9 SKYRIUS

Senasis daktaras Štauberis su sūnumi sėdėjo gerdami juodą kavą. Senis rankose laikė laikraštį ir, regis, kažko jame ieškojo.

– Proceso data, – tarstelėjo jis, – dar nepaskirta.

– Taigi, – atsiliepė Bertoldas. – Leo Golovskis mano, kad jis vyks lapkričio viduryje, vadinasi, maždaug už trijų savaičių. Mat prieš keletą dienų Teresė aplankė suimtą brolį. Pasakojo, kad jis atrodęs visiškai ramus, tiesiog gerai nusiteikęs.

– Na, kas žino, gal jis bus išteisintas, – svarstė senis.

– Tėve, tai tikrai neįtikėtina. Jis turi džiaugtis, kad kaltinamas ne paprastu nužudymu. Bet tai buvo bandyta padaryti.

– Bertoldai, vargu ar tai galima vadinti rimtu bandymu. Juk matai, kad prokuratūra kvailo šmeižto, apie kurį užsimeni, visiškai nepaisė.

– Jei prokuratūra būtų pripažinusi tai šmeižtu, – aršiai atrėmė Bertoldas, – ji būtų privalėjusi šmeižikus paduoti į teismą. Beje, kaip žinia, gyvename tokioje valstybėje, kurioje žydas nėra tikras, kad nebus nuteistas už ritualinę žmogžudystę. Tad kodėl valdžios įstaigos turėtų vengti pripažinti oficiozinę prielaidą, kad žydai, stodami pistoletų dvikovon prieš krikščionis – galbūt dėl religinių paskatų – sugeba nusikalsdami pasirūpinti pranašumu? Kad prokuratūrai nestigo geros valios ir šįsyk pasitarnauti valdančiai partijai, geriausiai matyti, jeigu jo nepaleido iš kardomojo kalėjimo, nors buvo pasiūlytas didelis užstatas.

– Ta užstato istorija aš netikiu, – pareiškė senasis daktaras. – Iš kur Leo Golovskis būtų paėmęs penkiasdešimt tūkstančių guldenų?

– Tai buvo ne penkiasdešimt, o šimtas tūkstančių, ir Leo Golovskis iki šiol nieko apie tai nežino. Konfidencialiai galiu tau, tėve, pasakyti, kad pinigus davė Salomonas Ėrenbergas.

– Šit kaip? Na, tuomet ir aš tau kai ką konfidencialiai pasakysiu.

– Nagi?

– Galimas dalykas, kad iki proceso nebus prieita. Golovskio advokatas pateikė abolicijos prašymą.

Bertoldas nusijuokė.

– Dėl šito?! Negi manai, kad galėtų būti bent menkiausia palankaus sprendimo perspektyva? Jei Leo būtų žuvęs, o vyresnysis leitenantas likęs gyvas, tuomet... galbūt.

Senis nekantriai papurtė galvą.

– Tu, sūnau, bet kuria kaina turi varinėti opozicines kalbas.

– Atleisk, tėve, – atsiprašė Bertoldas trūkčiojančiais antakiais, – ne kiekvienas turi pavydėtiną dovaną nuo tam tikrų visuomeninio gyvenimo reiškinių, jei tik jie asmeniškai nepaliečia, paprasčiausiai nusigręžti.

– Argi man tai būdinga? – emocingai atsiliepė senis, o jo pusiau primerktos akys po aukšta kakta kone piktai išsiplėtė. – Veikiau tu, Bertoldai, o ne aš, esi linkęs užsimerkti, jei nenori ko nors matyti. Man regis, kad tu pradedi užsispyrėliškai laikytis savo idėjų. Tai darosi liguista. Tikėjausi, kad gyvenimas kitame mieste, kitame krašte išgydys tave nuo tam tikrų ribotų ir smulkmeniškų požiūrių. Tačiau viskas dar tik paūmėjo. Juk matau. Kad žmogus duoda valią rankoms, kaip tai padarė Leo Golovskis, dar galiu suprasti, nors tam ir nepritarčiau. Bet nuolat sto vėti, vaizdžiai tariant, su sugniaužtu kumščiu kišenėje... Kokia prasmė? Atsikvošėk! Stipri asmenybė ir nuveikti darbai galiausiai visuomet išsikovoja pripažinimą. Kas bloga gali tau nutikti? Kad keleriais metais vėliau nei kuris kitas tapsi profesoriumi? Manau, čia menka bėda. Juk tavo darbų, jei jie ko nors verti, niekas negalės nutylėti...

– Tai liečia ne vien mane! – paprieštaravo Bertoldas.

– Bet dažniausiai kalbama apie panašius antraeilius interesus. Grįžtant prie ankstesnės mūsų temos: priešingai, jei vyresnysis leitenantas būtų nušovęs Leo Golovskį, tai dar labai abejotina, ar būtų atsiradęs koks nors Ėrenbergas ar Ėrenmanas su šimtu tūkstančių guldenų užstatui už jį sumokėti. Taigi dabar gali ir mane laikyti antisemitu, jei tau taip patinka, nors dabar važiuosiu tiesiai į Rembranto gatvę pas senąją Golovski. Lik sveikas ir pagaliau elkis protingai.

Jis ištiesė sūnui ranką. Šis ją paspaudė nė nemirktelėjęs. Senis nusigręžė eiti. Stabtelėjęs prie durų paklausė:

– Vakare tikriausiai pasimatysime gydytojų draugijoje?

Bertoldas papurtė galvą.

– Ne, tėve. Šį vakarą praleisiu mažiau išsilavinusių žmonių užeigoje, „Sidabrinėje vynuogėje“, kur vyks socialinės politinės sąjungos susirinkimas.

– Kuriame negali nedalyvauti?

– Niekaip.

– Na, geriau išsyk sakyk man tiesą. Tu kandidatuosi į landtagą?

– Aš... Mane kels kandidatu.

– Šit kaip! Manai dabar jau esąs pajėgus atremti... nemalonumus, nuo kurių pabėgai praėjusiais metais?

Bertoldas žvelgė pro langą į rudeninį lietų.

– Juk žinai, tėve, – atsakė trūkčiojančiais antakiais, – kad anuomet nebuvau deramai nusiteikęs. Dabar jaučiuosi stiprus ir pasirengęs... nepaisydamas ankstesnių tavo anaiptol nevisiškai taiklių pastabų. O svarbiausia – tiksliai žinau, ko noriu.

Senis gūžtelėjo pečiais.

– Nelabai suvokiu, kaip galima atsisakyti pozityvaus darbo... Juk turėsi jo atsisakyti, nes dviem ponams tarnauti negalėsi... Kaip galima atsisakyti tokio dalyko dėl... dėl kalbų sakymo žmonėms, kurių užsiėmimas, taip sakant, yra turėti išankstinę nuomonę... dėl kovos su įsitikinimais, kuriais dažniausiai netiki nei tas, tvirtinąs jiems atstovaująs.

Bertoldas papurtė galvą.

– Patikinu tave, tėve, šįsyk mane kursto ne oratorinės ar dialektinės ambicijos. Šįsyk apsibrėžiau sritį, kurioje, viliuosi, galėsiu dirbti tokį pat pozityvų darbą kaip ir laboratorijoje. Mat ketinu, jei tik pavyks, rūpintis ne kuo kitu, o visuotinio sveikatingumo klausimais. Tokios rūšies politinei veiklai galbūt galėsiu tikėtis netgi tavo, tėve, pritarimo.

– Mano pritarimo... taip. Bet kaip bus su tavuoju?

– Ką turi omenyje?

– Pritarimą, kurį galima būtų vadinti vidiniu pašaukimu.

– Tu netgi juo abejoji? – apstulbo Bertoldas.

Įžengė tarnas ir padavė senajam daktarui vizitinę kortelę. Šis ją perskaitė ir pasakė:

– Tuoj ateisiu.

Tarnas išėjo.

Bertoldas, gana susijaudinęs, kalbėjo toliau:

– Juk galėčiau sakyti, kad išankstinis mano pasirengimas, mano žinios...

Tėvas, žaisdamas kortele, pertarė jo kalbą:

– Neabejoju tavo žiniomis, energija, darbštumu. Bet man regis, kad norint ką nors reikšminga nuveikti visuotinio sveikatingumo srityje, be šių puikių savybių, privalu turėti dar vieną, kurios, mano manymu, tu gerokai stokoji: gerumą, mielas Bertoldai, meilę žmonėms.

Bertoldas energingai purtė galvą.

– Meilę žmonėms, kurią turi omenyje, tėve, kaip tik manau esant visiškai nereikalinga, veikiau kenksminga. Užuojauta – nes galiausiai kas kita, jei ne tai, gali būti jaučiama asmeniškai nepažįstamiems žmonėms – neišvengiamai veda prie sentimentalumo, prie silpnumo. Kai norima padėti didelei žmonių grupei, kartais dera būti griežtam paskiro žmogaus atžvilgiu, netgi privalu įstengti jį paaukoti, jei šito reikia visuomenės gerovei. Nepamiršk, tėve, kad sąžiningiausia ir nuosekliausia socialinė higiena turėtų stengtis naikinti ligotus žmones ar bent jau izoliuoti juos nuo visokių gyvenimo malonumų. Ir aš nė neneigiu, kad turiu įvairiausių tos krypties idėjų, kurios iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti žiaurios. Bet tai idėjos, kurioms, manau, priklauso ateitis. Tu, tėve, nesibaimink, kad išsyk imsiu skelbti visuomenei kenksmingų ir nereikalingų žmonių galabijimą. Bet žvelgiant iš filosofinio taško mano programa maždaug tokios pakraipos. Beje, ar žinai, su kuo neseniai įdomiai kalbėjausi ta tema?

– Kurią temą turi omenyje?

– Tiksliai apibūdinant, pokalbį apie teisę žudyti. Su Heinrichu Bermanu, rašytoju, mirusio deputato sūnumi.

– Kur gavai progos jį pamatyti?

– Neseniai sutikau viename susirinkime. Jį atsivedė panelė Golovski. Juk ir tu jį pažįsti, ar ne, tėve?

– Taip, – atsakė senis, – jau nuo seno.

Ir dar pridūrė:

– Šią vasarą kalbėjausi su juo pas Aną Rosner.

Bertoldo antakiai vėl smarkiai sutrūkčiojo. Paskui lyg ir pašaipiai pareiškė:

– Panašiai ir pamaniau. Mat Bermanas minėjo matęs tave prieš kurį laiką, bet niekaip neįstengė prisiminti kur. Nutariau, kad tai bus koks nors konfidencialus reikalas. Taip. Taigi ponas baronas pageidavo pas ją vedžiotis savo draugužius!

– Tavo tonas, mielas Bertoldai, leidžia spėti, kad dar nesi visiškai susidorojęs su tam tikrais dalykais, kaip buvai užsiminęs.

Bertoldas gūžtelėjo pečiais:

– Niekuomet neneigiau, kad baronas Vergentinas man antipatiškas. Todėl visa ta istorija nuo pat pradžių buvo man tokia nemaloni.

– Todėl?

– Taip.

– Ir vis dėlto, Bertoldai, aš manau, kad kitaip žiūrėtum į šį reikalą, jei grįžęs būtum radęs Aną Rosner likusią našle, net ir tuo atveju, jei jos velionis vyras būtų dar antipatiškesnis už baroną fon Vergentiną.

– Galimas daiktas. Tuomet galima būtų manyti, kad ji buvo mylima ar bent jau gerbiama, o ne paimta ir numesta, vos tik pabodusi. Tai man atrodo kažkaip... na, nenoriu taikliau apibūdinti.

Senis žiūrėjo į sūnų linguodamas galvą.

– Regis, iš tikrųjų visos tos jūsų, jaunų žmonių, pažangios pažiūros staiga išgaruoja, vos tik nubunda jūsų aistros ir tuštybė.

– Tam tikrais švankumo ir tvarkingumo klausimais nesijaučiu privaląs laikytis vadinamųjų pažangių pažiūrų, tėve. Manau, kad ir tu nebūtum labai sužavėtas, jei panūsčiau tapti daugiau ar mažiau mirusio barono Vergentino įpėdiniu.

– Žinoma, ne, Bertoldai. Ypač dėl jos, nes tu ją mirtinai nukankintum.

– Nesirūpink, – atsakė Bertoldas. – Iš mano pusės Anai joks pavojus negresia. Tai praėjo.

– Tai gera priežastis nesirūpinti. Bet, laimė, esama ir geresnės. Baronas Vergentinas nei miręs, nei prašapęs...

– Nuo to, kaip tai pavadinsi, veikiausiai niekas nepriklauso.

– Jis, kaip tau žinoma, susirado kapelmeisterio vietą Vokietijoje...

– Viskas gerai susiklostė. Jam apskritai labai sekėsi visoje toje istorijoje. Nereikia netgi rūpintis vaiku!

– Tu, Bertoldai, turi dvi ydas. Pirma, tu iš tiesų nesi geraširdis, o antra, neleidi kitam kalbėti iki galo. Mat norėjau pasakyti, kad Anos ir barono Vergentino santykiai, regis, anaiptol nepasibaigę. Dar tik vakar Ana perdavė man jo linkėjimus.

Bertoldas gūžtelėjo pečiais, tarsi ta tema jam neberūpėtų. Paskui paklausė:

– Kaip jaučiasi senasis Rosneris?

– Šįsyk jis tikriausiai dar išsikapstys, – atsakė senis. – Beje, Bertoldai, tikiuosi, kad išsaugojai reikiamą objektyvumą, kad suprastum, jog jo priepuolių priežastis ne graužatis dėl „netikusios dukters“, bet, deja, gerokai pažengusi aterosklerozė.

– Ar Ana vėl verčiasi pamokomis? – paklausė Bertoldas kiek palūkėjęs.

– Taip, – atsakė senis, – bet tikriausiai versis nebeilgai.

Jis parodė sūnui vizitinę kortelę, kurią tebelaikė rankoje.

Bertoldas vyptelėjo:

– Tėve, gal manai, – paklausė pašaipiai, – kad jis atvyko čionai švęsti vestuvių?

– Šitai netrukus sužinosiu, – atsakė senis. – Vis tiek džiaugiuosi jį matydamas, nes patikinu tave, kad jis – vienas iš simpatingiausių kada nors mano pažinotų jaunų žmonių.

– Keista, – atsiliepė Bertoldas. – Neprilygstamas širdžių užkariautojas. Ir Teresė jį liaupsina. O neseniai ir Heinrichas Bermanas, buvo kone juokinga... Na taip, gražus, lieknas, šviesiaplaukis jaunas vyriškis: baronas, germanas, krikščionis... Kuris žydas galėtų atsispirti tokiam stebuklui? Sudiev, tėve!

– Bertoldai!

– Ką?

Bertoldas kramtė lūpas.

– Atsikvošėk! Žinok, kas esąs.

– Aš... žinau.

– Ne. Tu šito nežinai. Kitaip dažnai nepamirštum, kas yra kiti.

Lyg klausdamas, Bertoldas kilstelėjo galvą.

– Turėtum aplankyti Rosnerius. Elgiesi negarbingai, demonstruodamas Anai savo nepritarimą šitokiu vaikišku būdu. Iki pasimatymo... Ir gero pasižmonėjimo „Sidabrinėje vynuogėje“.

Jis ištiesė sūnui ranką ir patraukė į savo priimamąjį. Atidaręs laukiamojo salono duris draugišku galvos linktelėjimu pakvietė užeiti Georgą, kuris vartė albumą.

– Pirmiausiai, ponas daktare, – prabilo Georgas atsisėdęs, – privalau jūsų atsiprašyti. Man teko taip netikėtai išvykti... Deja, nebeturėjau progos su jumis atsisveikinti, asmeniškai jums padėkoti už didelį jūsų...

Daktaras Štauberis neleido užbaigti tardamas:

– Labai džiaugiuosi vėl jus matydamas. Tikriausiai atvykote čia, į Vieną, atostogų?

– Suprantama, – atsakė Georgas. – Tai tik trijų dienų atostogos. Mat esu ten jiems labai reikalingas, – pridūrė kukliai šypsodamasis.

Daktaras Štauberis sėdėjo priešais jį už rašomojo stalo stovinčiame krėsle ir maloniai žvelgė į jį.

– Kaip man minėjo Ana, naująja savo vieta esate labai patenkintas.

– O taip. Sunkumų, žinoma, esama visur, staiga atsidūrus naujoje aplinkoje. Bet iš tikrųjų viskas buvo lengviau, nei tikėjausi.

– Šit kaip. Girdėjau, kad ir rūmuose būsite sėkmingai prisistatęs.

Georgas nusišypsojo.

– Tą įvykį Ana, matyt, įsivaizduoja reikšmingesnį, nei jis buvo iš tikrųjų. Kartą grojau princui paveldėtojui, o viena teatro artistė padainavo dvi mano dainas – tai ir viskas. Daug svarbiau, kad turiu vilties, jog dar šį sezoną būsiu paskirtas kapelmeisteriu.

– Maniau, kad jau esate.

– Ne, pone daktare, oficialiai dar nesu. Pavaduodamas jau dirigavau keletą kartų „Laisvąjį šaulį“ ir „Undinę“, bet kol kas tebesu korepetitorius.

Toliau gydytojo klausinėjamas Georgas dar truputėlį papasakojo apie savo veiklą Detmoldo operos teatre, paskui atsistojo ir atsisveikino.

– Gal galėčiau jus galelį pavėžėti savo vežimu? – paklausė gydytojas. – Važiuoju į Rembranto gatvę, pas Golovskius.

– Labai ačiū, pone daktare, man į kitą pusę. Beje, ketinu rytoj aplankyti ponią Golovski. Juk ji neserga?

– Ne. Žinoma, pastarųjų savaičių rūpesčiai nepraėjo jai visiškai be pėdsakų.

Georgas paminėjo, kad tuoj po dvikovos parašęs keletą žodžių jai ir Leo.

– Kai pagalvoji, kad visa tai galėjo baigtis ir kitaip... – pridūrė jis.

Daktaras Štauberis žvelgė tiesiai prieš save.

– Turėti vaikų yra laimė, už kurią mokame dalimis... ir jas mokėdami nežinome, ar tam, ten aukštai, jau gana.

Prie durų Georgas prabilo kiek nedrąsiai:

– Dar norėjau jūsų, pone daktare, pasiteirauti, kokia, tiesą sakant, yra pono Rosnerio būklė... Turiu pasakyti, kad jis man atrodo geriau, nei tikėjausi pamatyti spręsdamas iš Anos laiškų.

– Tikiuosi, jis atsigaus, – atsakė Štauberis. – Bet vis dėlto nedera pamiršti, kad jis... senas žmogus. Netgi vyresnis nei turėtų būti pagal savo metus.

– Bet juk jam nieko rimta?

– Pati senatvė yra rimtas reikalas, – atsakė daktaras Štauberis, – ypač jei viskas, kas buvo iki jos, jaunystės ir vyriškos brandos metai, taip pat nebuvo itin džiuginantys.

Georgo akys klydinėjo po kambarį, paskui jis staiga sušuko:

– Tik dabar man toptelėjo, pone daktare, kad vis dar negrąžinau jums knygų, kurias teikėtės paskolinti man pavasarį. O dabar, deja, visi mūsų daiktai sukrauti pas ekspeditorių: knygos, taip pat stalo sidabras, baldai, paveikslai. Taigi turiu jūsų, pone daktare, paprašyti palūkėti iki pavasario.

