Virginia Woolf

Į švyturį

Leidykla „Versus aureus“, 2012

ISBN 9789955343301

El. versiją paruošė:

Versta iš: Virginia Woolf. To the Lighthouse

Iš anglų kalbos vertė Milda Keršienė-Dyke

Knygos vertimą remia ES programa KULTŪRA (2007–2013)

Redaktorė Ilona Čiužauskaitė

Viršelio dailininkė Agnė Kananaitienė

© Milda Keršienė-Dyke, vertimas į lietuvių kalbą, 2012

© „Versus aureus“ leidykla, 2012

Langas

I

– Taip, žinoma, jei tik ryt bus gražu, – tarė ponia Ramsi. – Tik keltis tau teks su gaidžiais, – pridūrė.

Sūnui tie žodžiai suteikė neapsakomą džiaugsmą, tarsi jau viskas būtų nutarta, tarsi išvykai kuo tikriausiai lemta įvykti, tarsi stebuklą, atrodytų, metų metus lauktą, po nakties tamsos ir dienos kelionės laivu ranka pasieks. Nesvarbu, kad vos šešerių, jau priklausė didžiajam klanui tų, kurie vieno jausmo neatplėšia nuo kito, kurių jaudulys dėl ateities, dėl to, kokie jų laukia džiaugsmai ir sielvartai, aptemdo tai, kas vyksta čia ir dabar; tokiems žmonėms nuo pat ankstyvos vaikystės vos girgžtelėjęs jausmų ratas turi galią sustabdyti akimirką, lemiančią, ar tas jausmas bus niaurus, ar džiaugsmingas, tad ant grindų sėdintis ir paveikslėlius iš iliustruoto Armijos ir laivyno parduotuvių katalogo karpantis Džeimsas Ramsis, išgirdęs motiną ištariant šiuos žodžius, apdovanojo šaldytuvo atvaizdą dangiškos palaimos sklidinu žvilgsniu. Tas suspurdėjo iš džiaugsmo. Vienratis, žoliapjovė, tuopų šlamesys, prieš lietų balsvuojantys lapai, kuosų kranksėjimas, krintančios šluotos bilstelėjimas ar suknelių šnaresys – visa į mažylio sąmonę rėžėsi taip ryškiai ir spalvotai, kad šis jau buvo susikūręs slaptą simbolių sistemą, slaptą kalbą; atrodė it kieto, nenuolaidaus griežtumo įsikūnijimas, su aukšta kakta ir skvarbiai mėlynomis akimis, nepriekaištingai tiesiu ir tyru žvilgsniu, mažumą susiraukęs nuo žmogiškųjų silpnybių vaizdo; tad motina, matydama, kaip dailiai šis vedžioja žirklėmis šaldytuvo kontūrus, jau vaizdavosi vaiką su raudonu apsiaustu ir šermuonėlių mantija teisėjo kėdėje, o gal vadovaujantį ryžtingai žaibiškai operacijai, gelbėjantį bendruomenę nuo ištikusios bėdos.

– Bet, – pasakė tėvas ir stabtelėjo priešais svetainės langą, – gražu nebus.

Jei po ranka būtų pasimaišęs kirvis, žarsteklis ar bet koks kitas įrankis, tinkantis prakirsti skylę tėvo krūtinėje ir jį nudėti, ten pat, tą pačią akimirką, Džeimsas būtų jį stvėręs. Tokios tad nežabotos emocijos užvirdavo pono Ramsio vaikų krūtinėse vien tėvą išvydus; kai stovėdavo taip, kaip stovi dabar, plonas it peilis, siauras tarsi šio geležtė, sarkastiškai išsiviepęs, ir ne vien dėl to, kad jam malonu apvilti sūnų ir pasišaipyti iš žmonos, kuri, manė Džeimsas, dešimtis tūkstančių kartų visokeriopai už jį vertesnė; bet ir dėl to slapto puikavimosi, kad jis visada teisus. Tai, ką ištardavo, būdavo tik teisinga. Tai visada būdavo teisinga. Sakyti netiesos stačiai nepajėgdavo, niekad nėra iškraipęs fakto, niekad nėra pakeitęs nemalonaus žodžio malonesniu, kad pamalonintų ar suteiktų garbės kokiai mirtingai būtybei, o mažiausiai savo vaikams; šie gi, išėję iš jo strėnų, jau nuo vaikystės buvo mokomi žinoti, kad gyvenimas sunkus; kad faktai nepripažįsta kompromisų, o žengiant į tą pramanytą pasaulį, kuriame prasmenga skaisčiausios mūsų viltys, o trapūs mūsų laiveliai pasiklysta tamsoje, – tardamas tai ponas Ramsis ištiesina nugarą ir primerkia mažutes mėlynas akutes, įsmeigęs jas į horizontą, – žmogui pirmučiausia reikia drąsos, tiesos, jėgų ištverti sunkumus.

– Tačiau gali būti ir gražu, aš tikiuosi, kad bus gražu, – tarsteli ponia Ramsi, nekantrokai suktelėdama rankoje mezgamą rudą raudoną kojinę. Jei pabaigtų kojinę šį vakarą ir jei rytoj vis dėlto plauktų į švyturį, kojinytes ji paduotų švyturio sargo berniukui, šiam į klubą grasina įsimesti tuberkuliozė; sykiu su krūva senų žurnalų ir tabako atsargomis; tiesą sakant, surinks visus išmėtytus, kurių niekam nereikia, kurie tik draikosi po kambarį, atiduos tiems vargšams žmonėms, jie tikriausiai mirtinai nuobodžiauja, sėdėdami ten visą dieną ir turėdami tik vieną vienintelį darbą – nublizginti žibintą ir pakirpti dagtį, ir šiek tiek pagraibstyti mažą daržo lopinėlį, – gal nors kiek tai juos pradžiugins. Nes ar jums patiktų išsėdėti uždarytiems, norėtų paklausti, kartais net kone visą mėnesį, ir dažniausiai darganotu oru, ant teniso dydžio aikštelės uolos, ir be jokių laiškų ar laikraščių, ir su niekuo nebendrauti; jei esat vedęs, nematyti žmonos, nežinoti, kaip laikosi tavo vaikai, – gal serga, gal griuvo, susilaužė rankas ar kojas; savaitė po savaitės matyti, kaip dūžta tos pačios nykios bangos, kaip artinasi grėsminga audra, kaip langai aptykšta purslais, kaip vanduo priplaka prie žibinto paukščius, kaip drebina visą aikštelę; ir negalėti iškišti nosies pro duris, bijoti, kad nublokš tave į jūrą? Kaip jums visa tai patiktų? – paklausė ji, kreipdamasi pirmiausia į dukteris. Tad, pridūrė jau visai kitokiu tonu, reikia pasistengti suteikti jiems bent tokią paguodą, kokią pajėgiame.

– Turėtų pasisukti į vakarus, – tarė ateistas Tenslis, kaulėtus pirštus išskėtęs ir atkišęs taip, kad pro juos pūstų vėjas, mat jis drauge su ponu Ramsiu buvo išėjęs vakare pasivaikščioti pirmyn atgal po terasą, pirmyn atgal. Tai reiškė – išsilaipinti prie švyturio vėjas tikrai nepalankus. Taip, jis tikrai pasakojo nemalonius dalykus, pripažino ponia Ramsi; tikrai nepakenčiama, kad nesiliauja apie tai kalbėjęs, dar labiau apvildamas Džeimsą, bet drauge ji neleis jiems iš jo šaipytis. „Ateistas, – sakydavo jie apie Tenslį, – mažasis ateistas.“ Rožė iš jo šaipydavosi, Pru iš jo šaipydavosi, Andrus, Džasperas, Rodžeris iš jo šaipydavosi; net senasis Bebras be danties burnoje įkando jį už tai, kad, kaip paaiškino Nensė, jis buvo šimtas dešimtasis vyrukas, atsivijęs juos iki pat Hebridžių [Arti penkiasdešimties nedidelių, neapgyventų salų grupė prie Škotijos krantų (čia ir toliau – vertėjos pastabos).], o juk taip malonu pabūti vienam.

– Nesąmonė, – tarė ponia Ramsi griežtai. Nepaisant įpročio sutirštinti, kurį iš jos paveldėjo ir vaikai, bei užuominos, kuri buvo teisinga, kad pakviečia per daug žmonių ir apnakvindinti tenka net mieste, ji nepakentė šiurkštaus elgesio su svečiais, ypač jaunais vyriškiais, kurie buvo neturtingi kaip bažnyčios pelės, „nepaprastai gabūs“, kaip sakydavo jos vyras, aistringi jo gerbėjai ir atvykdavo čia atostogų. Iš tiesų visus kitos lyties atstovus ji buvo priglaudusi po savo sparnu; dėl kažkokių priežasčių, kurių nė pati neįstengė paaiškinti, už jų riterystę ir karžygiškumą, už tai, kad vedė derybas ir sudarinėdavo sutartis, valdė Indiją, kontroliavo finansus; ir dar už jų požiūrį į save pačią, kuris tikriausiai nė vienai moteriai nepasirodytų, kurio tikriausiai nė viena moteris nepalaikytų nemielu; už jų pasitikėjimą, net už kažin kokį vaikiškumą ir garbinimą; pagyvenusi moteris galėjo priimti tai iš jauno vyriškio ir neprarasti orumo, ir vargas tai merginai, – maldauja tik Dangaus, kad tai nebūtų kuri nors iš jos dukterų, – kuri nesuvokia tokio elgesio vertės, viso to, ką jis reiškia, kuriai toks supratimas netampa savastimi!

Grįžtelėjo griežtai į Nensę. Jis tikrai jų nesivijo, įspėjo šią. Jis buvo pakviestas.

Turėtų jos rasti kitokią išeitį. Juk turėtų būti koks paprastesnis, lengvesnis kelias, atsiduso ji. Žvelgdama veidrody į pražilusius plaukus, įkritusius penkiasdešimtmetės skruostus, svarstė, na taip, gal ir galėjo viską sutvarkyti geriau, – geriau pasirūpinti vyru, pinigais, vyro knygomis. Bet jei jos paklaustų, nė sekundės nesigailėtų savo sprendimo, nieku gyvu nevengtų sunkumų, neapleistų pareigų. Dabar grėsminga į ją vien pažiūrėti, tad tik tylomis, pakėlusios akis nuo lėkščių, kai ji taip griežtai pabarė jas už Čarlzą Tenslį, dukros Pru, Nensė, Rožė išdrįso ir toliau nemesti iš galvos tų bedieviškų minčių, tų savo svajų, kad jų gyvenimas bus kitoks nei jų motinos; galbūt Paryžiuje; gal net daug laisvesnis gyvenimas, ne vien tik amžinas rūpestis vienu vyru ar kitu; nes jų viduje nebyliai kėlė galvą abejonė pagarba moteriai ir riteriškumo verte, Anglijos banku ir Britų Indija, žiedais apmaustytais pirštais ir nėriniais; tiesa, visame tame matė ir šiokį tokį tikrą grožį, kuris mergaičių širdis pabudindavo ilgėtis vyriškumo, kuris palenkdavo jas, susėdusias prie stalo ir motinos žvilgsnio prismeigtas, gerbti keistą jos griežtumą, beribį mandagumą, it karalienės, pakylančios iš purvų nuplauti vargetai purvinų kojų, kai šitaip griežtai pabarė jas dėl to nelemto ateisto, atsivijusio jas, – tiksliau sakant, jis buvo pakviestas paviešėti pas juos Skajaus salose.

– Ne, ryt tai jau prie švyturio neišsilaipinsit, – stoviniuodamas prie lango su jos vyru pasakė Čarlzas Tenslis, pliaukštelėjo delnais ir sunėrė rankas. Ne, iš tiesų, jis jau pasakė nemažai. Troško, kad tiedu paliktų ją su Džeimsu ramybėje, lai šnekučiuojasi sau toliau. Žvilgtelėjo į Tenslį. Na, argi ne apgailėtina būtybė, tiesą sako vaikai, visas kuprotas ir susitraukęs. Kriketo žaisti nemoka, blaškosi, velka kojas. Tik ras sarkastiškas galvijas, tikina Andrus. Vaikai žino, kas jam patinka labiausiai, – nenuilstamai vaikštinėti pirmyn ir atgal su ponu Ramsiu ir aiškinti, kas laimėjo tą, kas laimėjo aną, kas yra „pirmarūšis“ lotyniškų eilių kūrėjas, kas yra „talentingas, bet jo akimis stokojąs blaivaus mąstymo“, kas yra neabejotinai „pajėgiausias vaikinas Baliolio koledže“, tik Bristolyje ar Bedforde laikinai išsikvėpė, bet apie jį tikrai išgirsią vėliau, kai jo įvadinės pastabos, kurių pirmuosius puslapius kaip įrodymą ponas Tenslis galėtų kaipmat pateikti, jei tik ponas Ramsis pageidautų, kažkokiai matematikos ar filosofijos šakai, išvys dienos šviesą. Daugiau apie nieką jie nešnekėdavo.

Kartais pati nesusitvardydavo iš jo nenusijuokusi. Anądien ji užsiminė apie „kalno dydžio bangas“. Taip, pritarė Čarlzas Tenslis, iš tiesų mažumą audrota. „Argi jūs neperšlapote iki paskutinio siūlo?“ – paklausė. – „Sudrėkau, tačiau neperšlapau“, – užtikrino ponas Tenslis, žnaibydamas rankovę ir čiupinėdamas kojines.

Tačiau ne dėl šito, tikino vaikai, jie nemėgo jo. Ne dėl jo veido, ne dėl manierų, bet dėl jo paties ir jo požiūrio. Kai kalbėdavosi apie ką įdomaus, apie žmones, muziką, istoriją, na, bet ką kitą, kartais gal teištardavo tik tai, koks puikus vakaras, pasėdėkime lauke, – tada skųsdavosi jie Čarlzu Tensliu dėl to, kad nenurimdavo tol, kol nepakreipdavo pokalbio taip, kad palankiai pasirodytų jis, o jie liktų suniekinti. Juk nuėjęs į paveikslų galerijas, tvirtino, nesidrovi paklausti, ar jiems patinka jo kaklaraištis. Dievas mato, pasako Rožė, tikrai nepatinka.

Vos baigę valgyti, tykiai kaip elniai išnykę nuo vakarienės stalo, aštuoni ponios Ramsi sūnūs ir dukros užsidarė miegamuosiuose, savo tvirtovėse tuose namuose, kuriuose nebuvo kitos slaptos vietos diskusijoms: nei apie Tenslio kaklaraištį, nei apie Jungtinės Karalystės Reformos aktą, ir jūrų paukščius bei drugelius, ir žmones; saulė liejo šviesą į palėpės kambarius, vieną nuo kito atskirtus lentomis, taip, kad aiškiai girdėjosi kiekvienas žingsnis ir švedės mergaitės rauda – ši rauda vėžiu mirštančio tėvo Grisonų slėnyje; apšviesdama raketes, flanelines pižamas, šiaudines skrybėles, rašalines, indelius dažams, vabalus, mažų paukštelių kaukoles, saulė traukė iš prismeigtų prie sienų ilgų šerpetotų jūrų dumblių šluotelių druskos ir jūržolių kvapą, kurio buvo prisigėrę net smėliu girgždantys nuo maudynių rankšluosčiai.

Varžymasis, susiskaldymas, nuomonių skirtumai, prietarai, įsipynę į pačias būties skaidulas, na, ir kodėl jie turėtų prasidėti taip anksti, apgailestavo ponia Ramsi. Jie tokie kritiški, tie jos vaikai. Kalbėdavo tokias nesąmones. Išėjo iš valgomojo, laikydama Džeimsą už rankos, nes vaikas neidavo su kitais. Jai tai atrodė tokia nesąmonė – prasimanyti tuos skirtumus, kai žmonės, Dievas mato, ir be to tokie skirtingi. Juk tikrų skirtingumų, svarstė ji, stovėdama prie svetainės lango, pakanka, tikrai pakanka. Šią akimirką turėjo galvoje turtinguosius ir neturtinguosius, išaukštintuosius ir nužemintuosius; juk kilnų kraują gimdami gavo iš jos, gal kai kas net ne visai to norėdamas, ne su derama pagarba, nes argi jos gyslomis neteka kraujo iš tų kilnių, gal net mistiškų itališkųjų namų, kurių dukterys, devynioliktajame amžiuje išsibarsčiusios po Anglijos svetaines, taip žaviai švebeldžiavo, taip nesutramdomai siautė; ir sąmojį, savo laikyseną bei temperamentą paveldėjo iš jų, ne iš slunkių anglų ar šaltakraujų škotų; tačiau daug atkakliau mąstė ji dabar apie tą kitą problemą, turtinguosius ir varguolius; svarstė apie tuos dalykus, kuriuos savo akimis matė kas savaitę, net kasdien, ir čia, ir Londone, kai lankydavo našlę, kai akis į akį susidurdavo su ta nelaiminga žmona, pasikabinusia per petį maišelį; į sąsiuvinį, į rūpestingai tam tikslui subraukytus stulpelius, pieštuku užsirašydavo atlyginimus ir išlaidas, dirbančius ir praradusius darbą, vildamasi, kad taip liausis buvusi vien moterimi, kuri asmeniška labdaringa veikla atiduoda duoklę savo pasipikti nimui ir pasotina smalsumą, kad taps tuo, kas nelavintą jos protą taip žavėjo – socialinę problemą aptariančiu tyrėju. Tai vis neišsprendžiami klausimai, atrodė jai, kai stovėjo čia ir laikė Džeimsą už rankos. Jis nusekė paskui ją į svetainę, tas jaunas vyriškis, iš kurio jie juokėsi. Stovėjo prie stalo, kažin ką nervingai knebinėjo ir jautėsi taip niekur nepritinkantis; ji tai žinojo nė neatsigręžusi. Jie visi jau išsiskirstė, ir jos vaikai, ir Minta Doil su Poliu Reiliu, ir Augustas Karmišelis; ir jos vyras – jie visi išsiskirstė. Tad grįžtelėjo atsidususi ir paklausė: – Ar jums būtų labai nuobodu, pone Tensli, vykti su manimi?

Mieste jai reikėjo sutvarkyti buitinių reikalų; dar turėjo parašyti porą laiškų; tad veikiausiai po kokių dešimties minučių; ji užsidės skrybėlę. Ir su krepšiu bei skėčiu nuo saulės, štai sugrįžta po dešimties minučių, atrodo visiškai pasiruošusi, pasirengusi iškylai, kurią jai tenka trumpam pertraukti, nes eina pro teniso aikštelę, kad paklaustų pono Karmišelio, kuris čia šildosi prieš saulę, geltonas katės akis atmerkęs, ir tose katės akyse atsispindi judančios šakelės bei praplaukiantys debesys, tik nė menkiausios užuominos apie vidines mintis ar emocijas, gal jam ko nors reikia.

Jie juk susiruošė į didžiąją ekspediciją, juokdamasi pasakė. Jie vyksta į miestą. „Pašto ženklų, rašomojo popieriaus, tabako?“ – spėliojo sustojusi šalia. Tik ne, jis nieko nenori. Jo rankos susinėrė virš drūto pilvo, akys sumirksėjo, tarsi būtų stengęsis maloniai atsakyti į tokius meilikavimus, – ponios Ramsi balsas skamba viliojamai, nors šiek tiek nervingai, – tačiau nepajėgė, mat buvo nugrimzdęs į pilkšvai žalsvą mieguistumą, apglėbusį juos visus, be jokių žodžių, nugramzdinusį į beribį gero linkintį letargą; nugrimzdo į jį visi namai, visas pasaulis, visi žmonės; mat per priešpiečius į savo taurę nepastebimai įmetė kažką, kas paaiškino, kaip manė vaikai, iš kur ta ryškiai geltona sruoga ūsuose ir barzdoje, kurie juk pieno baltumo. Ne, nieko, sumurmėjo jis.

Jam buvo lemta tapti didžiu filosofu, tarė ponia Ramsi, kai jie žingsniavo keliu į žvejų kaimą, bet nelaimingai susituokė. Laikydama juodą skėtį nuo saulės tiesiai ir žingsniuodama su neapsakoma laukimo išraiška, tarsi čia pat už kampo tučtuojau ką nors susitiks, papasakojo istoriją. Romanas Oksforde su kažkokia mergina, ankstyva santuoka, skurdas, jis vyksta į Indiją, išverčia truputėlį poezijos, „nepaprastai gražiai, kaip suprantu“, trokšta mokyti berniukus persų, o gal indų, tačiau kam visa tai iš tiesų galėtų būti naudinga? – o paskui štai guli, kaip jie ką tik matė, ant vejos.

Jį pamalonino tai; nors jautėsi nuskriaustas, guodė jį tai, kad ponia Ramsi jam viską papasakojo. Čarlzas Tenslis atkuto. Netiesiogiai užsimindama, o juk užsiminė, apie tai, kad vyro intelektas nepaprastas, net ir pasiekęs nuosmukį, apie taip, kad visos žmonos priklausomos nuo savo vyrų darbų – ne, ji nekaltina tos merginos, ir santuoka buvusi gana laiminga, kiek žinanti, – skatino jį pajusti didesnį pasitikėjimą savimi, nei kada nors iki šiol buvo jutęs, ir jis mielai, na, jei, pavyzdžiui, vyktų taksi, būtų už ją sumokėjęs. Na, o štai ta nedidelė jos rankinė, gal jis galėtų ją panėšėti? Ne, ne, sako ji, šitą visuomet nešanti pati. Ir tikrai taip darydavo. Tai buvo justi. Jis juto daugelį dalykų, kažką ypatinga, kas jį jaudino, kas trikdė dėl priežasčių, kurių nurodyti neįstengė. Troško, kad ši moteris galėtų jį išvysti su apsiaustu ir gobtuvu, linguojantį procesijoje. Narystė taryboje, profesoriaus postas, jam atrodo, kad įstengtų bet ką, jau išvydo save – bet į ką gi žiūri ji? Į iškabą klijuojantį vyriškį. Šis išploja didžiulį plevėsuojantį lakštą, kaskart brūkštelėjęs klijų teptuku, atveria daugiau kojų, kanopų, arklių, blizgančių raudonų ir mėlynų, dailiai glotnių, kol pagaliau pusę sienos uždengia cirko reklama; šimtas raitelių, dvidešimt pasirodymuose dalyvaujančių ruonių, liūtų, tigrų… Palinkdama į priekį, mat trumparegė, perskaito skelbimą… „lankysis šiame mieste“, štai ką ji perskaito. Koks nepaprastai pavojingas darbas šiam vienarankiam žmogui, sušunka ji, stovėti va šitaip ant kopėčių, mat kairiąją ranką prieš dvejus metus nutraukė pjaunamoji. – Eikime visi į cirką, – sušunka žingtelėdama, vaikiškai džiūgaudama dėl visų tų raitelių ir jojikų, užmiršusi net gailestį. – Eikime, – pakartojo jos žodžius, tačiau tarsi juos užbraukdamas, taip sutrikęs, kad moteris krūpteli. – Eikime mes į cirką. – Ne, jam neišeina tinkamai to pasakyti. Neįstengia to deramai pajusti. Bet kažin kodėl, svarstė ji. Kas čia jam yra? Jis nuoširdžiai jai patiko, šią akimirką. Argi jų nevedė, paklausė, į cirką, kai buvo vaikai? Niekada, atsakė jis, tarsi ji būtų uždavusi kaip tik tokį klausimą, kokio tikėjosi; nes per visas tas dienas labiau už viską kaip tik troško papasakoti, kad į cirką jų nevedė. Augo didžiulėje šeimoje, devyni broliai ir seserys, o tėvas dirbo. „Mano tėvas vaistininkas, ponia Ramsi, jis turi savo vaistinę.“ Nuo trylikos metų gyvenime už viską susimokėdavo pats. Dažnai žiemą jam tekdavo vaikščioti be viršutinio palto. Jis niekada neįstengdavo „vaišingumu atsilyginti už vaišingumą“ studijuodamas, paaiškino jis sausai, neišraiškingais žodžiais. Su viskuo jam tekdavo išsiversti dukart ilgiau nei kitiems žmonėms. Rūkydavo pigiausią tabaką, machorką, tokį, kaip seniai rūko prieplaukose. Sunkiai dirbdavo – septynias valandas per dieną; o dabar jo tema yra kažkieno įtaka kažkam – jie žingsniavo toliau, ir ponia Ramsi nepagavo prasmės, tik žodžius, vieną kitą žodį… disertacija… stipendija… docentūra… dėstytojavimas. Jai sunku suprasti gremėzdišką akademinį žargoną, dardantį taip neįtikėtinai sklandžiai, bet dabar tarė sau suprantanti, kodėl užsiminusi, jog norėtų nueiti į cirką, taip išmušė jį iš vėžių, šį vargšą žmogelį, ir kodėl taip ūmai jis prapliupo pasakoti apie tėvą ir motiną, brolius ir seseris, ne, ji tikrai pasistengs, kad iš jo daugiau nesišaipytų, įspės dėl to dukrą Pru. Numanė, kad jam iš tiesų būtų daug labiau patikę, jei būtų galėjęs pasakyti, jog su Ramsiais ėjo ne į cirką, bet į Ibseno pjesę. Juk jis neapsakomas pedantas, na, taip, nepakenčiama nuobodybė. Nors jie jau pasiekė miestą, įžengė į pagrindinę gatvę, kur akmeniniu grindiniu dardėjo vežimai, jis nesiliovė tauškęs apie mokyklas neturtingiesiems ir švietimą, ir darbininkus, ir kad reikia padėti savo klasei, kol ji pagaliau nusprendė, kad jis atgavo pasitikėjimą, jau atsitokėjo nuo pasiūlymo nueiti į cirką, ir netrukus (dabar vėl kuo nuoširdžiausiai jį mėgo) jai pasakys – bet čia namai iš abiejų pusių išretėjo, jie žengė į krantinę, prieš juos atsivėrė visa įlankos platybė, ir ponia Ramsi nesusitvardė šūktelėjusi: „Ach, kaip nuostabiai gražu!“ Prieš akis atsivėrė neaprėpiama mėlyno vandens platybė; tos platybės viduryje – tolimas, griežtas senasis švyturys, o dešinėje, kiek aprėpia akys, išblėstančios ir iškeliaujančios, minkštomis sekliomis klostėmis sugulusios smėlio kopos, žalsvuoja nuo srūvančių per jas laukinių žolynų, bėga, atrodė, nė trumpam nesustodamos į kažin kokią mėnulio šalį, kur žmonių negyvenama.

Štai čia tai bent vaizdas, tarsteli sustodama, žybtelėdama pilkomis akimis, kurias taip dievino jos vyras.

Pastoviniuoja. Čia, sako, jau susirinkę dailininkai. Ir tikrai, vos už kelių žingsnių stovi vienas su skrybėle ir geltonais auliniais, susikaupęs, nebylus, susimąstęs, nors stebi jį viso labo dešimt berniūkščių. Su stipraus pasitenkinimo išraiška apvaliame raudoname veide jis ilgai žiūri, paskui merkia teptuko galą į minkštą žalsvą ar rausvą dažų kauburėlį. Nuo tada, kai čia apsilankė ponas Ponsfortas, prieš trejus metus, visi tapo tokius paveikslus, tarė ji, žalsvus ir pilkšvus, su citrinų spalvos burvaltėmis ir rausvomis moterimis paplūdimyje. Tačiau jos senelės draugai, pridūrė, ir jiems einant pro šalį kukliai dirstelėjo į paveikslą, tikrai daugiau darbuodavosi; pirmiausia sumaišydavo pačių pasigamintus dažus, paskui juos sugrūsdavo, ir pridengdavo drėgna audeklo skiaute, kad nesudžiūtų.

Tad jei ponas Tenslis teisingai supranta, ji ragina jį atkreipti dėmesį į tai, kokia skurdi šio dailininko tapyba, ar ne tai ji norinti pasakyti? Kad jo spalva netolydi? Užlietam tos ypatingos emocijos, kuri vis neblėso einant keliu; gimė sode, kai panoro panėšėti jos rankinę, sustiprėjo mieste, kai panoro papasakoti apie save, jam dingtelėjo, kad ir patį save, ir viską, ką iki šiol žinojo, jis matė kažin kaip ne taip. Išties kaip neapsakomai keista.

Dabar stoviniavo nedidelio skurdaus namelio, į kurį jį atsivedė, svetainėje, lūkuriavo jos, o ji tuo metu užkopė į viršų aplankyti pažįstamos moters. Girdėjo greitus žingsnius viršuje, balsą, linksmą, paskui tylesnį, žiūrėjo į arbatos indelius, naktines užuolaidas, laukė nekantriai, nenustygo, kada keliaus atgal, apsisprendė, kad būtinai paneš jos rankinę; tada išgirdo ją išeinant, užveriant duris, ištariant, kad langus reikia laikyti atvirus, o duris uždarytas, dar paklausė namiškių, ar jiems ko nors reikia (tikriausiai kalba su vaiku), ir staiga įėjo, mažumėlę pastovėjo nejudėdama (tarsi ten, viršuje, būtų apsimetinėjusi, o dabar štai akimirką leidžia sau pabūti savimi) ties karalienės Viktorijos su mėlynu Keliaraiščio ordino kaspinu portretu; o jis ūmai suvokė štai ką: jis suvokė štai ką – kad už ją gražesnės moters gyvenime nėra regėjęs.

Su žvaigždėmis akyse ir šydais plaukuose, su ciklamenais ir laukinėmis našlaitėmis, – dangau, kokias jis prasimano nesąmones? Juk jai mažų mažiausiai penkiasdešimt, aštuoni vaikai. Žengia per gėlių laukus, glaudžia prie krūtinės nulūžusius pumpurus ir parpuolusius ėriukus; su žvaigždėmis akyse ir su vėju plaukuose. Jis paėmė jos rankinę.

„Sudie, Elze“, – tarstelėjo ji, ir jiedu nuėjo gatve, tiesiai laikydama skėtį nuo saulės, ji žengė taip, tarsi tikėtųsi čia pat už kampo ką nors susitikti, o Čarlzas Tenslis pirmąsyk savo gyvenime pajuto nepaprastą pasididžiavimą; nutekamąjį lietaus griovį kasantis vyriškis liovėsi mosuoti kastuvu, ranka nukaro, pažvelgė į ją; pirmą kartą gyvenime Čarlzą Tenslį užplūdo toks nepaprastas pasididžiavimas: jis juto vėją ir cik lamenus, ir žibuokles, nes žingsniavo šalia gražios moters. Įsitvėręs nešė jos rankinę.

II

„Ne, Džeimsai, į švyturį plaukti neišeis“, – tarė jis, stovėdamas prie lango, veldamas žodžius nesmagiai, tačiau iš pagarbos poniai Ramsi, šiek tiek nuleidęs balsą, stengdamasis, kad jame suskambėtų bent kiek nuoširdumo.

„Šlykštus žmogiūkšti, – manė ponia Ramsi, – kam tu tai dar kartoji?“

III

– Na, o gal pabusi ir išvysi, kad šviečia saulė, kad čiulba paukščiai, – tarė užjausdama, glostydama mažyliui plaukus, nes jos vyras, mato juk, sarkastiškai kvarktelėjęs, gražu mat tikrai nebus, sugadino vaikui ūpą. Ji mato, kaip aistringai mažylis trokšta plaukti į švyturį, bet ne, tarsi vyras dar būtų ne viską pasakęs tuo sarkastišku tonu, kad gražu ryt tikrai nebus, ne, dar atėjo šis šlykštus žmogiūkštis ir dar sykį vaiką įskaudino.

– O gal ryt bus ir visai gražu, – tarė vėl, paglostydama vaikui plaukus.

Dabar negalėjo padaryti nieko daugiau, kaip pasigėrėti šaldytuvu ir perversti karių parduotuvės katalogo lapus, tikėdamasi, gal ras ką nors, sakykim, kokį grėblį su dantračiais, kuriems iškarpyti prireiktų nepaprastų įgūdžių ir stropumo. Visi šie jauni, tikra jos vyro parodija, svarstė; jei tas pasakys, kad lis, jie tvirtins, kad laukiam tikrų tikriausio potvynio.

Tik staiga, versdama puslapį ir ieškodama to grėblio ar žoliapjovės, ji liovėsi ieškoti. Gargždus murmesys, netaisyklingais intervalais kapojamas į burną dedamų ir iš jos traukiamų pypkių, patvirtino, nors sėdėdama priešais į terasą prasiveriantį langą ir negirdėjo, kas sakoma, kad vyrai palaimingai šnekučiuojasi; šis jau pusvalandį netylantis garsas, ramindamas įsiterpė tarp kitų garsų, ištisos skalės garsų, kamuoliukų tauškėjimo į raketę, ūmaus ir šaižaus vaikų balso: „Na, štai tau! Na, štai tau!“, tas garsas nutilo; tad monotoniška bangų mūša paplūdimy, kuri buvo tarsi vienodas guodžiantis ritmas jos mintims, kuri, jai sėdint su vaikais, raminamai kartojo kažin kokios senos, gamtos murmamos lopšinės žodžius „aš tave saugau, tave raminu“, ir tik retkarčiais, ūmai ir netikėtai, ypač kai sąmonė šiek tiek atitrūkdavo nuo to, ką dirbo rankos, liaudavosi guodusi ir raminusi, o tik kaip šmėkliškas būgnų dundesys negailestingai sumušdavo gyvenimo ritmą, priversdama susimąstyti apie salos pražūtį, apie tai, kaip salą praris jūra; įspėdama ją, kai diena prabėgdavo it akimirka darbams sparčiai vejant vienam kitą, jog viskas efemeriška it vaivorykštė – tas garsas, iki šiol nustelbtas ir nuslopintas kitų garsų, staiga grėsmingai gaudžiai pasigirdo jos ausyse, priversdamas baugiai kilstelėti galvą.

Jie liovėsi kalbėję, kitaip paaiškinti negalėjai. Per akimirksnį iš surakinusios ją įtampos nėrusi į kitą kraštutinumą, pasijuto, tarsi jai būtų atlyginta už beprasmį emocijų eikvojimą, ir atvėsusi, nustebusi, net piktokai pradžiugusi, ji nusprendė, kad vargšo Čarlzo Tenslio nusikratyta. Dėl to nė kiek nesisielojo. Jei jos vyrui reikia aukų, o jų jam tikrai reikia, ji kuo maloniausiai pasiūlys jam Čarlzą Tenslį, įskaudinusį jos mažylį.

Dar akimirką pakėlusi galvą įsiklausė, lyg laukdama kokio pažįstamo garso, įprasto mechaniško garso; išgirdo ritmiškai tarsi skanduojant, o gal uždainuojant, tas garsas sklido iš sodo, kur vyras primušamu žingsniu matavo terasą, ir tas kranktelėjimas, o gal daina, dar sykį ją nuramino, dar sykį patvirtino, kad viskas gerai, tad pažvelgusi į knygą sau ant kelio, rado kišeninio peiliuko su šešiomis geležtėmis atvaizdėlį, – Džeimsui teks stropiai pasidarbuoti, kol jį iškirps.

Staiga garsus šūksnis, tarsi dar ne visai išbudinto somnambulo: „Su šūviais ir skeveldromis puolė…“ [Lordo Alfredo Tenisono (Alfred, Lord Tennyson) eilėraščio „Lengvosios brigados puolimas“ („The Charge of the Light Brigade“) eilutės. Eilėraštyje apdainuota nesėkminga britų kavalerijos lengvosios brigados ataka prieš Rusijos karines pajėgas 1854 m. per Krymo karą Balaklavos mūšyje.] subūgnijo visu garsu jai į ausį taip, kad susirūpinusi grįžtelėjo pažiūrėti, ar kas nors išgirdo. Tik Lilė Brisko, net nudžiugo įsitikinusi; o tai iš tiesų juk ne taip svarbu. Bet išvydusi merginą, kuri stovėdama ant vejos tapė, prisiminė; turėjo laikyti galvą kuo mažiau krutindama Lilės paveikslui. Lilės paveikslui. Ponia Ramsi šyptelėjo. Su mažomis tarsi kinės akytėmis ir susiraukšlėjusiu veideliu mergina niekada neištekės; o jos tapybos juk negali priimti už gryną pinigą; tačiau ji tokia maža nepriklausoma būtybė, ponia Ramsi ją dėl to ir mėgsta; tad prisiminusi pažadą palenkė galvą.

IV

Iš tiesų jis vos nenutrenkė molberto, puolė prie jos mosikuodamas rankomis ir šūkaliodamas „drąsiai jojome mes ir narsiai“ [Iškraipyta Lordo Alfredo Tenisono eilėraščio „Lengvosios brigados puolimas“ eilutė.] tik, dėkui Dievui, staigiai pasisukęs, nujojo šalin, numirti garbingai, spėjo ji, Balaklavos aukštumose. Sunku net įsivaizduoti, kaip žmogus vienu metu gali būti toks kvailas ir sykiu toks grėsmingas. Tačiau kol jis nesiliauja siautėjęs, kol makaluoja rankomis ir šūkauja, ji saugi; tol jis nestabtelės ir į jos paveikslą nepažiūrės. Kaip tik šito Lilė Brisko ir neįstengtų pakelti. Net ir žvelgdama į visumą, liniją ir spalvą, į ponią Ramsi, sėdinčią prieš langą su Džeimsu, ji nuolat tikrino kas aplink, nuogąstaudama, kad tik kas neprisėlintų, kad netyčia į jos paveikslą nepažiūrėtų. Ir štai dabar smarkiai įsijautusi, įsitempusi ir žiūrėdama taip, kad siena ir violetinė raganė deginte degino jai akis, pajuto, kad kažkas išeina iš namo, artinasi prie jos, tačiau iš žingsnių garso atspėjo, jog tai Viljamas Banksas, tad nors teptukas ir suvirpėjo, nenubloškė drobės į žolę, kaip būtų padariusi, pasirodžius ponui Tensliui, Pauliui Reiliui, Mintai Doil ar, tiesą sakant, bet kam kitam, o paliko ją ant molberto. Šalia stovėjo Viljamas Banksas.

Jie gyveno kaime, tad pareidami, išeidami, atsisveikindami vėlai vakare, nusibraukdami kojas į kilimėlius prie durų, pasikeisdavo trumputėmis frazėmis apie sriubą, vaikus, apie šį bei tą ir dėl to jautėsi sąjungininkais. Dabar jis stovėjo šalia jos kaip visuomet kritiškas (tokio amžiaus, jog galėjo būti jos tėvas, botanikas, našlys, kvepiantis muilu, be galo skrupulingas ir švarus), ji irgi tiesiog stovėjo. Jis stovėjo šalia. Jos batai puikūs, pastebėjo jis. Pirštams juose daug vietos. Gyvendamas su ja tame pačiame name, jis buvo atkreipęs dėmesį į tai, kokia ji tvarkinga, kaip kildavo prieš pusryčius ir iškart eidavo tapyti, tikėjo, viena; greičiausiai ne itin turtinga ir jau tikrai neapdovanota tokia kaip panelė Doil veido spalva ar žavesiu, bet iš prigimties sveiko proto, dėl to jo akyse kur kas pranašesnė už aną jauną damą. Sakykim, kad ir dabar, kai Ramsis pripuolė prie jų šaukdamas ir gestikuliuodamas, panelė Brisko, jis buvo tikras, suprato. „Kažkas suklydo, smarkiai suklydo.“ [Eilutė iš jau minėto eilėraščio.]

Ponas Ramsis dėbtelėjo į juos. Dėbtelėjo į juos, tačiau neatrodė, kad juos mato. Dėl to abu pasijuto mažumėlę nesmagiai. Kartu jie išvydo tai, kas buvo skirta ne jiems. Įsiveržė į jo atskirumą. Tad veikiausiai todėl, manė Lilė, kad norėjo pasitraukti, nutolti, kad negirdėtų, ponas Banksas nedelsdamas tarstelėjo, kad vėsoka, pasiūlė pasivaikščioti. Ji eitų, taip, žinoma. Tačiau nuo paveikslo akis sunkiai atitraukė. Raganė degė skaisčiai violetine spalva; siena švytėjo baltumu. Jai atrodė stačiai nesąžininga klastoti skaisčią violetinę ir švytinčią baltą, nes taip ji mato jas, nors ir madinga, apsilankius ponui Ponsfortui, viską matyti išblukusį, elegantišką, pusiau peršviečiamą. O juk po spalva dar buvo forma.

Ji matė visa tai taip aiškiai, taip įsakmiai, kai žiūrėdavo: kai paimdavo į ranką teptuką, viskas pasikeisdavo. Tą akimirką, kai vaizdą tekdavo perkelti į drobę, apspisdavo demonai, dažnai privarydavę iki ašarų ir kelionėje nuo sumanymo prie kūrinio pasmerkdavo ją tokiam siaubui, kokį patiria tamsiu koridoriumi einantis vaikas. Kaip bejėgis vaikas dažnai ir jausdavosi – tarsi iš visų jėgų grumtųsi, stengdamasi neprarasti drąsos, kad įstengtų pasakyti: „Bet juk aš tai matau; aš tai matau“, spausdama prie krūtinės menkus savo vizijos likučius; tūkstančiai jėgų tuo metu metėsi ją nuo jos atplėšti. Vos imdavo tapyti, prieš jos pačios valią apnikdavo atgrasios, stingdančios mintys, ir kokia ji netikėlė, ir kokia neverta, ir kaip įkyru jai prižiūrėti tuos tėvo namus, jie ten, tik išsukus iš Bromptono kelio, ir vos sutramdydavo pagundą mestis – dėkui Dievui, iki šiol visuomet jai atsispirdavo, – poniai Ramsi po kojomis ir sakyti – bet ką gi galima jai pasakyti? „Aš jus myliu“? Ne, tai juk netiesa. „Aš myliu štai visa šita“, mostelėti ranka į gyvatvorę, namą, vaikus. Kvaila, neįmanoma. Dabar tvarkingai sudėjo teptukus į dėžę, vieną greta kito, ir tarė Viljamui Bankui:

– Kaip ūmai atvėsta. Tarsi saulė imtų skleisti mažiau šilumos, – tarė apsidairydama, nes vis dar buvo šviesu, žolė vis dar sodriai žalia, iš žalumos violetinėmis kryžiažiedėmis švyti namas, iš aukšto mėlyno skliauto varnai šaižiai klykauja. Bet kažin kas krustelėjo, blykstelėjo, sumosavo ore sidabriniu sparnu. Juk galų gale rugsėjis, rugsėjo vidurys, ir jau po šešių vakaro. Tad nužingsniavo jie per sodą, įprasta kryptimi, po teniso aikštelę ir pampų žoles, link tos properšos vešlioj gyvatvorėj, sergimos skaisčiai it anglies gorių liepsnojančių knifofijų, – tarp jų mėlyniau nei kada nors mėlynavo mėlyni įlankos vandenys.

Kažin kokios reikmės kviečiami, ateidavo čia it laikrodis, kiekvieną mielą vakarą. Sakytum, vanduo, atslūgdamas nuo seklumos, nuplukdydavo mintis, užsistovėjusias sausumoje, suteikdavo jų kūnams keistą fizinį palengvėjimą. Pirmiausia pulsuojanti spalva užtvindydavo įlanką mėlyniu; širdis nuo jo išsiplėsdavo, atsipalaiduodavo kūnas, bet po akimirkos vėl imdavo stingti ir šiurpti nuo dygaus besišiaušiančių bangų juodumo. Iš už galingos juodos uolos kone kiekvieną vakarą trykštelėdavo, – niekad nežinojai, kada pasirodys, o pasirodęs užliedavo džiaugsmu, – balto purslingo vandens fontanas; lūkuriuodami jo, stebėdavo, kaip dailiai išsilukštena banga po bangos ir perlamutrine migla apvynioja pusapvalį paplūdimį.

Stovėjo ten abu šypsodamiesi. Abu jautėsi pakylėti, sujaudinti keliaujančių bangų; paskui greitos, skrodžiančios vandenis burvaltės tvykstelėjimo, kuri, atrėžusi riekę, sustojo; virptelėjo; ūmai nusimetė bures; tada, instinkto paakinti išvysti paveikslą užbaigtą, pasuko galvas tolyn į kopas, ir juos apėmusį smagumą iškart pakeitė liūdesys, nes užbaigtas paveikslas iš tiesų nebuvo užbaigtas; o nutolę vaizdai, svarstė Lilė, atrodė milijonais metų pergyveną stebėtoją, jie jau susyja su dangumi, kuris žemę stebi visai nurimusią.

Žvelgdamas į smėlio kalnelius tolumoje, Viljamas Banksas galvojo apie Ramsį, apie kelią Vestmorlende, galvojo apie Ramsį, vienišą žingsniuojantį keliu, viršum jo tvyro vienatvė, pati natūraliausia, atrodytų, jo būsena. Bet žingsniavimą ūmai pertraukia, Viljamas Banksas juk tai prisimena (ir jam tenka tai sieti su konkrečiu įvykiu), višta, ši ištiesia sparnus ir pridengia pulkelį mažyčių viščiukų; į šiuos Ramsis sustojęs baksteli lazda ir tarsteli „gražučiai mažučiai“, ir toks širdies sugruzdimas, pamano Banksas, rodo jo paprastumą, užuo jautą mažiems padarams; tik Banksui kažin kaip pasirodo, kad jų draugystė kaip tik tada, ant to keliuko, ir pasibaigė. Po šito Ramsis vedė. Ir jau paskui, čia viena, čia kita, rodė, kad jų draugystės syvai ištekėjo. Kas dėl to kaltas, jis negalėtų pasakyti, tačiau sruveno laikas, ir rutina. Jų draugystė atsinaujino. Tačiau šiame nebyliame pokalbyje su smėlio kopomis Viljamas Banksas patvirtino, kad jo prielankumas Ramsiui toli gražu nesumažėjo. Tik štai ten, ištiestas per įlanką tarp smėlio kalvų, it prieš šimtmetį į durpyną paguldyto jaunuolio, su šviežiu lūpų raudoniu, tyso jo draugystės, kūnas, toks aitrus ir realus. Jis nerimavo ir dėl draugystės, o gal ir dėl to, kad troško pats sau pasiteisinti, kam išdžiūvo ir susitraukė, – nes Ramsiai juk augino daug vaikų, – o Banksas buvo bevaikis ir našlys – nerimavo ir dėl to, kad Lilė Brisko nepaniekintų Ramsio (puikaus vyro savo ruožtu), bet suprastų, kaip viskas yra tarp jų. Užsimezgusi prieš daugelį metų, jų draugystė išseko ten, ant Vestmorlendo kelio, kur višta ištiesė sparną saugodama viščiukus; paskui Ramsis susituokė, jų keliai išsiskyrė, ir tikrai, suprantama, tikrai nė vienas dėl to nebuvo kaltas, bet susitikus jų bendravimas atsinaujino.

Taip. Jam pakaks. Gana. Nusigręžė nuo reginio. Apsisukęs žingsniuoti atgal vedančiu prie namo taku, ponas Banksas ėmė matyti tokius dalykus, už kurių nebūtų užkliuvusi jo akis, jei tos kopos nebūtų parodžiusios jam jo draugystės, gulinčios durpėse su raudoniu ant lūpų, kūno, – sakykim, jis išvydo mažylę Kem, jauniausią Ramsių dukrelę. Ant šlaito ji skynėsi kvapiojo laibenio. Nesutramdoma ir nuožmi. Ji „nepadavė džentelmenui gėlytės“, kaip jai liepė auklė. Ne! ne! ne! jam gėlytės neduos. Suspaudė kumštelius. Trypė kojomis. Į ją žiūrėdamas ponas Banksas pasijuto pasenęs ir kažin kaip tarsi kaltas dėl tos draugystės. Jis, matyt, sudžiūvo ir susitraukė.

Ramsiai nebuvo turtingi, galėjai tik nusistebėti, kad jie taip puikiai išsiverčia. Aštuoni vaikai! Išmaitinti aštuonis vaikus iš filosofijos! O štai kitas iš vaikų, šį sykį Džasperas, žirglioja pro šalį, papyškinti į paukščius, paaiškina, lyg niekur nieko; eidamas pro šalį, papumpuoja Lilės ranką, it lauko šulinio rankeną, o ponas Banksas, tai regėdamas, karčiai tarsteli, kad ji tai jau visų numylėtinė. Juk dabar jau reikia juos visus leisti į mokyklą (tiesa, galbūt ponia Ramsi ir turi šį tą savo), ką jau kalbėti apie kasdien nudrengiamus batus ir kojines, kurių, be abejo, reikia šiems „puikiems vaikams“, šiems dailiai nuaugusiems, kampuotiems, kietaširdžiams jaunuoliams. Tik neklauskite jo, kas yra kuris, kokia tvarka jie atėjo į šį pasaulį. Pats sau vadindavo juos Anglijos karalių ir karalienių vardais; Kem – Pasiutusioji, Džeimsas – Rūstusis, Andrus – Teisusis, Pru – Gražioji – nes Pru galės puikuotis grožiu, negi nesipuikuos? – Andrus bus tikros smegenys. Kol jis parėjo taku, kol Lilė Brisko atsakė taip ir ne ir užbaigė jo pavyduliavimą (nes juk ji buvo juos visus įsimylėjusi, įsimylėjusi visą pasaulį), jis ir vėl galvojo apie Ramsį, reiškė šiam užuojautą, pavyduliavo, juk matė, kaip Ramsis nusikrato visos tos vienatvės ir asketizmo teikiamos garbės, turėtos jaunystėje, leidosi sustabdomas suplasnojusio sparno ir pasirinko perekšlišką egzistenciją šeimoje. Kažko jie suteikė jam, – Viljamas Banksas tai pripažino; išties būtų pasijutęs pamalonintas, jei mažylė Kem būtų užkišusi jam už švarko atlapo gėlytę ar užsiropštusi ant peties pasižiūrėti į išsiveržusio Vezuvijaus paveikslėlį; bet tuo pačiu tie vaikai, seni bičiuliai negalėjo nejausti, kažką ir sunaikino. Kažin ką dabar pagalvotų prašalaitis? Tarkime, ką galvoja ši Lilė Brisko? Negi įmanoma nepastebėti, kaip Ramsis įgyja nepakenčiamų įpročių? Tampa ekscentriškas, gal net silpnybių? Net nuostabu, kad tokio intelekto žmogus galėtų nusmukti taip žemai, kaip Ramsis nusmuko, – nors ir negailestinga šitaip tvirtinti, – kad jis taptų toks priklausomas nuo kitų žmonių pagyrų.

„Na, bet, – tarstelėjo Lilė, – tik pagalvokite apie jo darbą!“

Kai pati „galvodavo apie jo darbą“, paprastai jai prieš akis kuo aiškiausiai iškildavo masyvus virtuvinis stalas. Tai Andrus kaltas. Ji mat paklausė, apie ką jo tėvo knygos. „Subjektą ir objektą, ir realybės prigimtį“, tada atsakė Andrus. Ji išspaudė „dangau“, bet ir toliau nieko nesuprato, apie ką tos knygos. „Įsivaizduok virtuvinį stalą, patarė jai Andrus, kai tavęs prie jo nėra.“

Tad pagalvojusi apie pono Ramsio darbą, dabar paprastai matydavo nušveistą virtuvės stalą. Šiuo metu jis įstrigo kriaušės medžio išsišakojime, nes priėjo vaismedžių sodą. Ir stengdamasi susikaupti, sutelkė mintis ne į sidabriškai reljefinę kriaušės medžio žievę, ne į žuvelės formos jo lapelius, bet į fantomą virtuvės stalą, vieną iš tų švariai nugremžtų lentinių stalų, gyslotų ir mazguotų, kurio didžiausias vertumas, atrodo, buvo daugelį metų dorai laikyti įremtą sprandą, kuris nūnai įstrigo medy, iškėlęs į orą visas keturias kojas. Jei žmogus paskiria gyvenimą tam, kad įžvelgtų tokias kertines esmes, kad žavius vakarus su flamingo plunksnų debesimis, mėlynumu ir sidabriškumu pakeistu baltu keturkoju stalu (ir jei tokią veiklą galėtume priskirti geriausiems protams), savaime suprantama, kad šio asmens negalime vertinti taip, kaip įpratę vertinti paprastus žmones.

Ponui Banksui patiko, kad ji maldavo „pagalvoti apie jo darbą“. Taip, jis apie tai galvodavo, net labai dažnai. Nė pats nežino, kiek kartų tvirtindavo: „Ramsis – vienas tų vyrų, kurie geriausius savo darbus padaro iki keturiasdešimties.“ Viena maža knygele, dar būdamas dvidešimt penkerių, jis, be abejonių, svariai prisidėjo prie filosofijos; tai, kas pasirodė vėliau, tebuvo daugiau to išplėtojimas, pakartojimas. Bet juk tokių asmenybių, kurios palieka ryškų pėdsaką nesvarbu kurioje srityje, tėra tik saujelė, tarė jis, stabtelėdamas prie kriaušės, nepriekaištingai susitvarkęs, skrupulingai tikslus, subtiliai teisiantis. Ūmai, tarsi vaduota jo rankos mostelėjimo, visa jos sukaupta įspūdžių apie jį našta trūktelėjo, lyg grėsminga griūtis papliupo visa, ką jam jautė. Iš pradžių buvo tik viena pajauta. Paskui it dūmas iškilo jo būties esmė. Apėmė kitas jausmas. Pajuto pakitusį suvokimą: koks jis asketiškas, koks jis geras. Aš gerbiu (nebyliai kreipėsi į jį) kiekvieną jūsų atomą; jūs neturite tuštybės; jūs visiškai beasmenis; jūs pranašesnis už poną Ramsį: jūs iškiliausias iš visų man pažįstamų žmogiškų būtybių; neturite nei žmonos, nei kūdikio (be jokios seksualinės užuominos, troško mėgautis šia jo vienatve), gyvenate mokslui (nevalingai, iškilo prieš akis suketvirčiuotos bulvytės); girdama jus įžeisčiau; dosnusis, tyraširdi, herojiškas žmogau! Tačiau drauge prisiminė, kaip net čia jis atsigabeno patarnautoją; kaip bambėjo, kam šunis leidžia ant kėdžių, kaip valandų valandas (kol ponas Ramsis trinktelėjęs durim išeidavo iš kambario) nuobodžiai priekaištaudavo dėl to, kokios sūrios daržovės, kokie niekam tikę anglų virėjai.

Bet kaip čia tada visa išeina, kaip? Kaip mes tuos žmones vertiname, kaip apie juos galvojame? Kaip mes visa tai sudedame, šitą ir aną, kaip nusprendžiame, kad tą va mes mėgstame, o va šito nemėgstame? Ir tiems žodžiams, kokią mes jiems pagaliau suteikiame prasmę? Tad stovėjo taip, sukaustyta netikėtai atsivėrusio vaizdo, po kriauše, užlieta įspūdžių apie vieną ir kitą vyrą, ir mintys lėkė tokiu greičiu, kad sekti jų neįstengė, kaip pieštuku nesuspėjame užsirašyti to, ką sako per greitai kalbantis balsas, tik tas balsas buvo jos pačios, ir bylojo jis, niekieno neraginamas, nepaneigiamus, amžinus, prieštaringus dalykus; net kriaušės žievės plyšiai ir gumbai, atrodė, jau niekad nepasikeis, sustingę liks čia amžinai. Jūs kupinas didingumo, kalbėjo ji, o ponas Ramsis neturi jo nė per nago juodymą. Jis niekingas, tuščias, savanaudiškas; jis išpaikintas, jis tironas; jis mirtinai nuvargina ponią Ramsi; tačiau jis turi to, ko jūs neturite (kreipėsi į poną Banksą); jis iki nuožmumo ne šio pasaulio; jis nė neįtaria egzistuojant smulkmenas, jis myli šunis ir vaikus. Juk turi jų aštuonis. Ponas Banksas neturi nė vieno. Pala, negi jis nenulipo žemyn aną vakarą, su dviem švarkais, ir ponia Ramsi nepatrumpino jam plaukų, į pudingo dubenį? Visa šita sukosi šokčiojo jos galvoje, tarsi pulkelis mašalų, kiekvienas palaidas, bet visi stebuklingai įkalinti nematomo tampraus tinklo, – šokčiojo Lilės galvoj, net stryktelėdavo į kriaušės šakas, kur dar kyburiavo nušveisto virtuvinio stalo atvaizdas, gilios jos pagarbos pono Ramsio protui simbolis, kol mintis, sukdamasi vis greičiau ir greičiau, sprogo nuo savo pačios minčių; pajuto palengvėjimą; po ranka pasigirdo šūvis, ir sykiu su skeveldromis pasipylė išsigandusių varnėnų pulkas, sumišę pasklido po šalis. – Džasperas! – suprato ponas Banksas.

Pasisuko ten, kur virš terasos nuskrido varnėnai. Stebėdami greit po dangaus skliautą pasklindančius paukščius, per plyšį aukštoje gyvatvorėje, jie žengė tiesiai į poną Ramsį, kuris tragiškai į juos subūgnijo: „Kažkas suklydo, smarkiai suklydo.“

Jo akys, blizgančios nuo emocijų, kunkuliuojančios tragišku intensyvumu, akimirkai susidūrė su jų žvilgsniais ir sudrebėjo, tuoj tuoj pažins; bet tik kilstelėjo ranką, ši stabte lėjo netoli prie veido, tarsi aikštingos gėdos agonijoj norėtų išvengti, o gal nusibraukti įprastus žvilgsnius, tarsi maldautų juos bent trumpam sustabdyti tai, kas, žinojo, neišvengiama, tarsi bandytų papriekaištauti jiems tuo vaikišku pasipiktinimu, kam jį pertraukė, tačiau net ir aptiktas, neketino leistis sutriuškinamas, ne, jis buvo pasiryžęs laikytis šios širdžiai mielos emocijos, šios netyros rapsodijos, nes nors jos gėdinosi, sykiu ja ir mėgavosi, – staiga apsisuko, trinktelėjo prieš juos vidines duris; Lilė Brisko ir ponas Banksas nesmagūs žvilgtelėjo į dangų ir pastebėjo, kad pulkelis varnėnų, kuriuos Džasperas išvaikė su šautuvu, sutūpė į guobų viršūnes.

V

– O jei net rytoj gražaus oro nebus, – nuramino ponia Ramsi, žvilgteldama į einančius pro šalį Viljamą Banksą ir Lilę Brisko, – juk dar bus gerų dienų. O dabar, – tarė pagalvojusi, kad Lilės žavesys ir yra šios it kinės akys, tokios įkypos baltame putliame veidelyje, tačiau jam išvysti prireiks protingo vyro, – o dabar atsistok ir leisk pamatuoti tau koją, – nes jei galų gale jie vis dėlto plauktų į švyturį, jai reikia pamatuoti kojinytę, ar ties auliuku ji neturėtų būti keliais centimetrais ilgesnė.

Ši ką tik švystelėjusi jos galvoje mintis, kad Viljamas ir Lilė turėtų susituokti, pasirodė nuostabi, šypsodamasi ji pakėlė rusvai raudoną kojinytę – joje žvilgėjo sukryžiuoti metaliniai virbalai – ir pamatavo pridėjusi prie Džeimso kojos. „Mano mielas, stovėk ramiai“, – įspėjo. Džeimsas apimtas pavydo, be to, nenorėjo, kad ant jo matuotų švyturio sargo berniukui skirtą kojinytę, todėl tyčia muistėsi; ir kai jis šitaip daro, iš kur ji gali tiksliai žinoti, ar ta kojinė per ilga, o gal ji per trumpa, klausinėjo savęs.

Vėl pakėlė akis – koks demonas apsėdo jį, jos jaunėlį, jos brangiausiąjį? – ir išvydo kambarį, beviltiškai apspurusias kėdes. Jų nuoplaišų, kaip anądien pastebėjo Andrus, pribyrėję ant grindų; tačiau ar verta pirkti geras kėdes ir palikti jas čia irti per žiemą, kai namas, prižiūrimas vienintelės pagyvenusios moteriškės, varvėte varva nuo drėgmės? Na, ir kas čia baisaus, nuomos juk ima skatikus, vaikams čia patinka, jos vyrui į sveikatą atsidurti už penkių tūkstančių kilometrų, o jei jau reikėtų nurodyti visai tiksliai, už penkių šimtų kilometrų nuo bibliotekų ir paskaitų, ir mokinių; ir svečiams vietos pakanka. Čiužiniai, sulankstomos lovelės, į paklaikusius vaiduoklius panašios kėdės ir stalai, kurie jau atitarnavo Londone, čia tiko kuo puikiausiai. Viena kita nuotrauka, knygos. Knygos, svarstė ji, pačios dauginasi. Ji niekada neturėjo laiko jų skaityti. Deja! Net ir jai padovanotų knygų, užrašytų paties poeto: „Tai, kurios norams neįmanoma nepaklusti“… „Žaviajai mūsų laikų Elenai“… Gėda prisipažinti, tačiau ir jų neperskaitė. Nei Krumo „Proto“ [George Croomas Robertsonas (1842–1892) – filosofinio žurnalo „Mind“ („Protas“) leidėjas, Leslio Stefeno, Virdžinijos Vulf tėvo, draugas.], nei Beitso „Apie laukinius Polinezijos papročius“ [Matyt, autorė čia sujungia du natūralistus – Henry Waterį Batesą (1825–1892) ir Alfredą Russelą Wallace (1823–1913).] („mano mielas, stovėk ramiai“, – tarė ji) – nė vienos iš jų nenusiųsi į švyturį. Na, ateis metas, svarstė, kai namas taip nušiurs, kažką reikės daryti. Jei būtų įmanoma išmokyti juos nusibraukti kojas ir neatvilkti vidun viso paplūdimio, – jau šis tas. Krabus, tuos teko leisti, jei Andrus tikrai ketina juos skrosti arba jei Džasperas įsitikinęs, kad iš jūrų dumblių galima išvirti sriubą, tai juk irgi nesulaikysi; arba Rožės turtai: kriauklelės, nendrės, akmenėliai; jie juk buvo talentingi, tie jos vaikai, tik visi skirtingai. Na, ir kaip tik dėl visų šių priežasčių, atsiduso ji, apžvelgdama kambarį nuo grindų iki lubų, pridėjusi kojinytę Džeimsui prie kojos, viskas, kas name, vasara po vasaros vis labiau šiuro. Demblys prarado spalvą, sienų apmušalai plaistėsi. Rožių juose jau negalėjai įžiūrėti. Na, suprantama, jei visos durys namuose amžinai paliekamos atviros, jei Škotijoj nėra tokio spynų meistro, kuris suspėtų taisyti spyną, tai kaip viskas neirs. Ir vėl visos durys paliktos atdaros. Ji įsiklausė. Svetainės durys atdaros. Koridoriaus durys atviros, girdėti, tarsi miegamojo irgi atdaros; ir jau tikrai laiptinės langas atviras, nes jį atvėrė pati. Na, kad langus reikia atidaryti, o duris uždaryti, – juk taip paprasta, negi nė vienas jų negali to prisiminti? Vakare nuėjusi į kambarinių miegamuosius rasdavo juos užšautais it orkaitės langais, išskyrus Mari, tos mergaitės švedės, kuri verčiau apsieis be vonios, tik ne be gryno oro, o jos gimtinėj juk, kaip pati sakė, „kalnai tokie nuostabiai gražūs“. Ji pasakė tai praeitą vakarą, žiūrėdama pro langą, apsiašarojusi. „Kalnai tokie nuostabiai gražūs.“ Ten, namie, miršta mergaitės tėvas, ponia Ramsi žinojo. Jis palieka juos našlaičius. Pabarė, parodė, kaip pakloti lovą, kaip atverti langą, kaip tai daro prancūzės, suskliausdamos rankas, o paskui jas išskleisdamos, o kai mergaitė prakalbo, viskas aplink ją susivėrė, kaip perskridusio per saulę paukščio sparnai tylutėliai susiveria, o jų blizgų plieninį mėlynumą pakeičia švelnus purpurinis. Nutilusi stovėjo, nes ką gi galėjo pasakyti. Jam buvo gerklės vėžys. Prisiminusi, kaip ji stovėjo, kaip mergaitė ištarė: „Kalnai namie tokie nuostabiai gražūs“, ir nebuvo jokios vilties, pajuto susierzinimą ir jau griežčiau pasakė Džeimsui: – Stovėk ramiai. Nebūk įkyrus.

