PO SMĖLIO AUDROS

Vėjas nešė prerijomis lekiojantį smėlį. Ore sukosi smėlio dulkės ir krisdamos gulė kopomis ant žemės. Slėniai ir kalvos slėpėsi po smėlio masėmis, radosi nauji slėniai ir kalvos, bet tuoj pat vėl nyko, kilo į orą ir gulė kitoje vietoje. Vėjas ūžavo kaip pašėlęs. Dulkių debesys uždengė saulę, prigeso diena. Gyvūnai ir augalai duso, užnešti smėlio. Rudens audros, kasmet siaubiančios šalį, šį kartą, ypač stipriai įsisiautėjo.

Vakare vėjas nurimo, smėlio debesys nugulė žemėn, virš bekraščių smėlio kopų suspindo mėnulis ir žvaigždės.

Prerijos dabar atrodė kaip kokia pirmykštė žemė, kaip kokia nežinoma planeta. Aplink jokio gyvybės ženklo. Tik mėnesienos šešėliai nykioje smėlio jūroje.

Bet kai mėnulis pakilo kiek aukščiau, o ore ir toliau tebetvyrojo tokia tyla, lyg čia niekada nebūtų stipriau dvelktelėjęs vėjas, toje negyvoje smėlio jūroje kur ne kur ėmė rodytis pirmieji gyvybės požymiai. Štai keletas bizonų išsikapstė į paviršių. Geltoni nuo smėlio, apakę ir apkurtę nuo smėlio, prilindusio jiems į akis ir ausis, dusdami nuo smėlio, užgulusio šnerves, jie purtėsi, prunkštė, trynėsi smėlėtas galvas į priekines kojas, zulinosi į kits kitą, o kai pagaliau vėl prašviesėjo akys, ilgai žiūrėjo į pasikeitusį, apmirusį kraštą. Vienas iš jų dusliai sumykė, bet niekas jam neatsiliepė. Kaimenė buvo išblaškyta, iš jos, ko gero, beliko tik ši maža grupelė. Iš pradžių šie bizonai dar buvo penkiese, bet du iš jų žuvo per audrą: vėtra pagavo juos, ritino žeme ir sulaužė kaulus. Dabar šie trys išlikę gyvi prisiglaudė prie kits kito ir liko stovėti visą naktį. Rytą jų laukė didelė kelionė — jie leisis ieškoti, kur baigiasi ši naujai atsiradusi lekiojančio smėlio dykuma, kur galima rasti žolės ir vandens.

Maždaug tuo pačiu metu kaip ir bizonai iš smėlio išsikapstė ir dar kai kas. Vienos kalvos pietinis šlaitas buvo storai apneštas smėliu, o status šiaurinis — apklotas palyginti plonai. Čia ir sujudėjo smėlis, lyg ten būtų rausęsis kurmis. Netrukus pasirodė du arkliai ir du žmonės. Arkliai trypė kojomis, purtė karčius, čiaudėjo ir prunkštė, žmonės taip pat stengėsi nusikratyti smėlį. Tačiau arkliai ne taip smarkiai nukentėjo kaip bizonai, mat žmonės ne tik patys apsidengė bizonų odos apklotais, bet apdangstė jais ir arklių galvas, kad smėlis nepatektų į kvėpavimo takus, akis ir ausis.

Ir ta nedidelė grupelė liko nakvoti šioje dykynėje, kur neseniai siautėjo smėlio audra.

Bizonai ir žmonės vieni kitų nematė. Juos skyrė gana didelis atstumas. Smėlio audra nuniokojo milžiniškus šio krašto plotus.

Abu žmonės, vyriškis ir berniukas, ėmė dairytis aplinkui. Jie apėjo smėlio užpustytą kalvą, kuri apsaugojo juos nuo pražūties, norėdami įkopti į ją iš pietų pusės. Bet tai padaryti buvo nė taip lengva. Kojos klimpo į purų smėlį, ir jie turėjo šliaužte šliaužti. Pagaliau pasiekė kalvos viršūnę ir apžvelgė begalines smėlio kopas.

Audra visai nurimo. Pavojus nebegrėsė. Kadangi ir čia, viršuj, ir ten, apačioj, buvo tas pats smėlis, žmonės nusprendė pasilikti nakčiai kalvos viršūnėje ir pamiegoti, pakaičiui vienam budint. Arkliai, net nepririšti, ramiai stovėjo kalvos papėdėje. Iš vakaro, dar neprasidėjus audrai, jie sočiai prisiganė ir iki valiai atsigėrė, kad dabar niekas jų neviliojo vaikštinėti mėnesienoje po smėlio kopas. Be to, jie instinktyviai jautė, koks pavojus buvo ištikęs, ir džiaugėsi, kad išliko gyvi.

Abu žmonės sukilo dar gerai neišaušus. Tai buvo indėnai: Matotaupa ir Harka. Virš nuniokoto krašto vėl patekėjo skaisti saulė, o praėjusį rytą ji pasirodė apsiblaususi, ir todėl prityrę indėnai suprato, kad ji pranašauja audrą ir reikia iš anksto pasiruošti. Dabar, išsisklaidžius nakties tamsai, atsivėrė daug platesnis vaizdas į prerijas. Matotaupa ir Harka ėmė žvalgytis. Mustangai kalvos papėdėje sunerimo. Matyt, jie kažką suuodė.

Matotaupa, prisidėjęs ranką prie akių, įsižiūrėjo į tolį. Harka taip pat nukreipė žvilgsnį į tą pusę. Ne per toliausiai nuo kalvos, kur gulėjo abu indėnai, kažkas sujudėjo, ir visiškoje apmirusios vietovės tyloje staiga pasigirdo žmonių balsai, tiesa, labai neaiškūs, lyg tolimas, vos vos pagaunamas aidas. Greičiausiai žmonės šūkavo, stengdamiesi susirasti arba padrąsinti viens kitą.

Nei Matotaupa, nei Harka netarė nė žodžio, nes abu žinojo, kad ir vienas, ir kitas stebi tą patį. Pagaliau jie pamatė kokį tuziną žmonių, iš tolo labai mažyčių, tačiau jau galėjai įžiūrėti, kaip jie kapstosi, kepurnėjasi, mėgina bėgti, bet ir vėl grimzta smėlyje.

Kurį laiką Matotaupa ir Harka žiūrėjo į tas bergždžias jų pastangas. Galiausiai Matotaupa tarė:

— Jojam pas juos! Gal tie žmonės turi šovinių. Pažiūrėsim, kas jie tokie, bet kas mes esame, nesakysime.

Abu indėnai nusliuogė puriu smėliu nuo kalvos ir laimingai pasiekė arklius. Mustangai, pamatę savo šeimininkus, džiugiai sužvingo. Matotaupa ir Harka pasiėmė apklotus, maistą ir ginklus, sėdo ant arklių ir pamažu nujojo smėlio apneštomis prerijomis. Matotaupos patirtis ir mustangų instinktas vedė juos užuolankom, kur buvo ne toks klampus smėlis. Harka tik žiūrėjo ir mokėsi.

Prijoję tokią vietą, iš kur jau buvo galima su tais nepažįstamais žmonėmis susišaukti, abu indėnai sustojo.

— Ei, ei! — ėmė šaukti juos nepažįstamieji.

Tačiau Matotaupa nejudėjo iš vietos, tik pakėlė pliką ranką, rodydamas, kad jis atjojo čionai su taikiais ketinimais.

Nepažįstamieji žmonės — kai kurie iš jų, matyt, buvo sužeisti — ėmė garsiai kalbėtis, tačiau indėnai nesuprato jų žodžių. Užtat dabar jie pastebėjo įdomų dalyką. Tarp trylikos baltųjų buvo vienas raudonodis. Bet kokiai genčiai jis priklausė, dakotai niekaip negalėjo nustatyti. Indėnas dėvėjo ledžingus, tačiau jo marškiniai buvo pasiūti iš tokios medžiagos, kaip kadaise sudriskę Juodosios Odos drabužiai. Ant kaklo jis ryšėjo margą skarelę, buvo vienplaukis ir basas. Harka širdyje piktinosi, kad raudonodis taip negerbia savęs. Iš kur galėtų būti tas indėnas?

Vienas iš baltųjų, kurie, apsiavę aukštais auliniais batais, braidė po smėlį, pasišaukė indėną, ryšintį margą skarelę, kažką pasikalbėjo su juo, ir abu kaip gandrai nustypčiojo prie Matotaupos ir Karkos.

Indėnai ir dabar nenusėdo nuo arklių.

Baltasis buvo vidutinio ūgio, plačių pečių, trumpo kaklo, visai nepanašus nei į aukštą, raumeningą Rudąjį Džimą, nei į liekną Toli Skrajojantį Paukštį. Harka jau nebe pirmą kartą matė šviesius plaukus ir skrybėlę ant galvos, bet dabar jį nustebino kitas dalykas: kokio nevienodo ūgio tie baltieji žmonės. Tiesa, tarp raudonodžių irgi yra ūgio skirtumų, bet ten visi vyrai liekni ir aukšti. Baltasis buvo su stora odine striuke, aukštais auliniais batais ir plačiabryle skrybėle, todėl su tokiu apdaru atrodė dar storesnis ir kresnesnis negu iš tikrųjų. Jis pradėjo kalbėti ir liepė indėnui, stovinčiam šalia, versti. Harka labai atidžiai klausėsi ir kai ką suprato net be vertėjo pagalbos. Indėnas kalbėjo dakotų dialektu visai laisvai, nors ir buvo matyti, kad tai nėra jo gimtoji kalba.

— Na ir vietovė čia! Kaip mėnulyje! Dar laimė, kad šviečia saulė, pagal ją bent žinai, kur rytai ir vakarai.

Jūs irgi išsikapstėte iš smėlio, a? Galėtum pamanyti, kad visa Amerika — vien tik smėlis. Nors imk ir pasiversk smėlio blusa, ne kitaip! Kaip čia padorus žmogus ir gali gyventi? Kur čia susirasti gerti ir valgyti? Gal jūs kartais žinote, a?

— Gal surasime vandens, o gal ir ne, — trumpai atsakė Matotaupa — Jeigu per tris dienas neaptiksime, numirsime iš troškulio.

— Tai taip tikra, kaip amen poteriuose, gerbiamasai indsmenai! Bet aš neturiu nė mažiausio noro pakratyti čia kojas, supranti? Kur jūs dabar manote joti?