– Jei neturite didesnių rūpesčių, mielas barone...

Jiedviem kartu leidžiantis laiptais daktaras Štauberis pasiteiravo apie Felicijoną.

– Jis Atėnuose, – atsakė Georgas. – Kol kas tegavau iš jo dvi žinutes, nelabai išsamias... Kaip keista, pone daktare, lyg kokiam svetimam sugrįžti į miestą, kuris dar neseniai buvo namai, ir gyventi viešbutyje kaip atvykėliui iš Detmoldo...

Daktaras Štauberis įlipo į vežimą. Georgas paprašė poniai Golovski perduoti daugybę linkėjimų.

– Perduosiu. O jums, mielas barone, ir toliau linkiu daug laimės. Iki pasimatymo!

Šv. Stepono bažnyčios laikrodis rodė penkias. Georgas turėjo laisvą valandą. Purškiant nesmarkiam drungnam rudeniškam lietučiui, jis nutarė palengva patraukti į priemiestį, juk tai irgi buvo savotiškas poilsis. Naktį kupė jis praleido beveik be miego ir jau po dviejų valandų buvo pas Rosnerius. Pati Ana atidarė jam duris, pasitiko širdingu bučiniu, bet išsyk palydėjo į kambarį, kur tėvai pasveikino jį veikiau mandagiai nei nuoširdžiai. Motina, kaip visuomet sutrikusi ir įsižeidusi, kalbėjo mažai; tėvas, sėdėjęs sofos kampe rusvai gelsvu pledu apklotais keliais, jautėsi privaląs paklausinėti apie visuomeninius ir muzikinius nedidelio imperatoriaus rezidencijos miesto, iš kurio Georgas atvyko, reikalus. Paskui jiedu su Ana trumpai pabuvo vieni, iš pradžių perdėm paskubomis vienas kitą klausinėdami ir atsakinėdami, paskui vangiai ir nedrąsiai glamonėdamiesi, abu lyg sumišę, kad vėl pasimatę nesijautė tokie laimingi, kaip šito vylėsi ilgėdamiesi. Netrukus pasirodė viena iš Anos mokinių: Georgas atsisveikino ir prieškambaryje paskubomis dar sutarė su mylimąja pasimatyti vakare. Jis norėjo parsivežti ją iš Bitnerių namų, o vakare nueiti į operos teatrą pasižiūrėti „Tristano“: papasakoti apie naują šios operos inscenizaciją buvo prašęs jo teatro intendantas. Paskui Georgas papietavo sėdėdamas prie didelio Žiedo gatvės restorano lango, šį tą iš savo tiekėjų nupirko, šį tą užsisakė, apsilankė pas Heinrichą, bet jo nerado namie ir galiausiai pakluso netikėtai minčiai aplankyti su padėkos vizitu daktarą Štauberį.

Dabar neskubėdamas žingsniavo tolyn, ėjo gatvėmis, kurios buvo taip puikiai pažįstamos ir vis dėlto truputėlį jau svetimos. Jis galvojo apie miestą, iš kurio atvyko ir kuriame kaip namie pasijuto greičiau, nei tikėjosi. Grafas Malnicas nuo pirmos akimirkos priėmė jį labai draugiškai: grafas puoselėjo planą šiuolaikiškai reformuoti operos teatrą ir atskleisdamas toli siekiančius savo ketinimus norėjo – taip manė Georgas – turėti jį, bendradarbį ir draugą. Pirmasis kapelmeisteris, nors ir geras muzikas, dabar jau buvo labiau rūmų tarnautojas nei menininkas. Jis buvo pakviestas čionai dvidešimt penkerių ir štai jau trisdešimt metų gyveno nusėdęs šiame mažame mieste, tas šešių vaikų šeimos tėvas, gerbiamas, patenkintas ir be ambicijų. Vos atvykęs, Georgas viename koncerte išgirdo atliekamas dainas, kadaise išgarsinusias jaunąjį kapelmeisterį kone visame pasaulyje. Georgas neįstengė suvokti dabar jau seniai išblėsusio jų poveikio, bet vis dėlto labai šiltai atsiliepė apie kompozitorių dėl tam tikros simpatijos, jaučiamos senstančiam vyriškiui, kurio akyse, regis, žėravo tolimas turtingesnės ir viltingesnės praeities spindesys. Georgas kartais klausdavo savęs, ar senasis kapelmeisteris apskritai dar prisimena, kad kadaise buvo laikytas pašauktu prakilnesniems tikslams? O gal jam, kaip ir daugeliui kitų vietinių gyventojų, tas nedidelis miestas ėmė regėtis esąs centras, iš kurio nuveiktų darbų ir šlovės spinduliai plačiai sklinda aplinkui? Didesnių ir platesnių horizontų ilgesį jaučiant Georgas aptiko tik nedaugelį žmonių. Kartais jam atrodydavo, kad jie elgiasi su juo savotiškai geraširdiškai užjausdami, nes jis atvyko iš didmiesčio – iš Vienos. Kai girdint tiems žmonėms nuskambėdavo Vienos vardas, Georgas pastebėdavo iš jų veidų išraiškos, kad dėsningai, kaip obertonai su pagrindiniu tonu, išsyk suskambėdavo tam tikri kiti žodžiai, nors ir nebūdavo ištarti: valsas... kavinė... miela mergu žėlė... kepti viščiukai... fiakras... parlamento skandalas. Georgas dėl to kartais širsdavo ir stengėsi daryti viską, ką įmanydamas, kad Detmolde pataisytų savo tėvynainių reputaciją. Jį čionai pakvietė, nes staiga mirė trečiasis teatro kapelmeisteris, dar jaunas vyriškis, tad jau pirmą dieną Georgas turėjo sėsti prie fortepijono mažojoje repeticijų salėje ir akompanuoti dainuojantiems. Ėjosi puikiai – jis džiaugėsi savo gebėjimais, didesniais ir tvirtesniais, nei pats spėjo turįs, o prisiminus praeitį jam atrodė, kad ir Ana truputėlį per menkai vertino jo talentą. Be to, jis rimčiau nei kada nors anksčiau užsiėmė ir savomis kompozicijomis. Jis kūrė uvertiūrą, kilusią iš Bermano operos motyvų, pradėjo sonatą smuikui, o ir kvintetas, tas legendinis, kaip kartą jį apibūdino Elzė, buvo beveik užbaigtas. Kvintetas turėjo būti grojamas dar šią žiemą kameriniame kviestiniame vakare su koncertu vadovaujant Detmoldo orkestro koncertmeisteriui, jaunam gabiam žmogui: jis buvo vienintelis, prie kurio Georgas naujojoje gyvenamojoje vietoje kiek labiau prisirišo ir su kuriuo pietaudavo „Dramblyje“. Georgas tebegyveno gražiame šio viešbučio kambaryje su vaizdu į didelę liepomis apsodintą aikštę ir kasdien vis atidėliojo išsinuomoti butą. Juk buvo dar neaišku, ar kitais metais tebegyvens Detmolde, be to, nujautė, kad įskaudintų Aną, jei jis, viengungis, sumanytų jaukiau įsikurti, sakytum, apsigyventi ilgesniam laikui. Tačiau laiškuose Anai jis nė žodeliu neužsiminė apie jokias ateities galimybes, o ir ji nekėlė jam nekantrą ar dvejones išduodančių klausimų. Jiedu vienas kitam rašė beveik tik apie konkrečią realybę: ji aprašinėjo, kaip pamažu sugrįžtanti į ankstesnį gyvenimo šurmulį, jis – visas tas naujas aplinkybes, prie kurių pirmiausiai privalėjo prisitaikyti. Nors Georgas beveik neturėjo ko nuo jos slėpti, vis dėlto kai kuriuos dalykus, nesunkiai galėjusius suteikti progos rastis nesusipratimams, apeidavo su tyčiniu paviršutiniškumu. Kaip būtų turėjęs apibūdinti žodžiais tą keistą nuotaiką, tvyrančią apytamsėje žiūrovų salėje rytais per repeticijas, kai nuo scenos į parterį leidžiasi grimo, kvepalų, drabužių, senos medienos ir šviežių dažų kvapai, kai personažai, ne išsyk atpažįstami, kasdieniais drabužiais ar kostiumuoti, šmėkščioja kėdžių tarpueiliais, kai sprandu junti kažkieno kvėpavimą, troškų ir kvapnų? Arba kaip pavaizduoti žemyn nukreiptą spindintį jaunos dainininkės žvilgsnį, kurį sutinki pakeldamas akis nuo klaviatūros? Arba tą jauną dainininkę, lydimą per teatro aikštę ir Karaliaus gatvę iki jos namų durų, pokalbį ne tik apie neseniai drauge studijuotą Mikaelos [Georges Bizet (1838–1875) – prancūzų kompozitoriaus operos „Karmen“ personažas.] partiją, bet ir apie visokiausius kitokius, nors ir gana nekaltus, dalykus? Ar būtų galima apie tai rašyti mylimajai Vienoje, kad ji skaitydama neimtų tarp eilučių ieškoti įtartinumų? Ir net jei jis pabrėžtų, kad Mikaela susižadėjusi su jaunu Berlyno gydytoju, kuris ją garbinąs, kaip ir ji savo sužadėtinį, būtų neką geriau, nes atrodytų, jog jis jaučiasi privaląs pakreipti jos mintis kita linkme ir nuraminti.

Kaip keista, galvojo Georgas, kad kaip tik šįvakar ji iš tiesų dainuos Mikaelos partiją, mokytąsi su manimi, ir kad šiandien aš traukiu tuo pačiu keliu į Mariahilfą, kuriuo prieš metus taip dažnai ir mielai vaikštinėdavau. Jis prisiminė aną vakarą, kai ten pasitiko Aną, klaidžiojo su ja tyliomis gatvelėmis, prie vienų durų apžiūrinėjo komiškas fotografijas ir galiausiai nužingsniavo šaltomis akmeninėmis senos bažnyčios grindų plytelėmis, patylomis, nuojautų kupini, kalbėdamiesi apie nežinomą ateitį... Viskas susiklostė visiškai kitaip, nei jis tikėjosi. Kitaip... Kodėl jis taip mano? Ko gi anuomet tikėjosi? Ar tie praėję vieneri metai nebuvo įstabiai turtingi ir gražūs savo laime ir savo skausmu?

Argi šiandien jis nemyli Anos labiau ir giliau nei kada nors anksčiau? O ar naujame mieste retsykiais nesiilgėdavo jos taip karštai, kaip ilgisi dar niekuomet jam nepriklausiusios moters? Šio ryto pasimatymas, įvykęs prastą nekokios nuotaikos valandą su vangiomis droviomis glamonėmis, neturėtų jo klaidinti...

Jis jau atėjo į vietą. Pakėlus akis į apšviestus langus, už kurių Ana vedė pamokas, jį apėmė lengvas jaudulys. O kai po minutės ji išėjo pro duris vilkėdama kuklia angliška suknele, ant vešlių tamsiai rusvų plaukų užsidėjusi pilką fetrinę skrybėlaitę, su knyga rankoje, visiškai tokia pat kaip prieš metus, Georgą staiga užplūdo netikėtas laimės pojūtis. Ji pamatė Georgą neišsyk, nes jis stovėjo namo šešėlyje, išskleidė skėtį ir nuėjo iki kampo, prie kurio jos lūkuriuodavo praėjusiais metais. Jis kurį laiką žvelgė jai pavymui ir džiaugėsi elegantiškai ir šauniai atodančia Ana. Paskui greitai nusekė iš paskos ir po kelių žingsnių pasivijo.

Ji išsyk pranešė negalėsianti eiti su juo į operą, mat tėvas popiet pasijutęs itin nekaip.

Georgas labai nusivylė.

– Ar nenorėtum su manimi nueiti bent jau į pirmą veiksmą?

Ji papurtė galvą.

– Ne, taip elgtis man nepatinka. Tuomet jau bus geriau, jei padovanosi tą vietą kuriam nors pažįstamam. Pasikviesk draugėn Niurnbergerį arba Bermaną.

– Ne, – atsakė jis. – Jei neisi kartu, verčiau eisiu vienas. Taip šituo džiaugiausi. Man tas spektaklis ne itin rūpi. Mieliau likčiau su tavimi... kad ir jūsų namuose, bet privalau nueiti, juk turėsiu referuoti, ką matęs.

– Suprantama, privalai, – pritarė Ana ir dar pridūrė: – Aš ir negalėčiau reikalauti, kad leistum vakarą mūsų namuose, pas mus išties ne itin linksma.

Georgas paėmė iš jos skėtį ir laikė virš jos, o Ana įsikibo jam į parankę.

– Klausyk, Ana, – prabilo jis, – norėčiau tau kai ką pasiūlyti.

Jis stebėjosi pradedąs nuo įžangos ir iš lėto prašneko:

– Tos kelios mano dienos Vienoje, žinoma, tokios neramios ir pakrikos. O dar ta slogi nuotaika jūsų namuose... Mudu tikrai negalime pasidžiaugti vienas kitu, ar taip nemanai?

Ana, nežiūrėdama į jį, linktelėjo.

– Tad ar nenorėtum, kai išvažiuosiu, mane galelį palydėti?

Valiūkišku savo žvilgsniu Ana dėbtelėjo į jį iš šalies ir nieko neatsakė.

Georgas kalbėjo toliau:

– Mat parašęs į teatrą telegramą visai nesunkiai galėčiau išprašyti dar vieną dieną atostogų. Juk būtų tikrai nuostabu, jei keletą valandų galėtume praleisti vienu du.

Ji su tuo sutiko, nuoširdžiai, bet be entuziazmo, pasakė, kad jos apsisprendimas priklausys nuo tėvo savijautos. Paskui paklausė, kaip jis praleidęs dieną. Georgas ėmė smulkiai pasakoti, dar pridūrė ir savo rytojaus programą.

– Taigi rytoj mudu galėsime pasimatyti tik vakare, – užbaigė jis. – Ateisiu pas jus namo, jei tau tinka. Ir tuomet aptarsime visa kita.

– Taip, – tarstelėjo Ana, žvelgdama priešais save į drėgną rusvai pilką gatvę.

Jis dar kartelį pabandė įkalbėti Aną su juo apsilankyti operoje, bet veltui. Vėliau pasidomėjo jos dainavimo pamokomis, o paskui išsyk vėl prakalbo apie savo veiklą, tarsi būtų privalėjęs ją įtikinti, kad galiausiai ir jam einasi neką geriau kaip jai. Jis užsiminė apie savo laiškus, kuriuose esą viską smulkiai aprašęs.

– Kai dėl rašymo... – staiga atsiliepė ji visiškai kietu tonu, kurio paveiktas Georgas nevalingai loštelėjo galvą atgal. – Ką gi pasako laiškai, kad ir kokie išsamūs jie būtų!

Georgas suprato, ką Ana turi omenyje ir ką šiandien nutyli, kaip nutylėdavo ir anksčiau, tad sunkumas prislėgė jo širdį. Argi šis nepermaldaujamas tylėjimas neslepia visko, kas jos nutylima: klausimo, priekaišto, pykčio? Šįryt jis pajuto ir dabar vėl jaučia, kad joje kyla kažkoks tiesiog priešiškas jam jausmas, kurį Ana, regis, veltui bando įveikti. Ar tik šįryt? Argi ne kur kas seniau? Galbūt visuomet? Nuo pat pirmos akimirkos, kai jiedu ėmė priklausyti vienas kitam, net ir didžiausios jų laimės laikais? Ar nebuvo šito priešiškumo jau ir tada, kai už tamsių užuolaidų aidint vargonų garsams ji glaudėsi krūtine prie jo krūtinės, kai Romos viešbučio kambaryje laukė jo paraudusiomis akimis, o jis tuo tarpu nuo Pinčio kalvos palaimingai stebėjo virš Kampanijos besileidžiančią saulę ir vienas tarėsi mėgaująsis nuostabiausia kelionės valanda? Ar šito priešiškumo nebūta tada, kai tą karštą rytmetį jis užlėkė žvyro takeliu sodo įkalnėn, parklupo prie jos kojų ir verkė jai, tarsi motinai, įsikniaubęs į skreitą, arba kai sėdėjo prie jos lovos ir žvelgė į vakarėjantį sodą, o kitame kambaryje ant baltos drobulės gulėjo negyvas vaikelis, prieš valandą jos pagimdytas? Argi nebuvo šito priešiškumo, niauresnio nei kada nors anksčiau ir vargu ar pakeliamo, jei nebūtų seniai su tuo apsiprasta lyg su kokia nors stoka, kokiu skausmu, kylančiu iš žmonių santykių gilumos? Ir dabar – kaip skausmingai jis šitai jaučia žingsniuodamas drėgna gatve ranka rankon su Ana, rūpestingai laikydamas virš jos skėtį; dabar šis priešiškumas vėl iškilo, grėslus ir pažįstamas. Ausyse tebeskambėjo jos pasakyti žodžiai: „Ką gi pasako laiškai, kad ir kokie išsamūs jie būtų!“ Juose Georgas girdėjo ir jam skirtus rimtesnius priekaištus: ką galop reiškia kad ir karščiausias bučinys, kuriame, regis, susilieja kūnas ir siela? Ką galiausiai reiškia, kad mudu ištisus mėnesius drauge keliavome po svečias šalis? Ką reiškia, kad laukiausi nuo tavęs vaiko? Ką reiškia, kad mano skreite išsiverkei dėl savo neištikimybės? Ką visa tai reiškia, jei galiausiai visuomet palikdavai mane vieną... vieną net ir tą akimirką, kai mano įsčios sugėrė naujos gyvasties užuomazgą, kurią devynis mėnesius išnešiojau savyje, kuriai, tam mūsų kūdikiui, buvo skirta augti pas svetimus žmones ir kuris nepanoro gyventi.

Bet visų tų minčių sunkiai slegiama siela jis kuo paprasčiausiais žodžiais pareiškė sutinkąs, kad ji iš tikrųjų esanti teisi ir kad laiškai – nors ir dvidešimties puslapių ilgumo – ne kažin ką tegalintys pasakyti. Sukilus kankinamai užuojautai Anai, jis išreiškė nedrąsią viltį, kad ateisiąs laikas ir jiems nebereikėsią bendrauti laiškais. Paskui surado švelnesnių žodžių, pasakojo apie vienišus savo pasivaikščiojimus svetimo miesto apylinkėmis, kai eidamas galvodavo apie ją; apie valandas beveidžiame viešbučio kambaryje su vaizdu į liepomis apsodintą aikštę ir apie nuolatinį jos ilgėjimąsi, nesvarbu, darbuojantis vienam, akompanuojant dainininkams ar šnekučiuojantis su naujaisiais pažįstamais. Bet kai stovėdamas prie Anos namų durų, laikydamas jos ranką savo delnuose ir linksmai tardamas „iki pasimatymo“ pažvelgė jai į akis, sutrikęs pamatė šmėstelint vangų, vargu ar kiek skausmingą nusivylimą. Georgas suprato: visi tie jo pasakyti žodžiai Anai buvo bereikšmiai, nes vienintelio dalyko, kurio ji visuomet taip troško, bet vargu ar besitikėjo, taip ir nesulaukė.