Tas iškart suprato, kad ji griežta ne juokais, ir ištiesė koją pamatuoti.

Kojinė buvo geru centimetru per trumpa, net ir turint galvoje, kad Sorlio mažylis berniukas nebus toks augus kaip Džeimsas. – Per trumpa, – ištarė, – aiškiausiai per trumpa.

Dar niekad aplink nebuvo tiek liūdesio. Karti ir juoda, pusiaukelėje į tamsą, spinduly, kuris, prasidėjęs saulės šviesoj, keliavo į gelmę, matyt, krustelėjo ašara, nuriedėjo ašara; vandenys susiūravo ir ją priėmę nurimo. Dar niekada nebuvo tiek liūdesio.

O gal ir tebuvo vien išvaizda, kaip žmonės šnekėjo? Kas slypėjo už to – už jos grožio ir puikybės? Jei jis būtų išsitaškęs smegenis, paklauskime, jei būtų numiręs likus savaitei iki santuokos, – tai gal koks kitas ankstesnis mylimasis, apie kurį pasiekdavo gandai? O gal nieko nė nebuvo, išskyrus tą neprilygstamą grožį, už kurio ji gyveno, kurio sudrumsti, kad ir ką darytų, neįstengė? Nes juk tikrai artimumo akimirką, kai išgirsdavo pasakojamas istorijas apie viską praryjančią aistrą, apie sužlugdytą meilę, apviltus troškimus, būtų galėjusi ištarti, kad ir jai tai pažįstama, kad pati tai patyrė, tačiau nekalbėdavo. Ji paprasčiausiai tylėdavo. Ji jau ir tada žinojo, – žinojo, nereikėjo nė mokytis. Savo paprastumu suvokdavo tai, ką protingieji būdavo suklastoję. Blaivus jos protas prasiskverbdavo į esmę it akmuo, pliumptelėjantis į šulinį, nutūpdavo taikliai lyg paukštis, savaime suteikdavo dvasiai galios nerti ir nusileisti ant tiesos, kuri žavėjo, teikdavo palengvėjimą ir palaikydavo, nesvarbu, kad gal buvo tik iliuzija.

„Gamta nedaug teturi tokio molio“ – kartą pasakė ponas Banksas, sujaudintas jos balso telefonu, nors pranešė jam paprastą faktą apie traukinį, kaip tas, iš kurio nulipdė jus.

Jis regėjo ją kitame laido gale, tokią panašią į graikę, tiesią, mėlynakę. Kaip netinkama skambinti telefonu tokiai moteriai kaip ji. Mūzos, susirinkusios geltonųjų narcizų laukuose, tikriausiai susikabino už rankų kurdamos šį veidą. Taip, jis sės į pusės vienuoliktos traukinį Justone.

„Tačiau apie savo grožį ji nutuokia ne daugiau negu vaikas“, – tarė ponas Banksas, padėjo ragelį ir nuėjo pažiūrėti, kiek pasistūmėjo darbininkai, už jo namo statydami viešbutį. Žvelgdamas į bruzdesį tarp nepabaigtų sienų, galvojo apie ponią Ramsi. Nes juk kone visada, svarstė jis, harmoningą savo veidą ji sudarko kuo nors netinkamu. Čia, žiūrėk, užsimaukšlins ant galvos veltinę skrybėlę; čia nulėks su kaliošais per vėją pastverti vaiko, kad neiškrėstų kokio pokšto. Taigi, jei galvoji tik apie jos grožį, negali užmiršti ir tos virpančios, tos gyvos jos prigimties (žiūrėjo, kaip plačia lentjuoste darbininkas gabena aukštyn plytas), kurią būtinai reikia pridurti prie jos paveikslo; o jei galvotum apie ją tiesiog kaip apie moterį, tektų sakyti, jog ji keista ar labai jau ypatinga, – nes žavėjimosi nepakentė, – o gal tektų įtarti, kad slapta trokšta nusimesti tą karališką savo pavidalą, tarsi jos grožis ją vargintų, tarsi įkyrėtų viskas, ką vyrai apie grožį kalba, ir norėtų būti tik tokia kaip kiti žmonės, į akis nekrintanti. Jis nežino. Jam metas grįžti prie darbo.

Megzdama raudonai rudą pūkuotą kojinytę, – jos galva vis dar buvo įrėminta negrabaus paauksuoto rėmo, paryškinta žalio šaliko, permesto per rėmo kraštą, ir patikrinta autentiško Mikelandželo šedevro, – ponia Ramsi pasistengė atsiteisti už tai, kad ką tik su Džeimsu buvo pasielgusi nemeiliai; kilstelėjo jam galvelę, pabučiavo savo mažylį į kaktą. „Na, paieškokim dar vieno paveikslėlio iškirpti.“

VI

Bet kas gi nutiko? „Kažkas suklydo, smarkiai suklydo.“

Krūptelėjo pabudinta iš susimąstymo ir suteikė prasmę žodžiams, kuriuos ilgai laikė beprasmiais. „Kažkas suklydo, smarkiai suklydo.“ Įsmeigusi trumpareges akis į vyrą, dabar artėjantį prie jos, įtemptai žvelgė, kol savo prisiartinimu šis jai pranešė (eilutės įstrigo į sąmonę), kad kažkas nutiko, kad kažkas smarkiai suklydo. Tik už jokius pasaulio turtus nebūtų atspėjusi kas.

Jis drebėjo; jis virpėjo. Visa jo tuštybė, visas pasitenkinimas savo didybe, kai jodamas per mirties slėnį, aršus it vanagas priešaky savo vyrų, krito lyg žaibo blykstelėjimas ir trenksmas perkūno, susvyravo, pražuvo. Skeveldrų ir kulkų pliekiami, jojome drąsiai, perskriejom mirties slėnį, kritom kaip kruša, griaudėjom it griaustinis, – tiesiai į Lilę Brisko ir Viljamą Banksą. Jis suvirpėjo, jis sudrebėjo.

Nieku gyvu nebūtų prašnekėjusi, mat iš pažįstamų jai ženklų, – nukreiptų akių, to keisto visos jo esybės susitelkimo, kad trokšta tik susigūžti ir būti paliktas ramybėje, o ramybėje paliktas atgautų pusiausvyrą, – suprato, kad jis pasipiktinęs ir susisielojęs. Ji paglostė Džeimsui galvelę, taip išreikšdama jausmus vyrui; o žiūrėdama, kaip vaikas geltona kreidele spalvoja baltus šventadieninius džentelmenų marškinius iš Armijos ir laivyno parduotuvių katalogo, svarstė, koks būtų džiaugsmas, jei šis užaugtų garsiu menininku, ir kodėl gi negalėtų? Juk jo tokia iškili kakta. Paskui pakėlė akis, o kai vyras dar sykį ėjo pro šalį, su palengvėjimu išvydo, kad žlugimas pridengtas; kad triumfavo šeimos gyvenimas, kad guodžiamą melodiją vėl užniūniavo įprotis. Tad kai jis, sukdamas dar vieną ratą, tyčia sustojo priešais langą ir persilenkęs ironiškai ir aikštingai pakuteno nuogą Džeimso blauzdą šakele, žmona jam papriekaištavo, kam taip paskubomis nusikratė „to vargšo jaunuolio“ Čarlzo Tenslio. Tensliui reikia eiti vidun ir plušėti prie disertacijos, paaiškino jis.

„O kada nors Džeimsui reikės rašyti savo disertaciją“, – pridūrė jis ironiškai, pliaukšėdamas šakele.

Džeimsas nekentė tėvo, todėl atsainiai nubloškė erzinančią šakelę, kuria tas, kaip mokėjo, griežtai ir sykiu juokaudamas, kuteno nuogą jaunėlio sūnaus koją.

Ji stengiasi baigti megzti šias įkyrėjusias kojines, kad galėtų ryt perduoti jas Sorlio mažyliui, tarstelėjo ponia Ramsi.

Na, bet juk nėra nė menkiausios tikimybės, kad jie rytoj galėtų plaukti į švyturį, įniršęs išrėžė ponas Ramsis.

Iš kur jis taip gerai žinąs, paklausė ji. Vėjas dažnai pasikeičia.

Nelogiška jos pastaba, moterų proto kvailumas jį įsiutino. Juk jis perjojo mirties slėnį, juk jį traiškė ir triuškino; o ji dabar štai nepaiso faktų, leidžia jo vaikams puoselėti viltį, kad įvyks tai, apie ką neverta nė svaičioti, tiesą sakant, jo vaikams meluoja. Jis treptelėjo koja į akmeninį laiptelį. „Po velniais“, – tarstelėjo. Bet ką gi ji pasakė? Tiesiog, kad ryt gali būti ir gražu. Taigi gali.

Tik ne tada, kai barometras rodo krintantį slėgį, kai vėjas turi pasisukti iš vakarų.

Siekti tiesos nepaisant kitų žmonių jausmų, nuplėšti plonas civilizacijos skraistes taip begėdiškai, taip žiauriai, jai atrodė tolygu užgaulioti žmogiškąjį padorumą, kad neatsakydama, apsvaigusi ir apakinta nulenkė galvą, tarsi leistųsi, neprie kaištaudama, kad dantytų ją dygi kruša ir talžytų purvino vandens srovės. Nieko daugiau ji nesakys.

Jis stovėjo prie jos ir tylėjo. Pagaliau labai nusižeminęs pasisiūlė paėjėti ir paklausti pakrantės sargybinio, jei tik ji norinti.

Nebuvo kito žmogaus, kurį garbintų taip kaip jį.

Ne, ji pasiryžusi patikėti jo žodžiu, tarė. Tik tada nereikia daryti sumuštinių, ir tiek. Savaime suprantama, visi jie ateidavo pas ją, nes juk ji buvo moteris, visą dieną, tai dėl vieno, tai dėl kito; vienas norėdamas šio, kitas ano; vaikai augo, dažnai jausdavosi taip, tarsi būtų sugėrusi visų žmonių emocijas. O tada jis ištarė, po velnių. Turi lyti. Jis tarė: nelis, ir iškart jai prasivėrė saugumo Dangus. Nebuvo žmogaus, kurį garbintų labiau už jį. Jausdavosi, lyg būtų neverta nė užrišti jam batų raištelio.

Susigėdęs dėl tokio nekantrumo, to gestikuliavimo rankomis, tarsi vestų į mūšį pulkus, ponas Ramsis dar sykį, jau droviai, grybštelėjo šakele sūnui už nuogos kojos ir tada, lyg gavęs jos leidimą, judesiu, keistai priminusiu šiai didįjį jūrų liūtą zoologijos sode, kai tas prarijęs žuvį virsta aukštielninkas ir taškosi akvariume, į šonus teliūskuodamas vandenį, niro į vakaro orą, kuris dabar jau išretėjęs, sodrumo sėmėsi iš lapų ir gyvatvorių, bet tarsi atsiteisdamas rožėms ir gvazdikams sugrąžino jų ryškį, kurį buvo atėmusi diena.

– Kažkas suklydo, smarkiai suklydo, – vėl prisiminė, plačiu žingsniu pasileisdamas žirglioti pirmyn ir atgal po terasą.

Bet kaip neatpažįstamai pasikeitė jo melodija! Tarsi vaikų eilėraštuko gegutės, kuri „birželį pameta gaidą“. Tarsi pradėtų savo giesmelę iš naujo, tarsi ieškotų frazės išlieti naujai nuotaikai, bet prisiminęs tik šitą, vėl pakartoja, tegul ir pavienius žodžius. Tik nuskamba keistai – „kažkas suklydo“, ištaria kone klausdamas, kone abejodamas, melodingai. Ponia Ramsi nesusitvardo ir nusišypsojusi, tikrai netrukus, dar paėjėjęs pirmyn ir atgal, šias eilutes jis užniūniuoja, o paskui užmiršta, nutyla.

Jis vėl buvo saugus, jis vėl gyveno paslaptingai. Stabtelėjo prisidegti pypkę, kilstelėjo akis į žmoną ir sūnų lange, panašiai kaip žmogus pakelia žvilgsnį nuo puslapio greitajame traukinyje ir išvysta ūkį, medį, trobelių virtinę, kaip iliustraciją, patvirtinimą to, kad spausdintas lapas nemeluoja, tad nusiraminęs ir patenkintas vėl nuleidžia į jį akis, taip ir jis tarsi jų nė nepažinęs, tik išvydęs jų vaizdą, pasijuto ramus ir patenkintas, o pastangos kuo tobuliau atskleisti problemą, kuriai dabar sutelkė visą iškilų savo protą, tapo palaimintos.

Protas iš tiesų buvo iškilus. Jei mąstymą palygintume su fortepijono klaviatūra, sudalyta į tam tikrą skaičių garsų, o gal su raidynu, susidedančiu iš dvidešimt šešių, pagal tam tikrą tvarką išdėstytų raidžių, šis iškilus protas neužkliūdamas per visas jas, vieną po kitos, tvirtai ir tiksliai, perbėgtų, kol pasiektų, tarkime, raidę Q. Jis pasiekė raidę Q. Visoje Anglijoje ne tiek daug žmonių, kurie kada nors pasiekia raidę Q. Trumpam stabtelėjęs prie akmeninės urnos su snapučiais, dabar išvydo, taip tolumoje išvystame renkančius kriaukleles vaikus, dieviškai nekaltus ir susikaupusius, rankiojančius niekelius sau po kojom ir visiškai bejėgius prieš lemtį, kurią artinantis nujaučia jis, žmoną su sūnumi lange. Jis turi juos apsaugoti. Jis saugo juos. Tačiau kas gi po raidės Q? Kas eina toliau? Juk po raidės Q dar daugybė raidžių, kurių paskutinė mirtingojo akims kone neįžiūrima, ji tik raudonai žybčioja tolumoje. Juk raidę Z tepasiekia vienas visos kartos žmogus. Aišku, jei jis įstengtų pasiekti raidę R, tai būtų šis tas. Na, bent jau tą raidę Q. Ties Q jis tvirtai įsikirto kulnais. Taip, jis neabejoja dėl raidės Q. Tai gali netgi parodyti. Tada jei Q yra R, tai… Iškratė pypkę, du ar tris kartus skambiai taukštelėjo į urnos ąselę ir tęsė. Tada R… pasitempė, bet sugniaužė kumščius.

Jam pravertė tos pačios savybės, kurios būtų išgelbėjusios saulės kepinamoje jūroje su šešiais sausainiais ir gertuve vandens atsidūrusią laivo įgulą, – ištvermė ir teisumas, numatymas, atsidavimas ir įgūdžiai. Tada R yra – kas yra R?

Užvėra, it šikšninis driežo vokas, virpteli nuo žvilgsnio intensyvumo, paslepia raidę R. Kol blyksteli tamsa, išgirsta žmones kalbant, kad jis nevykėlis, kad nepasieks raidės R. Raidės R jis niekada nepasieks. Tad prie R, dar kartą prie R. R.

Ir vėl jam padėjo savybės, kurios nelemtose ekspedicijose per apledėjusią šiaurės poliaus vienatvę būtų padariusios jį vedliu, vadu, patarėju, mat jo temperamentas – nekarštakošis, nelinkęs pulti į neviltį – leidžia ramiai apžvelgti tai, kas neišvengiama, ir narsiai pasitikti. R.

Driežo akis vėl mirkteli. Ramsio kaktoje išsimuša gyslos. Snaputis urnoje tampa grėsmingai ryškus, o iš jo lapų nė nenorėdamas perskaito tą seną, akis badantį skirtumą tarp dviejų žmonių klasių; vieni tie nežmoniško užsispyrimo atkaklieji, kurie trokšdami ir atkakliai siekdami pereina visą raidyną iš eilės, nuo pradžios iki pabaigos, ir tie kiti, tie talentingieji, tie įkvėptieji, stebuklingai įveikiantys visas raides vienu mostu, – genijai. Genialumo jis neturi, į genialumą nepretenduoja; tačiau turi ar galėtų surasti užtektinai jėgų tam, kad pakartotų kiekvieną raidyno raidę nuo A iki Z, tvarkingai, kaip jos išdėstytos. Kol kas jis įstrigęs prie Q. Na, ką gi, paskui prie raidės R.

Jausmai, kurie nebūtų padarę gėdos vadui, – šis gi dabar, kai ėmė snigti, o kalno viršūnę apgaubė rūkas, žino, kad me tas atsigulti ir numirti išauštant rytui, – įsigavę į jį, atėmė akių spalvą, o per tas porą minučių, kol apsigręžė terasoje, pavertė jį nykiu sudžiūvusiu seniu. Tačiau ne, jis nemirs atsigulęs, susiras statų uolos kraštą ir ten, įsmeigęs akis į audrą, stengdamasis iki paskutinio atodūsio žvilgsniu skrosti tamsą, mirs stovėdamas. Raidės R jis niekada nepasieks.

It suakmenėjęs sustingo prie urnos su virstančiais iš jos snapučiais. Kiek žmonių iš tūkstančio milijonų, klausė jis savęs, galų gale pasieks raidę Z? Žinoma, beviltiškos vilties vedlys galėjo savęs to paklausti ir atsakyti neapgaudinėdamas jam už nugaros keliaujančios ekspedicijos. „Gal vienas.“ Vienas iš visos kartos. Tad ar galima jį kaltinti už tai, kad tas vienas ne jis? Turint galvoje, jog triūsė sąžiningai, atidavė tiek, kiek leido jo jėgos, tiek, kad daugiau neliko ką atiduoti? O kiek truks jo šlovė? Juk prieš užmerkiant akis, mirštančiam didvyriui negėda pagalvoti, kiek žmonių prisimins jį po mirties. Jo šlovė gal ir truks porą tūkstančių metų. Bet kas tie du tūkstančiai metų? (Ironiškai paklausė ponas Ramsis, žvelgdamas į gyvatvorę. Na, kas jie iš tiesų, jei žvelgi nuo kalno viršūnės į begalinius šimtmečių tyrus? Juk net batu paspirtas akmuo pergyvens Šekspyrą. O jo paties menkutė švieselė švies ne taip jau ir skaisčiai, metus ar dvejus, o paskui susilies su ryškesne šviesa, o ta – su dar ryškesne (žiūrėjo į gyvatvorę, į susipynusių šakelių raizginį). Kas tuomet galėtų kaltinti viltį praradusios ekspedicijos vadą, juk jis pagaliau užkopė taip aukštai, kad išvystų sudilusius metus ir užgesusias žvaigždes, jei prieš mirčiai surakinant ir paverčiant nejud riomis jo galūnes, jau visai gęstant sąmonei, dar kilsteli prie kaktos nutirpusius pirštus, ištiesia pečius, kad kai atvyks jų ieškoti, jį rastų poste ir negyvą, narsųjį bebaimį karį? Ponas Ramsis ištiesia pečius ir pasitempia priešais urną.

Kas apkaltins jį, jei akimirką šitaip sustingęs, susimąsto apie šlovę, apie ieškoti jo išsiųstus būrius, apie piramides iš akmenų, suręstas dėkingų sekėjų virš jo kaulų. Pagaliau kas apkaltins pasmerktos ekspedicijos vedlį, rizikavusį tiek, kiek galėjo, išsėmusį savo jėgas iki paskutinio lašo ir užmigusį, nesisielojant dėl to, pabus ar ne, dabar iš dilgsėjimo kojų pirštuose supranta esantis gyvas ir, tiesą sakant, visai neprieštarauja, kad gyventų, bet reikalauja užuojautos ir viskio, ir ausies, kuriai galėtų tuoj pat papasakoti savo kentėjimų istoriją? Kas jį už tai apkaltins? Ar atsirastų tokių, kas slapta nedžiūgautų, herojui nusiimant šarvus ir sustojant prie lango, žvelgiant į žmoną ir sūnų, kurie, iš pradžių nutolę, priartėja vis arčiau, kol lūpos ir knyga, ir galva jau aiškiai prieš jį, nors vis dar žavūs, vis dar neįstengia jų pažinti dėl savo begalinės vienatvės, sudilusių šimtmečių ir prasmegusių žvaigždžių, bet pagaliau įsikišęs pypkę į kišenę nulenkia prieš ją didingą galvą, – kas apkaltins jį už tai, kad atiduoda duoklę šio pasaulio grožiui?

VII

Tačiau sūnus jo nekentė. Nekentė tėvo, kam prie jų priėjo, kam sustojo ir į juos pažvelgė, nekentė už tai, kad juos pertraukė; nekentė jo už egzaltuotus ir pakylėtus šio gestus, už didingą jo galvą; nekentė šio už jo reiklumą ir egoizmą (stovi štai dabar čia ir reikalauja, kad jie kreiptų į jį dėmesį); tačiau labiausiai nekentė to emocingo tėvo sniaukrojimo ir čiauškėjimo, kuris vibruodamas aplink juos drumstė tobulą paprastumą ir iš ryšio su motina kylančią palankią atmosferą. Atkakliai įsmeigęs akis į knygos puslapį, tikėjosi priversti jį žingsniuoti toliau; pirštu baksnodamas į žodį, vylėsi atgauti motinos dėmesį, pykdamas pajuto, susvyravo iškart, vos prie jų stabtelėjo tėvas. Bet ne. Niekas neprivers pono Ramsio pajudėti. Stovi čia ir reikalauja užuojautos.

Ponia Ramsi sėdėjo atsipalaidavusi, ranka priglaudusi sūnų; staiga pasitempė ir, šiek tiek pasisukusi, sakytum, sunkiai atsistojo ir iškart ėmė lieti į orą energijos lietų, čiurkšti gyvybės čiurkšlę, pati atrodydama tokia gyvybinga, tokia gyvi, tarsi visos jos gyvybinės jėgos būtų susiliejusios į vieną galią, kuri liepsnojo ir apšvietė (nors ji vėl ramiai atsisėdo, imdamasi kojinės); ir į šį gardžiai salsvą vaisingumą, šį gyvasties fontaną ir čiurkšlę niro fatališkas vyro sterilumas, tarsi žalvario snapas, nevaisingas ir nuogas. Jis troško užuojautos. Esąs nevykėlis, tvirtino. Ponia Ramsi blykstelėjo virbalais. Neatitraukdamas akių jai nuo veido, ponas Ramsis pakartojo esantis nevykėlis. Ji ištarė jam atgal žodžius. „Čarlzas Tenslis…“ – tarė. Ne, jam reikia kur kas daugiau. Jis troško užuojautos, pirmiausia savo genialumo patvirtinimo, o paskui – kad būtų priimtas į tą gyvybės ratą, sušildytas, paguostas, jis norėjo, kad jam sugrąžintų gyvybingumą, kad apvaisintų jo nevaisingumą, kad visus šių namų kambarius pripildytų gyvybės, – svetainę, o už svetainės juk dar virtuvė; virš virtuvės miegamieji, juos reikia apgyvendinti, juos reikia pripildyti gyvenimo.

Čarlzas Tenslis mano, kad jis didžiausias šiuolaikinis metafizikas, tarė ji. Ne, bet jam reikia daugiau. Jam reikia užuojautos. Nori patvirtinimo, kad ir jis gyvena ne nuošalėje, kad reikalingas, ir ne tik čia, bet visame pasaulyje. Blykčiodama virbalais, pasitikinti, tiesi, ji įrengė svetainę ir virtuvę, paleido juos spindėti, maldavo jį nusiraminti, kvietė užeiti vidun ir išeiti, mėgautis. Ji juokėsi, ji mezgė. Stovėdamas jai tarp kelių, Džeimsas juto, kaip visa jos galybė išsiliejo, kad ją išgertų, kad ją nusekintų žalvario snapas, tas bevaisis, riestas vyriškumo kardas, kuris smeigia negailestingai, dar ir dar sykį, reikalaudamas užuojautos. Jis esąs nevykėlis, pakartojo. Na, tai, žiūrėk, tai pajusk. Blykčiodama virbalais, dairydamasi aplink, pro langą, į kambarį ir į Džeimsą, ji užtikrino vyrą, nepaliko nė menkiausios abejonės, savo juoku, savo susitvardymu, savo galia, it slaugė, kuri ateidama per tamsų kambarį su žibintu rankose, nuramina kaprizingą vaiką; įsitikink, kad viskas tikra, kad namai sklidini, kad sodas žydi. Jei aklai ja pasikliautų, jo niekas niekada neįstengtų įskaudinti, kad ir kažin kaip giliai įsiskverbtų, kad ir kažin kaip aukštai užkoptų, visur ten rastų ir ją. Taip puikuojasi galia apglobti ir apaugoti, viskas buvo taip iššvaistyta, taip išdalyta, kad jos pačios liko vos varganas lukštas, iš kurio save galėjo pažinti; ir Džeimsas, ramiai stovėdamas jai tarp kelių, juto, kaip ji kyla į rausvais žiedais žydintį vaismedį, su lapijos vainiku ir šokančiomis šakomis, į kurį smogia ir sminga tėvo, to egoisto, žalvario snapas, it nevaisingas rytietiškas kardas, ir vis reikalauja užuojautos.

Pasisotinęs jos žodžiais, it vaikas, kuris pagaliau patenkintas atstoja, žvelgdamas į ją su nusižeminusio žmogaus dėkingumu, atsigavęs, atgijęs, jis pagaliau pareiškė apsuksiąs ratą, pažiūrės, kaip vaikai žaidžia kriketą. Nuėjo.

Ir ponia Ramsi iškart tarsi susiskleidė, tarsi užvėrė vieną žiedlapį po kito, o gal susmego it audeklas išsileidusiais apmatais, taip, kad jėgų jai liko tik, nuolankiai šiam nuovargiui nusilenkus, vedžioti pirštu per brolių Grimų pasakos puslapį; per jos kūną, tarsi pulsas pavasario, kuris skuba tankiai plakti nauja jėga, tačiau paskui pamažu rimsta, ribuliavo sėkmingo kūrybos akto ekstazė.

Jam nutolstant, kiekvienas to pulso tvinksnis, atrodė, įtraukia savin ją ir jos vyrą ir teikia abiem tą paguodą, kurią dvi skirtingos gaidos, viena aukšta, kita žema, turėtų suteikti viena kitai sykiu skambėdamos. Tačiau kai rezonansas nutilo, kai vėl žvilgsniu susirado pasaką, ponia Ramsi pasijuto ne tik išsekusi kūnu (ne kūrybos akimirką, paprastai jai pasibaigus, pajusdavo nuovargį), ne, jos fizinis nuovargis buvo sumišęs su kažkokiu vos juntamu kitu jausmu. Ne, ir netiesa, nes garsiai skaitydama „Apie žvejį ir jo pačią“, kuo aiškiausiai žinojo, kas sukėlė šį jausmą; valdėsi, kad į jos žodžius neprasiveržtų nepasitenkinimas, kai versdama puslapį stabtelėjo ir išgirdo, kaip pareigingai, kaip grėsmingai sudūžta banga, ir suprato, kad šį jausmą sukėlė štai kas. Jai nepatikdavo, tegul net trumpai akimirkai, jaustis pranašesnei už vyrą, maža to, šnekėdama su juo negalėdavo pakęsti, jei nebūdavo visiškai įsitikinusi tiesa to, ką jam tvirtindavo. Taip, universitetai ir svarbūs asmenys jį kviesdavo, paskaitos, knygos, ir kaip neapsakomai visa šita svarbu, – visu tuo ji nė trumpam nesuabejodavo; tačiau jų santykis, tai, kad jis va taip pas ją ateina atvirai, visiems matant, ją trikdė; nes juk žmonės kalbės, kad jis priklauso nuo jos, o juk jie privalo žinoti, kad iš jų dviejų jis daugybę kartų svarbesnis; kad tai, ką ji suteikia pasauliui, palyginti su tuo, ką suteikia jis, tėra apgailėtina. Tačiau ir vėl, dėl to kito dalyko, – dėl to, kad negali pasakyti jam tiesos, kad bijo, tarkime, pasakyti apie šiltnamio stogą ir kokių tai pareikalaus išlaidų, na, prireiks, matyt, kokių penkiasdešimt svarų tam stogui sulopyti; o paskui dar apie jo knygas, nuogąstauti, kad jis atspės, ką ji šiek tiek įtarė, kad paskutinė knyga nėra pati geriausia (sumojo tai iš Viljamo Bankso), o dar slėpti nuo jo visokius smulkmeniškus kasdienius dalykus, ir visa tai juk mato vaikai; ir kokia našta turėtų juos prislėgti; – visa tai mažina tą nedrumsčiamą, tą tyrą džiaugsmą, kokį patiria dvi kartu skambančios gaidos; ir tas skambėjimas numiršta jos ausyse virtęs blausia liūdna gaida.

Per puslapį nutįso šešėlis. Po šalį šlepsi Augustas Karmišelis, kaip tik dabar, kai jai taip skaudžiai priminta apie žmogiškųjų santykių nevisavertiškumą, apie tai, kad net tobuliausi iš jų nebūna be trūkumų; kai ji neįstengia pakęsti tos analizės, kurios, net mylėdama vyrą, tiesos instinkto akinama, nesiimti negali; kai taip skaudžiai dilgtelėjo dėl to, kad tenka pripažinti savo pačios nevertumą, pripažinti, kad tuo melu, tuo apsimetinėjimu kenkia tikrajai savo pareigai; – kaip tik šiuo momentu, kai taip gėdingai susierzino, neseniai buvusi šitaip išaukštinta; kaip tik dabar turėjo prašlepsėti pro ją ponas Karmišelis su geltonomis šlepetėmis, ir kažkoks demonas jos viduje kumštelėjo ją šūktelėti jam praeinant. „Ar einate į vidų, pone Karmišeli?“

VIII

Jis neatsakė. Jis piktnaudžiaudavo opijumi. Vaikai tikino, kad tai nuo to jo barzda pageltusi. Gal ir taip. Jai buvo aišku viena, kad vargšas vyras nelaimingas, jis atvykdavo pas juos pasislėpti, ir kasmet ji pajusdavo tą patį; šis žmogus ja nepasitiki. Sakydavo jam: „Vykstu į miestą, gal nupirkti jums pašto ženklų, popieriaus, tabako?“ ir pajusdavo, kaip jis krūpteli. Jis nepasitiki ja. Kalta jo žmona. Prisiminė, kad žmona neteisinga jam, nuo to ponios Ramsi širdis sukietėjo it plienas, it geležis; toje klaikioje kamaraitėje Sent Džons Vudse [Londono priemiestis.], kur savo pačios akimis matė, kaip ta pabaisa išvarė jį iš namų. Buvo netvarkingas, apsitrupindavo švarką, įkyrėdavo tuo seno žmogaus, neturinčio šiame pasaulyje ką veikti, įkyrumu; ir ji išujo jį iš kambario. Tarė tuo klaikiu tonu: „mudvi su ponia Ramsi norime truputį pasikalbėti“, ir poniai Ramsi, sakytum, prieš akis stojosi nesuskaičiuojamos jo gyvenimo bėdos. Kažin ar jis turi už ką nusipirkti tabako? Ar jam tenka prašyti pinigų? Dviejų šilingų ir šešių pensų, vieno šilingo ir šešių pensų? Prisimindavo visas tas niekingas smulkias neteisybes, kurias jam teko iškęsti. Ir dabar vos pamatęs ponią Ramsi (niekaip kitaip to negalėtų paaiškinti, kaip tik taip, kad čia vis kalta ta moteris) susigūžė. Niekad neištardavo jai nė žodžio. Bet ką ji dar galėtų padaryti? Jam skirdavo saulėtą kambarį. Vaikai jam buvo geri. Ji niekada niekaip neparodė jo nenorinti. Juk tikrai visada stengdavosi elgtis su juo kuo draugiškiausiai. Ar jums reikia pašto ženklų, ar jums reikia tabako? Štai gal ši knyga jums patiks, ir panašiai. Ir vis dėlto, vis dėlto (nejučiomis susigūžė, jos grožio jausmas, kaip retai būdavo, ją stačiai prislėgė), juk paprastai ji be vargo palenkia žmones prie savęs; na, pavyzdžiui, Džordžą Maningą ar poną Volasą; tegul ir garsūs, nors ir garsūs, po vieną ateidavo pas ją vakarais ramiai pasišnekučiuoti prie židinio. Negalėjo nežinoti, kad savo grožiu švietė it fakelu; įžengdavo išdidi visur, ir pagaliau net jei bandydavo jį nuslėpti ar kratydavosi tos grožio primestos monotonijos nuolat jį rodyti, šis grožis švytėdavo. Ja žavėdavosi, ją mylėjo. Ji įeidavo į kambarius, kur sėdėdavo gedintieji. Jai pasirodžius, visi apsipildavo ašaromis. Vyrai ir moterys, užmiršę pasaulio problemas, šalia jos pajusdavo paprastumo teikiamą paguodą. Skaudino, kad šis žmogus šitaip jos vengia, ją tai užgaudavo. Juk tai neteisinga, nepelnyta. Kaip tik dėl to labiausiai ir susinervino, nes to užgauliojimo dar tik ir trūksta dabar, tarsi dar nepakaktų susierzinimo dėl vyro; tai pajuto, kai Karmišelis šlepsėdamas pro šalį tik linktelėjo į jos klausimą, su knyga po pažastimi, geltonomis šlepetėmis, kad ją įtaria; įtaria, kad jos troškimas dalyti, padėti yra tuštybė. O gal tik norėdama pasitenkinti ji instinktyviai troško padėti, troško, kad žmonės aikčiotų: „O, ponia Ramsi! Mieloji ponia Ramsi… Na, taip, suprantama, ponia Ramsi!“, kad jos reikėtų, kad jos ieškotų, kad ja žavėtųsi? Argi ne šito ji slapta troško, tad kai Karmišelis jos vengdavo, kaip sakykime, ir dabar, kai nusliūkindavo kur į kampą, kur be galo, be krašto dėliodavo akrostichą, ne tik būdavo užgautas jos instinktas, bet sumenkinta jausdavosi ir pati, nusivylusi žmonių santykiais, jų ydomis, savanaudiškumu. Pavargusi, išsekusi, turbūt ne džiaugsmingiausias reginys akims, įkritusiais skruostais, pražilusiais plaukais, verčiau jau kreiptų mintis į pasaką apie žvejį ir jo pačią ir nuramintų jautrųjį (nė vienas kitas iš jos vaikų nėra toks jautrus kaip jis) sūnų Džeimsą.

„Žvejys baisiai nenorėjo eiti, – garsiai skaitė ji, – bet pagaliau nusileido. – „Negerai, negerai“, – sakė jis sau, eidamas į jūrą. Jūros vanduo buvo ramus, bet drumzlinesnis kaip aną kartą ir nuolat mainėsi, gaudamas čia šviesiai ar tamsiai mėlyną, čia pilką spalvą. Atsistojęs ant kranto, žvejys…“ [Ši ir kitos pasakos citatos iš: Broliai Grimai „Trys verpėjos“. Iš vokiečių kalbos vertė Juozas Balčikonis. Vilnius, 1979.]

Ponia Ramsi toliau krimtosi, kodėl vyras negalėjo pasirinkti kito meto sustoti. Kodėl nenuėjo, juk ketino, pažiūrėti, kaip vaikai žaidžia kriketą? Bet jis nieko nepasakė, tik žvelgė, jis pritariamai linktelėjo; nuėjo toliau. Jis stabtelėjo, išvydęs prieš save tą gyvatvorę, kuri ne kartą privertė jį stabtelėti, padaryti išvadą, išvydęs savo žmoną ir kūdikį, vėl išvydęs tas puodynes su raudonais vijokliniais snapučiais, kurie taip dažnai papildydavo jo mintis; akimis įsigręžė tarp lapų, tarsi jie būtų popieriaus skiautelės, kuriose skaitymo karštligės apimtas žmogus užsirašo pastabas, – tad šitai stebėdamas, sklandžiai niro į apmąstymus, juos paskatino „The Times“ straipsnis apie begales amerikiečių, kurie kasmet aplanko Šekspyro namą. Jei Šekspyro niekada nebūtų buvę, klausė jis, ar pasaulis smarkiai skirtųsi nuo to, koks yra šiandien? Ar civilizacijos pažanga priklauso nuo didžių asmenybių? Ar paprasto žmogaus dalia šiais laikais geresnė negu faraonų laikais? Tikriausiai ne. Matyt, didžiausias gėris reikalauja, kad egzistuotų vergų klasė. Liftininkų Londono tramvajuje visuomet reikės. Kokį pasibjaurėjimą jam kelia ši mintis. Atmetė galvą. Kad jam nereikėtų apie šitai galvoti, jis ras būdą, kaip sumenkinti meną. Jis įrodys, kad pasaulis egzistuoja dėl vidutinio žmogaus, kad menas tėra puošmena, primesta gyvenimui iš šalies, kad gyvenimo ji niekaip neišreiškia. Šiam gyvenimui nereikia Šekspyro. Nė pats gerai nežinodamas kodėl, norėjo sumenkinti Šekspyrą ir pulti į pagalbą amžinai prie lifto durų stovinčiam žmogui, smarkiai truktelėjo lapą nuo gyvatvorės. Visa tai reikės išdėti jaunuoliams Kardife kitą mėnesį, galvojo; čia, vaikštinėdamas po šią terasą, jis tiesiog ieško peno, tiesiog, gali sakyti, užkandžiauja gamtoje (nusviedė ką tik aikštingai nudrėkstą lapą), it koks iškylautojas, kuris nuo arklio pasiekia nusiskinti puokštę rožių ar prisigrūda kišenes riešutų, nerūpestingai klajodamas nuo vaikystės pažįstamais kaimo laukais ir alėjomis. Viskas pažįstama, tas posūkis, laipteliai, tas takelis per laukus. Valandų valandas praleisdavo jis taip, vakare, su pypke dantyse, mąstydamas, vaikštinėdamas pirmyn ir atgal, skersai ir išilgai takais, klajojo senais pažįstamais keleliais ir ganyklomis, kurios prisigėrusios įvairiausių istorijų, čia štai vyko didžiuliai mūšiai, čia gyventa to valstybės veikėjo, o šita vieta apdainuota eilėraščių ar pasakojimų, ir vis legendinės asmenybės, ten gyventa mąstytojo, ten kario, visa taip žinoma, taip aišku; pagaliau keliukas, laukas, ganyklos, vaisingasis lazdynas ir žydinti gyvatvorė nuviliojo jį prie tolimesnio kelio vingio, kur paprastai nulipdavo nuo arklio, pririšdavo šį prie medžio ir toliau žingsniuodavo pėsčias. Nuėjo iki vejos krašto, pažvelgė į apačioje atsiveriančią įlanką.

Tai jo lemtis, jo ypatinga dalia, nori jis to ar ne, šitaip išžengti, ant šios nerijos, kurią neskubriai ardo jūra, ir stovėti tarsi apleistai žuvėdrai, visai vienišam. Tai jo galia, jo dovana, staiga atsikratyti paviršutiniškumo, taip susitraukti ir sumažėti, jog atrodai vis nuogesnis, jautiesi vis nereikalingesnis, net fiziškai, tik mąstymo intensyvumo neprarado, tad stovėjo ant tos nedidelės atbrailėlės ir žvelgė į žmogaus nepažintą tamsą, – kaip mes nieko nežinome, kaip jūra pagraužia žemę mums po kojom; tai jo lemtis; jo dovana. Bet net nusviedęs šalin, kai nulipo nuo arklio, visus gestus ir pigias puošmenas, išbarstęs visus riešutų ir rožių trofėjus, susigūžęs taip, kad pamiršo ne tik šlovę, bet ir savo paties vardą, net ir taip nusižeminęs jis išlaikė tokį budrumą, kokio nesuklaidintų joks fantomas, nenustelbtų jokia vizija; taip apsimetęs jis įkvėpdavo Viljamui Banksui (protarpiais) ir Čarlzui Tensliui (vergišką), o nūnai ir savo žmonai, kai kilstelėjusi galvą išvydo stovintį ant vejos krašto, kuo didžiausią pagarbą, gailestį, be to, ir dėkingumą; panašiai į kanalo dugną įvarytas baslys, ant kurio tupia žuvėdros, kurį talžo bangos, linksmai plaukiančių valtimi būreliui įkvepia dėkingumo jausmą už tai, kad sutiko užsiversti sau ant pečių tokią naštą – per potvynį visiškai vienas ženklinti kanalo krantą.

„Bet ką gali pasirinkti aštuonių vaikų tėvas.“ Pusbalsiu murmėdamas krustelėjo iš sąstingio, grįžtelėjo, atsiduso, pakėlė akis, žvilgsniu susirado žmonos, skaitančios jo mažyliui berniukui pasakas, figūrą, prisikimšo pypkę. Jis nusigręžė nuo žmogaus kvailumą įkūnijančio vaizdo, nuo žmogiškosios lemties ir jūros, graužiančios žemę mums po kojų; nors jei būtų sutelkęs mintis ir geriau apie tai susimąstęs, gal iš to būtų net šis tas išėję; tačiau jis rado paguodą, palyginti su ana didinga, ką tik prieš akis jam šmėkštelėjusia tema, tokiuose niekuose, kad jam stačiai magėjo tą paguodą apjuodinti, sumenkinti, tarsi būti pagautam laimingam šiame sielvarto pasaulyje garbingam žmogui būtų pats gėdingiausias nusikaltimas. Tiesa, jis juk buvo kone be išimčių laimingas; turėjo žmoną, vaikų, pažadėjo po šešių savaičių Kardife studijuojantiems jaunuoliams papasakoti „nesąmonių“ apie Loką, Hiumą, Berklį ir Prancūzijos revoliucijos priežastis. Tačiau šis faktas ir jau mėgavimasis juo, puikavimasis mintyse renčiamomis frazėmis, jaunystės entuziazmu, žmonos grožiu, pripažinimas, kuris pasiekdavo jį iš Svansio, Kardifo, Ekseterio, Sautamptono, Kiderminsterio, Oksfordo, Kembridžo, – ar visa tai reikėjo nuvertinti, nubraukti ta fraze „kalbėti nesąmones“, nes, tiesą sakant, nepadarė jis to, ką būtų turėjęs padaryti. Visa tebuvo slapstymasis, visa tebuvo priebėga žmogui, kuris bijo būti savo jausmų šeimininkas, kuris nedrįsta ištarti: štai ką aš mėgstu, štai kas aš esu; ir koks apgailėtinas, koks atstumiantis jis turėjo pasirodyti Viljamui Banksui ir Lilei Brisko, kaip jie turėtų stebėtis, kad jam reikia šitaip slapstytis, kad jis taip trokšta nuolat būti giriamas, kad toks minčių drąsuolis turėtų būti tokiu bailiu gyvenime; juk kažin ko jis vienu metu nusipelno daugiau, pagarbos ar pašaipos?

Mokymas ir švento žodžio skelbimas ne žmogaus galios, įtariai svarstė Lilė, susidėdama tapybos reikmenis. Jei buvai išaukštintas, teks patirti ir nužeminimą. Ponia Ramsi tiesiog per lengvai suteikia jam viską, ko reikalauja. Aišku, tada netikėta turėtų atrodyti tai, jei ko negauni. Atžengia čia nuo savo knygų ir randa mus visus žaidžiančius ir tauškiančius nesąmones. Tik įsivaizduokite, kaip tai netikėta po visų tų dalykų, apie dalykus, apie kuriuos mąsto jis, tarė Lilė. Jis ėmė artėti prie jų. Bet ūmai sustingo, bežadis sustojo ir žvelgė į jūrą. Tada vėl nusigręžė.

IX

Taip, tarstelėjo ponas Banksas, stebėdamas, kaip jis nueina. (Lilė tarstelėjo kažką apie tai, kaip tas ją išgąsdinęs, na, tos jo nuotaikos keičiasi taip netikėtai.) Taip, tarė ponas Banksas, tikrai labai gaila, kad Ramsis negali elgtis nors kiek panašiau į kitus žmones. Lilę Brisko jis mėgo, su ja gali visai atvirai pasišnekučiuoti apie Ramsį. Lygiai dėl tos pat priežasties, tarė jis, jaunimas neskaito Karlailio [Tomas Karlailis (Thomas Carlyle, 1795–1881), įtakingas ir ekscentriškas škotų istorikas ir filosofas, padaręs didelę įtaką Viktorijos laikų intelektualams.]. Irzlus senas bambeklis, pasiuntantis dėl atšalusios košės, kodėl jis turėtų mums pamokslauti, taip, pono Bankso nuomone, turėtų samprotauti šiuolaikinis jaunimas. Tikrai gali tik nuoširdžiai gailėti tų, kas įsitikinę, kaip įsitikinęs jis, jog Karlailis yra vienas didžiųjų žmonijos mokytojų. Lilė gėdijosi prisipažinti, kad Karlailio neskaitė nuo mokyklos laikų. Bet jai atrodė, kad ponas Ramsis jai vis viena patinka labiau, net jei jis ir mano, kad jeigu jam skauda mažąjį pirštelį, pasaulis turėtų pasibaigti. Ne, ne, tai jai visai nekliuvo. Nes ką gi jis galėtų apgauti? Jis atvirai maldavo, kad jam pataikautum, kad juo gėrėtumeisi, jo smulkios gudrybės vargiai galėjo ką apgauti. O kliuvo jai šio trumparegiškumas, aklumas, tarė ji, tai, kad jį reikia popinti.

„Ar tai, kad jis mažumą veidmainis?“ – užsiminė ponas Banksas, žvelgdamas ponui Ramsiui į nugarą, nes argi negalvojo jis apie jųdviejų draugystę, apie tai, kad mažylė Kem atsisakė duoti jam gėlytę, ir apie visus tuos berniukus ir mergaites, ir apie savo namus, kurie tokie patogūs, tačiau po žmonos mirties gerokai ištuštėję? Suprantama, jis juk turi savo darbą… bet vis viena, taip norėjo, kad Lilė jam pritartų, jog Ramsis, kaip jis pasakė, mažumą veidmainis.

Lilė Brisko toliau dėjo teptukus, čia pakeldama, čia nuleisdama žvilgsnį. Pakelia akis, ir štai jis, ponas Ramsis, artėja prie jų mosikuodamas, nerūpestingas, užsimiršęs, paniręs į save. Mažumėlę veidmainis? Pakartojo ji. O, ne, nuoširdžiausias iš visų žmonių, teisingiausias (štai ir jis), geriausias; bet nuleidusi žvilgsnį pagalvojo, koks jis pasinėręs į save, koks jis tironas, koks jis neteisus; ir tyčia liko nudūrusi akis žemyn, nes tik taip ji įstengė išsilaikyti nesvyruodama, išlikti su Ramsiais. Vos pažvelgęs į juos matei, kaip juos užlieja tai, ką ji vadino „įsimylėjimu“. Tapdavo tos nerealios, bet viską persmelkiančios, tos jaudinančios visatos, kuria pasaulis yra meilės akimis, dalimi. Juos apgaubdavo dangus; per juos ištrykšdavo paukščių giesmė. O dar labiau jaudino tai, kai matė, kaip ponas Ramsis prisiartina ir nutolsta, kaip ponia Ramsi sėdi su Džeimsu prie lango, kaip praplaukia debesis, kaip linkteli medis, kaip gyvenimo banga, siurbianti gyvastį iš nedidelių atskirų epizodų, kuriuos patiriame vieną po kito, išsiriečia ant keteros iškeldama mus su savim, o paskui sviedžia žemyn ir ištėškia paplūdimy.

Ponas Banksas tikėjosi jos atsakymo. Ji ketino pasakyti ką nors kritiško apie ponią Ramsi, kad ji irgi gąsdinanti, savaip, valdinga, ar ką nors panašaus, kai prasiveržęs pono Bankso susižavėjimas parodė, kad jai sakyti visiškai nieko nereikia. Nes tai buvo susižavėjimas, turint galvoje jo amžių, sukako šešiasdešimt, jo tvarkingumą ir objektyvumą, tarsi būtų apsivilkęs baltu mokslininko chalatu. Žvelgti taip, kaip Lilė matė jį žvelgiant į ponią Ramsi, jam buvo ekstazė, Lilė juto, prilygstanti meilei tų tuzinų jaunų vyrų (o gal ponia Ramsi ir niekad neįkvėpė meilės tuzinams jaunų vyrų). Tai meilė, mąstė ji, dėdamasi, kad perkelia drobę, grynutėlė, be priemaišų; meilė, kuri niekada neužgoš savo objekto; bet kaip meilė, kurią matematikai jaučia savo simboliams, o gal poetai – savo frazėms, buvo skirta tam, kad ją paskleistų po pasaulį, kad ji praturtintų visus žmones. Pasaulis tikrai tą meilę būtų pajutęs, jei ponas Banksas būtų pasakęs, kodėl ta moteris jam taip patinka; kodėl matydamas, kaip ji skaito pasaką savo berniukui, pajunta mėgavimąsi, panašų į tą, su kokiu atsidūsta išsprendęs mokslinę problemą; jis pasinėrė šį reginį kontempliuoti su tokiu jausmu, koks apima, įrodžius kokią absoliučią tiesą apie augalų virškinimo sistemą, – kad barbariškumas sutramdytas, chaoso karalija pavergta.

Matydama tokią ekstazę – nes kokiu kitu vardu dar būtų galima tai pavadinti? – Lilė Brisko visai užmiršo, ką ketinusi pasakyti. Ne, nieko svarbaus, kažką apie ponią Ramsi. Tai nublanko prieš šią „ekstazę“, šį nebylų žvilgsnį, už jį pajuto smarkų dėkingumą; nes niekas taip jos nepaguodė, niekas taip nepadėjo užmiršti gyvenimo painiavos, taip stebuklingai nenuritindavo jo naštos, kaip ši tauri galia, ši dieviška dovana, ir kol ji trunka, įsiterpti į ją gali ne daugiau nei sustabdyti saulės spindulio kelionę per grindis.

Žinojimas, kad žmonės gali šitaip mylėti, kad ponas Banksas tą meilę jaučia poniai Ramsi (žvilgtelėjo į jį susimąsčiusi), tikrai be galo padeda, be galo pakylėja. Vieną po kito nuvalė teptukus senu skuduru, tyčia kuo kruopščiau. Taip ji pasislėps nuo to visoms moterims skirto pagarbinimo; lai jis sau žiūri, ji slapta dirstelės į savo paveikslą.

Ji norėjo verkti. Jis buvo blogas, jis buvo prastas, beviltiškai blogas! Suprantama, galėjo nutapyti jį kitaip; spalvas galėjo atskiesti, nublukinti; formoms suteikti efemeriškumo, kaip tik taip jas ir matydavo Ponsfortas. Tačiau ji taip nematė. Ji matė spalvą degant ant plieno karkaso, matė, kaip drugelio sparno šviesa krinta ant katedros arkų. Bet iš viso to liko vien kelios padrikos drobėje pakeverzotos dėmės. Ir niekas šio paveikslo niekada nepamatys, niekas nepasikabins, o štai girdi ir poną Tenslį šnibždant jai į ausį: „Moterys nesugeba tapyti, moterys nesugeba rašyti…“

Dabar prisiminė, ką ketino pasakyti apie ponią Ramsi. Nežinojo, kaip turėtų tai skambėti, bet tai turi būti kas nors kritiška. Aną vakarą ją suerzino tos valdingumas. Pasekusi į ponią Ramsi įsmeigtą pono Bankso žvilgsnį, pamanė, kad nė viena moteris nepajėgtų taip garbinti kitos moters, kaip garbina jis; jos galėtų tik prisiglausti šešėlyje, kurį ponas Banksas virš jų abiejų nudriekia. Žvelgdama ten, kur kvietė šio akių šviesa, prie šio šviesos pluošto pridūrė ir savo šiek tiek kitokios spalvos spindulį. Taip, manė, ši moteris, be abejonių, žaviausia iš žmonių (kai šitaip palenkusi galvą prie knygos); gal net geriausia; tačiau skiriasi nuo to tobulo pavidalo, kurį jie čia regi. Tačiau kodėl skiriasi, kaip skiriasi, klausinėjo save, krapštydama nuo paletės visus tuos kauburėlius mėlynos ir žalios, šie dabar atrodė it sukietėję grumstai, tačiau prisiekia, kad įkvėps jiems gyvastį, privers judėti, plaukti, rytoj vėl bandys. Tai kuo skiriasi? Kas gi ta dvasia joje, svarbiausia, lemianti, kad vien iš to, kaip pasisukęs pirštas pirštinės, kurią randi susirangiusią sofos kamputy, žinai, kad tai tikrai jos? Ji greita kaip paukštis, taikli kaip strėlė. Ji valinga, ji įsakmi (suprantama, priminė sau Lilė, juk galvoju apie jos santykius su moterimis, o aš juk daug jaunesnė, aš nesvarbi, gyvenu vos išsukus iš Bromptono kelio). Ji atverdavo miegamųjų langus. Ji uždarinėdavo duris. (Pabandė prisiminti ponios Ramsi niūniuojamą melodiją.) Ateina vakare vėlai, lengvai pabarbena į miegamojo duris, susisupusi į senus kailinius (nes savo grožį visuomet išryškindavo vis taip, skubotai, tačiau be galo subtiliai) ir puls rūpintis tuo, kuo pasirūpinti atėjo, – gal Čarlzas Tenslis pametė skėtį, gal ponas Karmišelis šnarpščia ir šnypščia; gal ponas Banksas skundžiasi, kad prapuolė druska daržovėms. Visų šių bėdų ji kuo sumaniausiai padės atsikratyti, tyčia dėmesį nuo jų nukreips; paskui priėjusi prie lango, dėdamasi, kad jau išeina, – juk jau aušra, mato, kaip teka saulė, – grįžtelės atgal, ir jau šiek tiek intymiau, bet vis juokdamasi, pareikš, kad Lilei reikia ištekėti, kad Mintai reikia ištekėti, joms visoms reikia ištekėti, nes kad ir kokiais laurais ją apipintų pasaulis (tačiau poniai Ramsi nėmaž nerūpi jos tapyba), kad ir kokio triumfo sulauktų (veikiausiai ponia Ramsi neblogai pažįsta ir triumfo skonį), tada nuliūsdavo, veidą užtraukdavo debesis, ji vėl grįždavo prie kėdės, ne, niekas nenuginčys, kad netekėjusi moteris (trumpam paima ją už rankos), netekėjusi moteris praranda tai, kas gyvenime geriausia. Namai būdavo pilnutėliai miegančių vaikų, ponia Ramsi įsiklausydavo, visur vien užtemdytos lempos ir taisyklingas kvėpavimas.

Na, bet sakydavo Lilė, juk dar yra jos tėvas; jos namai; netgi, jei drįstų priminti, jos tapyba. Tačiau visa šita at rodydavo taip menka, taip nereikšminga, taip mergaitiška, palyginti su tuo kitu. Tačiau nakčiai išblunkant, baltos šviesos nutvieksdavo užuolaidas, retkarčiais sode jau net čirptelėdavo paukštis, ir sukaupusi beviltišką drąsą ji maldaudavo, kad jai būtų leista nenusilenkti šiam visuotiniam įstatymui; maldaudavo šito; jai taip patinka vienai; jai taip patinka būti savimi; ji tam nesukurta; tad jai tekdavo sutikti neišmatuojamo gylio akių žvilgsnį; susiremti su ponios Ramsi paprastu įsitikinimu (dabar ši atrodė it vaikas), kad jos brangioji Lilė, jos mažoji užsispyrėlė, tikra kvailelė. Prisimena, kaip tada padėjo galvą poniai Ramsi ant kelių ir juokėsi, juokėsi, juokėsi, juokėsi kone isteriškai, pagalvojusi, kad ponia Ramsi su nesudrumsčiama ramybe lemia lemtis, kurių visiškai nepajėgia suprasti. Sėdėjo tokia paprasta, rimta. Dabar jau atsitokėjo, pirštinės pirštas vėl krustelėjo ir pasisuko savaip. Tačiau į kokią šventovę mes čia skverbiamės? Pagaliau Lilė Brisko kilstelėjo galvą, ir ponia Ramsi atrodė nustebusi, nesuprasdama, ko Lilė juokiasi, bet vis dar situaciją kontroliavo, tačiau ir menkiausias jos savivalės pėdsakas dabar išgaravo, jį pakeitė skaidruma, tarsi skliauto, kai debesis pagaliau praplyšta, tas mažutis dangaus lopinėlis, kuris miega po mėnuliu.

Ar tai buvo išmintis? Ar tai buvo žinojimas? Ar tai buvo apgaulingi grožio kerai, trukdantys jai suvokti, taip, kad jos supratimas, pusiaukelėje į tiesą, susipainiojo auksiniame tinkle? O gal ji užrakino savyje kokią paslaptį, kurią, Lilė Brisko neabejojo, žmonės privalo turėti, kad nesustotų pasaulis? Juk visi negali gyventi tokioj maišalynėj, gyventi vien šia diena kaip ji. Tačiau jeigu jie tą paslaptį žino, nejau negalėtų pasakyti, ką žino?

Sėdėdama ant grindų, rankomis apsikabinusi ponios Ramsi kelius, taip arti, kaip įstengė priglusti, šypsojosi ir galvojo, kad ponia Ramsi niekada nesužinos, iš kur ta jos patiriama įtampa; ji vaizdavosi, kaip šios moters, kuri fiziškai ją liečia, mintyse ir širdyje glūdėjo, tarsi lobiai karalių kapuose, plokštės su šventaisiais įrašais; kurie, jei tik įstengtum juos perskaityti, išmokytų tave viso, ko reikia, tačiau jos niekada nebus iškeltos visų akims, niekada nebus visiems parodytos. Kokio ten būta meno, žinomo meilei arba gudrybei, kuris padėtų prasibrauti į tas slaptąsias menes?

Kokie tie būdai, kuriais susilietum, tarsi vandenys, supilti į indą, taptų neatsiejami nuo to, kurį garbini? Gal to pasiektų kūnas, o gal protas, subtiliai įsiskverbę į painius smegenų vingius, o gal širdis? Ar galėtų meilė, kaip vadina ją žmonės, suvienyti ją su ponia Ramsi? Nes Lilė troško ne pažinimo, o vienybės, ne užrašų plokštėse, ne, to, ką galima užrašyti kokia nors žmonėms žinoma kalba, bet artimumo, kuris ir yra pažinimas, manė ji tada, nulenkusi galvą poniai Ramsi ant kelių.

Tačiau nieko neįvyko. Nieko! Nieko, kai tada lenkė galvą poniai Ramsi prie kelių. Tačiau žinojo, kad ponios Ramsi širdyje esama pažinimo ir išminties. Kaip tada, klausė ji savęs, žmogus sužino vieną ar kitą dalyką apie kitus žmones, jei šie it užantspauduotos skrynios? Gal tarsi bitės, vedamos saldybės ar aitrumo ore, kurių neaptiksi liesdamas ar skanaudamas, randam mes avilių kupolus, vieniši apklajoję tiek bergždžių tolių virš pasaulio kraštų, atskrendam į kupoliškus avilius, su murmesiais jų ir krusčiojimu sielos, atskrendam į avilius žmones. Ponia Ramsi pakilo. Lilė pakilo. Ponia Ramsi nuėjo. Tarsi susapnavus, sapne regėtas žmogus vos pastebimai pasikeičia, daug aiškiau už jos ištartus žodžius ponią Ramsi dienų dienas paskui lydėjo tie murmesiai, o sėdėdama toje pintoje kėdėje palei svetainės langą Lilės akyse ji atrodė tuo didingu kupolu.

Jos pasiųstas spindulys susilygino su pono Bankso akių spinduliu, nukeliaudamas tiesiai prie ponios Ramsi, kuri skaitė prie kelių prisiglaudusiam Džeimsui. Tačiau dar nespėjo atitraukti akių, kai ponas Banksas padarė tai, ko ji bijojo. Jis užsidėjo akinius. Žingtelėjo atgal. Kilstelėjo ranką. Jis mažumą primerkė tas mėlynas akis, o kai Lilė atsitokėjusi pamatė, į ką jis žiūri, susigūžė tarsi šuo, išvydęs kirsti pakeltą ranką. Būtų pastvėrusi paveikslą nuo molberto, bet tarė sau. Jį privalo pamatyti. Susitvardė ir pasiruošė iškęsti žiūrinčių į jos paveikslą akių teismą. Privalo, tvirtino ji, privalo. O jei jau jį privalo kas nors pamatyti, tai pono Bankso bijo mažiau nei ko nors kito. Tačiau kančia buvo žinoti, kad kokia kita akis pamatys jos trisdešimt trejų gyvenimo metų nuosėdas, tuos kasdienės būties klodus, sumišusius su tuo, kas slapčiau net už viską, ką per visas tas dienas būtų kam pasakojusi ar rodžiusi. Drauge tai neapsakomai jaudino. Bet sykiu šis jausmas buvo ir neapsakomai pakylėjantis.