— Ar baltajam žmogui labai svarbu tai žinoti?

Taip jiems besišnekant, atpūškavo per smėlį dar šeši žmonės. Jie visi buvo vienodai apsirengę — su geromis odinėmis striukėmis, tačiau šautuvų, atrodo, neturėjo, o gal jau buvo pametę. Vieni buvo prisisegę revolverius, kiti pistoletus.

— Indėnų vade, ko tu taip išdidžiai kalbi! — nekantriai tarė kresnas baltasis, tas pats, kur pradėjo su jais pokalbį. — Mes visi trylika atsidūrėme keblioje padėtyje. Nė patys nežinome, kaip išlikome gyvi. Mus taip kočiojo ir vartė, kad man ir dabar dar ūžia galva, o kur dingo kiti dvidešimt mūsų draugų, niekas nežino ir turbūt niekada nesužinos. Penki iš mūsų negali paeiti, jiems sulaužyti kaulai, išsukiotos rankos kojos, sudaužytos galvos. Mes džiaugiamės išlikę gyvi ir norime namo. Tegu grifai arba vilkai, arba dar kas nors kitas ateina į šią dievo užmirštą žemę ir toliau ją matuoja. Mes tai jau norime kur nors kitur praleisti žiemą, net jeigu kompanijai ir teks atsisakyti biznio! Mes jau atsikandom! Ačiū!

— Kokiai kompanijai?

— Negi aš tau dabar pasakosiu visą istoriją nuo Adomo ir Ievos! Šiaip ar taip, didžiausia klaida buvo, kad jie padarė pirmąją nuodėmę. Jeigu to nebūtų atsitikę, manęs čia nebūtų. Bet apie tai tu neturi nė mažiausio supratimo. Gal jūs, raudonodžiai, atsiradote ne iš Adomo. Na, bet kaip ten buvo, kaip ne, kompanija yra kompanija! Ji nori čia nutiesti geležinkelį; ir mes turėjome išmatuoti jam kelią. Ar esi ką apie tai girdėjęs, a? Vasarą buvo puikus gyvenimėlis. Bizonų šimtų šimtai, nespėjom ir pleškinti. Aš turėjau tarną negrą, geras buvo negras,; turėjo dar berniuką. Bet pabėgo sukčiai. Mažiukas paspruko nakčia, o kai dėl tėvo, tai čia įsikišo senas indėnas vanago nosimi, ir aš turėjau jį paleisti. Na, bet užteks tų senų istorijų! Verčiau pasakyk galų gale, kaip mums ištrūkti iš tų spąstų! Jeigu tu ir toliau taip išdidžiai tylėsi, mes nieko gero nesužinosime!

Matotaupa žiūrėjo į baltąjį, kaip vaikas kad žiūri į keistą driežą.

— O kur jūs norite patekti?

— Indėnų vade, atvirai sakant, mums nesvarbu kur, kad tik gautume atsigerti ir paėsti, kol dar nepastipome iš bado!

— O kur jūsų arkliai?

— Šito geriau pasiklausk savo audros, savo prakeiktos smėlio audros. Tai ji kažkur juos nunešė ir palaidojo po smėliu. Iš kur aš galiu žinoti! O, jeigu mes imtume ieškoti savo arklių, tai prisidėtų gražaus darbelio! Iš tikrųjų gražaus darbelio.

Matotaupa ironiškai nusišypsojo.

— Gražaus darbelio, — pakartojo jis baltųjų kalba, ir tie žodžiai keistai nuskambėjo jo lūpose. Paskui kreipėsi į indėną, kuris kantriai ir sąžiningai vertė į dakotų kalbą visus baltojo žodžius.

— O kur jūsų šautuvai?

Indėnas išvertė Matotaupos žodžius baltajam.

— Velnias juos nujojo, žmogau, velnias ir jo gerbiamoji bobutė. O gal dar ką norėjai sužinoti? Mano vardas — Bilis! Aš visai ne matininkas, aš patyręs žvalgas, skautas, garsus nuo Aliaskos iki Meksikos, laimėjau dvidešimt keturias kovas gaidžio svoryje, dvidešimt šešerių metų amžiaus, gimęs, krikštytas ir dar nemiręs, bet jau netoli paskutiniosios, nes šiąnakt prisirijau daug smėlio šiame prakeiktame krašte, kur tik smėlis ir smėlis ir nė lašelio brendžio. Na, ar dabar patenkintas, a? O gal dar ko nors reikia, kol pagaliau ryšies išgelbėti mus iš to pragaro?

— Dėl to galima pasitarti.

— Pasitarti! O viešpatie! Aš tau pasakysiu trumpai drūtai, tu suskretęs indsmenai, tu prakeiktas raudonodi: arba tu išvesi mus iš to smėlio jūros į padorią vietą, kur ir dera būti padoriems žmonėms, arba mes sutriuškinsime makaulę tau ir tavo utėlėtam berniūkščiui.

Indėnas abejingai kaip mašina išvertė baltojo žodžius.

— Na ir pamėginkit! — ramiai atsakė Matotaupa.

— Ir vėl negerai. Tiesiog nežinia, nė kaip su jumis, raudonodžiais, šnekėti! Na tai sakyk pagaliau, ko tu iš mūsų nori?

— Šovinių.

— Žiūrėk tu man! Šovinių! Šovinių! Na ką gi, jeigu jau kitaip neišeina... Bet pala, geriau pirma surūkykim pasitarimo ir taikos pypkę. Šiaipgi nežinia, kokią dar išdaigą galite mums iškrėsti. Taikos pypkę — sutinki?

— Gerai.

— Tai pirmas protingas žodis, kurį girdžiu iš tavo lūpų, indėnų vade. O paskui ar nenugalabysite tais šoviniais mūsų pačių?

— Ne.

— Garbės žodis?

— Manę žodis yra mano žodis. Aš nežinau, kas yra melas.

— O tu, nekaltybe! Ne bėda, meluoti dar išmoksi, bet jeigu kol kas dar neišeina, tai juo geriau mums. Na tai parūkom!

Matotaupa, neišleisdamas iš akių baltojo, nulipo nuo arklio. Harka liko raitas ir paėmė palaikyti sarčio pavadžius.

Žmogus, pasivadinęs Biliu, atsisėdo ant žemės, Matotaupa įsitaisė priešais jį. Iškilminga ceremonija indėno akimis neturėjo didesnės reikšmės, nes jie rūkė ne šventąją pypkę, o paprastą. Bilis nesiteiravo Matotaupos vardo, jis ir toliau perdėtai mandagiai vadino jį vadu. Užtraukę kelis dūmus ir užtikrinę, kad abi pusės vadovausis gera valia ir stengsis viena kitai padėti, abu pakilo, ir Matotaupa sugrįžo prie savo arklio. Bilis lakstė nuo vieno draugo prie kito ir rinko iš jų šovinius, kurie dabar, netekus šautuvų, jiems buvo nereikalingas balastas. Ne visi, atrodo, buvo patenkinti tokiu sandėriu, bet Bilis įtikinėjo juos, visą laiką kažką tarškėdamas. Ką jis ten pasakojo ir aiškino, Matotaupa ir Harka mažai tesuprato.

Kol Bilis įtikinėjo savo draugus ir rinko šovinius, Harka dar kartą prisiminė visas pokalbio smulkmenas. „Suskretęs indsmenai“ ir „prakeiktas raudonodi“ pasakė Bilis, ir po tokio įžūlaus įžeidimo Matotaupa nesigriebė peilio, tik ironiškai nusišypsojo. Kodėl? Senoji Antilopė įžeidė Matotaupą ir turėjo mirti. O štai šis Bilis trumpu kaklu ir trumpomis kojomis ir jo indėnas su juokinga skarele kalba, kas tik jiems užeina ant seilės, o Matotaupa žiūri į juos lyg į kokius mašalėlius, kurių gylys visai jo nebado. Matyt, tie baltieji tikrai dideli menkystos, ir naudos iš jų tik tiek, kad Harka papildys savo amunicijos atsargas.

Pagaliau sugrįžo Bilis, nešinas pusšimčiu šovinių. Du jis padavė Harkai, ir berniukas tuoj užsitaisė šautuvą. Kalibras tiko.

— Visus! — trumpai tarė Matotaupa.

— Žinoma, visus! — atsiliepė Bilis. — O kaipgi! Visus! Bet tik paskui, kai nuvesite mus, kur gali gyventi tokie kaip mes, žmonės! Žinome mes jus! Susisemsite šovinius ir nurūksite su savo kuinais, o mes liksime čia skaičiuoti smėlio grūdelių, kol pakratysime kojas! Ne, džentelmenai, šitaip nieko nebus.

— Visus!

— Bet tik ne čia, sakau aš tau, ir tai sakau tau aš, Bilis, laimėjęs dvidešimt keturias kovas! Kai tiktai išvešite mus į gyvybės oazę, gausit visus. Bet tik ne čia, vidury dykumos.

Matotaupa davė Harkai ženklą ir atsisėdo ant smėlio. Harka pasekė tėvo pavyzdžiu.

— — Ką visai tai reiškia? — nervingai sušuko Bilis.

— Duokite visus šovinius! Mes laukiame.

— Žmogau, vade, kurgi tavo protas! Manai, kad tu tai nenustipsi šiuose smėlynuose?

— Žinoma. Bet pirmiau galas ateis baltiesiems. Mano sūnus ir aš ilgiau ištversime be vandens, mes pripratę.

— O dangau! Juk tai tikra beprotystė! Šito aš dar nesu matęs, nors jau atlaikiau dvidešimt keturias kovas. Klausyk, žmogau, aš nukandžiojau savo priešininkams nosis, sulaižiau jiems veidus, mane visi žino nuo Aliaskos ligi Meksikos! Tu neiškrėsi man šitokio pokšto! Ne, tu šito nepadarysi, tu negali gi...

— Galiu.

Bilis plestelėjo savo plačia sėdyne ant smėlio.

— Gali... Žinai, tau pasimaišė protas. Todėl aš tavęs pasigailėsiu. Pažiūrėsiu, ką jūs darysite, gavę į rankas penkiasdešimt šovinių. Jeigu kas, mes dar turime pistoletus!

Sulig tais žodžiais jis išsitraukė pistoletą ir padėjo šovinius ant žemės. Harka viską susirinko.

Matotaupa linktelėjo galvą ir užsėdo ant arklio. Harka taip pat užšoko ant savo širmio.