Po ketvirčio valandos Georgas sėdėjo operos teatro parterio krėsle, iš pradžių dar kiek suirzęs ir vangus, bet netrukus jo gyslomis jau pasklido mėgavimosi malonumas. O kai Brangenė apsiautė savo ponios pečius karališka mantija, Kurvenalis pra nešė apie artėjantį karalių, o laivo įgula ant prašvitusio dangaus nutvieksto denio džiūgavo žvelgdama į artėjantį krantą, Georgas buvo jau seniai pamiršęs bemiegę naktį kupė, nuobodulį varančius prekių užsakymų žygius, suvaržytą pokalbį su senuoju žydu daktaru ir pasivaikščiojimą drėgnu, žibintų šviesą atspindinčiu grindiniu su šaunia, aristokratiška ir truputėlį prislėgta jauna dama. O kai pirmą kartą nusileido uždanga ir šviesa nutvieskė auksuotu raudoniu tviskančią milžinišką erdvę, jis anaiptol nepasijuto nemaloniai atsitokėjęs, veikiau jautėsi iš vieno sapno galvą nardinąs į kitą, o tikrovė, pilna visokių abejotinumų ir varganumų, liko bejėgiškai srūti kažkur už teatro sienų. Jam atrodė, kad dar niekuomet šio teatro atmosfera jo taip nedžiugino kaip šiandien. Dar niekuomet taip aiškiai nejuto, kad visi žmonės, kol jie čia, yra mįslingai apsaugoti nuo visokio skausmo ir gyvenimo purvo. Jis stovėjo prie savo kampinės vietos ties centriniu taku, matė ne vieną į jį nukreiptą palankų žvilgsnį ir žinojo esąs dailus, elegantiškas ir netgi atrodąs kiek neįprastai. Be to, – ir tas suvokimas teikė jam pasitenkinimą – jis buvo žmogus, turintis profesiją, tarnybą, ir netgi čia, teatre, sėdėjo vieno Vokietijos rūmų teatro pavedimu lyg koks jo pasitikėjimą turintis pasiuntinys. Jis apsižvalgė pro teatrinius žiūronus. Iš galinių parterio eilių gal kiek perdėm bičiuliškai jam linktelėjo Gleisneris ir, regis, išsyk ėmė aiškinti šalimais sėdėjusiai jaunai damai, kas toks Georgas esąs. Kas ji tokia? Ar tai mergšė, kurią žmonių sielomis eksperimentuojantis poetas norėjo paversti šventąja, ar šventoji, verčiama mergše? Sunku spręsti, pamanė Georgas. Juk pusiaukelėje į tikslą jos turėtų atrodyti daugmaž panašiai. Georgas pakaušiu pajuto svilinančius teatrinius žiūronus. Jis pakėlė akis aukštyn. Tai buvo Elzė, žvelgianti į jį iš pirmo aukšto ložės. Greta sėdėjo ponia Ėrenberg, o tarp jų per parapetą lenkėsi aukštaūgis jaunas vyriškis, ne kas kitas kaip Džeimsas Vyneris. Georgas nusilenkė, o po poros minučių jau įžengė į ložę, buvo draugiškai, bet be nustebimo pasveikintas. Elzė, vilkinti juodo aksomo suknele su iškirpte, kukliu perlų vėriniu ant kaklo ir truputį neįprasta, bet įdomia šukuosena ištiesė jam ranką.

– Tiesą sakant, o kodėl jūs čia? Atostogaujate? Atleistas? Pabėgęs?

Gerai nusiteikęs Georgas trumpai paaiškino.

– Beje, – pareiškė ponia Ėrenberg, – buvo malonu, kad brūkštelėjote mums iš Detmoldo keletą žodžių.

– Argi nebūtų privalėjęs šito padaryti? – įsiterpė Elzė. – Tuomet būtume galėję manyti, kad jis su kuo nors paspruko į Ameriką.

Viduryje ložės stovėjo Džeimsas, aukštas, prakaulus, lyg iškaltu veidu, ant šono perskirtais tamsiais lygiais plaukais.

– Nagi sakykite, Georgai, kaip jaučiate Detmolde?

Elzė pažvelgė į jį pro nuleistas blakstienas. Ji, regis, buvo sužavėta jo maniera vokiškai kalbėti taip, tarsi jis vis dar turėtų versti iš anglų kalbos. Šiaip ar taip, pasinaudojo jo klausimu papokštauti:

– Kaip Georgas jaučia Detmolde? Džeimsai, būgštauju, kad tavo klausimas nediskretiškas.

Paskui kreipdamasi į Georgą pridūrė:

– Beje, mudu esame susižadėję.

– Kortelių dar neišsiuntinėjome, – pridūrė ponia Ėrenberg.

Georgas juodu pasveikino.

– Ateikite rytoj pas mus pusryčių, – pakvietė ponia Ėrenberg. – Susitiksite su keletu žmonių, kurie tikrai džiaugsis vėl jus matydami: Sisi, ponia Oberberger, Vilis Eisleris.

Georgas atsiprašė. Jis negalįs pažadėti ateisiąs konkrečią valandą, bet, jei galima, jis mielai užsuksiąs popiet.

– Na taip, – tyliai, nežiūrėdama į jį burbtelėjo Elzė, ranką, apmautą ilga balta pirštine, atsainiai ištiesusi ant ložės atbrailos, – pietus tikriausiai leidžiate šeimoje.

Georgas apsimetė neišgirdęs ir gyrė šiandienos spektaklį. Džeimsas pareiškė „Tristaną“ mėgstąs labiau už visas kitas Vagnerio operas, net ir už „Meisterzingerius“.

Elzė pasakė tiesiai:

– Labai gražu, bet, tiesą pasakius, man nepriimtini meilės gėrimai ir tokios istorijos.

Georgas paaiškino, kad meilės gėrimą čia reikią suprasti kaip simbolį, o Elzė atrėmė nusistačiusi ir prieš simbolius. Buvo duotas ženklas, kad tuoj prasidės antrasis veiksmas. Georgas atsisveikino, nuskubėjo apačion ir kaip tik spėjo atsisėsti prieš pakylant uždangai. Tuomet vėl prisiminė, su kokiu pusiau oficialiu pavedimu šiandien sėdįs teatre, ir nusprendė beatodairiškai nebeatsiduoti įspūdžiams. Netrukus jam pavyko pastebėti, kad meilės sceną buvo galima perteikti visiškai kitaip, nei čia buvo vaizduojama; be to, nevisiškai buvo patenkintas, kad Meloto, nuo kurio rankos turėjo mirti Tristanas, vaidmenį atlieka antro rango dainininkas, kaip, beje, būdavo kone visur. Antrą kartą nusileidus uždangai jis pakilo su truputį išaugusia saviverte, liko stovėti kur sėdėjęs ir retkarčiais žvilgčiojo į pirmo aukšto ložę, iš kurios jam palankiai linksėjo ponia Ėrenberg ir kur Elzė šnekučiavosi su Džeimsu, sustingusiu už jos sukryžiuotomis rankomis. Georgui toptelėjo mintis, kad rytoj galėtų pamatyti Džeimso seserį. Ar ji dar prisimena aną nuostabią popiečio valandą, praleistą tamsiai žalioje parko tvankumoje, persigėrusioje šilto samanų ir kėnių kvapo? Kaip tai nutolę! Paskui prisiminė skubotą bučinį naktinio Lugano parko tvoros šešėlyje. Ir tas buvo taip seniai! Prisiminė vakarą po platanais ir pokalbį apie Leo. Tiesą pasa kius, jau anuomet buvo galima daug ką numatyti. Dievaži, tas Leo – keistas žmogus! Kaip jis sergėjo savyje tą planą! Juk tas ketinimas, suprantama, turėjo būti subrandintas jau seniai. Matyt, Leo tik ir laukė tos dienos, kai galės nusivilkti uniformą, kad jį įgyvendintų. Į laišką, kurį Georgas parašė jam išsyk, vos gavęs žinią apie dvikovą, atsakymo nesulaukė. Jis nutarė, jei tik bus įmanu, aplankyti Leo areštinėje.

Su juo pasisveikino ponas iš pirmos eilės. Tai buvo Ralfas Skeltonas. Georgas su juo ženklais susirodė norį susitikti po spektaklio.

Šviesos užgeso, orkestras pradėjo groti trečio veiksmo įžangą. Georgas girdėjo tykią jūros bangų mūšą tuščioje pakrantėje ir ilgesingą mirtinai sužeisto didvyrio atodūsį, išsisklaidantį skystose melsvose ūkanose. Kurgi jis girdėjo šitai paskutinį kartą? Ar tik ne Miunchene? Ne, negalėjo būti taip seniai. Staiga jis prisiminė valandą ten, balkone, po mediniu frontonu, su priešais jį atversta „Tristano“ partitūra. Tolumoje tarp miško ir pievos driekėsi saulės nutviekstas kelias į kapinaites, auksu spindėjo kryžius; pirmame namo aukšte iš skausmo vaitojo mylima moteris, o jam sopėjo širdį. Vis dėlto net ir ta akimirka turėjo melancholiško saldumo kaip ir viskas, kas buvo negrįžtamai praėję. Balkonas, melsvas angeliukas tarp gėlių, baltas suolas po kriauše... Kur dabar visa tai! Jis turėjo dar kartą pamatyti tą namą, dar kartelį prieš išvažiuodamas iš Vienos.

Uždanga pakilo. Po blyškiu abejingai plytinčiu dangumi ilgesingai skambėjo šalamaja, liepų šakų paunksnyje snūduriavo sužeistas herojus, jo galvūgalyje budėjo ištikimasis Kurvenalis. Šalamaja nutilo, per tvorą klausdamas persisvėrė piemuo, Kurvenalis jam atsakė. Iš tiesų tai buvo ypatingo skambesio balsas. Jei mes turėtume tokį baritoną, pamanė Georgas. Ir dar daug ko, ko mums trūksta! Jei tik jam suteiktų reikiamas galias, Georgas jautėsi turįs pašaukimą laikui bėgant kuklų teatrą, kuriame dirbo, paversti pirmo garsumo scena. Jis svajojo apie pavyzdinius pastatymus, į kuriuos žmonės plūstų iš visų pusių; jis čia sėdėjo nebe kaip pasiuntinys, o kaip žmogus, kuriam galbūt skirta jau gana greitai tapti vadovu. Jo viltys augo ir plėtėsi. Galbūt praeis vos keleri metai, ir jo sukurtos melodijos skambės šventiškoje erdvioje salėje; sujaudinti klausytojai klausysis taip, kaip šiandien klausosi čia esantieji, o už teatro sienų prošal bejėgiškai tekės banali tikrovė. Bejėgiškai? Tai dar klausimas!.. Ar jis žino turįs dovaną savo menu paveikti žmones kaip tas meistras, kurio muzikos šiandien klausosi? Nugalėti abejotiną, varganą, pasigailėtiną kasdienybę? Širdyje sukilo nekantra ir dvejonė, tačiau valia ir įžvalgumu jis greitai užkirto joms kelią ir dabar vėl jautėsi nuoširdžiai laimingas, kaip visuomet jausdavosi klausydamasis gražios muzikos ir negalvodamas apie tai, kad pats nori kurti ir būti laikomas kūrėju. Tokiomis akimirkomis iš visų jo santykių su mylimu menu likdavo tik vienas – kad gebėjo priimti jį suprasdamas giliau nei kuris nors kitas žmogus. Ir Georgas jautė, kad Heinrichas tąkart, jiedviem dviračiais važiuojant rytiniu rasotu mišku, kalbėjo tiesą: ne kūrybinis darbas, o meno atmosfera buvo būtina jo gyvenimui. Jis nebuvo toks pasmerktasis kaip Heinrichas, kuris privalėjo nuolat kurti, formuoti, stengtis išsaugoti ir kuriam pasaulis byrėdavo į gabalus, jei tik jis imdavo slysti iš kuriančių jo rankų.

Izolda, prilaikoma Brangenės, susmuko negyva ant Tristano lavono, nuskambėjo paskutiniai garsai, uždanga nusileido. Georgas žvilgtelėjo į pirmo aukšto ložę. Elzė stovėjo prie atitvaro, žvilgsnį nukreipusi į jį, o Džeimsas siautė jos pečius tamsaus raudonio apsiaustu, ir tik dabar, skubriai linktelėjusi galva, tar si niekas nebūtų turėjęs šito pamatyti, ji pasuko išėjimo link. Keista, pamanė Georgas, iš tolo jos laikysenoje, kai kuriuose judesiuose esama tam tikros... ne visai tikroviškos, romanuose aptinkamos melancholijos. Tuomet ji man labiausiai primena čigoniukę iš Nicos ar keistą jauną būtybę, su kuria stovėjau Florencijoje priešais Ticiano „Venerą“... Ar ji kada nors mane mylėjo? Ir savo Džeimso ji nemyli. Tai kurį myli?.. Galbūt... vis dėlto kvaištelėjusį piešimo mokytoją Florencijoje? Arba nė vieno. O gal Heinrichą?

Fojė jis sutiko Skeltoną.

– Tai sugrįžote? – paklausė jis.

– Tik kelioms dienoms, – atsakė Georgas.

Paaiškėjo, kad Skeltonas gerai nežinojo, ką veikia Georgas, ir manė jį išsirengus lyg ir į kokią muzikos studijų kelionę po Vokietijos miestus. Tad jis nemenkai nustebo išgirdęs, kad Georgas atvykęs čionai atostogų ir žiūrėjęs naująją „Tristano“ inscenizaciją teatro intendanto pavedimu.

– Ar jums tiks? – paklausė Skeltonas. – Esu sutaręs su Breitneriu susitikti „Imperialo“ baltojoje salėje.

– Puiku, – atsakė Georgas. – Tame viešbutyje esu apsistojęs.

Kai abu ponai priėjo prie jo staliuko, daktaras fon Breitneris jau rūkė vieną iš garsiųjų milžiniškų savo cigarų.

– Kokia staigmena! – šūktelėjo jis Georgui pasisveikinus.

Jis žinojo, kad Georgas dirbąs Diuseldorfe kapelmeisteriu.

– Detmolde, – patikslino Georgas ir pamanė, kad čia žmonėms jis ne itin rūpi... Bet tai ne bėda.

Skeltonas papasakojo apie „Tristaną“, o Georgas paminėjo kalbėjęsis su Ėrenbergais.

– Ar žinote, kad Oskaras Ėrenbergas yra iškeliavęs į Indiją ar Ceiloną? – paklausė daktaras fon Breitneris.

– Šit kaip?

– Ir kaip manote, su kuo?

– Veikiausiai su moteriška palyda.

– Taip, suprantama, netgi girdėjau juos vykstant su penkiomis ar septyniomis moteriškėmis.

– Kas tie jie?

– Oskaras Ėrenbergas... ir – nagi spėkite... Ogi Gvastalos princas.

– Negali būti!

– Keista, ar ne? Jiedu šiemet labai susidraugavo Ostendėje ar Spa. Kaip sakoma: Cherchez... ir taip toliau. Mat, kaip esama moterų, dėl kurių vyrai mušasi, taip, regis, esama ir moterų, per kurias jie, sakytum, paduoda vienas kitam rankas. Dabar jie drauge paliko Europą. Galbūt jiedu įkurs karalystę kurioje nors saloje, o Oskaras Ėrenbergas taps ministru.

Pasirodė Vilis Eisleris išblyškusiu ir pageltusiu veidu, neišsimiegojęs ir pakimęs.

– Sveiki, pone barone. Atsiprašau, kad nesu geriausios formos, bet jau girdėjau apie jūsų parvykimą. Kažkas matė jus Kertnerio gatvėje.

Georgas paprašė Vilio nuo grafo Malnico perduoti tėvui labų dienų. Mat jis šįsyk neturėsiąs laiko aplankyti senojo pono, kuriam – kaip pridūrė truputį koketiškai – turįs būti dėkingas už savo tarnybą Detmolde.

– Kai dėl jūsų ateities, mielas barone, – pareiškė Vilis, – aš visuomet buvau ramus, ypač nuo praėjusių metų – o gal tai buvo jau seniau, kai išgirdau panelės Belini atliekamas jūsų dainas. Bet jūsų apsisprendimas išvykti iš Vienos buvo gera mintis. Čia jus dar keletą dešimtmečių būtų laikę diletantu. Kitaip Vienoje nebūna. Man tai pažįstama. Kai visiems žinoma, kad žmogus kilęs iš geros šeimos, be kita ko, turi skonį dailiems kaklaraiščiams, geriems cigarams ir įvairiems kitiems gyvenimo malonumams, jie netiki, kad jis gali būti menininkas. Be paliudijimo iš svetur į jus čia rimtai nežiūrės... taigi, barone, greitai parsivežkite keletą puikių įrodymų...

– Aš pasistengsiu, – atsakė Georgas.

– Ar ponai jau girdėjo paskutinę naujieną? – vėl prakalbo Vilis. – Leo Golovskis, nagi žinote, tas savanoris vieneriems metams, kuris nušovė vyresnįjį leitenantą Zefraneką, laisvas.

– Paleistas iš kardomojo kalinimo? – pasitikslino Georgas.

– Ne, jis visiškai laisvas. Jo advokatas pateikė kaizeriui abolicijos prašymą, kuris šiandien buvo patenkintas.

– Neįtikėtina! – šūktelėjo Breitneris.

– Kodėl jūs, Breitneri, taip stebitės? – paklausė Vilis. – Juk gali bent kartą Austrijoje nutikti ir koks nors išmintingas įvykis.

– Dvikova niekuomet nebus išmintingas įvykis, – pareiškė Skeltonas, – todėl ir bausmės dovanojimas dėl dvikovos negali būti išmintingas.

– Dvikova, mielas Skeltonai, yra arba daug blogiau, arba daug geriau už protingą dalyką, – atsakė Vilis. – Tai arba didžiulė kvailystė, arba nepermaldaujama būtinybė. Arba nusikaltimas, arba išvaduojantis poelgis. Dvikova nėra ir neturi būti išmintinga. Išimtiniais atvejais išmintimi apskritai nieko doro nenuveiksi. O kad kai kuriais atvejais, kaip ir tuo, apie kurį kaip tik kalbame, dvikova yra neišvengiama, ir jūs, Skeltonai, sutiksite.

– Visiškai sutinku, – pritarė Breitneris.

– Įsivaizduoju tokią valstybę, – pareiškė Skeltonas, – kurioje netgi tokio pobūdžio nesutarimai būtų sprendžiami teisme.

– Tokius nesutarimus spręsti teisme?! Ak, kaip džiugu! Ar tikrai, Skeltonai, manote, kad kai kalbama ne apie nuosavybės ir teisės klausimus, bet kai žmonės susipriešina jausdami vienas kitam didžiulę neapykantą, negi iš tiesų manote, kad piniginėmis arba laisvės atėmimo bausmėmis būtų galima išspręsti reikalą? Čia, mano ponai, esama gilesnės prasmės, kad tokiais atvejais žmonės, nestokojantys temperamento, garbės ir teisingumo jausmo, dvikovos vengimą visuomet laikys bailumu. Bent jau žydai, – pridūrė jis. – Nes, kaip žinia, katalikus nuo kautynių sulaiko tik pamaldumas.