Šaltakraujiškiau ir ramiau jau niekas nereaguotų. Išsiėmęs lenktinį peiliuką, ponas Banksas pabaksnojo drobę kauline rankena. Kažin, ką ji norėjusi parodyti šiuo trikampiu pavidalu, na, va, „štai čia“, paklausė jis.

Tai Džeimsui skaitanti ponia Ramsi, paaiškino. Žinojo, kad jis paprieštaraus, juk kas pasakys, kad čia žmogaus pavidalas. Bet juk ir nesistengė, kad būtų panašu, pasakė. Tai kodėl ji šiuos pavidalus pavaizdavo, paklausė jis. Tikrai, kodėl? Na, gal tik dėl to, kad jei aname štai kampe šviesu, tai čia, šiame, jai atrodė, kad reikia tamsos. Nors tai atrodė ir paprasta, akivaizdu, kasdieniška, poną Banksą sudomino. Taigi motina ir vaikas – amžinojo garbinimo objektai, šiuo atveju motina garsi savo grožiu – gali būti paversti, mąstė jis, violetiniu šešėliu, neparodant tuo jokios nepagarbos.

Tačiau čia nutapyti ne jie, tarė ji. Ar ne šia prasme nutapyti. Juk pagerbti juos galima ir kitomis prasmėmis. Pavyzdžiui, pavaizduojant šešėlį čia, o šviesą ten. Jos duoklė įgavo tokią formą, tarsi, na, kažkodėl miglotai vaizdavosi, kad paveikslas turėtų būti tokia duoklė. Motiną ir vaiką galima paversti šešėliu, neparodant jiems nepagarbos. Šviesa ten reikalauja šešėlio čia. Jis pamąstė. Jam buvo įdomu. Jis priėmė tai kaip mokslinį faktą, visiškai pasitikėdamas. Tik tiesa, kad visi jo prietarai linksta visai į kitą pusę, paaiškino jis. Didžiausias tapybos darbas jo svetainėje, tapytojų išgirtas ir įvertintas kur kas brangiau, negu jis buvo už jį mokėjęs, vaizdavo Kenito upės pakrantėje žydinčias vyšnias. Kenito pakrantėse praleido jis savo medaus mėnesį, tarė ponas Banksas. Lilė turėtų atvykti ir pasižiūrėti to paveikslo, tarė jis. Tačiau dabar pasisuko, kilstelėdamas akinius, moksliškai analizuoti Lilės drobės. Tad jei jau čia kalbame apie tų masių santykį, šviesos ir šešėlių santykį, apie kurį, jei sąžiningai, niekada nebuvo susimąstęs anksčiau, tada norėtų, kad jam paaiškintų, ką tad Lilė norėjusi čia pavaizduoti. Ir jis parodė į sceną jiems už nugaros. Lilė pažvelgė. Negalėjo parodyti jam, ką norėjusi pavaizduoti, negalėjo dabar to nė pati pamatyti, kol nepaėmė į rankas teptuko. Ji dar kartą atsistojo ta pačia poza kaip tada, kai tapė, aptemusiomis akimis ir išsiblaškiusi, slopindama visus moteriškus savo įspūdžius, bandydama išvysti bendresnį vaizdą; atsiduodama dar sykį vizijos, kurią kartą jau aiškiausiai matė, galiai, bet štai dabar turi naršyti jos tarp šių gyvatvorių ir namų, motinų ir vaikų, turi ieškoti savo paveikslo. Taip, ji prisiminė svarsčiusi, kaip sujungti mases, tą dešinėje su kairiąja. Gal sujungs jas, nutiesdama tarp jų medžio šaką; arba panaikins tuštumą galiniame plane kokiu nors objektu, na, tarkim, Džeimsu. Žinoma, tai pavojinga, nes taip gresia sugriūti viso paveikslo vientisumas. Nutilo, nenorėjo įvaryti jam nuobodulio, tad, lyg jai visai nerūpėtų, nuėmė drobę nuo molberto.

Tačiau jos paveikslą išvydo, jį pamatė. Jį iš jos pasiėmė. Šis vyras pasidalijo su Lile intymiausia jos paslaptimi. Ir dėkodama už tai ponui Ramsiui, dėkodama už tai poniai Ramsi, dėkodama valandai ir vietai, priskirdama pasauliui tą galią, kokią anksčiau neįtarė jį turint, – kad galima nužingsniuoti ta ilga galerija jau ne vienai, o ranka rankon su kitu žmogumi, – keisčiausias jausmas pasauly ir koks svaiginantis, – spustelėjo dažų dėžės sąsagą stipriau, nei reikėjo, ir tas spustelėjimas, atrodė, visiems laikams apibrėžė magišką ratą apie dažų dėžę, pievelę, poną Banksą ir tą nesutramdomą pro juos neriančią nedorėlę Kem.

X

Kem vos nenubloškė molberto, ji nesustojo prie pono Bankso ir Lilės Brisko; nors ponas Banksas, kuris būtų mielai turėjęs dukrą, ištiesė ranką; ji nesustojo prie tėvo, jo irgi vos neparbloškė; ji nesustojo nė prie motinos, ši šūktelėjo: „Kem, man tavęs trumpam reikia!“, pranėrė pro šalį. Ji lėkė it paukštis, it kulka, it strėlė, – koks ją varė troškimas, kas ją iššovė, į ką nutaikė, kas galėtų tai pasakyti? Kas, kur, svarstė žiūrėdama į ją ponia Ramsi. Gal tai kokia vizija, kriauklelė ar vienratis, ar pasakų karalystė už gyvatvorės, o gal tai tiesiog greičio teikiamas mėgavimasis, niekas nežino. Tačiau kai ponia Ramsi antrąkart pašaukė „Kem!“, sviedinys nukrito į jos kelionės trajektoriją, ir Kem priėjo, vilkdama kojas lėtai, pakeliui nudrėksdama lapą, prie motinos.

Apie ką ji svajoja, svarstė ponia Ramsi, matydama, kaip ji, kai ten stovėjo, pasinėrusi į savo mintis, taip, kad motinai teko dukart pakartoti, ką prašanti perduoti, – paklausk Mildredos, ar Andrus, panelė Doil ir ponas Reilis jau grįžo. Atrodė, kad žodžiai pliumptelėjo į šulinį, kur, net jei vandenys ir švarūs, jie vis tiek tuos žodžius taip iškreipė, kad dar nesuspėjo jie pasiekti dugno, o jau matei, kaip sugulė, išbraižydami vaiko sąmonės dugne Dievas žino kokį piešinį. Įdomu, ką Kem praneš virėjai, svarstė ponia Ramsi. Ir tik kantriai sulaukusi, kol išgirs, kad virtuvėje sena moteris raudonais skruostais iš dubens srebia sriubą, ponia Ramsi pagaliau pažadino joje tą papūgos instinktą, padėjusi gana tiksliai pagauti Mildredos žodžius, ir, jei tik palaukei, įstengė juos atkurti, išdainuodama bespalve melodija. Taigi linguodama nuo kojos ant kojos Kem pakartojo: „Ne, jie nesugrįžo, ir aš liepiau Elenai nurinkti arbatos stalą.“

Tad Minta Doil ir Polis Reilis dar nesugrįžo. Tai galėtų reikšti tik viena, galvojo ponia Ramsi. Jai teks jį priimti arba jį atstumti. Nes šitaip išeiti pasivaikščioti po priešpiečių, nesvarbu, kad Andrus buvo su jais, – ką gi dar tai galėtų reikšti? Nejau ne tai, kad ji apsisprendė, ir teisingai, galvojo ponia Ramsi (ji be galo mėgo Mintą), atsakyti palankiai tam geraširdžiam vyrukui, kuris gal ir nėra apdovanotas kokiais talentais, bet galų gale, svarstė toliau ponia Ramsi, sumojusi, kad Džeimsas ją timpčioja toliau skaityti apie žvejį ir jo pačią, ir ji širdyje palankesnė mulkiams negu išmintingiems, disertacijas rašantiems vyrams; na, tarkime, kad ir Čarlzui Tensliui. Tam buvo lemta išsispręsti vienaip ar kitaip, iki šiol. Tad skaitė toliau. „Rytą pati atbudo pirma, jau buvo visai šviesu; nesikeldama iš lovos, ji matė gražias savo žemės apylinkes ir negalėjo jomis atsigėrėti. Vyras vis dar miegojo…“ Bet kaip Minta dabar galėtų pasakyti jį atstumianti? Dabar, kai sutiko praleisti visą popietę maklinėdama su juo viena po kaimą, – nes Andrus bus jau seniai nurūkęs savo krabų, – bet galgi Nensė su jais. Pabandė prisiminti juos stovinčius koridoriuje prie durų po priešpiečių. Stovėjo ten, žvalgydamiesi į dangų, svarstydami, koks bus oras, tad ji pasakė, ir tam, kad padėtų jiems įveikti drovumą, ir tam, kad paskatintų juos pagaliau eiti (nes Polio jai buvo gaila).

– Mylių mylias niekur nematyti nė debesėlio. – Išgirdo, kaip jiems įkandin sekantis mažasis Čarlzas Tenslis prunkštelėjo iš jos žodžių. Bet taip pasielgė tyčia. Ar Nensė su jais buvo, ar ne, žvalgydamasi mintimis nuo vieno prie kito, ji niekaip neįstengė prisiminti.

Tad skaitė toliau: „Ką tu išgalvojai, žmonel! – sušuko žvejys. – Kam to reikia? Aš visai nenoriu būti karalium!“ „Jei tu nenori būti karalium, tai aš noriu būti karaliene. Eik pas plekšnę, aš būtinai noriu tapti karaliene.“

– Na, eik į vidų arba eik laukan, Kem, – paragino, žinodama, kad Kem sudomino tik žodis „plekšnė“, kad po sekundės ji muistysis ir pešis su Džeimsu, kaip paprastai. Su palengvėjimu ponia Ramsi skaitė toliau, nes jų su Džeimsu skoniai buvo panašūs ir vienas kitą jie nuteikdavo palankiai. „Baisiai jis nenorėjo eiti, bet vis dėlto nuėjo. Jūra buvo juodai pilka, vanduo kunkuliavo ir puveniu dvokė. Žvejys prisiartino ir tarė:

Plekšne, jūros tu žuvie!

Rimti negaliu namie:

Ein pati man iš galvos,

Aš su prašymu nuo jos.

„Ko gi jinai nori?“ – paklausė plekšnė.“

Ir kur jie dabar yra, svarstė ponia Ramsi, skaitydama ir galvodama, visai be vargo, nes pasaka apie žvejį ir jo pačią skambėjo tarsi koks melodijai pritariantis bosas, retkarčiais netikėtai įsibraunantis į melodiją. Ir kada jie pasakys jai? Jeigu nieko neįvyko, jai teks rimtai pasišnekėti su Minta. Nes ji negali taip lyg niekur nieko išeiti bastytis po kaimą, net jei Nensė buvo su jais (ji vėl nesėkmingai bandė įsivaizduoti nueinančiu taku jų nugaras, suskaičiuoti jas). Nes juk ji atsako Mintos tėvams, Pelėdai ir Žarstekliui. Jų pravardės sušmėžavo galvoje skaitant. Taip Pelėda ir Žarsteklis, kaip jie suirztų, išgirdę, – o jie tikrai išgirs, – kad Mintą, kuri svečiavosi pas Ramsius, matė, ir taip toliau, ir taip toliau. „Jis dėvėjo peruką Bendruomenių rūmuose, o ji mikliai padėjo jam viršuj ant laiptų“, pakartojo ji, ištraukdama iš atminties šią frazę, kurią tada jiems grįžtant iš kažkokio pobūvio ji sukūrė vyrui palinksminti. Dangau, dangau, tarė sau ponia Ramsi, kaipgi jie pasigimdė šią jiems netinkančią dukrą? Šį berniūkštį Mintą su skylėta kojine? Kaipgi ji egzistavo toje grėsmingoje atmosferoje, kur kambarinė į šiukšlių semtuvėlį nepaliaujamai šluodavo papūgos išbarstytą smėlį, kur visi pokalbiai beveik be išimties prasidėdavo ir baigdavosi, – na, gal tai ir įdomu, tačiau vis tiek banalu, tuo, ką iškrėtė tas paukštis? Savaime suprantama, kad jie pakviesdavo Mintą priešpiečių, arbatos, vakarienės, pagaliau pabūti su jais Škotijoje, Finlėjuje, o tai jau sukėlė šiokių tokių nesutarimų su motina Pelėda, teko ir vėl skambinti, ir dar kalbėtis, ir dar išklausyti apie smėlį, ir, tiesą sakant, kol visa tai baigėsi, ana tiek priskiedė apie tas papūgas, kad poniai Ramsi to pakaks visam gyvenimui (taip ji pasakė vyrui, tą vakarą eidama namo iš pobūvio). Vis dėlto Minta atvyko… Taip, ji atvyko, mąstė ponia Ramsi, tikėdamasi, kad iš šios minčių painiavos išnirs ir dilgtelės geluonis; tačiau jį ištraukti padėjo štai kas. Ta moteris kartą ją apkaltino „paveržus iš jos dukros prielankumą“, taip, kažkas iš to, ką ponia Doil pasakė, privertė ją ir vėl prisiminti jos kaltinimą. Kad ji trokšta viešpatauti, trokšta kištis, kad priverčia žmones daryti tai, ką ji nori, – štai koks jai mestas kaltinimas, ir poniai Ramsi jis atrodė be galo nepelnytas. Ką gi ji galinti padaryti, kad neatrodytų „tokia“ vien pažiūrėjus? Jau tikrai niekas negalėtų jos apkaltinti tuo, kad ji stengiasi padaryti įspūdį. Dažnai pačiai būdavo gėda dėl savo menkumo. Ir nebuvo ji nei valdinga, nei tironė. Gal veikiau tokia būdavo, kai susidurdavo su ligonių ir kanalizacijų bei pieninių reikalais. Dėl tokių dalykų, taip, ji kaip reikiant susijaudindavo, ir būtų, jei tik būtų turėjusi galimybę, papurčiusi tuos žmones už pakarpos, privertusi suprasti. Visoje saloje nė vienos ligoninės. Kokia nešlovė. Pienas, kurį Londone atveža žmonėms prie durų, aiškiausiai rudas nuo purvo. Tokius dalykus turėtų uždrausti. Pavyzdingą pieninę ir ligoninę saloje, štai šiuos du dalykus ji būtų norėjusi sukurti, padaryti tai pati. Tik kaip? Su visais šiais vaikais? Gal kai jie paaugs, tada ji turės laiko, kai jau visi lankys mokyklą.

O, bet ji taip nenori, kad Džeimsas užaugtų bent diena vyresnis! Nenori, kad Kem užaugtų. Šiuos du ji mielai amžinai išlaikytų tokius, kokie jie yra, šiuos nedorus demonus, šiuos džiaugsmo angelus, o kad ji niekad nematytų, kaip jie užauga ilgakojais pabaisomis. Niekas neatlygina tos prarasties. Kai skaitė Džeimsui „Prieš viešąsias duris vaikščiojo kareiviai, trimitavo su trimitais ir mušė būgnus…“ ir šio akys patamsėjo, ji svarstė, na, kodėl jie turėtų užaugti, kodėl turėtų visa tai prarasti? Jis talentingiausias, jis jautriausias iš jos vaikų. Bet jie visi, galvojo, kupini pažadų. Pru su kitais vaikais elgiasi kaip tikras angelas, ir jau dabar, ypač vakare, nuo jos grožio užgniaužia kvapą. Net vyras pripažino, kad Andrus ypač gabus matematikai. Nensė ir Rodžeris, tie abu tikri laukiniai, pasprunka į laukus visai dienai. Rožės burna tikrai per didelė, tačiau rankos auksinės. Jeigu rengdavo šaradas, Rožė siūdavo kostiumus, nebuvo to, ko nemokėtų pagaminti, jai patiko puošti stalus, merkti puokštes. Pykdavo, kam Džasperas šaudo paukščius, tačiau tai laikina, jie visi tai pereina. Kodėl, klausė ji, prispaudusi smakrą Džeimsui prie galvelės, kodėl jie taip greitai užauga? Kodėl jiems reikia eiti į mokyklą? Labiausiai už viską ji norėtų nuolat turėti kūdikį, ji laimingiausia galėdama nešiotis mažylį ant rankų. Ir gali žmonės kalbėti, kad ji tironė, linkusi dominuoti, valdinga, lai šneka, jei tik nori. Lytėdama jo plaukus lūpomis, galvojo, jis niekada daugiau nebus toks laimingas, tačiau sustabdė save, prisiminusi, kaip tokiomis šnekomis siutindavo vyrą. Tačiau tai vis viena tiesa. Jie laimingesni dabar, nei kada nors gyvenime bus. Pigiais arbatos puodeliais Kem džiaugdavosi dienų dienas. Vos jie pakirsdavo, girdėdavo, kaip krykštauja ir trypia ant grindų jai virš galvos. Dundėdami ateidavo koridoriumi, tada prasiplėšdavo durys, ir jie įgriūdavo gaivūs it rožės, švytėdami, išvaikę miegus, tarsi šis įėjimas į svetainę po pusryčių, o tai jie darydavo kiekvieną savo gyvenimo dieną, būtų kuo džiugiausias įvykis, ir taip visą dieną vis kas nors vykdavo, kol pagaliau užlipdavo į viršų palinkėti jiems labos nakties ir rasdavo juos įsiraususius lovelėse, tarsi paukštelius tarp vyšnių ir aviečių, vis dar kuriančius istorijas apie kokius nors prabėgusios dienos niekelius, apie tai, ką jie girdėjo, ką rado sode. Jie visi turėjo savo brangenybių… Tad nulipusi žemyn, klausdavo vyrą, kodėl jie turi užaugti ir viso to netekti? Juk jie jau niekada nebus tokie laimingi. Ir jis supyko. Kam taip niūriai žiūrėti į gyvenimą, tarė. Tai neprotinga. Keista, bet ji buvo tuo įsitikinusi, kad su visu savo niaurumu ir neviltimi jis buvo laimingesnis, vilties turėjo daugiau už ją. Gal jis tiesiog matė mažiau žmogiškojo sielvarto, taip, greičiausiai dėl to. Jis visuomet galėdavo pasislėpti už savo darbo. Ne, ji tikrai nebuvo „pesimistė“, nors jis pesimizmu kaltino ją. Tik ji mąstydavo apie gyvenimą, ir ta trumpa laiko atkarpėlė, jos penkiasdešimt metų, iškildavo jai prieš akis. Štai jis, jai prieš akis, jos gyvenimas. Gyvenimas, mąstė ji, tačiau minties neužbaigė. Ji pažvelgė į gyvenimą, nes aiškiai jį jautė, kaip į kažką realaus, kažką slapto, kuo nesidaljo nei su vaikais, nei su vyru. Tarp jų tarsi ir buvo sudarytas savotiškas sandoris, kurio viena šalis buvo ji, o kita gyvenimas, ir ji nuolat stengdavosi apšauti jį, kaip stengdavosi ir jis; kartkartėmis jie derėdavosi (kai ji sėdėdavo viena); prisimena, kaip tarp jų vykdavo didingos susitaikymo scenos; tačiau dažniausiai, keista, bet tenka prisipažinti, kad jausdavo, jog ši būtybė, kurią vadindavo gyvenimu, buvo pasibaisėtina, priešiška, greita tave užpulti, jei tik jai leistum. Jau vien tos amžinosios problemos: kentėjimas, mirtis, skurdas. Štai ir čia kuri nors moteris nuolat merdėjo vėžiu. Tačiau ji tarė visiems šiems vaikams; jūs visa šita patirsite. Aštuoniems žmonėms ji nenuolaidžiai tai pasakė (o už šiltnamio stogą bus penkiasdešimt svarų). Dėl tos priežasties, žinodama, kas jų laukia, – meilė ir ambicijos, ir visiška vienatvė pačiose nykiausiose pasaulio vietose, – ji dažnai kamuodavosi klausdama. Kodėl jie turi užaugti ir visa tai prarasti? O paskui tarė sau, mojuodama gyvenimui prieš nosį kardu, nesąmonė. Jie bus visai laimingi. Ir štai ji vėl, susimąstė, jaučia, koks grėsmingas gyvenimas, bandydama ištekinti Mintą už Polio Reilio; nors ji ir nekentė savo sandėrių su gyvenimu, pati patyrė tokių dalykų, kokių patirti niekam nelinkėtų (nė pati to nenorėjo įvardyti); ją tarsi kas verste vertė, – žinojo, kad per greitai, tarsi tai galėtų tapti ir jai pačiai kažkokiu išsigelbėjimu, – tvirtinti, kad žmonės privalo tuoktis, žmonės privalo auginti vaikus.

Na, ir kas čia blogai, klausė savęs, vertindama savo paskutinės savaitės ar dviejų elgesį, svarstydama, ar ji tikrai spaudė Mintą, kuriai tebuvo dvidešimt ketveri, apsispręsti. Jai tapo nesmagu. Ar ji nepasijuokė? Ar nepamiršo to, kokią didžiulę įtaką ji žmonėms turi? Santuokai juk reikia – na, visokiausių savybių (sąskaita už šiltnamį bus penkiasdešimt svarų); viena – šios nereikia nė įvardyti – svarbiausia; tai, kas jungia juodu su vyru. Bet ar juos tai jungia?

„Vargšas tuojau apsivilko ir išbėgo lyg patrakęs. Jūroj buvo pakilusi baisi audra, žvejys vos galėjo nustovėti. Triobos, medžiai treškėjo ir lūžo, kalnai drebėjo, uolų skeveldros riedėjo į jūrą, dangus buvo aptrauktas juodais debesimis, griaudė ir žaibavo, bangos su baltomis putų viršūnėmis buvo didumo sulig kalnais.“

Pervertė puslapį; likusios vos kelios eilutės, tad ji užbaigs šią pasaką, nors jau jam metas gulti. Jau vėlu. Jau ir prietema sode, pabalusios gėlės ir lapų pilkuma it susimokę žadino jai nerimo jausmą. Iš pradžių negalėjo nė suprasti, dėl ko ją šis nerimas apėmė. Paskui prisiminė. Polis, Minta ir Andrus, jie juk negrįžo. Vėl įsivaizdavo tą grupelę terasoje, priešais koridoriaus duris, stovinčius, besižvalgančius į dangų. Andrus nešasi tinklą ir maišą. Vadinasi, jis gaudys krabus, o gal dar ką. Vadinasi, jis ropšis ant uolos, jis bus atkirstas. Arba grįždami atgal, vorele po vieną, vingiuos tais siaurais takais virš uolos, vienas jų juk gali paslysti. Tas nuriedės ir užsimuš. Tamsu kaip reikiant.

Tačiau baigdama skaityti pasaką, susitvardė, kad balsas jos neišduotų, ir pridūrė, užversdama knygą ir ištardama paskutinius žodžius taip, tarsi būtų sugalvojusi juos pati, žiūrėdama Džeimsui į akis: „Ir jie sėdi ten abudu dar lig šios dienos.“

Čia jau pabaiga, tarė ji, ir ji išvydo jo akyse, kad susidomėjimas pasaka išblėso, kad jį pakeitė kažkas kitas; kažkas klajojantis, blyškus, tarsi šviesos atšvaitas, kviečiantis jį žvelgti ir stebėtis. Atsigręžusi pažiūrėjo per įlanką, o ten na, taip iš tiesų, – per bangas iš pradžių taisyklingai atsklido du trumpi tvyksniai, o paskui vienas ilgas ir pratisas, – švyturio šviesos. Švytury uždegė šviesas.

Ir jau tuoj tuoj vaikas paklaus: – Ar plauksime į švyturį?

Ir jai teks atsakyti: – Ne, rytoj ne. Tavo tėvas sako, kad ne. – Laimė, jų pakviesti atėjo Mildreda, ir šurmulys juos išblaškė. Tačiau kai Mildreda jį nešė, jis ir toliau žiūrėjo per petį, ir žinojo, ką jis galvoja, ryt mes neplauksime į švyturį. Tai jis prisimins visą gyvenimą, pamanė.

XI

Ne, manė ji, sudėdama į krūvelę jo iškirptus paveiksliukus: šaldytuvo, žoliapjovės, džentelmeno vakariniu fraku, – vaikai neužmiršta. Dėl to ir reikia paisyti, ką pasakai ir padarai; dėl to ir pajusdavo palengvėjimą jiems nuėjus miegoti. Nes tada nereikėdavo nė apie vieną jų galvoti, galėdavo būti savimi, su savimi. O dabar kaip tik to jai dažniausiai ir norėdavosi – mąstyti; na, gal net ne mąstyti. Patylėti, pabūti vienai. Tas šurmulys, veikla, blaškymasis, blizgesys, rėkimas – visa tai išgaruodavo, ir tada iškilmingai galėdavai nugrimzti į save, pabūti savimi, tuo pleišto pavidalo tamsos šerdimi, tuo nematomu žmogumi kitiems. Tada taip save ir jausdavo, nors ir toliau sėdėdavo tiesi ir megzdavo; ir šis aš, atsikratęs suvaržymų, pasijusdavo laisvas, leisdavosi patirti keisčiausių nuotykių. Kai gyvenimas trumpam nusekdavo, patirties horizontai atrodydavo neaprėpiami. Tokį neribotų išteklių jausmą tikriausiai patiria kiekvienas, manė ji; visi, ji, Lilė, Augustas Karmišelis juk turi pajusti, kad mūsų vaiduokliška išorė, visi tie dalykai, iš kurių mus atpažįsta, atrodo vaikiški. Po jais visiška tamsa, ji plečiasi, ji neišmatuojamai gili, bet retkarčiais iškylame į paviršių ir mus mato tokius, kokie pasirodome paviršiuje. Horizontas tarsi beribis. Jame vėrėsi visos tos vietos, kuriose niekada nesilankė, Indijos lygumos; pasijusdavo atitraukianti sunkią odinę bažnyčios Romoje užuolaidą. Šis tamsos branduolys galėjo nukeliauti kur nori, ir niekas jo nematydavo. Jo niekas nesustabdys, manė ji džiūgaudama. Išsivaduodavo ir nusiramindavo, tačiau labiausiai laukdavo tos laimės susikaupti savy, atsiremti į pastovumo pagrindą. Ne jos pačios patirtis suteikdavo jai poilsį (kaip vikriai darbuojasi ji virbalais), pailsėti jai leisdavo šis tamsos pleištas. Dingus asmenybei, dingdavo ir susierzinimas, skubėjimas, sąmyšis; ir tuomet jai iš lūpų išsiverždavo triumfo gyvenimui šūksnis, nes taikoje viskas atsidurdavo savo vietose, šioje ramybėje, šioje amžinybėje; stabtelėjusi pažiūrėjo į lauką ir pamatė švyturio blykstelėjimą, ilgą atkaklų blyksnį, paskutinį iš trijų blyksnių, šis buvo jos blyksnis. Nes kai žvelgdavo į juos šitaip nusiteikusi, visuomet šią valandą, jausdavosi su juo susijusi taip, kaip nė su vienu kitu iš šio pasaulio matomų dalykų; tas ilgas atkaklus švyturio blyksnis buvo jos blyksnis. Dažnai pasijusdavo sėdinti ir žiūrinti, sėdinti ir žiūrinti, su darbu rankose, kol tapdavo tuo, į ką žiūrėdavo, tapdavo ta šviesa. Ir sykiu iškildavo kokia nors nereikšminga viena ar kita jos sąmonėje slypinti frazė, kaip antai: „Vaikai, neužmirškite, vaikai neužmirškite“ ją ji kartodavo, paskui dar pridurdavo: „Šitai pasibaigs, šitai pasibaigs, – sakydavo ji. – Tai įvyks, tai įvyks, – ir staiga: – Visi mes Viešpaties rankose.“

Ir iškart pati ant savęs pyktelėjo tai ištarusi. Kas taip pasakė? Ne ji; kažkas ją klasta palenkė pasakyti tai, ko neturėjo galvoje. Pakėlė akis nuo mezginio ir pasitiko trečiąjį blyksnį, jai pasirodė, kad jos akys pasitiko savo pačios akis, ji skverbėsi taip, kaip tik pati įstengė gilyn į savo protą ir širdį, atsikratydama egzistencijos melo, bet kokio melo. Šlovino save pašlovindama tiesą; be tuštybės, nes buvo griežta, ji ieškojo, ji buvo graži tarsi ta šviesa. Net keista, manydavo ji, kad vienas būdamas taip linksti į negyvus dalykus; medžius, upelius, gėles; jauti, tarsi jie tave išreikštų, jautiesi su jais susivienijęs, jautiesi, tarsi jie tave pažįsta, tarsi jie kažkaip keistai esti tavimi; jauti jiems nenusakomą švelnumą (žvelgė ji į tą ryškią šviesą) tarsi sau pačiam. Žiūrėjo stebėdama, net virbalai sustingo, kaip ant sąmonės grindų susirangė, kaip iš jos būties ežero iškilo rūkas, lyg nuotaka, žengianti pasitikti mylimojo.

Kas paskatino ją ištarti: „Visi mes Viešpaties rankose“? Nenuoširdumas, prasiskverbiantis į tiesą, ją erzino, ją piktino. Vėl ėmėsi mezginio. Koks Viešpats galėjo sukurti šitą pasaulį? – klausė ji. Jos protui iškart užkliūdavo, kad nesama jokios priežasties, jokios tvarkos, teisingumo, kad tėra tik kentėjimas, mirtis, skurdas. Žinojo, kad nėra tokios niekingos išdavystės, kurios šis pasaulis nepajėgtų įvykdyti. Jokia laimė ilgiau netrunka, žino ji ir tai. Mezgė tad susikaupusi, šiek tiek sučiaupusi lūpas, ir nė pati nepajuto, kaip veido bruožai įsitempė ir tapo tokie griežti, kad pro šalį žingsniuodamas vyras, nors tuo metu kaip tik kikeno iš nutukusio ir pelkėje įklimpusio Hiumo, negalėjo nepastebėti, taigi, eidamas pro šalį, negalėjo nepastebėti, kiek daug jos grožyje rūstumo. Jį liūdino, kad ji tokia nutolusi, tai žeidė, juto, pro ją eidamas, kad jos apginti negalėtų, tad, kol priėjo gyvatvorę, visai nusiminė. Juk nieko negali padaryti, kad jai padėtų. Tik stovėti šalia ir stebėti. Iš tiesų juk didžiausias prakeikimas kaip tik ir yra tai, kad jis gyvenimą jai tik apsunkina. Jis greit suirzta, jis per daug jautrus. Jis nesusivaldė dėl to švyturio. Žiūrėjo dabar į gyvatvorę, į jos painius šakelių raizginius, jos tamsą.

Ponia Ramsi juto, na, visuomet taip, juk, nė nenorėdami, patys pabundame iš savo vienatvės, užsikabindami už kokio menkniekio, kaip antai, garso ar reginio. Įsiklausė, visur be galo tylu, nė kriketo niekas nežaidžia, vaikai šiuo metu voniose, girdėti tik jūra. Liovėsi mezgusi, raudonai ruda kojinytė sustingo rankoje. Vėl išvydo šviesą. Net ironiškai, dėl tokio savo stebėjimosi, nes juk išsibudinęs viską išvysti kitokiomis akimis, žvelgė ji į ryškų šviesos pluoštą, negailestingą, nepermaldaujamą, šis taip smarkiai buvo ja ir sykiu ja nė kiek nebuvo, šis ją visai užvaldė (pabusdavo naktį ir matydavo, kaip persisvėręs per jų lovą šviesos pluoštas glosto grindis); bet kai pagalvodavo, tą šviesą stebėdama, susižavėjusi, užliūliuota, tarsi ši sidabriniais pirštais glostytų jos smegenyse kažkokį hermetišką indą, kurį tuoj pravers ir pripildys ją malonumo, ji juk pažino laimę, nepaprastą laimę, didelę laimę; o šviesa bangavo dar ryškiau, nes diena bluko, ir jūros mėlynumas dingo, o bangos ritosi gryniausios citrinų spalvos, ir augo, ir dužo į pakrantės smėlį, ir jos akyse pasirodė ekstazė, ir gryno malonumo bangos nuribuliavo per sąmonės dugną, ir pajuto – „pakaks jau! pakaks!“

Jis atsigręžė ir išvydo ją. Ach, ji žavi, žavesnė nei kada nors, manė jis. Tačiau neįstengė užkalbinti. Jis negali jos pertraukti. Norėjo kuo skubiau prašnekti, dabar, kai Džeimsas nuėjo, kai pagaliau viena. Tačiau apsisprendė, ne, jos susikaupimo jis nesudrums. Dabar savo grožiu, savo liūdnumu ji buvo nuo jo nutolusi. Jis netrukdys jai, tad praėjo pro šalį, netardamas nė žodžio, nors jį ir skaudino, kad ji buvo tokia tolima, kad jis negalėjo jos pasiekti, kad negalėjo padaryti nieko, kad jai padėtų. Ir vėl būtų praėjęs pro ją tylomis, jei kaip tik tą akimirką savo valia ji nebūtų suteikusi jam to, ko, žinojo, jis niekaip nepaprašys; tad pašaukė jį, nutraukusi nuo paveikslo rėmo žalią šaliką, nuėjo prie jo. Juk jis norėjo, žinojo, kaip ją apsaugoti.

XII

Žaliu šaliu apsigaubė pečius. Paėmė jį už rankos. Jis toks gražus, tarė, pradėdama kalbą apie sodininką Kenedį, drauge jis dar ir toks neapsakomai gražus, kad negalinti jo atleisti. Į šiltnamį jau atremtos kopėčios ir matyti nedideli nelygaus glaisto kauburėliai, remontas jau pradėtas. Žingsniuodama šalia vyro pasijuto taip, tarsi konkretus nerimo šaltinis jau būtų įvardytas, „kainuos penkiasdešimt svarų“, bet užuot tai pasakiusi, nes apie pinigus prabilti neišdrįso, ėmė sakyti, kad Džasperas šaudo paukščius, ir jis iškart ją paguosdamas pareiškė, kad čia viskas normalu, jis neabejoja, kad praeis šiek tiek laiko ir Džasperas ras geresnės veiklos. Tas jos vyras toks išmintingas, toks teisus. Tad pritarė: „Taip, visi vaikai pereina etapus“, ir ėmė svarstyti apie didžiąją jurginų klombą, galvodama, kokių čia kitąmet reikėtų pasodinti gėlių, ir dar paklausė, ar girdėjęs, kaip vaikai pravardžiuoja Čarlzą Tenslį. Ateistu, jie vadina jį, mažuoju ateistu. „Na, jo elgesys nėra toks rafinuotas“, – tarė ponas Ramsis. – „Toli gražu“, – pritarė ponia Ramsi.

Ji mananti, kad reikėtų palikti jį ramybėje, tegul užsiima savo reikalais, pridūrė ponia Ramsi, svarstydama, ar verta siųsti tų svogūnėlių, kažin ar jie sodina juos? Na, taip, jam reikia rašyti disertaciją, priminė ponas Ramsis. Juk ji puikiausiai tai žinanti, atsakė ponia Ramsi. Juk anas apie nieką daugiau nė nekalba. Ta disertacija apie kažkieno įtaką kažkam. „Na, tai vienintelis dalykas, su kuriuo jis gali sieti viltis“, – tarė ponas Ramsis. – „Tereikia tik melstis, kad jis neįsimylėtų Pru“, – pasakė ponia Ramsi. Jis atims jai palikimą, jei sumanys už jo ištekėti, pareiškė ponas Ramsis. Jis žiūrėjo ne į gėles, apie kurias svarstė žmona, o per kokią pėdą viršum jų. Ne, jis skriaudos nepadarys, pridūrė, ir jau ketino sakyti, kad jis vienintelis jaunas besižavintis vyras visoje Anglijoje, kai užspringo savo paties žodžiais. Tiek jau to, nevargins jos daugiau kalbantis apie savo knygas. Na, šios gėlės atrodo padoriai, tarstelėjo ponas Ramsis, nuleido žvilgsnį žemiau ir pastebėjo kažką raudona, kažką ruda. Taip. Bet šias ji pasodino pati savo rankomis, tarstelėjo ponia Ramsi. Klausia ji štai ko, jeigu ji nusiųstų svogūnėlių, ar Kenedis juos pasodintų? Nes juk jis serga nepagydoma tinginyste, pridūrė ji, žengtelėdama į priekį. Jeigu ji stovi prie jo visą dieną su kastuvu rankoje, kartais jis šį tą ir nuveikia. Tad jie nužingsniavo toliau, prie liepsnojančių knifofijų. „Tu mokai savo dukras į viską žiūrėti perdėtai“, – tarė ponas Ramsis jai papriekaištaudamas. Jos teta Kamila buvo linkusi į tai kur kas labiau negu ji, pastebėjo ponia Ramsi. „Bet niekas juk ir nelaikė tetos Kamilos dorybės pavyzdžiu, kiek aš ži nau“, – prikišo ponas Ramsis. – „Ji buvo gražiausia kada nors mano matyta moteris“, – atsakė ponia Ramsi. – „Ne, ja buvo kažkas kitas“, – pareiškė ponas Ramsi. Pru bus daug gražesnė nei ji, tarė ponia Ramsi. Jis nieko nė nepastebėjo, tarė ponas Ramsis. „Na, tai pažiūrėk šiandien vakare“, – patarė ponia Ramsi. Jie pritilo. Jis norėtų kaip nors paskatinti Andrų daugiau dirbti. Jeigu jis nesistengs, praras galimybę gauti stipendiją. „O, tos stipendijos!“ Ponui Ramsiui atrodė, kad ji kvaila, kam taip šnekėti apie tokį rimtą dalyką kaip stipendija. Jis labai didžiuotųsi Andrumi, jeigu tas gautų stipendiją, tarė jis. O ji didžiuotųsi juo nė kiek ne mažiau, jeigu jis tos stipendijos negautų, atsakė ponia Ramsi. Jie dėl šito paprastai nesutardavo, tačiau tai nebuvo taip jau svarbu. Jai patiko, kad jis taip tiki stipendijomis, o jam patiko, kad ji didžiuojasi Andrumi, kad ir ką jis veiktų. Staiga ji vėl prisiminė tuos siaurus takelius ties uolos kraštu.

Negi nevėlu, paklausė ji. Jie dar negrįžo namo. Jis nerūpestingai spragtelėjo atidarydamas laikrodį. Bet dar tik po septynių. Trumpai palaikė laikrodį atvožtą, nusprendęs, kad pasakys jai, ką jautė vaikščiodamas po terasą. Pirmiausia neprotinga šitaip nervintis. Andrus tikrai pasirūpins savimi. Tada norėjo pasakyti, kad kai jis ką tik vaikščiojo po terasą, pasijuto nesmagiai, tarsi veržtųsi į jos vienatvę, į tą nuošalumą, tą atsitolinimą… Bet ji neleido jam nutilti. Ką jis norėjęs jai pasakyti, klausė, gal apie plaukimą į švyturį, gal jis apgailestauja, kam pasakė tą „po velnių“. Bet ne. Jam nepatinka, kai ji atrodo tokia liūdna, tarė. Tiesiog užsisvajojo, protestavo ji, parausdama. Abu jautėsi nesmagiai, nežinojo, ar toliau kalbėtis, ar žengti atgal. Ji skaitė Džeimsui pasakas, paaiškino. Ne, šituo pasidalyti nepavyks, šio išsakyti jie negalės.

Pasiekė properšą tarp dviejų knifofijos kupstų, ir štai vėl matyti švyturys, tačiau ji neleido sau pažvelgti į jį. Jei būtų žinojusi, kad jis stebi ją, galvojo, nebūtų sėdėjusi ten ir mąsčiusi. Ji visiškai nenorėjo, kad jai kaip nors primintų, jog sėdėjo ten susimąsčiusi. Per petį žvilgtelėjo į miestą. Šviesos raibuliavo ir ribėjo, lyg sidabrinio vandens lašeliai, smarkiai blaškomi vėjo. Vėjas tarsi išpūtė visą skurdą ir kentėjimą, svarstė ponia Ramsi. Miesto ir uosto, ir valčių šviesos atrodė it vaiduokliškas tinklas, plūduriuojantis vandeny ir ženklinantis nugarmėjusį į vandenį sunkumą. Na, jeigu jam negalima išgirsti, apie ką ji mąsčiusi, tarė sau ponas Ramsis, tada jis sau eis, pats vienas. Jis norėjo toliau galvoti, pasakoti sau istoriją apie tai, kaip Hiumas įstrigo pelkėje; norėjo juoktis. Bet pirmiausia nesąmonė jaudintis dėl Andraus. Kai jis buvo toks kaip Andrus, visą dieną bastydavosi po kaimą tik su vienu sausainiu kišenėje, ir niekas dėl jo galvos nesukdavo, niekas nė nepagalvodavo, kad šis galėjo nusiristi nuo uolos. Garsiai pasakė ketinantis išvykti pasivaikščioti visai dienai, jei nesubjurs oras. Jam jau tas Banksas ir Karmišelis kaip reikiant nusibodo. Pasiilgo vienatvės. Na, taip, tarė ji. Jį suerzino, kad ji neprotestavo. Ji žinojo, kad jis nieku gyvu taip nepasielgs. Dabar jis jau per senas visą dieną vaikščioti su sausainiu kišenėje. Dėl berniukų ji jaudinasi, bet dėl jo ne. Prieš daugelį metų, dar prieš jiems susituokiant, galvojo jis, žvelgdamas per įlanką, jiems stovint tarp dviejų liepsnojančios knifofijos kupstų, vaikščiodavo visą dieną. Aludėje užkąsdavo duonos su sūriu. Dirbdavo dešimt valandų nesustodamas; sena moteris iškišdavo galvą pasidairyti, pakurstydavo židinį. Tokį kaimą jis mėgo labiau už viską, tokį kaip čia, tas tamsoje išnykstančias smėlio kopas. Čia gali visą dieną pravaikščioti nesutikdamas nė gyvos dvasios. Kartais net kelias mylias nematyti nė jokio namelio, jokio vienišo kaimo. Visas savo nelaimes čia galėdavai apverkti vienas. Prieidavai tokius smėlėtus paplūdimius, kur per amžius nėra įžengusi žmogaus koja. Sutūpę ruoniai smalsiai tave stebėdavo. Kartais jam atrodydavo, kad tame mažyčiame namelyje yra vienas… Jo mintys nutrūko, jis atsiduso. Ne, jis neturi teisės. Priminė sau, kad esąs aštuonių vaikų tėvas. Būtų tikras nepraustaburnis galvijas, jei pageidautų, kad nors vienas vienintelis dalykas būtų kitaip. Andrus bus geresnis, nei buvo jis. Pru bus gražuolė, tvirtina motina. Dabar jau jiems teks užtvenkti srovę. O jei apskritai, tie aštuoni vaikai, na, jis jaučiasi smarkiai padirbėjęs. Tai įrodymas, kad galutinai nepasmerkė šio niekingo pasaulio, nes tokį vakarą kaip šis, mąstė žvelgdamas į tolumoje išnykstančią žemę, nedidelė sala atrodė apgailėtinai maža, beveik praryta jūros.

„Vargšas niekingas pasaulėlis“, – sumurmėjo atsidusdamas.

Ji išgirdo. Jis šnabždėdavo pačius liūdniausius dalykus, tačiau ji pastebėjo – vos tai ištaręs jis, atrodė, gerokai pralinksmėdavo. Visos šios skambios frazės – žaidimas, manė ji, nes jei ji būtų pasakiusi bent pusę to, ką jis pasakydavo, iki šiol jau būtų ištaškiusi sau smegenis.

Ją erzindavo tas svaidymasis frazėmis, tad tarė jam, visiškai banaliai, kad vakaras jai atrodo iš tiesų žavingas. Tad ko jis čia aimanuoja, paklausė, pusiau juokais, pusiau priekaištaudama, nes atspėjo, ką jis galvoja, jei nebūtų vedęs, būtų parašęs geresnių knygų.

Ne, jis nepriekaištauja, tarė. Ji žino, kad jis tikrai neturi kuo skųstis. Ir jis čiupo jos ranką, pakėlė prie lūpų ir pabučiavo ją taip aistringai, kad jai akyse pasirodė nuostaba, tad jis greitai ranką paleido.

Jie nusigręžė nuo kopų vaizdo ir ranka rankon leidosi taku, apaugusiu sidabriškai žalsvais į strėles panašiais augalais. Jo ranka beveik kaip jauno vyro, pamanė ponia Ramsi, liesa ir tvirta, ir su malonumu mąstė apie tai, koks jis dar stiprus, nors jam jau per šešiasdešimt, ir koks nesutramdomas, koks optimistiškas, ir ar ne keista, kad nors tiki visokiais siaubingais dalykais, jie, regis, jo neslegia, priešingai, pralinksmina. Na, argi tai ne keista, svarstė ji. Kartais jai atrodė, kad jis sukurtas kitaip negu kiti žmonės, gimęs aklas, kurčias, nebylus paprastiems dalykams, tačiau nepaprastiems, jo akis tarsi erelio. Jo supratimas ją dažnai stulbindavo. Bet ar jis pastebėjo gėles? Ne. Ar jis pastebėjo reginį? Ar jis pastebėjo savo dukters grožį, ar matė, kas buvo lėkštėje po nosim, pudingas ar jautienos pjausnys? Sėdėdavo prie stalo su jais, tarsi sapnuodamas. O kaip ima išsikeroti tas jo įprotis garsiai su savim kalbėtis, garsiai deklamuoti poeziją. „Į saulės šviesą eikš, ateik!“ [Persio Biso Šelio (Percy Bysshe Shelley, 1792–1822) eilėraščio „Džeinei: kvietimas“ („To Jane: The Invitation“) pirmoji eilutė („Best and brightest, come away!“).]

Vargšė ponia Gidings pašoko it įgelta, kai šis padeklamavo šias eilutes. Bet nors ponia Ramsi iškart puldavo ginti jį nuo visokių paikšių šio pasaulio ponių Gidings, tik paskui ji pagalvojo, – šiek tiek smarkiau spustelėjo jam ranką, nes per greitai kopė į kalvą, o ji privalo trumpam sustoti ir pažiūrėti, ar ten ant kalnelio yra šviežių kurmiarausių, – taigi ji ir pagalvojo, stabtelėdama pažiūrėti, kad toks didingas protas kaip jo visokeriopai turėtų skirtis nuo mūsiškių. Visi tie jos pažįstami didūs vyrai, svarstė nutarusi, kad greičiausiai į gėles įsigavo kiškis, buvo vienodi; kad jauniems vyrams (nors auditorijų atmosfera jai atrodė tvoski ir nepakeliamai slegianti) naudinga vien jo paklausyti, naudinga vien į jį pažiūrėti. Bet jeigu tų kiškių nešaudai, svarstė ji, tai kaip juos sustabdyti? Gali būti kiškis, gali būti ir kurmis. Na, kažkoks gyvis knisa jos nakvišas. Pakėlusi galvą išvydo, kaip virš išretėjančių medžių supulsavo vis aiškiau ryškėjanti žvaigždė, nekantravo, kad į žvaigždę pažvelgtų ir vyras, tokį malonumą jai šis vaizdas suteikė. Bet susitvardė. Jis niekada į nieką nežiūri. O jei pažiūrėtų, vėl pasigirstų tas jo „vargšas varganas pasaulėlis“ ir atodūsis.

Tuo metu, trokšdamas ją pamaloninti, jis ištarė „labai gražios“, dėdamasis, kad gėrisi gėlėmis. Bet ji puikiai žinojo, kad jis nė kiek nesigėri jomis, net nesuvokia, kad jos iš viso yra. Tik kad jai įsiteiktų… A, bet ar ten ne Lilė Brisko vaikštinėja su Viljamu Banksu? Ji įsmeigė trumpareges akis į nutolstančios poros nugaras. Taip, iš tiesų tai jie. Argi tai nereiškia, kad jie turėtų susituokti? Taip, jie privalo! Kokia nuostabi mintis! Jie privalo susituokti!

XIII

Jis buvęs Amsterdame, ponas Banksas byloja, vaikštinėdamas po veją su Lile Brisko. Jis matė Rembrantus. Jis lankėsi Madride. Deja, buvo Didysis penktadienis, tad Prado muziejus neveikė. Jis lankėsi ir Romoje. Negi panelė Brisko niekada nebuvo Romoje? Na, tai būtinai turėtų nuvykti, jai tai būtų nepakartojama patirtis, Siksto koplyčia, Mikelandželas ir Paduva su Džoto tapyba. Jo žmona daug metų negalavusi, tad įžymybių pažiūrėti jie vykdavo tik labai retai.

Ji buvusi Briuselyje, Paryžiuje, bet nuskridusi tik aplankyti sergančios tetos. Ji buvusi ir Dresdene; yra gausybė tapybos, kurios ji nemačiusi; tačiau Lilė Brisko svarstė, galbūt geriau tų paveikslų nematyti; nes tada neapsakomai nusivili savo paties darbu. Ponui Banksui atrodė, kad vis dėlto nereikėtų perlenkti. Juk ne visiems lemta tapti Ticianais, ne visiems skirta būti Darvinais, tikino; ir sykiu, kažin ar būtų iškilę Darvinai ir Ticianai, jeigu ne tokie kuklūs žmogeliai kaip jie patys. Lilė būtų norėjusi pasakyti jam komplimentą, jūs tikrai ne toks jau kuklus, pone Banksai, taip, ji mielai būtų šitai pasakiusi. Tačiau juk jis jokių komplimentų nenorėjo (o dauguma vyrų jų trokšta, manė), tad susigėdusi nuo šios minties, nieko nepasakė, o jis tuo metu pastebėjo, kad galbūt tai, ką sakė, ir netinka kalbant apie paveikslus. Na, nesvarbu, kaip ten yra, tarė Lilė, atsikratydama nenuoširdumo, ji visada tapys, nes jai tai įdomu. Suprantama, tarė ponas Banksas, jis neabejoja, kad ji tapys, ir kol priėjo vejos kraštą, klausinėjo jos, ar Londone sudėtinga rasti tapybos objektų; kai pasisukę išvydo Ramsius. Tai štai kas ta santuoka, pamanė Lilė, vyras ir moteris žiūri į kamuolį sviedžiančią mergaitę. Tai štai ką ponia Ramsi man aną vakarą mėgino pasakyti. Nes ponia Ramsi buvo apsigobusi žaliu šaliku, ir jie stovėjo greta ir žiūrėjo, kaip Pru ir Džasperas mėto vienas kitam kamuolį. Ir kaip kartais visai be priežasties, žmogui lipant iš metro arba skambinant prie durų, staiga nušvinta prasmė, paversdama jį simboliu, šios prasmės reiškėju, taip ji nušvito ir šiems dviem, pavertė juos, stovinčius prieblandoje ir žiūrinčius į vaikus, santuokos simboliais, – vyru ir žmona. Tačiau po akimirkos simbolinis kontūras, suteikęs realioms figūroms nežemiškumo, vėl išnyko, ir jie tapo tokie, kokius juos ir sutiko, ponu ir ponia Ramsiais, žiūrinčiais, kaip vaikai mėto kamuolį. Nors ponia Ramsi ir pasveikino juos kaip paprastai, su šypsena (o, ji tikisi, kad mes susituoksime, pamanė Lilė), ir tarė: „Šį vakarą aš laimėjau“, turėdama galvoje, kad nors kartą ponas Banksas sutiko vakarieniauti su jais, kad nepabėgs į savo būstą, kur jo vyrukas deramai išvirs daržoves; dar akimirką atrodė, kad viskas pasklido į šalis, kad erdvė priartėjo, prarydama atsakomybę, kai kamuolys iškilo aukštai, o jie lydėjo jį akimis, paskui pametė jį iš akių ir išvydo tą vienintelę žvaigždę bei nusvirusias šakas. Išblėstančioje šviesoje žvaigždžių kontūrai aitriai išryškėjo, jos atrodė atitrūkusios nuo žemės ir atskirtos tolių. Tačiau tuoj pat iš toli atnerdama atbula (nes atrodė, kad pasauly nieko žemiško neliko), visu greičiu į juos atsitrenkė Pru, ji meistriškai aukštai sugavo kamuolį kaire ranka, o motina klausimu „negi jie dar negrįžo?“ išsklaidė burtus. Dabar ponas Ramsis galėjo nesivaržydamas nusijuokti, pagalvojęs, kad Hiumas įklimpo pelkėje, o išgelbėjo jį sena moteris, kuriai pažadėjo sukalbėsiąs „Tėve mūsų“, ir kikendamas nukeliavo į studiją. Vėl pastačiusi atsiplėšusią nuo žemės Pru tvirtai ant kojų mėčioti kamuolio, ponia Ramsi paklausė. – Ar Nensė išėjo su jais?

XIV

Nensė tikrai išėjo su jais, nes Minta Doil maldavo jos nebyliu žvilgsniu, ištiesusi ranką, kai Nensė po priešpiečių patraukė į savo palėpę pasislėpti nuo siaubų šeimoje. Na, ką gi, tada jai teks eiti. Eiti nenorėjo. Nenorėjo būti į visa šita įtraukta. Nes kol jiedu ėjo keliu iki uolos, Minta vis paimdavo ją už rankos. Paskui jos ranką paleisdavo. Paskui vėl paimdavo. Ko gi ji nori, klausė savęs Nensė. Juk paprastai žmonės visada ko nors nori; nes kai Minta paimdavo jos ranką ir ją laikydavo, Nensė nevalingai išvysdavo, kaip prieš ją nusidriekia visas pasaulis. Taip žmogui it pro rūką iškyla prieš akis Konstantinopolis, ir jau paskui, nors lyg švininės apsunksta akys, jis negali nepaklausti: „Ar ten Šv. Sofijos soboras?“, „O ten, gal ten Auksinio rago įlanka?“ [1906 m. Virdžinija Vulf lankėsi Konstantinopolyje (Stambule) ir buvo sukrėsta jo grožio.] Tad ir Nensė klausdavo, kai Minta paimdavo jos ranką: „Ko gi ji nori? Ar tai šito?“ Ir kas tai? Tai šen, tai ten iš rūko išnirdavo (kai Nensė žvelgė į priešais ją nusidriekiantį gyvenimą) smailus bokštelis, kupolas; vis iškilūs dalykai, tik be vardų. Tačiau kai Minta paleido jos ranką, o paleido jiems bėgant nuo kalvos žemyn, tai viskas, kupolas, bokštelis ir tai, kas kyšojo iš miglos, į ją nugrimzdo ir išnyko. Minta, pastebėjo Andrus, buvo puiki ėjikė. Drabužius dėvėdavo daug patogesnius negu kitos moterys, labai trumpus sijonus arba juodas plačias apačioje susegamas kelnes. Šokdavo į upelį ir nusikepurnėdavo tiesiai per jį. Jam patiko jos nutrūktgalviškumas, bet matė, kad geruoju tai nesibaigs. Kada nors ji kokiu nors kvailiausiu būdu užsimuš. Atrodė, nebuvo to, ko ji bijotų, išskyrus bulių. Vos išvydusi jį laukuose, išmesdavo į viršų rankas ir lėkdavo klykdama, o toks elgesys, savaime suprantama, kaip tik labiausiai bulių ir įsiutindavo. Bet ji ir nesidrovėdavo to pripažinti, tą tai jau reikia pasakyti. Žinojo, kad tų bulių baisiausiai bijo, pati taip sakydavo. Svarstydavo, kad greičiausiai ją išmetė iš vežimėlio dar kūdikį. Atrodė, nesidrovi ji nei to, ką šneka, nei to, ką daro. Ūmai puldavo žemyn nuo uolos krašto ir užplėšdavo dainelę: „Ir visus jus po velnių, po velnių.“ [Eilutės iš baladės „Samuelis Holas“ („And I hate you, one and all: damn your eyes“).]

Visiems tekdavo pritarti, tad choru dainuodavo ir šaukdavo: „Ir visus jus po velnių, po velnių.“ Tačiau bus fatališka, jeigu jiems dar nepasiekus paplūdimio jūra patvins ir vanduo apsems visas jų medžioklės teritorijas. „Taip, tai bus fatališka“, – pritarė Polis pašokdamas, ir jiems slidinėjant žemyn jis citavo turisto vadovą apie tai, kad „šios salos pelnytai vertinamos už vaizdingas panoramas ir jūros gyvenimo įdomybių turtingumą ir įvairovę“. Tačiau nieko iš to neišeis, iš to šūkaliojimo ir keiksnojimo, jautė Andrus, kepurnėdamasis uola žemyn, iš šio plekšnojimo per nugarą ir vadinimo „bičiuliu“ bei viso kito; iš to visiškai nieko nebus. O blogiausia, kad į pasivaikščiojimus kviečiamos moterys. Pasiekę paplūdimį jie išsiskyrė, jis pasuko į „Popiežiaus nosį“, nusiavęs batus ir suvyniojęs į juos kojines, paliko tą porelę mėgautis vienas kitu; Nensė nuklajojo prie savo uolų, apžiūrėti savo tvenkinių ir paliko tą porelę mėgautis vienas kitu. Ji žemai pasilenkė, lytėdama glotnias it gumines aktinijas, lyg drebučiai prikibusias prie uolos šono. Svajojant tvenkinys virto jūra, o smulkios žuvelės – rykliais ir banginiais, ranka, pridengusi šviesą, užtraukė niaurius debesis virš šio mažyčio pasaulėlio, tarsi pats Dievas, atnešdama tamsą ir nusiaubtį milijonams paikų ir nekaltų būtybių, paskui ranka ūmai atsitraukė, leisdama saulės spinduliams užtvindyti šį pasaulėlį. Pro išblukintas tarsi eglutės piešiniu sugulusias smėlio bangeles, aukštai kilodamas kojas, gobtūruotas, su šarvų pirštinėmis (ji vis dar didino tvenkinį) nusėlino kažkoks fantastiškas milžinas ir įniro į didžiulius plyšius kalno šlaite. O paskui nepastebimai jos žvilgsnis nuskrido virš tvenkinio, medžių kamienais, kurie nuo garlaivių dūmų, rodės, virpėjo horizonte, ir visa ta galybė ją nuožmiai pasiglemžė, negailestingai išplėšdama iš jos pasaulio, užliūliavo; ir tie du iš šios būsenos pražydę jausmai – tos didybės ir šito štai mažumo (tvenkinys vėl susitraukė) – privertė ją pajusti, kokia ji viso šito pavergta, kaip negali nė krustelėti, tokie stiprūs ją užplūdę jausmai, jos pačios kūną, jos gyvenimą, kitų šio pasaulio žmonių gyvenimus jie visiems laikams paverčia visišku niekiu. Tad klausydama bangų ošimo, susirietusi prie tvenkinio, užsisvajojo.

Bet Andrus šūktelėjo, kad jūra artėja, tad ji pašoko ir taškydama seklias bangas nubėgo į krantą, į paplūdimį, ir tas staigumas, ta aistra nubėgti kuo greičiau bloškė ją už uolos, o ten – dangau! Polis ir Minta apsikabinę tikriausiai bučiuojasi. Ji įsiuto, pasipiktino. Mirtinoje tyloje, neištardami nė žodžio, jiedu su Andrumi apsiavė batus, užsimovė kojines. Ir iš tiesų tai netgi elgėsi vienas su kitu gana griežtai. Ji, atrodo, šūktelėjo jam, išvydusi vėžiuką ar kokį kitą gyvį, tačiau Andrus tik burbtelėjo. Taigi abu laikėsi taip, kad aiškiai parodytų, jog jie dėl šito tikrai nekalti. Jie tikrai nenorėjo, kad įvyktų šis siaubingas nesusipratimas. Tačiau Andrų vis viena erzino, kam Nensė turėtų būti moteris, o Nensę – kodėl Andrus turi būti vyras, tad itin tvarkingai užsirišo batus, kietai suverždami raištelius.

Ir tik tada, kai jau užlipo iki pat uolos viršūnės, Minta šūktelėjo pametusi savo senelės segę – vienintelį turėtą papuošalą, paliktą senelės, – tai buvo gluosnis svyruoklis (jie juk tikriausiai prisimena), nusagstytas perlais. Jie tikriausiai ją matė, tvirtino ji, o skruostais pylėsi ašaros, tai segė, kuria jos senelė iki paskutinės gyvenimo dienos susisegdavo kyką. O dabar Minta ją pametė. Jau verčiau būtų pametusi nežinia ką, bet ne tą segę! Ji grįžta ieškoti. Tad nuėjo jie visi. Grabaliojo smėly, spigino akis į smėlį, žiūrėjo. Nulenkę galvas labai žemai, persimesdavo trumpu gargždžiu žodžiu. Polis Reilis ieškojo kaip pamišęs, vis aplink uolą, ant kurios jie sėdėjo. Iš viso šito šurmulio dėl segės vis viena nieko neišeis, manė Andrus, kai Polis liepė jam „stropiai apieškoti nuo čia iki ten“. Potvynis sparčiai artėjo. Ten, kur jų sėdėta, po akimirkos užlies jūra. Dabar jau rasti segę neliko nė menkiausios vilties. „Mus atkirs!“ – sukliko staiga išsigandusi Minta. Tarsi iš tiesų būtų toks pavojus. Na, ir vėl, visai kaip su tais buliais, ji visai nevaldo savo emocijų, pamanė Andrus. Moterys juk nevaldo emocijų. Nelaimėliui Poliui teko ją raminti. Vyrai (Andrus su Poliu iškart pasijuto stiprūs, ne tokie kaip paprastai) trumpai pasitarė ir nusprendė įsmeigti Reilio lazdą ten, kur jų sėdėta, ir sugrįžti rytoj, kai jūra atslūgs. Dabar jie nieko daugiau negalėjo padaryti. Jei ta segė dar ten, ji ten bus ir rytoj ryte, įtikinėjo, tačiau Minta toliau raudojo, raudojo visu keliu, kol užkopė ant uolos. Tai buvo jos senelės segė, jau verčiau būtų pametusi nežinia ką, tik ne ją; tačiau Nensė galvojo, taip, tiesa, jai gaila pamestos segės, bet verkia Minta iš tiesų ne tik jos. Verkia ji kažko kito. Gal jiems tiesiog visiems atsisėsti ir verkti, svarstė. Tik nežinojo ko.