Septyni sveiki baltieji ir indėnas su skarele ant kaklo susirinko prie raitelių. Penki sužeistieji ėmė maldauti nepalikti ir jų.

— Ramiau! Mes grįšime ir pasiimsime jus! — burbtelėjo jiems Bilis, matydamas, kad indėnai dvejoja — palikti juos ar ne.

Tačiau sužeistųjų tas pažadas nė kiek nepaguodė.

— Tiek mes jus ir tematysime. Kiaulės, išdavikai, niekšai, jūs paliekate mus mirčiai! Pasigailėkit mūsų, draugai, broliai, bičiuliai, maldaujam...

Harka ne viską suprato, bet iš jų aimanų nujautė, ko jie prašo. Jis nepažinojo šių žmonių, pasmerktų baisiai mirčiai, bet visa širdimi neapkentė tų, kurie palieka nelaimėje savo draugus.

Vienas sužeistasis išsitraukė revolverį, šovė sau į smilkinį ir krito negyvas.

— Na mat ir suradote išeitį! — įžūliai tarė Bilis. — Bet apskritai — mes grįšim. Tik nepraraskit vilties. Pirmyn! — paragino jis Matotaupą.

Indėnas su marga skarele ant kaklo ligi šiol į viską žiūrėjo abejingai. Dabar jis tarė Biliui, o paskui ir Matotaupai:

— Atsargiai. Jie ruošiasi šaudyti.

Tai buvo signalas žudyti. Šeši vyrai prisitaikė ir viena salve pribaigė savo sužeistus draugus. „Tai štai kokie tie baltieji, — pagalvojo Harka. — Niekada nenorėčiau su tokiais žmonėmis gyventi. Už penkiasdešimt šovinių aš turiu padėti žudikams, turiu vesti juos, kur jie gaus atsigerti ir pavalgyti. Su didžiausiu malonumu palikčiau juos mirti smėlynuose, bet Matotaupa davė žodį ir reikia jį tesėti. Juk mes nemokame meluoti.“

Indėnas, lydintis baltuosius, pribėgo prie lavonų, susirinko revolverius ir sukišo juos kartu su visais šoviniais į maišą, rastą šalia vieno lavono. Harka pasibjaurėjęs nusigręžė.

Žygis prasidėjo.

Jau rudeniop pakrypusi saulė per daug nekaitino, bet kelionė buvo labai sunki. Nuolat reikėjo sukti čia į vieną, čia į kitą pusę, apeiti aukštas smėlio kopas, todėl atrodė, kad keliui nebus galo. Baltieji ėjo tylėdami, o vakare pavargę, ištroškę ir alkani krito ant žemės ir užmigo. Matotaupa ir Harka nesigyrė turį maisto atsargų. Tik gerokai po vidurnakčio, kai visi kietai miegojo, jie truputėlį užkando. Dalytis su kitais negalėjo, nes patys ne ką turėjo, be to, niekas nežinojo, kiek dar tęsis ta negyva smėlio dykuma.

Kitą dieną pakilo lengvas vėjelis, ir vėl ėmė suktis smėlio debesys. Matomumas pablogėjo, pasidarė sunku orientuotis. Kartais neįmanoma buvo įžiūrėti, net saulę ir nustatyti, į kurią pusę eiti. Smėlis skverbėsi į akis, lindo į nosį ir burną, sunku buvo kvėpuoti. Arkliai, panarinę galvas, kinkavo tarp kopų, o jiems iš paskos sunkiai pūškavo vyrai. Kadangi laikytis vienos krypties buvo neįmanoma, kiekvieną akimirką grėsė pavojus išklysti iš kelio.

Bilis kurį laiką keikėsi sau panosėje, bet paskui indėnas su skarele jį perspėjo, kad šitaip bambant, tik dar sunkiau kvėpuoti ir labiau norisi gerti. Tada tas niurzglys užsičiaupė.

Kai atėjo kitos dienos vakaras, o tos negailestingos smėlio dykumos nebuvo matyti nei galo, nei krašto, prasidėjo ginčai. Vieni norėjo stoti poilsio, kiti keliauti toliau, treti užsipuolė indėnus, sakydami, kad jie yra klastingi banditai ir veda netikru keliu. Bilis svaidėsi prakeiksmais, ir niekas nežinojo, kokia mintis jam gali šauti į galvą. Visi tebeturėjo su savim revolverius ir pistoletus, tad užteko, kad kuriam vienam neišlaikytų nervai, ir kruvinas susirėmimas būtų neišvengiamas.

Kelionės metu Matotaupa ir Harka spėjo šiek tiek pažinti žmones, pamatė, kuris iš jų stipresnis, vikresnis, koks kurio charakteris. Protingiausias iš jų atrodė vienas vidutinio amžiaus žilstelėjęs vyras. Harkai jis iš pat pradžių, krito į akis, nes nešaudė kartu su kitais į sužeistuosius. Jis ir dabar įkalbinėjo vyrus susitarti gražiuoju ir nepamesti galvos. Jis palaikė Matotaupos ir indėno, vardu Tobijas, nuomonę, kad reikia bent tris valandas pailsėti.

Vyrams linko kojos, liežuviai buvo prilipę prie gomurio, ir nuovargis privertė užmiršti visus nepasitenkinimus. Žmonės sukrito į smėlį ir kai kurie tuoj sumigo.

Matotaupa ir Harka stovėjo prie savo mustangų, kurie visą laiką uostinėjo orą. Tobijas ir tas pagyvenęs baltasis, kitų vadinamas Tomu, priėjo prie dakotų.

— Sakykite rimtai, kaip vyras vyrui, kaip jūs žiūrite į mūsų padėtį? — paklausė Tomas.

— Mes netoli Najobreros. Arkliai jaučia vandenį.

— Vade, tai juk būtų... tai būtų... išsigelbėjimas! Taip arti!

Vietoj Matotaupos atsakė jam Tobijas:

— Taip, arti bet nelengvai pasiekiamas. Prieš akis labai sunkus kelio tarpas, sunkiausias iš visų, nes mums reikės įveikti Didžiąją Smėlio kalvą, ir jeigu ir ten praūžė smėlio audra, tai bus nemaža vargo.

Matotaupa patvirtino indėno žodžius. Tomas tyliai atsiduso. Tobijas apsidairė. Įsitikinęs, kad pavargę šeši vyrai kietai miega, jis ėmė segioti jų revolverius ir pistoletus. Tomas ir Matotaupa jam padėjo. Kai trys baltieji prabudo, visi šaunamieji ginklai jau buvo indėnų ir Tomo rankose. Dabar jie turėjo tik peilius.

— Prakeikti vagys! Žudikai! Raudonodžiai niekšai!

— Ir Tomas su jais! Na, palauk!

— Aš seniai sakiau, kad Tobijas išdavikas!

— Velniai juos griebtų! Paklaidino, atėmė ginklus ir paliko čia stipti!

Jų burnojimas prižadino ir kitus tris baltuosius. Pasibaisėję, išsproginę akis, jie spoksojo į tamsą ir riaumojo visokiais balsais kaip kokie išgąsdinti galvijai.

Matotaupa, indėnas nesuprantamu dakotams vardu Tobijas, Tomas ir Harka pasitraukė su arkliais toliau, kad kiti neprišoktų prie jų su peiliais, nespėjus paleisti šūvio, ir laikė paruošę pistoletus ir revolverius.

— Ramiau! — valdingai sušuko jiems Tobijas. — Mes jūsų nenušausime ir neapiplėšime. Jau nebetoli Najobrera, bet prieš akis dar sunkus kelio tarpas. Mes norime apsaugoti jus nuo jūsų pačių, kad įniršę nepridarytumėte kvailysčių. Galite dar valandą pailsėti!

Ne tiek šie žodžiai, kiek atstatyti revolveriai privertė vyrus nusiraminti. Jie vėl atsigulė. Kankinami troškulio, šūkavo per miegus, krūpčiojo, vartėsi nuo vieno šono ant kito.

Turėdami valandą laiko, indėnai ir Tomas įsikalbėjo.

— Tu pažįsti šį kraštą, — tarė Matotaupa Tobijui. — Iš tavo žodžių supratau, kad pažįsti jį geriau negu aš. Tai kodėl baltieji tavimi nepasitiki? Kodėl jie pasirinko vadovu ne tave, o davė man ir mano sūnui penkiasdešimt šovinių, kad aš išvesčiau juos iš smėlynų?

Tobijas kažkaip keistai nusijuokė.

— Nežinai? Tu nesupratai, ką Bilis pasakė vyrams?

— Ne.

— Jie mano, kad aš norėjau juos pražudyti per smėlio audrą.

— O gal tu iš tikrųjų to norėjai?

Indėnas, vardu Tobijas, tylėjo.

Labai sunku buvo prižadinti išvargusius, netekusius valios žmones. Tomas, Tobijas ir Matotaupa rėkė, tampė juos, daužė, kol pagaliau jie atsikėlė ir susiruošė į kelionę.

— Greitai vanduo! — tarė Tobijas. — Greitai vanduo!

Tai buvo burtažodis, padėjęs žmonėms dar kartą sukaupti jėgas.

Vėjas nesiliovė pūtęs, nešiojo smėlį, ir po trijų valandų sunkios kelionės vėl prabudo neviltis ir abejonės. Žmonės sustojo.

— Mes ne į tą pusę einame!

— Mes sukame ratu!

— Šunsnukiai! Utėlėti raudonodžiai!

— Grįžkim atgal!

— Gulkim ligi ryto pailsėti!

„Aš duočiau jiems valią, ir tegu sau eina, kur nori, kol gaus galą. Šito jie ir verti. Bet Matotaupa pažadėjo juos išvesti iš smėlynų, o dakotas niekada nemeluoja“, — galvojo Harka.

— Eikite toliau! Jei ne, visus iššaudysiu! — tarė Tobijas abejingai, lyg užsisakydamas stiklą alaus.

Baisiausiai keikdami, žmonės gunglino toliau.

Indėnai tikėjosi, kad paryčiui vėjas dar labiau sustiprės. Tačiau išėjo priešingai. Vėjas pritilo, o paskui ir visai nuščiuvo. Smėlis nusėdo, dangus vėl nusigiedrijo. Valandėlę visi sustojo ir užvertė galvas į viršų, norėdami pagal žvaigždes iš naujo susiorientuoti. Netrukus visiems pasidarė aišku, kad jie eina teisinga kryptimi.