– Žinoma, pasitaiko, – paprastai pasakė Breitneris.

Georgui rūpėjo sužinoti, kaip klostėsi ta Leo Golovskio ir vyresniojo leitenanto istorija.

– Ak, tiesa, – numykė Vilis. – Juk jūs – atvykėlis. Taigi vyresnysis leitenantas visus metus tą Leo Golovskį gerokai kamavo ir, beje...

– Priešistorė man žinoma, – pertarė jį Georgas, – šiek tiek iš tiesioginio šaltinio.

– Štai kaip. Taigi spalio pirmą dieną ta priešistorė, jei liksime ištikimi šiam žodžiui, pasibaigė, tai yra Leo Golovskis užbaigė vienerius metus trukusią savanorišką tarnybą. O spalio antrosios rytą jis atsistojo priešais kareivines ir ramiai palaukė, kol vyresnysis leitenantas išeis pro duris. Tą akimirką prie jo priėjo, vyresnysis leitenantas griebėsi kardo, bet Leo Golovskis stvėrė jį už rankos, jos nepaleido, kitos rankos kumštį laikė prie kaktos, tad kaip viskas klostėsi toliau – nesunku numanyti. Beje, pasakojama, kad Leo vyresniajam leitenantui žėręs į veidą tokius žodžius... dorai nė nežinau, ar tai tiesa.

– Kokius žodžius? – smalsiai paklausė Georgas.

– „Vakar, pone vyresnysis leitenante, jūs reiškėte daugiau nei aš, dabar kol kas mudu esame lygūs, bet rytoj tokiu laiku vienas iš mūsų vėl reikš daugiau nei kitas“, – pacitavo Vilis.

– Truputį primena talmudą, – burbtelėjo Breitneris.

– Žinoma, Breitneri, čia jums geriau spręsti, – atsiliepė Vilis ir pasakojo toliau. – Taigi kitą rytą lankose prie Dunojaus įvyko dvikova. Kiekvienam po tris šūvius. Iš dvidešimties žingsnių atstumo, nežingsniuojant į priekį. Jei nebūtų rezultato, kautis kardais, kol nebepajėgs... Pirmieji šūviai iš abiejų pusių buvo netaiklūs, o po antrojo šūvio... po antrojo šūvio iš tikrųjų Golovskis reiškė kur kas daugiau nei vyresnysis leitenantas, nes anas buvo niekas – negyvėlis.

– Vargšelis, – tarstelėjo Breitneris.

Vilis gūžtelėjo pečiais.

– Tiesiog žmogus ne su tokiu susidūrė. Man jo irgi gaila. Tačiau, reikia pasakyti, Austrijoje daug kas būtų kitaip, jei visi žydai panašiais atvejais elgtųsi kaip tas Leo Golovskis. Deja...

Skeltonas nusišypsojo.

– Žinote, Vili, man girdint nevalia burnoti prieš žydus, aš juos myliu. Ir man būtų gaila, jei būtų nutarta žydų klausimą spręsti dvikovomis, nes tuomet galop nebeliktų nė vieno šios puikios rasės vyriškosios lyties egzemplioriaus.

Pokalbio pabaigoje Skeltonas turėjo sutikti, kad kol kas dvikovų Austrijoje nebūtų galima išgyvendinti. Bet jis leido sau paklausti, ar tai liudija ne tiek už dvikovas, kiek prieš Austriją, nes kai kurios kitos šalys, – iš kuklumo jis nenorįs nė vienos įvardyti – jau prieš dešimtmečius jas pamiršusios. Ir ar nenužengtų per toli, jei leistų sau Austriją, kurioje jau šešerius metus iš tiesų jaučiąsis kaip namie, pavadinti socialinio nenuoširdumo šalimi. Čia kaip niekur kitur apstu aršių kivirčų, nejaučiant neapykantos, ir tam tikros švelnios meilės, nejaučiant poreikio būti ištikimam. Tarp politinių priešininkų egzistuoja arba mezgasi juokingos asmeninės simpatijos, o bendrapartiečiai vienas kitą koneveikia, šmeižia ir išduoda. Tik nedaugelis iš jų turi aiškiai išreikštas pažiūras į reiškinius ir žmones, šiaip ar taip, net ir tas nedaugelis yra pernelyg lengvai linkęs daryti išlygas, pripažinti išimtis. Vykstant politinei kovai, čia kartais susidaro įspūdis, kad net nuožmiausi priešininkai, besisvaidydami pikčiausiais žodžiais, mirkčioja vienas kitam, suprask: neiimk už gryną pinigą.

– Kaip manote, Skeltonai, – paklausė Vilis, – ar jie mirkčioja ir kulkom švilpiant į abi puses?

– Jie tikriausiai taip ir darytų, jei už nugaros nestovėtų giltinė. Bet ta aplinkybė, manau, turi įtakos tik laikysenai, o ne įsitikinimams.

Jie dar ilgą laiką sėdėjo drauge ir šnekučiavosi. Georgas išgirdo visokiausių naujienų. Be kita ko, sužinojo, kad Demeteris Štancidesas baigė tvarkyti dvaro prie Vengrijos ir Kroatijos sienos pirkimo reikalus ir kad Žiurkių panelė laukiasi. Viliui Eisleriui buvo smalsu, koks bus šio rasių kryžminimosi rezultatas, ir jis smaginosi būsimam vaikui išgalvodamas vardus, tokius kaip Izraelis Pijus ar Rebeka Porciunkulė.

Vėliau visa draugija patraukė į šalimais esančią kavinę, Georgas sužaidė su Breitneriu biliardo partiją, paskui nuėjo į savo viešbučio kambarį. Gulėdamas lovoje valandomis pasižymėjo rytojaus dienotvarkę ir galiausiai paniro į miegą, gilų ir saldų.

Rytą kartu su arbata Georgui atnešė jo iš vakaro užsisakytą laikraštį ir telegramą. Intendantas prašė referuoti apie vieną dainininką. Georgo pasitenkinimui, tai buvo tasai, kuris vakar dainavo Kurvenalio partiją. Be to, jam buvo leista „patogiai savo reikalams tvarkyti“ prisidėti dar tris dienas prie sutartų atostogų, nes tai leidžiąs netikėtas teatro repertuaro pasikeitimas. Iš tikrųjų žavu, pamanė Georgas. Jam toptelėjo, kad buvo visiškai pamiršęs savo ketinimą rašyti telegramą dėl atostogų pratęsimo. Dabar turėsiu dar daugiau laiko Anai nei tikėjausi, pamanė jis. Gal būtų galima pavažiuoti į kalnus. Rudens dienos gražios ir malonios. Be to, tokiu laiku ten nebūtų gausu žmonių ir niekas netrukdytų. Bet jei vėl nutiktų tokia bėda! Nutiktų bėda! Tie ir ne kitokie žodžiai atėjo jam į galvą. Jis kramtė lūpas. Negi štai taip jam staiga ėmė regėtis visas anas reikalas? Bėda... Kur tas laikas, kai jis kone didžiuodamasis jautėsi einąs begalinėje protėvių ir provaikaičių voroje? Keletą akimirkų jis atrodė sau lyg koks meilės reikaluose morališkai žlugęs žmogus, truputį abejotinas ir apgailėtinas.

Akimis permetė laikraštį. Imperatoriaus malonės aktu buvo sustabdytas Leo Golovskio bylos tyrimas, vakar vakare jis buvo paleistas iš kalėjimo. Georgas labai džiaugėsi ir nutarė dar šiandien Leo aplankyti. Paskui jis telegrama grafui elegantiškai išsamiai referavo apie vakarykštį spektaklį. Kai išėjo į gatvę, buvo jau beveik vienuolikta valanda. Oras buvo rudeniškai vėsus ir giedras. Georgas jautėsi išsimiegojęs, žvalus ir gerai nusiteikęs. Jo laukė viltinga diena ir žadėjo visokiausių įdomybių. Bet kažkas Georgą truputėlį trikdė, tik jis ne išsyk suprato, kas. Ak taip... Vizitas Paulano gatvėje, niūrūs kambariai, ligotas tėvas, įžeista motina. Aną paprasčiausiai iš ten išsivesiu, pamanė jis, eisime su ja pasivaikščioti ir kur nors papietauti. Jis ėjo pro gėlių parduotuvę, nupirko nuostabių tamsaus raudonio rožių ir užrašęs ant kortelės „Tūkstantis rytinių sveikinimų. Iki pasimatymo...“ liepė nusiųsti Anai. Tai padarius jam palengvėjo. Paskui nužingsniavo miesto centro gatvėmis prie seno namo, kuriame gyveno Niurnbergeris. Užlipo į penktą aukštą. Mitri, sena, tamsia skara apsigobusi tarnaitė atidarė duris ir įleido į šeimininko kambarį. Niurnbergeris stovėjo prie lango truputį palenkęs galvą, apsirengęs rudu iki pat kaklo susagstomu švarku, kurį mėgdavo vilkėti namie. Jis buvo ne vienas. Iš seno krėslo prie rašomojo stalo pakilo Heinrichas su rankraščiu rankose. Abu širdingai sutiko Georgą.

– Ar jūsų atvykimas į Vieną susijęs su operos teatro direkcijos krize? – paklausė Niurnbergeris ir išsyk, neleidęs šios pastabos palaikyti pokštu, kalbėjo toliau. – Klausykite, jei maži berniukai, savo sąsajas su vokiečių literatūra dar neseniai galėję įrodyti reguliariai lankydamiesi literatų kavinėje, kviečiami dramaturgais į Berlyno teatrus, tai nematau, kodėl turėčiau stebėtis, jei baronas Vergentinas po vienaip ar kitaip sunkios šešių savaičių kapelmeisterio karjeros viename iš Vokietijos rūmų teatrų būtų šlovingai parkviestas į Vienos operą.

Georgas stojo tiesos pusėn, prisipažindamas tegavęs trumpas atostogas savo reikalams Vienoje sutvarkyti, ir nepamiršo paminėti, kad vakar žiūrėjęs naująją „Tristano“ inscenizaciją lyg ir savo teatro direkcijos pavedimu, tačiau tai sakydamas saviironiškai šypsojosi. Paskui jis greitosiomis ir su pakankama humoro doze papasakojo apie ligšiolinius savo potyrius nedideliame imperatoriaus rezidencijos mieste. Pašaipiai užsiminė ir apie koncertą rūmuose, tarsi nė iš tolo nebūtų linkęs savo tarnybai, ligšioliniams savo pasiekimams, teatro reikalams, netgi apskritai gyvenimui teikti ypatingą reikšmę. Taip jis norėjo įtvirtinti savo pozicijas, visų pirma Niurnbergerio akyse. Paskui kalba pakrypo į Leo Golovskio paleidimą iš kalėjimo. Niurnbergeris džiaugėsi šia netikėta baigtimi, bet neketino tuo stebėtis, nes pasaulyje, o ypač Austrijoje, kaip žinia, nuolat nutinką įvairiausių netikėtumų. Vis dėlto gandu, kurį Georgas pateikė kaip naujausią Niurnbergerio požiūrio teisingumą patvirtinantį įrodymą, kad Oskaras Ėrenbergas išplaukė jachta su princu, Niurnbergeris iš pradžių nelabai norėjo patikėti. Tačiau galop pripažino tokią galimybę, nes, kaip seniai pats žinojo, tikrovė kaskart pranokdavo jo fantaziją.

Heinrichas žvilgtelėjo į laikrodį. Georgui atėjo laikas atsisveikinti.

– Ar ponams nesutrukdžiau? – paklausė Georgas. – Man regis, Heinrichai, kad man ateinant jūs kažką balsiai skaitėte.

– Jau buvau baigęs, – atsakė Heinrichas.

– Paskutinį veiksmą, Heinrichai, perskaitysite man rytoj, – pareiškė Niurnbergeris.

– Nė neketinu, – atsakė Heinrichas juokdamasis. – Jei pirmi du veiksmai teatre patirtų tokį fiasko, kaip dabar patyrė prieš jus, mielas Niurnbergeri, tai spektaklio nebūtų įmanu suvaidinti iki galo. Tarkime, Niurnbergeri, kad jūs pasibaisėjęs iš parterio išpuolate laukan. Leisiu jums susivaldyti ir neapmėtyti scenos raktais ir supuvusiais kiaušiniais.

– Po perkūnais! – šūktelėjo Georgas.

– Heinrichai, jūs vėl perdedate, – maldė draugą Niurnbergeris. – Aš tik leidau sau pareikšti kelias prieštaras, – kalbėjo jis, kreipdamasis į Georgą. – Tik tiek. Bet juk jis – autorius!

– Viskas priklauso nuo suvokimo, – patikino Heinrichas. – Galiausiai juk tai ne kas kita, kaip prieštara kito žmogaus gyvenimui kaukštelint jam kapliu per pakaušį, tik gana veiksminga.

Jis mostelėjo į savo rankraštį ir kreipėsi į Georgą:

– Ar žinote, kas tai? Mano politinė tragikomedija. Dėkojame ir primygtinai prašome vainikų nenešti.

Niurnbergeris nusijuokė.

– Patikinu jus, Heinrichai, iš siužeto būtų galima padaryti visai šaunų dalykėlį. Galėtumėte palikti kone visas scenas ir tam tikrą personažų skaičių. Iš naujo imantis šio plano jums tereikėtų apsispręsti būti mažiau teisingam.

– Bet, tiesą sakant, tai puiku, – įsiterpė Georgas, – kad jis teisingas.

Niurnbergeris palingavo galvą tardamas:

– Visur kitur – gal ir taip, tik ne dramoje.

Paskui vėl kreipėsi į Heinrichą:

– Dramoje, kuri skirta tų laikų problemai arba netgi kelioms problemoms, o toks ir buvo jūsų sumanymas, objektyvumu niekuomet nieko nepešite. Teatre publika reikalauja, kad autoriaus paliestos problemos būtų ir išspręstos, arba bent jau būtų sukelta tokia iliuzija, nes, žinoma, iš tikrųjų išspręsti jų niekuomet neįmanoma. O regimai jas išspręsti gali tik tas, kuris turi drąsos, naivumo ar temperamento stoti kieno nors pusėn. Jūs, mielas Heinrichai, suprasite, kad su teisingumu dramoje neišsiversite.

– Žinote, Niurnbergeri, gal ir su teisingumu būtų galima išsiversti. Tik, manau, būsiu pasirinkęs ne tą teisingumą. Mat iš tikrųjų visiškai nenoriu būti teisingas. Netgi įsivaizduoju, kad būtų nuostabu būti neteisingam. Tai būtų visų sveikiausia, kokia tik galima užsiimti, sielos mankšta. Turėtų būti sveika iš tikrųjų nekęsti žmonių, prieš kurių pažiūras kovoji. Tikrai sutaupytum labai daug vidinių jėgų, kurias būtų daug naudingiau panaudoti pačiai kovai. Taigi, jei žmogus dar turėtų ir širdies teisingumą... Aš jį turiu tik čia, – tarė jis bakstelėdamas sau į kaktą. – Nesu aukščiau partijų, bet, taip sakant, esu su visais, arba prieš visus. Mano teisingumas ne dieviškas, o dialektinis. Ir todėl... – nutęsė jis pakeldamas aukštyn rankraštį, – iš to radosi šie nuobodūs ir nevaisingi tauškalai.

– Vargas tam, – tarė Niurnbergeris, – kuris išdrįstų apie jus kažką panašaus parašyti.

– Taigi, – atsakė Heinrichas šypsodamasis. – Kai tai sako kitas žmogus, šmėsteli įtarimas, kad gal jis ir teisus. Na, bet dabar tikrai privalau eiti. Likite sveiki, Georgai. Labai apgailestauju, kad vakar manęs neaptikote namie. Kada iškeliaujate?

– Rytoj.

– Bet prieš jums išvykstant dar pasimatysime? Visą šią popietę ir vakare būsiu namie, ateikite, jei jums patogu. Rasite žmogų, kuris ryžtingai nusisuko nuo laiko klausimų ir vėl atsigręžė į amžinąsias – mirties ir meilės – problemas... Beje, Niurnbergeri, ar tikite mirtimi? Apie meilę nė neklausiu.

– Šis, atsižvelgiant į jūsų padėtį, lėkštokas pokštas, – atsiliepė Niurnbergeris, – leidžia man spėti, kad jūs, nors ir labai oriai laikotės, dėl mano kritikos vis dėlto...

– Ne, Niurnbergeri, prisiekiu jums, aš neįsižeidžiau. Veikiau mane apėmė malonus jausmas, kad būsiu atsikratęs šito reikalo.

– Atsikratęs? Kodėl gi? Juk, šiaip ar taip, galimas dalykas, kad aš klystu ir kad šiai pjesei, kurią laikau menkai pavykusia, teatre bus lemta sulaukti sėkmės, kuri padarys jus milijonieriumi. Man būtų labai liūdna, jei dėl mano galbūt visiškai mažareikšmės kritikos...

– Žinoma, žinoma, Niurnbergeri, kiekvienu atskiru atveju visi turime prisiimti atsakomybę už tai, kad galime klysti. Be to, juk vėl rašau pjesę, šįsyk štai tokiu pavadinimu: „Manęs nė vienas niekuo neįtikins, juolab aš savęs...“ Jūs, Niurnbergeri, būsite jos herojus.

Niurnbergeris šypsojosi.

– Aš? Vadinasi, pasirinksite žmogų, kurį įsivaizduojate pažįstąs, bandysite pavaizduoti tas jo esybės puses, kurios jums kaip tik šitai pjesei tinka, kitas, jums neparankias, nuslėpsite ir galiausiai...

– Galiausiai, – pertarė jį Heinrichas, – tai bus portretas, padarytas pamišusio fotografo sugedusiu aparatu per žemės drebėjimą ir per saulės užtemimą. Sutinkate, ar dar ko nors trūksta?

– Gana išsami charakteristika, – burbtelėjo Niurnbergeris.

Heinrichas perdėtai linksmai atsisveikino ir išėjo nešinas susuktu į ritinėlį rankraščiu.

Jam dingus Georgas tarė:

– Jo nuotaika, man regis, vis dėlto truputėlį nenatūrali.

– Taip manote? Pastaruoju metu jis man visuomet atrodė itin gerai nusiteikęs.

– Iš tiesų gerai nusiteikęs? Rimtai tuo tikite? Po visko, ką jis patyrė?

– Kodėl gi ne? Žmonės, kurie tiek daug, kone visą laiką, gilinasi tik į save kaip jis, dvasinius skausmus įveikia stulbinamai greitai. Tokios prigimties žmones, o gal ir ne tik tokios, net menkiausias fizinis negalavimas prislegia kur kas labiau nei kokia nors širdgėla arba netgi mylimų žmonių neištikimybė ar mirtis. Tikriausiai taip yra todėl, kad bet kuris dvasinis skausmas kažkodėl glosto mūsų tuštybę, o šito anaiptol nepasakysi apie šiltinę ar skrandžio katarą. Menininkui galbūt dar prisideda ta bėda, kad iš skrandžio kataro visiškai nieko nepeši... bent jau prieš kurį laiką tikrai taip buvo. O iš dvasinio skausmo gali tikėtis visko, ko panorėjęs, pradedant lyriniu eilėraščiu ir baigiant filosofijos veikalais.