Sykiu jie nutolo į priekį, Polis ir Minta, jis guodė ją; ji dar sužinos, tvirtino, kad jis garsėja tuo, jog sėkmingai randa pamestus daiktus. Kartą, dar buvo mažas berniukas, rado auksinį laikrodį. Atsikels su aušra ir neabejoja rasiąs tą segę. Vaizdavosi, kad bus dar kone tamsu, jis vienišas braidžios po paplūdimį, ir kažkodėl tai bus pavojinga. Ėmė tvirtinti, kad nepaisant visko, jis tikrai surasiąs segę, o ji tikino, kad nenori nė girdėti apie tai, kad jis keltųsi su tamsa, segė jau prarasta, ji tai žinanti, šią popietę ją segdamasi tai nujautė. Ir paslapčia jis apsisprendė jai nesakyti, išsmukti iš namų brėkštant, kai jie visi miegos, o jeigu jam nepavyks segės rasti, jis nuvažiuos į Edinburgą ir nupirks kitą, lygiai tokią pat, tik dailesnę. Jis įrodys, jog gali tai padaryti. Ir kai jie pasiekė kalvą ir apačioje išvydo miesto šviesas, tos viena po kitos sublyksinčios šviesos atrodė tarsi laukiantys įvykiai: santuoka, vaikai, namai; ir vėl galvojo, kai jie jau išėjo į kelią, kurį gožė augūs krūmokšniai, kad jie kartu pasitrauks į nuošalę, kad eis ir eis, jis vis ves ją, o ji glausis jam prie šono, kaip glaudžiasi dabar. Kai pasiekė kryžkelę, vis galvojo, kaip baisu buvo tai, ką jam teko patirti, jis privalo kam nors papasakoti, suprantama, poniai Ramsi, nes jam tiesiog kvapą gniaužė nuo to, kur jis buvo ir ką nuveikė. Ta akimirka, kai paprašė Mintą už jo tekėti, be abejonių, buvo baisiausia jo gyvenime. Jie eis tiesiai pas ponią Ramsi, nes kažkodėl jam atrodė, kad kaip tik ji ir pastūmėjo jį tai padaryti. Ji įkvėpė jį patikėti, kad įstengs tai padaryti. Niekas kitas į jį nežiūrėjo rimtai. Bet ji padėjo patikėti, kad jis gali tai, ko nori. Šiandien visą dieną jautė jos žvilgsnį, tas jį sekiojo, nors ponia Ramsi neištarė nė žodžio, tarsi tvirtintų: „Taip, tu tai gali. Aš tavimi tikiu. Aš iš tavęs šito tikiuosi.“ Tad ponia Ramsi jį įkvėpė, taigi iškart vos jie grįš (paieškojo namo šviesų viršum įlankos), jis žengs pas ją ir tars: „Aš tai padariau, ponia Ramsi, dėkui jums.“ Kai įsuko į namo link vedantį keliuką, viršuje languose sužibo šviesos. Tai jie šitaip ilgai užtruko. Žmonės ruošiasi vakarieniauti. Visas namas apšviestas, šviesos, išnirus iš tamsos, apakino jį, vaikiškai kartojo sau, kai jie ėjo taku, šviesos, šviesos, šviesos, paskui apsvaigęs vėl pakartojo, šviesos, šviesos, šviesos, kai dairydamasis aplink sustingusiu veidu įėjo į namus. Bet, Dieve mielaširdingas, tarė sau, ranka kiek pataisydamas kaklaraištį, juk negaliu aš pasirodyti kvailiu.

XV

„Taip, – tarė Pru pasvarsčiusi, tik tada atsakė į motinos klausimą, – man atrodo, kad Nensė išėjo su jais.“

XVI

Na, ką gi, vadinasi, Nensė išėjo su jais, nusprendė ponia Ramsi, vis dar svarstydama, – padėjo šepetį, paėmė šukas, tarė „eikit“ barbenimui į duris (įžengė Džasperas su Rože), – kažin ar tai, kad Nensė išėjo su jais, įvykius paspartins, ar ne; tikriausiai nepaspartins, veikiau instinktyviai nujautė ponia Ramsi, na, tik gal tada tokio masto holokaustas negalėtų būti įmanomas. Juk jie visi negalėjo paskęsti. Ir vėl pasijuto visai viena akis į akį su senu savo priešu gyvenimu.

Mildreda klausianti, pranešė Džasperas su Rože, ar pavėlinti vakarienę.

– Nevėlinsim net dėl Anglijos karalienės, – pabrėždama tarė ponia Ramsi. – Net dėl Meksikos imperatorienės, – pridūrė nusijuokdama Džasperui, nes jis buvo paveldėjęs motinos ydą: irgi linkęs dramatizuoti, sutirštinti spalvas.

O jeigu Rožė nori, tarė, kol Džasperas nueis pasakyti, ji gali išrinkti brangakmenius mamai pasipuošti. Kai vakarieniauti sės penkiolika žmonių, tikrai negali laukti nežinia kiek. Dabar jau susierzino, kodėl jie taip ilgai negrįžta; kaip savanaudiška šitaip elgtis, negana, kad tenka nerimauti dėl jų, dar turi erzintis, kad šitiek užtrukti jie pasirinko kaip tik šį vakarą, kai ji, tiesą sakant, už viską labiau troško, jog vakarienė pasisektų; mat Viljamas Banksas pagaliau sutiko su jais pavakarieniauti, tad šiandien patiekiamas Mildredos šedevras – „boeuf en Daube“, Provanso jautienos troškinys. Svarbiausia, kad troškinys būtų patiektas vos pagamintas. Jautiena, laurų lapai, vynas – viskas turi būti paruošta kaip dera. Nėra ko nė svarstyti, ar būtų galima palaukti. Tačiau, suprantama, iš visų vakarų jie išeina kaip tik šį ir grįžta vėlai, tad valgį reikės nešti atgal į virtuvę, laikyti, kad neatšaltų, ir jautienos troškinys bus beviltiškai sugadintas.

Džasperas pasiūlė opalų vėrinį, Rožė auksinę grandinėlę ant kaklo. Kas atrodys geriau prie jos juodos suknelės? Ne, iš tiesų kas atrodys geriau, išsiblaškiusi klausinėjo ponia Ramsi, veidrodyje apžiūrinėdama kaklą ir pečius, tačiau vengdama išvysti veidą. Kol vaikai rausėsi po papuošalus, ji žvilgtelėjo pro langą į reginį, kuris nepaliaudavo ją smaginęs; kovus, niekaip neapsisprendžiančius, ant kurio medžio nutūpti. Kaskart, atrodė, nusprendę, kad nusileido ne į tą medį, vėl purptelėdavo į orą, ir kaltas, matyt, dėl to kovas tėvas, senasis Juozapas, taip mat jį vadino; jis buvo ypač įkyrus, na, tiesiog nepakenčiamo būdo paukštis. Senas peštukas, kovose išsipešiojęs pusę sparnų plunksnų, poniai Ramsi jis panėšėjo į vieną iš tų katiliukais pasipuošusių senių, kuriuos buvo mačiusi pučiant ragą priešais aludę.

„Tik pažiūrėk!“ – tarė juokdamasi. Juozapas su Marija kaip reikiant susikibo peštis. Visi kovai pakilo į orą, talžydami jį juodais sparnais, kapodami grėsmingais riestais kirčiais. Tas orą plakančių sparnų garsas, vast, vast, vast, – niekaip neįstengdavo jo aprašyti taip tiksliai, kaip norėjo, – vienas mieliausių jos širdžiai garsų. Tik pažiūrėk, tarė Rožei, tikėdamasi, jog ši išvys mūšį aiškiau, negu matė pati. Juk vaikai tuos pačius dalykus dažnai išvysta šiek tiek aiškiau už mus.

Na, tai ką gi jie parinks? Jie jau atidarę visus brangenybių skrynutės stalčiukus. Auksinę grandinėlę, tą itališką, o gal dėdės Džeimso iš Indijos pargabentą vėrinį? O gal jai pasipuošti ametistu?

„Na, brangieji, pasirinkite, pasirinkite“, – ragino tikėdamasi, kad vaikai netruks išsirinkti.

Bet neskubino, leido jiems pasirausti; palaukė, kol Rožė pakels tai vieną, tai kitą papuošalą, pridės prie motinos juodos suknelės, nes žinojo, kad ši mažutė brangenybių rinkimo ceremonija, kurią it apeigas atlikdavo kas vakarą, labiausiai patiko Rožei. Juk ji turi savo slaptą priežastį, kodėl jai taip ypač svarbu išrinkti, kokius papuošalus dėvės jos mama. Kokia ta priežastis, svarstė ponia Ramsi, stovėdama ramiai, kad netrukdytų dukrai užsegti išrinkto vėrinio, naršydama po savo pačios praeitį, smelkdamasi į tą gilų, numarintą, žodžiais neaptartą jausmą, kurį jautė motinai būdamas Rožės amžiaus. Kaip liūd na, pamanė ponia Ramsi, liūdna, kaip ir dėl visų tų jausmų, kuriuos žmonės jaučia tau. Nes atsilyginti gali be galo menku, ir ji iš tiesų tik maža dalelė, kuo ją laiko Rožė. Ir Rožė užaugs, Rožę kamuos tie stiprūs jausmai; ji jau pasiruošusi, ir jie eis žemyn, tarė, tad Džasperas, o jis džentelmenas, tegul paduoda jai ranką, o Rožė, nes ji ledi, tegul paneša jos nosinaitę (padavė jai nosinaitę), na, ir ką čia dar? A, taip, gali būti šaltoka, tai šalį. Parink man šalį, tarė ji, nes Rožei, kuri buvo linkusi taip kamuotis, tai patiks. „Na, štai, – stabtelėjo ant laiptinės prie lango, – štai jie ir vėl pradeda.“ Juozapas įsitaisė ant kito medžio viršūnės. „Ar tu manai, kad jiems neskauda, jei sulaužai sparnus?“ – papriekaištavo Džasperui. Kam jis vis taikosi šaudyti į vargšus Juozapą ir Mariją? Berniukas patrepsėjo ant laiptų, pasijuto supeiktas, bet į širdį neėmė, nes juk ji nesupranta, kaip smagu šaudyti paukščius; ir tie paukščiai nieko nejaučia, o ji mama, tad gyvena visai kitame pasaulyje, nors pasakojimai apie Mariją ir Juozapą jam patinka, jį prajuokina. Tik iš kur ji žino, kad tai Marija ir Juozapas? Negi mano, kad tie patys paukščiai kas vakarą atskrenda į tuos pačius medžius, paklausė. Bet štai kaip ir visi suaugusieji, ji liovėsi kreipti dėmesį, ėmė klausytis šurmulio apačioje koridoriuje. – Jie sugrįžo! Ir iškart pajuto kur kas didesnį susierzinimą nei palengvėjimą. Kažin ar tai įvyko, galvojo. Ji nulips žemyn, o jai praneš, bet palauk. Kai ten apačioje šitiek žmonių, nieko jie negalės jai pranešti. Tad jai teks lipti žemyn, pradėti vakarienę ir laukti. Taigi tartum karalienė, radusi savo dvariškius susirinkusius salėje, į juos pažvelgia, iki jų nusižemina, nebyliai pripažįsta jų pagarbinimą, priima jų ištikimybę ir nuolankumą (jai einant pro šalį, Polis žvelgė tiesiai prieš save, nekrustelėjo nė raumenėlis), nulipo žemyn, paėjėjo koridoriumi šiek tiek palenkusi galvą tarsi priimdama iš jų tai, ko žodžiais neišreikš: jie nusilenkia jos grožiui.

Bet štai ji stabtelėjo. Kažkas prisvilo, užuodžia. Negi galėjo palikti pervirti jautienos troškinį, pamanė, o dangau spindulingas, tik ne tai! Didžiojo skambalo iškilmingas gaudesys įsakmiai paskelbė, kad visi, kas išsibarstę po palėpes, miegamuosius, savo tupyklas, visi skaitantys, rašantys, dar kartą pasidailinantys plaukus ar sagstantys sukneles, privalo viską mesti, palikti visus niekelius prie prausyklų ir tualetinių stalelių, padėti romanus į lovų galvūgalius, užversti tuos be galo paslaptingus dienoraščius ir susirinkti valgomajame vakarieniauti.

XVII

Bet ką gi aš padariau su savo gyvenimu, svarstė ponia Ramsi, sėsdamasi stalo gale ir žvelgdama į ant jo išdėliotas baltas lėkštes. „Viljamai, sėskit šalia manęs, – tarė ji. – Lile, – kalbėjo pavargusi, – štai ten.“ Na, taip, turėjo juk jie… Polis Reilis ir Minta Doil, taip, tik ji… be galo ilgas stalas, tos lėkštės ir peiliai. Kitame gale sėdi jos vyras, susimetęs į kuprą, raukydamasis. Ko jis raukosi? Ji nežino. Jai nė nerūpi. Tik negali suprasti, kaip kada nors galėjo jausti jam kokius nors jausmus, kokį švelnumą. Atrodė, ji taip seniai jau viską patyrė, viską paliko, viską užmiršo, kai pilstė čia sriubą, ir regėjosi jai, lyg indo viduje sūkurys, ir galėtų ji būti tame sūkuryje, tačiau yra už jo. Visa pasibaigė, manė ji, o jie tuo metu įeina, vienas po kito, Čarlzas Tenslis. „Sėskite štai čia, prašom“, – tarė ji Augustui Karmišeliui. Tas atsisėdo. Ji lūkuriavo, kol kas pasyviai, gal kas nors atsakys, gal kas nors įvyks. Tačiau juk niekas nešnekės, svarstė samčiu semdama sriubą, apie tokius dalykus.

Pakeltais iš nuostabos antakiais, kad tokia praraja tvyro tarp to, ką galvoja, ir to, ką ji daro, – samčiu pilsto sriubą, – vis aiškiau juto atsidūrusi už to sūkurio; o spalvas tarsi paslėpė koks šešėlis, ji visa išvydo taip, kaip yra iš tiesų. Koks nutriušęs (apsižvalgė aplink) šis kambarys. Aplink jokio grožio. Valdėsi, kad nežiūrėtų į poną Tenslį. Kokie visi aplink svetimi. Jie visi sėdi atskirai. Visas sunkusis darbas – suvienyti, paleisti viską sruventi darnia srove, sukurti – paliktas jai. Ir vėl pajuto, be priešiškumo, tik kaip realybę, tą vyrų sterilumą, nes jeigu ji nesuvienytų jų, niekas kitas to nesiimtų daryti; tad pasipurtė, – taip purtome sustojusį laikrodį, kol šis sutiksi, kol išgirstame plakant pažįstamą pulsą, vienas, du, trys, vienas, du, trys. Ir taip toliau, taip toliau, kartojo ji, klausydamasi šio plakimo, pridengdama ir įpūsdama tą menkutį plazdenimą, kaip įdegdami silpną liepsną pridengiame ją laikraščiu. Tad ji apsisprendė kreipdamasi pati į save, nebyliai palinkdama Viljamo Bankso pusėn, – vargšas vyras, neturi nei žmonos, nei vaikų, vienas vakarieniauja vienišame būste, na, išskyrus šį vakarą; ir gailėdama jo, vėl pasijuto pajėgianti įsitverti gyvenimo, vėl ėmėsi visus vienyti; taip pavargęs jūreivis stebi vėjo išpučiamas bures, tačiau nė nenori dar sykį išplaukti, o galvoja tik, kad jei laivas nugrimztų, sukdamasis ir sūkuriuodamas, jis leistųsi į jūros dugną, kur lauktų poilsis.

– Ar radote savo laiškus? Liepiau juos palikti jums koridoriuje, – kreipėsi ponia Ramsi į Viljamą Banksą.

Lilė Brisko stebi, kaip ji išeina į tą nepažįstamą niekieno žemę, kur sekti žmogui įkandin neįmanoma, tačiau tai matantiems nugara nubėga toks šiurpulys, kad išeinantį palydi bent žvilgsniu, kaip lydėti trokštame išnykstantį laivą, kol šio burės nugrimzta už horizonto.

Kokia ji atrodo pasenusi, kokia ji atrodo išsekusi, manė Lilė, ir kokia tolima. Bet štai šypsodamasi grįžteli į Viljamą Banksą, tarsi pasisuko laivas, ir saulė užkliudė jo bures; stebėdamasi, tačiau su palengvėjimu Lilė pamanė, kažin kodėl ponia Ramsi jo gaili. Nes juk tokį sukuria įspūdį, pranešdama, kad laiškai jam palikti koridoriuje. Vargšas Viljamas Banksas, sakytum, bylojo, tarsi ji taip pavargusi, kad jai gaila žmonių, tačiau ir gyvybė joje, ir pasišokimas vėl gyventi atrodė pažadinti to paties gailesčio. Bet juk tai netiesa, manė Lilė, įsitikinusi ji neteisingai, juk šis jos polinkis gailėti instinktyvus, ir jo reikia veikiau jai pačiai, daug mažiau šito reikia kitiems. Ko gi to pono Bankso gailėti? Juk jis turi savo darbą, tarė sau Lilė. Ūmai, tarsi lobį suradusi, prisiminė ir pati turinti darbą. Akies mirksniu išvydo savo paveikslą, pagalvojo, aš pastumsiu medį į vidurį, taip užpildysiu tą nereikalingą tuščią erdvę. Taip ir padarysiu. Štai kas man neduoda ramybės. Kilstelėjo druskinę ir pastatė ją ant gėlės staltiesės piešinyje, tarsi primindama sau, kad būtinai reikės pastumti medį.

– Net keista, kad nors paštu gauname nedaug ką vertingo, laiškų sulaukti vis viena visi nori, – tarė ponas Banksas.

Kokį čia velnią jie tauškia, galvojo Čarlzas Tenslis, padėdamas šaukštą tiksliai lėkštės viduryje, o šią buvo sąžiningai iššvarinęs, tarsi, pamanė Lilė (jis sėdėjo priešais ją, nugara į langą, pačiame reginio viduryje), būtų pasiryžęs neleisti pro šalį nubyrėti nė trupiniui valgio. Viskas jame buvo taip skurdžiai pastovu, taip plikai nemiela. Bet tiesa tai, kad kai žiūri į žmogų, jo sunku nemėgti. Lilei patiko jo akys; mėlynos, giliai įsodintos, gąsdina.

– Ar jūs rašote daug laiškų, pone Tensli? – paklausė ponia Ramsi, gailėdama ir jo, įtarė Lilė; nes tokia jau ji buvo ta ponia Ramsi, – paprastai gailėdavosi vyrų, tarsi šie ko stokotų, bet niekada nesigailėdavo moterų, tarsi jos būtų visa tai turėjusios. Taip, jis rašo motinai, o kitokių laiškų, ko gero, jau visą mėnesį nėra rašęs, trumpai atsakė Tenslis.

Ne, visų šių nesąmonių, kurias jam norėtų taukšti šie žmonės, jis tikrai neketina šnekėti. Jis nesileis globojamas šių dviejų paikų moterų. Visąlaik skaitė savo kambaryje, o dabar nulipo laiptais žemyn, ir jam visa atrodo taip kvaila, paviršutiniška, nerimta. Vakarieniauti atėjo su kasdieniais drabužiais. Jokių ypatingų neturėjo. „Juk paštu niekad negauni nieko vertingesnio“, nuolat tvirtindavo moterys. Jos ir vyrus priversdavo tą patį kartoti. Na, ką gi, juk tai, gali sakyti, tiesa, manė jis. Nuo vienų metų iki kitų jie niekada negaudavo nieko vertingesnio. Jie nieko daugiau neveikia, tik šneka, šneka, šneka, valgo, valgo, valgo. Tai moterų kaltė. Civilizuotas pasaulis neįmanomas dėl moterų, dėl jų „žavesio“, jų kvailumo.

– Taigi į švyturį plaukti ryt neišeis, ponia Ramsi, – tarė jis, primindamas, koks esąs svarbus. Jis mėgo ponią Ramsi, žavėjosi ja, vis dar galvojo apie į ją žiūrėjusį vyrą lietaus vandens griovyje; tačiau nepriminti savo svarbumo niekaip negalėjo.

Ne, jis iš tiesų, manė Lilė Brisko, jei nežiūrėtum jam į akis, – tik pažvelkite į jo nosį, užmeskite žvilgsnį į jo rankas, – pati nepatraukliausia kada nors jos sutikta žmogiška būtybė. Kodėl tada ji paiso, ką jis pasakė? Moterys nesugeba rašyti, moterys nesugeba tapyti – ko gi verta tai, ką jis pasakė, nes tai aiškiai neatrodė teisinga nė jam pačiam, tik dėl kažin kokios priežasties paranku, tad dėl to ir tvirtina. Kodėl tuomet visa jos esybė palinksta it vėjo parblokšti kukurūzai, kodėl, kad atsiteistų po tokio pažeminimo, jai prireikia daug skaudžių pastangų? Ji privalo atsitiesti jo pažeminta ir dar sykį. Štai šakelė ant staltiesės, štai mano tapyba. Būtinai reikės stumtelėti medį į vidurį, tai iš tiesų svarbu, daugiau niekas nesvarbu. Nejau ji negali šito laikytis tvirtai, neprarasti kantrybės, nesiginčyti, o jei nori atkeršyti, tai iš jo pasityčioti?

– Pone Tensli, – tarė ji, – pasiimkite mane su savimi į švyturį. Aš taip norėčiau.

Ji melavo, juk jis matė. Ji kalbėjo tai, ko negalvojo, kad paerzintų, tik nesupranta kodėl. Ji juokėsi iš jo. Jis mūvėjo senas flanelines kelnes. Kitų neturėjo. Jautėsi toks netašytas, tolimas, vienišas. Žinojo, kad dėl kažkokios priežasties ji stengiasi iš jo pasityčioti. Ji visai nenori plaukti su juo į švyturį, Lilė niekino jį, niekino jį ir Pru Ramsi, visi niekino. Tačiau jis nesileis kvailinamas moterų, tad tyčia pasisuko ant kėdės ir, pažvelgęs pro langą, tarė trūktelėdamas labai šiurkščiai, kad oras ryt bus per prastas, plaukiant jai pasidarys bloga.

Širdo, kam, poniai Ramsi girdint, privertė jį šitaip kalbėti. O, kuo greičiau atsidurti savo kambaryje ir pulti dirbti, būti tarp knygų, galvojo. Tik tarp knygų pasijusdavo laisvas. Niekada niekam nė skatiku neįsiskolino, jau nuo penkiolikos nekainavo savo tėvui nė sudilusio grašio, namie padėjo savo santaupomis, mokėjo už sesers mokslą. Ir vis dėlto apgailestauja, kad nežino, kaip deramai atsakyti panelei Brisko; gaila, kad atsakymas išsprūdo tarsi koks trūktelėjimas. Na, taip, „jums bus bloga“. Kamavosi, ką čia sugalvoti, ką pasakyti poniai Ramsi, kad neatrodytų toks sausas pedantas. Juk nieko kito apie jį kiti ir negalvoja. Pasisuko į ją. Tačiau ponia Ramsi šnekučiavosi su ponu Banksu apie kažin kokius jam niekada negirdėtus žmones.

– Taip, paimk šitą nuo stalo, – trumpai pertraukė pokalbį su ponu Banksu, kreipdamasi į tarnaitę. – Jau gal praėjo kokių penkiolika, ne, dvidešimt metų, nuo to, kai paskutinį sykį ją mačiau, – kalbėjo ji atsigręždama, tarsi nenorėtų prarasti nė minutėlės pokalbio, taip buvo įsijautusi. Tai negi ponas Banksas šį vakarą iš tiesų gavo jos laišką? Tai ar Kerė tebegyvena Marlove, ar niekas nepasikeitę? O, ji prisimena taip, tarsi tai vyko vakar, jie eina prie upės, nežmoniškai šalta. Tačiau Maningai, ką nors suplanavę, laikydavosi to kuo griežčiausiai. Niekada neužmirš, kaip Herbertas paupyje arbatos šaukšteliu nugalabijo vapsvą. Ir visa tai vyksta toliau, stebėjosi ponia Ramsi, mintimis šmirinėdama tarp tos svetainės Temzės pakrantėje prieš dvidešimt metų, kėdžių ir stalų, tik nūnai žengė tarp jų it šmėkla, apkerėta, nes atrodė, kad, nors pati ir pasikeitė, ana diena, nūnai atrodanti rami ir saulėta, tęsėsi ten per visus tuos metus. Tai ar Kerė pati ponui Banksui parašė?

– Taip, ir pasakoja, kad jie rengia naują biliardo kambarį, – atsakė. Ne, ne! Tai iš tiesų visiškai neįmanoma! Rengia naują biliardo kambarį! Jai tai atrodo neįmanoma.

Bet ponui Banksui tai neatrodė taip jau nežmoniškai keista. Na, taip, dabar jie pasiturintys. Ar perduoti nuo jos labų dienų Kerei?

„O, – atsakė ponia Ramsi, krūptelėdama, – ne, neperduoti, tikrai ne“, – pridūrė pagalvojusi, kad tos Kerės, kuri rengia biliardo kambarius, ji nepažįsta. Tačiau, kaip keista, pakartojo, gerokai stebindama poną Banksą, kad jie ir toliau lyg niekur nieko gyvena. Nes stačiai sunku pamanyti, kad per tą laiką, kai ji nė karto jos neprisiminė, jie visus šiuos metus toliau sau ramiausiai gyveno. O kiek visko per tą laiką, per tuos pačius metus, nutiko ponios Ramsi gyvenime. Bet gal Kerė Maning per visus tuos metus ir jos nė karto neprisiminė? Kokia keista, kokia atgrasi mintis.

– Žmonės greitai nutolsta, – tarstelėjo ponas Banksas, net patenkintas dėl to, kad jis pažįsta ir Maningus, ir Ramsius. Taigi va, jis ėmė ir nenutolo, galvojo, padėdamas šaukštą ir pedantiškai nusišluostydamas švariai nuskustas lūpas. Tačiau gal šituo jis skiriasi nuo daugelio, nes niekada nepasiduoda rutinai, o turi draugų visur kur… Čia poniai Ramsi teko įsikurti ir priminti tarnaitei, kad laikytų maistą karštą. Štai kodėl labiausiai jam patikdavo vakarieniauti vienam. Jam nepatinka būti pertrauktam. Na, bet, mąstė Viljamas Banksas, toliau stengdamasis neprarasti rafinuoto mandagumo, tik išskleidęs ant staltiesės kairės rankos pirštus, it mechanikas, kuris poilsio valandėlę apžiūri dailiai nublizgintą ir naudoti paruoštą instrumentą, tokiai aukai tik ir ryžtiesi dėl draugų. Juk atsisakydamas ateiti, būtų ją įskaudinęs. Tačiau jam tai viena gaišatis, viena gaišatis. Žvelgdamas į savo ranką, galvojo, kad jei vakarieniautų vienas, vakarienė jau būtų kone pasibaigusi; jau būtų laisvas eiti prie darbo. Taip, mąstė, tai baisus laiko gaišimas. Vaikai vis dar rinkosi. „Gal kuris nors nubėgsit į Rodžerio kambarį“, – paliepė ponia Ramsi. Kaip visa tai smulkmeniška, kaip visa tai nuobodu, galvojo jis, palyginti su ta kita veikla, su darbu. Sėdėjo barbendamas pirš tais į staltiese uždengtą stalą, kai tuo metu galėtų… – mintimis it iš paukščio skrydžio bandė apžvelgti savo darbą. Ne, tikrai, kaip siaubingai jis gaišta laiką. Tačiau, galvojo, ji juk viena seniausių mano bičiulių. Jau pačios šios situacijos esu įpareigotas būti jai ištikimas. Tačiau dabar, šią akimirką tai, kad ji buvo šalia, jam visiškai nieko nereiškė; jos grožis jam nieko nereiškė; tai, kad ji sėdėjo su mažyliu prie lango, jam nieko nereiškė, – nieko, nieko. Norėjo likti vienas ir paimti tą knygą. Jautėsi nesmagiai, išdavikas, nes kaip galėtų sėdėti šalia ir šitaip nieko nejausti? Tačiau, norėtų būti atviras, šeimos gyvenimas neteikia jam džiaugsmo. Juk tokio gyvenimo prispaustas žmogus ima klausinėti, kam gyvename. Kodėl, norėjosi jam paklausti, žmogus taip vargsta, kad pratęstų žmonių giminę? Ar turėtume to taip be galo trokšti? Ar mes tokie patrauklūs kaip rūšis? Ne tokie jau ir patrauklūs, mąstė, žvelgdamas į tuos gerokai atsipalaidavusius vaikinus. Jo mylimiausioji Kem, kaip suprato, jau lovoje. Kvaili klausimai, tušti klausimai, rimtai užsiėmęs žmogus tokių klausimų neužduos. Ar žmogaus gyvenimas yra tai? Ar žmogaus gyvenimas yra šitai? Juk iš tiesų nėra kada apie tai galvoti. Bet štai jis klausinėja tokių dalykų, nes ponia Ramsi duoda nurodymus tarnams, o dar ir dėl to, kad jį taip nustebino jos apstulbimas išgirdus, jog Kerė Maning ir toliau sau gyvenanti; dėl to, kad draugystės, net pačios gražiausios, tveria tik labai neilgai. Žmonės nutolsta. Jis vėl sau priekaištavo. Sėdėjo šalia ponios Ramsi ir visiškai neišmanė, ką jai pasakyti.

– Aš iš tiesų atsiprašau, – tarė ponia Ramsi, pagaliau atsigręždama į jį. Jis pasijuto toks sustingęs ir tuščias, tarsi pora aulinių, kuriuos sulijo, o paskui jie perdžiūvo taip, kad vos įstengi į juos įkišti kojas. Tačiau jis privalo tas kojas įkišti. Privalo prisiversti kalbėti. Jei nesielgs be galo atsargiai, ji išsiaiškins jo klastą, supras, kad jam visai nerūpi, ir tai, numanė, nebus malonu. Tad kuo mandagiausiai jos pusėn palenkė galvą.

– Kaip nemalonu jums turėtų būti vakarieniauti šioje erzelynėje, – tarė ji, pasitelkdama, kaip darydavo pertraukta, geriausias savo manieras. Panašiai susirinkime, iškilus kalbų konfliktui, vedėjas pasiūlo visiems kalbėti prancūziškai. Nesvarbu, kad jie prancūziškai kalba prastai, ar kad gal šioje kalboje nėra nė kalbėtojo mintį išreiškiančių žodžių; kalbėjimas prancūziškai užtikrina tvarką ir vieningumą. Tad atsakydamas jai ta pačia kalba ponas Banksas atsiliepė: „Ne, na, ką jūs, visai ne“; o ponas Tenslis, kuris šios kalbos, net jų ištartų vienskiemenių žodžių nė kiek neišmanė, iškart įtarė, kad jie nenuoširdūs. Jie tikrai kalba nesąmones, pamanė jis, tie Ramsiai; ir jis pasistvėrė šį naują įrodymą su džiaugsmu, pasižymėdamas skiautelėje ir ketindamas kada nors garsiai perskaityti tai keliems draugams. Bendrijoje, kur gali laisvai sakyti, ką galvoji, sarkastiškai aprašys „viešėjimą pas Ramsius“ ir kokias jie taukšdavo nesąmones. Žinoma, sykį verta pažiūrėti, pasakys, bet ne dažniau. Be galo įkyrėjo moterys, taip pasakys. Ramsis, žinoma, pasirašė nuosprendį, vesdamas gražią moterį ir augindamas aštuonis vaikus. Taip klostysis jo mintys, tačiau dabar, šią akimirką, kai sėdi čia įstrigęs, tuščia kėdė šalia, jos visiškai nesiklosto. Galvoje tavaruoja minčių draiskanos ir nuotrupos. Jautėsi neapsakomai nepatogiai, net fiziškai. Nesulaukė, kada kas suteiks jam galimybę parodyti savo svarbumą. Troško to taip nenumaldomai, kad nenustygo ant kėdės, įsmeigdavo žvilgsnį čia į vieną, čia į kitą, išsižiodavo, vėl susičiaupdavo. Jie šnekučiavosi apie žvejybą. Kodėl niekas neklausia jo nuomonės? Ką jie išmano apie žvejybą?

Lilė Brisko kuo aiškiausiai visa tai matė. Sėdėdama priešais jį, tarsi rentgeno nuotraukoje matė išryškėjusius trokštančio nustebinti jaunuolio šonkaulius ir šlaunikaulius, boluojančius tamsiame kūne, iš to lengvo rūko, kurį padorumas užmetė ant degančio troškimo įsiveržti į pokalbį. Primerkdama į kinės panašias savo akis ir prisimindama, kaip jis šaipėsi iš moterų, – šios „nesugeba tapyti, nesugeba rašyti“, – galvojo, kodėl turėtų padėti jam atsikratyti šios beprotiškos įtampos?

Žinojo, kad yra elgesio kodeksas, pagal kurio, sakykim, septintą straipsnį tokiomis kaip šios aplinkybėmis moteris, kad ir kuo būtų užsiėmusi, turėtų pulti į pagalbą jaunam vyriškiui priešais ir padėti jam atskleisti jo tuštybės, primygtinio troškimo parodyti savo svarbumą šlaunikaulius ir šonkaulius, palengvinti jų įtampą; kaip iš tiesų tokių jaunuolių pareiga, svarstė ji, įkvėpta savo senmergės teisumo jausmo, būtų padėti mums, jei, tarkime, metro imtų ryti liepsnos. Juk tada, galvojo, tikrai vilčiausi būti pono Tenslio išgelbėta. Tačiau kas nutiktų, jei mes nei vienas, nei kitas to nepadarytume? Tad tiesiog sėdėjo ir šypsojosi.

– Tu juk neketini vykti į švyturį, tiesa, Lile? – pasiteiravo ponia Ramsi. – Tik prisimink vargšą poną Lenglį, juk jis buvo daugybę kartų apkeliavęs pasaulį, bet prisipažino, kad niekada taip nesikamavo, kaip tąsyk, kai mano vyras pasiėmė jį plaukti į švyturį. Ar jūs geras jūreivis, pone Tensli?

Ponas Tenslis iškėlė plaktuką ir mojavo juo ore, bet šiam nusvirus suvokė, kad šio drugelio tokiu instrumentu nenutrėkš, tad pasakė tik tiek, kad gyvenime jo nėra pykinę. Tame sakiny, it suspaustas parakas, slypėjo tiesa, kad jo senelis buvo žvejys, tėvas – vaistininkas, kad jis viską savo darbu pasiekė pats, kad didžiuojasi esąs Čarlzas Tenslis, – šio fakto, čia, regis, niekas neįvertina, tačiau kada nors tai sužinos kiekvienas iš jų. Rūsčiai žvelgė priešais save. Jam jau buvo kone gaila šių švelnių išlepusių žmonių, jame slypintis parakas išskraidins juos aukštai į padangę, tarsi vilnos gniutulus ar obuolių statines.

– Tai ar mane pasiimsite, pone Tensli? – paklausė Lilė, greitai, suprantama, maloniai, tarsi ponia Ramsi būtų jai ištarusi, kaip iš tiesų ir ištarė: „Mieloji, aš skęstu ugnies jūrose. Jei šios valandos sielvarto tu nesušvelninsi gerumo balzamu, jei nepasakysi ko nors gražaus tam jaunam vyrukui, gyvenimas subyrės į uolas, – tiesą sakant, jau girdžiu čirškiant liepsnas ir dundant perkūniją. Mano nervai įtempti. Juos dar kartą timptelės, ir jie trūks“, kai ponia Ramsi visa tai pranešė jai žvilgsniu, šimtas penkiasdešimtąjį kartą Lilei Brisko teko atsisakyti eksperimento, kad įsitikintų, kas nutiks, jei šiam jaunuoliui nebus maloni, tad iškart ėmė elgtis su juo gražiai. Teisingai įvertinęs pasikeitusią šios nuotaiką, – kad dabar jau nusiteikė draugiškai, – pagaliau galėjo duoti valią savo savimylai, tad pasakojo jai, kaip mažą tėvas išmesdavo iš valties, o paskui ištraukdavo iš vandens su valties kabliu, taip jis išmoko plaukti. Kažkuris iš jo dėdžių prižiūrėdavo švyturį ant uolos Škotijos pakrantėje, pasakojo. Jam tekę būti ten su dėde per audrą. Tai pasakė garsiai, kartą stabtelėjęs. Jie negalėjo neišgirsti, kai paskelbė, kad su dėde buvo švyturyje per audrą. A, pamanė Lilė Brisko, kai pokalbis pasisuko palankesne kryptimi, ir ji pajuto ponios Ramsi dėkingumą (nes ponia Ramsi dabar galėjo ir pati nors truputėlį pasišnekučiuoti ), a, galvojo ji, jei žinotum, kiek man tai kainavo. Aš su tavimi juk nenuoširdi.

Ji ir vėl pasielgė kaip įprasta, gražiai. Ji niekada jo nepažins. Jis niekada nepažins jos. Tokie jau tie žmonių santykiai, o patys nenuoširdžiausi vyrų ir moterų (jei ne ponas Banksas). Vyrų ir moterų santykiai, svarstė ji, neišvengiamai būna ypač nenuoširdūs. Žvilgsniu užkliudė druskinę, ją buvo pastačiusi taip, kad sau primintų; ir iki šiol neužmiršo, jog rytoj ryte pastums medį į vidurį, ir apėmė toks linksmumas pagalvojus apie tai, kad ryt ryte tapys, jog garsiai nusijuokė iš to, ką ponas Tenslis sakė. Tegul šneka visą vakarą, jei tik nori. – O kiek laiko tie žmonės prabūna švyturyje? – paklausė ji.

Jis atsakė. Žinojo apie tai labai daug. Kadangi jautėsi dėkingas, Lilė dabar jam patiko, jis net ėmė mėgautis vakaru, tad dabar, pamanė ponia Ramsi, ji galinti sugrįžti į tą svajonių šalį, tą nerealią, bet kerinčią vietą, Maningų, tų prieš dvidešimt metų, svetainę. Po ją vaikštinėjo neskubėdama, atsipalaidavusi, nes nebuvo jokios ateities, dėl kurios reikėtų nerimauti. Ji jau žinojo, kas nutiko jiems, kas nutiko jai. Tarsi dar sykį skaitydama gerą knygą, jau žinojo istorijos pabaigą, nes tai įvyko prieš dvidešimt metų, ir gyvenimas, kuris net nuo šio valgomojo stalo šauna kaskadomis, vienas Dievas žino kur trykšdamas, ten sustojo ir liulėjo tarsi ežeras tarp krantų. Minėjo, kad jie įsirengė biliardo kambarį, negi tai įmanoma? Gal Viljamas norėtų daugiau pakalbėti apie Maningus? Norėjo, kad jis kalbėtų. Bet, ne, dėl kažin kokios priežasties jis nenusiteikęs kalbėti daugiau. Pabandė. Jis neatsakė. Juk jo negali versti. Nusivylė.

– Tie vaikai tikra gėda! – tarė atsidusdama. Jis tarstelėjo kažką apie tai, jog punktualumas – viena iš tų nepastebimų dorybių, kurias įgyjame gyvenime vėliau.

– Jei įgyjame, – tarė ponia Ramsi vien tam, kad užpildytų norėdama nutraukti tylą, galvodama, kokia senmerge tapo Viljamas.

Suvokdamas savo apgavystę, suprasdamas, kad ji norėtų pasikalbėti apie ką nors asmeniškesnio, tačiau dabar nebū damas tam nusiteikęs, sėdėdamas ir laukdamas, pajuto, kaip apima jausmas, tarsi gyvenimas būtų nemielas. Gal kiti kalba apie ką nors įdomaus? Apie ką jie kalba?

Kad žūklės sezonas buvo nesėkmingas, kad vyrai išvyksta iš šalies. Apie atlyginimus, nedarbą. Tas jaunas vyriškis kaltino vyriausybę. Viljamas Banksas, pagalvojęs apie tai, jog būtų gerai imtis panašių temų, kai tavo asmeninis gyvenimas sumautas, girdėjo, kaip tas pasakė „vienas iš skandalingesnių šiuolaikinės vyriausybės poelgių“. Lilė klausė, ponia Ramsi klausė, jie visi klausė. Tačiau pajutusi nuobodulį, Lilė juto ir tai, kad kažko trūksta, ponas Banksas pajuto, kad kažko trūksta. Tvirčiau susisupusi į šaliką ponia Ramsi pajuto, kad kažko trūksta. Jie visi palinkę, kad geriau girdėtų, galvojo: „Duok Dieve, kad niekas nesužinotų, ką iš tiesų galvoju.“ Nes kiekvienas manė, kad kitiems tikrai tai rūpi. „Jie pasipiktinę, jie įniršę ant vyriausybės dėl žvejų. O man juk visai tas pats.“ Bet gal, svarstė ponas Banksas, žiūrėdamas į poną Tenslį, šis vyrukas bus tas didvyris. Juk nenuilsdami laukiame didvyrio. Jis gali pasirodyti bet kada. Vadas gali iškilti bet kurią akimirką; genijus politikas ar koks kitoks. Jis tikriausiai bus nemalonus mums seniams, mąstė ponas Banksas, stengdamasis rodyti kuo daugiau pakantumo, nes iš keisto fizinio pojūčio, nugarkauly sudirgintų nervų, žinojo, kad šiam pavydi ir jaunystės, gal net jo darbo, įsitikinimų, jo mokslo. Taigi jis pats kupinas išankstinio nusistatymo, jis pats nėra visai teisingas, o ponas Tenslis tarsi sakė, jūs iššvaistėte savo gyvenimą, jūs visi klystate, seni nukaršėliai, jūs beviltiškai atsilikote nuo gyvenimo. Jis atrodė kaip reikiant pasitikintis savimi, šis jaunuolis; tik jo manieros siaubingos. Tačiau ponas Banksas įtikinėjo save, jog būtina pastebėti, kad jaunuolis nestokoja drąsos, turi gabumų, puikiai pasikaustęs ir žino faktus. Gal, pagaliau ėmė svyruoti ponas Banksas, Tensliui toliau dedant į šuns dienas vyriausybę, gal jis pasako ir nemažai tiesos.

„Na, paaiškinkit man, kaip…“ – vėl tarė tas. Tad jie ginčijosi dėl politikos, Lilė žiūrėjo į lapą ant staltiesės, o ponia Ramsi, palikusi šį ginčą vyrams, svarstė, kodėl jai šios kalbos tokios nuobodžios. Žvelgdama į poną Ramsį kitame stalo gale, troško, kad jis ką nors pasakytų. Na, nors vieną žodelį, tyliai maldavo. Nes jei jis ištartų tą žodį, viskas pasikeistų. Jis pataikydavo tiesiai į esmę. Jam rūpėjo žvejai ir jų atlyginimai. Apie juos galvodamas neužmigdavo. Kai jis kalbėdavo, viskas įgydavo kitokią prasmę, tada nesinorėdavo melsti, o Dieve, kad tik niekas nesužinotų, kaip mažai man tai rūpi, nes pagaliau imdavo rūpėti. Susipratusi, kad tai dėl to, kad juo taip žavisi, ji nesulaukia jo prakalbant, staiga pasijuto, tarsi jai kas būtų pagyręs jos vyrą ir jųdviejų santuoką, ėmė visa spinduliuoti, užmiršusi, kad tai pati jį pagyrė. Pažvelgė į jį, bandydama atrasti jo veide tai – jis atrodys didingai… Tačiau kur jau ten! Veidas perkreiptas, žvelgia rūsčiai, susiraukęs, įraudęs iš pykčio. Dėl Dievo, dėl ko, svarstė ji. Kas galėjo nutikti? Juk vienintelė tragedija, kad vargšas senas Augustas paprašė dar vienos lėkštės sriubos, nieko daugiau nenutiko. Ne, tai neįsivaizduojama, tai pasibjaurėtina (vyras siuntė jai ženklus per stalą), kad Augustas vėl iš naujo imtų valgyti sriubą. Ponas Ramsis nekentė, kai jam pavalgius žmonės dar terliojasi. Matė, kaip jo įniršis, it ruja skalikų, supuolė jam į akis, suraukė kaktą, žinojo, kad tučtuojau prapliups taškytis smurtu, bet, dėkui Dievui, matė, kaip susitvardo, susituri, ir nors visas kūnas lieste leidžia žiežirbas, neištaria nė žodžio. Sėdi raukydamasis. Bet juk jis neištarė nė žodžio, norėtų, kad žmona atkreiptų į tai dėmesį. Negi ji šito neįvertins? Bet kodėl pagaliau vargšas Augustas negalėtų paprašyti dar vienos lėkštės sriubos? Jis nepastebimai palytėjo Elenos ranką ir paprašė:

– Elena, malonėkite dar vieną lėkštę sriubos. – Ir tada Ramsis va šitaip susiraukė.

Bet kodėl ne, paklausė ponia Ramsi. Ne, tikrai, kodėl jie negalėtų leisti Augustui suvalgyti dar vieną lėkštę sriubos, jeigu jis nori? Todėl, kad jis nekenčia, kai žmonės terliojasi su maistu, susiraukė ponas Ramsis. Jis nekenčia, kai viskas trunka valandų valandas, šitaip, kaip dabar. Tačiau jis susivaldė, norėtų, kad ponia Ramsi tai pastebėtų, nors vaizdas ir buvo gana nemalonus. Tačiau kam tai taip aiškiai parodyti (žiūrėjo jie vienas į kitą, siųsdami per stalą šiuos klausimus ir atsakymus, ir abu labai gerai žinojo, ką jaučia kitas). Juk visi mato, galvojo ponia Ramsi. Štai Rožė žiūri į tėvą, štai Rodžeris žiūri į tėvą, dar sekundė, ir jie susiries iš juoko, žinojo, tad greitai paliepė (o jau buvo ir metas): „Uždekite žvakes“, ir jie akimirksniu pašoko, puolė graibyti žvakių bufete.

Kodėl vyras niekada nepasistengia nuslėpti savo jausmų, stebėjosi ponia Ramsi; kažin ar Augustas Karmišelis pastebėjo? Gal taip, o gal ne. Negalėjo nepajusti pagarbos tam, kaip susikaupęs šis sėdėjo gurkdamas sriubą. Jei jis norėjo sriubos, tai sriubos ir paprašė. Ar žmonės iš jo kikeno, ar ant jo niršo, jis buvo vis toks pats. Ponios Ramsi nemėgo, ji tai žinojo, bet kaip tik dėl šios priežasties gerbė; ir žvelgdama į jį, srebiantį sriubą, tokį didžiulį ir ramų prieblandoje, tokį prakilnų, nugrimzdusį į apmąstymus, galvojo, kažin ką jis jaučia, kodėl visada patenkintas ir didingas; galvojo apie tai, kaip jis prisirišęs prie Andraus, pasikviečia į savo kambarį ir, kaip pasakojo vaikas, „rodo jam visokių įdomybių“. Visą dieną Augustas pragulėdavo ant vejos, kaip visi spėjo, mąstydamas apie kokią savo eilėraščio eilutę, kol imdavo panėšėti į paukščių tykantį katiną, paskui pliaukštelėdavo letenomis, radęs tinkamą žodį, ir jos vyras ištardavo „vargšas senis Augustas, jis tikras poetas“, o iš jo lūpų tai buvo aukščiausias įvertinimas.

Ant stalo plazdėjo aštuonios žvakės, iškart neįsidegusios dabar liepsnos laikėsi tiesiai, ryškiai apšviesdamos visą jo ilgį, o viduryje geltoną ir violetinį indą su vaisiais. Tai štai ką ji iš viso šito padarė, nusistebėjo ponia Ramsi, nes Rožės puokštė iš vynuogių, kriaušių, bananų ir suragėjusios rausvapilvės kriauklės panėšėjo į trofėjų, pagrobtą iš Neptūno puotos jūros dugne, o gal į vaisių kekę, sykiu su vynmedžio lapų girlianda užmestą Bachui ant peties, kaip kažkokiam paveiksle, kur jis vaizduojamas tarp leopardo kailių ir drimbančių nuo deglų rausvai geltonų liepsnų… Ūmai išryškinta žvakių šviesos vaisių puokštė atrodė tokia didžiulė, tokia nenumatytai gili, it ištisas pasaulis, į kurį gali žengti pasiėmęs lazdą ir laipioti uolomis, galvojo ji, ir leistis žemyn slėniais; su malonumu pastebėjo (dėl to iškart pajuto vienas kitam palankumą), kad Augusto žvilgsnis irgi mėgaujasi tuo pačiu vaisių dubeniu, – čia pasineria, čia nusiskabo žiedelį, čia kokį spurgą, o pasimėgavęs grįžta į savo avilį. Na, taip, žiūrėjo jis kitaip negu ji. Tačiau žiūrėjimas sykiu juodu suartino.

Dabar uždegus visas žvakes, veidus abiejose stalo pusėse suartino žvakių šviesa, susėdusieji atrodė susitelkę, o lengvoje prieblandoje jie tokie nebuvo, prie stalo sėdėjo vieno draugė; nes naktį nūnai nuo jų atskyrė lango stiklai, ne tik neatspindintys išorinio pasaulio tokio, koks jis yra, bet dar paleidę ribėti jį tokiais keistais ratilais, jog, rodėsi, čia, kambary, viešpatauja tvarkos ir sausumos karalija, o ten, už lango, tik atspindys, kuriame viskas subanguoja ir vandenų apžiota išnyksta.

Taigi kažin kokia permaina juos visus palytėjo, tarsi tą suartėjimą jie tikrai būtų pajutę, tarsi visi suvoktų, jog puotauja sykiu tuštumoje, saloje, susivieniję prieš tekėjimą vandenų už langų. Ponia Ramsi iki šiol su nerimu laukė grįžtančio Polio ir Mintos, ji neįstengė, kaip jai atrodė, imtis savo pareigų, bet nūnai pajuto, kaip jos nerimastavimą pakeičia džiugus susijaudinimas. Nes dabar jie tikrai turi įeiti, ir Lilė Brisko, bandydama suprasti šio staigaus pagyvėjimo priežastį, pamanė, jog ši akimirka panaši į tą momentą teniso aikštelėje, kai pasaulio stabilumas staiga išnyksta ir tarp žaidžiančiųjų atsiveria begalinės erdvės; tą patį įspūdį dabar kūrė žvakių gausa pustuščiame kambaryje, neužtraukti langai, žvakių šviesos pabrėžti ryškūs, į kaukes panašūs veidai. Visiems palengvėjo, dabar įvykti gali bet kas, nujautė ji. Jie privalo ateiti dabar, galvojo ponia Ramsi, įsmeigusi akis į duris, ir tą akimirką pasirodė visi drauge, Minta Doil, Polis Reilis ir tarnaitė su didžiuliu dubeniu rankose. Taip, jie vėluoja, gėdingai vėluoja, atsiprašinėjo Minta, jiems atsisėdant į savo vietas priešinguose stalo galuose.

– Aš pamečiau segę, savo senelės segę, – paaiškino Minta verksmingu balsu, nudūrusi žemyn ašaromis pasruvusias rudas akis, kai sėdosi šalia pono Ramsio, o šis parodė tiek galantiškumo, kad net iš jos pasišaipė.

Kaip ji gali būti tokia višta, paklausė jis, kad eitų repečkotis po uolas, apsikarsčiusi brangakmeniais?

Ji bijo jo ir neburnojančio, – buvo toks gąsdinamai protingas, ir tą pirmą vakarą, kai prie jo sėdėjo, jis kalbėjo apie Džordž Eliot, ir jai buvo kaip reikiant baisu, mat traukinyje užmiršo romano „Middlemarch“ trečią tomą ir nežinojo, kas nutiko pabaigoje; bet vėliau jie sutarė kuo puikiausiai, ir ji dėdavosi net kvailesne nei iš tiesų buvo, mat jam patikdavo jai kartoti, kad esanti kvaila. Tad šį vakarą, kai jis visai tiesiai iš jos pasijuokė, Mintai visai nebuvo baisu. Be to, vos įėjusi į kambarį, ji žinojo, kad įvyko stebuklas, kad ji apsigaubė savo auksine aureole. Kartais ta aureolė ją apgaubdavo, kartais ne. Ji nė pati nežinojo, kodėl ji sušvisdavo ar prapuldavo, net nežinodavo, ar ji šviečia, kol neįeidavo į kambarį, bet suprasdavo tai iškart, iš to, kaip į ją žvelgdavo vyrai. Taip, šiandien jos aureolė švytėjo itin skaisčiai; suprato iš to, kaip ponas Ramsis liepia jai nebūti kvaile. Sėdėjo tad šalia jo ir šypsojosi.

Tad tai turėjo įvykti, mąstė ponia Ramsi, jie susižadėję. Akimirką dilgtelėjo, niekada nė nepagalvotų, pavydas. Pajuto jį ir jos vyras, pajuto Mintos spindėjimą, jam patiko šios mergaitės, šios auksaplaukės raudonplaukės mergaitės, plevėsuojančios, šiek tiek laukinės ir vėjavaikės, kurios „nenusigremžia plaukų“, kurios, kaip jis sakė apie vargšę Lilę Brisko, „…nelaksto pusgrynės“. Jos turėjo kažką, ko neturėjo ji pati, žavesio, sodrumo, tai jį masino, linksmino, dėl to tokios mergaitės kaip Minta tapdavo jo numylėtinėmis. Jos apkarpydavo jam plaukus, išpindavo jo laikrodžio grandinėlę, pertraukdavo jį dirbantį šūkalodamos, pati girdėjo: „Na, eime, pone Ramsi, dabar mūsų eilė duoti jiems į kailį“, ir jis pakilęs eidavo su jomis žaisti teniso.

Bet ji iš tiesų nė kiek nepavydėjo, tik retkarčiais, kai prisiversdavo pažvelgti į veidrodį, sumausdavo lengvas apmaudas, kad paseno, gal ir dėl savo kaltės (tie pinigai už šiltnamį, tie visi kiti dalykai). Jautėsi dėkinga joms, kad juokdavosi iš vyro. („Kiek pypkių jūs jau šiandien sutraukėte, pone Ramsi?“, ir panašiai juokaudavo), kol tas imdavo atrodyti toks jaunas, patrauklus moterims, neprislėgtas, nenuvargintas visos tos darbų didybės, viso pasaulio sielvarto, savo šlovės ar nesėkmių, toks, koks buvo tada, kai tik susipažino, kiek aplysęs, tačiau galantiškas; padeda jai išlipti iš valties, pamena; toks žavingas kaip anuomet (žiūrėjo į jį, koks stulbinamai jaunas atrodo, erzindamas Mintą). Ji pati – „pastatyk čia“, tarė, padėdama švedei mergaitei atsargiai pastatyti prieš ją didžiulį rudą indą su jautienos troškiniu, – ji pati mėgo kvailelius. Polis privalo sėstis prie jos, ji paliko jam vietą. Taip, tikrai, retkarčiais ji pagalvoja, kad labiausiai jai patinka kvaileliai. Jie bent jau neįkyri niekam su savo disertacijomis. Dieve, kiek jie praranda, tie išminčiai, nepaprastai protingi vyrai! Tiksliau sakant, kaip jie sudžiūsta. Kai Polis sėdosi šalia, pagalvojo, kad kažkuo jis vis dėlto nepaprastai žavus. Jo manieros jai įtiko, o kokia daili raiškiai išrėžta nosis, kokios skaisčios mėlynos akys. Jis toks dėmesingas. Gal jis dabar jai pasakys, – dabar, kai jau visi vėl pasinėrė į savo kalbas, – kas nutiko? – Mes grįžome atgal paieškoti Mintos segės, – tarė jis, sėsdamasis šalia jos.

„Mes“, to pakako. Ji suprato iš jo pastangų, iš to, kaip pakilo jo balsas, įveikdamas tą neįveikiamą žodį, kuriuo pirmą kartą buvo ištartas tas „mes“. „Mes darėme tą, mes darėme aną.“ Jie kartos tai visą gyvenimą, mąstė ji, o subtilus alyvuogių, aliejaus ir sulčių kvapas pakilo iš didžiojo rudojo indo, kai Martė plačiu mostu nuėmė dangtį. Virėja prie šio stebuklo triūsė tris dienas. O ji, pagalvojo ponia Ramsi, skirstydama minkštą masę, privalo pasirūpinti, kad ponui Banksui tektų itin minkštas gabalėlis. Žvelgdama į indą su jo švytinčiomis sienelėmis, į tą pikantišką stebuklą iš rusvos ir gelsvos mėsos, laurų lapų, vyno, pagalvojo. Taip bus paminėta ši proga, – joje budo keistas jausmas, sakytumei, užgaida sumišo su švelnumu; panoro atšvęsti šventę, tarsi įkvėpta dvejopų emocijų; negalėjo nejausti baugios pagarbos, – nes kas gali būti rimtesnio už vyro meilę moteriai, kas įsakmesnio, kas labiau pritrenkiančio, kas dar neša savo krūtinėje mirties sėklas; ir sykiu, negi nereikėtų šokti kvailių ratelio ir girliandomis vainikuoti šių žmonių, žėrinčiomis akimis žengiančių į iliuziją?

– Taip, tai tikras triumfas, – pasakė ponas Bankas ir trumpam padėjo peilį. Jis valgė susikaupęs. Jautiena sultinga, švelni. Pagaminta tobulai. Kaip jai pavyksta šiais dalykais taip pasirūpinti kaimo viduryje, paklausė jos. Ji nuostabi moteris. Visa jo meilė, visa jo pagarba sugrįžo, ir ji tai žinojo.

– Tai mano senelės prancūziškas receptas, – atsakė ponia Ramsi, pamaloninta. Anglijoje maistas gaminamas taip, kad tegali sukelti pasibjaurėjimą (dėl to tai sutarė). Kopūstai verdami vandeny. Mėsa kepinama tol, kol suragėja kaip oda. Minkščiausios daržovių žievelės nulupamos. „Kas kaip tik ir yra visa daržovės vertė“, – pastebėjo ponas Banksas. – „O kiek visko išmetama nesuvartojus“, – pritarė ponia Ramsi. Visa prancūzų šeima prasimaitintų iš to, ką išmeta anglų virėjai. Paraginta susigrąžinto Viljamo prielankumą, nusiraminusi, kad pagaliau viskas gerai, kad baisioji įtampa dingo, pasijuto laisva mėgautis ir tyčiotis, tad juokėsi, gestikuliavo, net Lilė pamanė, kokia ji vaikiška, kokia ji vėjavaikiška, sėdėdama ten, su išsiskleidusiu savo grožiu, paistydama apie daržovių žieves. Joje išties esama to, kas gąsdina. Jai atsispirti neįmanoma. Na, dabar ji sėkmingai pasiekė šį tikslą, – reikia manyti, kad Polis su Minta susižadėję. Ponas Banksas vakarieniauja čia. Juos visus ji apkeri, panorėdama, taip paprastai, taip tiesiai, kad Lilė pagalvojo, kaip ši gausa skiriasi nuo jos dvasios skurdumo; tai tas jos tikėjimas (nes veidas nutviekstas, neatrodydama jauna, ji atrodo spinduliuojanti) šiuo keistu, šiuo gąsdinamu dalyku, šalia jos sėdintį Polį Reilį pri verčia virpėti, nors jis ir atrodo išsiblaškęs, susitelkęs į save, nebylus. Ponia Ramsi, jautė Lilė, šiai kalbant apie daržovių žieves, aukštino tai, garbino tai, ji tiesė virš to savo rankas tai apsaugodama; tačiau visa tai paskatinusi, ji juokėsi, vesdama savo aukas, matė Lilė, prie altoriaus. Dabar ji irgi ėmė tai justi, – tą emociją, tą meilės virpėjimą. Kokia nesvarbi ji jautėsi Poliui prie šalies. Jis švyti, dega, ji atsaini, ironiška; jis pasiryžęs ieškoti nuotykių, ji prikaustyta prie kranto; jis ryžtingas, neatsargus; ji vieniša, palikta nuošalyje ir pasiruošusi maldauti, kad pasidalytų, jei tai buvo nelaimė, ta nelaime, droviai paklausė: – Kada Minta pametė segę?

Jis nusišypsojo kuo rafinuočiausia šypsena, apgaubta prisiminimo miglos, palytėta svajų. Papurtė galvą.

– Paplūdimyje, – pasakė.

– Aš surasiu ją, – pažadėjo jis, – ryt keliuosi anksti, – pridūrė tyliau, mat norėjo, kad Minta nesužinotų, tik pasuko akis į ten, kur ji sėdėjo, juokėsi, šalia pono Ramsio.

Lilė norėjo kuo audringiausiai užprotestuoti, pasipiktinusi pareikšti, kaip trokšta jam padėti, įsivaizduodama, kad auštant kaip tik ji aptiks už akmens užkritusią segę, ir jos vardas liks žinomas, kaip tų jūreivių ir nuotykių ieškotojų. Tačiau ką gi jis atsakė į jos pasiūlymą? Ji juk tikrai pasisiūlė ir taip emocingai, kaip retai daro. „Leisk man eiti kartu su tavim“, ir jis nusijuokė. Ar tai reiškė taip, ar ne, o gal ir viena, ir kita. Tačiau svarbiau buvo ne prasmė, o kaip keistai jis sukikeno, tarsi sakydamas, gali pulti ir nuo olos, man tas pats. Jis atgręžė jai meilės karštį, jos siaubą, žiaurumą, nesąžiningumą. Apdegino, ir Lilė, žiūrėdama į Mintą, kuri stengėsi būti žavinga ponui Ramsiui kitame stalo gale, krūptelėjo nuo šių atkištų į ją ilčių, bet sykiu pajuto dėkingumą. Bent jau, tarė sau, vėl išvydusi druskinę ant staltiesės piešinio, dėkui Dievui, jai nereikės tekėti, nereikės patirti nuopolio. Ji apsaugota nuo tokio išskydimo. Jau verčiau pastums tą medį į vidurį.