Bilis ėmė kaukti kaip šuo, vėl suradęs savo dingusį šeimininką.

— Žmonės, vyručiai, po šimts velnių! Mes einame teisingai! Viskas teisingai! Mes nepametėm kelio!

— Tikėkimės, kad tų ir galvos dar nepametei! — tarė sau Tomas.

Supratę, kad neišklydo iš kelio, visi atkuto ir kokią valandą žvaliai žygiavo pirmyn. Tačiau kai dykumos galo vis nebuvo matyti, pakilimas pamažu vėl atslūgo. Kelias pasidarė toks sunkus, kaip ir pranašavo Tobijas. Tačiau arkliai iš visų jėgų veržėsi pirmyn. Matyt, juto, kad jau netoli vanduo.

Pagaliau visai netikėtai baigėsi dykuma, jie išėjo iš rajono, nusiaubto smėlio audros. Tiesa, žemė ir čia būva smėlėta, tačiau kai kur augo žolė, po kojomis jautei kietą gruntą, kuriuo galėjai drąsiai eiti, nebijodamas įklimpti, nereikėjo sukinėti į šalis, apeinant klampias, kopas.

Dešimties žmonių vora valandėlę sustojo. Daugelio veiduose buvo tokia nuostaba, lyg jiems būtų apsireiškusi geroji dvasia, kuria jie negalėjo patikėti. Nejaugi tai išsigelbėjimas?

Arklių tiesiog nebuvo galima nulaikyti, ir Matotaupa su Harka davė jiems valią. Nuilsę, vos gyvi iš troškulio jie patys pasileido šuoliais, ir netrukus prieš raitelių akis dulsvoje ryto prieblandoje pasirodė nusekusi, smėlio prinešta Najobrera.

Vanduo! Vanduo!

Arkliai pripuolė prie upės ir ėmė gerti, Matotaupa ir Harka taip pat prigludo prie vandens. Ir tik dabar abu pajuto, kokie jie pavargę, kad ir jų jėgos visiškai išsisėmusios. Tėvas slapčia žvilgtelėjo į sūnų ir pamatė, kad per tas kelias savaites iš jo beliko tik kaulai ir oda. Žandai įkritę, skruostikauliai išsišovę, žvilgsnis aštrus, gal net per daug aštrus tokiam vaikui. Tačiau tos paskutinės alkio, troškulio ir nemigos dienos nepalaužė berniuko, jo judesiai buvo tvirti, pasakytum netgi tingūs, ir tas tingumas tartum rodė jo panieką ir priešiškumą nesvetingam pasauliui ir kartu slėpė švelnius jaunatviškus jausmus.

Kai abu indėnai atsigėrę pasitraukė į šoną, pasirodė pėstieji. Ak, kaip jie gėrė — tiesiog negalėjo atsiplėšti nuo vandens. Numalšinę troškulį, nepratarė nė žodžio, tik krito ant žemės ir užmigo. Jiems net į galvą neatėjo, kad reikėtų pareikalauti grąžinti pistoletus ir revolverius. Tačiau indėnai ir Tomas patyliukais sukišo ginklus jiems į kišenes. Baltieji nepabudo, tik suniurnėjo kažką per miegus.

Matotaupa ir Harka atsigulė nuošaliau, prie savo arklių. Tobijas ir Tomas miegojo kartu su kitais. Kai praėjo tiesioginis pavojus, abi grupės vėl išsiskyrė pagal savo principus, atitinkančius jų kasdieninį gyvenimą.

Abu dakotai miegojo neilgai. Lyg susitarę, prabudo beveik kartu ir ėmė ruoštis į kelionę. Matotaupa savo pažadą baltiesiems ištesėjo — išvedė juos iš smėlio dykumos į gyvenamą kraštą. Dabar jie jau ir vieni neprapuls. Nuo čia, kaip aiškino Tobijas, buvo netoli bedančio Beno faktorija, — už dviejų upės vingių į rytus.

Ne visi baltieji ir pastebėjo, kad Matotaupa su Harka juos palieka. Tobijas nieko nesakė. Tomas galiuką dar pasivijo ir paklausė, ar nesutiktų jie perleisti jam siuvinėtą indėnišką suknelę, kurią turėjo su savim, jis jau nebenorįs grįžti daugiau į prerijas, geriau mieste atidarysiąs krautuvėlę ir prekiausiąs indėniškais daiktais. Abu dakotai nieko jam neatsakė, ir Tomas apgailestaudamas ilgai žiūrėjo jiems įkandin.

Matotaupa, o paskui jį ir Harka leidosi paupiu žemyn, Atrodė, kad Matotaupa nusprendė aplankyti Beno faktoriją. Joti prieš srovę buvo beprasmiška ir tolygu savižudybei, nes toje pusėje, kaip ir pietuose, plytėjo smėlio plotai. Šiaurėje, Juodųjų kalnų link, buvo dakotų žemės, į kurias įžengus Matotaupai grėsė pavojus žūti nuo saviškių rankos. Tad beliko tik joti į rytus, kur buvo įsikūręs Benas. Ką darys toliau, kol kas nebuvo nuspręsta, o gal jau ir buvo, tik jie apie tai dar nesikalbėjo, tad Harka nežinojo, ką mano tėvas ir kur galų gale jie apsistos žiemai.

Arkliai buvo atsparūs. Atsigėrę ir šiek tiek parupšnoję žolės, jie vėl lyg niekur nieko nešė raitelius, čia pereidami į žinginę, čia pasileisdami šuoliais. Po pietų Matotaupa ir Harka jau buvo netoli Beno faktorijos. Iš pradžių jų nosį pasiekė dūmų kvapas, o paskui ir visokie kitokie kvapai, iš kurių galima buvo suprasti, kad netoli yra žmonių ir gyvulių. Šen bei ten vis daugėjo visokių pėdų, o galų gale pasirodė ir pati faktorija.

Blokhauzas buvo jau baigtas, apdengtas tvirtu stogu ir gerai išdervuotas. Iš pietų pusės prie jo šliejosi aptvaras, kuriame stovėjo arkliai, vieni pabalnoti, kiti ne. Buvo girdėti šunų lojimas.

Matotaupa ilgai žiūrėjo į pastatą. Paskui paragino arklį. Harka nusekė iš paskos.

Kai juodu prijojo arčiau, juos pasitiko lodami šeši šunys, dideli, su nulėpusiomis ausimis, kokius auginą tik baltieji. Anksčiau tokie grynakraujai buvo laikomi sergėti ir gaudyti vergams. Nepjudomi šunys šokinėjo aklink, bet nekando. Indėnai visai nekreipė į juos dėmesio. Pasiekę aptvarą, jie nepaliko jame savo mustangų, tik apžiūrėjo ten esančius arklius ir nujojo prie durų, kurios buvo kitoje namo pusėje. Iš vidaus sklido prislopinti daugelio žmonių balsai. Į rytus nuo namo, netoli upės, jie pastebėjo būrelį žmonių, baltųjų ir indėnų. Buvo graži rudens diena, ir žmonės, laukdami, kol baigs tvarkytis savo prekybinius reikalus, sėdėjo pievoje ir gėrė degtinę. Iš karto buvo matyti, kad Benas apsukrus šeimininkas. Matotaupa ir Harka sustojo. Iki šiol jų beveik niekas ir nepastebėjo. Kiekvieną dieną čia maišydavosi svetimų žmonių — vieni atjodavo, kiti išjodavo. Bet abu indėnai atkreipė dėmesį į vieną dalyką, kuris juos sudomino.

— Ar tu matei du arklius ir du mulus? — paklausė tėvas.

— Aha, aptvare. Čia yra Ilgoji Ietis ir Toli Skrajojantis Paukštis! — džiaugsmingai sušuko Harka.

— Taip, jų arkliai ir mulai čia. Gal jie sėdi šiame name. — Dabar ir Matotaupa su Harka nuvedė savo arklius į aptvarą ir įėjo į namą.

Viduje buvo tik vienas didelis kambarys, be jokių vidinių sienų ir pertvarų. Vakarinėje sienoje — palikta vieta durims, čia Benas, matyt, ketino dar suręsti priestatą prekių atsargoms, kurias dabar laikė netoli namų palapinėje. Suolai pasieniuose, keli sunkūs stalai, taburetės ir židinys — štai ir visas šios užeigos inventorius. Pro šaunamąsias angas mažai teprasiskverbė dienos šviesos, todėl Benas buvo įtaisęs sienoje du degančius fakelus, nuo kurių sklido prieblandoje virpantys atšvaitai! Kambary tvyrojo dūmų ir degtinės kvapas. Tokį nešvarų orą Karkai nemalonu buvo kvėpuoti. Namie, palapinėse, dūmų angos veikė geriau negu čia.

Indėnai, pripratę greitai orientuotis, tuoj pat pastebėjo dailininką ir jo palydovą Ilgąją Ietį. Kaip garbingi svečiai jie sėdėjo prie atskiro stalo kairiajame kambario kampe ir valgė. Kiti svečiai grūdosi prie bendrų stalų. Matotaupa ir Harka priėjo prie savo pažįstamų.

Ilgoji Ietis kažką pašnibždėjo dailininkui; šis nustebęs atsikėlė ir kartu su Ilgąja Ietimi nuėjo pasitikti abiejų dakotų.

— Mūsų raudonodžiai bičiuliai! — tarė jis, lyg džiaugdamasis, lyg klausdamas. — Eime prie mūsų stalo!

Kai kurie vyrai, sėdintys prie gretimų stalų, beveik nė nepastebėjo šio jų pasisveikinimo, tačiau buvo ir tokių, kurie atidžiai viską sekė. Matotaupa ir Harka susėdo. Harka pirmą kartą sėdėjo ant suolo, ir tokia padėtis, nukorus kojas, jam labai nepatiko, tačiau to jis neparodė ir atidžiai klausėsi vyrų pokalbio. Matotaupa trumpai papasakojo, koks likimas jį ištiko, ir paprašė Ilgąją Ietį visa tai patyliukais išversti Toli Skrajojančiam Paukščiui, kad salėje niekas daugiau neišgirstų.

— Dabar mane vadina Paslaptingu Šunim arba Arkliu, o Harką — Bizonų Strėle, — užbaigė jis.

Harka matė, kaip Ilgoji Ietis su užuojauta pažvelgė į tėvą.