– Bet juk ir dvasiniai skausmai esti tikrai labai skirtingi, – atrėmė Georgas. – Juk anaiptol ne tas pats, ar mylimoji mus apgaudinėja, ar palieka... Arba ar ji miršta natūralia mirtimi, ar dėl mūsų nusižudo.

– Ar tikrai žinote, – paklausė Niurnbergeris, – kad Heinricho mylimoji nusižudė dėl jo?

– Negi jums Heinrichas nepasakojo?..

– Žinoma, pasakojo. Bet tai neką teįrodo. Dėl dalykų, liečiančių mus pačius, mes, netgi protingiausi iš mūsų, visuomet esame mulkiai.

Tokie žodžiai iš Niurnbergerio lūpų Georgą kažkaip keistai paveikė. Jie buvo iš tos rūšies replikų, kuriomis Niurnbergeris mėgdavo svaidytis ir kurios, kaip sykį ištarė Heinrichas, tiesiog panaikina žmonių bendravimo ar netgi visų žmogiškų santykių prasmę...

Niurnbergeris kalbėjo toliau:

– Žinome tik du faktus. Pirmą, kad mūsų draugas turėjo su jauna dama meilės ryšį, ir antrą, kad ta jauna dama šoko į vandenį. Apie tai, kas esama tarp šių dviejų faktų, mudu nė vienas beveik nieko nežinome, o ir Heinrichas tikriausiai žino neką daugiau. Kodėl ji nusižudė, mes negalime nutuokti, galbūt nė ta vargšelė nežinojo.

Georgas pažvelgė pro langą, matė stogus, kaminus, sudūlėjusius vamzdžius ir gana arti šviesiai pilką bokštą su ažūriniu plytų kupolu. Virš viso to plytėjo tuščias blyškus dangus. Staiga Georgui toptelėjo, kad Niurnbergeris dar nieko nepaklausė apie Aną. Kažin, ką jis mano? Kad Georgas galiausiai ją paliko, o ji jau guodžiasi naujo meilužio glėbyje? Ko aš važiavau į Vieną, šmėstelėjo mintis. Tarsi jo kelionė neturėtų kito tikslo, kaip klausytis Niurnbergerio įžvalgų apie gyvenimą, o jos šiandien visai nekokios. Išmušė dvylika. Georgas atsisveikino. Niurnbergeris palydėjo jį iki durų ir padėkojo už vizitą. Nuoširdžiai, tarsi ankstesnis pokalbis apie Georgo naują gyvenamąją vietą apskritai būtų nieko nereiškęs, jis pasiteiravo apie darbą, jo kūrinius, naujus Georgo pažįstamus ir tik dabar sužinojo, kokiam atsitiktinumui Georgas turi būti dėkingas už staigų kvietimą atvykti į tą nedidelį miestą.

– Tai aš nuolat ir tvirtinu, – pareiškė jis paskui, – kad ne mes kuriame savo likimą, bet dažniausiai tuo pasirūpina kokia nors aplinkybė, kuriai negalime turėti įtakos ir kurios netgi negalime įtraukti į savo apskaičiavimus. Net ir labai vertindamas jūsų talentą gal galėčiau taip paklausti: ar tai, kad telegrama buvote iškviestas į Detmoldą ir ten taip greitai suradote savo veiklos sritį galiausiai yra jūsų nuopelnas, ar nuopelnas senojo Eislerio, apie kurio tarpininkavimą jūsų reikalu man papasakojote? Ne. Nekaltas, jums nepažįstamas žmogus turėjo mirti staigia mirtimi, kad galėtumėte rasti ten laisvą vietą. Kokių dar turėjo nutikti įvykių, kuriems jūs taip pat negalėjote turėti įtakos ir jų numatyti, kad jie leistų jums lengva širdimi palikti Vieną, apskritai viską čionai palikti?

– Kodėl sakote lengva širdimi? – apstulbo Georgas.

– Turėjau galvoje, lengvesne širdimi nei tai būtų buvę esant kitoms aplinkybėms. Jei tas mažas padarėlis būtų likęs gyvas, kas žino, ar jūs...

– Galite būti tikras, ir tuomet būčiau išvažiavęs. O Ana būtų priėmusi tai kaip natūralų dalyką, kaip priėmė ir dabar. Netikite? Galbūt būčiau išvažiavęs netgi lengvesne širdimi, jei ta istorija būtų pasibaigusi kitaip. Tai Ana įkalbėjo mane priimti tą pasiūlymą. Aš anaiptol nebuvau tam pasiryžęs. Jūs nė nenujaučiate, kokia Ana gera ir protinga.

– O, aš tuo neabejoju. Sprendžiant iš to, ką man retkarčiais apie ją papasakodavote, ji, matyt, apsiprato su savo padėtimi atradusi savyje daugiau orumo nei paprastai tokiomis aplinkybėmis jo turi jaunos jos sluoksnio damos.

– Mielas pone Niurnbergeri, juk padėtis nebuvo tokia baisi.

– Ak, nesakykite. Net jei jūsų kilnumo ir dėmesio Ana buvo labai numaldyta, būkite tikras, kad panelė tuo laikotarpiu dažnai jautė savo padėties neįprastumą. Tikriausiai nėra nė vienos moters, kad ir kaip drąsiai ir išdidžiai ji mąstytų, kuri tokiu atveju mieliau nemūvėtų ant piršto žiedo. Protingas ir kilnias jūsų draugės pažiūras liudija ir tai, kad ji niekuomet jums šito nepa rodė ir kad kartų nusivylimą tų ne itin malonių devynių mėnesių pabaigoje priėmė neprarasdama savitvardos ir rimties.

– Nusivylimas – švelnus žodis. Gėla gal labiau tiktų.

– Būta, matyt, ir to, ir to. Tačiau, kaip dažniausiai nutinka, tikriausiai ir šiuo atveju deginanti skausmo žaizda bus užgijusi greičiau nei maudžianti, ramybės neduodanti nusivylimo opa.

– Nelabai jus suprantu.

– Na, mielas Georgai, juk neabejosite, kad labai greitai, galiausiai jau šiandien, būtumėte vedęs, jei mažylis būtų likęs gyvas.

– Jūs manote, kad dabar, kai neturime vaiko... Regis, jums atrodo, kad... kad... apskritai viskas baigėsi? Jūs labai klystate, mielas drauge, labai.

– Mielas Georgai, – atsakė Niurnbergeris, – verčiau nekalbėkime apie ateitį. Nei jūs, nei aš nežinome, kur šią akimirką verpiamas mūsų likimo siūlas. Juk tą akimirką, kai aną kapelmeisterį ištiko apopleksija, visiškai nieko nejautėte. Ir dabar, linkėdamas jums laimės tolesnėje jūsų karjeroje, aš nežinau, kuriam šiuo linkėjimu galbūt prišaukiu mirtį.

Prieškambaryje jiedu atsisveikino. Laiptuose Niurnbergeris riktelėjo Georgui pavymui:

– Retsykiais duokite apie save kokią žinią.

Georgas dar sykį atsigręžė atsiliepdamas:

– Ir jūs taip pat!..

Jis dar spėjo pamatyti, kaip Niurnbergeris šito nežadėdamas vangiai mostelėjo ranka, nejučiomis nusišypsojo ir nuskubėjo žemyn. Prie artimiausio kampo sėdo į vežimą. Pakeliui į Golovskių namus galvojo apie Niurnbergerį ir Bermaną. Koks keistas ryšys juodu sieja! Prieš Georgo akis iškilo paveikslas, į kurį panašų tarėsi kadaise regėjęs sapne. Tiedu sėdėjo priešpriešiais, vienas laikė priešais kitą veidrodį, kuriame kiekvienas matė save su veidrodžiu rankoje, o tame veidrodyje vėl matė kitą su veidrodžiu rankoje ir taip toliau iki begalybės. Ar ten vienas dar atpažino kitą, ar atpažino patys save? Georgui susvaigo galva. Paskui jis pagalvojo apie Aną. Negi Niurnbergeris vėl bus teisus? Negi viskas tikrai baigta? Ar tai apskritai galėjo kada nors baigtis? Kada nors?.. Gyvenimas ilgas! Bet gal jau artimiausi mėnesiai kelia abejonių? Gal Mikaela... Ne. Į tai nereikėjo žiūrėti rimtai, kad ir kaip tai susiklostytų. O Velykoms jis vėl atvažiuos į Vieną, paskui ateis vasara; jiedu bus kartu. O paskui? Kas bus paskui? Tuoktuvės? Ponų Rosnerių žentas, Juozapo svainis! Ak, kodėl jam turėtų rūpėti ta šeima? Juk tai Ana taptų jo žmona, ta geraširdė, romi, protinga būtybė.

Vežimas sustojo prie gana naujo bjauraus geltonai dažyto namo plačioje nykioje gatvėje. Georgas paliepė vežikui palaukti ir įžengė pro vartus. Iš kiemo pusės namas atrodė labai apleistas: tinkas daugelyje vietų nutrupėjęs nuo mūro, o laiptai nešvarūs. Iš kelių virtuvių pro langus sklido prastų riebalų tvaikas. Antrojo aukšto koridoriuje dvi storos žydės kalbėjosi Georgui atgrasiu žargonu, ir viena iš jų burbtelėjo berniukui, laikomam už rankos:

– Moricai, praleisk poną.

Kodėl ji taip sako, pamanė Georgas. Juk vietos čia pakanka. Matyt, nori pasirodyti man mandagi. Tarsi galėčiau jai pakenkti ar pagelbėti. Ir jis prisiminė per senesnį pokalbį Heinricho pasakytus žodžius: „priešo šalis“.

Tarnaitė įleido Georgą į kambarį, kurį jis išsyk suprato esant Leo kambariu. Ant rašomojo stalo paskleistos knygos ir popieriai, pianino dangtis pakeltas, ant sofos guli prasegtas, dar ne visai iškraustytas kelioninis krepšys. Po minutės atsidarė durys; įžengė Leo, apkabino svečią ir taip mikliai pabučiavo į abu skruostus, kad tas, taip širdingai pasveikintas, nespėjo sutrikti.

– Labai miela iš jūsų pusės, – tarė Leo, spausdamas jam rankas.

– Negalite nė įsivaizduoti, kaip apsidžiaugiau... – prabilo Georgas.

– Tikiu jumis... Na, bet prašom su manim eiti toliau, mat mes dar valgome, bet jau tuoj baigsime.

Jis nusivedė Georgą į gretimą kambarį. Šeima buvo susirinkusi prie stalo.

– Manau, kad mano tėvo dar nepažįstate, – tarė Leo ir juodu supažindino.

Senasis Golovskis atsistojo, padėjo į šalį servetėlę, kurią turėjo pasirišęs po kaklu, ir ištiesė Georgui ranką.

Jis nustebo pamatęs, kad senasis Golovskis atrodo visiškai kitaip, nei buvo jį vaizdavęsis: anaiptol ne patriarchališkas, žilabarzdis ir orus, o švariai nusiskutęs, dėl išraiškingų suktų minų veikiau panašus į senstantį provincijos komiką.

– Labai džiaugiuosi su jumis, pone barone, susipažinęs, – tarė jis, o klastingose jo akyse galėjai įskaityti: „Juk viską žinau.“

Teresė paskubomis uždavinėjo Georgui įprastus klausimus: kada atvyko, kiek laiko čia bus, kaip einasi. Jis atsakinėjo kantriai ir maloniai, o ji smalsiai ir gyvai žvelgė Georgui į veidą. Paskui jis pasidomėjo, ką Leo ketinąs veikti artimiausiu metu.

– Pirmiausiai turėsiu uoliai skambinti, kad neapsijuokčiau prieš savo mokinius. Juk žmonės buvo man labai malonūs. Knygų turėjau į valias. Bet sąlygų naudotis pianinu jie man nesudarė, – kalbėjo Leo ir, kreipdamasis į Teresę, pridūrė: – Būtinai turėtum pasmerkti tai artimiausioje savo kalboje. Tokiam prastam elgesiui su tardomaisiais turėtų būti padarytas galas.

– Vakar tokiu laiku, – įsiterpė senasis Golovskis, – juokai jam dar tikrai nerūpėjo.

– Jei manai, – pareiškė Teresė, – kad laiminga tavo bylos baigtis pakeis mano pažiūras, tai didžiai klysti. Priešingai.

Atsigręžusi į Georgą ji paaiškino:

– Teoriškai esu prieš tai, kad jie jį paleido.

Paskui Teresė vėl kreipėsi į Leo:

– Jeigu tą žaliūką visiškai pelnytai būtum paprasčiausiai nugalabijęs be tos šlykščios dvikovos komedijos, nebūtum išėjęs į laisvę, o būtum atsėdėjęs savo penkerius ar dešimt metelių, ir šventa. Bet kadangi leidaisi į tą siaubingą valstybės toleruojamą azartinį lošimą iš gyvenimo ir mirties, nes paklusai karinei ideologijai, tau suteikė malonę. Argi aš neteisi? – paklausė Teresė vėl kreipdamasi į Georgą.

Šis linktelėjo ir pagalvojo apie tą jauną žmogų, kurį Leo nušovė ir kuris, tiesą sakant, visiškai nebuvo nusistatęs prieš žydus, tik tiek, kad jie buvo jam atgrasūs, kaip galiausiai ir daugeliui žmonių, ir kurio kaltė iš esmės buvo tik ta, kad ne su tuo susidūrė. Leo paglostė sesers plaukus ir tarė:

– Matai, jei tai, ką čia dabar pasakei tarp keturių sienų, artimiausiu metu pasakytum viešai, man patiktum.

– Na, o tu man patiktum, jei rytoj drauge su senuoju Ėrenbergu nusipirktum bilietą į Jeruzalę, – atsakė Teresė.

Jie pakilo nuo stalo. Leo pakvietė Georgą į savo kambarį.

– Ar jums nesutrukdysiu? – paklausė Teresė. – Mat ir aš norėčiau bent kiek su juo pabendrauti.

Paskui visi trys sėdėjo Leo kambaryje ir plepėjo. Leo, regis, nesusimąstydamas ir neatgailaudamas džiaugėsi atgauta laisve, tai Georgą keistai jaudino. Teresė sėdėjo ant sofos tamsia prigludusia suknele ir šiandien pirmą kartą vėl panėšėjo į tą jauną damą, kuri Lugane, atkeliavusi ten kaip kavalerijos karininko mylimoji, po platanu gėrė „Asti“, o paskui bučiavo kitą. Ji paprašė Georgą paskambinti pianinu. Dar nebuvo girdėjusi jo skambinant. Jis atsisėdo, pagrojo šį tą iš „Tristano“, o paskui su palaimingu įkvėpimu ėmė improvizuoti. Leo išreiškė savo susižavėjimą.

– Kaip gaila, kad jis čia nelieka, – tarstelėjo Teresė ir, atsirėmusi į sieną, sukryžiavo rankas virš aukštos savo šukuosenos.

– Velykoms vėl atvažiuosiu, – atsakė Georgas pažvelgdamas į ją.

– Bet tik tam, kad vėl pradingtumėte, – pareiškė Teresė.

– Tai jau taip, – sutiko Georgas, ir staiga jam nudiegė širdį, kad čia nebe jo namai, kad jis apskritai jų nebeturi, neturės ilgą laiką.

– Ką manote, – pasiūlė Leo, – jei vasarą drauge leistumės į ilgą kelionę? Jūs, Bermanas ir aš. Pažadu, kad neversime jūsų nuobodžiauti teoriniais pokalbiais kaip anąsyk, praėjusį rudenį... Ar dar pamenate?

– Oi! – atsiduso Teresė rąžydamasi. – Iš tų kalbų jokios naudos. Reikia veiksmų, mano ponai!

– O kokia nauda iš veiksmų? – atrėmė Leo. – Daugių daugiausiai tai privatus reikalo išsprendimas tam kartui.

– Taip, jei tie veiksmai daromi savo paties labui, – atsakė Teresė. – Tik tuos veiksmus, kuriuos žmogus įstengia atlikti dėl kitų ne iš kerštingumo, ne vedamas asmeninės tuštybės, galbūt net anonimiškai, tik tai vadinu poelgiais.

Galiausiai atėjo laikas Georgui kilti. Kiek reikalų jo dar laukė!

– Galelį jus palydėsiu, – pasisiūlė Teresė.

Leo dar kartą jį apkabino ir tarė:

– Tikrai buvo malonu, kad aplankėte.

Teresė nuėjo pasiimti skrybėlės ir švarko. Georgas patraukė į gretimą kambarį; senoji ponia Golovski, regis, jo laukė. Keistai baimingu veidu priėjo prie jo ir padavė voką.

– Kas čia?

– Mirties liudijimas, pone barone, nenorėjau jo įduoti Anai... Tikriausiai tai būtų ją pernelyg sujaudinę.

– Ak taip...

Jis įsidėjo voką į kišenę ir pamanė, kad jis liečiant atrodo kitoks, nei kiti vokai...

Užsidėjusi ispanišką skrybėlaitę pasirodė išeiti pasirengusi Teresė.

– Štai ir aš. Iki pasimatymo, mama. Vakarieniauti namo negrįšiu.

Jiedu nulipo laiptais žemyn, ji smagi žvelgė į jį iš šono.

– Kur galėčiau jus pavėžėti? – paklausė Georgas.

– Mane tiesiog priimkite draugėn, kur nors pakelyje išlipsiu.

Jiedu sulipo į vežimą. Jis pajudėjo. Teresė domėjosi įvairiausiais klausimais, į kurios Georgas jau buvo atsakęs jų namuose, tarsi manydama, kad dabar, kai liko vienudu, jis turėtų būti nuoširdesnis, nei būdamas su kitais. Ji nesužinojo nieko kito, tik tiek, kad naujoje aplinkoje jis jaučiasi gerai ir kad darbas teikia jam pasitenkinimą. Ar jo pasirodymas buvęs Anai didelė staigmena? Ne, juk buvo Anai pranešęs. Ar tai tiesa, kad Velykoms vėl ketinąs parvykti? Tokie esantys tvirti jo ketinimai...

Ji atrodė nustebusi.

– Ar žinote, kad buvau tvirtai įsitikinusi...

– Kuo?

– Kad jūsų nebepamatysime.

Truputį apstulbęs Georgas nieko neatsakė. Paskui jam šmėstelėjo mintis: ar taip nebūtų buvę išmintingiau?.. Jis sėdėjo visai prie pat Teresės, jautė jos kūno šilumą kaip ir anuomet Lugane. Kažin, kurioje iš savo svajų ji dabar gyvena? Painiose neaiškiose vizijose, kuriose daro žmoniją laimingą, ar smagiose nerūpestingose naujo meilės nuotykio svajonėse? Ji retkarčiais pažvelgdavo pro langą. Georgas paėmė jos ranką – mergina jos neištraukė – ir pakėlė prie lūpų. Netikėtai Teresė į jį atsigręžė ir nekaltai tarė:

– Taigi dabar liepkite vežikui sustoti, man čia bus geriausia išlipti.

Georgas paleido Teresės ranką ir pažvelgė į ją.

– Taip, mielas Georgai, kur žmogus atsidurtų, – tarė ji pašaipiai vyptelėjusi, – jei nesiaukotų dėl žmonijos. Žinote, ką retkarčiais pagalvoju? Gal visa tai tėra bėgimas nuo savęs pačios.