Ir kodėl viskas turi būti taip painu… Nes dabar, viešėdama pas Ramsius, ypač aiškiai pajuto, kokia prieštara egzistuoja tarp šių dviejų dalykų: viena yra tai, ką jaučia kiti, ką jauti pats, yra visai kita; tie du dalykai jos galvoje nuolat kovodavo, susikovė jie ir dabar. Ta meilė tad buvo tokia jau graži, tokia jaudinanti, kad virpėdama ties jos bedugne pasisiūlė, priešingai savo pačios įpročiui, paieškoti paplūdimyje segės, tačiau sykiu juk tai ir pati kvailiausia, pati barbariškiausia iš žmogiškųjų aistrų; malonų jaunuolį brangakmenio profiliu (Polio profilis buvo išskirtinis) ji paverčia Mail Endo kely [Plati gatvė Londono Ist Ende.] laužtuvu mojuojančiu peštuku (nes juk jis puikavosi, jis elgėsi it akiplėša). Taip, tarė ji sau, nuo savo priešaušrio žmonija gieda odes meilei, nukloja ją rožėmis ir vainikais; ir jei iš dešimties žmonių devynių paklaustum, jie patvirtintų, kad nenori nieko daugiau, kaip tik šios meilės; tačiau moterys, sprendžia ji iš savo patirties, vis tiek nuolat jaus, kad jos nori ne šito. Nieko nėra įkyresnio, vaikiškesnio, nežmoniškesnio už meilę, bet sykiu kokia ji graži, kokia reikalinga. Na, tai kaip čia tada yra, klausė ji savęs, it tikėtųsi, kad kas nors jos įrodinėjimus pratęs, tarsi tokiame ginče savo įrodymą pateikęs ir matydamas, kad nieko juo neįrodei, galėtum palikti tai įrodinėti kitiems. Tad vėl sukluso klausytis, ką jie kalba, tikėdamasi išgirsti šį tą, kas nors kiek atskleistų šį meilės reikalą. – Na, – tęsė ponas Banksas, – paskui juk dar yra tas skystis, kurį anglai vadina kava. – O, taip, kava! – sušuko ponia Ramsi.

Bet čia juk jau (ji buvo aiškiai susijaudinusi, Lilė matė, kalbėjo be galo pabrėždama žodžius) tik gryno sviesto ir švaraus pieno klausimas. Prabilusi su šiluma ir iškalba ji papasakojo, kokia niekam tikusi anglų pieninių sistema, o koks pasibaisėtinas pienas atgabenamas prie durų, ir jau buvo pasirengusi savo kaltinimus įrodyti, mat šio klausimo ėmėsi rimtai, kai aplink stalą sėdintys visi jos vaikai, pradedant Andrumi viduryje, vienas po kito prapliupo juoktis; taip nuo vieno dygiakrūmio kuokšto prie kito pliūpteli ugnis; vyras juokėsi, iš jos juokėsi, ją apsupo priešo ugnis, tad teko nuleisti ginklą, nuridenti nuo platformos pabūklą, o atlaikant prie stalo kilusius juokus ir pašaipas parodyti ponui Banksui kaip pavyzdį, kas laukia to, kas išdrįs kritikuoti britų publikos prietarus.

Paskui tyčia, nes pastebėjo, kad Lilė, padėjusi jai nuraminti poną Tenslį, mintimis juos paliko, tad išskirdama ją iš kitų tarstelėjo: „Lilė štai man pritaria“, ir taip įtraukė šiek tiek susijaudinusią, šiek tiek išsigandusią (nes galvojo juk apie meilę) į pokalbį. Ne, jie abu nežinia kur, svarstė ponia Ramsi, ir Lilė, ir Čarlzas Tenslis. Abu vargino anų dviejų švytėjimas. Jis, buvo matyti, pasijuto visiškai užmirštas, nes nė viena moteris į Čarlzą nepažiūrės, kai kambaryje Polis Reilis. Vargšas vaikinas! Tačiau jis vis viena juk turėjo savo disertaciją apie kažkieno įtaką kažkam, jis pajėgė pasirūpinti savimi. Lilei štai jau visai kas kita. Ji prigeso nutvieksta Mintos spindėjimo, tapo dar nepastebimesnė negu visada su pilka mažulyte savo suknele, susiraukšlėjusiu veideliu ir siaurutėmis tarsi kinės akytėmis. Ji visa tokia smulki. Tačiau, svarstė ponia Reili, lygindama ją su Minta, kai kreipėsi į ją pagalbos (nes Lilė turėtų patvirtinti, ji apie savo pienines juk šneka ne daugiau negu jos vyras apie savo batus, – šis užsimindavo apie tai kone kas valandą), pagalvojo, kad kai jos sulauks keturiasde šimties, Lilė pranoks Mintą. Lilė slepia kažkokią giją, liepsną, ji turi savasties, be galo patinkančios poniai Ramsi, tik bijo, kad gali nepatikti jokiam vyrui. Na, akivaizdu, kad ne, nebent tas vyras gerokai vyresnis, toks kaip Viljamas Banksas. Bet tam rūpėjo, na, poniai Ramsi kartais pasirodydavo, kad po žmonos mirties jam gal šiek tiek rūpėjo ji pati. Ne, suprantama, jis tikrai nėra „įsimylėjęs“, tai vienas iš tų neįvardytų palankumo ženklų, kurių esama tiek daug. Na, tai nesąmonė, manė, Viljamas privalo vesti Lilę. Jie daug kuo panašūs. Lilė taip mėgsta gėles. Jie abu šalti, nuo visko atitolę, nepriklausomi.

Kaip kvailai šį vakarą susodino juos vieną priešais kitą. Tačiau jau ryt gali šią klaidą ištaisyti. Jeigu bus gražu, reikėtų išvykti į iškylą su užkandžiais. Viskas atrodo įmanoma. Viskas atrodo teisinga. Tik dabar, tik dabar (tačiau tai ilgai netruks, svarstė išnirdama iš šios akimirkos, kai jie visi kalbėjo apie batus) ji pasijuto saugi; kyburiavo tarsi pakibęs virš jų vanagas, tarsi vėliava, išsiskleidusi iš džiaugsmo, kuris apima kiekvieną jos kūno nervą, sklidinai ir saldžiai, ne triukšmingai, o veikiau iškilniai, nes, svarstė, užplūdo šis džiaugsmas pažvelgus į juos visus valgančius, vyrą ir vaikus, ir draugus; ir šis nuščiuvusioj tyloj gimęs džiugesys (ji žvilgtelėjo į molinio indo gilumą, įdės Viljamui Banksui dar vieną gabalėlį), neaišku kodėl, vinguriavo aplink tarsi dūmas, it garas kilo į viršų, saugiai laikydamas juos visus sykiu. Nieko nereikia sakyti; o ir ką čia gali pasakyti. Štai, juk visa tai aplink juos. Juos palytėjo, juto ji, atsargiai įdėdama Viljamui Banksui ypač minkštą kąsnelį, amžinybė; gal mažumėlę kitaip, bet šią popietę ji jau buvo prie jos prisilietusi, taip, pasaulyje viskas susiję, jis pastovus; egzistuoja tai, neabejojo, kas nepavaldu kaitai, kas švyti (žvilgtelėjo į langą su atsispindinčių šviesų ratilais) visa me šiame tekančiame, prabėgančiame, vaiduokliškame tarsi rubinas; tad ir dar sykį šį vakarą apėmė ją tas pats jausmas, koks jau šiandien buvo aplankęs, taika ir ramybė. Tik iš tokių akimirkų, manė ji, ir atsiranda patirtis, kuri išlieka. – Taip, – ji užtikrino Viljamą Banksą, – tikrai visiems pakaks, yra iki soties.

– Andrau, – įspėjo, – nuleisk žemiau lėkštę, nes aš išpilsiu.

(Jautienos troškinys buvo tobulas.) Čia, juto ji, padėdama šaukštą, pagaliau ta rami vietelė, visų sūkurių vidury, kur gali pasitraukti ar pailsėti; dabar galės palaukti klausydama (jiems visiems patiekta); arba galės it iš aukštai ūmai krintantis vanagas laisvai vasnoti ir nusijuokti, skirti visą dėmesį tam, ką kitame stalo gale jos vyras kalba apie kvadratinę šaknį iš tūkstančio, dviejų šimtų ir penkiasdešimt trijų. Tokį skaičių, berods, rodo rankinis jo laikrodis.

Bet ką gi visa tai reiškia? Ji ir iki šiol neturi nė menkiausio supratimo. Kvadratinė šaknis? Kas gi tai? Jos sūnūs žino. Ji pasikliauja jais; ir tais kubais, ir kvadratinėmis šaknimis; kaip tik apie tai jie ir kalba. Apie Volterą ir madam de Stal [Anne Louise Germaine de Staël-Holstein (1766–1817) – įtakinga Prancūzijos revoliucijos figūra, rašiusi politikos ir literatūros klausimais.], apie Napoleono charakterį, apie prancūziškąją žemės valdymo sistemą, apie lordą Rauzberi [Britų politikas, 1894 m. karalienės Viktorijos paskirtas ministru pirmininku, bet po metų priverstas atsistatydinti dėl nesutarimų liberalų partijoje.], apie Tomo Krivio memuarus [Politiko liberalo Thomo Creevey (1768–1838) skandalingieji „Krivio memuarai“ („Creevey Papers“).]; ji leido šiam žaviam vyriškojo proto audiniui ją iškelti ir sūpuoti, siūlas keliaudavo aukštyn ir žemyn, susikirsdavo štai taip ir kitaip, tarsi plieninės sijos, ištempiančios siūruojantį audinį, palaikančios pasaulį taip, kad galima jam visai atsiduoti, net užsimerkti ar sumirksėti, kaip pakėlęs galvą nuo pagalvės vaikas mirksi, žiūrėdamas į daugybę medžio lapelių. Pasipurtė tarsi pabusdama. Audeklą tebeaudė. Viljamas Banksas gyrė romanus apie Veiverlių šeimą [Sero Valterio Skoto (Sir Walter Scott, 1771–1832) romanų serija apie Veiverlių šeimą („The Waverley Novels“).].

Po vieną iš šios serijos romanų jis perskaito kas pusmetį, tarė. Bet kodėl gi tai turėtų taip siutinti poną Tenslį? Įsiveržęs į pokalbį (čia viskas tik dėl to, kad Pru elgėsi su juo nemaloniai, pamanė ponia Ramsi), jis suniekino romanus apie Veiverlius, kai nieko apie juos nė nežino, visiškai nieko apie juos nežino, manė ji, jį veikiau stebėdama nei klausydama to, ką jis stengėsi pasakyti. Matė tai iš jo elgsenos, tenorėjo parodyti save, ir to jis visada norės, kol iškovos profesoriaus vardą, o gal kol ves ir turės žmoną, tada jam nebereikės nuolat kartoti: „Aš aš aš.“ Juk vargšo sero Valterio Skoto, o gal jau dabar Džeinės Osten kritika tik tuo ir paremta. Jis tegalvoja apie save, apie tai, kokį daro įspūdį, kaip suprato iš jo balso skambėjimo, prasmių akcentų, iš jo nesmagumo. Taip, sėkmė jam išeitų tik į sveikatą. Na, kad ir kaip ten yra, jų šneka nuvinguriavo toliau. Daugiau jai klausyti nereikia. Ilgai ši būsena, žinoma, netruks, bet dabar jos akys mato taip aiškiai, jog, rodėsi, keliaudamos aplink stalą atveria kiekvieno šių žmonių mintis ir jausmus, be menkiausios pastangėlės; panašiai šviesa, įsivogusi po vandeniu, apšviečia bangeles ir nendres, ir nardančias vandeny smulkias žuveles, ir netikėtai vėstelėjusį bežadį upėtakį, visi jie ūmai tampa apšviesti, pakimba ir virpa. Taip ir ji matė juos, taip girdėjo; tačiau tai, ką jie sakė, irgi tarytum virpčiojo, jų ištarti žodžiai šmėkščiojo tarsi upėtakis, kai aplink jį ir ribuliavimas vandens, ir smėlis, ir dar kažkas dešinėje, ir kažkas kairėje, ir viskas laikosi sykiu; nes jei veikliajame gyvenime ji būtų traukusi tinklus ir bandžiusi vieną nuo kito atskirti, būtų sakiusi, kad mėgsta Veiverlių romanus, o gal kad jų neskaitė, būtų raginusi save kapanotis į priekį, dabar ji nieko nepasakė. Šią akimirką ji tik tvyrojo pakibusi. – Na, bet kiek, kaip jūs manote, juos skaitys? – kažkas paklausė.

Ir sakytum, tarsi kokios virpančios antenos pagavo reikšmingus jai sakinius ir įsakmiai perdavė juos. Tai buvo vienas iš reikšmingųjų sakinių. Ji pajuto, kad vyrui kyla pavojus. Toks klausimas kone neišvengiamai paskatins kurį nors jų pasakyti tai, kas primins jam, kad jis pats nevykėlis. O kiek jį skaitys, jis iškart pagalvos. Ponas Banksas (šis tokios tuštybės visai neturėjo) nusijuokė, sakydamas, kad jis madų kaitai jokios reikšmės neteikia. Ir kas gali pasakyti, kiek kas tvers, ar literatūroje, ar bet kur kitur?

– Tad mėgaukimės tuo, ką mes mėgstame, – paragino jis.

Ponia Ramsi pasigėrėjo jo asmenybės vientisumu. Atrodė, kad niekada nė nepagalvoja, na, o kažin kaip tai susiję su manimi? Tačiau jei tavo temperamentas kitoks, jei tau reikia pagyrų, paskatinimo, savaime suprantama, pradedi (žinojo, kad ponas Ramsis jau pradeda) jaustis nesmagiai, imi norėti, kad kas nors pasakytų, ne, bet jūsų darbai tikrai bus skaitomi, pone Ramsi, ar ką nors panašaus. Jis jau kuo aiškiausiai ėmė nerimastauti, gerokai susierzinęs pareiškė, kad tegul ir kažin kaip ten būtų, Skoto (o gal Šekspyro) kūrinių jam gyvenime pakaks. Pasakė tai susierzinęs. Visi, pamanė ji, pasijuto šiek tiek nesmagiai, nė nežinodami kodėl. Tada Minta, paakinta savo sveiko instinkto, gana stačiokiškai, gana kvailai pareiškė netikinti, kad kas nors gali su tikru malonumu skaityti Šekspyrą. Ponas Ramsis niauriai pritarė (nors mintys jau buvo kitur), kad tik saujelei žmonių Šekspyras patinka taip, kaip jie tikina. Tačiau, pridūrė, kai kurios šio pjesės turi nenugin čijamą meninę vertę, ir ponia Ramsi pamanė, kad bent trumpam nusiramins; pasijuoks iš Mintos, o ta, matė ponia Ramsi, suprasdama, kad šis nerimauja dėl savęs, kaip mokėdama nuramins, gal pagirs, na, vienaip ar kitaip. Tačiau jai norėjosi, kad viso to nereikėtų; gal ji ir pati kalta dėl to, kad šito reikia. Na, bet dabar bent jau galėjo nesijaudindama pasiklausyti, ką Polis Reilis norėjo papasakoti apie vaikystėje skaitytas knygas. Tai neužmirštamos knygos, tarė jis. Dar mokykloje skaitė šiek tiek Tolstojaus. To vieno romano jis niekuomet neužmirš, neprisimena tik pavadinimo. Taip, tie rusiški vardai neįmanomi, tarė ponia Ramsi. „Vronskis“, – prisiminė Polis. Šį prisiminė dėl to, kad jam visada atrodė, jog niekšui toks vardas nepaprastai tinka. „Vronskis“, – pritarė ponia Ramsi, tačiau toliau jie beveik nepasistūmėjo; knygos nebuvo stiprioji jų vieta. Ne, Čarlzas Tenslis iškart juos nurungtų, kai kalbama apie knygas, bet jo kritika būdavo sumišusi su tuo „ar aš sakau tai, ką dera sakyti, ar aš darau gerą įspūdį“. Visa tai buvo jaudulys dėl savęs, ne dėl Tolstojaus, o Polis juk kalbėjo paprasčiausiai apie knygą, ne apie save, ne apie ką kita. Kaip visi kvaili žmonės jis turėjo kuklumo, atidumo kitų jausmams, kas jai retkarčiais atrodydavo patrauklu. Tačiau dabar jis galvoja ne apie save, ne apie Tolstojų, bet apie tai, ar jai nešalta, ar netraukia skersvėjis, gal ji norėtų kriaušės.

Ne, atsakė, kriaušės ji nenorinti. Tiesą sakant, ji stebėjo vaisių dubenį pavydžiai (to nė nesuvokdama), vildamasi, kad niekas jo nepalies. Jos akys naršė po vaisių vingius ir šešėlius, po sodrius violetinius žemumų vynuogių atspalvius, keliavo kriauklės rago kraštu, grožėjosi geltona spalva šalia violetinės, lenkta forma šalia apvalios, nė nežinodama, kodėl tai daro, kodėl kaskart pažvelgusi į vaisius pasijunta vis ramiau; kol pagaliau, ach, kaip gaila, kad jie tai padarė, – ranka siektelė jo ir paėmė kriaušę, viską suardydama. Su užuojauta pažvelgė į Rožę. Ji pažvelgė į Rožę, sėdinčią tarp Džaspero ir Pru. Kaip keista, kad tai sukurti galėtų tavo paties vaikas!

Kaip keista matyti juos sėdinčius eilute, savo vaikus, Džasperą, Rožę, Pru, Andrų, neištariančius nė žodžio, tačiau be garso plyštančius juoku iš kažkokio savo pokšto, spėja ji, iš trūkčiojančių lūpų kampelių. Žinoma, kas nors visai nesusiję su tuo, kas vyksta čia, kokia nors jų godžiai saugoma paslaptis, iš kurios pasijuoks savo kambaryje. Ji tikisi, kad ne iš tėvo. Ne, pamanė, tikrai ne. Tai kažin iš ko, pagalvojo, gana liūdnai, nes svarstė, ar vaikai juoksis iš jos, kai nueis. Paslėpę visa tai už sustingusių, nejudrių, į kaukes panašių veidų, į jokius pokalbius jų neįviliosi, verčiau liks žiūrovai, stebėtojai, žvelgiantys į suaugusius žmones iš aukščiau, o gal iš šalies. Tačiau šį vakarą dirstelėjusi į Pru, išvydo, kad ta tarytum ne su jais sykiu, kad ji ima tolti nuo jų, atsiskirti, leistis iš jų aukštybių. Jos veidas vos nušviestas silpnos šviesos, tarsi joje atsispindėtų priešais sėdinčios Mintos švytėjimas, jaudulys, laimės nuojauta, tarsi vyrų ir moterų meilės saulė būtų kilusi nuo staltiesės krašto, o ji, nepažinusi šios, linktelėjo prie jos ir ją pasveikino. Ji vis žiūrėjo į Mintą, droviai, tačiau taip smalsiai, kad ponia Ramsi, pažvelgusi į vieną ir kitą, mintyse kreipėsi į Pru. Kada nors tu būsi tokia pat laiminga kaip ji. Tu būsi daug laimingesnė, pridūrė ji, nes tu mano duktė, pridūrė; juk jos dukterys turi būti laimingesnės už kitų žmonių dukteris. Tačiau vakarienė baigta. Metas skirstytis. Jie tik sėdi stumdydami maistą lėkštėse. Palauks, kol baigs juoktis iš jos vyro pasakojamos istorijos. Jis juokavo su Minta, šnekėdamas apie kažkokias lažybas.

Staiga pagalvojo, kaip jai patinka Čarlzas Tenslis, jai patiko jo juokas. Jai patiko, kad jis taip įsiuto ant Polio ir Mintos. Jai patiko jo gremėzdiškumas. Nepaisant visko, tam vyrukui parako nepritrūks. O Lilė, pamanė, padėdama servetėlę šalia lėkštės, ta tai paprastai prasimano kokių nors savo juokų. Dėl Lilės niekada neverta sukti galvos. Ji laukė. Pakišo servetėlę po lėkštės kraštu. Na, tai ar jie jau baigė? Ne. Viena istorija panėšėjo į kitą. Jos vyras šį vakarą puikios nuotaikos, ir, matyt, norėdamas atsiteisti senajam Augustui už tą sceną su sriuba, užkrėtė jį istorijų pasakojimu, – jie raitė juokus apie kažką, ką abu pažinojo koledže.

Ji pažvelgė į langą, kuriame žvakės dabar degė ryškiau, nes stiklai pajuodo, ir žiūrint į lauką balsai atsklido iki jos tokie keisti, tarsi juos girdėtų katedroje pamaldose, nes žodžių ji nesiklausė. Staigūs juoko pliūpsniai, o paskui vienas paskiras balsas (tai Minta kalba) priminė jai vyrus ir berniukus, rypuojančius lotyniškus pamaldų žodžius Romos katalikų katedroje. Ji laukė. Prabilo jos vyras. Jis kažką kartojo, ir iš ritmo, egzaltacijos gaidos bei melancholijos balse suprato, kad deklamuoja eiles.

Tai atskubėki sodo kvepiančiu taku,

Luriana Lurili.

Ta rožė kiniška žieduos paskendus

ir meduotam bičių dūzgesy.

Žodžiai (ji žiūrėjo pro langą) skambėjo taip, tarsi jie būtų vandenyje plūduriuojančios gėlės, atkirsti nuo jų visų, tarsi ne žmonių ištarti, o įgavę būtį savaime.

Ar gyvenimuos visuos, kuriuos gyvenom,

Gyvenimuose, kurie kada dar bus,

Medžius matysim, matysim mes nurudenėjusius lapus…

Ką tie žodžiai reiškia, ji nesuprato, tačiau it muzika atrodė ištarti jos pačios balsu, tačiau už jos, ir jie taip lengvai, taip natūraliai išreiškė visa, apie ką, šnekėdama visa kita, ji galvojo. Nė neapsižvalgiusi žinojo, kad visi prie stalo klauso šio balso, kuris kalbėjo:

Kažin, ar tikrai galvoji tu,

Luriana Lurili …

su tokiu pačiu palengvėjimu ir malonumu, su kokiu klausė ir ji, tarsi sakytų jis pačius suprantamiausius dalykus, tarsi čia skambėtų jų pačių balsai.

Bet balsas nutilo. Ji apsižvalgė. Prisivertė atsistoti. Augustas Karmišelis pakilo ir laikydamas servetėlę, tarsi ji būtų ilga sutana, stovėjo skanduodamas:

Išvysti, kaip ramunių pieva

karaliai joja, žolė žalia gaili.

Su palmių lapais, kedro kuokštais

O Luriana Lurili.

[Čarlzo Eltono (Charles Elton, 1839–1900) eilėraščio „Luriana Lurilee“ eilutės („Come out and climb the garden path, Luriana Lurilee. / The China rose is all abloom and buzzing with the yellow bee“; „And all the lives we ever lived / And all the lives to be, / Are full of trees and changing leaves…“; „I wonder if it sems to you, / Luriana, Lurilee…“; „… to see the Kings go riding by / Over lawn and daisy lea / With their palm leaves and cedar sheaves, / Luriana, Lurilee …“).]

O kai ponia Ramsi ėjo pro jį, grįžtelėjęs į ją, pakartojo paskutinius žodžius: „Luriana, Lurili…“ Ir nusilenkė jai, tarsi išreikšdamas pagarbą. Nežinodama kodėl, pajuto, kad dabar ji patinka jam daug labiau nei kada nors anksčiau, ir apimta palengvėjimo bei dėkingumo jausmo, jam irgi nusilenkusi, išėjo pro šio prilaikomas atidarytas duris. Tačiau reikėjo žengti dar vieną žingsnį. Jau sustojusi ant slenksčio, dar akimirką luktelėjo, užtrukdama scenoje, kuri nyko jai prieš akis, o kai žengė ir paėmė Mintą už rankos, kai išėjo iš kambario, viskas pasikeitė, viskas iškart tapo kitaip; ši scena, žinojo, paskutinį kartą pažvelgusi į ją pro petį, tampa praeitimi.

XVIII

Kaip paprastai, pamanė Lilė. Visuomet ką nors reikėdavo padaryti tiksliai tą akimirką, ką ponia Ramsi dėl jai vienai žinomų priežasčių nuspręsdavo atlikti tuoj pat, gal visiems dar stovint ir juokaujant, o gal kaip dabar, neapsisprendžiant, eiti į rūkomąjį, svetainę ar į mansardą. Šiame klegesyje matė ponią Ramsi stovinčią ir laikančią Mintą už rankos, „na, dabar metas tam“, pamanė, bet paslaptingai ponia iškart nuskubėjo užsiimti kažin kuo viena. Vos jai nuėjus, visa draugija birte subiro, jie neryžtingai svyravo, paskui nužingsniavo kas kur, paėmęs Čarlzą Tenslį už parankės ponas Banksas nuėjo į terasą baigti per vakarienę pradėtos diskusijos apie politiką; ir vakaro nuotaika iškart pasikeitė, tarsi perėjus nuo poezijos prie politikos kas nors būtų užritinęs jiems ant pečių kokį akmenį, svarstė Lilė, matydama juos nueinant ir nugirdusi žodį kitą apie leiboristų partijos politiką; tarsi atsidūrę ant kapitono tiltelio mėgintų nustatyti laivo padėtį jūroje. Taigi ponas Banksas su Čarlzu Tensliu nuėjo, o kiti tuo metu stoviniavo ir žvelgė į lempos šviesos apšviestą ponią Ramsi, vieną lipančią laiptais. Kažin kur, spėliojo Lilė, ji taip skuba?

Bet iš tiesų ponia Ramsi nei bėgo, nei skubėjo. Tiesą sakant, ji kopė gana lėtai. Jai be galo magėjo bent trumpam stabtelėti po viso to klegesio, išrinkti vieną ypatingą dalyką, tą, kuris iš tikrųjų labai svarbus; atskirti jį, atmesti visas emocijas, visus niekus ir smulkmenas, ištiesti jį priešais save, o paskui pateikti jį tribunolui, nunešti ten, kur slaptame susirinkime iškilmingai išsirikiavę sėdėjo teisėjai, mat jiems buvo patikėjusi paskelbti nuosprendį. Tarkite, ar tai gera, ar bloga, teisinga ar neteisinga? Ir kur mes visi keliaujame? Pasakykite šį ir kitus dalykus. Ji stengėsi atgauti pusiausvyrą, sukrėsta šio vakaro įvykio, ir visai nesąmoningai, gana nevykusiai, norėdama vėl pajusti žemę po kojomis, bandė nusitverti guobos už lango šakų. Jos pasaulis keitėsi, o šakos buvo pastovios. Šis įvykis priminė jai, kaip viskas teka ir juda. Bet viskam turi būti suteikta tvarka. Ir viena, ir kita ji privalo tinkamai sutvarkyti, svarstė, nesąmoningai pritardama tai oriai medžių ramybei; kilstelėtos vėjo guobų šakos retkarčiais darniai užsiriesdavo aukštyn (tarsi laivo snapas viršum bangos). Mat buvo vėjuota (pastovėjo žvelgdama į lauką). Buvo vėjuota, tad vėjas, brūkštelėjęs per lapus, atvėrė žvaigždę, žvaigždės, rodėsi, virpėjo ir nardė it šviesos strėlės lenktyniaudamos, kuri greičiau blykstelės pro lapijos kraštą. Tad tai atlikta, įvykdyta ir kaip visa kita įvykdyta, iškilminga. Dabar apie tai jau galvojama be tauškalų ir emocijų, atrodė, tarsi tai visada buvo, tačiau tik dabar įgijo aiškumą, visiems sugrąžino pusiausvyrą. Ir vėliau gyvendami, kad ir kiek jie gyvens, mintimis sugrįš į šią naktį, šį mėnulį, šį vėją, šį namą, grįš pas ją. Tai glostė jos savimeilę, o tokiam meilikavimui kaip tik ir buvo itin jautri, galvojo apie tai, kaip ji įsipynė į jų širdis; kaip įsipynė, kaip įsipynė, kaip įsipynė, galvojo ji, lipdama į viršų, meiliai nusijuokdama sofai laiptinėje (jos motinos), supamajai kėdei (jos tėvo), Hebridų salų žemėlapiui. Polio ir Mintos gyvenime visa tai vėl ir vėl atgis, „Reiliai“ – išbandė ji naują pavardę ir pajuto, jau stumtelėdama vaikų kambario duris, tą emocijų suteikiamą bendrumo su kitais žmonėmis jausmą; pasirodė, tarsi žmones atskiriančios sienos būtų tapusios tokios ne pastebimos, kad tikrų tikriausiai (koks palengvėjimo ir laimės jausmas) viskas pasiliejo viena srove, ir kėdės, stalai, žemėlapiai – viskas buvo jos, buvo jų, buvo visai nesvarbu kieno, nes Polis su Minta visa tai tęs ir po jos mirties. Tvirtai, kad nesugirgždėtų, pasuko rankeną ir šiek tiek papūtusi lūpas, tarsi primindama pati sau garsiai nešnekėti, įėjo. Tačiau vos įėjusi išvydo, kad toks atsargumas nėmaž nereikalingas, ir tuoj suirzo. Vaikai nemiega. Ne, tai tikrai gali ne juokais suerzinti. Mildredai reikėtų skirti daugiau dėmesio. Štai Džeimsas visai išsibudinęs, o Kem sėdi lovoj tiesi it styga, Mildreda išsiropštusi iš lovos basomis kojomis, ir jau kone vienuolika, o jie visi šneka. Kas nutiko? Tai vėl ta baisi kaukolė. Buvo liepusi Mildredai ją kur nors išnešti, bet ta, aišku, pamiršo, o dabar štai Kem visiškai išsibudinusi, ir Džeimsas visai išsibudinęs, ginčijasi, nors jau seniausiai turėtų miegoti. Iš tiesų gal tas Edvardas iš proto išėjo, kad atsiuntė jiems šią kaukolę? O ji kvailė dar leido jiems čia ją prikalti. Prikalta buvo tvirtai, tikino Mildreda, o dabar Kem negali miegoti, kai ta kaukolė kambary, o Džeimsas klykia, jei kas ją paliečia.

Tai Kem reikia užmigti (bet ji su didžiuliais ragais, tvirtino Kem), reikia užmigti ir sapnuoti pasakų rūmus, tarė ponia Ramsi ir atsisėdo ant lovos krašto. Bet ji mato tuos ragus, kur pažiūri kambary. Tiesa. Kai palikdavo lempą (Džeimsas be šviesos negalėdavo miegoti), kur nors vis tiek pasirodydavo šešėlis.

– Bet tu tik pagalvok, Kem, juk tai tik senas paršas, – aiškino ponia Ramsi, – paprasčiausias juodas paršelis, visai toks kokie fermoje.

– Bet Kem jis vis tiek atrodė tikra baisybė, išsišakojusi po visą kambarį.

– Na, tada, – ramino ponia Ramsi, – mes jį uždenkim. – Jiems visiems žiūrint, ji nuėjo prie komodos, greitai vieną po kito atidarė stalčius, tačiau nerasdama nieko, kas jai tiktų, čia pat nusiėmė šalį ir apmuturiavo juo kaukolę, apsuko ją šaliu kelis kartus, o tada sugrįžo prie Kem, padėjo galvą kone lygiai su mergaitės galvele ant pagalvės ir nusistebėjo, kaip gražiai dabar tas daiktas atrodo; kaip jis patiks fėjoms, jis visai kaip paukščio lizdas, tarsi koks gražuolis kalnas, toks, kokį matė svečioje šalyje, su slėniais ir gėlėmis, ir skambančiais varpeliais, ir čiulbančiais paukščiais, ir ožiukais, ir antilopėmis, ir… Matė, kaip Kem sąmonėje žodžiai aidi, jai ritmiškai juos kartojant, ir Kem kartojo paskui ją, kad pabaisa dabar kaip kalnas, kaip paukščio lizdas, kaip sodas, o jame jaunos antilopės, ir jos akys užsimerkdavo ir vėl atsimerkdavo, o ponia Ramsi kalbėjo vis monotoniškiau, vis ritmiškiau, vis didesnes beprasmybes, kaip jai reikia užsimerkti ir miegoti, ir sapnuoti kalnus ir slėnius, ir krintančias žvaigždes, ir papūgas, ir antilopes, ir sodus, ir visokias kitas grožybes, kartojo ji, lėtai keldama galvą ir kartodama jau visai mechaniškai, kol pagaliau pakilusi atsisėdo ir išvydo, kad Kem užmigo.

Dabar, sušnibždėjo, eidama prie kitos lovos, Džeimsui reikia užmigti, nes, juk jis mato, ji sakė, kad šerno kaukolė vis dar čia; jie nekliudė jos, viską padarė lygiai taip, kaip jis norėjo; ji vis dar čia, nė nepakliudyta. Jis tikrai žino, kad po šaliu kaukolė. Bet jis klausinėjo dar ir kito. Ar jie ryt plauks į švyturį?

Ne, rytoj neplauks, atsakė ji, tačiau jau greitai plauks, pažadėjo jam; iškart, kai tik bus graži diena. Jis buvo labai geras. Atsigulė. Ji vaiką užklojo. Tačiau jis niekada neužmirš, žinojo, pyko ant Čarlzo Tenslio, ant vyro, ant savęs, kam sužadino vaiko viltis. Tada apsigrabaliojo šalio, tačiau prisiminusi, kad apvyniojo juo šerno kaukolę, pakilo, truputėlį privėrė langą, išgirdo vėją, įkvėpė tobulai abejingos vėsios nakties oro ir, sumurmėjusi Mildredai „labanakt“, išėjo iš kambario, palaikydama duris, kol liežuvėlis lėtai pataikys į spyną. Vylėsi, kad tas netrankys knygų ant grindų jiems virš galvų, niekaip neatsikratė minties apie tai, kokia erzinanti būtybė tas Čarlzas Tenslis. Jos abu mažyliai miegodavo negiliai. Jie buvo jautrūs, ir kadangi jis jau prikalbėjo tokių dalykų apie tą švyturį, stačiai laukė, kad vos jiems užmigus, nerangiai užkabinęs alkūne, nutrenks nuo stalo ant grindų krūvą knygų. Spėjo, tikriausiai nuėjo į viršų dirbti. Matei, koks jis vienišas, bet jam nuėjus vis viena pajuto palengvėjimą; na, ryt pasirūpins, kad su juo elgtųsi geriau. Tačiau su jos vyru jis elgėsi pasakiškai, suprantama, jo manieras reikėtų padailinti, bet jai patiko juokas, – galvodama apie visa tai ir lipdama laiptais žemyn, pastebėjo, kad mėnulis dabar matyti pro laiptinės langą, – geltona pilnatis, – ir grįžtelėjo, ir jie išvydo ją, stovinčią viršuje ant laiptų. – Čia mano mama, – tarė Pru.

Taip, tegu žiūri į ją Minta, tegu žiūri į ją Polis Reilis. Juk šiame pasaulyje, juto ji, nėra kito tokio žmogaus kaip jos mama. Ir jau beveik iš suaugusios merginos, kokia prieš akimirką buvo, kalbėdamasi su kitais, ji vėl pavirto vaiku, o tai, ką jie darė, peraugo į vaikų žaidimą, ir kažin ar mama pritars žaidimui, o gal pasmerks jį, susijaudino. Galvodama, kokia nuostabi proga Mintai ir Poliui, ir Lilei ją pamatyti, jausdamasi esanti neapsakoma lemties numylėtinė, kad turi tokią motiną, pagalvojo, kaip gerai, kad ji niekada neužaugs, niekada nepaliks namų, tad paaiškino tarsi vaikas: „Ketinom nueiti į pajūrį pažiūrėti bangų.“

Staiga visai be jokios priežasties ponia Ramsi pralinksmėjo, tarsi kokia dvidešimtmetė mergaitė. Ją apėmė nepaprastas linksmumas. Suprantama, jiems reikia eiti, suprantama, jiems reikia eiti, šūktelėjo prajukdama; ir greitai nubėgdama paskutinius tris ar keturis laiptelius, ji gręžėsi nuo vieno prie kito, ir juokėsi, ir supstė Mintą į šios peleriną, tvirtindama, kad kažin ką atiduotų, kad ir pati galėtų eiti, ir ar jie ketina užtrukti iki labai vėlai, ir ar kuris nors iš jų turi laikrodį? – Taip, Polis turi laikrodį, – atsakė Minta. Polis ištraukė dailų auksinį laikrodį iš zomšos kapšelio ir jai parodė. Laikė ištiesęs jį delne ir jis juto: „Ji viską apie tai žino. Man nieko nereikia sakyti.“ Rodydamas jai laikrodį tarsi bylojo: „Aš tai padariau, ponia Ramsi. Už viską esu dėkingas jums.“ Išvydusi jo delne tą auksinį laikrodėlį ponia Ramsi galvojo, kaip neapsakomai pasisekė tai Mintai! Juk ji išteka už vyro, turinčio auksinį laikrodėlį zomšos kapšelyje. – O, kad aš galėčiau eiti su jumis! – sušuko ji.

Tačiau ją stabdė kažkas stipraus, kad jai nė nedingtelėjo paklausti savęs kas. Suprantama, eiti su jais visiškai neįmanoma. Tačiau būtų norėjusi eiti, jeigu ne tas kitas dalykas, ir pralinksmėjusi nuo šios kvailos minties (kokia sėkmė ištekėti už vyriškio su auksiniu laikrodžiu zomšos kapšelyje), šypsodamasi nuėjo į kitą kambarį, kur sėdėjo ir skaitė jos vyras.

XIX

Suprantama, tarė ji sau, įeidama į kambarį, jai reikėjo ateiti čia pasiimti to, ko norėjo. Pirmiausia norėjo atsisėsti į tą ypatingą krėslą po ypatinga lempa. Tačiau norėjo ir dar kažko, nors nežinojo, negalėjo prisiminti, kas buvo tai, ko norėjo. Pažiūrėjo į vyrą (paimdama kojinę ir pradėdama megzti) ir išvydo, jog nenori, kad jį pertrauktų, aiškiau negalėjai nė matyti. Jis skaitė kažką, kas jį be galo jaudino. Iš menkos šypsenėlės suprato, kad tramdo emocijas. Gausiai vertė puslapius, įsijautęs į skaitomą tekstą, gal įsivaizdavo net esąs knygos herojus. Kažin kokia čia knyga, nusistebėjo ji. A, čia viena iš tų sero Valterio, išvydo, pataisydama lempos gaubtą taip, kad apšviestų mezginį. Nes Čarlzas Tenslis juk kartojo (pasižiūrėjo į viršų, tarsi bijodama, kad viršuje ant grindų tuoj driokstelės knygų krūva), kad žmonės Skoto šiais laikais neskaito. Tad jos vyras pagalvojo, kad panašiai žmonės kalbės ir apie jį, todėl atėjo ir išsitraukė vieną iš jo knygų. Ir jei jis prieis prie išvados, kad Čarlzo Tenslio samprotavimai teisingi, tada ir sutiks, kad kalbant apie Skotą jam tenka pritarti (matė, kad skaitydamas sveria, svarsto, lygina viena su kitu). Tačiau sau jis šito netaikė. Savimi visuomet dvejojo, nuolat jaudinosi dėl savo knygų, ar jas skaitys, ar jos geros, kodėl ne geresnės, ką žmonės apie jį mano? Nepatenkinta, kad turi dėl šito sielotis, jaudintis, ar per vakarienę svečiai atspėjo, ko jis ūmai suirzo, kalbai pasisukus apie šlovę, apie tai, kiek kieno knygas skaitys; spėlioti, ar ne dėl to juokėsi vaikai, timptelėjo į ilgį kojinę, ir plieniniai virbalai išbraižė smulkias raukšleles jai aplink lūpas ir kaktoje, ir ji nuščiuvo it medis, virpantis nuo talžančio vėjo, o dabar štai vėjas nurimo, ir kiekvienas jo lapelis aprimsta.

Juk visa tai, mąstė, negalėtų turėti nė menkiausios svarbos. Didis vyras, didi knyga, garbė, – kas galėtų tai pasakyti? Ji nieko apie tai neišmano. Tik tai, kad jis toks nenuolaidus pats sau, jo teisingumas, o, kad jis prakalbėtų, instinktyviai griebėsi ji minties per vakarienę, kad jis prakalbėtų! Ji pasitiki juo be atodairos. Ir nubraukusi viską į šalį, kaip į vandenį nyrantis naras, kuris praplaukia čia žolelę, čia šiaudą, čia burbulą, vėl pajuto, kad grimzta gilyn, kaip jautėsi koridoriuje, žmonėms klegant. Kažko aš noriu, – man reikia nueiti to kažko pasiimti, ir grimzdo vis giliau ir giliau, nė nežinodama į ką, užmerktomis akimis. Dar palūkuriavo megzdama, svarstydama, ir pamažu tos eilutės, kurias deklamavo per vakarienę: „Ta rožė kiniška žieduos paskendus ir meduotam bičių dūzgesy…“, ritmiškai ėmė siūruoti nuo vieno jos sąmonės kranto prie kito, ir banguodami žodžiai, tie it prislopintos šviesos, viena raudona, kita mėlyna, trečia geltona, nušvietė jos sąmonės tamsą, jie, atrodė, atitrūko kiekvienas nuo savo laktos ir skridinėjo nardydami vienas pro kitą, o gal stengėsi šūktelėti ir išgirsti savo aidą; tad ji pasisuko ir ant stalo apčiuopė knygą.

Ar gyvenimuos visuos, kuriuos gyvenom,

Gyvenimuose, kurie kada dar bus,

Medžius matysim, matysim mes nurudenėjusius lapus,

murmėjo ji, sudurdama į kojinę virbalus. Atvertusi knygą, ėmė skaitinėti tai šen, tai ten, kur pakliuvo, ir taip skaitinėdama ji pajuto, kad ropščiasi atbula, paskui vėl parėplioja į priekį, skinasi kelią tarp susiraičiusių po ja žiedlapių, ir žinojo tik tai, kad šis štai baltas, o anas raudonas. Iš pradžių ji nesuprato, ką reiškia tie žodžiai.

Veskite, veskit čia, sparnuotosios pušys, visus jūreivius nugalėtuosius…

[Viljamo Brauno (William Browne, of Tavistock, 1588–1643) eilėraščio „Sirenų giesmė“ („The Sirens' Song“) eilutės.]

perskaitė ji, pervertė puslapį, siūbuodama, vingiuodama šen ir ten, nuo vienos eilutės prie kitos, tarsi nuo vienos medžio šakos ant kitos, nuo vienos baltai raudonos gėlės prie kitos, kol ją išbudino tylus garsas – vyras pliaukštelėjo sau per šlaunis. Jų akys susidūrė, bet kalbėtis nesinorėjo. Neturėjo, ką pasakyti, bet vis viena atrodė, kad iš jos kažkas sruvena į ją. Žinojo, tai gyvenimas, tai gyvenimo galia, tai tie galingi gyvybiniai syvai, kai išvydo jį šitaip pliaukštelint sau per šlaunis. Nepertrauk manęs, rodos, bylojo jis, nieko nesakyk, tiesiog sėdėk čia. Ir skaitė toliau. Lūpos trūkčiojo. Buvo sklidinas knygos gyvenimo, jo įkvėptas. Jis visiškai pamiršo visas smulkias šio vakaro nuoskaudas ir įgėlimus, kaip mirtinai nuobodu jam buvo ramiai sėdėti, kol žmonės be galo, be krašto valgė ir gėrė, kaip jis suirzo dėl to, kad žmona taip jaudinosi ir ėmė į širdį, kai jie nė nepaminėjo jo knygų, taip, tarsi jos iš viso neegzistuotų. Tačiau dabar jam, po velnių, visai nerūpėjo, kas pasieks raidę Z (jei mintis sruventų kaip raidynas, nuo A iki Z). Kas nors ją vis viena pasieks, ne jis, tai kas nors kitas. Susižavėjęs šio vyro jėga ir sveiku protu, gebėjimu tiesiai aprašyti paprastus dalykus, taip pavaizduoti žvejus ir tą vargšę išprotėjusią būtybę Makelbekito trobelėje, pasijuto toks stiprus, nusimetęs tokią naštą, jog susijaudino ir džiūgavo, ir neįstengė suturėti ašarų. Kilstelėjęs knygą ir prisidengęs ja veidą, leido ašaroms nusiristi, purtė galvą, visiškai užsimiršęs (bet neužmiršdamas kartą kitą susimąstyti apie tai, kaip moralės sampratos atsispindi prancūzų ir anglų romanuose, ir kad tegul Skoto rankos buvo supančiotos, jo požiūris greičiausiai ne mažiau teisingas negu visų kitų), visai užmiršęs savo rūpesčius ir nesėkmes, skaitydamas apie tai, kaip sielvartauja Makelbekitas paskendus sūnui Stiniui (tai buvo Skotas visame puikume) [Sero Valterio Skoto romanas „Antikvarininkas“ („The Antiquary“, 1816) priklausąs Veiverlių romanų serijai.], jausdamas stulbinamą malonumą ir knygos teikiamą energijos antplūdį.

Na, ką gi, lai jie parašo geriau, galvojo užbaigęs skyrių. Jautėsi, tarsi su kažkuo ginčytųsi ir ginčą būtų laimėjęs. Geriau už šitai jie tikrai neparašys, kad ir ką kalbėtų, tad ir jo paties padėtis jam ėmė atrodyti tvirtesnė. Tie įsimylėjėliai tik ri niekai, galvojo, vėl viską prisiminęs. Taip, ten niekai, o čia pirmarūšis dalykas, svarstė, gretindamas viena su kita. Bet jam reikia tai dar sykį perskaityti, jis neįsidėmėjo viso veikalo formos. Savo vertinimą norėjo palikti nežinomą. Tad grįžo prie kitos minties – jei tie jauni vyrai nevertina šito, savaime suprantama, jiems nerūpės ir jis. Tačiau nereikėtų skųstis, mąstė ponas Ramsis, bandydamas nuslopinti troškimą pasiskųsti žmonai, kad jauni vyrai juo nesižavi. Bet ne, juk pasiryžo, jis neįkyrės jai daugiau. Pažvelgė į ją skaitančią. Ji atrodė tokia taikinga skaitydama. Jam patiko galvoti, kad visi kažkur išėjo, o jis liko su ja vienas. Tačiau gyvenimo esmė juk nėra sugulti su moterimi į lovą, pamanė, grįždamas prie Skoto ir Balzako, prie anglų ir prancūzų romanų.

Ponia Ramsi kilstelėjo galvą, tarsi dar neišbudęs žmogus, tarsi sakytų, kad jei jis jau nori, kad ji pabustų, ji, aišku, pabus, bet jei ne, tai gal galėtų dar truputį pamiegoti, na, dar truputėlį, dar truputėlį? Ji tebelaipiojo tomis šakomis, aukštyn ir žemyn, rankomis lytėdama tai vieną, tai kitą žiedą.

Tačiau manęs nedžiugino visai

Nei rožių tvaskančių kerai raudoni

[Šekspyro 98-o soneto dešimta eilutė („Nor praise the deep vermilion in the rose…“; vertė A. Churginas).],

perskaitė ji, ir skaitydama juto, kaip užkopia į viršų, į pačią viršūnę. Koks malonumas! Koks poilsis! Ši eilutė kaip magnetas sutraukė visus dienos mažmožius, pajuto, kad protas tapo grynas, švarus. Ir štai ūmai ji nušvito, laikė ją rankose, dailią ir išmintingą, aiškią ir užbaigtą, tą iš gyvenimo iščiulptą esmę ir sutelktą soneto tobulybėje.

Pajuto, kaip vyras į ją žiūri. Jis šypsojosi jai, atlaidžiai, tarsi šiek tiek iš jos šaipytųsi, kad užmigo dieną, tačiau kartu galvojo, skaityk toliau. Dabar neatrodai liūdna, mąstė. Susidomėjo, kažin ką ji skaito, nes jis perdėdavo jos neišmanėliškumą, jos paprastumą, mat jam patikdavo galvoti, jog ji nėra protinga, kad nieko nenutuokia apie knygas. Svarstė, ar ji supranta, ką skaito. Tikriausiai ne, galvojo. Jos grožis gniaužia kvapą. Ji kaskart, jam atrodė, jei tai įmanoma, vis gražesnė.

Bet mano žvilgsnis rūškanas joje

Vien tavo blankų atšvaitą regėjo;

Aš vien tavęs ieškojau tarp žiedų,

Man tebebuvo šalta ir gūdu…

[Šekspyro minėto soneto pabaiga („Yet seemed it winter still, and, you away, / As with your shadow I with these did play“; vertė A. Churginas).]

užbaigė ji.

– Na? – tarė ji, svajingai atsakydama jam šypsena, pakėlusi akis nuo knygos. – Vien tavo blankų atšvaitą regėjo… – sumurmėjo ji, padėdama knygą ant stalo.

Kas nutiko, nusistebėjo ji paimdama mezginį, nuo tada, kai matė jį vieną? Prisimena, kaip rengėsi, žiūrėjo į mėnulį, Andrus per vakarienę laiko lėkštę per aukštai, ją prislegia Viljamo žodžiai, paukščiai medžiuose, sofa laiptinėje, vaikai nemiega, Čarlzas Tenslis pažadina juos numesdamas knygas, – ne, šitai ji prasimanė, o Polis turi zomšos kapšelį, jame nešiojasi laikrodį. Apie ką iš viso šito jam papasakoti? – Jie susižadėję, – tarė vėl imdama megzti, – Polis ir Minta. – Taip ir atspėjau, – tarė jis. Ne kažin ką apie tai galėjai pasakyti. Jos protas dar tebevirpėjo, tebevirpėjo nuo poezijos, jis vis dar tebejautė energijos antplūdį, jautėsi ypač tiesus, perskaitęs apie Stinio laidotuves. Tad sėdėjo tylėdami. Ir ji pajuto, ji nori, kad jis ką nors pasakytų.

Bet ką, bet ką, galvoja ji, toliau megzdama. Pasakyk bet ką. – Argi ne nuostabu ištekėti už vyriškio su zomšos kapšeliu laikrodžiui, – tarstelėjo ji, nes iš tokių dalykų jie kartu pasijuokdavo.

Jis prunkštelėjo. Šios sužadėtuvės jam nesiskyrė nuo visų kitų, o mergina šiam jaunikaičiui tikrai per gera. Lėtai jai atplaukė į galvą mintis, kodėl tada visi nori, kad žmonės tuoktųsi? Kokia viso to prasmė, kokia vertė? (Kiekvienas žodis, kurį jie dabar ištars, bus teisingas.) Prašau pasakyti ką nors, galvojo ji, norėdama išgirsti jo balsą. Mat pajuto, kaip šešėlis, kuris apgaubia juos abu, jau artinasi, jau tuoj vėl virš jos užsivers. Pasakyk bet ką, maldavo, įsmeigusi į jį žvilgsnį, tarsi prašytų pagalbos.

Jis tylėjo, tik siūravo kompasą ant laikrodžio grandinėlės, pirmyn atgal, galvodamas apie Skoto ir Balzako romanus. Tačiau pro dulksvas jų artimumo sienas, nes jie vis labiau artėjo vienas prie kito, nevalingai artyn ir artyn, juto ji, kaip jo protas, tarsi iškelta ranka, pritemdo ant jos proto, ir jis, kadangi dabar jos mintys jau pakrypo ta jam nemalonia linkme, apie jo „pesimizmą“, kaip sakydavo ji, ėmė nenustygti, tačiau nieko nepasakė, tik kilstelėjo ranką, užkišo už ausies plaukų garbaną, vėl ją išpurtė.

– Tu tos kojinės šį vakarą nepabaigsi, – tarė jis, parodydamas į kojinę.

Kaip tik tai ji ir troško išgirsti, troško, kad pabartų atžariai ją. Jei jis sako, kad pesimizmas negerai, tai tikriausiai ir negerai, galvojo ji. Jų santuoka bus kuo laimingiausia.

– Ne, – tarė ji, išlygindama ant kelio kojinę, – aš jos nepabaigsiu.

Na, tai? Juto, kaip jis tebežiūri į ją, tik jau kitokiomis akimis, jis norėjo kažko, norėjo to, ką paprastai jai būdavo sunkiausia jam suteikti, norėjo, kad pasakytų jį mylinti. O, ne, to ji tikrai negalėjo padaryti. Kalbėti jam visuomet būdavo lengviau negu jai. Pasakyti jam ką nori būdavo vienas juokas, bet tik ne jai… Taip, rodos, kuo natūraliausiai pasakydavo ką panorėjęs, o paskui, lyg ir be jokios priežasties, ūmai pasigailėdavo pasakęs ir priekaištaudavo. Vadindavo ją beširde moterimi, juk niekada nepasako, kad jį myli. Tačiau tai netiesa, tai netiesa. Tiesiog ji niekada nekalba apie tai, ką jaučia. Gal pastebėtų kokį trupinį ant jo švarko? Kuo čia galėtų jam padėti? Pakilusi stovėjo prie lango su rudai raudona kojinyte rankose, nes norėjo nuo jo nusigręžti, be to, prisiminė, kokia ji naktį dažniausiai graži, kokia graži jūra. Bet žinojo, kad jai sukantis jis irgi pasuko galvą, kad toliau žiūri į ją. Žinojo, ką jis galvoja. Tu gražesnė nei bet kada. Ir ji jautėsi be galo graži. Negi tu nė karto man taip ir nepasakysi, kad mane myli, galvojo jis, nes buvo susijaudinęs, ir dėl Mintos, ir dėl knygos, ir dėl to, kad diena jau ėjo į pabaigą, o jie susiginčijo, ar plauks į švyturį. Tačiau to padaryti ji neįstengė, to pasakyti ji neįstengė. Paskui žinodama, kad jis vis dar ją stebi, laikydama kojinę, pažiūrėjo į jį. Žvelgdama į jį, užuot ką pasakiusi, atsigręžė laikydama kojinę ir ėmė šypsotis. Nes nors ji nepasakė nė žodžio, jis žinojo, aišku, jis žinojo, kad jį myli. To paneigti jis negalėjo. Ir šypsodamasi ji pažvelgė pro langą ir tarė (galvodama sau, niekas šioje žemėje negali prilygti tokiai laimei).

– Taip, tu buvai teisus. Rytoj bus drėgna. Plaukti ryt negalėsime.

Ji to nepasakė, tačiau jis žinojo. Ir žiūrėjo į jį šypsodamasi. Mat ji ir šįsyk laimėjo.

Laikas eina

I

– Na ką, teks palaukti, pažiūrėsime, ką parodys ateitis, – tarė ponas Banksas, grįždamas iš terasos.

– Jau beveik per tamsu, kad ką nors įžiūrėtum, – tarė Andrus, parėjęs iš paplūdimio.

– Jau beveik neįmanoma atskirti jūros nuo smėlio, – tarstelėjo Pru.

– Ar palikti tą šviesą degančią? – paklausė Lilė, kai jie viduj nusivilko apsiaustus.

– Ne, – atsakė Pru, – nereikia, jei visi parėjo. Andrau, – šūktelėjo, – tik užgesink šviesą koridoriuje.

Viena po kitos lempos užgeso, tik pono Karmišelio žvakė, mat atsigulęs iškart nemigdavo, mėgo truputį paskaityti Vergilijų, liko degti ilgiau nei kitų.

II

Tad kai užgesino visas šviesas, į tamsą nugrimzdo mėnulis, ir menka srovelė, barbenanti į stogą, ištvino didžiausiu pasaulį tamson panardinusiu potvyniu. Rodėsi, neliko nieko, kas būtų nenuplukdytas šio potvynio, neužgožtas šios tamsos viešpatystės; tamsa šliaužė pro raktų skylutes ir sienų plyšius, įsivogė už langų užuolaidų, prasismelkė į miegamuosius, pakeliui prarydama ąsotį ir dubenį, vienur pasiglemždama vazą su raudonais ir geltonais jurginais, kitur kietus komodos kraštus ir masyvų šios kūną. Ne tik baldų negalėjai atskirti kas kur; iš kūno nei proto neliko nieko, iš ko galėtum pasakyti, štai čia jis, o ten ana ji. Kartais pakildavo ranka, tarsi už ko nusitverti, o gal ką nuvaikyti, kartkartėmis kažkas sudejuodavo, kažkas nusijuokdavo, lyg pabandęs papokštauti su niekiu.

Nei svetainėje, nei valgomajame, nei ant laiptų nė šapelis nekrusteli. Tik per surūdijusius vyrius ir nuo jūros šlapias išbrinkusias medines namo dalis (juk namas vis dėlto buvo sukiužęs) vijosi aplink kampus, o paskui išdrįsdavo įsigauti į vidų nuo didžiojo vėjo atsiplėšę pasiklydę vėjūkščiai. Galėjai juos nesunkiai įsivaizduoti įtykinančius į svetainę, žaidžiančius su atplyšusio sienos apmušalo skiaute, klausinėjančius ir besistebinčius, kiek ji čia dar plevėsuos, kada nudriks? Minkštais pirštais perbraukę per sienas, iškeliaudami toliau, dar susimąstę klaustelėjo raudonas ir geltonas sienų apmušalų rožes, ar jos išbluks, dar stabtelėjo ir paskaitinėjo (laiko turėjo marias) suplėšytus ir į šiukšlių krepšį sumestus laiškus, apžiūrėjo gėles ir knygas, nes šios visos dabar pleveno atverstos, ir vis klausinėjo. Ar buvo jie sąjungininkai, ar buvo jie priešai? Kažin kiek laiko tvėrė draugystė ar pyktis?

Kai klaidžiojanti švieselė blyškiais savo žingsniais ant laiptų ir demblio parodė jiems kelią, – gal atklydo iš kokios prasivėrusios žvaigždės, gal iš pamėkliško laivo, gal net iš paties švyturio, – padūkę vėjūkščiai užsikeberiojo laiptais ir ėmė smalsiai šniukštinėti aplink miegamojo duris. Nesvarbu, kas kitur gali prapulti ir išnykti, tai, kas čia, lai liks nepajudinta. Čia toms slysčiojančioms šviesoms, tiems apgraibomis kelio ieškantiems vėjūkščiams, kurie pūsčioja ir pasilenkia virš lovos, bus pasakyta: negalima jums čia nei liesti, nei naikinti. Tai išgirdę, pavargę, it šmėklos su plunksnos lengvumo pirštais ir besvoriu plunksnos atkaklumu, dirstelėję dar sykį į užmerktas akis, sapne susigniaužusius pirštus, pavargusiai susisupstę į savo apsiaustus išnyko. Tik paskui dar pašniukštom, lytėdami pavaikštinėjo jie prie lango ant laiptų, sulindo į tarnų miegamuosius, į dėžes palėpėje, lipdami žemyn nubalino obuolius ant valgomojo stalo, pačiupinėjo rožių žied lapius, palytėjo paveikslą ant molberto, nusibraukė kojas į demblį, ant grindų pripūtė smėlio. Pagaliau nenoromis ir visai liovėsi pūsčioti, susirinko į krūvą, visi sykiu atsiduso, visi sykiu išleido betikslį gūsį raudos, į kurį atsiliepė kažkurios virtuvės durys, plačiai virstelėdamos, įleidę kažin ką nematomą, trinktelėję jam įkandin.

[Čia Vergilijų skaitęs ponas Karmišelis užpūtė žvakę. Buvo vidurnaktis.]

III

Tačiau ką pagaliau reiškia viena naktis? Trumpas laiko tarpas, ypač kai tamsa užkrinta taip anksti ir taip greitai vėl sučiulba paukštis, užgieda gaidys ar krusteli bangos išlinky blyški žalsvuma. Naktį pakeičia naktis. Žiema jų turi didžiulę atsargą, it kortų malką, ir nenuilstančiais pirštais dalija jas lygiai, vienodai. Naktys ilgėja, naktys tamsėja. Kai kurios it skaisčias plokštes iškelia aukštyn skaidrias planetas. Rudens apdraskyti medžiai blyksteli suplėšytų vėliavų ryškiu, liepsnojančiu vėsiuose, niauriuose katedros urvuose, kur auksinėmis raidėmis marmuriniuose puslapiuose surašyta, kaip numirštama mūšyje, kaip blunka kaulai, kaip dega jie tolimuose Indijos smėlynuose. Rudeniški medžiai švyti geltonoje mėnulio šviesoje, mėnulio pilnačių šviesoje, kuri subrandina gimdymo galią, ražieną išlygina, o teliūskuojančios bangos mėlynumą sugrąžina į krantą.

Atrodė, dabar, tarytum sujaudinta žmogaus atgailavimo ir viso jo triūso, dieviškoji malonė praskleidžia uždangą ir ryš kiai, vaizdingai parodo už jos pasistiepusį kiškį, dūžtančią bangą, siūruojančią valtį, kurie, jei nusipelnytume, visuomet būtų mūsų. Tačiau dieviškasis maloningumas timpteli virvelę ir užtraukia uždangą, jam ima nepatikti, jis užlieja savo turtus liūtimi su kruša, taip juos sutraiško, taip su žeme sumaišo, kad, jau atrodytų, sunku ir įsivaizduoti, kad kada nors jie galėtų atgauti pirmykštę ramybę ar kad iš jų fragmentų kada nors būtų įmanoma surinkti pavidalus, ar kad iš išbarstytų kąsnelių kada nors galėtų pavykti perskaityti aiškius tiesos žodžius. Mat už kantrybę tepriklauso mums vieną kartą žvilgtelėti, tepriklauso tik trumpas atokvėpis nuo triūso.

Naktys nūnai kupinos vėjo ir audrų, medžiai nardo ir lankstosi, pakrikai skrieja lapai, kol apkloja visą veją, jie nusimeta į stogo latakus, užkemša lietaus vamzdžius, išsibarsto ant drėgnų takų. Jūra daužosi, lūžta bangomis, ir jei miegančiam pasirodytų, kad pajūry jis ras atsaką į savo abejones, kad jūra pasidalys jo vienatve, jei, atmetęs į šalį patalus, keliautų vienas paklajoti po smėlį, neišvystų ten nieko, kas jam padėti galėtų, ką apvaizda būtų atsiuntusi jam į pagalbą, skubėdama nuraminti siaučiančią naktį ir sugrąžinti pasauliui žmogaus sielos kontūrus atspindinčius pavidalus. Užjaučianti ranka išdyla klajojančiojo pajūry rankoje, balsas griaudžia į ausį. Ir jau visai atrodo, kad beprasmiška šioje sumaištyje užduoti nakčiai tokius klausimus, kaip antai, kodėl ir dėl ko, o juk dėl jų ir pakilo klajojantysis iš miego, pakilo jis ieškoti šių atsakymų.

[Apgraibomis ieškodamas tako tirštoj ryto prietemoj ponas Ramsis ištiesė rankas, tačiau poniai Ramsi praeitą naktį ūmai mirus jo glėbys liko tuščias.]