Prie jų atskubėjo Benas, ir dailininkas užsakė valgyti visiems keturiems. Paskui pasiteiravo Matotaupos, kaip jiems pavyko apsisaugoti nuo smėlio audros, kuri sukėlė čia visuotinį siaubą. Tačiau pokalbis nelabai rišosi, Matotaupa buvo labai nešnekus. Ilgoji Ietis pasiteiravo, kur abu dakotai mano nakvoti.

— Prie savo arklių, — tvirtai tarė Matotaupa.

— Naktį lauke šaltoka, — tarė dailininkas, — bet jeigu jūs nusprendėte miegoti lauke, tai gal prižiūrėsite ir mūsų arklius?

— Gerai.

— Už tai mes būsime jums labai dėkingi. Čia maišosi visokių perėjūnų, kurių geriau pasisaugoti.

— Faktorijose retai pasitaiko vagysčių, — tarė Ilgoji Ietis. — Šeimininkai paprastai stengiasi išlaikyti gerą vardą, kad žmonės nebijotų atvežti jiems prekių. Tik aš nežinau, ar bedantis Benas yra čia tikrasis padėties šeimininkas.

Harka pastebėjo, kad Ilgoji Ietis nebenešioja ant kaklo tos gražios grandinėlės iš aukso ir brangakmenių, kuri kadaise stovykloje taip patiko jam ir jo draugams. Jis nenorėjo čia jos rodyti, kad nekiltų kam nors pagunda ją pavogti. Dabar jis pareiškė mintį, ar nereikėtų ir jam, taip pat ir dailininkui nakvoti prie arklių. Tačiau Geltonoji Barzda nusišypsojo ir, lyg sutikdamas su tuo pasiūlymu, lyg atsiprašinėdamas, tarė:

— Vasarą aš taip ir padaryčiau, Ilgoji Ietie! Juk mes tiek kartų nakvojome atvirose prerijose. Prisimeni, kaip tada susitikome grizlį ir kaip paskui turėjome nuo jo bėgti? Bet dabar ruduo, naktys jau šaltos, o mano skrandis nekoks, tad turiu truputį pasisaugoti. Taigi aš pasiliksiu nakvoti šiame name.

Ilgoji Ietis neprieštaravo, bet Harka pajuto, kaip sunerimo šejenas, ir po viso to, ką jis matė ir girdėjo smėlio dykumoj, toks Ilgosios Ieties nerimas sukėlė jam įtarimą. Pro nuleistas blakstienas stebėjo jis vyrus, sėdinčius prie kitų stalų.

Lauke pradėjo temti, ir abu indėnai išėjo prie savo arklių, ruoštis ten nakvynei. Ilgoji Ietis išlydėjo juos ir padavė antklodes, kurias sau ir dailininkui nešiojosi ant krovininių mulų. Harka jau seniai beturėjo naktį tiek daug apklotų ir pagaliau po daugelio mėnesių galėjo vėl patogiai atsigulti šalia savo širmio. Matotaupa pasiklojo šalia savo sarčio. Kadangi arkliai buvo aptvare, indėnai jų nerišo, kad ištikus pavojui, galėtų tuoj sėsti ir joti.

Tačiau dakotai ne iš karto užmigo. Jie snaudė įsmeigę akis į žvaigždėtą dangų ir įtempę ausis klausėsi, ar neišgirs kur kokio įtartino garso.

Netrukus jie pastebėjo, kaip atvyko septyni Ilgieji Peiliai ir skautai, vadovaujami Tobijo. Arkliams aptvare jau nebebuvo vietos, todėl keliauninkai pririšo juos už kokių dvidešimt metrų tolėliau. Tobijas pasiliko prie arklių, ir Matotaupa su Harka išgirdo, kaip jis paprašė Tomą atnešti ko nors valgyti. Tomas sutiko ir nuėjo į blokhauzą. Netrukus ten kilo didelis triukšmas — naujieji atvykėliai pradėjo gerti ir pasakoti savo nuotykius. Aiškiausiai buvo girdėti Bilio balsas, nors indėnai ir nesuprato atskirų žodžių. Jie tik stebėjosi, kaip dailininkas gali miegoti, esant tokiam triukšmui.

Po kurio laiko pasirodė šeimininkas. Jis išėjo neva pasižiūrėti arklių ir šunų, bet netrukus pasuko prie Matotaupos ir užšnekino jį. Tačiau pamatęs, kad Matotaupa nenori leistis su juo į kalbas ir kad užuominom čia nieko nepeši, galų gale tiesiai pasakė:

— Jūsų ieško Rudasis Džimas!

Benas jau buvo tiek pramokęs dakotų kalbos, kad galėjo su indėnais susišnekėti.

— Kas jis toks? — nė nemirktelėjęs paklausė Matotaupa.

— Negi jūs jo nepažįstat? Nagi Redas arba Rudasis Džimas, arba Rudoji Lapė, ar dar kaip kitaip jis vadinasi, jis gi buvo pas jus! Šaunus vyrukas, ar ne?

Matotaupa susiraukė.

— Jis jūsų ieško. Buvo čia apsistojęs, paskui išjojo į vakarus. Tikėkimės, kad nežuvo per smėlio audrą. Manyčiau, kad ne, Džimas moka išsisukti iš kebliausios padėties. Na, bet matau, kad jūs labai pavargę, netrukdysiu, labos nakties. Gerą pažintį užmezgėte su dailininku! Tokia pažintis gali praversti!

Pamatęs, kad nepavyks prašnekinti Matotaupos, Benas nuėjo.

Indėnai manė, kad triukšmas name nesiliaus visą naktį, tačiau po kiek laiko paaiškėjo, kad jie klydo. Benas ir Bilis, kurių balsai buvo garsiausiai girdėti, gana anksti pasistengė visus nutildyti. Galimas daiktas, dailininkas davė vyrams gerų arbatpinigių, kad tik jie leistų jam ramiai pailsėti. Ilgoji Ietis dar kartą išėjo prie arklių ir maždaug patvirtino indėnų spėliojimus. Jis buvo nepatenkintas tokiu neatsargiu dailininko elgesiu ir tris kartus abiem indėnams labai tiksliai nupasakojo, kur jis ir Geltonoji Barzda miegos, be to, dar pridūrė, kad dailininkas turi švilpuką, kurio garsas labai šaižus, panašus į indėnų karo švilpuko.

Ilgoji Ietis atrodė labai susirūpinęs. Šitaip pakalbėjęs, jis vėl sugrįžo pas Geltonąją Barzdą. Po valandėlės išėjo Benas. Jis priėjo prie Tobijo ir paprašė parodyti revolverius, paimtus iš nušautų sužeistųjų. Matyt, baltieji gerdami kažką apie juos kalbėjo. Benas pasiūlė už juos pinigų, bet Tobijui kaina pasirodė pernelyg menka. Tada Benas visais dievais užtikrino, niekada nepirksiąs šitokio prisiplėšto grobio. Palikęs Tobiją, jis dar kartą priėjo prie Matotaupos ir paklausė, ar jam nereikia dviejų revolverių su daug šovinių.

Matotaupa be žodžių apsivertė po savo apklotais ir atsuko Benui nugarą. Nieko nepešęs, šeimininkas vėl pradingo nutilusiame name. Indėnai išgirdo, kaip jis iš vidaus užrakino sunkias duris.

Matotaupa pakėlė galvą ir pasiklausė. Įsitikinęs, kad viskas tylu, atsikėlė ir kažkur nuėjo. Harka nusekė jį akimis, bet greitai tėvas pradingo tamsoje. Po kelių minučių jis sugrįžo, nešinas kirviu, kuriuo kieme ant kaladės buvo skaldomos malkos, pasikišo jį po antklode ir, rodos, užmigo. Harka buvo mirtinai pavargęs, ir jį įveikė miegas. Nežinia, kiek laiko jis miegojo, bet staiga jį pažadino šaižus švilpuko garsas, panašus į tą, kurį tiek kartų girdėjo, indėnus šaukiant į kovą. Harka stvėrė ginklą ir tik dabar suprato, kad prabudo ne gimtojoje palapinėje, o šalia savo arklio, prie kažkokių įtartinų namų. Naktis buvo tyli, blokhauze taip pat viešpatavo ramybė, tik iš jo sienų sklido prislopintas riksmas. Matotaupa pašoko taip pat greitai kaip ir Harka. Nespėjus berniukui nė apsižiūrėti, jis jau buvo prie namo durų ir trankė jas kirviu. Harka nuskubėjo pas tėvą, bet bėgdamas dar žvilgtelėjo į Tobiją. Šis sėdo ant arklio ir galvotrūkčiais nurūko į šiaurę. Matyt, jis buvo iš tų žmonių, kurie stengiasi nesikišti ne į savo reikalus.

Keliais kirvio smūgiais Matotaupa prakirto duryse skylę ir įlindo vidun. Harka, paleidęs įspėjamąjį šūvį, šoko paskui tėvą namo tamson. Abu puolė į kairįjį kampą, kur žinojo miegant Ilgąją Ietį ir Geltonąją Barzdą.

Jau sulig pirmaisiais dakoto kirvio smūgiais name kilo baisus sąmyšis. Harka atsidūrė žmonių maišalynėj. Nuaidėjo pagalbos šauksmas — tai buvo Ilgosios Ieties balsas. Matotaupa iš įpratimo atsiliepė dakotų karo šūkiu. Harka jam pritarė.

— Hi-jip-jip-jip-hi-jaach!

Tas riksmas sukaustė valandėlę visus žmones name. Tuo tarpu lauke, kur buvo apsistoję indėnai, atgabenę čionai parduoti savo prekes, pasigirdo šauksmai ir aimanos įvairių genčių kalbomis. Įnirtingai lojo šeši šunys.

Matotaupa, mosuodamas kirviu, atrodo, pasiekė ieškomą kampą, nes iš ten buvo girdėti džiaugsmingas Geltonosios Barzdos balsas:

— Matotaupa! Matotaupa!

Baisiausiai išsigandęs ir susijaudinęs, dailininkas pavadino dakotą tikruoju vardu ir sveikino jį kaip išgelbėtoją. Tačiau Harka nespėjo apsidžiaugti sėkmingu tėvo žygiu— kažkas stvėrė už šautuvo vamzdžio ir ėmė plėšti jį berniukui iš rankų. Priešininkas buvo stipresnis, užtat Harka labai miklus. Bet tuo metu kitas žmogus pagriebė berniuką iš užpakalio ir balsas, sklindantis iš bedantės burnos, šūktelėjo:

— Į duobę jį!