– Kodėl... Kodėl jūs bėgate?

– Likite sveikas, Georgai.

Vežimas sustojo. Teresė išlipo, jaunas vyriškis stabtelėjo ir įsispoksojo į ją; Teresė dingo minioje. Nemanau, kad ji užbaigs gyvenimą ant ešafoto, pamanė Georgas. Paskui nuvažiavo į savo viešbutį, papietavo, prisidegė cigaretę, persirengė ir nuvyko pas Ėrenbergus.

Valgomajame kartu su tų namų šeimininkėmis juodą kavą gėrė Džeimsas, Sisi, Vilis Eisleris ir ponia Oberberger. Georgas įsitaisė tarp Elzės ir Sisi, išgėrė taurelę benediktino, kantriai ir su humoru atsakinėjo į visus klausimus apie naująją savo veiklą. Netrukus draugija persikėlė į saloną, ir jis kurį laiką sėdėjo paaukštintame erkeryje su ponia Oberberger, kuri šiandien vėl atrodė visai jauna ir norėjo smulkiau sužinoti apie asmeninius Georgo potyrius Detmolde. Ji netikėjo, kad Georgas neužmezgęs intymių santykių su visomis dainininkėmis, mat teatrinis gyvenimas jai apskritai rodėsi esąs tik dingstis ir pretekstas galantiškiems nuotykiams patirti; šiaip ar taip, ji būtinai norėjo išgirsti apie pasipiktinimą keliančius dalykus kulisuose, rūbinėse ir direkcijos kontoroje. Kai Georgas neišvengiamai ją nuvylė savo pasakojimais apie biurgeriškai padorų, kone filisterišką scenos darbuotojų gyvenseną ir darbu užpildytą savo gyvenimą, ji re gimai sukrito, ir netrukus priešais jį jau sėdėjo senstelėjusi moteriškė, kurioje jis atpažino tą, jo matytą praėjusią vasarą baltai raudonoje teatriuko ložėje ir vėliau dabar jau kone pamirštame sapne. Paskui Georgas pastoviniavo su Sisi prie marmurinės Izidės, ir nekaltai šnekučiuodamiesi abu ieškojo vienas kito akyse liepsningos valandos, praleistos tamsiai žalio parko popietės paunksmėje, prisiminimo. Tačiau abiem ji atrodė it nugrimzdusi į nepasiekiamas gelmes. Galiausiai jis prisėdo su Elze prie stalelio su paskleistomis fotografijomis ir knygomis. Iš pradžių, kaip ir visi kiti, ji uždavinėjo nuobodžius klausimus.

Staiga visiškai netikėtai ir šiek tiek tyliau ji paklausė:

– Kaip laikosi jūsų vaikas?

– Mano vaikas?.. – nutęsė jis. – Sakykite, Elze, kodėl, tiesą sakant, manęs klausiate? Juk tai tik smalsumas.

– Klystate, Georgai, – atsakė ji ramiai ir rimtai, – kaip dažniausiai klysdavote vertindamas mane. Laikote mane gana paviršutiniška ar, Dievas žino, kokia. Na, nebėra prasmės daugiau apie tai kalbėti. Bet vis dėlto juk tai nėra koks nors visiškai nesuprantamas dalykas, kad klausiu apie vaiką. Norėčiau kada nors jį pamatyti.

– Norėtumėte jį pamatyti? – perklausė susijaudinęs.

– Taip. Turėčiau dar ir kitą mintį... Ji veikiausiai pasirodytų jums visiškai beprotiška.

– Tai pasakykite, Elze.

– Mat manau, kad mes galėtume jį priimti į savo namus.

– Kas tie mes?

– Džeimsas ir aš.

– Į Angliją?

– Kas jums sakė, kad vyksime į Angliją? Mes liksime čia. Jau išsinuomojome būstą užmiesčio viloje. Juk niekam nėra reikalo žinoti, kad tai jūsų vaikas.

– Kokia nereali mintis.

– Dieve, kodėl nereali? Juk Ana negali jo auginti, jūs – juo labiau. Kur jam reikėtų būti per repeticijas? Gal suflerio būdelėje?

Georgas nusišypsojo.

– Jūs, Elze, labai gera.

– Anaiptol nesu gera. Tik galvoju, kodėl tokia maža nekalta būtybė turi atgailauti ar kentėti dėl to, kad... Na taip, turėjau galvoje, kad jis juk niekuo dėtas... galiausiai... Ar tai yra berniukas?

– Tai buvo berniukas.

Georgas pritilo.

– Mat jis mirė, – tyliai pridūrė žvelgdamas tuščiom akim.

– Ką? Šit kaip, taip norite apsisaugoti nuo mano įkyrumo.

– Elze, kaip galėjote... Ne, Elze. Kalbant apie tokius dalykus nemeluojama.

– Tikrai? Tai kaip ten...

– Jis gimė negyvas.

Ji žvelgė į grindis.

– Ak, kaip baisu! – sukuždėjo Elzė purtydama galvą. – Kaip baisu!.. Taigi ji išsyk visko neteko.

Georgas truputėlį krūptelėjo, bet neįstengė nieko atsakyti. Kaip tvirtai visi įsitikinę, kad istorija su Ana baigta. O štai jo Elzė visiškai neužjautė. Ji tikriausiai nė nenujautė, kaip jį sukrėtė kūdikio mirtis. Kaip būtų galėjusi nujausti?! Ką ji žinojo apie tą valandą, kai sodas jo akyse prarado spalvas, o dangus – šviesą, nes jo įstabaus grožio vaikas ten, namelyje, gulėjo negyvas.

Priėjo ponia Ėrenberg. Išreiškė Georgui ypatingą savo pasitenkinimą. Ji, beje, niekuomet neabejojusi, kad jis nepadarysiąs gėdos, kai įsitvirtinsiąs savo darbe. Be to, ji esanti įsitikinusi, kad po trejų ar penkerių metų jis dirbsiąs čia, Vienoje, kapelmeisteriu. Georgas gynėsi. Kol kas jis nė nemanąs grįžti į Vieną. Jis jaučiąs, kad užsienyje, Vokietijoje, dirbama daugiau ir rimčiau. Čia visuomet esama pavojaus prarasti save. Ponia Ėrenberg tam pritarė ir pasinaudojo proga pasiskųsti Heinrichu Bermanu, kuris nutilo kaip poetas ir, beje, niekur nebesirodo.

Georgas ėmė jį ginti ir jautėsi įpareigotas konstatuoti, kad Heinrichas dirbąs daugiau nei kada nors anksčiau. Bet ponia Ėrenberg turėjo ir kitų pavyzdžių, bylojančių apie pražūtingą Vienos oro įtaką. Pirmiausiai paminėtinas Niurnbergeris, kuris dabar, regis, bus visiškai atsiribojęs nuo pasaulio. O kas nutikę Oskarui... Ar tokie dalykai būtų galėję nutikti kuriame nors kitame mieste, ne Vienoje? Beje, ar Georgas žinąs, kad Oskaras keliauja su Gvastalos princu? Ji paklausė taip, tarsi šitai jos nė kiek nestebintų, tačiau Georgas pastebėjo, kad ponia truputį tuo didžiuojasi ir kažkodėl mano, jog Oskarui vis dėlto galiausiai viskas išeis į gera.

Kalbėdamasis su ponia Ėrenberg matė retkarsykiais į jį žvilgčiojant Elzę, pasitraukusią su Džeimsu į erkerį. Tai buvo supratingi, liūdni žvilgsniai, nuo kurių jį krėtė šiurpas. Jis greitai atsisveikino, pajuto nesuprantamai svetimą Elzės rankos paspaudimą, abejingus ir mandagius kitų svečių rankų spusčiojimus ir išėjo.

Kaip čia nutinka, mąstė jis fiakre, gabenančiame jį pas Heinrichą, kad žmonės sužino viską anksčiau už jį. Jie žinojo apie jo santykius su Ana jiems dar nė neprasidėjus, o dabar vėl žino anksčiau už jį, kad viskas baigta. Jis neturėjo jokio noro kiekvienam įrodinėti, kad šis klystąs. Žinia, tokiomis gyvenimo valandomis negalima leistis vadovauti užsispyrimui. Gerai, kad dabar bus tie keli išsiskyrimo mėnesiai, per kuriuos jis vėl galės susivokti, viską gerai apsvarstyti. Ir Anai tai bus į naudą; jai gal netgi labiausiai. Georgas prisiminė vakarykštį pasivaikščiojimą su ja per lietų rusvomis nuo drėgmės gatvėmis, ir dabar tas pasivaikščiojimas regėjosi jam neapsakomai liūdnas. Ak, tos valandos skliautuotame kambaryje, į kurį iš lauko per vilnijančią sniego užuolaidą veržėsi vargonų garsai! Kur jos pražuvo?! Tos ir tiek daug kitų nuostabių valandų, kur jos dingo?! Jis vėl mintyse regėjo save su Ana lyg kokią jaunavedžių porą, išsirengusią į povestuvinę kelionę, klaidžiojančią gatvelėmis, paženklintomis nuostabiu svečios šalies dvelksmu; šabloniški viešbučių kambariai, kuriuose trumpai su ja apsistodavo, vėl iškilo prieš akis ir buvo lyg sutaurinti prisiminimų auros... Paskui mylimoji pasirodė ant balto suolo po apsunkusiomis šakomis aukšta, apgaulingos nuojautos dėl švelnios motinystės paženklinta kakta; paskučiausiai ji stovėjo su gaidų lapu rankoje, o vėjyje palengva plazdeno baltos užuolaidos. Ir Georgas, suvokęs, kad tai tas pats kambarys, kuriame ji dabar jo laukia, ir kad praėjo ne daugiau kaip metai nuo tos besibaigiančios vasaros vakaro valandos, kai Ana, jam akompanuojant, pirmąsyk jam dainavo paties sukurtą dainą, fiakro kampe sunkiai ir kone baimingai atsiduso.

Po kelių minučių įžengęs į Heinricho kambarį paprašė jo šito apsilankymo nelaikyti vizitu. Jis tenorėjęs paspausti ranką, o rytoj priešpiet, jei tik Heinrichui esą patogu, jis užeisiąs ir išsivesiąs jį pasivaikščioti... Tai būtų – šita mintis jam kilo bekalbant – savotiškas atsisveikinimo pasivaikščiojimas po Salmansdorfo mišką.

Heinrichas sutiko, paprašė dar kelias minutes pabūti. Georgas juokais paklausė, ar šis jau atsigavęs po šįrytinės nesėkmės.

Heinrichas mostelėjo į rašomąjį stalą, ant kurio buvo paskleisti palaidi nervingai stambiais rašmenimis išmarginti lapai.

– Ar žinote, kas tai? Vėl ėmiausi Egidijaus. Ir kaip tik prieš jums ateinant man šovė į galvą mintis, kokia galėtų būti pabaiga. Jei jums įdomu, rytoj apie tai plačiau papasakosiu.

– Žinoma. Man labai smalsu. Beje, labai puiku, kad išsyk vėl ėmėtės darbo.

– Taip, mielas Georgai, nemėgstu būti visiškai vienas. Turiu kaip galima greičiau pasirinkti draugiją... Kitaip susirinks kas panorėjęs, o juk nesinorėtų būti kalbinamam kiekvienos šmėklos.

Georgas papasakojo jam aplankęs Leo ir radęs smagiai nusiteikusį, ko anaiptol nesitikėjęs.

Heinrichas stovėjo atsirėmęs į rašomąjį stalą, abi rankas susibrukęs į kelnių kišenes, truputį palenkęs galvą; lempa su gaubtu iš apačios margino jo veidą neryškiais šešėliais.

– Kodėl nesitikėjote rasti jo smagiai nusiteikusio? Mums... Bent jau aš tikriausiai jausčiausi lygiai taip pat.

Georgas sėdėjo ant juodo odinio fotelio atramos sukryžiavęs kojas, su skrybėle ir lazda rankoje.

– Gal jūs ir teisus, – atsakė jis, – bet negaliu nuo jūsų nuslėpti, kad matant džiaugsmingą jo veidą man buvo sunku įsivaizduoti, jog jo sąžinę slegia žmogaus mirtis.

– Vadinasi, – prabilo Heinrichas ir ėmė švytuoti po kambarį, – tai vienas iš tų kartų, kai ryšys tarp priežasties ir padarinio toks aiškus, kad galima drąsiai sakyti „jis nužudė“, ir tai beveik neatrodys kaip žaidimas žodžiais... Bet ar jūs, Georgai, nemanote, kad apskritai mes į tuos dalykus žiūrime šiek tiek paviršutiniškai. Mums reikia matyti žybtelint kardą, girdėti švilpiant kulką, kad suvoktume, jog įvykdyta žmogžudystė. Juk tas, kuris kitam leidžia numirti, nuo žmogžudžio dažnai skiriasi tik didesniu nerangumu ir bailumu...

– Ar tik vis dėlto sau nepriekaištaujate, Heinrichai? Jei būtumėte manęs, kad gali taip nutikti, juk nebūtumėte leidęs jai numirti.

– Galbūt. Nežinau. Viena galiu jums, Georgai, pasakyti: jei ji būtų gyva... tai yra jei būčiau jai atleidęs, kaip kartais teikdavotės išsitarti, atrodyčiau sau kaltesnis nei šiandien jaučiuosi. Taip, taip jau yra. Nenoriu nuo jūsų slėpti, Georgai, būta nakties... būta keleto tokių naktų, kai skausmo, nevilties... jaučiausi kone sunaikintas; kiti tai būtų laikę atgaila. Bet tai anaiptol nebuvo atgaila. Nes jausdamas skausmą, neviltį žinojau, kad ta mirtis reiškia kažkokį užbaigtumą, sutaikinimą, kažkokį tyrumą. Jei būčiau buvęs silpnas ar turėjęs mažiau tuštybės... Supraskite, kaip norite... Jei ji vėl būtų tapusi mano meiluže, būtų radęsi daugiau blogybių nei ši mirtis, taip pat ir jai... Koktėjimasis ir kančia, įniršis ir neapykanta būtų šliaužioję aplink mūsų lovą... Mūsų prisiminimai būtų supuvę vienas po kito. Tad mums tebesant gyviems mūsų meilė būtų sutrūnijusi. Taip neturėjo nutikti. Leisti tęstis tiems nepagydomiems santykiams būtų buvęs nusikaltimas, lygiai kaip nusikaltimas yra – ateityje ir bus laikomasi tokios nuostatos – palaikyti gyvastį žmogaus, kuriam nulemta kankinama mirtis. Tai jums pasakys kiekvienas išmintingas gydytojas. Ir todėl nė neketinu sau priekaištauti. Taip pat nenoriu teisintis nei prieš jus, nei prieš kurį nors kitą pasaulyje, taip jau yra: aš negaliu jaustis kaltas. Kartais man būna labai blogai, bet su kaltės jausmais tai nė kiek nesusiję.

– Ar jūs anuomet tenai nuvažiavote? – paklausė Georgas.

– Taip. Aš tenai nuvažiavau. Netgi stovėjau šalimais, kai karstą nuleido į žemę. Taip. Nuvažiavau kartu su motina, – kalbėjo jis stovėdamas prie lango visiškoje tamsoje ir purtėsi. – Ne, niekuomet šito nepamiršiu. Beje, tai irgi tik melas, kad bendrai patiriamame sielvarte žmonės atranda vienas kitą. Žmonės niekuomet neatranda vienas kito, jei nėra skirti vienas kitam. Sunkią valandą jie dar labiau vienas nuo kito nutolsta. Ta kelionė! Kai ją prisimenu! Beje, kone visą laiką skaičiau. Man buvo nepakeliama kalbėtis su ta sena paika moteriške. Juk žmogus nieko labiau nekenčia už tą, kuriam yra abejingas ir kuris reikalauja iš jo užuojautos. Kartu stovėjome ir prie jos kapo, motina ir aš. Aš, motina ir keli nedidelio teatro komediantai... O vėliau, po laidotuvių, vienu du sėdėjome užeigoje. Gedulingi pietūs dviese. Liūdna istorija, turiu jums pasakyti. Beje, ar žinote, kur ji palaidota? Prie jūsų ežero, Georgai. Taigi. Ne kartą apie jus pagalvojau. Juk žinote, kur yra tos kapinės. Mažiau nei šimtas metrų nuo Auhofo. Iš ten žavingas vaizdas į tą ežerą, Georgai; jį, žinia, gali matyti tik tuomet, jei esi gyvas.

Georgas pajuto lengvą klaiką. Jis atsistojo.

– Deja, turiu jus palikti. Manęs laukia. Atleiskite.

Iš lango tamsos Heinrichas žengė jo link.

– Dėkoju už apsilankymą. Tad iki rytojaus, ar ne? Dabar tikriausiai eisite pas Aną? Prašom perduoti jai širdingų linkėjimų. Girdėjau, kad jai gerai sekasi. Teresė man sakė.

– Taip, Ana puikiai atrodo. Ji visiškai atsigavusi.

– Džiaugiuosi. Taigi iki rytojaus, ar ne? Labai džiaugiuosi, kad galėsiu darsyk jus pamatyti prieš jums išvykstant. Turėsite man dar apie daug ką papasakoti. Vėl tauškiau tik apie save.

Georgas šypsojosi. Tarsi bendraudamas su Heinrichu nebūtų prie to pripratęs!

– Iki pasimatymo! – atsisveikino ir išėjo.

Sėdint fiakre Georgo ausyse vėl suskambo kai kurie Heinricho sakiniai. „Mums reikia matyti žybtelint kardą, kad suvoktume, jog įvykdyta žmogžudystė.“ Georgas jautė, kad šių žodžių prasmė turėjo lyg ir kokį neapčiuopiamą, bet seniai nujaučiamą sąryšį su miglotu nemaloniu jausmu, kartais apimančiu jo sielą. Prisiminė tą valandą, kai jam atrodė, kad danguje vyksta lošimas iš jo negimusio kūdikio, ir staiga jam pasirodė keista, kad Ana su juo visiškai nekalbėjo apie vaiko mirtį, kad net savo laiškuose vengė bet kokios užuominos ne tik apie nelaimingą baigtį, bet ir apie visą tą laiką, kol nešiojo kūdikį po širdimi. Vežimas artėjo prie tikslo. Kodėl man taip plaka širdis, svarstė Georgas. Iš džiaugsmo?.. Dėl neramios sąžinės?.. Kaip tik šiandien! Juk ji negali manęs kaltinti?.. Kokia nesąmonė! Aš atsipalaidavęs ir kartu susijaudinęs, štai kas yra. Man nereikėjo čionai eiti. Kam man vėl matyti visus tuos žmones? Argi, nors ir jaučiant ilgesį, man tūkstantį kartų nebuvo geriau tame nedideliame mieste, kur prasidėjo naujas mano gyvenimas?.. Su Ana būčiau turėjęs susitikti kur nors kitur. Galbūt ji su manimi išvažiuos... Tuomet viskas dar galėtų gerai susiklostyti. O argi kas nors yra blogai?.. Negi mūsų santykiai liguisti, ir nusikaltimas būtų toliau palaikyti jų gyvastį?.. Tai kartais galėtų būti patogus pasiteisinimas.

