjų išpurtusiais veidais. Be jokio sąryšio jie šūkavo užkimusiais balsais ir reikalavo dar išgerti. Jiems patarnavo du kelneriai. Merginos buvo jau išėjusios.

Matotaupa pažvelgė į stalą, kur iš vakaro sėdėjo inžinieriai ir senieji prerijų žvalgai. Dabar ten snopsojo tik Kruvinasis Bilis su savo ilgše Lile ir dar keturi vyrai. Rudojo Džimo, Džo, Henrio, Teiloro, Karolio Didžiojo ir Mekio nebebuvo. Pamatęs, kad Matotaupa pamažu eina taku tarp stalų, čigonas užgrojo kažkokį pasiutusį šokį. Indėnas priėjo prie pakylos, kur grojo orkestras, pažvelgė į smuikininką, abejingai, atsainiai, lyg tas būtų kažkur toli toli, ir numetė jam auksinę monetą. Čigono akyse blykstelėjo ugnis, orkestras grojo kaip pašėlęs, ir jo tranki muzika skambėjo gana neįprastai ir keistai šioje milžiniškoje, tuščioje ir dvokiančioje palapinėje.

Matotaupa atsisėdo ant pirmo pasitaikiusio suolo. Jam buvo vis tiek, kad stalas aplaistytas alumi.

— Degtinės! — sušuko jis.

Padavėjai buvo labai paslaugūs šiam svečiui. Orkestras taip pat grojo tik jam, ir Matotaupa maukė degtinę kaip vandenį.

Pradėjo suktis galva, bet jis vis tiek gėrė toliau, kol pagaliau, visiškai nusilesęs, nuslinko nuo suolo ir kaip maišas susmuko ant žemės.

Trys padavėjai, zujantys aplinkui, slapčia persimetė žvilgsniu ir, sukdami ratu, pamažu ėmė slinkti artyn, galiausiai iš visų pusių apstojo miegantį girtą indėną.

— Jis dar turi užsimokėti, — pagaliau tarė vienas.

Staiga jie pastebėjo, kad stovi čia ne trise, o penkiese. Be jų, čia dar atsirado smuikininkas ir Kruvinasis Bilis.

Bilis paėmė odinį kapšelį, kurį Matotaupa nešiojosi prie diržo, išėmė iš jo pinigus ir padėjo ant stalo.

— Pasidalysim sąžiningai?

— Pirma reikia atidėti tai, kas pragerta! — vienu balsu sušuko padavėjai ir pasiėmė didžiąją dalį pinigų.

— O čia už muziką! — tarė smuikininkas ir susižėrė likusias monetas.

— Ak jūs, vagys, plėšikai! — suriko Bilis ir jau norėjo išplėšti iš čigono pinigus, bet tuo metu blykstelėjo stiletas, ir Bilis atitraukė perdurtą ranką.

Palapinės gilumoj sukliko ilgšė Lilė.

— Nugabenkim indėną namo, — pasiūlė vienas kelneris. — Jis ir už tai sumokėjo.

Kol čigonas su Biliu pešėsi, leisdami į darbą visas turimas priemones, kelneriai užsikėlė ant pečių Matotaupą ir, nunešę prie jo palapinės, numetė netoli arklių į žolę.

Kai jie nuėjo, iš palapinės išlindo Harka. Jis paėmė dar nė kiek neprasiblaiviusį tėvą, įtempė į palapinę ir paguldė ant apkloto.

Paskui atsisėdo prie ugniakuro ir užsirūkė.

Palapinės gilumoj sėdėjo seminolė. Kai Harka atitraukdavo žvilgsnį nuo ugnies, jis pamatydavo subjaurotą indėnės veidą. Ji buvo laikoma nebyle. Gal jos ir liežuvis buvo nuplautas. Niekas iš jos niekada nebuvo girdėjęs nė žodžio. Harka tik tiek težinojo apie ją, kad ji seminolė, po genties sutriuškinimo Floridoje pakliuvusi į vergiją ir po pilietinio karo tapusi laisva. Iš pradžių ji dirbo virtuvėje darbininke. Rusvabarzdžio padedamas, Harka gavo Džo sutikimą ir perkėlė ją į savo palapinę, kad būtų kas rūpinasi tėvu ir juo pačiu, kaip jie buvo nuo seno pripratę.

Šį apniukusį rytą, kada pro dulkių debesis ir palapinės šonus vos vos skverbėsi vidun dienos šviesa, pirmą kartą jos sužalotame veide sužibo gyvos akys. Jos pagavo Harkos žvilgsnį ir nebepaleido.