Du vyrai taip čiupo Harką, kad tas negalėjo nė suspurdėti. Jie metė jį žemyn galva į duobę ir užtrenkė dangtį.

Berniukas atsidūrė vandeny. Laimė, nuo mažens jis buvo pripratęs prie visokių pavojų, tad ir dabar nepametė galvos. Pajutęs, kad vanduo siekia tik ligi šlaunų, o kojos tebėra ore, jis, įsiremdamas rankomis į sienas, susiriesdamas ir vėl išsitiesdamas, ėmė rabždintis aukštyn. Iš pradžių sienos buvo medinės, bet aukščiau prasidėjo žemė. Berniukas iškilo į paviršių, giliai atsikvėpė ir išspjovė vandenį.

Kas čia per duobė, į kurią jį įmetė plėšikai? Greičiausiai šulinys, iškastas po grindimis. Gudriai sugalvojo bedantis Benas. Jeigu kas apsuptų jo namus, vanduo būtų čia pat. Bet Harkos padėtis buvo labai pavojinga.

Ką daryti? Iš žmonių viršuje nėra ko tikėtis pagalbos. Jie veikiau prispaus dangtį, kad Harka negalėtų išlįsti ir paskęstų šuliny. Įdomu, ar tėvas kada sužinos, kur dingo Harka. Be to, nežinia, koks likimas ištiko ir patį Matotaupą. Vadinasi, niekas jam negali padėti, reikia pačiam ieškoti išeities, jeigu nenori čia žūti.

Laikytis viršum vandens žemyn galva buvo labai sunku, o apsisukti taip pat neįmanoma, nes šulinys buvo gana siauras. Įdomu, gilus jis ar ne? Iš kur į jį patenka vanduo? Negi čia būtų šaltinis? O gal ten giliau šulinys kiek platesnis, gal ten būtų galima apsisukti?

Reikia pamėginti. Harka mokėjo gerai nardyti ir galėjo ilgai išbūti po vandeniu. Na, dabar jam pravers visi šie sugebėjimai, įgyti per ilgas ir sunkias pratybas. Jis giliai įkvėpė oro, pasileido nuo šulinio sienų ir, ištiesęs į priekį rankas, nėrė į vandenį.

Bet kas gi čia dabar? Keista, vos tik panėrė, ir jau dugnas. Šulinys ligi pat apačios buvo gana siauras, jame galėjo išsitekti tik lieknas žmogus. Bet apačioj berniukas užčiuopė šoninę angą, išklotą medžiu, ir nieko nelaukdamas, smuko į ją. Jis tuoj pat suprato, kad urvas eina link upės ir nusprendė surizikuoti. Oro dar užteks porai minučių, tą jis žinojo, bet ar ras pro kur iš to urvo išlįsti — tai dar klausimas...

Harka iš visų jėgų varėsi į priekį. Kad tik nepritrūktų oro! Gal tas urvas iškastas ne tik dėl vandens, bet kartu ir kaip slaptas kelias pabėgti. Tada turėtų būti čia pat galas. Greičiau, greičiau!

O štai ir smėlis. Čia turėtų būti jau upė! Greičiau į viršų! Sukaupęs paskutines jėgas, berniukas nėrė aukštyn ir atsidūrė laisvėj — iškilo vidury upės ir pamatė virš galvos žvaigždėtą dangų.

Spjaudydamas vandenį ir godžiai traukdamas orą, galiuką paplaukė pasroviui, paskui išlipo iš vandens ir krito ant smėlio kopos.

Šiek tiek pailsėjęs ir atsipeikėjęs, ėmė klausytis ir galvoti.

Blokhauzas buvo aptilęs, tik urzgė prie jo šunys. Indėnai paupy sėdėjo susibūrę į krūvą ir šnibždėjosi. Sukapotos namo durys kadaravo ant vyrių.

Kažin kaip ten tėvas, Geltonoji Barzda, Ilgoji Ietis?

Harka nusprendė eiti pas indėnus. Kad ir kokie įtartini jie atrodė, vis tiek neturėtų žudyti indėnų berniuko. Gal kas nors iš jų moka dakotų kalbą ir galės jam kai ką papasakoti.

Harka vėl įbrido į vandenį, paplaukė dar galiuką pasroviui ir išlipo į krantą. Paskui, slėpdamasis už kalvos, kad kas nepamatytų iš namo, nubėgo prie indėnų stovyklos.

Čia dar niekas nemiegojo. Išgirdę, kad berniukas kalba dakotų dialektu, indėnai nurodė jam keletą vyrų, kurių juodi plaukai buvo supinti į kasas. Harka tylėdamas prisėdo prie jų.

— Mes žinome, kas tu toks, — po kurio laiko tarė vienas vyras. — Tavo tėvas sukapojo duris ir suriko karo šūkį. Dabar baltieji laiko jį surišę name ir tvirtina, kad jis norėjęs užmušti ir apiplėšti baltąjį burtininką ir Ilgąją Ietį.

— O kaip Geltonoji Barzda ir Ilgoji Ietis?

— Jie stengiasi apginti Matotaupą, bet niekas jais netiki. Be to, jie ir patys bijo per daug ginčytis. Pinigus jie tebeturi.

— Ką man daryti?

— Pasilik čia. Mes tave paslėpsime. Tėvui tu vis tiek nieko negali padėti. Palauk.

Harkai nieko kito nebeliko. Teko sutikti.

Kai patekėjo saulė, indėnai davė jam sučiurusius drabužius ir margą skarelę ant galvos. Šitaip persirengęs, jis ne taip krito į akis. Gavo šiek tiek ir užvalgyti.

Harka stebėjo blokhauzą. Vis pasirodydavo Benas. Laisvai išeidavo ir vėl įeidavo Ilgoji Ietis ir Geltonoji Barzda. Matotaupa juos išgelbėjo, bet pats atsidūrė nelaisvėje. Tėvas buvo gyvas, tą jam išaiškino naujieji draugai.

Harka kūrė planus, kaip jį išvaduoti, bet nieko doro sugalvoti negalėjo. Jis net nedrįso pasirodyti Ilgajai Iečiai.

Taip praėjo trys dienos.

Per visą tą laiką Benas nė karto neužsuko į indėnų stovyklą. Mat jis pasiūlė už jų prekes labai mažą kainą, kuri kitai pusei buvo nepriimtina, todėl dabar tyčia nesirodė, manydamas, kad indėnai, pristigę maisto, nusileis. Tačiau šie neketino taip lengvai pasiduoti, jie norėjo lupikui parodyti, kad moka laukti — šildėsi saulėje, o kad nieko nedirbo, tai ir alkis ne taip kankino. Kai kurie jaunesnieji net prasimanė visokių žaidimų.

Harka žiūrėjo, kaip jie, pasiskyrę dvejus vartus, pagaliais gainioja sviedinį, ir nejučia prisiminė, kaip pats žaisdavo su Jaunaisiais Šunimis, su Garbiniuota Galva, su savo broliu Harpstena, net su vyresniu už save Četanu. Dabar jam atrodė visa tai taip tolima ir netikra, jog jis pats netikėjo, kad galėjo kažkada su savo draugais bėgioti tarp Lokės giminės palapinių paskui kamuolį. Tačiau, pastebėjęs kokį žaidėją nevikriai žaidžiant, jis ir dabar krūpt eidavo. Jam taip ir magėjo paimti lazdą ir parodyti tam nevykėliui, kaip reikia žaisti. Bet šito nevalia daryti. Benas tuoj pat jį atpažintų.

Ir štai trečią dieną atsitiko įdomus ir svarbus dalykas.

Atvyko Rudasis Džimas.

Ir nors turėjo pasirodyti iš vakarų, jis atjojo iš rytų — kaip tikras kaubojus šuoliais prilėkė prie pat blokhauzo, kurio tarpdury stovėjo Benas, staiga sustabdė arklį ir pakėlė skrybėlę.

— Labą rytą, bedanti lupike! — tarė jis taip garsiai, kad toli aplinkui buvo girdėti. — Kaip sekasi biznis?

Nelaukdamas atsakymo, Džimas nušoko nuo arklio, nuvedė jį į aptvarą ir staiga nustebęs sustojo.

— Oho! Kokių žmonių čia prisirinkę! Tuos arklius aš pažįstu!

— Taip, taip, tuos arklius tu pažįsti, — tarė priėjęs Benas. — Tačiau vasarą nė iš tolo nenorėjai prisipažinti, kad esi Matotaupos ir jo utėlėto vaikėzo senas draugas.

— Ką tu čia dabar niekus kalbi! Kur jie?

— Vaikėzas prisprogo...

— Matyt, ne tik šitos durys, bet ir tavo makaulė nuo kirvio nukentėjo, kad toks kvailas. Turbūt tau ne tik dantys išbyrėjo, bet ir akys išvarvėjo! Berniukas juk sėdi antai ten, pas raudonodžius!

— Ten...

Benas išsigando.

— Aha! — nusijuokė Džimas. — Nešvari sąžinė, kaip sakoma, a? Ei! — prisidėjęs prie burnos rankas, sušuko jis. — Ei! Harka Vilko Nugalėtojau Bizono Persekiotojau!

Išgirdęs savo vardą, berniukas pakilo ir nuėjo prie Rudojo Džimo.

— Berneli, berneli, kaip tu atrodai! Kaip sekasi tavo seniui, Matotaupai?

Harka nusprendė viską atvirai pasakyti. Kas bus, tas bus.

— Mano tėvą Matotaupą laiko surišę Benas ir kiti žmonės. Jie šmeižia jį, sako, jis norėjęs užpulti Toli Skrajojantį Paukštį ir Ilgąją Ietį, o iš tikrųjų jis apgynė Toli Skrajojantį Paukštį nuo vagių ir plėšikų.

Benas įdūkęs šoko aiškintis, bet Džimas taip tvojo jam savo sunkia ranka per sprandą, kad šeimininkas parklupo.

— Benai, bedanti niekše, aš tau iškart sakiau, kad tavo sąžinė nešvari. Iš pirmų tavo žodžių tai suuodžiau, kaip bizonas prerijų gaisrą. Taigi be jokių išsisukinėjimų, tuoj pat vesk pas mano draugą Matotaupą.

Benas pakluso ir nuvedė Džimą į blokhauzą. Harka nusekė iš paskos. Niekas jam nedraudė eiti.