Jam atėjus į Rosnerių namus motina viena sėdėjo prie stalo, pakėlė akis nuo knygos ir ją užvertė. Virš stalo į visas puses tolygiai sklido truputį siūbuojančios lempos šviesa. Iš sofos kampo pakilo Juozapas. Ana kaip tik įžengė iš savo kambario, abiem rankom persibraukė per aukštyn sušukuotus banguotus plaukus, pasveikino Georgą lengvu galvos linktelėjimu ir tą akimirką jam labiau priminė šmėklą nei gyvą žmogų. Georgas paspaudė visiems rankas ir pasiteiravo apie pono Rosnerio savijautą.

– Nepasakytum, kad jis jaustųsi blogai, – atsakė ponia Rosner. – Bet atsikelti jam sunku.

Juozapas atsiprašė, kad buvo užtiktas miegantis ant sofos. Jis privaląs sekmadienį išnaudoti poilsiui. Mat turįs darbą laikraštyje ir kartais užtrunkąs iki trečios valandos nakties.

– Dabar jis labai daug dirba, – patvirtino ir motina.

– Taip, – kukliai numykė Juozapas, – kai turi tam tikrą veiklos sferą...

Paskui jis kalbėjo, kad „Krikščioniškasis šaulys“ randa vis daugiau skaitytojų, netgi svetur, Vokietijoje. Paskui Juozapas uždavė Georgui keletą klausimų apie jo naują gyvenamąją vietą, gyvai domėjosi gyventojų skaičiumi, gatvių būkle, dviračių sporto paplitimu ir miesto apylinkėmis.

Ponia Rosner savo ruožtu mandagiai paklausinėjo apie repertuaro rengimą, Georgas atsakinėjo, netrukus pokalbis įsisiūbavo, dalykiškai kalbėjosi ir Ana, tad Georgas pasijuto svečiuojąsis malonių manierų biurgeriškoje šeimoje, turinčioje muzikalią dukterį. Pagaliau pokalbis pakrypo taip, kad Georgas gavo dingstį išreikšti norą vėl išgirsti jaunąją damą dainuojant: jis užsimiršęs dar turėjo susivokti, kad ta, kurios balsą troško išgirsti, tai juk jo Ana.

Juozapas atsiprašė; mat jo laukiąs pasimatymas kavinėje su klubo draugais...

– Ar ponas baronas dar prisimena... tą šaunią draugiją ant Sofijos kalvos pievoje?

– Žinoma, – atsakė Georgas šypsodamasis ir pacitavo: „Kai Dievas kūrė geležį...“

– „...ją kūrė ne vergams“, – užbaigė Juozapas. – Bet šitos mes jau seniai nebedainuojame. Tai pernelyg gimininga „Reino sargybai“; tegul mums daugiau neprikiša, kad slapčiomis žvalgomės per sieną. Mūsų komitete būta karštų kovų. Vienas ponas netgi atsistatydino. Jis yra daktaro Fuchso, vokiečių nacionalistų deputato, kontoros solisitorius. Taip, mat viskas yra politika.

Jis mirktelėjo. Tegul niekas nemano, kad jis į tą akių dūmimą dar žiūri rimtai, dabar, kai pats susipažino su viešojo gyvenimo mašinerija. Nelabai ką nustebindamas užsiminė, kad jis apskritai galėtų papasakoti tokių istorijų. Juozapas atsisveikino. Ponia Rosner pareiškė, kad atėjęs laikas žvilgtelėti, kaip laikosi jos sutuoktinis.

Georgas sėdėjo priešais Aną, sėdėjo vieni du prie apvalaus stalo, nutvieksto pakabinamos lempos šviesos.

– Dėkoju už gražias rožes, – tarė Ana, – jos ten, mano kambaryje.

Ji atsistojo, Georgas nusekė iš paskos. Jis buvo visiškai pamiršęs, kad nusiuntė jai gėlių. Aukštoje stiklo vazoje tamsiai raudonos rožės stovėjo priešais veidrodį ir metė bespalvį tamsų atspindį. Fortepijonas buvo atidarytas, gaidos atverstos, iš abiejų pusių degė po žvakę. Šiaip kambaryje šviesos buvo tiek, kiek jos krito per platų durų plyšį iš gretimo kambario.

– Tu skambinai, Ana? – paklausė prieidamas. – Grafienės ariją? Ir dainavai?

– Taip. Bandžiau.

– Pavyko?

– Manau, pradeda pavykti... Na, matysime. Bet pirmiausiai papasakok, ką šiandien veikei visą dieną?

– Tuoj. Juk mudu dar nepasisveikinome.

Georgas Aną apkabino ir pabučiavo.

– Praėjo daug laiko, – tarstelėjo ji šypsodamasi ir žvelgdama prošal.

– Taigi, ar važiuosi su manimi? – paklausė jis guviai.

Ana delsė atsakyti.

– Bet, Georgai, kaip tu šitai įsivaizduoji?

– Labai paprastai. Rytojaus popietę galėsime išvažiuoti. Išrinkti kelionės tikslą patikiu tau. Reichenau, Zemeringas, Briūlis, kur tik nori... O poryt iš ryto parlydėsiu tave atgal.

Jį kažkas sulaikė užsiminti apie telegramą, suteikusią jam dar tris paras laiko.

Ana žvelgė nematydama.

– Būtų puiku, – pasakė kimiai, – bet, matyt, Georgai, aš negalėsiu.

– Dėl tėvo?

Ji kinktelėjo galva.

– Bet juk jis jaučiasi geriau!

– Ne, jam anaiptol nėra gerai. Jis toks silpnas. Žinoma, niekas tiesiogiai man nepriekaištautų. Bet aš... Aš negaliu motinos dabar palikti vienos dėl štai tokios iškylos.

Jis gūžtelėjo pečiais šiek tiek įsižeidęs dėl jos pasirinkto apibūdinimo.

– Pasakyk nuoširdžiai, – pridūrė ji lyg juokais, – negi tau šitai taip svarbu?

Georgas palingavo galvą, kone skausmingai. Bet jis jautė, kad ir šiam judesiui trūksta nuoširdumo.

– Nesuprantu tavęs, Ana, – pasakė bejėgiškiau nei norėjo. – Kad tos kelios savaitės, praleistos toli vienas nuo kito, kad jos... Net nežinau, kaip tai įvardyti... Sakytum, būtume sutrikę. Juk tai aš, Ana, juk tai aš... – pakartojo jis ūmiai, bet pavargusiu balsu.

Jis sėdėjo krėsle priešais pianiną. Išsiblaškęs ir truputį susijaudinęs suėmė Anos rankas, pakėlė prie lūpų.

– O kaip tau patiko „Tristanas“? – paklausė ji.

Jis smulkiai papasakojo apie spektaklį, nenutylėdamas ir apsilankymo Ėrenbergų ložėje, kalbėjo apie visus kitus matytus žmones ir perdavė Heinricho Bermano linkėjimus. Paskui prisitraukė ją, pasisodino ant kelių ir bučiavo. Kai atsitraukė nuo Anos veido, pamatė juos skruostais besiritančias ašaras. Apsimetė nustebęs.

– Kas gi tau, vaikeli?.. Ko gi verki, ko...

Ji atsistojo, priėjo prie lango, nugręžusi nuo jo veidą. Dabar jis šiek tiek nekantraudamas pakilo, keletą kartų perėjo per kambarį, galop priėjo prie Anos, prisiglaudė prie jos ir vėl ūmiai greitakalbe sušneko:

– Ana! Pagalvok, gal vis dėlto galėtum su manimi važiuoti! Viskas būtų visai kitaip nei čia. Galėtume išsikalbėti. Turime ap tarti tokių svarbių dalykų. Man juk reikia ir tavo patarimo, kaip turėčiau apsispręsti dėl kitų metų. Juk rašiau tau, ar ne? Taigi labai tikėtina, kad jau artimiausiomis dienomis man pateiks pasirašyti sutartį trejiems metams.

– Ką čia patarinėti? – nustebo ji. – Galop juk pats geriausiai žinai, gerai ten jautiesi ar ne.

Jis ėmė pasakoti apie malonų ir gabų intendantą, kuris, matyt, norįs priimti jį į bendradarbius, apie simpatingą seną kadaise tokį garsų kapelmeisterį, apie neūžaugą scenos darbininką, visų vadinamą Aleksandru Didžiuoju, apie jauną damą, su kuria jis studijavo Mikaelos partiją ir kuri buvo susižadėjusi su vienu gydytoju iš Berlyno, apie tenorą, dainuojantį teatre jau dvidešimt septynerius metus ir labai nepakenčiantį Vagnerio. Paskui Georgas kalbėjo apie savo menines ir materialines perspektyvas. Nedideliame rūmų teatre jis neabejotinai greitai užsitarnautų garantuotą ir tinkamą vietą. Kita vertus, nederėtų pamiršti, kad susisaistyti ilgesniam laikui pavojinga; tokia kaip senojo kapelmeisterio karjera jam nepatiktų... Žinoma... Žmonių temperamentai skirtingi, jis savo ruožtu manąs, kad panaši lemtis jam negresianti.

Ana tik žiūrėjo į jį, o paskui atlaidžiu pašaipiu tonu, tarsi kalbėtųsi su vaiku, tarė:

– Na, bet kaip jis stengiasi.

Georgas sutriko.

– Kaip suprasti – stengiasi?

– Klausyk, Georgai, tu neprivalai man nieko aiškinti.

– Aiškinti? Bet tu iš tiesų... Juk aš tau nieko neaiškinu, Ana. Paprasčiausiai pasakoju tau, kaip gyvenu ir su kokiais žmonėmis turiu reikalą... Nes viliuosi, kad tave tai domina; lygiai taip pat kaip ir pasakojant tau apie šią ir vakarykštę dieną.

Ji tylėjo. Georgas vėl pajuto, kad ji netiki, kad turi teisę juo netikėti, net jei atsitiktinai iš jo lūpų išsprūsta ir tiesa. Ant liežuvio sukosi įvairiausi žodžiai: įsižeidimo, pykčio, švelnaus įkalbinėjimo; visi jie atrodė jam vienodai beverčiai ir tušti. Jis nieko neatsakė, atsisėdo prie pianino, išgavo kelis garsus ir akordus. Dabar jam vėl atrodė, kad labai Aną myli, tik negali jai šito pasakyti, ir kad ši valanda būtų buvusi visai kitokia, jei būtų švenčiama kur nors kitur. Ne šiame kambaryje, ne šiame mieste; geriausiai – abiem nepažįstamoje vietoje, svetimoje naujoje aplinkoje. Taip, tuomet gal vėl viskas būtų buvę kaip anksčiau. Tuomet būtume galėję pulti vienas kitam į glėbį kaip kadaise, išsiilgę vienas kito, palaimos ir ramybės. Jam šmėstelėjo mintis jai pasakyti: „Ana! Mes turime tris dienas ir tris naktis!“ Jei jos paprašyčiau... deramais žodžiais... prie jos kojų maldaučiau... važiuok su manim... važiuok! Ji ilgainiui neatsispirtų! Ji tikrai man paklustų... Jis tai žinojo. Kodėl jis netaria tų tinkamų žodžių? Kodėl jos nemaldauja? Kodėl tyli prie pianino nusigręžęs, tyliai kliunkina kažin kokius garsus ir akordus?.. Kodėl?.. Ir tuomet pajuto ant viršugalvio švelnias jos rankas. Jo apsunkę pirštai prislėgė klavišus, baigė nuaidėti kažkoks akordas. Georgas nedrįso atsigręžti. Jautė: ir ji tai žino. Ką ji žino?.. Argi tai tiesa?.. Taip... Tai tiesa. Jis prisiminė tą valandą po negyvo jo kūdikio gimimo, kai jis sėdėjo prie jos lovos, o ji nebyli gulėjo nukreipusi žvilgsnį į vakarėjantį sodą... Jau tą valandą, anksčiau už jį, Ana suprato, kad viskas baigta. Jis pakėlė nuo klavišų rankas, suėmė jos plaštakas, vis dar sudėtas jam ant galvos, priglaudė jas sau prie skruostų, traukė ją žemyn, kol ji visiškai priartėjo ir lėtai nusileido jam ant kelių. Jis vėl droviai prakalbo:

– Ana, galbūt... vis dėlto galėtum pasiryžti... Galbūt aš, pasiuntęs telegramą, galėčiau gauti dar keletą dienų atostogų. Klausyk, Ana... girdi... juk būtų nuostabu...

Kažkur labai giliai ėmė bręsti planas. Jei jis iš tikrųjų išvažiuotų su Ana kelioms dienoms ir jai ta proga sąžiningai pasakytų: tai turi baigtis, Ana! Bet mūsų meilės pabaiga turi būti graži, kaip ir jos pradžia. Ne blanki ir liūdna, kaip šios valandos tavo tėvų namuose... Jei atvirai šitai jai pasakyčiau kur nors kaime... Ar tai nebūtų garbingiau dėl jos, manęs ir buvusios mūsų laimės?.. Toks ketinimas suteikė jam atkaklumo, drąsos, kone aistringumo... o jo žodžiai nuskambėjo taip, kaip skambėjo seniai, labai seniai.

Ant jo kelių, apkabinusi kaklą, Ana tyliai atsakė:

– Dar kartą, Georgai, šito nebeištversiu.

Jis jau buvo beprabyląs žodžiais, turėjusiais išblaškyti jos nuogąstavimus, bet juos nurijo. Nes ištarti jie nereikštų nieko kita, tik tiek, kad jis veikiausiai ketinąs patirti su ja keletą geidulingų valandų, bet nelinkęs prisiimti kokių nors įsipareigojimų. Jis jautė – kad Anos neįžeistų, turėtų pasakyti tik viena: priklausai man visiems laikams! Privalai turėti mano vaiką! Per Kalėdas, vėliausiai per Velykas aš tave išsivešiu, ir daugiau mudu niekuomet nebeišsiskirsime. Jis jautė, kaip Ana laukia šitų žodžių su paskutine viltimi, su lūkesčiu, kurio išsipildymu pati nebetikėjo. Bet Georgas tylėjo. Jei būtų ištaręs, ko ji taip troško, būtų naujai susisaistęs, o jis – dabar tai suprato taip tvirtai, kaip niekuomet anksčiau – suvokė norįs būti laisvas.

Ana tebesėdėjo jam ant kelių, priglaudusi skruostą prie jojo skruosto; jiedu ilgai tylėjo suprasdami, kad tai – atsisveikinimas.

Po valandėlės Georgas ryžtingai tarė:

– Taigi, Ana, jei su manim važiuoti nenori, vykstu tiesiai į Detmoldą, rytoj. Pasimatysime tik pavasarį. Iki tol vėl bus tik laiškai. Na, nebent atvykčiau Kalėdoms, jei tai bus įmanu...

Ji atsistojo ir dabar stovėjo parimusi į pianiną.

– Vėl kalbi lengvabūdiškai, – pasakė ji. – Galop ar nebūtų geriau, jei pasimatytume tik po Velykų?

– Kodėl geriau?

– Iki tol viskas dar labiau paaiškės.

Jis norėjo, kad būtų neteisingai supratęs.

– Turi galvoje, dėl sutarties? Taigi... Tuo klausimu turiu apsispręsti jau per artimiausias savaites. Juk žmonės nori žinoti, ko jie gali tikėtis. Kita vertus, jei pasirašyčiau trejiems metams, o pasitaikytų kitų galimybių, juk prieš mano valią jie manęs ten nelaikytų. Bet kol kas atrodo, kad gyvenimas mažame mieste man labai į naudą. Dar niekuomet taip intensyviai nedirbau, kaip galiu dirbti ten. Ar tau nerašiau, kad retsykiais, grįžęs iš teatro, dar iki trečios sėdėdavau prie rašomojo stalo? O aštuntą pakirsdavau išsimiegojęs ir žvalus!

Ana tik žvelgė į jį skausmingu ir podraug atlaidžiu žvilgsniu, kuris žeidė jį kaip neslepiama abejonė. Argi kadaise juo netikėjo? Argi apytamsėje bažnyčioje patikliai ir švelniai jam nekalbėjo: „Noriu melsti dangaus, kad taptum didžiu menininku.“ Georgui atrodė, kad Ana iš jo taip daug, kaip ankstesniais laikais, nebesitiki. Jis pasijuto sunerimęs ir nedrąsiai paklausė:

– Gal leisi atsiųsti tau sonatą smuikui, kai ji bus baigta? Juk žinai, nė vieno žmogaus vertinimas man nėra toks svarbus kaip tavasis.

Jis galvojo sau: jei tik galėčiau išsaugoti ją kaip draugę ar atgauti... kaip draugę... Ar tai būtų įmanu?

Ana atsakė:

– Rašei man ir apie keletą naujų fantazijų, skirtų vien fortepijonui.

– Visiškai teisingai. Tik jos dar nevisiškai užbaigtos. Bet dar viena fantazija, kurią aš... kurią aš... – jam pačiam atrodė kvai la, kad delsia pasakyti, – sukūriau šią vasarą prie ežero, kur nuskendo ta vargšė, Heinricho mylimoji, bet ta fantazija tau irgi dar negirdėta. Gal galėčiau... Paskambinsiu tau labai tyliai, ar nenorėtum?

Ana linktelėjo ir uždarė duris. Pradėjus jam skambinti nejudėdama liko stovėti ten, Georgui už nugaros.

O jis grojo. Skambino neilgą aistringai liūdną fantaziją, kurią sukūrė prie savo ežero pamiršęs Aną ir vaiką. Jam labai palengvėjo, kad gali jai šitai pagroti. Juk ji turi suprasti, ką byloja tie garsai. Neįmanoma, kad nesuprastų. Georgas tuose garsuose tarsi girdėjo save kalbantį; jam netgi atrodė, kad tik dabar save kaip reikiant suprato. Sudiev, mylimoji, lik sveika. Buvo puiku. Dabar tai baigėsi... Sudiev, mylimoji... Kas buvo skirta mums abiem, patyrėme. Kad ir kas mudviejų, manęs ir tavęs, laukia, vienas kito nepamiršime. Dabar mano gyvenimas eina kitu keliu... Tavo taip pat. Tai turi baigtis... Mylėjau tave. Bučiuoju tavo akis... Dėkoju tau, geroji, švelnioji, nebylioji. Sudiev, mylimoji... Sudiev... Garsai nuaidėjo ir nutilo. Skambindamas jis nepakėlė akių; dabar palengva į ją atsigręžė. Rimta, šiek tiek virpančiomis lūpomis Ana stovėjo užnugary. Jis suėmė jos rankas, ėmė bučiuoti.

– Ana, Ana!.. – šūktelėjo.

Jo širdis, rodėsi, tuoj sprogs.

– Nepamiršk manęs visiškai, – paprašė ji tyliai.

– Parašysiu tau, vos tenai nukakęs.

Ji linktelėjo.

– Ir tu, Ana, man rašyk... Viską... viską... Supranti mane.

Ji vėl kinktelėjo galvą.

– Ir... ir... Ryt iš ryto mudu darsyk pasimatysime.