— Kalbėti.

Švokšdamas, lyg iš po žemės pasigirdo tas seniai skambėjęs balsas, ir lūpos sudėjo svetima anglų kalba šį žodį. Harka buvo užsigalvojęs visai apie ką kita, ir, turbūt, niekada jo mintys nebuvo taip toli nuo šios suluošintos indėnės, kaip šią akimirką. Bet kadangi ta moteris taip prisispyrusi žiūrėjo į jį ir dabar dar prašneko, jam pasirodė, kad įvyko stebuklas ir prakalbo medis, tad jis turėjo klausytis ir atsakinėti.

— Kas tave suluošino? — paklausė Harka.

— Baltasis žmogus. Seminolai kovojo.

— Žinau. — Harka taip pat ieškojo žodžių, kaip aiškiau išsireikšti angliškai. — Septynias vasaras ir žiemas jūs kovojote. Už kiekvieną jūsų žuvusį karį krito šimtas baltųjų.

— Jie mūsų nenugalėjo. Mūsų vadas buvo išduotas ir paimtas į nelaisvę.

— Jūsų vadas Oceola. Jis mirė baltųjų nelaisvėje.

— Taip, jis mirė, mano tėvo tėvas. Bet drąsiausi mano genties žmonės gyvi, ir jau trisdešimt keturios vasaros, kaip jie kovoja Floridos pelkėse.

Moteris (o gal ji buvo dar mergaitė) atsistojo. Jos pečiai styrojo atsikišę po juoda kartūnine palaidinuke. Ji buvo aukšto ūgio ir labai liesa, kaip išbadėjusi paauglė ar nusigalavusi motina, — kas galėjo tai pasakyti? Jos subjaurotas veidas persikreipė, jame pasirodė neapykanta.

— O tu, Harka Kietasis Akmenie Vilko Nugalėtojau, tu kovoji už baltuosius... apgavikus... žudikus... kraujo ištroškusius kojotus!

Harka atsistojo.

— Eik, atnešk vandens! — tarė jis.

Kai seminolė sugrįžo į palapinę, Harkos čia jau neberado. Jos akys užgeso, lūpos vėl kietai susičiaupė. Ji kiūtojo tyli, nebyli ir laukė. Laukė kelias valandas. Paskui staiga atsistojo, ištraukė iš po Matotaupos apklotą ir šliūkštelėjo jam ant galvos du kibirus šalto šulinio vandens. Vanduo pateko į akis, burną, nosį.

Matotaupa pasipurtė, praplėšė blakstienas, nustebęs pasižiūrėjo į seminolę, apsidairė aplinkui, nesusigaudydamas, kur esąs, paskui ūmai pašoko nuo žemės ir, nubėgęs prie upelio, pūkštelėjo į vandenį.

Pasinėręs šaltame vandenyje, mėgino prisiminti, kas atsitiko naktį. Atmintis šiaip taip atkūrė įvykių eigą, ir kai pagaliau nebeliko jokių abejonių, jog visa tai buvo tikrovė, o ne sapnas, Matotaupa išlipo iš vandens ir sugrįžo į palapinę.

Čia jis apsivilko savo išeiginį švarką ir nuėjo į tą vietą, kur paprastai sustoja traukinys. Buvo jau gerai įdienoję. Stovykloje vėl virė gyvenimas, aidėjo triukšmas. Visi, kurie per pietus galėjo atitrūkti nuo darbo, plūdo prie geležinkelio pasižiūrėti, kaip išvažiuos traukinys, ir atsisveikinti su Džo Braunu bei Henriu.

Matotaupa į nieką nesidairė. Tačiau ir nesislėpė — tegu mato jį kas tik nori. Jis gerai žinojo, kad patyrė du skaudžius pralaimėjimus: pirmiausia pralaimėjo sau, nes buvo tvirtai pasiryžęs daugiau nepasigerti, o paskui — sūnui. Na, tiek to, kas buvo, to jau nebeatšauksi, bet ateity vis tiek nepasiduos. Trūks plyš jis pasieks savo — žmonės turės su juo skaitytis, turės gerbti jį.

Augalota indėno figūra neliko nepastebėta. Džo, apsuptas gausios atsisveikintojų palydos, pamatė jį ir mostelėjęs pasikvietė pas save. Išlydinčiųjų ratas prasiskyrė. Tvirtais žingsniais indėnas priėjo prie inžinieriaus ir pasisveikino — santūriai, bet kartu ir oriai, kaip visada, kai būdavo blaivas.