Namo vidus skendėjo prieblandoje, bet pro atviras duris krito pakankamai šviesos ir nesunku buvo viską matyti. Kambaryje sėdėjo tik keletas žmonių, bet ir tie patys greit kažkur dingo. Benas nuvedė į kairįjį kampą gilumoje. Ten, surištas lasu, ant grindų nejudėdamas gulėjo Matotaupa.

Jis buvo atsimerkęs ir žiūrėjo į berniuką tokiu žvilgsniu, kad Harkai net širdis krūptelėjo. Matyt, jis manė, kad sūnaus jau nebėra gyvųjų tarpe. Nieko neklausęs, Harka atsiklaupė prie tėvo, norėdamas atrišti lasą. Tačiau pamatęs, kad jo mazgai kietai užveržti, tuoj pat išsitraukė peilį ir perpjovė virvę. Tai buvo tas pats akmeninis peilis, kurį jis kadaise rado prie upės ir kuriam tėvas paskui pritaisė kotą. Pjovė jis labai gerai.

Matotaupa ištiesė sutinusias įskaudusias rankas ir kojas, paskui staiga pašoko nuo žemės ir atsišliejo į sieną, nes neatsirėmus jam sunku buvo išlaikyti pusiausvyrą.

— Matotaupa! — kaip visada, visu balsu sušuko Džimas. — Tie banditai surišo tave, mano draugą! Na ir kiaulystė! Benai, tu tikras kojotas. Nususus tavo ne tik oda, bet ir širdis! Mauk ir tuoj pat atnešk ko nors užvalgyti. Tik, žiūrėk, neįpilk nuodų, sukčiau tu!

Benas nepatenkintas nuėjo.

Harka negalėjo pakęsti griausmingos Rudojo Džimo kalbos. Kaip skirtingai ji skambėjo dabar, šiame name, ir tada, indėnų stovykloje, kur į Džimą visi žiūrėjo kaip į kokį vadą. Benas irgi jo klausė, bet dabar Harkai atrodė, kad čia komanduoja plėšikų vadas savo gaujos nariui. Kaip ir kiekvienas benamis, savo kelyje sutinkantis visokias klastas ir apgaules, berniukas nepasitikėjo žmonėmis.

Matotaupa sunkiai atsisėdo prie kampinio stalo, prie kurio pirmąjį vakarą valgė dailininkas ir Ilgoji Ietis. Harka įsitaisė šalia. Džimas išbėgo laukan ieškoti dailininko, ir abu indėnai valandėlę liko vieni.

— Jie nori iš manęs išgauti aukso paslaptį, — tyliai tarė Matotaupa Harkai. Iš pradžių jis vos beapvertė liežuvį, bet pamažu įsišnekėjo. — Jie sakė, kad kankins tave, kol aš viską jiems pasakysiu.

Klausiamu žvilgsniu tėvas pažvelgė į sūnų.

— Tai melas, tėve. Jie norėjo mane nužudyti, bet aš pabėgau ir pasislėpiau pas indėnus. Ten mane pamatė Rudasis Džimas.

Matotaupa giliai atsikvėpė.

— Vadinasi, gerai, kad aš tylėjau.

— Gerai, tėve.

— Tavo auksą aš prarijau, ir jie nieko apie jį nežino.

— Gerai, tėve.

Džimas ilgai negrįžo, nesirodė ir Benas. Įėjo dailininkas ir Ilgoji Ietis. Nežinodami, ką daryti, patrypčiojo vietoje ir, Matotaupai mostelėjus, atsisėdo prie stalo. Jie atsinešė valgyti ir gerti. Matotaupa tuoj šoko prie vandens. Harka kibo valgyti. Nė vienas nežinojo, kaip pradėti pokalbį.

O Džimas tuo tarpu pasivedė bedantį Beną į šalį, kad niekas negirdėtų, ką jie šnekasi, ir tarė:

— Benai, bedanti maitvanagi, aš tau kartą jau sakiau, nesikišk į mano reikalus, o dabar sakau antrą ir paskutinį kartą! Nelauk, kol trūks mano kantrybė! Žinok, ne tau su manim varžytis. Tu tam per kvailas, supranti? Juodieji kalnai — mano sritis, o Matotaupa — mano draugas. Ir ne todėl, kad jis ką žinotų apie auksą, — nieko jis nežino, ničnieko, — bet todėl, kad jis mano draugas. Aš to noriu, ir viskas! Taigi nedrįsk daugiau lįsti prie to raudonodžio ir jo sūnaus, pasakyk tai ir savo sėbrams. Ir jeigu tie indėnai dar kada čia pasirodys, — nemanyčiau, kad tas apsilankymas juos labai viliotų, — bet jeigu kartais taip atsitiktų, tai tu priimsi juos su derama pagarba ir gerai, bet nebrangiai pavaišinsi. Jei ne, aš tau gyvam nuimsiu skalpą! Supratai? Vieną sykį aš tau įkalsiu į galvą!

— Taip, žinoma, bet juk ne aš...

— Užčiaupk snukį ir netaukšk niekų. Tai atsitiko tavo namuose, vadinasi, tu irgi kaltas, ir nėra čia ko aiškintis! Tarp kitko, ne mažesnė kvailystė buvo ir tai, kad jūs norėjote apiplėšti dailininką.

— Bet juk tu pats prieš porą savaičių taip patarei! — proverksmiais tarė Benas.

— Užčiaupk kakarinę! — Džimas pakėlė ranką, lyg ketindamas smogti Benui į veidą. — Aš tau patariau daryti kvailystes? Užpulti dailininką faktorijoje! Kurgi tai girdėta! Ir dar su tokiu triukšmu, lyg būtų prasidėjęs karas! Tiesiog neįtikėtina! Juk Morisas Geltonoji Barzda plačiai žinomas žmogus, jeigu jis žus, visi šoks jo ieškoti, kils skandalas, kuris pasieks ir didžiuosius miestus! Štai kaip! Man atrodo, kad tu galėjai jam patyliukais apšvarinti kišenes...

— Mes tik to ir norėjome.

Džimas pagavo juoktis. Juokėsi susiriesdamas, susiėmęs pilvą. Pagaliau, kiek aprimęs, tarė:

— Tu toks kvailas, Benai, kad man tavęs net gaila. Vadinasi, tu kaip tik to ir nenorėjai, tu su savo šutve! Tada reikėjo dirbti mikliau. Dabar tik apsiskandalijai, ir viskas. Dar laimė, kad įsimaišė su kirviu tas indėnas ir neleido jums padaryti pačios didžiausios kvailystės. O pinigus ar grąžinote?

— Tai kad mes nespėjom jų paimti. Tas indėnas su savo kirviu.

Džimas vėl nusijuokė.

— Taip, taip, tas indėnas su savo kirviu. Šito tų nelaukei, bet jis pasirodė kaip tik laiku. Na, užteks bartis, nešk šen lokio leteną, sėsim už stalo ir susitaikysim.

— O brendžio?

— Dakotai negeria. Padėk šviežio vandens!

Rudasis Džimas liko vienas ir su panieka piktai dėbtelėjo Benui įkandin.

— Idiotas, — sumurmėjo jis sau panosėje ir tyliai pagalvojo: „Tas asilas supykino indėnus, dabar jie nusiteikę priešiškai ir pilni įtarimo. Dabar man reikia apsimesti Matotaupos draugu, jo geru draugu, dideliu draugu, patikimu draugu ir laukti, kol atsiras patogi proga vėl apklausti jį. Reikia padaryti galą toms kvailoms kalboms, kad Matotaupa žinąs, kur galima rasti aukso. Jeigu tie gandai nesiliaus, daug kas susidomės Matotaupa, o aš noriu, kad jis viską pasakytų man vienam, man vienam.“

Džimas užsidegė pypkę ir nuėjo į indėnų stovyklą pasiklausyti, kiek Benas siūlo indėnams už jų prekes. Kai tiktai iškeps lokio letenos, jis grįš į blokhauzą. Nereikia per daug lįsti indėnams į akis, nuo to jie tik dar įtaresni pasidarys.

Tačiau kur buvęs, kur nebuvęs Džimas vis dirsčiojo į blokhauzo duris. Jis matė, kaip išėjo Harka, pasiėmė arklius ir nusivedė prie girdyklos. Netrukus kieme pasirodė ir Matotaupa, apsidairė ir pamažu nuėjo pas Harką, prie upės. Ten jie paleido arklius ir susėdo. Rudasis Džimas visą laiką neišleido jų iš akių, bet nejudėjo iš vietos, kad abu dakotai jo nepastebėtų. Jis labai apgailestavo, kad negirdi, ką Matotaupa su Harka kalbasi, nes jie kuždėjosi“ labai tyliai.

Buvo vakaras, saulė leidosi už tolumoj dunksančių Uolinių kalnų ir negyvų, smėliu apneštų prerijų. Najobreros vanduo vangiai sruveno siaura vaga, drumzlinas, prineštas smėlio.

Sartis, pasiilgęs šeimininko, priėjo prie Matotaupos ir padėjo galvą jam ant pečių, kur dar buvo matyti lokio nagų žymės. Matotaupa švelniai glostė mustangui snukį ir tapšnojo per kaktą.

— Ką tu manai, Harka Kietasis Akmenie? — paklausė tėvas.

— Mes norėjome pasižiūrėti, kaip gyvena baltieji. Štai ir pamatėme.

— Mes matėme tik kai kuriuos žmones, Harka, tokius, kurie gyvena čia, nors jiems čia nėra kas veikti, nes tas kraštas priklauso dakotų gentims. Gal kartais, kaip sako Geltonoji Barzda, savo kaimuose ir namuose baltieji kitaip gyvena, gal ten nėra tiek daug žmogžudžių ir plėšikų. Galimas daiktas. Tik aš nežinau, ar mums patiktų gyventi baltųjų namuose. Mes pripratę prie laisvo prerijų alsavimo. Tad kurgi mes eisim?

— Kuo toliau nuo čia! — su kartėliu atsakė Harka.

— Toks gyvenimas, kaip Ilgosios Ieties ir Geltonosios Barzdos, tau nepatiktų?

— Ne, — tarė Harka. — Geltonoji Barzda piešia, o Ilgoji Ietis jį saugo, gerai ar blogai, bet saugo. Jie žino, kam gyvena. O ką veiktume mes?

Matotaupa krūptelėjo.

— O gal mums tapti Rudojo Džimo palydovais. Jis mus išvadavo, o be to, jis didelis medžiotojas.