IV

Tad ištuštėjusiame name su užrakintomis durimis, suvyniotais čiužiniais, tie paklydę vėjūkščiai, didžiulių armijų priešakiniai žvalgai, įūžavo vidun, brūkštelėjo per plikas lentas, paklebeno ir papūsčiojo, nei miegamajame, nei svetainėje nesutiko nieko, kas jiems pasipriešintų, mat užuolaidos tik plevėsavo, medis girgždėjo, stalų kojos nuogos bolavo, prikaistuviai ir porcelianas žiojėjo aptraukti, praradę blizgesį ir sueižėję. Tik tai, ką išeidami nusimetė žmonės, – batai, šaulio kepurė, išblukę sijonai ir paltai, – spintose išsaugojo žmogaus formą ir tuštumoje bylojo apie tai, kaip kitados jie buvo pilni gyvybės, kaip kitados rankos rūpestingai ieškojo kabliukų ir sagų, kaip veidrodis laikė veidą, laikė tą išskobtą jo tuštumoje pasauly, kuriame grįžtelėdavo figūra, tvykstelėdavo ranka, atsiverdavo durys, trepsėdami ir skubėdami vaikai subėgdavo ir vėl išbėgdavo. Dabar diena po dienos šviesa, it vandenyje atsispindinti gėlė, ryškų savo atvaizdą siųsdavo tik sienai priešais save. Vėjyje vešintys medžių šešėliai nusilenkdavo sienai, trumpam užtamsindavo tvenkinį, jame šviesa atspindėdavo pati save, tik praskrendą paukščiai pablukusia dėme plazdėdavo miegamojo grindimis.

Tad tvyrojo žavesys ir ramybė, sykiu sukūrę grožio kupiną pavidalą it kiautą, paliktą gyvenimo; vienišas tas žavesys lyg tvenkinys vakare, kurį tik iš toli išvystame pro traukinio langą, kuris išnyksta taip ūmai, kaip išnyksta tas vakaro prieblandoj subolavęs tvenkinys, tegul ir šmėkštelintis prieš akis, bet liekantis tūnoti savo vienatvėj.

Žavesys ir ramybė sunėrė rankas miegamajame, ir net vėjas, kaišiojąs nosį tarp tarsi įkapėmis susupstytų ąsočių ir uždangstytų kėdžių, net jūros vėjūkščiai, minkštomis drėgnomis nosytėmis trinantys šiuos ir uostantys, klausinėjantys ir klausinėjantys: „Ar jūs išbluksite? Ar jūs išnyksite?“, beveik nesudrumsčia ramybės, tvyrančio abejingumo, tobulo šio žavesio vientisumo, o to klausimo, atrodytų, nė nereikėtų klausti, šis pasaulis ir taip atsakytų, mes išliksime.

Niekas, atrodė, neįstengs iškreipti to vaizdo, sudrumsti tos tylos ar perdrėksti plevėsuojančio tylos šydo, kuris savaitė po savaitės tuščiuose kambariuose įsiaudė į paukščių barstomus riksmus, laivų ūkimą, laukų gaudesį ir dūzgesį, šuns lojimą, žmogaus riktelėjimą, suklostydamas juos visus aplink tyloje skendintį namą. Tik pokšteli lenta laiptinėje, vidurnaktį, riaumodamas išsiveržęs, po šimtmečių ramybės nuo kalno atrieda akmuo ir sutrupėjęs drioksteli į slėnį, o šalio klostė išsileidusi siūruoja. Paskui vėl viską apgaubia ramybė, plazdena šešėlis, šviesa linkteli garbstydama savo pačios atvaizdą ant miegamojo sienos; atžingsniuoja ponia Makneb, perdrėksdama tylos šydą geldoje išmirkusiomis rankomis, traškančiais batais maldama tylą į žvirgždą, ateina, kaip jai buvo nurodyta, atverti visų langų, nuvalyti miegamuosiuose dulkių.

V

Kai svirduliavo (nes lingavo ji it jūroje laivas) ir žvairavo (nes jos akys žvelgdavo ne tiesiai, o tarsi skrosdamos iš šono, tarsi smerkdamos šio pasaulio panieką ir pyktį, – juk ji buvo nevisprotė ir pati tai žinojo), kai įsitvėrusi laiptų turėklų pakilo į viršų ir riedėjo iš vieno kambario į kitą, ji dainavo. Blizgin dama ilgo veidrodžio stiklą ir šnairai žvairuodama į siūruojantį savo atvaizdą, iš lūpų leido garsus, kažkokią nuotrupą, kuri prieš dvidešimt metų tikriausiai nuotaikingai skambėjo nuo scenos, ją tikriausiai niūniavo, pagal ją šoko, tačiau dabar niūniuojama bedantės, kykuotos namų tvarkytojos, prarado savo prasmę, skambėjo it kvailio sniaukrojimas, pašaipa, vienas tik atkaklumas, sumindžiota į žemę, bet vėl greitai pašokanti; taigi kai svyravo šitaip, dulkindama, šluostydama, atrodė, kad porina ji, kaip visas gyvenimas vienas tik sielvartas ir rūpesčiai, kaip įkyrėjo keltis ir vėl gultis, visus tuos daiktus išimti, o paskui visus sudėti atgal. Šis pasaulis, kurį pažinojo jau kone septyniasdešimt metų, buvo tikra atšiauri vargo pakalnė. Lankstėsi tad pavargusi. Kiek dar, klausdavo ji, girgždėdama ir dejuodama ant kelių po lova, braukdama dulkes nuo lentų, kiek dar jis truks? Bet ir vėl šlubčiodama kėlėsi, stojosi, vėl su tuo žvairu žvilgsniu, kuris tarsi atitrūkdavo ir nusigręždavo nuo veido, nuo jos pačios sielvarto, stovėjo ir viepėsi į veidrodį, kvailai šiepėsi, o netrukus ir vėl pasileido šluba žingine, kilodama demblius, dėliodama į vietas porceliano indus, bet vis dar žvairuodama į veidrodį, tarsi pagaliau ir ji prisiminė šį tą, kas suteikia paguodos, tarsi laidotuvių giesmėje būtų švystelėjusi gyva viltis. Matyt, būta tų vizijų džiaugsmingų, gal regėjo save prie geldos, gal su vaikais (du jų buvo nesantuokiniai, o trečiasis nuo jos pabėgo), o gal matė save aludėje, maukiančią alų, gal besirausiančią stalčiuose, perrinkinėjančią skiauteles. Švystelės properša tamsoje, tarsi koks tunelis per užmaršties gelmes, per kurį atsklinda tiek šviesos, jog ši perkreipia vypsantį į veidrodį veidą, pralinksmėjusi ji vėl imasi darbo, vapendama seną miuzikholų melodiją. Mistikas, svajotojas, tą gied rą naktį keliaudamas paplūdimiu, sudrumsdamas balutę, žvelgda mas į akmenį, savęs klausinėjo: „Kas aš esu?“, „Kas gi tai?“, ir ūmai maloningai jam tapo suteiktas atsakymas (tik niekas nepasakys koks), kad nešaltų jis šaltyje, nepavargtų dykumoje. Tik ponia Makneb liko savo vizijoje gurkšnoti aludėje ir apšnekinėti.

VI

Iš kiekvieno lapo gyvybe kliokiantis pavasaris, plikas ir skaistus it mergelė, nuožmi savo skaistybe, paniekinanti savo tyrumu, išsitiesė ant laukų plačiaakis ir budrus, nėmaž nepaisantis to, ką darė ar ką galvojo žiūrintieji. [Pru Ramsi tą gegužę, įsikibusi tėvui į parankę, ištekėjo. Nieko deramesnio negalėjai įsivaizduoti, tikino žmonės. Ir pridurdavo, o jau gražumėlis buvo tos nuotakos!]

Vasarai artėjant, vakarams ilgėjant, tie, kas negalėdavo miegoti, kas puoselėjo viltis, kas pajūriu vaikštinėjo, tvenkinį drumstė, kas neįstengė nepasiduoti keisčiausioms svajonėms, – kaip kūnas virsta atomais ir šie pabyra pavėjui, kaip jų širdyse blykčioja žvaigždės, kaip uola, jūra, debesis ir skliautas vienas kito siekia ir susieina sykiu, kad išoriškai surinktų vidinės vizijos dalis. Tuose veidrodžiuose, žmonių galvose, tuose nerimstančio vandens telkiniuose, kur nuolat virsta debesys ir įgyja kūnus šešėliai, atkakliai vešėjo svajonės, neįmanoma buvo atsispirti keistai nuojautai, kad kiekviena žuvėdra, gėlė, medis, vyras ir moteris, net pati balta žemė tvirtina (bet jei tuo suabejosi, iškart tvirtinimą savo paneigia), kad gėris triumfuoja, kad nusveria laimė, kad tvarka viešpatauja; neįmanoma buvo atsispirti tam nepaprastam skatuliui klajoti, blaškytis visomis kryptimis, ieškant kažin kokio absoliutaus gėrio, ypatingo ryškumo krištolo, visai kitokio nei įprasti malonumai ir vertybė, svetimo namų gyvenimo procesams, – vienatinio, kieto, ryškaus, tarsi deimanto smėly, kuris suteiksiąs saugumą jį radusiam. Sušvelnėjęs ir nusiraminęs pavasaris su dūzgiančiom bitėm ir šokančiais mašalais užsimetė apsiaustą, prisidengė šydu akis ir išsilenkdamas praplaukiančių šešėlių ir nesmarkaus lietučio šuorų žengė tarp žmonių pažinti jų sielvarto.

[Pru mirė tą vasarą nuo kažkokios ligos, gimdydama kūdikį. Baisesnės tragedijos, žmonės kalbėjo, negalėjai nė įsivaizduoti, kai niekas, tikino jie, nebuvo laimės labiau už ją nusipelnęs.]

Dabar per vasaros karštį vėjas vėl nusiuntė savo pasiuntinius į namą. Saulėtuose kambariuose musės audė tinklus, piktžolės po langais naktimis nepavargdamos barbendavo į lango stiklą. Kai sutemdavo, švyturio spindulys, tamsoje valdingai nutįsęs per kilimą, pindamas ant jo šviesos raštą, atsklisdavo dabar minkštesne pavasarine šviesa, susiliejančia su mėnulio spinduliais, slysdavo jis lengvai, tarsi glamonėdamas, vogčiomis uždelsdavo, dirstelėdavo, o paskui sugrįždavo pažiūrėti dar kartą. Tačiau kai viską užliedavo šis liulantis meilumas, kai ilgasis spindulys atsiremdavo į lovą, suskildavo akmuo, išsileisdavo dar viena šalio klostė, ir šis kabėjo ten plevendamas. Trumpomis vasaros naktimis, ilgomis vasaros dienomis, kai tuščiuose kambariuose skambėdavo laukų aidas ir musių dūzgesys, ilgas vimpilas švelniai siūruodavo, be tikslo sūpuodavosi. Saulė taip išrengdavo ir apnuogindavo kambarius, užtvindydavo juos geltona migla, kad kai ponia Makneb įsiveržusi siūbuodavo po namus dulkindama ir šluodama, atrodė ji kaip atogrąžų žuvis, nardanti po saulės apšviestus vandenis.

Tačiau vėliau vasarą snaudulį ir miegą ėmė pertraukti grėsmingi garsai, tarsi į veltinį daužomo plaktuko dūžiai, nuo jų protarpiais taip sudrebėdavo namas, kad šalio klostės dar smarkiau išsileido, suskilinėjo arbatos puodeliai. Skimbtelėdavo bufete stiklai, lyg milžinas, nepakėlęs kančios, būtų riktelėjęs griausmingu balsu, sudrebindamas stiklines bufete. Paskui vėl visa nuščiūdavo, paskui vėl naktis po nakties, kartais net ir dienos šviesoje, kai ryškėdavo rožės, o šviesa kuo aiškiausiai regėdavo ant sienos savo atvaizdą, į šią tylą, į šį abejingumą, šį vientisumą tarsi kažin kas šlumštelėdavo nukrisdamas.

[Prancūzijoje sprogo sviedinys, su skeveldromis išlėkė į orą dvidešimt ar trisdešimt jaunų vyrų; Andrus, kuris, dėkui apvaizdai, mirė akimirksniu, buvo tarp jų.]

Tą vasarą tie, kas eidavo pasivaikščioti pajūriu, paklausinėti jūros ir dangaus, ką jiems pasakys, kokią klajojančią viziją parodys, be įprastų dieviškosios gausos ženklų – saulėlydžio jūroje, aušros blyškumo, pakylančio mėnulio, žvejų valčių mėnesienoje, purvo bandeles kepančių ar žolių kuokštais besisvaidančių vaikų, pastebėjo ir prieštaraujančių šiai džiaugsmingai bei romiai aplinkai ženklų. Išvysdavo jie nebyliai pasirodantį pelenų spalvos laivą, išnyrantį ir vėl išnykstantį; ramiame jūros paviršiuje pasirodydavo purpurinė dėmė, tarsi vandenų gelmėje kažkas nematomas kunkuliuotų ir kraujuotų. Išryškėję peizaže, šie vaizdai negalėdavo nesukelti pačių jautriausių reakcijų; išvydęs juos, vaikščiojantis pakrante stabtelėdavo susimąstyti, ar gali tokie ženklai jam žadėti ką palankaus. Jų stačiai nepaisyti neįmanoma, neįmanoma nematyti grėsmingo jų reikšmingumo peizaže, neįmanoma žingsniuoti pajūriu toliau ir gėrėtis tuo, kaip išorinis grožis atspindi vidinį grožį.

Ar Gamta pratęsia tai, ką sumano žmogus? Ar ji užbaigia tai, ką žmogus pradeda? Juk lygiai abejingai žvelgia ji į žmogaus nelaimę, jo niekingumą ir kančią. Ta svaja pasidalyti savimi, pasiekti išsipildymą, rasti pajūrio vienatvėj atsakymą juk buvo tik veidrodžio atspindys, o veidrodis pats argi nebuvo tik stiklo paviršius, kuris užsitraukia stojus ramybei, kilnesnėms jėgoms giliai sumigus? Nekantrus ir nusivylęs (nes grožis vilioja, grožis guodžia) klajūnas negalėdavo toliau keliauti pajūriu, susimąstymas tapdavo nepakenčiamas, veidrodis sudaužytas.

[Ponas Karmišelis tą pavasarį išleido eilių tomelį, sulaukusį netikėto pasisekimo. Karas, tvirtino žmonės, atgaivino susidomėjimą poezija.]

VII

Naktis po nakties, vasara po žiemos, ir audros kančia, ir gied ro oro staigi verianti strėlė viešpatavo čia netrukdomos. Pasiklausęs (jei būtų buvę kam klausyti) viršutiniuose tuščio namo kambariuose būtum girdėjęs grumant chaosą, retkarčiais pertraukiamą žaibo, virsmą ir daužymąsi, kai linksminasi vėjai ir bangos it amorfiški į beformes mases panašūs milžinai, kurių kaktose neblyksteli protas, kai virsta vienas ant kito, nardo ir grimzta tamsoj ir šviesoj (nes naktis ir diena, mėnuo ir metai vienas nuo kito jau nesiskyrė), beprotybės žaidimuose, kol ima atrodyti, kad visata virsta kūliais apimta laukinės sumaišties, užplūsta beprasmiškos aistros, be jokio tikslo, kad grumiasi pati su savimi. Pavasarį sodo urnos pražydo gėlėmis iš vėjo atneštų sėklų, pleškėjo spalvomis kaip kasmet. Žibuoklės žydėjo, žydėjo narcizai. Bet dienos ramybė ir skaidrumas buvo tokie svetimi, koks svetimas buvo nakties chaosas, sąmyšis, kai sustingo medžiai, sustingo gėlės, kai žiūrėjo jie priešais save, kai pakėlė akis, bet nieko neišvydo, beakiai ir tokie baisūs.

VIII

Nebijodama, kad kam pakenks, nes juk šeima neatvažiuos, o namą parduos, greičiausiai per Mykolines, ponia Makneb pasilenkė ir pasiskynė gėlių – parsineš puokštę namo. Pamerkė jas ant stalo, kol valė dulkes, mėgo gėles, gaila, kad jų niekas nemato. Sakykim, namą parduos (stovėjo įsisprendusi į šonus prieš veidrodį), bet jį juk vis viena reikės prižiūrėti, reikės. Juk tiek metų stovėjo be gyvos dvasios jame. Knygos, daiktai apsitraukė pelėsiais, nes vyko karas, pagalbininkų rasti buvo sunku, tai ir namai nebuvo sutvarkyti, kaip būtų norėjusi. Dabar juos iššveisti vienam žmogui tikrai per sunku. Ji per sena. Skauda kojas. Visas tas knygas reikia išnešti ant pievelės prieš saulę, koridoriuje byra tinkas, virš studijos lango užsikimšo lietvamzdis, pribėgo vandens, kilimą visai supūdė. Bet juk tie žmonės turėtų patys atvažiuoti, turėtų ką nors atsiųsti, nes komodose pilna drabužių, visuose miegamuosiuose palikta drabužių. Ką su jais daryti? Juose jau ir taip prisiveisė kandžių – ponios Ramsi drabužiuose, vargšės moters. Šitų drabužių jau tikrai nesivilktų. Numirė ji, kalbėjo, jau prieš kelerius metus Londone. Štai tas senas pilkas apsiaustas, kurį vilkėdavo dirbdama sode (ponia Makneb pačiupinėjo apsiaustą). Taip ir mato ją, ateidama taku su skalbiniais, pasilenkusią prie gėlių (sode dabar graudus vaizdas, sužėlę kur kas, gėlynuose įsitaisę kiškiai), – taip ir mato ją su kuriuo nors vaikų, su tuo pilku apsiaustu. O dar jos aulinukai ir batai, ant stalelio palikusi šepetį ir šukas, dėl Dievo, tarsi tikėtųsi ryt čia sugrįžti. (Ji galop jau mirė staiga, taip žmonės kalbėjo.) Ir jau sykį ketino jie atvažiuoti, bet atidėjo kelionę, vis dėl karo, dėl to, kad šiais laikais taip sunku keliauti, per visus tuos metus nė karto neatvažiavo, tik pinigų atsiųsdavo, bet niekada neparašė, neatvažiavo ir tikisi rasti viską, kaip palikę, Dievulėliau! Štai tualetinis stalelis pilnutėlis daiktų (atitraukė stalčius), nosinių, kaspinų. Taip, ji taip ir mato ponią Ramsi, ateidama taku su skalbiniais. „Labas vakaras, ponia Makneb“, – pasisveikindavo ponia, maloniai su ja elgdavosi. Visos merginos ją mėgo. Tačiau, Dievulėliau, kiek visko nuo tų laikų pasikeitė (uždarė stalčių), kiek šeimų prarado artimuosius. Taigi ponia mirusi, ponaitį Andrų užmušė kare, panelė Pru pasimirė gimdydama pirmąjį kūdikį, bet ir visi kiti šiais laikais prarado ką iš artimųjų, kainos begėdiškai pakilo ir iki šiol nesumažėjo. Taip, ji puikiai prisimena ponią su šiuo apsiaustu.

„Labas vakaras, ponia Makneb“, – ištardavo, ir ji liepusi virėjai palikti jai lėkštę pieniškos sriubos. Maniusi, gal norėsianti, gal praalko, kol atkeliavo iš miestelio su skalbinių našta. Taip ir regi ją dabar, pasilenkusią prie gėlių; išblukęs ir mirksintis, it gelsvas spindulys ar ratelis teleskopo vamzdžio gale, moters su pilku apsiaustu pavidalas nubėga miegamojo siena, per tualetinį stalelį, per prausyklę, kol ponia Makneb šlubčioja ir klibikščiuoja, dulkindama, lygindama. O kuo ta virėja vardu? Mildreda? Mariana? Kažkoks panašus. A, na, ir pamiršo, kaip ji viską pamiršta. Arši kaip visos rudaplaukės moterys. Kiek jos sykiu prisijuokdavo. Ji virtuvėje visada būdavo laukiama. Pralinksmindavo jas, dievaži. Taip, gyvenimas tada tikrai buvo geresnis.

Atsiduso, ne, tikrai, darbo čia vienai moteriai tikrai per daug, nepritariamai kraipo galvą. Štai vaikų kambarys, kaip jame drėgna, tinkas nubyrėjęs, ir kodėl gi jie sumanė čia prikalti šitą pabaisos galvą? Irgi apipelijusi. Palėpėje žiurkės. Prilyta į vidų. Bet jie niekada nieko neatsiuntė, niekada neatvažiavo. Kai kur ir spynos subyrėjo, tad durys atviros tabaluoja. Ne, sutemus ji nenori čia likti viena. Vienai moteriai visa tai per sunku, tikrai per sunku, girgždėjo, dejavo. Užtrenkė duris, pasuko raktą spynoje ir paliko namą vieną, uždarytą, užrakintą.

IX

Tad namą paliko, namą apleido. Jis liko numestas, tarsi kriauklė ant kopos, kurioje, išėjus gyvybei, tesirenka sūrūs druskos grūdeliai. Sutemo, atrodė, begalinė naktis. Liko čia viešpatauti vien šmaikštaujantys vėjūkščiai, kibiais pirštais knebinėjantys, drėgnom burnom pūsčiojantys. Prikaistuvis surūdijo, demblys supuvo. Rūpužės įšniukštinėjo vidun. Neskubėdamas ir be tikslo pirmyn atgal siūravo sau šalis. Pro plyteles podėly prasispaudė usnys. Svetainėje susisuko lizdus kregždės, ant grindų pridraikė šiaudų. Pribyrėjusio tinko galėjai pasemti sauja, apsinuogino sijos, žiurkės ką nusičiupusios vilkdavo pūdyti po sienų plokštėmis. Iš lėliukių išsprūdę raini dryžuoti drugiai pragyvendavo gyvenimą plazdėdami į lango stiklus. Aguonų prisisėjo tarp jurginų, veja lingavo aukšta žole, tarp rožių kyšojo artišokų bokšteliai, garbanotasis gvazdikas žydėjo tarp kopūstų; žiemos naktimis tylus piktžolės barbenimas į langą susiliedavo su piktu drūtų medžių šlamėjimu ir dygliuotų erškėčių talžymu, jie vasarą langus taip užstodavo, kad kambarys paskęsdavo žalumoje.

Kokia galia sustabdys gamtos derlumą, jos beprotybę? Ar ponios Makneb dienos sapnas, kuriame ji regi ponią, regi vaiką, regi lėkštę pieniškos sriubos? Vizija nuplazda per sieną ir išnyksta. Ji užrakina duris, ji išeina. Tai ne vienos moters jėgoms, sako ji. Niekada nieko nepasiuntė, niekada patys neatvažiavo. Stalčiuose tebepūva jų daiktų, kam gi reikėjo juos taip palikti, šnekėjo ji, šie namai griūva, yra. Tik švyturio spindulys trumpam į juos užklysta, greitu žvilgsniu aprėpia lovą ir sieną, žiemos tamsoje vienodai abejingai dirsteli į usnis ir kregždę, žiurkę ir šiaudus. Juk niekas jiems nepasipriešina, niekas neištaria ne. Tad lai pusto vėjas, sėdamas aguonas, lai gvazdikas susiporuoja su kopūstu. Lai svetainėje lipdo lizdus kregždė, lai išlupa sau iš po kojų plytelę usnis, o drugelis tegul šildosi prieš saulę ant išblukusio krėslo kartūno. Lai sudaužytas stiklas ir porcelianas pabyra ant pievos, lai apaugs jie žole ir laukinėmis uogomis. Atėjo metas, dvejonės metas. Kai aušra virpa, o naktis stabteli, plunksna svarstyklių lėkštėje nusveria ją žemyn. Dar viena plunksna, ir grimzdamas, griūdamas namas būtų pakrypęs ir subyrėjęs, būtų paskendęs tamsos gelmėse. Kambarių griuvėsiuose iškylautojai būtų kūrę katiliukus, priebėgos jame ieškotų įsimylėjėliai, prigulę ant plikų lentų; ant plytų būtų pasidėjęs užkandį piemuo; susisupęs į paltą ir gindamasis nuo šalčio čia būtų pernakvojęs valkata. Paskui žemyn būtų nudardėjęs stogas, erškėčiai ir cūgos būtų užvertusios taką, laiptelį ir langą, būtų sužėlusios, netvarkingai, bet su pasimėgavimu, viršum šio kauburio, kol koks nors iš kelio išklydęs įsibrovėlis iš degančių knifofijų tarp dilgėlių, o gal iš porceliano šukelės, įstrigusios tarp cūgos šakų, būtų supratęs, jog kitados čia kažkas gyveno, kad čia būta namo.

Jei plunksna būtų nukritusi, ji būtų nusvėrusi svarstyklių lėkštę žemyn, visas namas būtų paniręs į gelmes dūlėti užmaršties smėlyje. Tačiau veikė jėga, gal ir nesąmoninga, kažkas, kas žvairavo, kažkas, kas svyravo, kažkas, kas nejautė įkvėpimo imtis darbo it kokio tauraus ritualo su iškilmingu giedojimu. Ponia Makneb vaitojo, ponia Bast girgždėjo, jos buvo senos, sustingusiais kaulais, skaudančiom kojom. Pagaliau jos atvyko su šluotomis ir kibirais, jos ėmėsi darbo. Nei iš šio, nei iš to, gal ponia Makneb pasirūpintų, kad namas būtų tinkamai paruoštas, parašė viena iš panaičių. Ar ji nepadarytų to ir ano, visko kuo skubiau. Jie tikriausiai vasarą atvažiuos! Jie paliko va šitaip viską, iki pat dabar, o nūnai tikisi rasti viską, kaip palikę. Pamažu, su didžiausiu vargu, apsiginklavusios šluotomis ir kibirais, ponia Makneb ir ponia Bast, plaudamos ir šveisdamos sustabdė irimą ir puvimą, išgelbėjo iš laiko tvenkinių visa tai, virš ko jie grėsmingai ketino užsiverti; čia dubenį, čia spintelę, o vieną rytą išgriebė iš užmaršties visus Veiverlių romanus ir arbatos puodelių rinkinį. Po pietų sugrąžino saulei ir vėjui žalvarines židinio groteles ir plieninius židinio įrankius. Džordžas, ponios Bast sūnus, gaudė žiurkes, pjovė žolę. Pakvietė statybininkus. Vyriams girgždant ir skląsčiams žviegiant, išbrinkusiam medžiui dunksint ir pokšint, iš surūdijusio, sunkiai girgždančio ėmė kažkas rastis, kai moterys, čia susiriesdamos, čia vėl išsitiesdamos, aimanuodamos ir dainuodamos, pliaukšėjo ir trankė, čia viršuje, čia jau žiūrėk apačioj rūsiuose. Ai, skundėsi jos, kiek čia to darbo!

Kartais arbatą gerdavo miegamajame, kartais studijoje, pusiaudienį mesdavo darbus, purvinais veidais, senos rankos vis dar likdavo susigniaužusios nuo šepečių kotų. Nugriuvusios ant kėdžių apmąstydavo, kad įveikė kriaukles ir vonią, čia kur kas daugiau pastangų pareikalavusį triumfą prieš il gas eiles knygų, kurios kitados buvo juodos tarsi varnai, tačiau dabar baltomis dėmėmis nuėjusios, veisiasi jose kažkokie blyškūs grybai ir paslaptingi vorai. Ir vėl pajutusi, kaip kūnas sušyla nuo arbatos, tarsi akį pridėjusi prie teleskopo, šviesos ratelyje išvydo senąjį džentelmeną ant vejos, liesą kaip grėblį, kraipantį galvą, jai pareinant su skalbiniais, kalbantį su savimi, kaip jai pasirodė. Jis nepastebėdavo jos. Kai kas šnekėjo, kad jo nėra tarp gyvųjų. Kuris gi čia tų ponų? Ponia Bast irgi tiksliai nežino. Jaunasis džentelmenas miręs. Žino tikrai, perskaitė jo pavardę laikraštyje.

O paskui dar buvo virėja, Mildreda, Mariana, kažkokiu tokiu vardu, – rudaplaukė, karštakošė, kaip jos visos, bet geraširdė, jeigu mokėjai prie jos prisitaikyti. Magei ji palikdavo sriubos lėkštę, kumpio kąsnį, ko būdavo valgyta. Tais laikais jie gerai gyveno, turėjo viską, ko panorėdavo (vingriai, linksmai, po ją vaikštinėjant karštai arbatai, vyniojo ji prisiminimų kamuolį, sėdėdama pintoje kėdėje, prie vaikų kambario židinio grotelių). Namie nuolat virė gyvenimas, žmonių susirinkdavo gausybė, kartais viešėdavo net kokių dvidešimt, tai plaudavo indus iki vėlumos po pusiaunakčio.

Ponia Bast (ji nepažinojo jų, mat gyvenusi tada Glazge) pastatė arbatos puodelį ir nusistebėjo, kam jie čia pakabino tą galvijo kaukolę. Nušautas svečiose šalyse, be abejonės. Labai gali būti, pritarė ponia Makneb, vis dar dalydamasi prisiminimais, juk turėjo jie draugų rytų šalyse; džentelmenai čia apsistodavo, damos vakarinėmis suknelėmis; kartą pro valgomojo duris matė visus susėdusius vakarienės; kokių dvidešimt, sakytų, visi su brangakmeniais, ir ją paprašė padėti išplauti indus, jau vėlai, po pusiaunakčio.

A, tarė ponia Bast, pamatys jie, kaip čia viskas pasikeitę. Pasilenkė prie lango. Jos sūnus Džordžas dalgiu šienavo žolę. Gal jie net paklaus. Na, kas čia buvo padaryta? Juk senasis Kenedis turėjo viską čia prižiūrėti, bet kai iškrito iš vežimo, ta koja vargino jį vis labiau. Paskui kokius metus, o gal tik didžiąją metų dalį visai nieko nebuvo. Tik tada jau pasirodė Deivis Makdonaldas, jie net sėklų atsiuntė, bet kas žino, ar jos kada buvo pasėtos. Taip, išvys jie, kaip čia viskas pasikeitę. Žiūrėjo, kaip sūnus šienauja. Jis geras darbininkas, iš tų tyliųjų. Na, joms jau metas imtis kraustyti tuos bufetus, pagalvojo. Sunkiai pakilo.

Pagaliau po daugybės darbo dienų viduje, pjovimo ir kasimo lauke, šluostai liovėsi blizginti langus, langus uždarė, visose namo duryse girgžtelėjo raktai, trinktelėjo lauko durys. Pagaliau baigta.

Dabar gi, tarsi iki šiol tas valymas ir šveitimas, šiūravimas ir pjovimas būtų ją nustelbęs, atvirvėjo vos girdima melodija, nutrūkstanti muzika, kurią ausis tarsi ir pagauna, bet ji tučtuojau vėl prasprūsta. Lojimas, bliovimas, netaisyklingas, nutrūkstantis, tačiau toks artimas, vabzdžio dūzgimas, virpesys nupjautos žolės, atskirtos, bet vis viena gyvos, karkvabalio parpimas, rato girgždėjimas, čia garsus, čia tylesnis, bet paslaptingai svarbus; ausis įsitempia bandydama juos sulieti, be vargo ji sukurtų iš šių harmoniją; bet taip ir lieka jie neišgirsti, nesuderinti, kol galop vakare šie garsai vienas po kito nuslopsta, payra harmonija, įsiviešpatauja tyla. Kai saulėlydžio ryškis užgęsta, atplevena rūkas, pakyla ramybė, tyla nusidriekia, nurimsta vėjas; pasaulis pasipurto ir ima migdytis tamsoje, kurioje jau nelieka nė šviesulėlio, tik ta žalsvuma, kuri atsrūva pro lapiją, tik tas baltumas, kuris atsispindi nuo baltų gėlių lysvėje palei langą.

[Vieną vėlų sekmadienio vakarą į namus atnešė Lilės Brisko lagaminą. Ponas Karmišelis atvyko tuo pačiu traukiniu.]

X

O tada jau tikrai atėjo taika. Jūra siuntė į krantą taikos žinias. Pakrančių miego daugiau nebedrums, o tik liūliuos jas ilsėtis vis ramiau, tik pins vis vingriau tą sapną, kurio išmintis plevena nepertraukta, nes ką gi dar galėjo murmėti jūra, kai Lilė Brisko, padėjusi galvą ant pagalvės dar švara kvepiančiame kambaryje, klausė jūros ošimo? Pro atvirą langą atsklido pasaulio grožio murmesys, toks tykus, kad neįstengei išgirsti, ką jis sako, tačiau tai nebuvo svarbu, nes šio murmesio prasmė paprasta. Jis viliojo miegančiuosius (nes namai vėl buvo pilni, atvyko ponia Bekvit ir ponas Karmišelis), negi jie nenorėtų nukeliauti į pajūrį, kilstelėti uždangą ir pažiūrėti? Tuomet jie išvystų, kaip purpuru pasidabinusi naktis, kokia jos galva karūnuota, kokie jos skeptre brangakmeniai, kaip į jos akis išdrįstų pažvelgti ir vaikas. O jei jie vis dar dvejotų (pavargusi po kelionės Lilė iškart užmigo, bet ponas Karmišelis skaitė knygą prie žvakės šviesos), jei vis dar sakytų ne, kad visa ši nakties puikybė tėra tik migla, kad net rasa išlieka ilgiau negu tai, kad verčiau jie miegosią, švelniai tuomet, nesiskųsdamas ir nesiginčydamas, balsas dainuos savo dainą. Švelniai duš bangos (Lilė jas girdėjo sapne), minkštai liesis šviesa (atrodė, liejasi pro jos akių vokus). Ir visa, pagalvojo ponas Karmišelis užversdamas knygą, visai taip kaip kitados.

Kai tamsos užuolaidos užsitraukė virš namo, virš ponios Bekvit, pono Karmišelio ir Lilės Brisko taip, kad keli sluoksniai tamsos užklojo jų akis, balsas vėl pasigirdo – kodėl gi nesusitaikius su šituo, nenusiraminus ir to nepriėmus, kodėl tamsai neatsidavus? Dūsaudama juos ramino jūra, sudūžtanti į salas, tarsi jas matuotų, naktis juos apsupo, jų miego niekas nepertraukė, kol praplyšo paukščiai, ir silpni balseliai įsiaudė į aušros balsvumą; girgžtelėjęs vežimas, kažin kur sulojęs šuo, užuolaidas kilstelėjusi saulė nutraukė šydą jiems nuo akių. Lilė Brisko krustelėjo miege. Nusitvėrė antklodės kaip krintantis nuo uolos žmogus nusitveria žolės kuokšto. Plačiai atsimerkė. Štai ji ir vėl čia, pagalvojo, atsisėsdama lovoje tiesi it styga. Pabudusi.

Švyturys

I

Ką gi tai reiškia, ką visa tai galėtų reikšti, klausinėjo savęs Lilė Brisko, svarstydama, nes buvo palikta viena, ar jai derėtų eiti į virtuvę atsinešti dar vieną puodelį kavos, o gal palaukti čia? Ką gi tai reiškia? Ši banali frazė, įstrigusi jai iš kažkokios knygos, nardo tarp jos minčių, nes štai pirmąjį rytą su Ramsiais ji neįstengia sutramdyti jausmų, gali tik klausytis, kaip skamba ši frazė, tad tegu pridengia ji tuštumą jos galvoje, kol šie garai išsisklaidys. Nes tikrai, ką gi ji jaučia, sugrįžusi po visų šių metų, kai ponios Ramsi jau nėra tarp gyvųjų? Nieko, nieko, nieko, ką galėtų kaip nors išsakyti.

Ji atvyko vėlai naktį, kai viskas atrodė paslaptinga, tamsu. Dabar pabudo senoje savo vietoje prie pusryčių stalo, bet viena. Dar labai anksti, nėra nė aštuonių. Jie vyksta į švyturį, visa ekspedicija, ponas Ramsis, Kem ir Džeimsas. Iki šiol jie jau turėtų būti išvykę, jiems reikėtų suspėti su atoslūgiu ar kaip ten sakoma. Tačiau Kem nebuvo susiruošusi, Džeimsas nebuvo susiruošęs, o Nensė užmiršo užsakyti sumuštinių, ir ponas Ramsis niršo, įsiutęs išėjo iš kambario ir trenkė durimis. – Kokia prasmė tada plaukti? – triukšmavo jis.

Nensė išnyko, o jis įniršęs žingsniavo po terasą pirmyn atgal. Visame name buvo girdėti šūkavimai, trinksėjo durys.

Įsiveržė Nensė ir paklausė, dairydamasi po kambarį, tarsi apsvaigusi, tarsi apimta nevilties, „ką reikia nusiųsti į švyturį?“, tarsi prisiverstų daryti tai, ko, iškart nusivylusi žino, vis viena neįstengs.

Ne, tikrai, ką dera nusiųsti į švyturį? Bet kokiu kitu metu Lilė būtų patarusi siųsti arbatos, tabako, laikraščių. Tačiau šį rytą viskas atrodo taip neišpasakytai keista, kad Nensės klausimas, ką reikia pasiųsti į švyturį, atlapojo jos sąmonėje duris, kurios trinksėjo ir siūbavo, ir tegalėjo apstulbusi, akis išplėtusi klausinėti, ką reikia nusiųsti. Ką reikia daryti? Ir ko pagaliau aš čia sėdžiu?

Sėdėdama viena (nes Nensė vėl išlėkė) prie ilgo stalo su išrikiuotais švariais puodeliais, pasijuto atkirsta nuo kitų žmonių, įstengė tik žiūrėti, klausinėti, stebėtis. Namai, ši vieta, šis rytas, viskas atrodė jai nepažįstama. Prie nieko ji čia neprisirišusi, su niekuo nesusijusi, jautė, kad bet kas gali įvykti, o tai, kas įvyko, žingsniai lauke, šūktelėjantis balsas („ne bufete, o laiptinėje,“ sušuko kažkas) buvo tik klausimas, tarsi paprastai viską susiejantis ryšys būtų nukirstas, o jie visi plūduriuotų, tai čia, tai vėl ten, tai į šalį, bet kur ir bet kaip. Kaip tai beprasmiška, kaip padrika, kaip nerealu, mąstė, žiūrėdama į tuščią kavos puodelį. Ponia Ramsi mirusi, Andrus užmuštas, Pru irgi mirusi, kad kiek kartojo, tai nepažadino joje jokio jausmo. O mes visi susirenkame šiame štai name, šį štai rytą, tarė ji, žvelgdama pro langą. Kokia graži rami diena.

Staiga eidamas pro šalį ponas Ramsis kilsteli galvą ir pažvelgia į ją sielvartingu pamišėlišku žvilgsniu, tačiau tokiu skvarbiu, tarsi kaip tik tą akimirką jis išvydo ją pirmąsyk gyvenime ir išvydo visiems laikams; ji apsimetė, kad geria iš tuščio kavos puodelio, kad jo išvengtų, kad išvengtų to, ko iš jos pareikalaus, kad bent trumpam atstumtų tą įsakmų poreikį. Papurtė galvą žiūrėdamas į ją ir nužirgliojo toliau („po vieną, išgirdo ji, pražuvome mes po vieną“ [Eilutės iš Viljamo Kauperio (William Cowper) eilėraščio „Išmestasis į krantą“ („The Castaway“, 1799; „We perished, each alone…“).]); kaip šį keistą rytą žodžiai tapo simboliais, jie išsirašė ant pilkšvai žalsvų sienų. Jei tik ji įstengtų sujungti tuos žodžius, juto, jei užrašytų juos kaip sakinį, prisikastų iki dalykų esmės. Tyliai tapnodamas įėjo senis Karmišelis, pasiėmė kavos ir apsikabinęs puodelį nutapeno atsisėsti prieš saulę. Keistas nerealumas gąsdino, sykiu ir jaudino. Jie plaukia į švyturį. Bet ką reikėtų pasiųsti į švyturį? Pražuvome. Po vieną. Pilkšvai žalsva šviesa ant sienos priešais. Tuščios kėdės. Tai vis dalys, bet kaip jas sujungti, klausė ji. Tarsi bijodama, kad pertraukta ji suardys trapią formą, kurią kūrė ant stalo, atsuko į langą nugarą, kad ponas Ramsis jos nematytų. Privalo kur nors pasprukti, pabūti kur nors viena. Staiga prisiminė. Kai sėdėjo čia prieš paskutinius dešimtį metų, ant staltiesės buvo tarsi mažytė šakelė, tarsi lapų piešinys, į kurį ji žiūrėjo apšvietos akimirką. Tada niekaip negalėjo sutvarkyti priekinio paveikslo plano. Reikia pastumti medį į priekį, tvirtino pati sau. To paveikslo taip ir nepabaigė. Nutapys jį dabar. Jis beldėsi jai į sąmonę. Kažin kur tie dažai? Prisiminė. Dažai, taip, praeitą vakarą paliko juos koridoriuje. Imsis iškart. Greit atsistojo, kad ponas Ramsis nespėtų atsigręžti.

Atsinešė kėdę. Tiksliais senmergės judesiais pastatė molbertą ant vejos krašto, ne per arti pono Karmišelio, bet ir ne per toli, kad jaustųsi už jo pasislėpusi. Taip, prieš tuos dešimt metų ji tikriausiai ir stovėjo kaip tik čia. Prisimena sieną, gyvatvorę, medį. Niekaip negalėjo rasti objektų santykio. Šį paveikslą nešiojosi savyje visuos tuos metus. Dabar pasijuto, tarsi būtų radusi tą ieškotą sprendimą, pagaliau žino, ką nori padaryti.

Tačiau ponui Ramsiui artėjant, to daryti ji negalėjo. Kaskart jam artėjant, – vaikštinėjo mat terasa, – slinko žlugimas, slinko chaosas. Ji negalėjo tapyti. Lankstėsi, sukosi, paėmė skudurėlį, išspaudė iš tūbelės dažų. Tačiau tai jo puolimą atrėmė tik trumpam. Kol jis prieš akis, ji nieko neįstengs imtis. Jei suteiktų jam bent menkiausią galimybę, jei išvystų ją, sudėjusią ginklus, žiūrinčią jo pusėn, iškart šoktų prie jos, tvirtindamas, kaip praeitą vakarą: „Pamatysite, kaip mes pasikeitėme.“ Nors visi sėdėjo nebylūs, įtemptai žvelgdami, šeši vaikai, kuriuos jie vadindavo Anglijos karalių ir karalienių vardais: Rudaplaukis, Gražioji, Nuožmioji, Rūstusis, juto, kaip visi užvirė įniršiu. Geraširdė senutė ponia Bekvit tarstelėjo kažką protinga. Tačiau aną vakarą ji pajuto, kiek daug šiuose namuose skirtingų aistrų. Dar sustiprindamas šį chaosą, ponas Ramsis pakilo, spustelėjo jai ranką ir tarė: „Pamatysit, kaip mes pasikeitę.“ Ir nė vienas jų net nekrustelėjo, neištarė nė žodžio; tik sėdėjo, tarsi būtų jiems be galo sunku susitaikyti su tuo, kad jis tai pasakė. Tik Džeimsas (aiškiai Rūstusis) susiraukė prieš lempą; o Kem vyniojo aplink pirštą nosinaitę. Tada jis priminė jiems, kad ryt ryte vyksią į švyturį. Tad lai pasiruošia ir pusę aštuonių laukia koridoriuje. Paskui jau ranka siekdamas durų stabtelėjo, grįžtelėjo į juos. O gal jie nė nenori plaukti, paklausė. Jei tik būtų išdrįsę ištarti ne (kažkodėl, rodos, jis šito norėjo), būtų jis ir vėl tragiškai puolęs į karčius nevilties vandenis. Gestai jo it talentingo aktoriaus. Atrodė lyg karalius tremtyje. Džeimsas užsispyręs pareiškė taip. Kem nelaiminga jam pritarė. O taip, jie abu bus pasiruošę, patvirtino. Ir Lilei tai pasirodė tikra tragedija, ne karstas, dulkės ir įkapės, bet prievarta verčiami vaikai, pavergta jų dvasia. Džeimsui šešiolika, Kem gal septyniolika. Apsidairė, ieškodama tos, kurios su jais nebuvo, tikriausiai ponios Ramsi. Tik geraširdė ponia Bekvit po lempa peržiūrinėja savo eskizus. Paskui pasijuto pavargusi, sąmonė vis dar bangavo su jūra, ją įveikė skonis ir kvapas, kokius vietos įgy ja ilgai jose nesilankius; žvakės ėmė plazdėti akyse, nulenkė nuovargis, nugalėjo miegas. Buvo nuostabi, žvaigždėta naktis, užlipę į viršų girdėjo bangas, o einant pro laiptinės langą, apstulbino didžiulis blyškus mėnulis. Ji iškart užmigo.

Švarią drobę tvirtai uždėjo ant molberto tarsi užkardą, lai ir silpnutę, tačiau, vylėsi, pakankamą, apčiuopiamą, svarią, kad apgintų nuo pono Ramsio ir jo taiklios akies. Kaip įmanydama stengėsi, jam nusigręžus, žvilgtelėti į savo paveikslą. Štai ten ta linija, čia ta masė. Tačiau apie jokį darbą negali būti nė kalbos. Net jei jis būtų per keliolika metrų nuo jos, net jei jis nieko nekalbėtų, net jei jos nematytų, vis viena įstengtų įsismelkti, viešpatauti, save primesti. Jis viską pakeičia, ji neįžiūri spalvos, ji neįžiūri linijų, net jam atsukus nugarą, ji įstengia tik galvoti viena, bet jis juk bus šalia po akimirksnio, reikalaudamas to, ko, jautė, jam suteikti negali. Padėjo vieną teptuką, pasirinko kitą. Kada pagaliau ateis tie vaikai? Kada jie visi išvyks, nerimavo. Tas žmogus niekada nedavė, galvojo ji, jau imdama pykti, jis tik ėmė. Antra vertus, ji bus priversta duoti. Ponia Ramsi duodavo. Duodavo, duodavo, duodama numirė, – visa šita paliko. Iš tiesų ji pyko ant ponios Ramsi. Su virpančiu tarp pirštų teptuku žiūrėjo į gyvatvorę, laiptelį, sieną. Dėl visko kalta ponia Ramsi. Ji numirė. O štai keturiasdešimt ketverių Lilė gaišta laiką neįstengdama ko nors imtis, apsimeta, kad tapo, apsimeta daranti tai, kas nedaroma apsimetus, ir dėl viso to kalta ponia Ramsi. Kam ji numirė. Laiptelis, ant kurio ji sėdėdavo, tuščias. Ji numirė.

Bet kam nepaliaujamai tai kartoti? Gal geriau liautis žadinus jausmą, kurio nejauti? Kam ta šventvagystė? Visa išdžiūvo, visa nuvyto, visa išeikvota. Nereikėjo jiems jos kviesti, nereikėjo jai atvažiuoti. Keturiasdešimt ketverių gaišti laiką jau per vėlu, mąstė ji. Nepakenčia, kad turi apsimesti tapanti. Teptukas – vienintelis patikimas jos ginklas kivirčų, griuvėsių, sumaišties pasaulyje; paėmus teptuką apsimetinėti nevalia, o dar sąmoningai, to ji negali pakęsti. Bet jis verčia ją. Nepaliesi drobės, rodos, tvirtina, kol nesuteiksi man to, ko iš tavęs noriu. Štai jis ir vėl artėja, jau netoli, alkanas, išprotėjęs. Ką gi, apimta nevilties, pamanė Lilė, o dešinė jos ranka nusviro, gal būtų paprasčiau, jei mes tai atliktume. Prisiminusi ji tikrai įstengtų pamėgdžioti tą spindėjimą, pagarbos išraišką, savęs atsižadėjimą, kuriuos yra mačiusi daugelio moterų (tarkime, ponios Ramsi) veiduose, kai panašiomis progomis jos prapliupdavo, – prisiminė ponios Ramsi veido išraišką, – ekstaziška užuojauta ir mėgavimasis atpildu, kurio sulaukdavo, kuris, nors Lilė ir nesuprato, kas jį suteikdavo, aiškiai užliedavo aukščiausia palaima, kokią gali patirti žmogaus prigimtis. Štai jis sustingo jai prie šono. Na, ką gi, suteiks jam tai, ką pajėgia.

II

Ji atrodo šiek tiek susitraukusi, pamanė jis. Per maža, per smulki, bet nepasakysi, kad nepatraukli. Ji patiko jam. Vienu metu pašnekėdavo, kad ji tekės už Viljamo Bankso, tačiau nieko iš to neišėjo. Žmona mėgo Lilę. Per pusryčius jis mažumėlę nesusitvardė. Ir be to, be to, kaip tik tą akimirką stiprus impulsas stumtelėjo jį, pačiam nesuvokiant, artintis prie bet kurios moters, priversti ją, nesvarbu kaip, toks stiprus buvo tas jo poreikis, suteikti jam tai, ko troško, – užuojautos.

Ar kas nors ja rūpinasi, paklausė, ar jai nieko netrūksta?

„O taip, ačiū, jai nieko netrūksta“, – nervingai atsakiusi Lilė Brisko. Ne, ji neįstengs to padaryti. Taip nežmoniškai reikliai jis laukė, kad ji turėjo iškart nuplaukti ant išsiliejusios iš jos užuojautos bangos. Tačiau liko sustingusi. Pakibo nelemta pauzė. Abu žiūrėjo į jūrą. Kodėl, galvojo ponas Ramsis, ji turėtų žiūrėti į jūrą, kai čia stoviu aš? Tikėkimės, jūra ne įsisiautės, ir jie galės išlipti prie švyturio, tarstelėjo ji. Bet kaip tai susiję su švyturiu? Kaip tai su kuo nors susiję, nekantriai svarstė jis. Nevalingai (nes jau tikrai neįstengė daugiau tvardytis) išsiveržė iš jo tokia dejonė, kad bet kuri kita moteris šiam pasauly būtų ką nors padariusi, ką nors pasakiusi; visos, išskyrus mane, pamanė Lilė, piktai save pašiepdama, nes juk aš nesu moteris, aš juk, matyti, tesu sugižusi, prasto būdo, išdžiūvusi senmergė.

Ponas Ramsis iš širdies gelmių atsiduso. Jis laukė. Negi ji nieko nepasakys? Nejau ji nemato, ko jis nori iš jos? Tada pareiškė turįs ypatingą priežastį, dėl kurios nori nuvykti į švyturį. Jo žmona siųsdavo vyrams lauktuvių. Ten yra toks vargšas berniukas, tuberkuliozės suėstu klubu, švyturio sargo sūnus. Jis iš širdies gelmių atsiduso. Jis iškalbingai atsiduso. Lilė troško vieno, kad šis stiprus sielvarto potvynis, šis nepasotinamas užuojautos alkis, šis reikalavimas visiškai jam atsiduoti, nes sielvarto šis žmogus sukaupęs tiek, jog jos gyvenimo nepakaks išklausyti, prasigraužtų kita vaga (vis dar žiūrėjo į namą, vildamasi, kad juos tuoj pertrauks), kol jos nenuplukdė.

– Tokios ekspedicijos, – tarė ponas Ramsis braukdamas žemę bato galu, – labai sunkios. – Lilė ir toliau nieko nesakė. (Ji tikra vėpla, ji akmuo, pamanė sau jis.) – Jos be galo išsekina, – kalbėjo įsmeigęs liguistą žvilgsnį, nuo kurio jai darėsi silpna (juk jis vaidina, šis didis vyras dedasi tragišku herojumi), į savo dailias rankas. Kaip siaubinga, kaip nepadoru. Nejau jie niekada neateis, klausė ji, nes ilgiau nebeįstengė pakelti šios nežmoniško sielvarto naštos, ji nė akimirkos ilgiau neatlaikys šių sunkių skausmo draperijų svorio (o jis, rodos, galutinai susmego, net šiek tiek svyravo stovėdamas).

Ji ir toliau neįstengė nieko pasakyti, visame horizonte, regis, nesimatė nieko, apie ką galėtum pradėti kalbą; stebėdamasi tik juto, kad ponas Ramsis stovi šalia, kad jo žvilgsnis sielvartingai krinta ant žolės, atimdamas jos spalvą; ant raudonskruosčio, apsnūdusio, viskuo patenkinto pono Karmišelio, ant gulimojo krėslo skaitančio prancūzų romaną; užmeta ant šio tarsi gedulo skraistę, lyg tokia klestinti būtis šiame sielvarto kupiname pasaulyje jam keltų tik pačias niūriausias mintis. Tik pažiūrėk į jį, atrodo, bylojo jis, ir pažiūrėk į mane. O iš tiesų visą laiką norėjo pasakyti viena, pagalvok apie mane, pagalvok apie mane. O, kad tą sunkumą neštų ir praneštų pro mus, troško Lilė, tačiau tik įsmeigė molbertą pusmetriu arčiau jo; vyras, bet koks vyras sustabdytų šį sielvarto proveržį, nutrauktų šias raudas. O ji, moteris, ji šį siaubą tiktai sukelia, bet moteris juk turėtų žinoti ir kaip jį įveikti? Kaip ji apgėdina visą moterų giminę, stovėdama šitaip, lyg mietą prarijusi. Juk reikia sakyti, – ką čia reikia sakyti? – O, pone Ramsi! Mielasis pone Ramsi! Juk kaip tik taip ir šūktelėtų ta miela senoji dama, piešianti eskizus, ponia Bekvit, kaip tik taip ji iškart būtų pasakiusi, ir teisingai. Bet ne Lilė. Tad stovėjo jiedu abu, visiškai atskirti nuo viso pasaulio, neišsemiama jo savigaila, užuojautos maldavimas liejosi ir telkšojo balomis jai prie kojų, o ji, nelemta nusidėjėlė, padarė tik tiek – kilstelėjo virš kulkšnių sijonus, kad nesušlaptų. Ir stovėjo kaip žemė tylėdama, tvirtai nusitvėrusi teptuko.

Tačiau dangui negalėtum labiau dėkoti, nes viduje išgirdo garsus, tikriausiai ateina Kem su Džeimsu. Tačiau ponas Ramsis žinodamas, kad laiko jam liko nedaug, vienišą jos figūrą prislėgė smarkia sielvarto našta, savo amžiumi, savo trapumu, vienatve; bet ūmai, kai nekantriai krestelėjo galvą, suirzęs, – nes pagaliau, kokia moteris jam atsispirtų? – pastebėjo, kad jo batraiščiai neužrišti. Ir tikrai, batai šie, pagalvojo žvelgdama į juos Lilė, buvo nepaprasti; išskaptuoti tarsi skulptūra, didžiuliai, kaip ir visa kita, ką dėvėjo ponas Ramsis, be menkiausios dvejonės tik jo. Ji įsivaizdavo juos įeinant į kambarį savo valia, o nusiavus jie liudija tragizmą, atšiaurumą, nesutramdomą temperamentą, žavesį. – Kokie nuostabūs auliniai! – sušuko ji. Jai buvo gėda dėl savęs. Kai jis maldauja paguosti sielą, kai parodė jai kraujuojančias rankas, suplėšytą širdį, kai paprašė pasigailėti, ji linksmai sušunka „kokius nuostabius jūs avite aulinius!“ Ji nusipelnė, žinojo ir jau palenkė galvą laukdama visiško sunaikinimo, kurį atneš nesutramdomai prasiveržęs jo įniršis. Tačiau užuot ją sunaikinęs, ponas Ramsis nusišypsojo. Jo skraistė, draperijos, negalia nuo jo nukrito. O taip, ištarė, iškeldamas koją, kad ji galėtų apžiūrėti, tai pirmarūšiai batai. Anglijoje tėra vienas batsiuvys, gebantis pasiūti tokius aulinius. Batai, tarė jis, vienas didžiausių žmonijos prakeiksmų, nes batsiuviams terūpi, kaip smarkiau nuvarginti žmonių kojas. Be to, jie labiausiai priešgyniauti linkusi žmonijos dalis. Didžiumą jaunystės paskyręs tam, kad priverstų juos kaip dera pasiūti batus. Norėtų atkreipti jos dėmesį (vėl kilstelėjo dešinę, paskui kairę koją), kad ji tikriausiai niekada nemačiusi tokios formos batų. Ir pasiūti jie iš minkščiausios pasauly odos. Dažniausiai oda tėra rudas popierius ir kartonas. Jis patenkintas žvilgtelėjo į vis dar ore kybančią savo koją. Ji pajuto, kad jie atsidūrė saulėtoj saloj, kur viešpatavo taika, sveikas protas ir amžinai švietė saulė, palaimintoje gerųjų batų saloje. Jos širdis ėmė linkti į jį. „O dabar pažiūrėkime, ar jūs mokate užrišti mazgą“, – tarė jis. Paniekino jos menkutį mazgelį, parodė jai savo išradimą. Taip rištas, niekada neatsiriš. Triskart jos batą užrišo, triskart atrišo.

Kodėl kažin šiuo visiškai nederamu momentu, kai jis buvo pasilenkęs prie jos bato, taip sklandžiai pajuto gailestį jam, kad kai pasilenkė, kraujas mušė jai į veidą, ir galvodama apie savo beširdiškumą (juk pavadino jį komediantu) pajuto, kaip akys papuro, kaip jas ėmė gelti nuo ašarų? Krapštydamasis prie batraiščių, pasirodė jai kupinas neišsemiamo tragizmo. Jis užrišdavo mazgus. Jis pirko batus. Šioje kelionėje ponui Ramsiui niekas negalėjo padėti. Bet kaip tik dabar, kai ji norėjo ką pasakyti, kai gal jau būtų galėjusi šį tą pasakyti, štai ir jie – Kem ir Džeimsas. Jie pasirodė terasoje. Ėjo lėtai vilkdami kojas, vienas šalia kito, rimta melancholiška pora.

Bet kodėl ateina jie šitokie niaurūs, negalėjo nesuirzti juos išvydusi, juk jie galėjo pasirodyti daug linksmesni, jie būtų galėję suteikti jam tai, ko dabar, kai jie pasirodė, ji nebegalės jam duoti. Nes staiga ją apėmė tuštuma ir nusivylimas. Gailestį pajuto per vėlai, štai dabar jo gaili, bet kam jam dabar šis jos gailestis. Dabar jis tapo oriu pagyvenusiu vyru, kuriam ji nė kiek nereikalinga. Pasijuto įskaudinta. Jis persimetė per petį kuprinę, išdalijo paketus, – jų turėjo gausybę, visi negrabiai suvynioti į rudą popierių. Nusiuntė Kem pasiimti apsiausto. Atrodė visai kaip į ekspediciją išsiruošiantis vadas. Apsisukęs išvedė juos tvirtu karišku žingsniu, žengdamas su tais pasakiškais batais. Nutolo taku, nešdamas rudo popieriaus paketus. Vaikai nusekė jam įkandin. Atrodė, pagalvojo Lilė, taip, tarsi lemtis lėmė jiems pakelti sunkų išbandymą, tad jie ėmėsi jo, dar tokie jauni, kad paklusniai sektų tėvu, bet su tokiu nuovargiu akyse, kuris jai pasakė, kad nebyliai jie iškentėjo tai, kas pranoksta jų metus. Tad ėjo jie veja, ir Lilei atrodė, kad žvelgia į praplaukiančią procesiją, kurią suvienijęs akino į priekį žygio reikšmingumo jausmas, ir jo stumiami, tegul ir lėtai slinkdami bei svyruodami, laikėsi šia maža grupele, neatskiriama, keistai sukrečiančia. Eidamas pro šalį, mandagiai, tačiau iš tolo, ponas Ramsis kilstelėjo ranką ir su ja atsisveikino.

Bet koks veidas, pamanė ji, iškart pajusdama užuojautą, kuri reikalavo būti išliejama. Kas gi jį išskaptavo, tą veidą? Mąstymas, manytų ji, naktis po nakties, apie virtuvės stalų realumą, pridūrė, prisimindama tą simbolį, kurį jai nesuprantant, apie ką mąsto ponas Ramsis, buvo pasiūlęs Andrus. (Jis žuvo nuo sviedinio skeveldros, prisiminė ji.) Virtuvės stalas atrodė tokia atšiauri vizija, kažkas plikas, kietas, jokio puošnumo. Jis be jokios spalvos, vieni kampai ir kraštai, tikrai visiškai primityvus. Tačiau ponas Ramsis nenuleisdavo nuo jo akių, nesutikdavo, kad jį kas išblaškytų ar nukreiptų jo dėmesį kur kitur; kol jo veide pasirodydavo išsekimas, kol įgydavo asketišką išvaizdą ir tokio kaip stalas nepuošnų grožį, kuris jai taip giliai įsirėždavo į širdį. Bet, prisiminė ji (stovėdama ten, kur paliko ją ponas Ramsis, laikydama teptuką), kartais jis apsiniaukdavo nuo rūpesčių – ne tokių kilnių, tai, matyt, apimdavo jį abejonės dėl stalo, – ar tas stalas buvo tikras stalas, ar verta buvo skirti jam šitiek laiko, ar pagaliau įstengė jį surasti. Taip, numanė, kad abejodavo jis, kitaip juk nebūtų žmonių tiek daug klausinėjęs. Apie tai, matyt, jie kartais vėlai naktinis kalbėdavosi ir su ponia Ramsi, nes kitą diena ji atrodydavo pavargusi; o Lilė įsiusdavo ant jo dėl kokios nors kvailos smulkmenos. Tačiau dabar jis neturi su kuo pasikalbėti, nei apie stalą, nei apie savo batus, nei apie mazgus; jis tarsi liūtas, ieškantis aukos, kurią praris; sielvarto paženklintu veidu, tokiu tragišku, kad jai baisu, jog iš baimės pasitraukia aukščiau sijonus. O tada, prisimena, staiga atsigavo, staiga užsidegė (kai Lilė pagyrė jo batus), staiga atgavo gyvastingumą ir susidomėjimą paprasčiausiais žmogiškais dalykais, tačiau ir tas susidomėjimas praėjo ir pasikeitė (nes keisdavosi jis nuolat ir nieko neslėpdavo), virsdamas kažkuo kitu, kas jai buvo nauja, kas, jei prisipažintų, būtų privertęs ją gėdytis savo suirzimo; dabar pasirodė, kad jis nusimetė visus rūpesčius ir ambicijas, užuojautos viltį ir pagyrimų troškimą, žengė į kažkokią sritį, į kurią gal šiek tiek viliojo smalsumas, į kurią nebyliai pasitardamas su savimi, o gal ir su kuo kitu žengė tos mažos, nepasiekiamos procesijos priešakyje. Tačiau koks nepaprastas veidas! Trinktelėjo varteliai.