— Girdėjau, kad tave smarkiai apvogė, Topai? — Džo tokie dalykai buvo ne naujiena, ir jis su užuojauta tyrinėjo papilkėjusį indėno veidą.

— Ne. Aš tik išdalijau keletą monetų, — išdidžiai pamelavo indėnas. — Gal būt, baltiesiems pasirodė, kad aš pernelyg dosnus, bet tai nieko nereiškia.

— Bilis ir čigonas vos nenugalabijo viens kito. Bilis guli ant savo apklotų, slaugomas ilgšės Lilės, ir dejuoja. Čigonas vėl dirba prie ryšulių ir dėžių. Prisismuikavo! Bet, apskritai paėmus, viskas dar gana gerai baigėsi!

Garvežys nekantriai sušvilpė. Tai mašinistas davė ženklą, kad traukinys ruošiasi išvažiuoti. Džo įlipo į prekinį vagoną, kur jau buvo įsitaisęs Henris.

Traukinys pajudėjo iš vietos ir nudundėjo į rytus. Greitai jis dingo iš akių, nes už kelių žingsnių jau nieko nebuvo matyti — oras buvo pilnas dulkių.

Kiek nuošaliau nuo kitų žmonių, susirinkusių išleisti traukinio, stovėjo Rudasis Džimas ir Karolis Didysis.

— Šiaip sakyk ar taip, — konstatavo Čarlzas, — mes gražiai apsijuokėm, ir paukštis, kurį norėjome pagauti, paspruko.

— Jis greitas, bet aš turiu daug kvapo. — Džimas giliai įtraukė oro ir pridūrė: — Matai, ten stovi vienas Topas? Senis neteko visų savo pinigų. Kertu lažybų, jis buvo gavęs juos už aukso grynuolius. Ir jeigu jis ir toliau norės dėtis dideliu ponu, turės vėl parsinešti aukso. Neatsilaikys pagundai, pamatysi. Ir tada aš paseksiu jo pėdomis.

— Tik nemanyk, kad ir šį sykį tau pavyks manęs atsikratyti! O kaip bus su Hariu? Juk mums nepavyks jų išskirti. Q šito mes kaip tik ir norėjome.

— Palauk. Aš tau sakiau, kad turiu daugiau kvapo. Topui vėl kilo įtarimas. Šiąnakt jis mėgino pasekti, ką veikia Haris.

— Iš kur tu tai žinai?

— Jeigu jau sakau, tai ir žinau! Mekio žodžiai padarė didesnį poveikį, negu mūsų ginklai.

— Tu dar jaunas bernas, Džimai. Nebe toks jaunas, kaip tada, kai mes susipažinome, bet viena kita vasara tau buvusi nebuvusi. O aš štai dešimčia metų vyresnis ir nebenoriu ilgiau laukti.

— Norint ką sumedžioti, reikia turėti kantrybės. Tai yra pirmoji medžioklės taisyklė. Jeigu tu negali pakentėti, tai geriau tuoj pat atsisakyk savo plano.

— Ne, tau nepavyks manęs atsikratyti!

— Atrodo. Bet aš tave perspėju. Haris matė, kaip tu paskutiniu momentu pašnibždėjai Mekiui į ausį, ką jam toliau daryti.

— Tu taip manai?..

— Taip, aš manau, kad kur nors kitur tau būtų saugiau, negu čia. Už Mekio gyvybę aš taip pat negarantuoju.

— O už savo?

— Mane apsaugos Topas, jeigu tik aš nedarysiu perdaug didelių kvailysčių.

— Niekšas tu.

— Gali vadinti mane kaip tik nori! Šiaip ar taip, aš tave perspėjau. Gaila, kad tu pražiopsojai traukinį.

— Aš turiu arklį.

Kol Džimas šitaip kalbėjosi su Karoliu Didžiuoju, Harka dar kartą sugrįžo į savo palapinę, bet labai trumpam — tik pasiėmė bizono odos antklodę ir vėl išėjo. Lauke apjuosė ja savo širmį ir, išjojęs į prerijas, susirado vietą sau ir mustangui pamiegoti. Jis negalėjo matyti subjauroto ir dar neapykantos iškreipto seminolės veido, negalėjo matyti jos lūpų, kuriose sustingo neišsakytas klausimas, ir nenorėjo tą dieną sutikti savo tėvo.

Taip jis išmiegojo su savo mustangu dulkėtoje žolėje ligi vakaro, paskui sugrįžo į palapinę, suvalgė gabaliuką mėsos ir vėl išėjo į žvalgybą, kur buvo parsisamdęs dirbti.