— O kas mums iš to, kad jis didelis medžiotojas. Ko mums reikia, mes susimedžiojame ir be Rudojo Džimo. Netgi be macavakeno, kurį jis man dovanojo ir kurį paskui atėmė baltieji, irgi jo draugai.

Paskutinius žodžius Harka ištarė labai tyliai ir su skaudama širdžia. Jis prisiminė, kad vasarą už tą macavakeną būtų atidavęs kažin ką.

— Tai ką darysime, Harka?

— Atsimeni, ką vieną kartą kalbėjo Ilgoji Ietis? — kiek patylėjęs, tarė Harka.

— Ką?

— Man rodos, jis pasakojo apie juodakojus indėnus, siksikus, kurie gyvena šiaurinėse prerijose. Jie narsūs, laisvi, verčiasi medžiokle, kaip ir mes, gyvena palapinėse, kaip ir mes. Jų papročiai tokie pat, kaip mūsų. Jie dideli dakotų priešai, bet ne mažiau jie neapkenčia ir baltųjų grobikų. Gal jojam pas siksikus, ten, kai ateis laikas, aš iškęsiu visus bandymus ir tapsiu kariu.

Matotaupa susimąstė.

— Neblogai sugalvojai, Harka. Tačiau pas siksikus kelias tolimas, labai tolimas. Be to, sunku tikėtis, kad siksikai priimtų mus į savo tarpą, nes jie tokie pat nepalenkiami ir užsidarę kariai, kaip ir dakotai. Bet aš sutinku keliauti su tavim pas juos, kai tiktai ateis pavasaris. Aš pasakiau, hau. Kai tiktai vėl ištirps sniegas, kuris netrukus uždengs žemę, kai vėl sužaliuos žolė, patrauks bizonai į šiaurę ir vieversiai ankstų rytą vėl kaip strėlės kils į dangų ir čirens, tada mudu išjosime pas juodakojus. Jų genty tu tapsi tvirtas jaunuolis ir didis karys, prieš kurį drebės mus atstūmę dakotai ir Ilgieji Peiliai, taikantys apiplėšti raudonodžių kraštą. Tai bus pavasarį. Mano širdis vėl džiaugiasi ir tvirtai plaka, kai aš galvoju apie tavo, Harka, planą, kuris dabar ir man patinka. O artėjančią žiemą kartu iškęsime. Mūsų planas suteiks mums jėgų.

— Kurgi mes gyvensime, ką valgysime ir kuo rengsimės, tėve, kai iškris sniegas?

— Mes neturime apsiaustų iš bizonų kailio, neturime antklodžių, neturime palapinės. Sniegas ilgam uždengs žolę ir prerijose ims siautėti pūgos. Mes sugalvojome gerą planą, ką veiksime vasarą ir kitą žiemą, Harka, bet šiai žiemai esame visai nepasiruošę. Tai teisybė. Man atrodo, kad per tą laiką mums reikėtų įsigyti kuo daugiau žinių ir patyrimo.

— Kokiu būdu, tėve?

— Dar mažas tu girdėjai, kad mūsų kova su baltaisiais trunka jau šimtus žiemų ir vasarų. Mūsų vadai atliko daug didžių žygių, bet baltieji vis tiek veržėsi gilyn ir gilyn į mūsų kraštą. Tu ir aš, abu mes žinome, kaip gyvena ir kovoja baltieji, tai mes matėme tik pasienyje.

Bet aš noriu sužinoti, kiek baltųjų yra iš tikrųjų, kaip jie gyvena krašto gilumoj, kur viešpatauja taika ir ramybė. Visa tai aš noriu pamatyti savo akimis, kad nereikėtų tikėti visokiomis istorijomis. Todėl aš galvoju žiemai persikelti su Ilgąja Ietimi ir Geltonąja Barzda į miestą. Ar tu eisi su manim?

Harka susimąstė.

— Tai taip pat geras planas. Dar nė vienas mūsų laisvai gyvenantis karys ar burtininkas nėra matęs, kaip baltieji gyvena savo olose. Bet ar galėsime mes ten medžioti? Ką mes ten valgysime ir kur gyvensime?

— Jeigu reikės, aš gausiu pakankamai aukso, ir mes galėsim atsilyginti už viską, ką mums duos Geltonoji Barzda. Bet galbūt mes galėsime ten dirbti kokį naudingą darbą ir pelnytis sau maistą. Aš nenoriu baltiesiems išsiduoti, kad žinau, kur galima rasti aukso, o ir tie ištekliai, kuriuos žinau, nėra tokie gausūs, kaip mano baltieji. Jie galėtų mus kokį sykį išgelbėti iš bėdos, bet ne daugiau. Galimas daiktas, akmenyse yra ir daugiau aukso, bet jį išgauti geba tik baltieji, ir tai ne visi.

— Einam, tėve, į vidų, žiūrėsim, ką sakys Geltonoji Barzda.

Abu indėnai švilptelėjo arkliams ir patraukė link blokhauzo. Mustangai kaip šunys nubėgo iš paskos. Matotaupa ir Harka uždarė juos aptvare ir įėjo į vidų. Ten jau sklido keptų lokio letenų kvapas. Pasigirdo sunkūs žingsniai, tuoj po indėnų pro duris įžengė ir Rudasis Džimas. Benas nuskubėjo prie nedidelio staliuko kairiajame kampe, kur sėdėjo dailininkas ir Ilgoji Ietis. Matotaupa ir Harka prisėdo šalia. Rudasis Džimas atsinešė visą glėbį daiktų. Nė žodžio netaręs, pasidėjo juos ant suolo pasienyje ir, niekieno neprašomas, atsisėdo prie stalo.

Visi kibo valgyti. Benas patiekė ne vieną, bet penkias lokio letenas, padėjo ir šviežio vandens, kurio šiuo metų laiku ne taip lengva buvo gauti. Ant stalo stovėjo ir brendžio ąsotis. Visi valgė su apetitu. Harkai gyvenimas jau neatrodė toks beviltiškas, juk dabar jie turi naujus tikslus, dėl kurių vėl verta kovoti. Harka juto, kad ir tėvo nuotaika pasitaisė. Nors abu indėnai buvo tokie pat suvargę kaip ir prieš tai, tačiau visi pastebėjo, kad jie nebe tokie nusiminę. Svečiai prie stalo pamanė, kad indėnus gerai nuteikė lokio letenos, tačiau iš tikrųjų buvo visai ne taip. Žinoma, lokiena jiems patiko, bet jeigu jie būtų gavę jos prieš valandą, ji nebūtų jiems buvusi tokia skani.

Pavalgius Džimas pasiūlė šviežio vandens, ir visi skaniai atsigėrė. Sau jis įsipylė brendžio.

Kai visi pasisotino ir nuramino troškulį, Džimas pradėjo dalinti daiktus, sukrautus ant suolo.

Pirmiausia jis paėmė taip gerai Harkai pažįstamą dvivamzdį.

— Tai tavo šautuvas, berniuk, aš tau dovanojau jį prie Arklių upelio, ir niekam nevalia jo iš tavęs atimti.

Harką paėmė ginklą, tačiau neparodė tokio didelio džiaugsmo, kaip tikėjosi Džimas. Jis net nepadėkojo, nes padėkos žodžiai indėnams svetimas daiktas, o su šautuvo praradimu jis jau buvo širdyje susitaikęs.

Toks Harkos abejingumas Džimui, be abejo, nepatiko, bet jis lyg niekur nieko tuoj pat atrišo didelį ryšulį.

— Štai! Du bizono odos apsiaustai, geresnių nepasiūtų ir jūsų stovyklos moterys! Aš nupirkau juos iš raudonodžių ten pievoje. Vienas didelis, pasimatuok, Matotaupa, gal tiks. O čia tau, Harka. Nebetoli žiema. Kad nesušaltumėt! Būtų gaila tokių šaunių indsmenų. O čia gerai išdirbtos bizono odos antklodės. Ant mustangų nugarų, manau, dar atsiras vietos. Krovininių mulų turbūt neketinate laikyti.

Matydami tokias dovanas, dailininkas ir Ilgoji Ietis sumišo.

— Tai mes turėjome jus apdovanoti, — tarė Geltonoji Barzda dakotams. — Jūs išgelbėjot mums gyvybę.

— Ir pinigus! — nesivaržydamas pridūrė Džimas.

— Tai gal sutiktum, kad mes tau užmokėtumėm už tuos daiktus? — paklausė dailininkas Džimą.

— Kodėl ne. Jeigu jūs taip norite, prašom.

Džimas patenkintas susiglemžė didelę sumą.

Harka nustebo, ir Rudasis Džimas iškart smuktelėjo jo akyse. Buvo aišku, kad jis tiek nesumokėjo indėnams, kiek dabar paėmė iš dailininko.

— Na, o ką manote toliau daryti? — pasiteiravo Džimas ir prisipylė dar vieną kaušą degtinės.

— Norėtume per žiemą susipažinti su kokiu baltųjų miestu, — atvirai išdrožė Matotaupa ir pažvelgė į dailininką.

— Žiūrėk tu man, kokie planai! — tučtuojau įsiterpė Džimas, bet dailininkas jį nutraukė:

— Tai toks reikalas, kurį Matotaupa norėtų su manim aptarti! Aš kviečiu tave, vade, — tarė jis, pasisukęs į dakotą. — Vis tiek žiemai turėsiu grįžti į miestą. Ketiname rytoj rytą išjoti. Čia mes jau neturime ko veikti. Iš tikrųjų jau neturime ko veikti šiame plėšikų urve! Leisimės žemyn palei upę iki Misūrio. Ten miestai dygsta kaip grybai po lietaus, ir, ten yra užtektinai tipų, kurie mane domina. Jeigu tu sutiktum joti su manim, būtų labai malonu.

— Rytą anksti mes jau būsime pasiruošę.

— Tai kaip tik sutampa su mano planais, — akiplėšiškai tarė Džimas. — Ar jūs neprieštarausit, jeigu aš palydėsiu jus iki Misūrio. Joti vienam — menkas džiaugsmas. Man būtų labai malonu keliauti jūsų draugijoj. Suprantama, jeigu ištiktų kelyje kokia bėda, aš visada jums padėsiu.

Dailininkas mielai būtų atsisakęs jo draugystės, bet toks kategoriškas Rudojo Džimo pasisiūlymas palenkė ir jo ryžtą.

— Jeigu jau taip norite su mumis joti, prašom.

— Tai sutarta. Rytoj anksti rytą!