III

Tai jie išvyko, pamanė, atsidususi su palengvėjimu ir su nusivylimu. Atmesta jos užuojauta brūkštelėjo tarsi erškėtis per veidą. Jautėsi keistai suskilusi, viena jos dalis troško vykti ten – rami ūkanota diena, švyturys šį rytą atrodo be galo nutolęs; kita jos dalis tvirtai ir atkakliai priaugo prie vejos, žvelgė į drobę, tarsi ta būtų priplaukusi ir švari bei nenuolaidi prieš ją sustingtų. Tarsi šaltai dėbčiodama priekaištautų jai už visą šią skubą ir jaudinimąsi, už visas kvailystes ir emocijų protrūkius; itin įsakmiai pakvietė, užmetė ant jos sąmonės ramybės skraistę, laukdama, kol pasitrauks sumaištis, kol išdrikusios emocijos nurims (jis nuėjo, o jai taip gaila, kad nieko nepasakė); paskui apgaubė tuštuma. Bereikšmiu žvilgsniu žiūrėjo į drobę, ta nenuolaidžiai dėbsojo atgal, nuo drobės žvilgsnis nuklydo į sodą. Prisimena, kažkas buvo (stovėjo primerkusi mažas akeles mažučiame susiraukšlėjusiame veidelyje) tose linijose, susikertančiose, slystančiose žemyn, ir tame gyvatvorės suformuotame mėlynai rudame įdubime, kas įstrigo, kas užrišo mazgą jos galvoje, tad nevalingai, pačiomis netikėčiausiomis akimirkomis, – kartais žingsniuodama Bromtono keliu, kartais šukuodamasi plaukus, vis pasijusdavo tapanti tą paveikslą, vedžiojanti jį akimis, vaizduotėje vis išrišanti šį mazgą. Tačiau viena taip nerūpestingai planuoti neatsistojus prie drobės, visai kita realiai paimti teptuką į rankas ir braukti pirmąjį potėpį.

Susijaudinusi ponui Ramsiui stovint šalia, paėmė ne tą teptuką, o molbertą buvo įsmeigusi į žemę netinkamu kampu. Dabar jį pastatė kaip reikia ir taip įveikė tuos įžūlius trukdžius ir tai, kas nesvarbu, kas buvo paveržę jos dėmesį, vis versdami ją prisiminti, kokia ji buvusi, kaip ji taip, vienaip ar kitaip, susijusi su žmonėmis, tad įveikė ranką ir pakėlė teptuką; akimirką, pakilusi į orą, ranka virpėjo apimta skaudžios, bet jaudinamos ekstazės. Kur pradėti, štai klausimas, kur brūkštelėti tą pirmąjį potėpį? Vienintelė linija, pabraukta drobėje, pasmerkė ją neišmatuojamai rizikai, gausiems ir neatšaukiamiems sprendimams. Visa, kas mintyse atrodė paprasta, pa ėmus teptuką, virsdavo sudėtinga. Taip nuo olos viršaus, bangos, atrodo, klostosi taisyklingai, tačiau plaukiančiam tarp jų žmogui jos atskirtos gilių verpetų, putojančių viršūnių. Bet rizikuoti vis viena teks, tą liniją teks braukti.

Apimta keisto fizinio pojūčio, tarsi ją stumtų į priekį, bet sykiu žinotų, kad privalo išlikti kur esanti, greitai ir ryžtingai brūkštelėjo pirmą brūkšnį. Teptukas nusileido ant drobės. Rudas, jis sumirgėjo virš jos baltumo, paliko takią žymę. Brūkštelėjo antrą ir trečią sykį, o paskui čia stabtelėdama, čia vėl sumirgindama teptuką, pagavo ji, sakytum, šokio ritmą, tarsi pauzės būtų buvusios viena ritmo dalis, o brūkšniai kita, ir jie būtų susiję, ir taip lengvai ir greitai, stabtelėdama, čia vėl braukdama, ji margino drobę rudomis nervingomis bėgančiomis linijomis, kurios vos spėjusios nusileisti ant drobės, uždarydavo erdvę (juto ją grėsmingai užgriūvant). Vienoje išsirietusioje bangoje ji išvydo kitą bangą, šį tarytum bokštas kilo vis aukščiau ir aukščiau jai virš galvos. Nes kas gali gąsdinti labiau už erdvę? Štai ji ir vėl, galvojo žingtelėdama atgal pažvelgti į drobę, ištraukta iš apkalbų, iš gyvenimo, iš bendrumo su žmonėmis, atsidūrusi akistatoje su tuo senu priešu, – tuo kitu dalyku, kita tiesa, realybe, kuri ūmai uždeda ant jos rankas, kuri išnyra iš už viso išoriškumo ir reikalauja jos dėmesio. Ji nė nežino, ar to nori, jai tenka prisiversti. Tai kodėl ją vis nuo visko atplėšia, kodėl nutempia ją kažin kur? Kodėl jos nepalieka ramybėje, šnekučiuotis sau ant vejos su ponu Karmišeliu? Ne, iš visų jai žinomų bendravimo formų, šis iš jos pareikalauja daugiausiai. Kiti garbinimo objektai garbinimą priima mielai, ir vyrai, ir moterys, ir Dievas, jie visi leidžia prieš save atsiklaupti, bet ši garbinimo forma, net jei prieš akis būtų tik baltas lempos gaubtas virš pinto stalo, kvietė į amžiną kovą, ragino susiremti mūšyje, kuriame iškart lemta pralaimėti. Iš gyvenimo verpetų žengdama į sunkią tapybos būtį, kelias akimirkas pasijusdavo tokia nuoga, abejonių užvyta į vėjų varpomą bokštelį, kur nėra už ko užsiglausti, kur talžo tik dvejonių gūsiai. Kodėl gi ji tada tai daro? Pažvelgė į bėgančiomis linijomis pradėtą marginti drobę. Juk jį pakabins tarnų miegamajame. Suvynios ir užkiš už sofos. Kokia tada prasmė tai daryti? Girdėjo balsą, tvirtinantį, kad ji nesugeba tapyti, kad nesugeba kurti, tarsi būtų užplaukusi ant įpročio sūkurių, kuriuos laikui bėgant patirtis suformuoja sąmonėje, tada kartojame tik žodžius nesuvokdami, kas ir kada juos iš tiesų pasakė.

Nesugeba tapyti, nesugeba rašyti, monotoniškai murmėjo, susirūpinusi, svarstydama, koks bus jos puolimo planas. Ta masė plytėjo priešais ją, ji kyšojo, juto, kaip ji užgriūva akių vokus. Paskui lyg būtų ištryškę jos gebėjimams sudrėkinti reikalingi syvai, nepaisydama rizikos ėmė nardinti teptuką į mėlyną ir umbrą, judindama jį, brūkštelėdama juo tai vienur, tai kitur, tačiau dabar jis buvo sunkesnis, judėjo lėčiau, tarsi prisitaikydamas prie ritmo, užduoto jai to (tebežiūrėjo į gyvatvorę, į drobę), ką ji matė, taip kad nors ranka drebėjo nuo gyvenimo, šis ritmas buvo toks stiprus, kad nuplukdė ją su savo srove. Ji prarado išorinių dalykų suvokimą, neprisiminė nei savo vardo, nei asmenybės, nei išvaizdos, nei to, ar ponas Karmišelis buvo šalia, ar ne, jos sąmonė metė iš savo gelmių scenas ir vardus, ir posakius, ir prisiminimus, ir idėjas, tarsi fontanas, purškiantis virš tos šlykščiai sunkios baltos erdvės, kol ji formavo ją žaliomis ir mėlynomis spalvomis.

Čarlzas Tenslis tvirtindavo, prisiminė ji, kad moterys nesugeba tapyti, nesugeba rašyti. Prieidavo jai už nugaros, atsistodavo kuo arčiau, o ji to negalėdavo pakęsti, nes tapydavo tada kaip tik toje pačioje vietoje. „Pigus tabakas, sakydavo jis, penki pensai už saujelę“, girdavosi savo skurdu, savo principais. (Bet karas ištraukė jos moteriškumo geluonį. Nelaimingi velniai, pagalvodavai, apie vyrus ir apie moteris, nelaimingi velniai.) Po pažastimi visada nešiodavosi knygą – violetinės spalvos knygą. Jis „dirbdavo“. Sėdėdavo dirbdamas, prisimena, tiesiai prieš pleškinančią saulę. Per vakarienę matydavo jį pačiame reginio pro langą centre. Bet paskui, prisiminė ji, juk buvo ir ta scena pajūryje. Būtinai reikia ją prisiminti. Vėjuotas rytas. Į pajūrį jie iškilo visu būriu. Ponia Ramsi, atsisėdusi prie didžiulio akmens, rašė laiškus, rašė ir rašė. „A, tarstelėjo, pažvelgusi į kažkokį jūroje plūduriuojantį daiktą, ar ten omarų tinklai, o gal apvirtusi valtis?“ Buvo tokia trumparegė, jog neįžiūrėjo; Čarlzas Tenslis ūmai tapo toks malonus, kad sunku būtų ir įsivaizduoti. Ėmė laidyti plokščius akmenėlius vandens paviršiumi. Jiedu pririnkdavo plokščių juodų akmenukų ir paleisdavo juos šokčioti bangų paviršiumi. Ponia Ramsi, retkarčiais pažvelgusi į juos pro akinius, pasijuokdavo. Neprisimena, apie ką kalbėjo, tik prisimena, kad jie su Čarlzu Tensliu svaidė akmenėlius, staiga ėmę puikiai sutarti, o ponia Ramsi juos stebėjo. Lilė tai aiškiai jautė. Ponia Ramsi, galvojo, žingtelėdama atgal ir prisimerkdama. (Matyt, kai tada sėdėjo ant laipto su Džeimsu, kompozicija buvo kitokia. Ten turėjo kristi šešėlis. Kai prisimena save su Čarlzu, kaip siuntė per bangas plokščius akmenėlius, visa ta scena paplūdimyje ima atrodyti priklausanti nuo prie akmens sėdinčios ponios Ramsi, su bloknotu ant kelių, rašančios laiškus (laiškų parašydavo nesuskaičiuojamą gausybę, kartais juos nupūsdavo vėjas, ir štai jie su Čarlzu ką tik spėjo pastverti puslapį iš jūros). Bet kokia to žmogaus sielos galybė! Moteris, sėdinti ten ir rašanti prie akmens, sugebėdavo viską paversti paprastais dalykais; šalia jos pyktis ir susierzinimas išdriksdavo it seni skarmalai, susiedavo ji vieną su kitu, o šiuos du dar su trečiu, iš apgailėtino kvailumo ir pagiežos (juk jųdviejų su Čarlzu kivirčai, jų varžymasis buvo kvaili, jie buvo pikti) sukurdavo kažką, – kaip toje pajūrio scenoje, draugystės ir palankumo akimirką, kuri po visų šių metų liko tobula, tokia, kad vėl pasineri į ją, trokšdamas ją prisiminti, tokia, kad ji užbūrė sąmonę, kaip užburia ją meno kūrinys.

„Kaip meno kūrinys“, pakartojo, nuvesdama žvilgsnį nuo drobės prie svetainės laiptų, o paskui atgal. Jai reikia truputį pailsėti. Ilsėdamasi žvalgėsi čia į laiptus, čia į drobę, tas senas klausimas, kuris nuolat perskrosdavo sielos padangę, tas didysis bendrasis klausimas, kuris tapdavo toks konkretus tokiomis kaip ši akimirkomis, kai atpalaiduodavo įtemptas dvasios galias, sustojo prie jos, ėmė lūkuriuoti ties ja it tamsus šešėlis. Kokia tad gyvenimo prasmė? Ir nieko daugiau, paprastas klausimas, tas, kuris, bėgant metams, vis smarkiau prisiartina ir apglėbia. Didysis apreiškimas nenušvito. Didysis apreiškimas turbūt niekada nenušvinta. Tačiau buvo juk kasdienių mažų stebuklų, nušvitimų, staigiai tamsoje brūkštelėtų degtukų. Štai vienas jų; šis ir tas, ir dar kitas; ji ir Čarlzas Tenslis, ir dūžtanti banga; ponia Ramsi jus suartina, ponia Ramsi sako: „Gyvenimas čia nurimsta.“ Ponia Ramsi iš akimirkos sukuria pastovumą (kaip Lilė pati kitoje srityje plūkiasi akimirką norėdama paversti amžinybe) – tokia apreiškimo prigimtis. Chaoso maišatyje atsiranda forma, amžinas praeinamumas ir tekėjimas (pažvelgė į plaukiančius debesis, virpančius lapus) virsta tuo, kas pastovu. Gyvenimas čia nurimsta, sako ponia Ramsi. Ponia Ramsi, ponia Ramsi, pakartojo. Juk jai už viską skolinga.

Visur tylu. Viduj, rodos, niekas nė nekrusteli. Žvilgteli į namą, snūduriuojantį ankstyvoje saulės šviesoje, langai žalsvai mėlyni nuo atsispindinčių lapų. Tos neryškios mintys, kuriomis prisimena ponią Ramsi, tarytum dera su šiuo namu, šiuo dūmu, šiuo nuostabiu ankstyvu rytu. Neryškios ir nerealios, jos stulbinamai tyros, jos jaudina. Vylėsi, kad niekas neatidarys lango, neišeis iš namo, norėjo tik ramybės ir toliau mąstyti, tapyti. Atsigręžė į drobę, bet smalsumo skatinama, apimta nesmagumo dėl taip ir neišreikštos užuojautos, paėjėjo iki vejos krašto pažiūrėti, gal paplūdimy išvys tą mažutę draugiją, keliančią bures.

Ten tarp mažų valtelių, kurios plūkuriavo suvyniotomis burėmis, kai kurios visai lėtai, nes tokioj ramybėj atsistumti nuo kranto nebuvo lengva, išvydo vieną, gerokai atsiskyrusią nuo kitų. Ji kaip tik dabar kėlė burę. Toje pačioje tolimiausioje ir visiškai nuščiuvusioje valtelėje, nusprendė, turbūt ir sėdi ponas Ramsis, su juo Kem ir Džeimsas. Štai jie iškėlė burę, paplazdėjusi, padvejojusi, ta buvo išpūsta vėjo; Lilė žiūrėjo, kaip apsigaubusi mirtina tyla, atsargiai sukdama pro kitas, valtelė leidžiasi į jūrą.

IV

Jiems virš galvų plazdėjo burės. Vanduo gurgėdamas plekšnojo valties šonus, o ši nejudri snūduriavo saulėje. Retkarčiais burė virptelėdavo nuo lengvo vėjelio, tačiau ribuliavimas tik nubėgdavo bure ir išdildavo. Valtis nejudėjo. Ponas Ramsis sėdėjo valties viduryje. Jis tuoj praras kantrybę, pagalvojo Džeimsas, pagalvojo ir Kem, žiūrėdama į tėvą, sėdintį tarp jų, valties viduryje (Džeimsas vairavo, Kem viena sėdėjo pirmagaly), parietęs kojas. Delsimo nepakentė. Ir tikrai, kelias akimirkas nenustygęs kažką pasakė Makalisterio berniukui, tas paėmęs irklus pradėjo irkluoti. Tačiau jiedu žinojo, kad tėvas tikrai nenurims, kol nepasileis skrieti pavėjui. Jis vis ieškos vėjo, nenustygs, burbės po nosimi; aišku, tai išgirs Makalisteris ir Makalisterio berniukas, abu pasijus be galo nejaukiai. Jis privertė juos vykti. Pykdami jie vylėsi, kad vėjas taip ir nesusirinks, kad jam nesiseks visais įmanomais būdais, nes juk jis, nepaisydamas jų valios, privertė juos keliauti. Visu keliu į paplūdimį sliūkino abu atsilikę, nors tėvas be žodžių ragino juos „greičiau, greičiau“. Nuleidę galvas, tarsi nulenktos jos būtų negailestingos, iš kojų lupančios. Kalbėtis su juo negalėjo. Privalo eiti, privalo juo sekti. Privalo keliauti jam įkandin, nešdami rudo popieriaus paketus. Bet jie prisiekė, kai ėjo, be žodžių, kad vienas kitą palaikys, kad įvykdys didįjį susitarimą – kovos su tironija iki paskutinio atodūsio. Nesakė nieko, tik retkarčiais pažvelgdavo į jį, kai šis sėdėjo parietęs kojas, raukydamasis, nerimaudamas, prunkščiodamas, mėtydamas tuos „fe“ ir „fui“, murmėdamas sau po nosimi, nekantriai laukdamas, kada papūs vėjas. O jie tikėjosi, kad vėjas taip ir nepapūs. Tikėjosi, kad jis liks apviltas, kad iškyla žlugs, kad jiems su paketais teks traukti atgal į paplūdimį.

Bet dabar, kai Makalisterio berniukas irkluodamas išvedė valtį toliau į vandenis, burė lėtai apsisuko, valtis pajudėjo, išsitiesė ir šovė į priekį. Tarsi žaibiškai būtų atlėgusi nežmoniška įtampa, ponas Ramsis ištiesė kojas, išsiėmė tabako kapšą, murmtelėjęs padavė jį Makalisteriui ir pasijuto, bent kaip jie matė, visiškai patenkintas. Dabar jie šitaip plauks valandų valandas, ir ponas Ramsis paklaus senojo Makalisterio apie baisiąją praeitos žiemos audrą, o senis Makalisteris atsakys, jie kartu papsės pypkes, Makalisteris pirštais suims dervuotas virves, užrišdamas ar atrišdamas kokį mazgą, berniukas žvejos ir niekam neištars nė žodžio. Džeimsui teks nenuleisti akių nuo burės, nes jei tik žvilgsnį nuleis, burė susiraukšlės, ims krūpčioti, valtis pradės plaukti lėčiau, ponas Ramsis griežtai tarstelės: „Na, žiūrėk, žiūrėk!“, o senasis Makalisteris lėtai pasisuks ant savo sėdynės. Tad girdėjo, kaip ponas Ramsis paklausė kažko apie didžiąją Kalėdų audrą. „Ji ateina visa jėga nuo kyšulio“, – tarė Makalisteris, pasakodamas apie baisiąją per Kalėdas siautusią audrą, kai dešimt laivų buvo atvaryti į įlanką ieškoti prieglobsčio. Jis matęs „vieną ten, kitą čia, trečią dar ana va kur“ (lėtai parodė aplink įlanką, o ponas Ramsis, pasukdamas galvą, sekiojo jo žvilgsnį). Makalisteris matęs, kaip keturi vyrai buvo įsikabinę į stiebą. O tada audra pasibaigė. „Pagaliau mes ją nustūmėme“, tęsė jis (bet tylėdami pikti, tepagavo vos vieną kitą žodį, sėdėdami priešinguose valties galuose, suvienyti sutarties iki paskutinio atodūsio kautis su tironija). Pagaliau jie audrą atstūmė, paleido gelbėjimo valtį, nustūmė ją už kyšulio, porino senis Makalisteris, ir nors girdėjo vos vieną kitą jo žodį, visą tą laiką puikiai žinojo, ką daro tėvas, kaip jis palinksta į priekį, kaip priderina balsą prie Makalisterio balso, kaip papsi pypkę, kaip žvalgydamasis ten, kur parodė Makalisteris, mėgaujasi mintimi apie audrą, apie nakties tamsą, besigrumiančius su jomis žvejus. Jam patiko, kad vyrai triūsia ir lieja prakaitą vėjuotame pajūryje naktį, raumenimis ir protu atremdami bangas ir vėją, jam patiko, kad vyrai taip dirba, o moterys prižiūri namus, sėdi namie prie miegančių vaikų, kai vyrai skęsta čia, per audrą. Džeimsas tai matė, Kem tai matė (pažvelgę į jį, pažvelgę į vienas kitą), iš to, kaip tėvas kresčiojo galvą, koks budrus buvo, kaip suskambėjo balsas ir jame pasigirdo šiek tiek škotiškos tarmės gaidelių, kai pats ėmė panėšėti į valstietį, kvosdamas Makalisterį apie tuos vienuolika audros į įlanką atvarytų laivų. Trys iš jų nuskendo.

Išdidžiai žvelgė ten, kur rodė Makalisteris, ir nežinodama nė kodėl, pajutusi juo pasididžiavimą, Kem pamanė, kad jei tėvas būtų ten buvęs, jis būtų stvėręs gelbėjimo valtį, jis būtų pasiekęs skęstantį laivą. Jis toks drąsus, jis taip dievina nuotykius, manė Kem. Bet prisiminė sutartį iki paskutinio atodūsio priešintis tironijai. Juos įveikė gedėjimas. Juos privertė, jiems liepė. Savo niaurumu ir galia jis palenkė juos ir šį sykį, privertė elgtis taip, kaip jis liepė, šį nuostabų rytą, vykti, nes to norėjo jis, gabenti į švyturį tuos paketus, dalyvauti šiuose ritualuose, kuriuos atliko savo malonumui, mirusiųjų, kurių jie neapkentė, prisiminimui, taigi vilko kojas jam įkandin, ir visas dienos malonumas buvo sugadintas.

Taip, vėjas gaivina, valtis palinkusi smagiai kapoja vandenį, jis šoka į šalis, trykšta žalsvomis kaskadomis, burbulais, kriokliais. Kem žiūri žemyn į putas, į vandenį su jo lobiais, greitis ją hipnotizuoja, saitas tarp jos ir Džeimso silpnėja. Šiek tiek susileidžia. Ima galvoti, kaip greitai plaukia, kur mes keliaujam? Judėjimas ją užliūliuoja, o Džeimsas, įsmeigęs akis į burę ir horizontą, niaurus vairuoja valtį. Tačiau vairuodamas ima svarstyti, kad galėtų pasprukti, galėtų nuo viso šito pabėgti. Jie juk kur nors vis viena nuplauktų, vis viena išsivaduotų. Abu, žvilgtelėję vienas į kitą, pajuto greičio ir kaitos suteiktą jausmą, kad gali pasprukti, šis pakylėjo. Tačiau pajutęs vėją, nė kiek ne mažiau susijaudino ir ponas Ramsis, tad kai senasis Makalisteris pasisuko išmesti už valties meškerę, jis garsiai sušuko:

– Mes pražuvom, – ir vėl, – po vieną! [Eilutės iš Viljamo Kauperio (William Cowper) eilėraščio „Išmestasis į krantą“ („The Castaway“, 1799; „We perished, each alone…“).] O paskui, apimtas įprasto apgailestavimo, o gal drovumo protrūkio, pakilo ir pamojavo ranka kranto link. – Matot tą mažą namelį? – rodė, trokšdamas, kad Kem pažiūrėtų.

Ta nenorom pakilo ir pažiūrėjo. Tačiau kuris gi tas jų namas? Ji jau neįstengė įžiūrėti, kuris ten, ant kalvos, tas jų namas. Viskas atrodo taip nutolę, taip tvarkinga, neatpažįstama. Krantas įmantriai išraižytas, tolimas, nepasiekiamas. Dar tiek netoli nuplaukė, o jau atrodo taip nutolę, pakrantė taip pasikeitusi, santūri, išnykstanti, jie jau tarsi tai pakrantei nė nepriklauso. Kur jų namas, ji neįžiūri.

„Bet aš į jūrą audringesnę…“ [Eilutės iš to paties eilėraščio („…but I beneath a rougher sea / Was whelmed in deeper gulfs than he…“).] – murmėjo ponas Ramsis. Jis žvilgsniu susirado namą ir jį išvydęs jame pamatė save, vienišą vaikštinėjantį po terasą. Vaikštinėjo pirmyn ir atgal tarp urnų, sau atrodė be galo susenęs, sulinkęs, tad ir sėdėdamas valtyje lenkėsi, gūžėsi, iškart įsijausdamas į šį savo, nelaimingo vyro, našlio, gedinčio žmogaus, vaidmenį; taip sukvietė priešais save gailinčių jo žmonių, suvaidino pats sau, čia pat sėdėdamas valtyje, nedidelę dramą, jo vaidmuo reikalavo nusenimo, išsekimo ir sielvarto (kilstelėjo rankas, kokios jo liesos, tai tikra, jis nesvajoja), o tada gausiai pasipylė jam moterų užuojautos, vaizdavosi jis, kaip jos užjaus, kaip gailėsis. Taigi bent svajose sulaukęs menkos dalies to malonumo, kurį suteikdavo jam moterų paguoda, ištarė jis jau švelniau, geidulingiau:

Bet aš į jūrą audringesnę, gilesnę bangą

Panirau nei jis…

Ir dabar jo gedulingus žodžius išgirdo visi. Kem kilstelėjo nuo sėdynės išsigandusi, pasipiktinusi. Bet pašokusi išgąsdino tėvą, šis sudrebėjo pamiršęs eiles, sušuko: „Žiūrėki, žiūrėki!“ taip ūmai, kad Džeimsas irgi pasuko galvą per petį į salą. Jie visi žiūrėjo. Jie visi žiūrėjo į salą.

Bet Kem nieko nematė. Ji galvojo apie tai, kaip visi tie takai ir veja, sumušti ir mazguoti nuo praleidžiamo jų gyvenimo, išnyko, kaip jie nusitrynė, kaip jie išnyko, tapo nerealūs, o tikra dabar štai kas: valtis, užlopyta burė, Makalisteris su auskarais, bangų šniokštimas, visa tai dabar realu. Galvodama apie tai murmėjo sau „mes pražuvom… po vieną…“, nes tėvo žodžiai smarkiai įsirėžė į sąmonę, o šis, išvydęs ją neaišku kur žvalgantis, ėmė erzinti. Negi ji nepažįsta kompaso krypčių, paklausė jis. Nejau neatskiria šiaurės nuo pietų? Negi ji tikrai mano, kad jie gyvena štai ten? Jis vėl parodė kryptį, parodė jai, kur jų namas, štai ten, prie tų medžių. Nejau ji negalėtų būti šiek tiek tikslesnė, papriekaištavo. „Na, pasakyk man, kur rytai, kur vakarai?“ – tarė jis, pusiau juokdamasis iš jos, pusiau bardamas, nes neįstengė suprasti, kaip turėtų veikti kompaso krypčių neatskiriančio žmogaus protas. Tačiau Kem jų neatskyrė. Matydamas ją sėdinčią, dabar jau gerokai išsigandusią, dvejonių kupinomis akimis žvelgiančią ten, kur namų nebuvo, ponas Ramsis užmiršo savo svajonę, kaip vaikštinėjo tarp urnų, kaip tiesėsi į jį rankos. Galvojo, tos moterys visada tokios, jų protas beviltiškai miglotas, šito jis niekada taip ir nepajėgė suprasti, bet taip jau buvo. Tokia buvo ir jo žmona. Jos neįstengia į savo galvas ko nors įsidėti. Tačiau pyko ant žmonos jis neteisingai. Maža to, nejau jam visai nepatiko tas moterų nekonkretumas? Juk tai ypatingo jų žavesio dalis. Priversiu ją man nusišypsoti, pagalvojo. Atrodo išsigandusi, tokia tyli. Sunėrė pirštus, nusprendęs, jog prislopins balsą, nutaisys ramų veidą, sutramdys tuos greitus ekspresyvius gestus, kuriais taip meistriškai priversdavo žmones jo gailėti ar jį girti. Jis išgaus iš jos šypseną, sugalvos ką nors miela ir paprasta jai pasakyti. Bet ką? Taip įsijautęs į tą savo darbą, kad nė neprisimena, ką tokiais atvejais dera sakyti. Na, gal paklaus apie šuniuką. Jie turėjo šuniuką. Kas šiandien pasirūpins šuniuku, paklausė jis. Taip, nesigailėdamas jo galvojo Džeimsas, žiūrėdamas į sesers galvą burės fone, dabar ji nusilenks. Liksiu su tironija kovoti vienas, priesaiką įvykdyti teks man vienam. Kem neįstengs iki paskutinio atodūsio priešintis tironijai, galvojo niauriai, stebėdamas jos veidą, liūdną, paniurusį, nuolaidų. Taip kartais virš žalio šlaito užslenka debesis ir nusileidžia sunkumas, o kalnai aplink tokie niūrūs, tokie liūdni, kad atrodo, apmąsto jie šio debesies užtemdyto šlaito lemtį, gal apgailėdami, o gal piktai džiūgaudami; taip ir Kem jautėsi užtemdyta, sėdėdama tarp tų ramių ryžtingų vyrų, svarstydama, ką atsakyti tėvui apie šuniuką. Kaip atsispirti jo maldavimui, atleisk man, rūpinkis manimi. Džeimsas įstatymo teikėjas, su išminties plokštėmis, atverstomis jam ant kelio (jo ranka ant vairalazdės tapo įstatymo simboliu), liepė: priešinkis, kovok su juo. Ir teisingai, jis liepė teisingai. Nes jie, galvojo, priešinsis tironijai iki paskutinio atodūsio. Iš visų žmonių savybių ji labiausiai gerbė teisingumą. Brolis buvo jai dievas, o tėvas nuoširdžiausias maldautojas. Kuriam paklusti, galvojo ji, žvelgdama į krantą, kurio krypčių nepažino, galvojo apie tai, kaip pievelė ir terasa, ir namas tapo sulyginti su krantu, ir kaip dabar ten įsivyravo taika. „Džasperas, – ištarė niauriai. – Jis pasirūpins šuniuku.“ Ir kaip ketinanti jį pavadinti, neatstojo tėvas. Kai buvo mažas berniukas, turėjo šunį Straksių. Taip, ji pasiduos, galvojo Džeimsas, matydamas sesers veide šmėkštelėjusią išraišką. Jos taip nuleidžia akis, žiūri į savo mezginį ar dar ką nors. Paskui ūmai pakelia žvilgsnį. Plyksteli kažkas melsvas, prisimena jis, ir tada tas sėdintysis su juo nusijuokia, tarsi nusilenkia. Džeimsas labai pyksta. Tikriausiai tai buvo motina, svarstė, ji sėdi ant žemos kėdės, o tėvas stovi šalia. Ėmė naršyti po begalinę virtinę įspūdžių, kuriuos laikas, lapas po lapo, klostė po klostės, suklojo jo smegenyse, dėliodamas juos nenuilstamai; tarp kvapų, garsų, balsų, šaižių, aidžių, švelnių; pralinguoja šviesos, dunksteli šepečiai, šiuša ir šnabžda jūra, vyriškis žingsniuoja pirmyn ir atgal, stabteli ir tiesus sustingsta virš jų. O Kem, pastebi jis, įmerkia į vandenį pirš tus, žiūri į krantą, nieko nesako. Ne, ji nenusileis, galvoja, ji ne tokia, svarsto Džeimsas. Na, jei Kem nenori jam atsakyti, tai jis ir neįkyrės, nusprendžia ponas Ramsis, traukdamas iš kišenės knygą. Bet ji tikrai jam atsakytų, iš visos širdies troško nustumti kažkokią jos liežuviui iškilusią kliūtį ir pasakyti, na, taip, pavadinsiu jį Straksiumi. Ji net norėjo paklausti, ar tai tas pats šuo, kuris vienas rado kelią per durpynus? Tačiau kad ir kiek stengėsi, nesugalvojo, kaip čia ką nors panašaus pasakyti, kad liktų arši ir ištikima priesaikai, bet sykiu taip, kad nepamatytų Džeimsas, perduotų tėvui slaptą meilės, kurią jam jaučia, ženklą. Nes, galvojo mirkydama ranką (dabar Makalisterio berniukas pagavo skumbrę, ir ta daužėsi valties dugne kruvinomis žiaunomis), žiūrėdama į Džeimsą, kuris nenuleido bejausmių akių nuo burės, tik trumpai žvilgtelėdamas į horizontą, tu juk nepatiri šitų dvejonių, šito nežmoniško gundymo. Tėvas ieškojo kišenėse, dar sekundė ir susiras knygą. Nes nebuvo to, kas ją trauktų labiau, – jo nuostabiai gražios rankos, ir pėdos, ir balsas, ir žodžiai, ir skubėjimas, temperamentas, ir keistumas, ir aistra, ir tas šūksnis visiems girdint „mes pražuvom… po vieną“, ir jo nutolimas. (Jis atsivertė knygą.) Tačiau nepakenčiamas, mąstė ji, žiūrėdama, kaip Makalisteris ir jo berniukas ištraukia kabliuką iš kitos žuvies žiaunų, tas jo šiurkštus aklumas, ta jo tironija, nuodiję jos vaikystę, sukeldavę audras; tokias, kad ji ir dabar nubunda drebėdama iš įniršio, prisiminusi kurį nors iš jo įsakymų; kokį nors akiplėšišką „daryk tai“, „daryk šitai“, jo valdžią, „paklusk man“.

Tad ji nieko nepasakė, tik atkakliai ir liūdnai žiūrėjo į krantą, apsisupusį ramybės mantija, žmonės ten tarsi sumigę, galvojo; jie laisvi tarsi dūmai, pasirodo ir išnyksta laisvi kaip šmėklos. Ten jie nepatiria jokių kančių, galvojo.

V

Taip, tai jų valtis, nusprendė Lilė Brisko, stovėdama ant vejos krašto. Tai buvo valtelė su pilkšvai rusvomis burėmis, dabar kaip tik išvydo ją išsitiesinant ant vandens ir pasileidžiant per įlanką. Jis sėdi ten, valtyje, galvojo, o vaikai vis dar tyli. Dabar jis nepasiekiamas. Jam nesuteikta užuojauta slėgė, tapyti nesisekė.

Jis visada buvo sunkaus būdo. Kiek prisimena, niekada neįstengdavo pagirti jo į akis, tad jų ryšys nublankdavo iki neutralumo, jų santykiai stokojo seksualumo, kuris jo elgesį su Minta padarydavo tokį galantišką, kone linksmą. Mintai jis nuskindavo gėlę, paskolindavo knygų. Bet nejau tikėjo, kad Minta jas skaito? Tampydavo knygas po sodą, prikišdavo į jas lapų pasižymėdama, kur būdavo atsivertusi.

– Ar prisimenat, pone Karmišeli? – norėjo paklausti žiūrėdama į senį. Tačiau jis užsitraukęs skrybėlę ant akių arba miegojo, arba svajojo, o gal, pamanė ji, gaudė žodžius eilėms. – Ar prisimenate? – norėjo paklausti jo, eidama pro šalį, vėl prisiminusi ponią Ramsi paplūdimyje, šokčiojančią statinaitę, skriejančius puslapius. Kodėl po visų šių metų tai išliko, tarsi apibraukta rateliu, tarsi apšviesta, regima iki smulkiausios detalės, kai visa iki tol ir po to per tolybių tolybes išdilo, išblėso?

„Ar ten valtis? Ar ten plūdė?“ – klausdavo ji, pakartojo Lilė, nenoromis atsigręždama į drobę. Garbė tau, dangūs, ta erdvė taip ir liko neįveikta, galvojo, paimdama teptuką. Erdvė vypsojo į ją. Visa paveikslo masė balansuoja ant tos erdvės. Dailus ir skaistus jis turėtų būti paviršiuje, plunksniškas ir efemeriškas, susiliejančių spalvų tarsi drugio sparnai, tačiau giliau jo statinys turi būti suveržtas geležiniais varžtais. Turi būti toks subtilus, jog susišiauštų nuo kvėptelėjimo, ir toks atsparus, kad jo narių neatplėštų jungas arklių. Ėmė spalvą kloti sau kelią į tą žiojėjančią tuštumą. Atrodė, vėl sėdi šalia ponios Ramsi pajūryje.

„Ar ten valtis? Ar ten plūdė?“ – paklausė ponia Ramsi ir ėmė graibyti aplink, ieškodama akinių. Radusi sėdėjo tylėdama ir žvelgė į jūrą. Dabar jau vienodu ritmu tapydama Lilė tarsi išgirdo virstelint duris, tarytum įžengė ir nebyliai atsistojo žvalgydamasi po kažin kokią aukštomis lubomis vietą, panašią į katedrą, pritemdytą, iškilmingą. Iš tolimo pasaulio atsklisdavo šūksniai. Garlaiviai horizonte išnykdavo dūmų kamuoliuose. Čarlzas svaidė akmenėlius, siuntė juos šokdindamas bangų paviršiumi. Ponia Ramsi sėdėjo tylėdama. Ji laiminga, galvojo Lilė, galėdama patylėti, pailsėti nuo bendravimo; pailsėti nuo visiškos žmonių santykių nežinios. Kas žino, kas mes esame, ką mes jaučiame? Net artimumo akimirką, kas žino? Ar tuomet mes visko nesugadiname, pasakytų tikriausiai ponia Ramsi (kaip dažnai, atrodo, prie jos šono tylėdavo), apie tai prakalbėję? Gal daugiau pasakome tyla? Bent ta akimirka atrodė be galo vaisinga. Ji suplūkė smėlyje nedidelę duobelę, vėl ją užlygino, tarsi palaidodama joje akimirkos tobulumą. Tai buvo tarsi lašas sidabro, į kurį paniręs apšvieti praeities tamsą.

Lilė žingtelėjo atgal nuo drobės, tikrindama perspektyvą. Taip, tikrai keistas kelias, ta tapyba. Išeini vienas, vis tolyn ir tolyn, kol pagaliau atsiduri lyg ant siauros lentos, vienut vienutėlis, viršum jūros. Panėrė teptuką į mėlyną spalvą. Sykiu pasinėrė į praeitį. Dabar ponia Ramsi pakilo, prisimena. Laikas grįžti į namus – priešpiečių metas. Ir jie visi žygiavo iš paplūdimio sykiu, ji ėjo paskui Viljamą Banksą, o priešais juos Minta, su skyle kojinėje. Kaip tas mažas rausvo kulno apvalumas švytravo jiems prieš akis! Kaip Viljamas Banksas tai smerkė, tegul ir nieko, kiek prisimena, apie tai nepasakydamas! Jam tai reiškė moteriškumo sunaikinimą, purvą ir netvarką, namus paliekančius tarnus ir vidurdienį nepaklotas lovas, visus tuos dalykus, kuriais jis labiausiai baisėjosi. Jis, būdavo, taip sudrebėdavo ir išskleidęs pirštus, ir ištiesęs priešais save ranką, tarsi uždengdavo akiai nemalonius dalykus. Taip jis padarė ir tada. O Minta žingsniavo sau priešais, ir galimas daiktas, kad ją pasitiko Polis, ir jiedu su Poliu nuėjo į sodą.

Reiliai, prisiminė Lilė Brisko, išspausdama iš tūbelės žalių dažų. Atgijo ir jos įspūdžiai apie Reilius. Jų gyvenimas iškilo it serija scenų; viena ant laiptų, apyaušriu. Polis grįžo anksti ir nuėjo miegoti, Minta grįžo vėlai, vainikuota, spalvota, ryški, ji išdygo ant laiptų trečią valandą paryčiais. Polis išėjo su pižama, nešdamasis žarsteklį, jei kartais kas ketintų įsilaužti. Minta valgė sumuštinį, sustojusi pusiaukelėje ant laiptų, palei langą, blausioje ankstyvo ryto šviesoje, o kilime žiojėjo skylė. Bet ką jie ten kalbėjo, klausė save Lilė, tarsi išvydusi juos įstengtų išgirsti. Minta toliau valgė sumuštinį, erzinamai, o Polis bandė pasakyti jai kažką užgaulaus, koneveikdamas ją murmesiu, kad nepažadintų vaikų, dviejų mažų berniukų. Jis buvo sudžiūvęs, persikreipęs, Minta spalvinga, nerūpestinga. Nes po pirmųjų metų ar panašiai reikalai ėmė klostytis šiaip sau, santuoka pasirodė gerokai nesėkminga.

Ir visa tai, galvojo Lilė pakabindama teptuku žalios spalvos, tokių scenų apie žmones prasimanymą mes vadiname žmonių „pažinimu“, sakome, jog „apie juos galvojame“, kad „esame jiems palankūs“. Juk nė žodžio čia nėra tiesos, visa tai ji pramanė, tačiau juk ir pažinojo juos tokius, kokius matė tose scenose. Ji rausė vis gilesnį tunelį į savo paveikslą, vis giliau skverbėsi ir į praeitį. Kitą kartą Polis tvirtino „žaidęs šachmatais kavinėse“. Ta jo frazė Lilės vaizduotėje apaugo visa istorija. Prisimena, Poliui apie tai užsiminus vaizdavosi, kaip jis paskambina tarnaitei, kaip ta praneša, „ponia Reili išvykusi, sere“, kaip jis irgi nusprendžia neiti namo. Vaizdavosi jį sėdintį kažkokios niaurios vietos kampe, kur dūmų prisigėrusios raudonos pliušinės kėdės, o padavėjos pažįsta lankytojus, jis žaidžia šachmatais su nediduku žmogeliu, prekiaujančių arbata, o gyvenančių Surbitone, tačiau tik tiek Polis apie jį ir težinojo. Tačiau Mintos nebuvo ir jam sugrįžus, ir kaip tik tada įvyko ta scena ant laiptų, kai jis atsinešė žarsteklį, neva gindamasis nuo įsilaužėlių (be abejonių, norėdamas pagąsdinti ir ją), kai karčiai priekaištavo, kad sugriovusi jo gyvenimą. Šiaip ar taip, kai Lilė buvo nuvykusi aplankyti jų trobelėje netoli Rikmansverto, tarp tų dviejų tvyrojo nežmoniška įtampa. Polis nuvedė ją per sodą pažiūrėti belgiškų kiškių, kuriuos jis veisė, o Minta dainuodama sekė jiems įkandin, ji užmetė nuogą ranką Poliui ant peties, kad tas tik nieko jai nesakytų.

Lilė manė, kad Mintai kiškiai nuobodūs, bet ji niekada neišsiduodavo. Minta niekada neužsimindavo apie tokius dalykus kaip žaidimas šachmatais kavinėse. Buvo per daug nuovoki, per daug apdairi. Tačiau tęsiant tą istoriją, reikia pasakyti, kad jie jau pergyveno pavojingąją stadiją. Lilė viešėjo pas juos praeitą vasarą, ir kai sugedo automobilis, Minta padavinėjo jam įrankius. Jis sėdėjo ant kelio, remontuodamas automobilį, ir tai, kaip ji paduodavo jam įrankius, dalykiškai, tiesiai, draugiškai, bylojo, kad viskas gerai. Jie jau nebuvo „įsimylėję“, ne, jis prasidėjo su kita moterimi, rimta moteri mi, į kasą supintais plaukais ir su portfeliu (Minta aprašė ją su dėkingumu, kone žavėdamasi), kuri vaikščiojo į susirinkimus ir pritarė Polio požiūriui (jis tapo vis akivaizdesnis į žemės vertės ir kapitalo apmokestinimą). Ši draugystė ne tik nesuardė santuokos, priešingai, ją sutvirtino. Jie kuo aiškiausiai buvo puikūs draugai, kai jis sėdėjo ant kelio, o Minta padavinėjo jam įrankius.

Tokia tai buvo Reilių istorija, galvojo Lilė. Įsivaizduodavo, kaip pasakoja ją poniai Ramsi, kuri tikrai smalsautų sužinoti, kaip tiems Reiliams klostėsi. Džiaugdamasi papasakotų poniai Ramsi, kad Reilių santuoka nenusisekė.

Tačiau mirusieji, svarstė Lilė, susidūrusi su nauja kliūtimi kompozicijoje ir priversta stabtelėti bei pagalvoti, vėl kokį pusmetrį žingtelėjo atgal, a, mirusieji, murmėjo ji, mes jų gailimės, mes nustumiam juos į šalį, mes net mažumėlę juos niekinam. Jie mūsų malonėje. Ponia Ramsi išbluko ir išėjo, galvojo Lilė, mes galime nepaisyti jos norų, galime ir pašiepti jos banalias, primityvias, senamades idėjas. Ji vis labiau tolsta nuo mūsų. Juk ar ne pasityčiojimas, kad šio daugybės metų koridoriaus gale mato ją iš nevykusių pasakytų dalykų kartojančią būtent šį „tekėkit, tekėkit!“ (sėdi ji labai tiesi, rytas ankstus, sode už lango ima čirkšti paukščiai)? Ir tektų tada jai pasakyti, kad visa susiklostė kitaip, nei norėjai. Jie laimingi savaip, aš laiminga taip. Gyvenimas visiškai pasikeitė. Sulig šiais žodžiais net jos grožis trumpam pasirodė priblėsęs ir senamadis. Tad stovėdama ant vejos, saulei kepinant nugarą, apmąstydama Reilių gyvenimą, trumpą akimirką Lilė nugalėjo ponią Ramsi, kuri niekada nesužinos, kad Polis eidavo į kavines, kad jis sėdėjo ant žemės, o Minta padavinėjo jam įrankius, kad Lilė stovi čia tapydama, niekada taip ir neištekėjusi, nė už Viljamo Bankso.

Nes taip juk ponia Ramsi planavo. Gal jei būtų gyvenusi, būtų privertusi jį išsipildyti. Jau ir tą vasarą jis buvo „mieliausias iš vyrų“. Jis „rimčiausias mokslininkas tarp savo amžininkų, sako mano vyras“. Jis buvo ir „vargšas Viljamas – man jo tikrai gaila, kai nueinu aplankyti ir neišvystu jo namuose nė trupinėlio grožio, nėra kas nė gėlių pamerkia“. Tad juos siųsdavo sykiu pasivaikščioti, jai tvirtindavo, su ta lengva ironija, dėl kurios ji taip lengvai išslysdavo tau pro pirštus, neva Lilės protas kaip mokslininkės. Ji mėgsta gėles, ji tokia tiksli. Ir kodėl ji turėjo tą maniją visus sutuokti, svarstė Lilė, čia žingtelėdama arčiau, čia vėl atsitraukdama nuo molberto.

Staiga, kaip staigiai nukrinta nuo skliauto žvaigždė, jos sąmonė tvykstelėjo raudona šviesa, apgaubdama Polį Reilį, o gal sklisdama nuo jo. Ji žėrėjo it laužas, kurį, švęsdami kažkokią šventę, tolimame paplūdimyje uždegė laukiniai. Ji girdėjo šniokštimą ir traškėjimą. Visa jūra per mylių mylias apsipylė raudoniu ir auksu. Su juo sumišo lengvas vyno kvapas, jis svaigino ją, nes ji ir vėl pajuto tą strimgalvišką troškimą mestis nuo uolos ir paskęsti ieškodama paplūdimyje perlų segės. Riaumojimas ir traškesys gąsdino ją ir vertė susigūžti, pripildė baimės ir pasišlykštėjimo, tarsi regėdama šio reginio didybę ir galią matė ji ir tai, kaip ši galia mito namų lobiu, mito godžiai, atgrasiai ir bjaurėjosi. Tik šis vaizdas, ši didybė pranoko bet ką, ką kada nors buvo patyrusi, ir liepsnojo metų metus, tarsi pavojaus laužas vienišoje saloje jūros pakraštyje, ir tereikėjo ištarti „įsimylėjusi“, kai tą pat akimirką, kaip ir dabar, vėl supleškėdavo Polio laužas. Paskui laužas susmuko, ir ji tarstelėjo sau juokdamasi „Reiliai“, prisiminusi, kaip Polis vaikštinėjo į kavines ir žaidė šaškėmis.

Ji juk nuo to išsigelbėjo tik per plauką, galvojo. Tada žiūrėjo į staltiesę ir jai tvykstelėjo mintis, kad medį pastums į kompozicijos vidurį, ir kai jai niekada nereikės už nieko tekėti, pasijuto nežmoniškai pakylėta. Dabar juto, kad galėtų pasipriešinti poniai Ramsi, ir kokia derama tai būtų pagarba tai stulbinamai galiai, kurią ponia Ramsi turėjo žmonėms. Daryk tai, liepdavo ji, ir žmogus tai darydavo. Net jos šešėlis lange, kai sėdėdavo su Džeimsu, spinduliavo valdingumą. Prisiminė, kaip Viljamą Banksą sukrėtė, kad motinos ir sūnaus Lilė nenutapė kaip pagrindinių. Negi ji nesižavi jų grožiu, paklausė jis. Bet Viljamas klausė jos, prisimena, žiūrėdamas tomis protingomis vaiko akimis, kai ji aiškino, kad tokiu būdu jokios nepagarbos neparodė; kad šviesa štai čia reikalauja šešėlio ten, ir taip toliau. Ji tikrai neketina paniekinti tokio objekto, kurį, abu sutiko, dieviškai pavaizdavo Rafaelis. Ne, ji nešnekėjo ciniškai. Priešingai. Savo mokslininko protu jis suprato – toks nesuinteresuoto protingumo įrodymas jai patiko, ją neapsakomai paguodė. Su tokiu žmogumi galima ir rimčiau kalbėtis apie tapybą. Draugystė su juo tikrai buvo vienas iš jos gyvenimo malonumų. Ji mylėjo Viljamą Banksą.

Jie eidavo į Hamptono dvaro rūmus, ir jis, nepriekaištingas džentelmenas, paprastai palikdavo jai pakankamai laiko rankoms nusiplauti, o pats pavaikštinėdavo paupiu. Tokia jau buvo ta jų draugystė, tiek daug dalykų joje likdavo nepasakyta. Paskui vaikštinėdavo po kiemelius, vasara po vasaros, žavėdavosi proporcijomis ir gėlėmis, jis pasakodavo jai apie perspektyvą, apie architektūrą, paskui stabtelėdavo pažiūrėti į medį, ežero vaizdą, pasigėrėti vaiku (taip sielvartaudavo, kad neturi dukters), tuo abstrakčiu nesuinteresuotu pasigėrėjimu, kokiu gėrisi žmogus, praleidęs laboratorijose tiek laiko, kad kai iš jų išeina, pasaulis ima jį stulbinti; taigi žingsniuodavo jis lėtai, prisidengdavo ranka akis, stabtelėdavo, atkra gindavo atgal galvą vien tam, kad įkvėptų oro. Kartą užsiminė, kad namų šeimininkė atostogauja, o jam reikėtų nupirkti kilimą ant laiptų. Ar Lilė nenueitų su juo nupirkti to naujo kilimo ant laiptų? Sykį kažin kas jį paskatino imti pasakoti apie Ramsius, prisiminė, kaip pirmąsyk išvydo ją, dėvinčią pilką skrybėlę, ji buvo ne vyresnė nei devyniolikos ar dvidešimties. Net kvapą gniaužė, tokia ji buvo graži. Ir jis sustojo žvelgdamas į Hamptono dvaro rūmų alėją, tarsi tikėdamasis išvysti ją tarp fontanų.

Dabar ji pažvelgė į svetainės laiptelį. Viljamo akimis regėjo moters pavidalą, taikingą ir tykų, nuleistomis akimis. Ji sėdėjo mąstydama, svarstydama (tą dieną buvo apsivilkusi pilkai, pamanė Lilė). Jos akys nuleistos. Akių ji niekada nepakelia. Taip, galvojo Lilė, įtemptai žvelgdama, aš tą žvilgsnį tikrų tikriausiai mačiau, tik apsirengusi buvo ji ne pilkai, ir nebuvo nei rami, nei jauna, nei tokia jau taikinga. Jos pavidalą sąmonė atgaivino be galo greitai. Nuostabiai graži, kaip ir sakė Viljamas. Tačiau grožis buvo toli gražu ne viskas. Grožis bausdavo, – būdavo jis per ūmus, būdavo absoliutus. Gyvenimą jis sustabdydavo, sustingdydavo. Nepastebėdavai menko susijaudinimo, raudonio, blyškumo, kokios keistos grimasos, užkritusios šviesos ar šešėlio, kurie akimirkai tą veidą padarydavo neatpažįstamą, suteikdavo naujų bruožų, kuriuos vėliau jau matydavai nuolat. Tačiau daug paprasčiau būdavo visa šita pridengti grožiu. Bet kokia buvo ta išvaizda, svarstė Lilė, kai užsimaukšlindavo ant galvos veltinę skrybėlę, kai lėkdavo per žolę ar bardavo sodininką Kenedį? Kas galėtų jai pasakyti, kas galėtų jai padėti?

Nenoromis ji išniro iš susimąstymo ir pajuto, kad žiūri ne tiek į paveikslą, kiek, apspangusi, tarsi į ką nežemiško, į poną Karmišelį. Jis tysojo ant gulimojo krėslo, sunėręs rankas ant pilvo, nei skaitė, nei miegojo, tik šildėsi saulėje, tarsi niekaip negalėdamas atsimėgauti. Knyga nukritusi ant žolės.

Norėjo prieiti tiesiai prie jo ir šūktelėti: „Pone Karmišeli!“ Jis pakeltų akis, draugiškai, kaip visuomet, apsiblaususį žvilgsnį. Bet juk žmogų verta žadinti tik tada, kai žinai, ką nori pasakyti. O pasakyti ji norėjo ne ką nors tik, pasakyti norėjo viską. Apgailėtini žodžiai, perskeliantys mintį, ją sudraskantys, nieko neišreiškia. „Apie gyvenimą, apie mirtį, apie ponią Ramsi“, – ne, pagalvojo, nieko negali pasakyti. Kuo svarbesnė akimirka, tuo mažiau pavyksta pasakyti. Žodžiai nuplevena įkypai ir kerta apačioj taikinio. Todėl jau nė nebandai, ir mintis įgrimzta atgal, tampi tada kaip tie pagyvenę žmonės, atsargūs, slapukai, su raukšle tarpuaky ir nuogąstavimo kupinu žvilgsniu. Nes kaip galima žodžiais išreikšti šias kūno emocijas? (Ji vėl pažiūrėjo į laiptelį palei svetainę, jis atrodo neapsakomai tuščias.) Tai juk kūno pajautos, ne proto būva. Ir tie tuščių laiptų vaizdo sukelti fiziniai pojūčiai ūmai tapo itin nemalonūs. Kai trokšti ir neturi, – tai užgula kūną sunkumu, sukelia tuštumą ir įtampą. Trokšti ir neturi, trokšti ir trokšti, kaip tai gniaužia širdį, kaip tai gniaužia ir gniaužia širdį! O, ponia Ramsi, šūktelėjo ji tylutėliai, tai esybei, sėdėjusiai palei valtį, tai iš jos susikūrusiai abstraktybei, tai moteriai pilku drabužiu, tarsi priekaištaudama jai, kam išėjo, o paskui išėjusi, kam vėl sugrįžo. Galvodama tai jautiesi saugi. Šmėkla, oru, niekiu, žaislu, su kuriuo lengvai ir saugiai gali žaisti bet kada dieną ir naktį, – juk ji visu tuo buvo, o paskui staiga ištiesė ranką ir va šitaip suspaudė širdį. Staiga laiptai prie svetainės tušti, vėjas pūsčioja kėdės apsiuvą viduje, terasoje kūliu virsta šunelis, sodo bangavimas ir šnabždesys it kreivės ir arabeskos, besiraitančios aplink visiškos tuštumos centrą.

„Ką gi tai reiškia? Kaip jūs visa tai paaiškinsite?“ – norėjo paklausti, vėl atsigręždama į poną Karmišelį. Mat visas pasaulis šią ankstyvą rytmečio valandą, atrodė, išsiliejo minties tvenkiniu, giliu realybės baseinu, ir galėjai beveik įsivaizduoti, kad jei, tarkim, ponas Karmišelis būtų prabilęs, šio tvenkinio paviršių būtų sudrumstusi ašarėlė. O tada? Kažkas pasirodytų. Tave stumtelėtų ranka, tvykstelėtų geležtė. Na, nesąmonė, žinoma.

Jai kilo keistas įtarimas, kad jis vis dėlto girdi tuos dalykus, kurių ji neištaria. Neperprantamas senas vyriškis su geltona dėme barzdoje, poezija ir mįslėmis romiai plūkuriuoja per pasaulį, kuris patenkina visas jo reikmes, taip, kad jai atrodo, jog tereikia jam ištiesti ranką ten, kur guli ant pievelės, ir sužvejos viską, ko tik nori. Pažvelgė į savo paveikslą. Tikriausiai toks ir būtų jo atsakymas, – kaip „tu“ ir ‚aš“, ir „ji“ praeina ir išnyksta, kaip niekas neišlieka, viskas pasikeičia, bet tik ne žodžiai, tik ne dažai. Tačiau vis viena jį pakabins palėpėje, galvojo, susuks ir užmes už sofos; taip, net ir tokio paveikslo kaip šis laukia ne ką geresnis likimas. Gal reikėtų sakyti, ir šios teplionės, gal ne tiek paties paveikslo, kiek to, ką juo bandyta perteikti, kad „išliktų jis visiems laikams“, ketino pasakyti, arba, nes žodžiai jai pačiai nuskambėjo tarsi kokia pagyra, užsiminti be žodžių, tačiau bandydama dar kartą pažiūrėti į paveikslą, nustebo supratusi, jog išvysti jo neįstengia. Karštas skystis užtvindė akis (iš pradžių nė nemanė, kad ašaros), jos apsitraukė tiršta migla, ir nė neužkliudydamos lūpų kietumo ašaros riedėjo skruostais. Bet juk visom kitom prasmėm – taip, iš tiesų, – ji kuo puikiausiai tvardėsi. Tai ar ji verkė ponios Ramsi, nė nesuprasdama, kad jaučiasi nelaiminga? Vėl kreipėsi į senąjį poną Karmišelį. Kas gi tai? Kai gi tai reiškia? Negi daiktai gali iškelti rankas ir tave pastverti, nejau geležtė gali įpjauti, kumštis sugniaužti? Nejau nėra jokio saugumo? Negi širdis taip ir nesužinojo, koks tas pasaulis? Jokių gairių, jokios priedangos, o visa tik stebuklas, tik šuolis nuo bokšto smaigalio į orą? Negi gali būti, kad net ir vyresniems žmonėms gyvenimas yra toks – gąsdinantis, netikėtas, nežinomas? Akimirką jai atrodė, kad jeigu jie abu pakiltų, dabar pat, čia ant vejos, pareikalautų paaiškinimo, kodėl tas gyvenimas toks trumpas, kodėl jis toks nepaaiškinamas, paklaustų to įniršę, išreikštų savo pasipiktinimą taip, kaip dviem visiškai protingoms žmogiškoms būtybėms dera jį išreikšti, tuomet išsiskleistų grožis, užsipildytų tuštuma, tuščios puošmenos įgytų formą, jeigu sušuktų jie gana garsiai, ponia Ramsi sugrįžtų. „Ponia Ramsi! Ponia Ramsi!“ – ištarė garsiai. Skruostais pylėsi ašaros.

VI

[Makalisterio berniukas paėmė žuvį ir išpjovęs iš jos šono keturkampį gabalą užmovė kaip mailių ant kabliuko. Sumaitotą kūną (dar gyvą) išmetė atgal į jūrą.]

VII

„Ponia Ramsi!“, „Ponia Ramsi!“, tačiau nieko neįvyko. Sielvartas stiprėjo. Negi iš sielvarto gali šitaip aptemti protas, pamanė. Na, nesvarbu, juk senis jos negirdėjo. Liko iškilmingas, ramus ir, pasakytum, net išdidus. Ačiū dangui, niekas neišgirdo, kaip ji riktelėjo tuo niekingu riksmu, liaukis gi, skausme, liaukis! Ne, ji neišėjo iš proto. Niekas nematė, kaip nuo siauros lentelės ji žingtelėjo į susinaikinimo vandenis. Jiems ji ir liko menkutė senmergė, nusitvėrusi teptuko.

Pamažu skausmingas troškimas vėl išvysti, kartus pyktis (kam ją vėl kviečia atgal, juk ji jau manė, kad niekada ponios Ramsi daugiau negailaus. Negi pasigedo jos tarp tuščių kavos puodelių per pusryčius? Juk nė kiek) atlyžo; ir iš to sielvarto, tarsi priešnuodis, liko tik palengvėjimas, tarsi balzamas, o dar, ir vėl taip paslaptingai, jausmas, kad kažkas yra šalia, kad ponia Ramsi šalia; ir dėl šito trumpam palengvėjo ta našta, kurią pasaulis ant jos užvertė, nes ji nepastebimai stovėjo šalia, o paskui (nes tai buvo ponia Ramsi su visu savo grožiu), užsidėjo ant galvos baltų gėlių vainiką ir su juo nuėjo. Lilė vėl išspaudė iš tūbelių dažų. Dabar ji susikaus su ta gyvatvore. Net keista, kad taip matė ją, įprastu greitu žingsniu nužengiančią per laukus, banguojančius švelniom violetinėm bangom, ir išnykstančią tarp gėlių – hiacintų, o gal lelijų. Tai kažkokia tapytojo akies sukurta iliuzija. Nes išgirdusi apie jos mirtį, dienų dienas šitaip ją matydavo, užsidedančią ant galvos vainiką ir žingsniuojančią su savo bičiuliu šešėliu per laukus. Vaizdas, frazė turėjo galią paguosti. Kad ir kur Lilė būtų, ar tapytų čia kaime, ar Londone, ją nuolat lankydavo ta vizija, ir jos prisimerkusios akys ieškodavo to, kas šią viziją galėjo paskatinti. Ieškodavo tramvajaus vagone, omnibuse, bandydavo nusitverti peties ar skruosto linijos, žvelgdavo į langus priešais, ieškodavo vakare lempelėmis apvedžiotoje Pikadilio gatvėje. Tačiau visur regėjo tik mirties laukus. Bet paprastai perverdavo kas nors, – gal veidas, balsas, berniukas su laikraščiais, šūkaliojantis „Standard“, „News“, – įskaudindavo, pažadindavo, reikalaudavo ir galų gale išsireikalaudavo dėmesio, todėl vizija nuolat rasdavosi nauja ir nauja. Paakinta instinktyvios atstumo ir mėlynumo reikmės, dabar ji žvilgtelėjo į įlanką sau po kojų, kur mėlynos bangų juostos rikiavosi tarsi kalvos, o violetinės erdvės vėrėsi tarsi akmenynai, ir vėl, kaip atsitikdavo dažnai, sutrikdė ją kažkas neįprasta. Ruda dėmelė įlankos viduryje. Tai juk valtis. Taip, taip, netruko suprasti. Bet kieno valtis? Pono Ramsio valtis, atsakė ji sau. Pono Ramsio, to vyro, kurs pražygiavo prieš ją iškėlęs ranką, nutolęs, procesijos priešakyje, su nuostabaus grožio batais, prašydamas jos užuojautos, o ji suteikti ją atsisakė. Valtis jau nukeliavusi per pusę įlankos.

Toks gražus buvo rytas, išskyrus vėjelio brūkštelėjimą retkarčiais, jūra ir dangus atrodo tarsi vientisas audinys, lyg burės būtų įstrigusios aukštai danguje, o gal debesys nupuolę į jūrą. Toli į jūrą išplaukęs garlaivis nutempė padange ilgą dūmų juostą, kuri susisukusi į puošnų ritinį taip ir liko karoti ore, tarsi oras būtų kokia plonutė marlė, kuri viską sustabdo ir sulaiko savo tinkle, švelniai pasiūruodama į šonus. Ir kaip kartais būna, kai oras be galo gražus, uolos, atrodo, mato laivus, o laivai į uolas žiūri, tarsi vieni kitiems kažką svarbaus bylotų. Nors retkarčiais švyturys priartėdavo prie kranto visai arti, šiandien jis ištirpo ryto ūkuose ir nutolęs atrodė kaip prapuolęs toliausiose tolybėse.