Ana papurtė galvą. Jis norėjo kažką atsakyti, lyg būtų nustebęs, tarsi būtų savaime suprantama, kad prieš išvykdamas pri valo dar kartą ją pamatyti. Ji kilstelėjo ranką, tarsi prašydama, kad tylėtų. Georgas atsistojo, priglaudė ją prie savęs, pabučiavo lūpas, kurios buvo šaltos ir neatsakė į jo bučinį, paskui išėjo iš kambario. Ji liko stovėti nuleidusi rankas, užsimerkusi. Georgas nulėkė laiptais. Atsidūręs gatvėje pajuto, tarsi turėtų dar kartą pakilti į butą ir jai pasakyti: „Juk visa tai netiesa! Tai nebuvo atsisveikinimas. Juk myliu tave. Priklausau tau. Negali būti, kad viskas pasibaigė...“

Bet kartu jautė, kad taip elgtis nevalia. Dabar nevalia. Gal rytoj. Iki rytojaus ryto Ana juk negali išsprūsti jam iš rankų... Georgas paskubomis, be jokio tikslo suko ratus, skubėjo tuščiomis gatvėmis tarsi šiek tiek apkvaitęs nuo gėlos ir laisvės. Džiaugėsi, kad su niekuo nebuvo sutaręs susitikti ir galėjo pabūti vienas. Toli užmiestyje, tyliame žemos senos aprūkusios užeigos kampe, kur prie gretimų stalų sėdėjo kito pasaulio žmonės, jis pavakarieniavo ir jautėsi tarsi svetimame mieste: vienišas, truputį besididžiuojantis savo vienatve ir šiek tiek pakraupęs nuo to didžiavimosi.

Kitą dieną apie pusiaudienį Georgas vaikštinėjo su Heinrichu Dornbacho parko alėjomis. Juos supo nuo silpno rūko apsunkęs oras, sudrėkę lapai šiugždėjo ir slidinėjo po kojomis, o pro krūmus mirgėjo gatvė, kuria jie lygiai prieš metus traukė rausvai geltonų kalvų link. Medžių šakos stirksojo nejudėdamos, tarsi jas slėgtų tolima papilkavusios saulės tvankuma.

Heinrichas kaip tik baigė pasakoti savo dramos pabaigą, vakar atėjusią jam į galvą. Egidijus išsilaipina saloje, po septynių kelionės į mirtį dienų pasirengęs patirti jam išpranašautą lemtį. Kunigaikštis dovanoja jam gyvybę, Egidijus malonės nepriima ir puola nuo uolos jūron.

Georgo tokia baigtis netenkino.

– Kodėl Egidijus privalo mirti?

Jam tai neatrodė įtikima.

Heinrichas nesuprato, kaip gali reikėti aiškinti tokį dalyką.

– Kaipgi jis gyventų toliau?! – šūktelėjo jis. – Egidijus buvo pasmerktas myriop. Nuolat prisimindamas, kokia bus pabaiga, jis – nevaržomas viešpats laive, princesės mylimasis, išminčių, dainininkų, astronomų bičiulis, nė akimirką nepamiršdamas, koks galas jo laukia, išgyveno gražiausias, kokios tik gali būti dovanotos žmogui, dienas. Visas tas prašmatnumas būtų, taip sakant, praradęs prasmę; netgi išdidžiai orus tos paskutinės akimirkos laukimas atmintyje Egidijui būtų turėjęs virsti juokinga kvailinančia mirties baime, jeigu visa ši kelionė į mirtį galiausiai paaiškėtų buvusi nevykęs lėkštas pokštas. Todėl jis privalo mirti.

– Ir jūs manote, kad tai įtikima? – paklausė Georgas dar labiau dvejodamas nei anksčiau. – Esu beviltiškas. Aš taip nemanau.

– Nieko baisaus, – atsakė Heinrichas. – Jei tai jau dabar atrodytų jums įtikima, man tai būtų buvusi per menka užduotis. Bet kai bus parašytas paskutinis mano dramos skiemuo, tai taps įtikima. Arba...

Jis nebaigė sakinio. Jiedu žingsniavo įkalnėn pievos link, ir netrukus po jų kojomis atsivėrė gerai pažįstamas slėnis. Kalvos viršūnėje mirgėjo Vasarošilių kelias, kitoje pusėje, prie pat miško, pasirodė geltonai dažyta užeiga su raudonomis medinėmis terasomis, o netoli nuo jos nedidukas namas su tamsiai pilku frontonu. Neaiškioje ūkanoje galėjai nujausti skendint miestą, dar toliau plytėjo į aukštumą pereinanti lyguma, o pačioje tolumoje nyko vos beįžiūrimos blyškios žemos kalnų linijos. Dabar reikėjo pereiti plačią važiuojamąją kelio dalį, ir pagaliau lauko keliukas pasuko pakalnėn per pievas ir arimus. Abipus kelio tolumoje dunksojo miškas.

Georgas iš anksto nujautė, su kokiu ilgesiu jis po kelerių metų, o gal jau ir rytoj prisimins šį kraštovaizdį, kuris dabar jam – jau nebe namai.

Galų gale jiedu sustojo priešais tą nedidelį namą su frontonu, kurį Georgas norėjo pamatyti paskutinį kartą. Durys ir langai buvo užkalti lentomis. Sudūlėjęs, lyg prieš laiką pasenęs dunksojo čia, atsiribojęs nuo pasaulio.

– Na, atėjo metas atsisveikinti, – tarė Georgas nerūpestingu tonu. Jo žvilgsnis nukrypo į molinę figūrą vidur nužydėjusių gėlių lysvių. – Keista, – pasakė Heinrichui, – kad mėlynąjį berniuką visuomet laikiau angelu. Tai yra visada mintyse taip jį vadinau, nors žinojau, kaip atrodo ir kad iš tiesų jis – garbiniuotas basakojis berniukas su švarkeliu ir diržu.

– O juk lygiai prieš metus būtumėte galėjęs prisiekti, kad mėlynasis berniukas turi sparnus.

Georgas žvilgtelėjo aukštyn į mansardą. Jam dingojosi, kad galbūt kažkas netikėtai išeis į balkoną. Gal Labinskis, kuris nuo anąsyk susapnuoto sapno daugiau nebesirodė? Arba jis pats, ankstesnių laikų Georgas fon Vergentinas? Tenai, mansardoje, gyvenęs šios vasaros Georgas? Kvailos mintys. Balkonas taip ir liko tuščias, namas dunksojo nebylus, o sodas giliai snaudė. Nusivylęs Georgas nusigręžė.

– Eime, – tarė jis Heinrichui, ir jiedu patraukė gatve Vasarošilių kelio link.

– Kaip atšilo, – tarstelėjo Heinrichas, nusivilko apsiaustą ir, kaip buvo pratęs, užsimetė jį ant peties.

Georgui nedavė ramybės nykus, sausokas prisiminimas. Jis atsigręžė į Heinrichą.

– Geriau išsyk jums pasakysiu. Istorija baigta.

Heinrichas guviai dėbtelėjo iš šono, paskui ne itin nustebęs linktelėjo.

– Bet, – pridūrė Georgas nedrąsiai bandydamas pajuokauti, – primygtinai prašau jūsų nė negalvoti apie angelišką berniuką.

Heinrichas rimtai papurtė galvą.

– Ačiū. Fabulą apie mėlynąjį angelą galite padovanoti Niurnbergeriui.

– Jis vėl buvo teisus, – atsiduso Georgas.

– Jis visada teisus, mielas Georgai. Niekuomet nebūsi apgautas, jei niekuo žemėje nepasitikėsi, netgi savo nepasitikėjimu. Net jei būtumėte Aną vedęs, jis būtų buvęs teisus... arba bent jau taip jums atrodytų. Šiaip ar taip, aš manau... Tikriausiai leisite man pasakyti... Gerai, kad taip susiklostė.

– Gerai? Man, žinoma, gerai... – tyčia aštriai atsakė Georgas, tarsi nė nekentintų dailinti savo elgesio. – Jūsų, Heinrichai, supratimu, visa tai užbaigti – tikriausiai turėjo būti mano pareiga sau.

– Tuomet tai tikriausiai buvo ir jūsų pareiga Anai, – atrėmė Heinrichas.

– Tai paaiškės tik vėliau. Kas žino, ar neišplėšiau ją iš jos gyvenimo kelio.

– Iš jos gyvenimo kelio?

– Ar pamenate, kaip Leo Golovskis kartą apie ją pasakė: esą Anai nelemta peržengti biurgeriškos aplinkos ribų.

– Ar manote, Georgai, kad santuoka su jumis būtų buvusi kažkas labai biurgeriško? Tikriausiai Anai buvo skirta būti jūsų mylimąja, o ne jūsų žmona. Kas žino, ar tas, už kurio ji kada nors ištekės, neturės būti jums dėkingas, jei tie vyrai nebūtų taip baisiai paiki. Tyrus prisiminimus žmonės turi tik tada, kai yra šį tą patyrę. Tiek moterys, tiek mes.

Jie žingsniavo Vasarošilių keliu miesto, kylančio iš pilkos ūkanos, link ir artėjo prie kapinaičių.

– Ar yra kokia nors prasmė lankyti niekuomet negyvenusios būtybės kapą? – neskubėdamas paklausė Georgas.

– Ten palaidotas jūsų vaikas?

Georgas linktelėjo. Jo vaikas! Kaip keistai kaskart tai nuskamba! Jie ėjo palei rudą lentinę tvorą, virš kurios kyšojo antkapiai ir kryžiai, paskui pro neaukštą plytų mūrą vartų link. Užklaustas sargas parodė jiems eiti plačiu gluosniais apsodintu centriniu taku. Pievelėje prie pat lentų užtvaro ant žemų lyg žaidžiant supiltų kauburėlių rikiavosi ovalios plokštelės, įremtos į žemę dviem trumpom atramėlėm. Kauburėlis, kurio ieškojo Georgas, dunksojo pievelės viduryje. Ant jo buvo padėtos tamsaus raudonio rožės. Georgas jas atpažino. Širdis nustojo plakusi. Kaip gerai, pamanė jis, kad mudu nesusitikome. Galiausiai gal ji šito tikėjosi?

– Ten, kur padėtos rožės? – paklausė Heinrichas.

Georgas linktelėjo.

Minutėlę jiedu stovėjo tylėdami.

Paskui Heinrichas paklausė:

– Juk per visą laukimo laiką tikriausiai nė nepasvarstėte apie tokios baigties galimybę?

– Nė nepasvarsčiau? Dorai nežinau. Per galvą pereina minčių apie visokias galimybes. Bet rimtai, žinoma, tikrai apie tai nemąsčiau. Kodėl būčiau turėjęs?

Nebe pirmą kartą jis pasakojo Heinrichui, kaip anuomet daktaras aiškino vaiko mirties priežastį. Tai buvęs nelaimingas atsitiktinumas, nuo kurio tenka žūti iki dviejų nuošimčių naujagimių. Aišku, to, kodėl būtent čia turėjo pasitaikyti tas atsitiktinumas, profesorius negalėjo pasakyti. Bet ar atsitiktinumas nėra tik žodis? Ar ir šis atsitiktinumas neprivalo turėti savų priežasčių?..

Heinrichas gūžtelėjo pečiais.

– Žinoma... Viena priežastis po kitos ir galutinė priežastis visų dalykų užuomazgoje. Aišku, mes galėtume neleisti pasireikšti kai kuriems vadinamiesiems atsitiktinumams, jei turėtume daugiau įžvalgumo, daugiau žinių ir galios. Kas žino, gal ir jūsų vaiko mirčiai kurią nors akimirką buvo galima užkirsti kelią?

– Ir galbūt tai netgi buvo mano galioje, – lėtai išspaudė Georgas.

– Šito nesuprantu. Negi buvo kažkokių pranašingų ženklų ar...

Georgas stovėjo, sustingusį žvilgsnį nukreipęs į kauburėlį.

– Noriu jūsų, Heinrichai, kai ko paklausti, bet jūs manęs nepajuokite. Ar nemanote, kad įmanu, jog negimęs kūdikis gali mirti todėl, kad nebuvo laukiamas taip, kaip derėtų laukti, tam tikra prasme nuo meilės stygiaus?

Heinrichas uždėjo jam ant peties ranką.

– Georgai, kaip jums, paprastai labai korektiškam žmogui, gali šauti į galvą tokios metafizinės idėjos?

– Vadinkite jas metafizinėmis ar paikomis; pastaruoju metu negaliu atsiginti minties, kad dėl tokios baigties tam tikra dalimi esu kaltas aš.

– Jūs?

– Anksčiau minėdamas, kad nepakankamai jo laukiau, pasirinkau netinkamus žodžius. Tiesa yra tokia, kad tą mažą būtybę, turėjusią ateiti į šį pasaulį, tiesiog pamiršau. Ypač paskutinėmis savaitėmis prieš gimimą buvau visiškai ją pamiršęs. Kitaip nepasakysi. Suprantama, visuomet žinojau, kas laukia, bet, taip sakant, man nerūpėjo. Gyvenau apie tai negalvodamas. Ne nuolat, bet dažnai ir ypač vasarą prie ežero, prie savo ežero, kaip jį vadinate, aš ten... Taip, tiesiog nesuvokiau, kad turėtų gimti mano vaikas.

– Žmonės pasakojo man visokiausių dalykų, – burbtelėjo Heinrichas žvelgdamas prošal.

Georgas pažvelgė į jį.

– Vadinasi, žinote, ką norėjau pasakyti. Ne tik nuo vaiko, dar negimusio, bet ir nuo jo motinos buvau taip siaubingai nutolęs, kad net ir labiausiai norėdamas neįstengčiau jums papasakoti, šiandien ir pats šito nebesuvokiu. Būna akimirkų, kai negaliu atsiginti minties, kad tarp to užsimiršimo ir mano vaiko mirties turėtų būti kažkoks ryšys. Ar manote, kad tai visiškai neįmanoma?

Heinricho kaktą išvagojo gilios raukšlės.

– Kad būtų visiškai neįmanoma, gal ir negalima pasakyti. Šaknys dažnai esti susipynusios taip giliai, jog mes neįstengiame jų įžvelgti. Galbūt netgi esama šitokių sąryšių. Bet jei jų ir esama... tai ne jums, Georgai! Jums tokie sąryšiai negaliotų, net jei jie egzistuotų.

– Man negaliotų?

– Ši jūsų išsakyta mintis jums nedera. Ji nekyla iš jūsų sielos. Tikrai ne. Niekuomet gyvenime panašus supratimas nebūtų atėjęs jums į galvą, jei nebūtumėte bendravęs su mano sukirpimo subjektu ir jei jums retsykiais nebūtų būdinga mintyti ne savas, o mintis už jus stipresnių arba ir silpnesnių žmonių. Patikinu jus, kad ir ką būtumėte patyręs ten, prie ežero, jūsų... mūsų ežero, tuo tikrai neužsikrovėte jokios vadinamosios kaltės. Kuriam nors kitam tai galbūt būtų kaltė. Bet jums, iš prigimties – jūs jau atleiskite – gana lengvabūdiškam ir truputėlį nedoram, tai tikrai nėra jokia kaltė. Žinote, ką jums pasakysiu? Jaučiatės kaltas visai ne dėl kūdikio; tas nemalonus jausmas, kurį jaučiate, kyla tik todėl, kad manote turįs pareigą jaustis kaltas. Matote, jei aš būčiau patyręs panašų nuotykį, tikriausiai būčiau buvęs kaltas, nes galbūt aš būčiau jautęsis kaltas.

– Jūs, Heinrichai, mano atveju būtumėte jautęsis kaltas?

– O gal ir ne. Iš kur man žinoti? Tikriausiai dabar manote, kad neseniai nuvariau žmogų į kapus ir vis dėlto nesijaučiau kaltas?

– Taip, galvoju apie tai. Ir todėl nesuprantu...

Heinrichas gūžtelėjo pečiais.

– Taip, nesijaučiau kaltas. Kažkur sieloje. O kažkur, galbūt giliau, jaučiausi kaltas... O dar giliau – vėlgi nekaltas. Visuomet viskas priklausys nuo to, kaip giliai į save pažvelgsime. O kai šviesos įžiebiamos visuose aukštuose, išsyk pasidarome visokie: kalti ir nekalti, kvailiai ir išminčiai. Sakyti „mes“ galbūt nelabai tikslu. Pavyzdžiui, jums, Georgai, visi šitie dalykai turi būti paprastesni, bent jau tada, kai nesate veikiamas atmosferos, kurią retsykiais skleidžiu aplink jus. Todėl jums einasi geriau nei man. Daug geriau. Mat mano sieloje klaikuma. Negi dar nepastebėjote? Galiausiai kokia man iš to nauda, jei šviesos degs visuose mano aukštuose? Ką man padės žmonių pažinimas ir puikus išmanymas? Nieko... Visiškai nieko. Žiūrint iš esmės, Georgai, nenorėčiau nieko kito, tik tiek, kad visi tie pastaruoju metu nutikę baisūs įvykiai būtų tik blogas sapnas. Prisiekiu jums, Georgai, visą savo ateitį ir dar dievai žino ką būčiau atidavęs, jei būčiau galėjęs pradanginti tas nelaimes. Bet jei jos ir nebūtų įvykusios... veikiausiai aš jausčiausi taip pat apgailėtinai kaip ir dabar.

Jo veidas persikreipė, tarsi jis būtų norėjęs rėkti. Netrukus Heinrichas vėl stovėjo sustingęs, nejudėdamas, išblyškęs, tarsi užgesęs. Paskui tarė:

– Patikėkite manimi, Georgai, esama valandėlių, kai pavydžiu žmonėms, turintiems vadinamąją pasaulėžiūrą. Jei aš noriu turėti gerai surikiuotą pasaulį, pirmiausiai turiu jį susikurti. Tai sunku padaryti žmogui, kuris nėra ponas Dievas.

Heinrichas sunkiai atsidūsėjo. Georgas nesiėmė jam atsakyti. Gluosniais apsodintu taku jiedu patraukė išėjimo pusėn. Geor gas suprato, kad tam žmogui niekas nepagelbės. Tikriausiai kada nors Heinrichui bus lemta nuo bokšto viršūnės, į kurią jis kilo spirale sukdamas ratus, nupulti į tuštumą; ir tai bus jo galas. O Georgas jautėsi ramus ir laisvas. Jis nusprendė tas dabar jam priklausančias tris dienas išnaudoti kuo racionaliausiai. Tikriausiai gera būtų kokioje nors gražioje, ramioje vietovėje pabūti vienam, pailsėti ir susikaupti naujam darbui. Į Vieną jis buvo atsivežęs sonatos smuikui rankraštį. Ją ir ketino užbaigti pirmučiausia.

Jiedu praėjo pro vartus ir atsidūrė gatvėje. Georgas atsigręžė, bet jo žvilgsnį užstojo kapinių siena. Tik po kelių žingsnių vėl atsivėrė vaizdas į slėnį. Tačiau dabar jis galėjo tik nujausti, kur tas namelis pilku frontonu; iš čia jo nebesimatė. Ant rausvai geltonų kalvų, apribojančių peizažą, leidosi blyškiai švytintis rudeninis dangus. Georgo siela romiai atsisveikino su visa ta laime ir kančia, kurias jis, sakytum, girdėjo nuaidint slėniu, dabar jo paliekamu ilgam; kartu jis girdėjo ir nepatirtų dienų pasveikinimą, ataidintį iš jo jaunystės pasaulio platumų.

Pabaiga.