„Kur jie dabar?“ – žiūrėdama į jūrą nerimavo Lilė. Kur jis, tas senas senutėlis vyriškis, kuris pražingsniavo pro ją, pasikišęs po pažastimi rudo popieriaus ryšelį? Valtis jau įlankos viduryje.

VIII

Ne, jie ten nieko nejaučia, Kem svarstė žiūrėdama į krantą, kuris čia iškildamas, čia nugrimzdamas tapo vis ramesnis, vis taikingesnis. Jos ranka paliko pėdsaką jūroje, o mintys rikiavo į raštus žalsvus vandens verpetus ir ruožus, nuščiuvusios, susisupusios į miglas, pasitelkusios vaizduotę, klajojo mintys povandeniniame pasaulyje, kur perlai kekėmis kybo ant baltų šakelių, kur žalsvoje prieblandoje mūsų sąmonė atsimaino, o pusiau permatomas kūnas švyti apsigaubęs žalsvu apsiaustu.

Sūkurys aplink ranką susilpnėjo, vanduo liovėsi sruventi, pasaulis prisipildė girgždėjimo ir gurgždėjimo. Bangos dužo ir teliūskavo į valties šoną, tarsi jie būtų prisišvartavę uoste. Viskas priartėjo. Burė, į kurią Džeimsas buvo taip įsmeigęs akis, jog tapo pažįstama jam it koks žmogus, visai subliūško, tad jie sustojo prieš pačią saulę, teškendami vandenį, laukdami vėjo, per mylių mylias nuo švyturio. Ir viskas pasauly, rodės, sustojo. Švyturys liovėsi keliavęs, kranto linija sustingo, saulė kaitino vis smarkiau, visi, regis, atsidūrė arti vienas kito, vėl ėmė justi vienas kito buvimą, kurį buvo beveik pamiršę. Makalisterio meškerė stačia pliumptelėjo į vandenį. Tačiau ponas Ramsis toliau sau skaitė, tvirtai parietęs po savimi kojas.

Skaitė jis mažutę blizgančią knygelę dėmėtais it sėjiko kiaušinis viršeliais. Jiems lūkuriuojant, stojus tai pasibaisėtinai ramybei, kartkartėmis vis perversdavo puslapį. Džeimsas taip ir juto, kaip kiekvieną puslapį versdavo vis kitokiu, jam skirtu, gestu, čia atkakliu, čia įsakmiu, čia žadinančiu užuojautą; ir visą tą laiką, kol tėvas skaitė, kol vieną po kito vertė tuos mažyčius puslapius, Džeimsas nuogąstaudamas laukė akimirkos, kai jis aštriai į juos prakalbės apie viena ar kita. Ko jie čia gaišuoja, paklaus jis, o gal dar ko nors kvailesnio. Ir jei jis to paklaus, galvojo Džeimsas, aš paimsiu peilį ir smeigsiu jam į širdį.

Iš vaikystės išsaugojo šį simbolinį vaizdą, kaip paima peilį ir smeigia tėvui į širdį. Tik dabar kai užaugo, kai sėdi žiūrėdamas į tėvą, apimtas bejėgiško pykčio, užmušti ji trokšta ne šį seną skaitantį vyrą, bet tai, kas ant jo nusileidžia, gal jam pačiam nė nežinant, tą nuožmią, greitą juodais sparnais harpiją, su nagais ir šaltu kietu snapu, kuri kapoja tave ir kapoja (juto snapą ant savo nuogų kojų, kai tas kirsdavo jam, vaikui), paskui atsitraukia, tačiau dabar jis štai vėl čia, tas senas vyriškis, toks liūdnas skaito knygą. Tai jis užmuštų jį, jam smeigtų į širdį. Nesvarbu, ką jis darys (o daryti juk galėtų bet ką, juto tai, žiūrėdamas į tolimoje pakrantėje dunksantį švyturį), ar imsis verslo, ar dirbs banke, o gal taps advokatu, gal vadovaus kokiai bendrovei, jis kovos, jis pačiups ir sutryps tą tironiją, despotizmą, taip vadino tai, kai priverti žmones daryti, ko jie nenori, kai atimi iš jų teisę kalbėti. Kaip kuris nors iš jų galėtų pasakyti, ne, aš nevyksiu, kai jis tarė, vykstame į švyturį. Daryk tai, atnešk man tą. Išsiskleidžia juodi sparnai, kapoja snapas. O po minutės sėdi sau lyg niekur nieko, skaitydamas knygą; ir kai žvilgsnį pakels, – niekas nė neįtars, – pažiūrės į tave protingai. Jis gali sau kalbėtis su Makalisteriais, gali spausti skatiką į kokios sušalusios gatvėje senės ranką, svarstė Džeimsas, gali šūkauti kokiose žvejų varžybose, gali iškėlęs ranką mosikuoti iš susijaudinimo. Arba gali sėdėti gale stalo, nugrimzdęs į mirtiną tylą nuo vienos vakarienės iki kitos. Taip, galvojo Džeimsas, kol valtis teliūskavo, gaišdama lūkuriavo kepinama saulės, kažkur juk eikvojami sniegas ir uolos, tokie nuožmūs ir vieniši, o čia dabar atrodo, – na, kai tėvas pasako ką ar padaro, kas nustebina kitus, – kad pasauly esama tik dviejų porų pėdų, – jo ir tėvo. Tik jiedu vienas kitą pažįsta. Iš kur tada šis siaubas, ši neapykanta? Versdamas tuos gausybę lapų, kuriuos praeitis ant jo suklojo, žvilgčiodamas į miško tankmę, kur šviesa ir šešėliai taip mirguliuoja sykiu, kad bet kokia forma pradingsta, ir žmogus eina apgraibomis, čia apakintas saulės, čia šešėlio užtamsintu žvilgsniu, ieškojo jis vaizdinio, kuris nuramintų, nutolintų jausmus ir juos apibendrintų, suteiktų jiems konkretų pavidalą. Gal dar kūdikis, sėdėdamas vežimėlyje arba ant kieno nors kelio, matė jis, kaip vežimas, nežinodamas ir nekaltai sutraiško kažkam koją? Gal matė jis pirma pėdą žolėje, glotnią, vientisą, paskui ratą, paskui tą pačią pėdą, violetinę, sutraiškytą. Bet negi ratas kaltas? Tad dabar, kai tėvas žirgliodamas priartėjo koridoriumi, kai pažadino juos anksti ryte vykti į švyturį, sutraiškė jis Džeimsui pėdą, Kem pėdą, kiekvienam kitam žmogui pėdą. O jie tik sėdėjo ir žiūrėjo.

Bet kieno gi ta pėda, kurią prisimena, ir kokiame sode visa tai vyko? Nes juk tokios scenos paprastai papuošiamos dekoracijomis, jose auga medžiai, gėlės, scena būna apšviesta, joje matyti viena kita figūra. Tačiau visa tai vyko tokiam sode, kur viso šito niaurumo nebuvo. Niekas neišmeta rankų į orą, žmonės kalba įprastais balsais. Visą dieną jie įeina ir išeina. Virtuvėje liežuvauja senos moterys; vėjas ištraukia ir supučia atgal užuolaidas. Viskas plevėsuoja, viskas auga, ir virš tų lėkščių ir dubenų, virš mosikuojančių raudonų ir geltonų gėlių naktimis užtraukiama neapsakomo plonumo, it vynuogės lapelis, geltona uždanga. Naktį viskas aprimsta, pritemsta. Tačiau ta vynuogės lapelio užuolaida tokia plonytė, kad ją kilsteli šviesa, kad balsai ją suraukšlėja; pro ją mato palinkusią figūrą, girdi, kaip ta prisiartina, paskui vėl nutolsta, sušnara suknelė, skimbteli grandinėlė.

Tai šiame pasauly ratas pervažiavo žmogui koją. Kažkas, prisiminė, stovėjo, dūlavo viršum jo, nejudėjo, kažkas tarpo ore, kažkas išdžiūvęs ir aštrus nusileido virš jo tarsi ašmenys, tarsi rytietiškas peilis, kertantis per lapus, per gėles, net tam laimingam pasauly, kertantis taip, kad šis susitraukia ir krinta.

„Lis, prisimena tėvą sakant, vykti į švyturį negalėsite.“

Švyturys jam tada buvo sidabriškas, ūkuose paskendęs bokštas su geltona akimi, kuri vakare prasimerkdavo, švelniai, netikėtai. Dabar gi…

Džeimsas žiūrėjo į švyturį. Įžiūrėjo iki baltumo nuskalautus akmenis, bokštą, tvirtą ir tiesų, tiesų, matė, kaip jis suruožuotas baltai ir juodai, įžiūrėjo ir langus, buvo matyti net ant akmenų ištiesti džiūti drabužiai. Tai štai tas švyturys, tiesa?

Ne, bet juk anas kitas irgi buvo švyturys. Juk nieko šiam pasaulyj nėra tik kokiu vienu pavidalu. Tas kitas švyturys irgi buvo tikras. Kartais per įlanką kone neįmatomas. Vakare pakeldavai žvilgsnį ir išvysdavai tą akį atsimerkiant ir užsimerkiant, ir jo šviesa, rodėsi, pasiekdavo juos erdviame saulėtame sode, kur jie sėdėdavo.

Jis išsitiesia. Kai ištardavo sau „jie“ ar „žmogus“, kai išgirsdavo, kaip sušnara kas ateidamas, kaip skimbteli kažkas nueidamas, visos jo pajautos imdavo virpčioti bandydamos pažinti tą, kas pasirodė kambaryje. Dabar štai čia tėvas. Pakimba velniška įtampa. Ne, dar minutė, ir jei nepūstelės vėjas, jis pliaukštelės užversdamas knygą ir pasakys: „Na, tai kas čia dabar vyksta? Ko mes čia delsiame?“ Kaip jau kartą anksčiau, tada terasoje, jis įterpė tarp jų tuos savo peilio ašmenis, ir ji įsitempė, ir jei būtų pasimaišęs po ranka peilis ar bet kas smailiu galu, būtų pastvėręs ir smeigęs tėvui į širdį. Taigi ji įsitempė, ranka atsileido, ir jis juto, kad jo daugiau nesiklauso; kažkodėl pakilo ir nuėjo, palikusi jį bejėgį, juokingą, sėdintį ant grindų su žirklutėmis rankoj.

Vėjo nė menkiausio gūsio. Vanduo kikena ir gurga valties dugne, kur uodegomis daužo trys ar keturios stumbrės, nes balutė per sekli joms panerti. Ponas Ramsis bet kada gali pakilti, užversti knygą ir pasakyti ką nors aštraus, tačiau kol skaito, Džeimsas paslapčiomis, tarsi basomis kojomis leisdamasis žemyn laiptais ir bijodamas, kad girgždėdamos lentos pažadins sarginį šunį, toliau galvoja apie tai, kokia ji buvo, kur ji tądien išėjo. Iš kambario į kambarį ima sekioti jai įkandin, kol pagaliau ateina į mėlynai apšviestą kambarį, kur šviesa, sakytum, atsispindi nuo gausybės porceliano indų; ji su kažkuo šnekasi, jis klauso jos besišnekančios. Šnekučiuojasi su tarnaite, paprasčiausiai sako, kas ateina į galvą. Ji vienintelė sakydavo tiesą, jai vienintelei tiesą galėdavo pasakyti. Gal dėl to jį prie jos taip nenumaldomai traukė; ji buvo ta, kuriai gali sakyti viską, kas tau šauna į galvą. Tik visą laiką, kol apie ją galvojo, juto, kaip tėvas tykina jo minčiai iš paskos, kaip stebi ją, verčia klupčioti ir drebėti. Pagaliau liovėsi mąstyti. Taip ir sėdėjo prieš saulę, uždėjęs rankas ant vairalazdės, žvelgdamas į švyturį, neįstengdamas pajudėti, neįstengdamas nusibraukti tų nelaimingumo grūdelių, kurie vienas po kito nusėdo jo galvoje. Lyg kokia virve jį kas pririšo, o tėvas užmezgė virvės mazgą, ir pabėgs Džeimsas tik paėmęs peilį ir smeigęs į… Tačiau tuo metu burė lėtai pasisuko, vėjas ją išpūtė, valtis pasipurtė it ne visai pabudusi, dar mieguose krustelėjo, bet greitai pabudo ir šovė per bangas. Koks palengvėjimas. Jie visi vėl vienas nuo kito atsiskyrė, pasijuto laisvi, meškerės pro valties kraštą įsitempė nuožulniai. Tačiau tėvas neatsistojo. Jis tik paslaptingai iškėlė aukštyn dešinę ranką, ši netrukus vėl nukrito jam ant kelių, tarytum diriguotų kokiai paslaptingai simfonijai.

IX

(Jūroje nė mažiausios dėmelės, mąstė Lilė Brisko, stovėdama ir žiūrėdama į įlanką. Jūra išsitaisiusi per įlanką tarsi šilkai. Kokią nepaprastą galią turi atstumas; juos prarijo, pamanė, jie išnyko visiems laikams, susiliejo su pasaulio prigimtimi. Taip ramu, taip tyku. Garlaivis išnyko, bet didžiulis dūmų ritinys vis dar kabėjo ore, nukaręs lyg gedulinga vėliava atsisveikinimo valandą.)

X

Tai štai kokia ta sala, galvojo Kem, vėl braukdama pirštais per bangas. Ji niekada nematė salos iš jūros, kaip dabar. Plytėjo jūroje, tikrai pačioje jūroje, įlenkimas vidury ir dvi stačios uolos, pro kurias įsiverždavo jūra, jūra plytėjo ir per mylių mylias iš abiejų salos pusių. Sala buvo tokia mažytė, gal šiek tiek panaši į lapelį ant koto. Tad mes sėdome į nedidelę valtį, fantazavo ji imdama pasakoti sau nuotykių istoriją apie tai, kaip jie išsigelbėjo iš skęstančio laivo. Tačiau pro pirštus sruveno jūra, už jų išnykdavo jūrų dumblių šakelės, ir rimtos istorijos pasakoti jai nesinorėjo, norėjosi tik to nuotykių, to jausmo, lyg norėtum pabėgti, nes dabar ji galvojo, valčiai plaukiant toliau, apie tai, kaip tėvo įniršis dėl kompaso krypčių, Džeimso užsispyrimas dėl priesaikos, jos pačios sielvartas, kaip viskas praplaukė, praėjo, nusruveno tolyn. Ir kas gi tada toliau? Nuo jos rankos, šaltos kaip ledas, kurią laikė įmerkusi giliai į jūrą, čiurkštelėjo permainos džiaugsmo fontanas, pabėgimo džiaugsmo, nuotykio džiaugsmo fontanas (dėl to, kad gyva, kad ji čia). Lašeliai, trykštantys nuo šio staigaus, dėl nieko nesisielojančio džiaugsmo fontano, purškė ir čia, ir ten į tamsą, ir ant snūduriuojančių jos sąmonėje pavidalų, ant pasaulio neišryškėjusių, tamsoje sūkuriuojančių pavidalų, retkarčiais užkliudomų įstrigusios juose šviesos; ant Graikijos, Romos, Konstantinopolio. Lai ir mažas jis, tas lapelis ant kotelio, su aukso smiltelėm nuauksintais vandenimis, teškančiais aplink jį, jis vis viena juk, vylėsi ji, turi savo vietą visatoje, – ją turi net ta mažutė sala? Tai būtų jai pasakę tie seni džentelmenai, anais laikais sėdėdavę tėvo studijoj. Kartais ji tyčia atklajodavo iš sodo, kad pagautų juos apie visa tai besišnekučiuojančius. Ir ten jie sėdėdavo (galėjo tai būti ponas Karmišelis ar ponas Banksas, sėdintys ir kalbantys su tėvu), vienas prieš kitą žemuose krėsluose. Atkišę priešais save traškindavo „The Times“ puslapius, kai įeidavo ji iš sodo, visa purvina, – kažkas pasakęs kažką apie Kristų, o gal kalbama, kad Londono gatvėse atkastas mamutas, o gal kažin koks buvęs Napoleono charakteris. Tada paimdavo jie visa šita švariomis rankomis (vilkėdavo pilku drabužiu, kvepėdavo viržiais), sudėdavo į krūvą visas tas skiauteles, versdavo laikraščio lapą, sukryžiuodavo kojas, retkarčiais tarstelėdavo ką itin trumpai. Savo malonumui ji paimdavo nuo lentynos knygą ir stovėdavo žiūrėdama, kaip tėvas rašo, taip lygiai, taip dailiai, iš vieno puslapio krašto į kitą, retkarčiais tylutėliai kostelėdamas ar trumpai tarstelėdamas ką tiems garbiems džentelmenams priešais. Ji galvodavo stovėdama ten su atversta knyga, kad mintims čia gali laisvai leisti plėtotis it kokiam lapui vandenyje; ir jei ta mintis pritampa čia, tarp šių džentelmenų, kurie rūko traškindami „The Times“, tada ji teisinga. Ir žiūrėdama į studijoje rašantį tėvą, galvojo (galvo jo jau dabar sėdėdama valtyje), kad jis neturi tuštybės, nėra net tironas, ir netrokšta, kad jo gailėtųsi, iš tiesų, išvydęs ją skaitančią knygą, paklausdavo taip švelniai, kaip paklaustų bet kas kitas, gal jai paieškoti kokios tinkamos knygos?

Nebent visa tai netiesa, pažvelgė į jį, skaitantį nedidelę knygelę su blizgančiais margais it sėjiko kiaušinis viršeliais. Ne, tai tiesa. Pažiūrėk į jį dabar, norėjo garsiai pasakyti Džeimsui. (Bet Džeimsas laikė žvilgsnį įsmeigęs į burę.) Jis sarkastiškas galvijas, pasakytų Džeimsas, kalbą jis amžinai nukreipia apie save ir savo knygas, pridurtų. Jis nepakenčiamas egoistas. Blogiausia, kad jis tironas. Bet tik pažiūrėk, ragino ji, nenuleisdama akių nuo tėvo. Pažiūrėk į jį dabar. Žvelgė į jį, parietusį kojas, skaitantį tą mažą knygelę; nė nežiūrėdama žinojo, kas tos mažos knygelės geltonuose puslapiuose surašyta. Ji buvo tokia mažutė, smulkaus šrifto, priešlapyje, žinojo, parašė, kad išleido penkiolika frankų vakarienei, kad vynas kainavo tiek, o tiek davė padavėjui. Viskas tvarkingai susumuota puslapio apačioje. Kas galėjo būti parašyta toje knygoje, kuri, užsiraičiusiais kampais, kyšojo jam iš kišenės, nežinojo. Jo mintys nė vienam jų nebuvo žinomos. Tačiau taip į jas pasinerdavo, kad kai kilstelėdavo galvą, kaip trumpai kilstelėjo dabar, tai ne tam, kad ką nors išvystų, bet tik tam, kad tiksliai išsakytų. Tai padaręs jo protas vėl skubėdavo prie knygos, jis vėl pasinerdavo skaityti. Skaitydavo tėvas taip, galvojo, lyg kažkam vadovautų, lyg varytų didžiulį pulką avių, o gal keberiotųsi aukštyn vienišu siauru taku; čia paėjėja sparčiai ir tiesiai, čia skinasi kelią per erškėčius, kartais prikimba prie jo šakelė, retsykiais erškėtis sukerta per akis; tačiau jis nesileidžia tokių kliūčių įveikiamas, o traukia toliau, versdamas puslapį po puslapio. O ji toliau pasakojo sau istoriją, kaip išsigelbėjo iš skęstančio laivo, nes jautėsi saugi, kai jis sėdėjo greta; tokia saugi, kokia jausdavosi tada, kai įtykindavo iš sodo ir paimdavo knygą, kai senasis džentelmenas, ūmai nuleidęs laikraštį, pro jo viršų ką labai trumpai tarstelėdavo, tarkime, apie Napoleono charakterį.

Kem vėl per jūrą pažiūrėjo į salą. Lapo kontūrai ėmė išdilti. Jis tapo toks mažytis, toks tolimas. Jūra dabar buvo svarbesnė už krantą. Aplink bangavo, daužėsi ir grimzdo, su viena banga nugarmėjo į dugną rąstas, ant kitos sūpavosi žuvėdra. Kažkur čia, pagalvojo, pamerkdama į vandenį pirštus, nuskendo laivas, ir sumurmėjo mieguista… mes pražuvom, po vieną.

XI

Kiek daug priklauso, svarstė Lilė Brisko, žvelgdama į švarią jūrą beveik be dėmelės, tokią ramią, kad burės ir debesys atrodė įremti į jos mėlynumą, kiek daug priklauso, galvojo ji, nuo atstumo, ar žmonės arti mūsų, ar jie nuo mūsų toliau, nes jos jausmas Ramsiui keitėsi šiam vis labiau nutolstant per įlanką. Įlanka ėmė atrodyti tokia pailga, tokia nutįsusi, o jis vis tolimesnis. Jį su vaikais lyg prarijo tas mėlynumas, tas atstumas, bet čia, pievelėje, staiga suniurnėjo ponas Karmišelis. Ji nusijuokė. Nuo žolės jis pačiupo knygą, vėl įsitaisė ant gulimojo krėslo, pūškuodamas ir sunkiai alsuodamas, tarsi koks jūros siaubūnas. Tai visai kas kita, ponas Karmišelis juk taip arti. Dabar ir vėl viskas nurimo. Jie jau turėtų būti atsikėlę, tarė sau žiūrėdama į namą, bet jame ničnieko matyti. Tik paskui prisiminė, kad vos pavalgę visi iškart išsiskirstydavo su savo reikalais. Svarbiausia buvo išsaugoti šią tylą, šią tuštumą, šios ankstyvos ryto valandos subtilumą. Kaip tik taip kartais, mąstė ji, delsdama ir žiūrėdama į ilgus blizgančius langus bei mėlyną dūmų plunksną, viskas ir tampa nerealu. Taip grįžus po kelionės arba po ligos, kai dar įpročiai neįsuko žmogaus slysti paviršiumi, jis jaučia tokį nerealumą, kuris taip apstulbina, jaučia, kad kažkas atsiskleidžia. Gyvenimas tada pasirodo ryškiom spalvom. Gali kvėpuoti visa krūtine. Dėkui Dievui, nereikia žvaliai atpėdinus per veją čiauškėti su ponia Bekvit, kuri išeis į lauką ieškodama kampelio pasėdėti. „A, labas rytas, ponia Bekvit, kokia nuostabi diena! Ar išdrįsit sėstis prieš saulę? Džasperas paslėpė kėdes. Leiskit, aš jums tuoj pat surasiu kėdę!“ Na, ir viso kito įprasto klegesio. O čia šnekėti visai nereikia. Tik slysti, išskleidi burę (prieplaukoje kilo nemenkas sujudimas, viena po kitos valtys išplaukė), praplauki per pasaulį, plauki už jo. Ne, gyvenimas juk netuščias, jis veržiasi per kraštus. Atrodė jai, lyg ji iki pat lūpų įklimpusi į kažkokią masę, kad plūduriuoja joje, kad grimzta į ją, taip, juk vandenys šie neišmatuojamai gilūs. Į juos įsiliejo tokia daugybė gyvenimų: Ramsių, vaikų, o kur dar visokie beglobiai ir paklydėliai. Skalbėja su skalbinių krepšiu, kovas, knifofija, gėlių purpuras ir pilkšvas žalsvumas, ir visa susieta bendrumo jausmo.

Gal dėl to pilnatvės jausmo prieš dešimt metų, stovėdama kone čia pat, kur stovi dabar, įkvėpta pasakė įsimylėjusi šią vietą. Meilė juk turi tūkstančius pavidalų. Būna ir tokių įsimylėjėlių, kuriems duota išrinkti iš visa ko elementus ir krūvon juos sudėti, suteikti šiam naujam kūriniui vientisumą, kokio jų pačių gyvenime nesama; gal sukurti iš to kokią sceną, o gal suvesti draugėn žmones (kurie jau senių seniausiai išsiskyrę). Ištekinti tą grynuolį krištolą, kurį mėgsta ritinėti mintis, su kuriuo patinka pažaisti meilei.

Jos akys stabtelėjo ties rudu šapeliu, pono Ramsio valtimi. Tikriausiai jie išsilaipins prie švyturio apie priešpiečius. Bet vėl papūtė vėjas, dangus šiek tiek pasikeitė, ir jūra šiek tiek pasikeitė, valtys persirikiavo, ir prieš mirksnį tobulai taisyklingas jai atrodęs vaizdas dabar ėmė nepatikti. Vėjas atpūtė dūmų kvapą, o tai, kaip išsirikiavo valtys, nežinia kodėl suerzino.

Suirusios proporcijos įlankoje sudrumstė harmoniją ir mintyse. Pajuto nepaaiškinamą sielvartą, šis dar sustiprėjo jai atsigręžus į paveikslą. Prarastas visas rytas. Nesuprato kodėl, bet neįstengė pasiekti tikslios it skustuvo ašmenys pusiausvyros tarp dviejų priešingų jėgų – pono Ramsio ir paveikslo, o to būtinai reikėjo. Gal sukomponavo netikusiai? O gal, svarstė, gal tą sienos liniją reikėtų sulaužyti, gal ta medžių masė per sunki? Ironiškai šyptelėjo. Argi rytą imdamasi tapyti, nesivylė išsprendusi visas problemas?

Bet kas dabar negerai? Ji privalo apčiuopti tai, ką praleido, kas išsprūdo, galvojant apie ponią Ramsi. Neįstengė apčiuopti to nė dabar, kai galvojo apie paveikslą. Frazės atplaukdavo. Vizijos atplaukdavo. Nuostabūs paveikslai. Nuostabios frazės. Tačiau tai, už ko norėjo užsikabinti, buvo tas nervų kamuolys, tas pirminis būvis iki iš jo kažkam susikuriant. Užčiuopti tai ir pradėti viską iš naujo, užčiuopti tai ir pradėti viską iš naujo, kartojo nusivylusi, vėl ryžtingai atsistodama priešais molbertą. Koks apgailėtinas tas mechanizmas, koks nepaveikus mechanizmas, koks netobulas tas žmogiškasis įnagis, kuriuo jam lemta tapyti ar mąstyti; sulūžta lemiamą akimirką, o priversti jį veikti tegali didvyriškomis pastangomis. Ji žvelgė susiraukusi. Na, štai juk ta gyvatvorė. Skubėdamas nedaug telaimėsi. Tik pervers tau akis, žiūrint į tą sienos liniją, o gal galvojant, – ji dėvėjo pilką skrybėlę. Nuo jos grožio atimdavo žadą. Nes ateina akimirkos, kai negali nei mąstyti, nei jausti. O jei negali nei mąstyti, nei jausti, tai kur tu tada esi?

Čia ant žolės, čia ant žemės, galvojo ji, atsisėsdama ir teptuku tyrinėdama gysločių koloniją. Veja juk buvo gerokai sulaukėjusi. Čia, atsisėdusi ant pasaulio, ji mąstė, nes negalėjo nusikratyti jausmo, kad viskas šį rytą vyksta pirmą, o gal ir paskutinį kartą. Taip žvelgiantis pro langą keliautojas, jau kone užmigęs, žino, kad privalo žiūrėti dabar, nes niekada daugiau nematys to miesto, to asilėno traukiamo vežimaičio, tos laukuose triūsiančios moters. Šis pasaulis veja, jie čia sykiu, šitoj stotelėj ant vejos, galvojo ji, žiūrėdama į senąjį Karmišelį, kuris (nors per visą šį laiką neištarė nė žodžio) tarsi galvojo tai, ką ir ji. Ir jo gal daugiau nepamatys. Jis paseno. Be to, prisiminė, nusišypsojusi, žiūrėdama į ant jo kojos kyburiuojančią šlepetę, juk išgarsėjo. Žmonės tvirtino, kad jo poezija „tokia graži“. Išspausdino net tai, ką buvo parašęs prieš keturiasdešimt metų. Taigi Karmišelis dabar garsenybė, vėl šyptelėjo, pamaniusi, kiek pavidalų gali įgyti žmogus, juk jis vienoks buvo laikraščiuose, o čia liko toks, koks visada buvo. Jis ir atrodė toks pats, gal tik smarkiau pražilęs. Taip, jis atrodė toks pats, bet kažkas pasakojo, prisiminė Lilė, kad išgirdęs apie Andraus Ramsio mirtį (Andrus žuvo nuo sviedinio skeveldros, akimirksniu, o turėjo tapti garsiu matematiku), ponas Karmišelis „prarado susidomėjimą gyvenimu“. Ką gi tai reiškia, bandė atspėti, ar jis, pastvėręs lazdą, nužygiavo iki Trafalgaro aikštės? Ar jis tik vertė puslapius neskaitydamas, vienas sėdėdamas savo kambaryje Sent Džons Vudse? Ji nežino, ką ponas Karmišelis padarė, išgirdęs apie tai, kad Andrų užmušė, tačiau juto, kad jis toks pats. Jie tik murmtelėdavo vienas kitam ant laiptų, pažiūrėdavo į dangų ir ištardavo, kad bus gražu, o gal, kad gražu nebus. Tačiau tai vienas iš būdų pažinti žmones, galvojo; pažįstame kontūrą, ne detales, sėdim sode ir žiūrim, kaip kalvos šlaitai tolumo je įpuola purpuriniams viržynams į glėbį. Tokį jį pažinojo. Žinojo, kad kažkaip pasikeitė. Niekada neskaitė jo poezijos nė eilutės. Tačiau jai atrodė, kad žino, kaip skamba, lėtai ir dainingai. Sodri, brandi. Apie dykumą ir kupranugarį. Apie palmes ir saulėlydį. Beasmenė poezija, pasakojanti apie mirtį, neužsimenanti apie meilę. Jis nepripažino jokio asmeniškumo. Iš kitų žmonių norėjo labai mažai. Juk jis paprastai pravingiuodavo pro svetainės langą su laikraščiu po pažastimi, stengdamasis išvengti ponios Ramsi, kurią kažkodėl ne itin mėgo. Kaip tik dėl to, suprantama, toji visada stengdavosi jį sustabdyti. Jis nusilenkdavo jai. Nenoromis stabtelėdavo ir nusilenkdavo. Suirzusi dėl to, kad nieko iš jos nenori, ponia Ramsi klausinėdavo (Lilė pati girdėjo), ar jam nieko nereikia, gal jis norėtų palto, kilimo, laikraščio? Ne, jis nieko nenori. (Čia jis nusilenkė.) Ponia Ramsi turėjo tokių savybių, dėl kurių jis ne itin ją mėgo. Matyt, dėl jos valdingumo, pasitikėjimo savimi, dalykiškumo. Juk ji būdavo tokia tiesi.

(Dėmesį patraukė kažkoks triukšmas palei svetainės langą, girgžtelėjo vyriai. Langą pajudino lengvas vėjelis.)

Taip, tikriausiai pakako žmonių, kurie jos kaip reikiant nemėgo, svarstė Lilė. (Taip, ji žinojo, kad laiptelis prie svetainės tuščias, bet dabar jai jau tas pats. Ponios Ramsi daugiau nesiilgi.) Tai tie žmonės, kurie manė, kad ji per daug tikra savimi, per drastiška. Jos grožis žmones tikriausiai irgi užgaudavo. Kaip nuobodu, tikriausiai samprotaudavo jie, visą laiką tas pats. Jiems geriau patiktų kitoks tipas, tamsbruvė, gero ūpo. Be to, juk ji nuolaidžiavo vyrui. Leido jam kelti tas scenas. Paskui laikydavosi santūriai, niekas nė nežinodavo, kas įvyko. Ir (grįžtant prie to, kad ponas Karmišelis ne itin mėgo ponią Ramsi) tikrai būtų sunku įsivaizduoti ponią Ramsi stovint ir tapant ar visą rytą gulinėjant ant vejos su knyga. Iš tiesų ne įmanoma apie tai nė pagalvoti. Netarusi nė žodžio, tik krepšys ant rankos bylodavo apie tai, kur iškylanti, traukdavo ji į miestą pas neturtinguosius, sėdėti kokiame nors mažučiame tvankiame miegamajame. Kaip dažnai Lilė matydavo ją išeinančią žaidimo ar diskusijų įkarštyje su tuo krepšiu ant rankos, be galo tiesią. Pastebėdavo, ir kada grįždavo. Ji galvodavo, ir juokdamasi (arbatos puodeliai jai turėdavo būti be priekaištų), ir susijaudinusi (jos grožis atimdavo žadą), į tave žiūrėjo iš skausmo gęstančios akys. Tu buvai su jais.

Bet paskui ponia Ramsi suirzdavo, nes kas nors pavėluodavo, o gal sviestas būdavo nešviežias, o gal arbatinis įskilęs. Ir visą tą laiką, kol skųsdavosi, kad sviestas nešviežias, prisimindavai graikų šventyklas ir tai, kaip grožis buvo su jais mažame tvankiame kambarėlyje. Ji niekada apie tai nekalbėdavo, tik eidavo, punktuli, tiesi. Ją vesdavo instinktas, kaip kregždę veda instinktas į pietus, kaip artišoką instinktas pakreipia į saulę, taip jos instinktas neklystamai kreipė ją prie žmonių giminės ir ragino sukti lizdą jų širdyje. Ir jis, kaip ir visi kiti instinktai, šiek tiek vargino juo neapdovanotus žmones; veikiausiai ir poną Karmišelį, ir tikrai ją pačią. Juos abu jungė įsitikinimas, kad veiksmas ne toks paveikus, kad už veiksmą pranašesnė mintis. Ponios Ramsi eisena tapdavo jiems priekaištu, verčiančiu išvysti pasaulį kitomis akimis, taip, kad norėjosi jiems protestuoti matant, kaip išankstinės jų nuostatos dyla, norėjosi įsitverti jų, kol dar visai neišnyko. Panašiai elgdavosi ir Čarlzas Tenslis: dėl šio jo nemėgo. Jis suardydavo pasaulio proporcijas. Įdomu, kaip jam susiklostė, galvojo ji, tingiai braukydama teptuku per gysločius. Jis gavo stipendiją. Vedė, gyvena Goldars Grino priemiestyje.

Kartą karo metu buvo nuėjusi į Rotušę paklausyti jo kalbant. Jis kažką atmetė, kažką pasmerkė, skelbė brolišką meilę. Tačiau Lilė nesuprato, kaip jis gali mylėti panašius į save, kai neatskiria vieno paveikslo nuo kito, kai stovėdavo jai už nugaros, rūkydamas pigiausią tabaką („penki pensai už saujelę, panele Brisko“). Jis manė, kad būtina jai pasakyti, jog moterys nesugeba rašyti, moterys nesugeba tapyti; ir ne dėl to, kad pats tuo tikėtų, bet dėl kažkokios nepaaiškinamos priežasties. Štai jis, lieknas, įraudęs, energingas, skelbia meilę nuo pakylos (tarp gysločių, kuriuos praskyrė teptuku, ropinėjo skruzdės, raudonos, vikrios, blizgančios, visai kaip Čarlzas Tenslis). Nuo kėdės pustuštėje salėje ji su ironija žvelgė, kaip jis skleidžia meilę į tą apmirusią salę, ir staiga lyg sena statinaitė, lyg kas šoktelėjo ant bangų, o ponia Ramsi ėmė tarp akmenėlių ieškoti akinių dėklo. „Na, Dieve, na, ir įkyrėjo! Vėl pamečiau! Nevarkit, pone Tensli, aš pametu tūkstančius kiekvieną vasarą.“ Tai išgirdęs įtraukė kaklą į apykaklę, tarsi bijodamas pritarti tokiam sutirštinimui, tačiau pakęsdamas šią jos savybę, žaviai nusišypsojo. Jis, matyt, prisipažino jai per vieną iš tų ilgų pasivaikščiojimų, per kuriuos žmonės atsiskiria ir grįžta atgal vieni. Jis moka už sesers mokslą, pranešė jai ponia Ramsi. Tikrai už tai galima jį tik pagirti. Lilė laikė jį groteskiška būtybe, gerai žinojo, naršydama teptuku po gysločius. Bet juk pagaliau nemažai mūsų sampratų apie kitus žmones yra groteskiškos. Jos padeda slaptiems mūsų tikslams. Tas žmogus jai buvo atpirkimo ožys. Pagaudavo save plakant per liesus jo šonus, kai pritrūkdavo kantrybės. Jei norėdavo elgtis su juo rimtai, tekdavo pasikliauti kuriuo nors ponios Ramsi posakių, pažvelgti į jį jos akimis.

Ji suvertė nedidelį kalnelį skruzdėms ropštis. Toks iššūkis jų pasaulio tvarkos sampratai privertė priimti karštligiškus sprendimus. Vienos puolė vienon pusėn, kitos kiton.

Kad matytum, svarstė, juk reikia penkiasdešimt porų akių. Tačiau ir penkiasdešimties porų akių neužteko, kad išvystum tą moterį visą, galvojo. Iš šių penkiasdešimties viena pora turėtų būti jos grožiui visiškai akla. Bet labiausiai norėjosi kokios paslaptingos pajautos, neapčiuopiamos it oras, kuri padėtų įsigauti pro rakto skylutę, kuri apgaubtų ją ten, kur megzdavo, šnekėdavo, nebyliai atsisėdusi prie lango, kuri aprėptų ir it kvėpavimą vertintų garlaivio dūmą ir jos mintis, fantazijas ir troškimus. Ką jai reiškė gyvatvorė, ką jai reiškė sodas, ką reiškė jai dūžtanti banga? (Lilė pakėlė akis, kaip matė ponią Ramsi jas pakeliant, mat ta irgi girdėdavo, kaip smėlį atmuša banga.) O kas krustelėdavo ir suvirpėdavo jos mintyse, girdint, kaip šūkčioja: „O metikas? O metikas?“ kriketą žaidžiantys vaikai. Akimirką liaujasi megzti, įdėmiai žiūri. Atsipalaiduoja, bet ūmai ponas Ramsis liaujasi vaikštinėjęs ir sustoja priešais ją sustingęs, ir ją nukrato keistas virpulys, kuris, rodos, gaubia ją ant savo krūtinės, kai sustojęs jis šitaip sustingsta prie jos ir žiūri. Lilė matė jį taip žiūrint.

Jis ištiesė ranką ir padėjo pakilti jai nuo suolo. Jam pasirodė, tarsi jau būtų tai daręs kitados, tarsi jau sykį būtų taip pasilenkęs ir kilstelėjęs ją iš valties, kuri sustojo taip, jog liko tarpelis tarp jos ir salos kranto, tad džentelmenai būtinai turėjo padėti damoms išlipti į krantą. Senamadės būta tai scenos, kuriai kone reikėjo krinolinų ir į apačią siaurėjančių kelnių. Priėmė jo pagalbą išlipdama ir galvojo (taip spėja Lilė). Taip, ji dabar tai pasakys. Taip, ji ištekės už jo. Nieko nešnekėdama išlipo į krantą. O gal tepasakė žodį, tik vieną, gal ilgėliau neištraukė rankos. Tekėsiu už jūsų, galėjo ji pasakyti, bet ne daugiau. Ir paskui kartkartėmis juos nutvilkydavo tas pats virpulys, tai buvo matyti, prisiminė Lilė, lygindama kelią skruzdėms. Ji juk nieko nepramano, tik bando išskleisti tai, ką prieš tiek metų jai įdavė sulankstyta, ką pati matė. Nes kasdienio gyvenimo tėkmėj, kur šurmuliuoja daugybė vaikų ir gausybė svečių, kasdienybė, atrodė, nuolat kartojasi, šiandiena lašėdavo ten, kur jau nuvarvėjo vakar, tarsi nuolat girdėtum aidą, kuris pasikartoja ore, pripildydamas jį virpesių.

Bet būtų klaida, manė, prisiminus, kaip susikibę už rankų nueina pro šiltnamį, jų santykį supaprastinti. Ne, palaimos monotonijos jie nepatyrė, ji impulsyvi ir greita, jis skausmingai trūkčiojantis ir niaurus. O, ne. Anksti ryte trinktelėdavo miegamojo durys. Jis pašokdavo nuo stalo įnirtęs. Iššvilpindavo pro langą lėkštę. Paskui visam name girdėjai trankant durimis, plevėsuodavo užuolaidos, lyg vėjas ūžčiotų gūsiais, kas gyvas skubėdavo įsitverti, kad netaptų nušluotas, atkurti name ramybę. Per vieną tokią audrą ant laiptų sutiko Polį Reilį. Paaiškėjo, kad sūkuriai įsisukę dėl auslindos. Kiti žmonės tikino, kad dėl šimtakojo. Kiek jie tada prisijuokė. Tačiau ponią Ramsi tai išvargindavo, ją įbaugindavo tos skriejančios lėkštės ir trinksinčios durys. Kartais tarp jų įsivyraudavo įtempta tyla. Kai ji taip nusiteikdavo, be galo erzindama tuo Lilę, ir graudžiai, ir liūdnai, kai atrodė, kad neįstengia audros pakelti ramiai ar pasijuokti, kai jiedu tada juokėsi, kad po nuovargiu kažin ką slepia. Mąstydavo tada, sėdėdavo tylėdama. Netrukus jis imdavo lūkuriuoti ten, kur būdavo ji, – bastydavosi po langu, palei kurį sėdėjo rašydama laiškus ar kalbėdamasi, nes ji pasistengdavo kuo nors užsiimti, kai jis eidavo pro šalį, vengdavo jo, dėdavosi nematanti. Tapdavo jis tada švelnus it šilkas, draugiškas, mandagus, stengdavosi ją palenkti. Tačiau ji ir toliau likdavo nenuolaidi, dabar trumpam ji parodydavo visą tą jos grožiui deramą išdidumą ir puikybę, kurių paprastai nė lašo neturėdavo: pasukdavo galvą, žiūrėdavo per petį ir vis su Minta, Poliu ar Vil jamu prie šono. Pagaliau stovėdamas atokiau nuo visų, tarsi išbadėjęs vilkšunis (Lilė pakilo ir atsistojo žiūrėdama į laiptus po langu, kur būdavo jį mačiusi), jis ištardavo jos vardą, tik vieną vienintelį kartą, dievaži, tarsi vilkas, kaukiantis į sniegą, bet ji ir toliau nenusilenkdavo. Jis ištardavo jos vardą dar sykį, ir šįkart jo balse suskambėdavo kažkas, kas ją sujaudindavo. Ji nueidavo prie jo, juos visus ūmai palikusi, ir jie nutoldavo tarp kriaušių ir kopūstų, tarp aviečių lysvių. Jie viską vienas kitam išdėdavo. Tačiau su kokiu nusiteikimu, kokiais žodžiais? Tokio orumo buvo kupini jų santykiai, kad ji, Polis ir Minta, slėpdami smalsumą ir sutrikimą, puldavo skinti gėlių, mėtyti kamuolį, plepėti, ir taip ateidavo vakarienės metas, ir štai jie – priešinguose stalo galuose, kaip įprasta.

„Kodėl kam nors iš jūsų nesiėmus botanikos“, „Su tiek kojų ir rankų, kodėl gi… kas nors iš jūsų…“ Jie šnekėdavo kaip pripratę su vaikais. Viskas vėl būdavo kaip paprastai, išskyrus kažkokį virpulį, tarsi geležtė kybotų ore, ji žybtelėdavo tarp jų ir dingdavo, tarsi prie sriubos lėkščių, kaip paprastai, susėdusių vaikų vaizdas jų akyse įgijo ryškumo po tos tarp kriaušių ir kopūstų praleistos valandos. Ypač Lilei atrodė, kad ponia Ramsi žiūri į Pru. Ši sėdėdavo tarp brolių ir seserų visada tokia susirūpinusi, kad tik viskas būtų gerai, jog pati beveik niekada nešnekėdavo. Kaip Pru turėjo kaltinti save už tą auslindą piene! Kaip ji pabalo, kai ponas Ramsis išsviedė pro langą lėkštę. Kaip ji nuliūsdavo, kai pakibdavo tarp jų vienas iš tų ilgų tylėjimų! Dabar motina tarsi stengėsi jai atsiteisti, įtikinti ją, kad viskas gerai, pažadėti, kad kada nors ji bus tokia pat laiminga. Deja, nė metų nesidžiaugė Pru savo laime.

Ji paberdavo iš krepšio gėles, prisiminė Lilė, prisimerkdama ir žingtelėdama atbula, lyg ir pažiūrėti į paveikslą, kurio jau nelietė, nes visos jos galios sustingo tarsi apimtos transo, išoriškai jos sustingo, bet viduje skriejo beprotišku greičiu.

Ji pabėrė iš krepšio gėles, išbarstė, išmėtė jas ant žolės, ir nenoromis, dvejodama, tačiau neklausinėdama ir nesiskųsdama, – nes argi nestebina ji nežemiška kantrybe? – pati nuėjo. Per laukus, per slėnius, balta, apsibarsčiusi gėlėmis, taip ji ir būtų nutapiusi, kalnai atšiaurūs, uolėti, statūs. Bangos šiurkščiai ošia ant akmenų kalnų papėdėje. Jie nuėjo visi trys, ponia Ramsi sparčiai žingsniavo priekyje, tarsi tikėtųsi už kampo tučtuojau ką susitikti.

Netikėtai pro langą, į kurį žiūrėjo, išvydo viduje kažką suboluojant. Tai pagaliau kažkas atėjo į svetainę, kažkas atsisėdo ant kėdės. Dėl Dievo, maldavo, lai tik jie ramiai ten sau sėdinėja, lai tik neina į lauką, nežinodami, ką veikti, neateina pasišnekučiuoti su ja. Ačiū dangui, tas, kas buvo viduje, nepasirodė, o pasisek tu man taip visai netyčia, atsisėdo kaip tik taip, kad mestų ant laiptelio keistos formos trikampį šešėlį. Šis šiek tiek pakeitė paveikslo kompoziciją. Įdomu, gali net praversti. Jai ėmė grįžti įkvėpimas. Reikia žiūrėti nė mirksnio neatsipalaiduojant, neprarandant emocijos stiprumo, neatidėliojant pasiryžimo, savęs nemulkinant. Šią sceną būtina sustabdyti – tokią, kokia yra, tarsi spaustuvuose, neleisti, kad kas įsiveržtų ir viską sugadintų. Norisi, juk, galvojo, tyčia ilgėliau pamirkydama teptuką, kuo ilgiau išlaikyti tą įprastą patirtį, žinoti paprastus dalykus, kad štai kėdė, ten ana stalas, bet sykiu, – juk tai stebuklas, ekstazė. Taip, tą kompoziciją ji galų gale įveiks. Bet kas gi nutiko? Už stiklo plūstelėjo balta banga, matyt, nuo vėjo sujudėjo kambary kokia užuolaida. Bet širdis šoko aukštyn, suspaudė gerklę, apėmė sunkumas. „Ponia Ramsi, ponia Ramsi!“ – sušuko, pajusdama, kaip vėl apima tas pats siaubas, norėti ir norėti, bet neturėti. Negi ji vis dar pajėgia suteikti tokį sielvartą? O paskui lyg niekur nieko, nes Lilė jau susitvardė, šis regėjimas tapo įprastos patirties dalimi, nusileido jis į vieną lygmenį su kėde, su stalu. Ponia Ramsi, – toks jau buvo tobulas jos gerumas, – paprasčiausiai sėdėjo ant kėdės, blykčiojo virbalais, megzdama raudonai rudą kojinytę, mesdama ant laipto šešėlį. Taip, ten sėdėjo ji.

Taip, tarsi jai būtinai reikėtų šiuo pasidalyti, tačiau kone negalėdama atsitraukti nuo molberto, tokia kupina buvo jos galva tų minčių, kurias mintijo, kupina to, ką regėjo, Lilė nuėjo pro poną Karmišelį iki vejos krašto. Kur dabar ta valtis? Kur ponas Ramsis? Jai reikia jo.

XII

Ponas Ramsis jau beveik ir baigė skaityti. Viena ranka kybojo virš puslapio, tarsi pasiruošusi versti tą pačią akimirką, vos pabaigs. Sėdėjo valtyje nepridengta galva, vėjas taršė plaukus, ir atrodė toks be galo viskam atviras. Atrodė labai senas. Atrodė, galvojo Džeimsas, kai jo galva čia išnyra švyturio fone, čia vėl virš vandens, kliokiančio į atvirą jūrą, tarsi apsamanojęs akmuo ant smėlio; atrodė, tarsi fiziškai būtų tapęs tuo, kuo jį visada laikė, – ta vienatve, kuri jiems abiem yra vienintelė šio gyvenimo tiesa.

Skaitė jis nepaprastai greitai, tarsi nekantraudamas perskaityti iki galo. Iš tiesų dabar jie jau buvo taip arti švyturio, štai jis dunkso ten griežtas ir tiesus, akina balta ir juoda spalvomis, matyti, kaip baltais šipuliais pažyra bangos, tarsi sudaužytas stiklas į uolas, matyti net uolų vingiai ir raukšlės. Aiškiai švyti langai, ant vieno užtepta kažkuo baltu, ant uolos žalias žolės kuokštas. Į lauką išėjo vyras, pažiūrėjo į juos pro binoklį, įėjo atgal. Tai štai koks tas švyturys, galvojo Džeimsas, į kurį jis visus tuos metus žiūrėjo per įlanką, atšiaurus bokštas ant uolos. Jam patiko. Švyturio vaizdas sustip rino miglotą įsitikinimą, kad kaip tik toks ir jo paties charakteris. Pagalvojo apie namuose likusį sodą, senos damos tampo po veją kėdes. Štai kad ir senoji ponia Bekvit nuolat kartoja, kaip viskas gražu, kaip viskas miela ir kaip jie turėtų didžiuotis, ir kokie turėtų būti laimingi; tačiau iš tiesų, mąstė Džeimsas, nenuleisdamas akių nuo švyturio, viskas yra kaip tik taip. Pažvelgė į uoliai skaitantį, kojas po savimi parietusį tėvą. Šito žinojimas juodu suvienijo. „Mes plaukiam prieš audrą, mums lemta nuskęsti“, – tarė pats sau pusbalsiu, visai kaip tėvas.

Rodos, ištisus šimtmečius niekas neprakalbėjo. Kem nusibodo žiūrėti į jūrą. Pro šalį praplaukė juodi plūdės kąsneliai, žuvys ant valties dugno nugaišo. Tėvas tebeskaitė, ir Džeimsas žiūrėjo į jį, ir Kem žiūrėjo į jį, ir jie prisiekė kautis su tironija iki paskutinio atodūsio, bet jis sau skaitė toliau, nė nenumanydamas, ką jie galvoja. Taip jis iš išsigelbėdavo, pamanė ji. Taip, su ta didinga kakta, ir didinga nosimi, tvirtai laikydamas margais viršeliais knygelę priešais save, jis išsigelbėdavo. Gali pabandyti uždėti ant jo rankas, tačiau it paukštis išties sparnus, nuplasnos ir nutūps ant kokio apleisto kelmo, kur jo nepasieksi. Ji žvelgė į neaprėpiamas jūros platybes. Sala taip sumažėjo, jog jau neatrodė nė kaip lapas. Panėšėjo į uolos viršūnę, kurią tuoj užlies šiek tiek didėlesnė banga. Taip, kokia ji trapi, su visais tais takais, terasomis, tais miegamaisiais, visais tais nesuskaičiuojamais dalykais. Bet kaip prieš užmiegant visa taip supaprastėja, kad iš visų miriadų smulkmenų tik viena mūsų sąmonėj teišlieka, taip, mieguistai žvelgdama į salą, kaip visi tie takai ir terasos, ir miegamieji blanko ir nyko, kaip neliko nieko, išskyrus šviesiai melsvą smilkyklę, ritmingai jos sąmonėj siūruojančią į šalis. Tai juk kabantis sodas, slėnis su galybe paukščių, gėlių, antilopių… ėmė migdytis.

– Na, eime, – ištarė tėvas staiga užversdamas knygą.

Kur eime? Į kokius nepaprastus nuotykius, pabudo ji krūptelėdama. Kur nusileisim, kur mes užlipsim? Kur jis mus veda? Po ilgo tylėjimo prabilęs vaikus išgąsdino. Kaip kvaila. Jis alkanas, paaiškino, metas valgyti priešpiečius. Be to, pridūrė, štai švyturys, jau kone atplaukėme.

– Vairuoja valtį kuo puikiausiai, – Makalisteris pagyrė Džeimsą, – nė per nago juodymą nenukrypdamas nuo kurso.

Bet tėvas niekada jo nepagiria, niauriai pagalvojo Džeimsas.

Ponas Ramsis atplėšė paketą ir visiems išdalijo sumuštinių. Dabar jis laimingas, valgydamas duoną ir sūrį su žvejais. Būtų mielai gyvenęs trobelėje ir leidęs dieną prieplaukoje, spjaudydamasis su kitais seniais, pagalvojo Džeimsas, žiūrėdamas, kaip tėvas kišeniniu peiliuku į geltonas riekeles pjausto sūrį.

Kaip tai teisinga, juto Kem, lupdama kietai virtą kiaušinį. Dabar jautėsi kaip tada, studijoje, kur seni džentelmenai skaitydavo „The Times“. Dabar gali sau galvoti ką norinti. Aš nenukrisiu į prarają, aš nenuskęsiu, nes jis čia, jis mane saugo, galvojo.

Ir tuo pat metu jie plaukė pro uolas taip sparčiai, jog negalėjo nesijaudinti, – atrodė, kad daro du dalykus vienu metu: čia saulėje valgo priešpiečius ir sykiu plaukia į saugią užuovėją, slepiasi nuo audros sudužus laivui. Ar vandens užteks, ar atsargų užteks, klausinėjo savęs, pasakodama istoriją, tačiau sykiu žinodama, jog tai tiesa.

Netrukus tai baigsis, tarė ponas Ramsis seniui Makalisteriui, bet jų vaikai matysią keistų dalykų. Makalisteris tarė, kad praeitą kovą jam suėjo septyniasdešimt penkeri; ponas Ramsis buvo septyniasdešimt vienų. Makalisteris pridūrė, kad nė kartą gyvenime nesilankė pas daktarus, kad jam niekad neiškrito nė vienas dantis. Norėtų, kad taip gyventų ir jo vaikai – Kem neabejojo, kad jos tėvas irgi taip mano, nes jis neleido jai išmesti sumuštinio į jūrą, liepė jai, tarsi galvodamas apie žvejus, apie tai, kaip jie gyvena, jeigu nenorinti, įdėti atgal į paketą. Švaistyti nereikia. Pasakė tai taip išmintingai, tarsi žinotų viską, kas vyksta pasaulyje, tai, kad ji iškart įdėjo sumuštinį atgal. O jis iš savo ryšelio tada išėmė ir padavė jai imbierinį sausainį, tarsi būtų koks ispanų džentelmenas, pamanė, įteikiantis gėlę damai po langu (toks buvo galantiškas). Apšepęs ir paprastas, valgė duoną ir sūrį, tačiau vedė juos į šią didžiąją ekspediciją, kur, kaip ji žinojo, jie visi paskęs. – Štai ten tas laivas paskendo, – netikėtai tarstelėjo Makalisterio berniukas.

Čia, kur mes dabar, paskendo trys vyrai, tarė ir senis Makalisteris. Jis pats matęs juos, įsikabinusius laivo stiebo. Džeimsas bijojo, kad ponas Ramsis, žvalgydamasis aplink, vėl neprapliuptų „bet aš į jūrą audringesnę…“, nes jei jis prapliups, jie ims garsiai klykti, jie nebeištvers dar vieno šios kunkuliuojančios aistros proveržio. Tačiau jų nuostabai jis tepasakė „A“, tarsi būtų pagalvojęs sau, bet kam čia kelti dėl to triukšmą? Savaime suprantama, kad per audrą vyrų paskęsta, bet tai juk be galo paprasta, nes galų gale jūros gelmės (išbarstė trupinius nuo sumuštinių popieriaus virš jų) tėra vanduo. Užsidegęs pypkę, išsiėmė laikrodį ir įdėmiai į jį įsižiūrėjo, matyt, kažką skaičiuodamas. Pagaliau tarė džiūgaudamas:

– Puikiai padirbėta! – Džeimsas atplukdė juos tarsi gimęs jūreivis.

Na štai, pagalvojo Kem, nebyliai kreipdamasi į Džeimsą. Pagaliau sulaukei. Nes juk žinojo, kad Džeimsas šito norėjo, žinojo, kad dabar, kai sulaukė, ko norėjęs, jis toks patenkintas, kad nė nepažiūrės nei į ją, nei į tėvą, nei į ką kitą. Štai sėdi valties gale, uždėjęs ranką ant vairo, tiesus it styga, atrodo gerokai niūrus, šiek tiek susiraukęs. Jis toks patenkintas, kad su niekuo nepasidalys nė trupinėliu savo malonumo. Tėvas jį pagyrė. Bet jie privalo galvoti, kad jam visiškai tas pats. Bet štai ir išgirdai, svarstė Kem.

Valtį pasuko pavėjui, ir ji vėl sparčiai plaukė supama ilgų siūruojančių bangų, kurios perduodavo ją viena kitai, linksmai kilstelėdamos ir guviai praskraidindamos pro pakrančių uolas. Kairėje iš vandens rusvuoja virtinė uolų, retėdamos šios įgyja žalsvumo, o į vieną, aukštėlesnę už kitas, nenuilstamai dūžta banga, išpurkšdama koloną iš lašų, kurie pasipila žemyn it liūtis. Girdėti vandens teškenimas, krintančių lašų papsėjimas, šniokštimas ir šnypštimas bangų, kurios verčiasi ir strapalioja, pliaukši uoloms per šonus, tarytum kokios laukinės būtybės, kurių niekas nevaržo, kurios gali daužytis, virsti kūlio ir žaisti nepaisydamos laiko.

Dabar jau matė du iš švyturio išėjusius vyrus, šie juos stebėjo ir ruošėsi pasitikti.

Ponas Ramsis užsisagstė paltą, pasiraitė kelnes, paėmė didelį, nevykusiai suvyniotą rudo popieriaus ryšulį, kurį buvo suruošusi Nensė, pasidėjo ant kelio. Taip visai pasiruošęs jis sėdėjo žiūrėdamas į salą. Gal savo toliaregėmis akimis ir aiškiai įžiūrėjo nykstantį pavidalą, kuris taip priminė lapelį su auksu lėkštėj. Kažin ką jis įžiūri, svarstė Kem. Jai viskas susiliejo. Ką jis dabar galvoja, mėgino atspėti. Ką jis ban do įžiūrėti, taip įtemptai, taip nebyliai? Jie abu jį stebėjo, sėdintį nepridengta galva, su ryšulėliu ant kelių, žvelgiantį ir žvelgiantį į tą trapų melsvą pavidalą, kuris atrodė it dūmelis, kylantis nuo kažko, kas sudegė. Ko tu nori, abiem magėjo paklausti, prašyk ko nori, mes tau suteiksime. Bet jis nieko jų neprašė. Sėdėjo ir žvelgė į salą, gal galvojo, mes pražuvom, po vieną, o gal galvojo, aš pasiekiau jį, aš jį suradau, tačiau nieko nesakė.

Paskui užsivožė skrybėlę. – Atnešk tuos paketus, – tarstelėjo mostelėdamas galva į daiktus, kuriuos Nensė buvo suvyniojusi perduoti žmonėms švyturyje. – Tuos paketus švyturio vyrams, – pridūrė.

Pakilo ir atsistojo valties gale, toks tiesus, aukštas, ir tikrai, Džeimsui pasirodė, jog jis sako „Dievo nėra“, o Kem pasirodė, lyg jis ketintų šokti į erdvę, ir jie abu pakilo jam iš paskos, kai jis liuoktelėjo, lengvai tarsi jaunuolis, laikydamas ryšulėlį, ant uolos.

XIII

„Turbūt jau bus nuplaukę“, – garsiai ištarė Lilė Brisko, ūmai įveikta mirtino nuovargio. Mat švyturio beveik nebuvo matyti, jis ištirpo mėlynoje migloje; stengdamasi įžiūrėti švyturį, stengdamasi galvoti apie tai, kaip jis lipa iš valties, ir, rodės, buvo tai viena ir ta pati pastanga, ji išsėmė visas kūno ir proto galias. Bet dabar palengvėjo. Tai, ką norėjo jam suteikti, kai ją šį rytą paliko, pagaliau suteikė.

– Jis nuplaukė, – garsiai tarė. – Baigta.

​Pakilo ​ir ​pūškuodamas šalia ​jos ​​atsistojo ​​​senis ​​​​Karmišelis, ​​​jis ​​​panėšėjo į nusenusį pagonių dievą, susivėlusį, su žolėmis plaukuose ir trišakiu rankoje (tai viso labo buvo tik prancūziškas romanas). Stovėjo šalia jos ant vejos. Lengvai siūruodamas masyviu kūnu, prisidengęs nuo saulės akis ištarė: „Jie išlipo.“ Ne, ji neklydo, jiems nė nereikėjo kalbėtis. Jie galvojo tą patį, jis atsakydavo jai nė neklaustas. Stovėjo ištiesęs rankas virš žmonijos silpnybių ir kentėjimų, tarytum, pamanė, kantriai ir gailestingai numatydamas galutinę jų lemtį. Dabar jis pagarbina šį įvykį, lėtai nuleidžia ranką, nuo didžiulio stoto nusipurto žibuoklių ir laukinių narcizų vainiką, lėtai plevendami žiedai nusūkuriuoja ant žemės.

Greitai, tarytum įsakmiai pašaukta, grįžta prie drobės. Štai jis – tas jos paveikslas. Štai žalumas ir mėlynumas, išvingiuotos linijos, – juk kažką mėgino išreikšti. Pakabins jį palėpėje, vėl prisiminė, o gal suplėšys. Bet ar tai svarbu, paklausė savęs, vėl paimdama teptuką. Pažvelgė į laiptus, tokie tušti, pažvelgė į drobę, tokia blausi. Ūmai iš visų jėgų, tarsi trumpam praregėjusi, nubraukė per centrą liniją. Nutapė. Baigta. Taip, pagalvojo ji, mirtinai pavargusi ir padėjusi teptuką. Štai ji – mano vizija.

Pabaiga.